Administracinė byla Nr. I-1029-602/2011
Proceso Nr. 3-61-3-03073-2010-9
Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
Vilnius 2011 m. gruodžio 1 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Veslava Ruskan, rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
pareiškėjas 2010-11-04 teismui padavė prašymą, prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio sumą už 2007-2008 m. – 2215,71 Lt (b. l. 1).
Paaiškino, kad vadovaudamasis Darbo kodekso 208 str. 2 d., 198 str. nuostatomis, Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, 2010 m. vasario mėnesį kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti pareiškėjui neišmokėtą atlyginimo dalį, tačiau prašymas nebuvo patenkintas.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pareiškėjui pranešta tinkamai.
Atsakovas atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9-11).
Paaiškino, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, t. y. skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo nutarimo įsigaliojimo. Teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas. Pareiškėjui nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo ir toliau taikytų įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Be to, pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų, kurios buvo atskaitytos 2007 m., iš viso – 921,67 Lt, šioje dalyje pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą skundui paduoti, nes į teismą kreipėsi 2010-11-04.
Teismo posėdyje atsakovas nedalyvavo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15-18).
Nurodė, kad kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, minėtos nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo jas taikyti. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, taikytinas ieškinio senaties terminas. Teismui nusprendus, kad pareiškėjui priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo.
Prašymas tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate. Atsakovo pažyma patvirtina, kad pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo atskaityta 2007 m. sausį 132,70 Lt, vasarį 180,56 Lt, kovą 148,97 Lt, gegužę 208,54 Lt, birželį 165,08 Lt, liepą 13,39 Lt, rugpjūtį 72,43 Lt, lapkritį 17,39 Lt, gruodį 11,10 Lt, 2008 m. birželį 97,65 Lt, liepą 312,16 Lt, rugsėjį 751,49 Lt, lapkritį 21,88 Lt, gruodį 79,37 Lt, iš viso – 2215,71 Lt (b. l. 12-13). Ginčo dėl nesumokėtų sumų byloje nėra (ABTĮ 58 str.).
Ginčijamu laikotarpiu Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentavo Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Įstatymas) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Darbo užmokestis pareiškėjui skaičiuotas vadovaujantis Įstatymo 23, 25, 26 str. ir Vidaus tarnybos statuto 38 str. nuostatomis.
Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
2008 m. gruodžio 9 d. Įstatymu pakeista 23 str. 2 d. redakcija, pagal kurią panaikintas ribojimas apmokėti statutiniam valstybės tarnautojui už viršvalandinį darbą, įsigaliojo 2009-01-01, nuo šios datos nutrauktas pareiškėjo teisių, kurias pareiškėjas prašo ginti šioje byloje, pažeidimas.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Pareiškėjo kreipimasis į teismą dėl savo buvusių praeityje pažeistų teisių gynimo motyvuojant Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo yra pripažinta, kad įstatymas ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta tam tikro teisinio reguliavimo, prieštaravo Konstitucijai priėmimu, yra susijęs su teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių taikymu, būtent su jų taikymu ex tunc ar retrospektyviai. Pareiškėjas, formuluodamas skundo dalyką ir pagrindą prašo taikyti 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimą praeityje susiformavusiems teisiniams santykiams.
Konstitucinio Teismo nutarimų padariniai su jau pasibaigusiais santykiais ir jau įvykusio jų dalyvių teisių pažeidimo anuliavimu gali būti konstatuojami keturiose situacijose „retrospektyviai“: 1) Konstitucinis Teismas remdamasis Konstitucijos 102 str. ir 105 str. 1, 2 d., gali taikyti antikonstitucine jau kvalifikuotos normos eliminavimo atidėjimą ((a) antikonstitucine kvalifikuotos norminio teisės akto nuostatos pripažinimą konstituciškai negaliojančia nuo pat formalaus įsigaliojimo momento, (b) antikonstitucine kvalifikuotos individualaus teisės (taikymo) akto nuostatos sukelto padarinio „retrospektyvų“ konstitucinį išryškinimą ir argumentuotą „modeliavimą“ (anuliavimą)); 2) teismas, kuris, sustabdęs bylą ir kreipęsis į Konstitucinį Teismą dėl iškilusios konstitucingumo abejonės bei atsižvelgdamas į jo kreipimosi išnagrinėjimą Konstitucinio Teismo nutarime, pagal Konstitucijos 110 str. 2 d. gali ir turi tinkamai užtikrinti veiksmingą pažeistų asmens teisių teisminę gynybą, „retrospektyviai“ finansiškai pašalindamas jau įvykusį suinteresuoto asmens teisių pažeidimą (nuo jo faktinės pradžios iki konstituciškai reikalaujamo nutraukimo – nebetęsimo – dienos); 3) įstatymų leidėjas, kuris, įgyvendindamas įgaliojimą leisti įstatymus, gali diskretiškai pasinaudoti Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. doktrina, pagal kurią Konstitucija nedraudžia plėsti konstitucines garantijas; 4) teismas, kuris nebuvo sustabdęs bylos ir kreipęsis į Konstitucinį Teismą dėl iškilusios konstitucingumo abejonės, taigi nors neveikė pagal Konstitucijos 110 str. 2 d., bet po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo pagal suinteresuotų asmenų kreipimąsi turi tinkamai ir veiksmingai veikti pagal Konstitucijos 30 str. 1 d. ir 110 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).
