Civilinė byla Nr. e2A-365-464/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00046-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 3.2.4.11 

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Gintarinė vaistinė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. civilinėje byloje Nr. e2-1238-601/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Nemuno vaistinė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gintarinė vaistinė“ dėl negautų pajamų priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Nemuno vaistinė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir jį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės UAB „Gintarinė vaistinė“ 132 891,85 Eur negautas pajamas už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. kovo 15 d., 8 proc. metines palūkanas nuo patikslinto ieškinio pareiškimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas, grąžinti 324 Eur žyminio mokesčio permoką.

2.       Ieškinyje nurodoma, kad ieškovė, pasiūliusi didžiausią kainą – 225,47 Eur už 1 kv. m (iš viso 13 562,02 Eur per mėnesį), 2018 m. kovo 22 d. laimėjo trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skelbtą turto nuomos viešą konkursą dėl savivaldybei priklausančių 60,15 kv. m patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos ir įgijo teisę sudaryti su savivaldybe nuomos sutartį bei minėtose patalpose trejus metus vykdyti vaistinės veiklą. Nuo 2008 m. balandžio 3 d. ginčo patalpas nuomojosi atsakovė pagal su savivaldybe sudarytą ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, kurios 6 punkte buvo nustatyta, kad nuomos terminas baigiasi 2013 m. sausio 3 d., tačiau 2013 m. sausio 21 d. susitarimu šis terminas buvo pratęstas iki 2018 m. sausio 4 d. Pasibaigus nuomos sutarties terminui, savivaldybė 2018 m. sausio 8 d. informavo atsakovę apie sutarties nepratęsimą ir pagrindo suteikti jai pirmenybę sudaryti nuomos sutartį nebuvimą, nurodžiusi, kad bus vykdomas patalpų perėmimas. Tačiau 2018 m. sausio 10 d. akte buvo užfiksuota, kad ginčo patalpos savivaldybei neperduotos, jose atsakovė ir toliau vykdo veiklą. Atsakovė šiame akte nurodė, kad vaistinės patalpas ji atlaisvins per 10 dienų nuo viešo konkurso paskelbimo. Taigi, galutinis terminas atsakovei išsikraustyti iš patalpų buvo 2018 m. vasario 5 d., visgi ji neišsikraustė, o patalpas savivaldybei perdavė tik 2020 m. gegužės 11 d.

3.       Ieškovės teigimu, atsakovė taip pat dalyvavo savivaldybės paskelbtame viešame konkurse, tačiau jo nelaimėjo, pasiūliusi mažesnę nei ieškovė patalpų nuomos kainą. Pralaimėjusi šį konkursą, atsakovė inicijavo teisminį procesą, jame siekdama įrodyti, kad jai turėtų būti perduotos konkurso laimėtojos, ieškovės UAB „Nemuno vaistinė“, konkurse įgytos teisės ir pareigos. Sekančią dieną po ieškovės laimėto konkurso atsakovė paprašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti savivaldybei su viešojo konkurso laimėtoja pasirašyti naują nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos. Kadangi teismas atsakovės iniciatyva buvo pritaikęs tokias laikinąsias apsaugos priemones, Vilniaus miesto savivaldybė negalėjo pasirašyti su ieškove, teisėta viešo konkurso laimėtoja, patalpų nuomos sutarties, taigi, dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovė patyrė nuostolius. Be to, net ir baigus nagrinėti šią atsakovės inicijuotą bylą bei įsiteisėjus joje priimtiems teismų sprendimams (Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu atmetė atsakovės ieškinį, o Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-698-302/2019 paliko minėtą sprendimą nepakeistą), atsakovė ir toliau piktybiškai tęsė neteisėtus savo veiksmus, neišsikraustydama iš ginčo patalpų.

4.       Pasak ieškovės, atsakovės veiksmų neteisėtumas, po nuomos sutarties termino pabaigos neišsikėlus iš ginčo patalpų, dėl ko negalėjo būti sudaryta nuomos sutartis su konkurso laimėtoja  ieškove ir jai neperduotos patalpos (neteisėtas neveikimas), yra konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-2131-852/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-134-1120/2020, be kita ko, atmetant kaip nepagrįstus tokius atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovė, neišsikeldama iš patalpų, netrukdė pasirašyti savivaldybei patalpų nuomos sutarties su konkurso laimėtoja ieškove. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad savivaldybė pagrįstai tikėjosi, nesant atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), sudaryti naują nuomos sutartį ir už ginčo patalpų nuomą gauti būtent tokias pajamas, kurias konkurso metu pasiūlė konkurso laimėtoja. Ieškovės vertinimu, minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas atsakovės veiksmų, neišsikeliant iš patalpų (duomenys neskelbtini), neteisėtumo faktas turi prejudicinę galią ir nagrinėjamoje byloje, todėl ieškovė turėtų būti atleidžiama nuo pareigos įrodinėti atsakovės veiksmų neteisėtumą. Būtent dėl tokių neteisėtų atsakovės veiksmų nuo viešo konkurso laimėjimo iki pat atsakovės išsikraustymo iš patalpų ir ieškovė neturėjo jokių galimybių vykdyti vaistinės veiklą savivaldybei priklausančiose patalpose, esančiuose (duomenys neskelbtini), ir gauti iš šios veiklos pajamų.

5.       Ieškovės manymu, prašydama nuostolių negautų pajamų forma atlyginimo ji siekia padėties, kokia būtų buvusi, jeigu nebūtų atsakovės neteisėtų veiksmų, atkūrimo. Ieškinyje dėl negautų pajamų priteisimo neišvengiamai remiamasi prielaidomis, kadangi ieškinyje įrodinėjamas įvykis (nurodytų pajamų gavimas) neįvyko ir taip atsitiko būtent dėl atsakovės kaltės. Aplinkybė, kad nėra įmanoma tiksliai apskaičiuoti, kiek pajamų, gautinų iš vaistinės filialo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), veiklos ieškovė negavo, neatleidžia atsakovės nuo civilinės atsakomybės ir pareigos atlyginti ieškovei negautas pajamas. Ieškovės skaičiavimais, iš vaistinės veiklos per nurodytą laikotarpį, kurį turėjo galioti nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir savivaldybės, ir realiai galėjo būti be jokių kliūčių vykdoma vaistinės veikla, t. y. nuo 2018 m. balandžio 1 d. (nuo konkurso laimėjimo datos iki 2018 m. balandžio 1 d. ieškovė būtų atlikusi minimaliai reikalingus patalpų pritaikymo savo veiklai veiksmus) iki 2020 metų kovo 15 d. (nuo 2020 m. kovo 16 d. dėl šalyje paskelbto karantino (duomenys neskelbtini) poliklinika tiesiogiai neaptarnavo asmenų (tik nuotoliniu būdu), todėl nedirbo ir greta esanti „Gintarinė vaistinė“), ieškovė būtų gavusi 132 891,85 Eur grynojo pelno po mokesčių (ieškinio priedai Nr. 7 ir Nr. 8).

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2020 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei  iš atsakovės 119 532,46 Eur negautų pajamų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5 368,50 Eur bylinėjimosi išlaidų; grąžino ieškovei 324 Eur žyminio mokesčio permoką.

7.       Teismas nustatė, kad atsakovė, pasibaigus nuomos sutarties su Vilniaus miesto savivaldybe terminui, neišsikraustė iš ginčo patalpų ir iki 2020 m. gegužės 11 d. vykdė jose komercinę veiklą, dėl to ieškovė, 2018 m. kovo 22 d. laimėjusi viešą konkursą bei įgijusi teisę nuomotis ginčo patalpas iš savivaldybės, negalėjo ginčo patalpose vykdyti tokios veiklos ir gauti pajamų. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai ir civilinėje byloje Nr. e2-2131-852/2019 jau nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai – neišsikėlimas iš ginčo patalpų, ir lėmė ieškovės patirtus nuostolius.

8.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė reikalauja atlyginti nuostolius už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. kovo 15 d., t. y. už praėjusį laikotarpį, todėl tokia aplinkybė, jog ji ateityje gaus pajamas iš ginčo patalpose vykdomos veiklos, negali paneigti pajamų už praėjusį laikotarpį negavimo fakto ir dėl to patirtų nuostolių. Ieškovė dėl atsakovės kaltės apie dvejus metus negalėjo vykdyti iš anksto suplanuotos komercinės veiklos ir gauti tam tikrą pelną, kurį galima būtų naudoti tolimesniam bendrovės vystymuisi. Todėl vien tai, kad ieškovės ir savivaldybės terminuota nuomos sutartis buvo sudaryta vėliau, nepašalina atsakovės atsakomybės už ieškovės negautas pajamas ginčo laikotarpiu ir negrąžina ieškovės į padėtį, buvusią iki atsakovės neteisėtų veiksmų atlikimo. Teismo nuomone, tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės negautos naudos yra tiesioginis priežastinis ryšys – ieškovė negalėjo ginčo patalpose vykdyti savo komercinės veiklos ir gauti planuotų pajamų.

9.       Teismas nurodė, kad ieškovė prašo už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2020 metų kovo 15 d. priteisti 132 891,85 Eur negautas pajamas, kurias jis apskaičiavo įvertinusi planuojamas pajamas ginčo patalpose bei remdamasi ieškovės grynojo pelno marža. Teismas, viena vertus, pritarė ieškovės siūlomam negautų pajamų apskaičiavimo būdui, pažymėjęs, kad jis labiausiai atitinka ieškovės vykdomos komercinės veiklos politiką, antra vertus, atkreipė dėmesį ir į prašomos priteisti kaip nuostolių atlyginimas sumos netikslumą. Kadangi ieškovė tiksliai nepagrindė prašomų priteisti negautų pajamų dydžio, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas priteistiną sumą sumažinti 10 proc. 

10.       Teismas. pasisakydamas šiuo aspektu, sutiko ir su atsakovė argumentais, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių planuojamas savo pajamas ginčo patalpose, juolab kad lyginamos vaistinės, esančios (duomenys neskelbtini) poliklinikoje, konkurencinė aplinka yra kitokia – poliklinikoje dirba žymiai mažiau darbuotojų, o joje prisiregistravusių gyventojų skaičius mažesnis, kas turi įtaką gautinų pajamų dydžiui. Tačiau ginčo patalpose atsakovė vaistinės komercinę veiklą vykdė viena, o (duomenys neskelbtini) poliklinikoje veikė tiek ieškovės vaistinė, tiek atsakovės vaistinė, t. y. pajamos iš esmės dalinosi į dvi dalis, atitinkamai ji galėjo gauti ne mažesnes pajamas, negu vykdant veiklą (duomenys neskelbtini) poliklinikoje. Be to, atsakovės pateikta pajamų–išlaidų ataskaita (2018 m. sausio 1 d.–2020 m. kovo 31 d.) patvirtina, kad atsakovės pajamos ginčo patalpose per ginčo laikotarpį buvo labai panašios į ieškovės planuojamas gauti pajamas. Teismas kaip neįrodytus atmetė atsakovės argumentas dėl mažesnio vaistinių, kurios veikia prie gydymo įstaigų pelningumo. Pažymėjo, kad atsakovės pateikta pajamų–išlaidų ataskaita patvirtina, jog ginčo patalpose atsakovės grynasis pelnas buvo žymiai didesnis, negu kitose jai priklausančiose vaistinėse. Taigi, neišsikraustymas iš ginčo patalpų tokį ilgą laiką atsakovei buvo pelningas. Teismas atsisakė vertinti atsakovės pateiktą UAB „Vertinimo partneriai“ konsultacinę pažymą, nes ji parengta atsakovės užsakymu, neatitinka turto vertės nustatymo dokumento (vertinimo ataskaitos) turinio ir formos, be to, ir pačioje pažymoje nurodyta, kad tai yra tik konsultacinio pobūdžio dokumentas, skirtas užsakovui.

11.       Teismas, priteisdamas ieškovei palūkanas, netaikė Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų, nes tarp šalių nebuvo sudaryta komercinė sutartis. 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Atsakovė UAB „Gintarinė vaistinė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat prašo priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas žyminio mokesčio išlaidas, priimti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1.                      Sprendimas naikintas, nes priimtas remiantis byloje nesančiais įrodymais – 2020 m. gegužės 18 d. nuomos sutartimi, sudaryta tarp ieškovės ir savivaldybės, ieškovės investiciniu planu. Teismas šių įrodymų iš ieškovės atsakovės prašymu neišreikalavo, o tai rodo išankstinį teismo nusistatymą ir teisės į teisingą teismą principo pažeidimą.

12.2.                      Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad ieškovė patyrė nuostolius, kurie pasireiškė negautomis pajamomis. Ieškovei 2020 m. gegužės 18 d. pasirašius nuomos sutartį su savivaldybe, ji buvo atstatyta į būklę, kurioje būtų, jei nebūtų teisės pažeidimo, t. y. tą patį laikotarpį gaus tas pačias pajamas, kurių priteisimo prašo iš atsakovės. Pajamos, kurias ieškovė gaus po faktinio patalpų nuomos sutarties pasirašymo, laikytinos negautų pajamų už laikotarpį iki teisės pažeidimo kompensavimu, bet ne ieškovės negautomis pajamomis, tariamai papildomai egzistavusiomis iki teisės pažeidimo.

12.3.                      Bet kokio dydžio negautų pajamų už laikotarpį iki nuomos sutarties tarp ieškovės ir savivaldybės pasirašymo priteisimas laikytinas dvigubu atsakomybės taikymu ir dviguba ieškovės žalos kompensacija, ieškovė dėl to nepagrįstai praturtėjo.

12.4.                      Ieškovė negalėjo tikėtis gauti pajamų iki bus išnagrinėtas teisminis ginčas tarp atsakovės ir savivaldybės, nes ieškovės negautų pajamų realumas neegzistavo iki 2019 m. gruodžio 30 d., t. y. iki tol, kol nebuvo galutinai išspręstas ginčas tarp atsakovės ir Vilniaus miesto savivaldybės.

12.5.                      Prejudiciniuose sprendimuose civilinėje byloje Nr. e2-2131-852/2019 ir Nr. e2A-134-1120/2020 nėra nustatytas žalos ieškovei padarymo neteisėtais pripažintais atsakovės veiksmais faktas.

12.6.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nuomos sutarties sudarymo atveju jau nuo 2018 m. balandžio 1 d. būtų galėjusi pradėti vykdyti vaistinės veiklą ir uždirbti pajamas. Teismas  neįvertino aplinkybės, kad vaistinės veiklą galima pradėti vykdyti tik gavus licenciją, o patalpų įsirengimas ir pritaikymas atitinkamai veiklai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.

12.7.                      Teismas nenustatė, kokiais duomenimis rėmėsi ieškovė skaičiuodama 2018 m. balandžio 1 d.–2020 m. kovo 15 d. planuojamą pasiekti pardavimų apyvartą ir uždirbti pajamas, vykdant veiklą ginčo patalpose. Be to, teismas suklydo nurodydamas, kad ieškovė negautų pajamų dydį apskaičiavo remiantis savo valdomo vaistinių tinklo „Camelia“ pajamomis, gautomis vykdant vaistinės veiklą (duomenys neskelbtini), nes pati ieškovė bylos nagrinėjimo metu sakė, kad negautų pajamų dydis paskaičiuotas pagal investicinį projektą.

12.8.                      Teismas, siekdamas nustatyti negautų pajamų dydį, visiškai neanalizavo ir nevertino atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitos bei pateiktos informacijos apie realias pajamas ir grynąjį pelną, gautą vykdant vaistinės veiklą ginčo patalpose. Taigi teismas netiesiogiai ieškovės pateiktus įrodymus pripažino turinčiais didesnę įrodomąją galią nei kiti byloje esantys duomenys.

12.9.                      Teismas nepagrįstai vienos ieškovės vaistinės negautą pelną apskaičiavo ir įvertino remiantis visos ieškovės bendrovės grynojo pelno marža (2018 metais – 3,88 proc., 2019 metais – 5,28 proc.). Atsakovės valdomų vaistinių pelningumo analizės rezultatai rodo, kad įprastai vaistinėse, veikiančiose gydymo įstaigose / poliklinikose, grynojo pelno rodikliai yra žemesni palyginus su vaistinių, veikiančių prekybos centruose, grynojo pelno rodikliais. Be to, teismas neįvertino patalpų nuomos kainos, kuri, remiantis UAB „Vertinimo partneriai“ konsultacija, yra didesnė už vidutinę rinkoje esančių vaistinės patalpų nuomos kainą, ir vaistinės išlaikymo kaštų. Taip pat liko neįvertinta aplinkybė, kad ieškovė yra labiausiai besireklamuojantis vaistinės tinklas. Reklama tiesiogiai įtakoja kiekvieno ūkio subjekto apyvartą bei pajamas, todėl marketingo išlaidas/kaštus būtina teisingai įvertinti ir atimti iš planuojamo uždirbti pelno.

13.       Ieškovė UAB „Nemuno vaistinė“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Ieškovė prašė priteisti negautas pajamas iš atsakovės už praėjusį laikotarpį, kurį vertinant neturi būti atsižvelgiama į ateityje vyksiančias ar nevyksiančias aplinkybes. Sprendžiant tokį  ginčą, ieškovės su Vilniaus miesto savivaldybe 2020 m. gegužės 18 d. sudaryta nuomos sutartis neturi jokios reikšmės. Negautos pajamos buvo apskaičiuotos tiksliai nustatant laikotarpį, kurį tęsėsi neteisėti atsakovės veiksmai ir teisingai apskaičiuojant negautų pajamų sumą. Taigi, nėra aišku, kaip pasireiškė dvigubos atsakomybės atsakovei taikymas ir nepagrįsto naudos ieškovei suteikimas.

13.2.                      Ieškovė įrodė, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ji patyrė žalą negautų pajamų forma, todėl ji neturi pareigos įrodyti kiek ir kokių pajamų uždirbs ateityje.  Be to, ieškovė teisingai apskaičiavo ir pakankamai pagrindė savo negautų pajamų dydį, o abejonės dėl realiai tikėtino gauto grynojo pelno buvo vertinamos atsakovės naudai. Teismas, priimdamas sprendimą bei atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė įsipareigojo mokėti didelį ginčo patalpų nuomos mokestį ir kad ši suma mažina grynojo pelno dydį, priteisiamas negautas pajamas sumažino.

13.3.                      Ieškovės pelno (nuostolių) ataskaita ir kiti byloje esantys dokumentai apie ieškovės vaistinių veiklą patvirtina, kad negautų pajamų suma, kurią ieškovei iš atsakovės priteisė teismas, laikytina minimaliais ieškovės nuostoliais (negauta nauda), kurie atsirado dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, tokio dydžio pajamas ieškovė neabejotinai būtų uždirbusi vykdydama vaistinės veiklą.

13.4.                      Ieškovės teisėti ir pagrįsti lūkesčiai bei reali galimybė gauti pajamas nuo 2018 m. balandžio 1 d. egzistavo ir tos pajamos būtų gautos, jeigu nebūtų neteisėtų atsakovės veiksmų. Tokia aplinkybė, kad ankstesnes bylas nagrinėję teismai neužfiksavo atsakovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, nepaneigia fakto, jog dėl neišsikraustymo iš patalpų, nepaisant atsakovės kreipimosi į teismą, kuriuo ji siekė įteisinti savo neteisėtus veiksmus, tiek ieškovė, tiek ir savivaldybė nukentėjo, patyrė žalos negautų pajamų pavidalu.

13.5.                      Nepagrįsti skundo argumentai, kad vaistinės veiklą galima pradėti vykdyti tik gavus licenciją, o patalpų įsirengimas ir pritaikymas veiklai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Be to, šis ir kiti apeliaciniame skunde nurodomi nauji argumentai negali būti vertinami, nes jais nebuvo remtasi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

13.6.                      Byloje yra pakankamai rašytinių įrodymų, kurie pagrindžia ieškovės negautų pajamų realumą ir jų tikėtinumą. 

13.7.                      Negalima patikrinti atsakovės argumentų apie tai, kad neva jos grynojo pelno marža ginčo patalpose buvo 11 kartų mažesnė negu bendrai paėmus pelno maržos vidurkį visose vaistinėse. Kita vertus, atsakovė nebūtų vykdžiusi veiklos ginčo patalpose, jei ji būtų nepelninga.

13.8.                      Atsakovės argumentai apie ieškovės ir atsakovės išlaidas reklamai negali būti vertinami, nes ieškovė reklamuojasi per atskirą ūkio subjektą UAB „Reklamos sklaida“ ir pati tiesiogiai išlaidų reklamai  nepatiria. Be to, teismas negalėjo įvertinti atsakovės patirtų išlaidų, nes ji pati nepateikė jokių dokumentų apie tokias savo išlaidas – darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio žiniaraščių, sąskaitų faktūrų, kurios patvirtintų išlaidas, nei jokių kitų pirminių dokumentų, kurie leistų patikrinti atsakovės pajamų išlaidų lentelėje pateiktus duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų  priėmimo

14.       Apeliantė su apeliaciniu skundu teikia naujus rašytinius įrodymus: informaciją iš Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VVKT) interneto svetainės apie ieškovei 2020 m. birželio 12 d.  išduotą licenciją vykdyti vaistinės veiklą patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (priedas Nr. 1); pranešimą apie 2018 m. kovo 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamą viešą nuomos konkursą, be kita ko, ir dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), nuomos (priedas Nr. 2); informaciją iš VVKT interneto svetainės apie farmacinės veiklos licencijos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), galiojimą nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. (priedas Nr. 3); 2019 m. gruodžio 17 d. VVKT įsakymą Nr. (1.4) 1A-1893 dėl farmacinės veiklos licencijos pagal ieškovės 2019 m. gruodžio 16 d. prašymą panaikinimo (tame tarpe adresu (duomenys neskelbtini)) (priedas Nr. 4);  palyginamąją informaciją apie vidutinę 1 kv. m. nuomos kainą apeliantės vaistinėse, įsikūrusiose gydymo įstaigose / poliklinikose ir prekybos centruose laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d. (priedas Nr. 5); palyginamąją informaciją apie grynojo pelno maržą apeliantės vaistinėse, įsikūrusiose gydymo įstaigose / poliklinikose ir prekybos centruose, veiklos vykdymo laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. kovo 31 d.) (priedas Nr. 6).

15.       Apeliantės teigimu, naujai pateikiami įrodymai yra reikšmingi nustatant faktines aplinkybes, todėl turėtų būti priimti ir vertinami kartu su kitais įrodymais. Ieškovė atsiliepime nesutinka su naujų įrodymų priėmimu apeliacinės instancijos teisme, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas negali šių įrodymų priimti ar, juo labiau, jais remtis, nes jie nebuvo teikiami pirmosios instancijos teismui.

16.       Teisėjų kolegija pagrindo tokio apeliantės prašymo patenkinimui ir su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų, kurių dalis yra pačios apeliantės parengti skaičiavimai, priėmimui nenustatė. Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis). Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija nėra pakartotinis ginčo išnagrinėjimas, iš naujo įgyvendinant įrodinėjimo procesą. Apeliacijai, kaip pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmui (lot. revisio prioris instantiae), būdingos kitokios, specifinės proceso taisyklės, viena jų – naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojamas ir gali būti pateisinamas tik esant tam tikroms sąlygoms.

17.       Tokios sąlygos yra nustatytos CPK 314 straipsnyje.  Įstatymų leidėjo valia, apeliaciniame procese neleidžiama priimti naujų įrodymų, kurie galėjo ir turėjo būti teikiami pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18.       Pažymėtina, kad įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, o byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo ir ginčo išnagrinėjimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 str.), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus ir atsikirtimus, skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK 7 straipsnis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas.

19.       Nepriimami ir apeliantės 2021 m. gegužės 6 d. pateikti apeliacinės instancijos teismui rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pateikiama jos nuomonė dėl ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą ir jame išdėstytų argumentų, taip savo apeliacinį skundą faktiškai papildant ir naujais motyvais. Teisėjų kolegija pritaria ieškovės 2021 m. gegužės 10 d. atsikirtimams tiek dėl apeliacinio skundo padavimo termino pasibaigimo padarinių – draudimo keisti (papildyti) apeliacinį skundą, tiek ir dėl galimybės atlikti tokį procesinį veiksmą, kaip atsiliepimo į antrosios bylos šalies atsiliepimą (dubliko) pateikimas, nebuvimo apeliaciniame procese.    

20.       Apeliacinis procesas pradedamas pagal pirmosios instancijos teismo priimtą apeliacinį skundą, kuriame apeliantas turi galimybę išdėstyti visus faktinius bei teisinius savo nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus. Dėl šio procesinio dokumento formos ir turinio, jo pateikimo tvarkos CPK yra nustatyti specialūs reikalavimai ir po to, kai pasibaigia terminas jam paduoti, apeliacinis skundas jau negali būti keičiamas ar pildomas (CPK 323 straipsnis), suteikiant kitai bylos šaliai galimybę pateikti dėl apeliacinio skundo atsiliepimą. Be to, CPK nenustatyta šalims procesinės teisės teikti apeliacinės instancijos teismui kitokius, negu šiame kodekse išvardyti, procesinius dokumentus. Analogiškos pozicijos dėl tokio turinio procesinių dokumentų nepriėmimo savo praktikoje laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).

21.       Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Taigi, nors CPK 42 straipsnio 1 dalis suteikia teisę byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikti rašytinius paaiškinimus, tačiau juose negali būti nurodomos naujos aplinkybės ar nauji argumentai, kurie nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3197-611/2015). 

Dėl sąlygų civilinei atsakomybei taikyti

22.       Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo priešieškinio (jei pareikštas) pagrindą ir dalyką bei šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus – turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo išdėstytas aplinkybes (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktai, 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir jo 2 dalis, 143 straipsnio 3 dalis).

23.       Todėl ieškovas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Tačiau jis neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, nes teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui visada yra paties bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2013; 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-403/2020).

24.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, jį patikslinusi, suformulavo  reikalavimą priteisti jai iš atsakovės 132 891,85 Eur negautas pajamas už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. kovo 15 d.. Šis reikalavimas grindžiamas tokiomis aplinkybėmis, kad ieškovė, laimėjusi Vilniaus miesto savivaldybės organizuotą viešąjį vaistinės patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomos konkursą, dėl apeliantės neteisėto atsisakymo išsikraustyti iš šių patalpų bei jos prašymu kitoje civilinėje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo sudaryti nuomos sutarties ir pradėti vykdyti jose komercinę veiklą. Atitinkamai, dėl apeliantės neteisėtų veiksmų ieškovė tvirtina patyrusi nuostolius – negavusi pelno, kurį apskaičiavo iš visų jos prognozuojamų kaip gautinų pajamų ieškinyje nurodytu laikotarpiu atimdama išlaidas veiklai.

25.       Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime vertindamas ieškovės reikalavimų pagrįstumą, rėmėsi civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis įstatymo normomis, kurias, kaip savo reikalavimų teisinį pagrindą, įvardijo ir pati ieškovė. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiai ginčo teisinei kvalifikacijai. Apeliantės civilinės atsakomybės klausimas išspręstinas pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias teises normas, kadangi šalių sutartiniai teisiniai santykiai, kitaip nei atsakovės ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės atveju, nesiejo.  

26.       Aptartų ginčo faktinių aplinkybių kontekste visų pirma pažymėtina, kad generalinio delikto institutas, kuriuo remiasi ieškovė, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje, o jo esmė – kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose arba sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. 

27.       Taigi, CK 6.263 straipsnio 1 dalis yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma ir yra įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, užtikrinantis pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017).

28.       Veiksmų neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas asmens ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016).

29.       Kaip jau minėta, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 29 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-2131-853/2019 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei UAB „Gintarinė vaistinė“ dėl žalos atlyginimo. Šioje byloje teismas konstatavo, kad UAB „Gintarinė vaistinė“ iki 2018 m. sausio 4 d. iš Vilniaus miesto savivaldybės nuomojosi patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), tačiau, pasibaigus nuomos sutarties terminui ir ieškovei UAB „Nemuno vaistinė“ laimėjus patalpų nuomos viešą konkursą, neteisėtai neišsikėlė iš šių patalpų, taip sudarydama kliūtis Vilniaus miesto savivaldybei su konkurso laimėtoja sudaryti nuomos sutartį ir perduoti patalpas. Sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-2131-853/2019 įsiteisėjo 2020 m. vasario 20 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus jį nepakeistą.

30.       Vadinasi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra nustatyta, kad apeliantė, neišsikeldama iš anksčiau jos nuomotų patalpų po to, kai baigėsi nuomos sutarties terminas ir įvyko jų nuomos viešas konkursas, kurio ji nelaimėjo, nesielgė kaip apdairi ir rūpestinga nuomos sutarties šalis, savo elgesiu sutarties kontrahentei Vilniaus miesto savivaldybei padarė žalą negautų nuomos pajamų forma, kurią teismas įpareigojo atlyginti. Įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu konstatuotą apeliantės elgesio (neveikimo), iš kurio kildinamas ir nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, neteisėtumą pirmosios instancijos teismas įvertino kaip prejudicinį faktą.   

31.       CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, t. y. kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Praktinės šios taisyklės taikymo nuostatos yra suformuluotos teismų praktikoje. 

32.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra išsamiai pasisakęs ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017, 17–18 punktai; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 18 punktas).

33.       Nors ieškovė nedalyvavo ginčo tarp Vilniaus miesto savivaldybės (ieškovės) ir UAB „Gintarinė vaistinė“ (atsakovės) nagrinėjime, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl teismo jau konstatuoto apeliantės UAB „Gintarinė vaistinė“ veiksmų neteisėtumo prejudicijos, ieškovei  UAB „Nemuno vaistinė“ savo negautas pajamas siejant su tais pačiais apeliantės neteisėtais veiksmais (atsisakymu išsikelti iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)), juolab kad tokia pirmosios instancijos teismo pozicija apeliaciniame skunde nekvestionuojama. Be to, neteisėtais pirmiau pripažintų konkrečių apeliantės veiksmų (jos neveikimo) kitoje civilinėje byloje įvertinti priešingai – kaip teisėtų – nebūtų galima ir dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo bei draudimo kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus (CPK 279 straipsnio 4 dalis).

34.       Visgi, pritariant apeliantei, pažymėtina, kad deliktinė civilinė atsakomybė taikoma tik kai įrodomos visos tokios atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nagrinėjamu atveju šalių ginčas iš esmės kilo dėl žalos fakto bei jos dydžio. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose tvirtino, kad dėl apeliantės neteisėto neišsikraustymo iš ginčo patalpų laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. kovo 15 d. ji negalėjo jose vykdyti komercinės veiklos ir negavo pelno, kitaip tariant, patyrė nuostolius (negautų pajamų forma). Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovė patyrė nuostolius dėl apeliantės neteisėtų veiksmų, tačiau atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė tiksliai nepagrindė prašomų priteisti negautų pajamų dydžio, prašomą priteisti sumą sumažino 10 proc. 

35.       Nuostoliai yra piniginė žalos išraiška, o jais gali būti pripažintos ir negautos dėl asmenų neteisėtų veiksmų pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau galėjo būti, jei nebūtų neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi, įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustačius negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018).

36.       Iš byloje esančio Vilniaus miesto savivaldybės turto nuomos viešo (uždaro) konkurso protokolo Nr. A16-185/18(2.1.28-TR) nustatyta, kad ieškovė 2018 m. kovo 22 d. laimėjo patalpų, skirtų vaistinės veiklai vykdyti, esančių adresu (duomenys neskelbtini), viešą nuomos konkursą. Iš viešai Vilniaus miesto savivaldybės internetiniame puslapyje prieinamų duomenų apie nuomotas viešo konkurso būdu negyvenamąsias patalpas ir inžinerinius statinius, kurių konkursas vyko 2018 m. kovo 22 d., taip pat nustatyta, kad minėtas patalpų nuomos konkursas buvo skelbiamas trejų  metų laikotarpiui.

37.       Ieškovė ieškinyje teigė, kad, jeigu nebūtų apeliantės neteisėtų veiksmų, ji būtų galėjusi vykdyti vaistinės veiklą ginčo patalpose ir laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2020 m. kovo 15 d. būtų uždirbusi ne mažiau kaip 132 891,86 Eur grynojo pelno. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ir pirmosios instancijos teismo pozicijos, kad ieškovė yra patyrusi tokio pobūdžio nuostolius, kurie priežastiniu ryšiu yra susiję su neteisėtais pripažintais ir kaltais apeliantės veiksmais, stokoja pagrįstumo. Kaip matyti iš byloje esančio VĮ Registrų centro išrašo apie patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė su Vilniaus miesto savivaldybe 2020 m. gegužės 18 d. visgi sudarė patalpų nuomos sutartį tam pačiam trejų metų laikotarpiui, atitinkamai, turėjo galimybę realizuoti savo lūkesčius gauti pelną per visą laikotarpį, kuris buvo numatytas konkurso sąlygose.  

38.       Byloje nėra duomenų, kad 2020 m. gegužės 18 d. nuomos sutartis buvo sudaryta kitomis sąlygomis, nei buvo skelbiamos viešo konkurso metu. Taigi, nesudarius nuomos sutarties iš karto po konkurso, faktiškai pakito tik nuomos sutarties vykdymo laikotarpis, bet ne jos galiojimo terminas – šis netapo trumpesnis dėl apeliantės neteisėto neveikimo (pavėluoto išsikraustymo). Ir nors ieškovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad nėra aišku, kiek laiko galios jos su Vilniaus miesto savivaldybe 2020 m. gegužės 18 d. sudaryta nuomos sutartis, nes dabar, lyginant su 2018–2019 metais, vaistinės apyvarta yra nukritusi, tačiau tokius savo teiginius pagrindžiančių įrodymų pirmosios instancijos teismui neteikė ir atsiliepime nurodė, kad jų neįrodinės.

39.       Šiame kontekste pažymėtina, kad žalos atlyginimo reikalavimas ieškinyje net ir nebuvo grindžiamas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ieškovė dėl apeliantės neteisėtų veiksmų gavo ar gaus mažesnį pelną, nei būtų galėjusi gauti, jeigu neteisėtų veiksmų nebūtų buvę ir nuomos sutartis būtų sudaryta laiku. Kitaip tariant, ieškovė neįrodinėjo patyrusi nuostolių pasikeitus nuomos laikotarpiui ir verslo aplinkai. Todėl pirmiau aptarti jos atsikirtimai į apeliacinį skundą, kaip neatitinkantys ieškovės pasirinkto ieškinio reikalavimo faktinio pagrindo (CPK 13 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis; CK 1.137 straipsnio 1 dalis), teisiškai neaktualūs ir nelemia vertinimo, kad ieškovei buvo padaryta nagrinėjamoje byloje įrodinėta žala.

40.       Aktualu ir tai, kad ieškovė yra juridinis asmuo, savo srities profesionalas, kuriam dalyvavimas viešame konkurse neturėtų būti naujiena. Ieškovė galėjo tikėtis, kad nuomos sutartis, net ir laimėjus viešą konkursą, kurį laiką dar gali būti nesudaryta, nes gali kilti teisinių ginčai tarp konkurso dalyvių, nuomininkų ir pan. Todėl vien jos lūkesčio, kad, laimėjus konkursą, galės įsikelti į ginčo patalpas ir jose iš karto pradės vykdyti veiklą, savaime nepakanka žalos padarymo faktui konstatuoti.  

41.       Kasacinis teismas nuosekliai pasisako, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).

42.       Teisėjų kolegija, naudodamasi kiekvienos instancijos teismui tenkančia diskrecijos teise įvertinti byloje esančių įrodymų visumą pagal savo vidinį įsitikinimą, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad apeliantės neteisėtais veiksmais būtent tokia žala ieškovei, kaip galimybės gauti pelną iš ginčo patalpose vykdomos vaistinės veiklos praradimas, nebuvo padaryta. Tokia sąlyga apeliantės deliktinei civilinei atsakomybei kilti neįrodyta. Tai konstatavus, kiti apeliacinio skundo argumentai, įskaitytinai ir dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai išspręsto nuostolių dydžio klausimo, prarado aktualumą, nes neturi įtakos teisingam šio ginčo išnagrinėjimui. Todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

43.       Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą (jo dalį) ar jį pakeitus, turi būti pakeistas ir pirmosios instancijos teisme susidariusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

44.       CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 98 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

45.       Atsižvelgiant į tai, kad nauju sprendimu ieškinys yra atmetamas, ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nekompensuojamos. Apeliantė pirmosios instancijos teismui įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

46.       Kadangi ieškovė buvo sumokėjusi daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymas, pirmosios instancijos teismas nusprendė jai grąžinti 324 Eur žyminio mokesčio permoką (CPK 87 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Ši skundžiamo teismo sprendimo dalis nekeistina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

47.       Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės UAB „Gintarinė vaistinė“ apeliacinis skundas tenkinamas, ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimą. Kartu su skundu pateiktas 2020 m. lapkričio 6 d. banko mokėjimo nurodymas Nr. 30039023 patvirtina, kad apeliantė sumokėjo 1 871 Eur žyminį mokestį už paduotą apeliacinį skundą, todėl ši suma priteistina iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Kitų apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų apeliantė nepateikė.                

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno vaistinė“ ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Gintarinė vaistinė“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno vaistinė“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 871 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt vieną eurą) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.  

Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Nemuno vaistinė“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 324 Eur (trijų šimtų dvidešimt keturių eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. sausio 28 d. mokėjimo nurodymu Nr. 3771 (AB SEB bankas), permoką, išaiškinant, kad ją grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėjai                                Dalia Kačinskienė

                                        Danguolė Martinavičienė

                                        Vigintas Višinskis