Teismas, nagrinėdamas bylą, gali taikyti dvi iš minėtų keturių situacijų, t. y. nurodytas 2 ir 4 p. Tiek doktrinoje, tiek teismų praktikoje neginčijamas yra 2 p. aptartas atvejis. Konstitucija nustato teismo teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu teismas suabejoja teisės akto konstitucingumu, šiuo reglamentavimu įgyvendinamas teismo nepriklausomumo principas ir pabrėžiamas teismų sistemos vientisumas. Konstitucinio Teismo vykdoma teisės konstitucinė kontrolė, kuri inicijuojama kreipiantis su teisiniu klausimu į Konstitucinį Teismą, yra konkretaus (incidentalinio) pobūdžio kontrolė. Teisinių klausimų institutas yra skirtas tam, kad asmens teisės ir laisvės, kurių gynimą garantuoja Konstitucija, būtų ginamos jau teisminio nagrinėjimo metu.
Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl 4 p. aptartos situacijos taikymo, t. y. atvejis, kai teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą su teisiniu klausimu. Konstitucijos 7 str. 2 d., 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo Įstatymo 72 str. 1 d. patvirtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai, jiems nebūdingas grįžtamasis galiojimas, išskyrus minėtas išimtis dėl nutarimo taikymu ex tunc. Nagrinėjamu atveju konstatuojama, kad išimtis turi būti taikoma, kai nustatoma, kad jos netaikymas pažeistų teisingumo bei asmenų lygybės prieš įstatymą principus. Be minėtų 1-3 p. aptartų situacijų, Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmės retroaktyviai taikytinos išimtiniais atvejais racionaliai aiškinant teisę. Taigi toks aiškinimas nustatomas formuojant teismų praktiką. Analogiškose bylose yra suformuota teismų praktika (aiškinant Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str.), pagal kurią nesumokėtas darbo užmokestis turi būti priteisiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: 2004-03-01 Nr. A-219-2004, 2005-12-21 Nr. A-638/2005, 2009-09-07 Nr. A-146-916/2009, 2010-06-07 Nr. A‑662-1735/2011, 2011-11-14 Nr. A-575-1831/2011). Vadovaujantis suformuota teismų praktika bei Konstitucijos 29 str., konstatuotina, kad pareiškėjo teisė turi būti ginama, nes analogiškose bylose yra priimti įsiteisėję teismo sprendimai, kuriais yra priteistas darbo užmokestis už viršvalandžius.
Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimo patenkinimas nėra siejamas tik su Konstitucijos 30 str. taikymu, kuris nustato procesinio pobūdžio garantiją – asmens teisę kreiptis į teismą. Teisminės gynybos prieinamumas yra suprantamas kaip: 1) teisė kreiptis į teismą, t. y. teisė inicijuoti procesą teisme, kuris yra nepriklausomas, nešališkas; 2) teisė, jog byla būtų išnagrinėta pagal nustatytas proceso taisykles; 3) teisė, jog byla būtų išnagrinėta iš esmės priimant privalomą teismo sprendimą. Teisė kreiptis į teismą, nustatyta Konstitucijos 30 str., ir teisė į reikalavimo patenkinimą nėra tapačios kategorijos. Teisminės gynybos prieinamumo principo užtikrinimas nėra suprantamas taip, kad bus patenkintas kiekvieno į teismą besikreipiančio asmens reikalavimas. Teismas turi pagrindą priimti pareiškėjui palankų sprendimą jeigu pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka įgyvendina teisę kreiptis į teismą ir materialinės teisės normos nustato pareiškėjo prašomų taikyti teisinių pasekmių atsiradimo galimybę.
Asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį per įstatymų nustatytą laiko tarpą – ieškinio senaties terminą, kuris taikomas tik tuo atveju, kai ginčo šalis (nebūtinai atsakovas) reikalauja (Civilinio kodekso 1.124 str., 1.126 str. 2 d.). Atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo prašo taikyti šioje byloje senaties terminą, nustatytą Darbo kodekso 27 str. 2 d. (Bendrasis ieškinio senaties terminas šio Kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis Kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų). Valstybės tarnybos įstatymo 5 str. yra numatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Įstatymas. Kadangi ieškinio senaties terminų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas, taikytinas Darbo kodekso 27 str., nukreipiantis taip pat ir į CK. Nagrinėjamu atveju ribojimas pareiškėjui taikytas nuo 2007 m. sausio mėn., todėl teismas konstatuoja, kad teisė į reikalavimo atsirado būtent nuo šios dienos, nes nurodytu metu pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Pareiškėjas skundą teismui padavė 2010-11-04, todėl laikytina, kad pareiškėjas dėl dalies reikalaujamos sumos praleido ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Todėl reikalavimas priteisti darbo užmokestį už 2007 m. sausio-spalio mėn. laikotarpį atmetamas.
CK 1.131 str. 2 d. yra numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kaip jau buvo minėta, buvo ir yra susiformavusi tesimų praktika, jog analogiškose bylose buvo priteisiamos sumos, susijusios su darbo užmokesčiu. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios pareiškėjui galėjo trukdyti kreiptis į teismą nustatytu terminu.
Darbo užmokesčio nepriemokos pareiškėjui priteistinos iš pareiškėjo darbovietės, nes šio atsakovo atžvilgiu yra tenkinami reikalavimai analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: 2010-06-07 Nr. A‑662-1735/2011, 2011-11-14 Nr. A-575-1831/2011). Šioje byloje atsakovu buvo patraukta be įstaigos, kurioje pareiškėjas dirba, taip pat ir Lietuvos valstybė, vadovaujantis CK 6.273 str., nustatančiu, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 2010-07-07 Vyriausybės nutarimo Nr. 992 2 p. nustatyta, kad valstybei (Vyriausybei) Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose bylose dėl žalos, darbo užmokesčio dalies, neišmokėtos pagal priimtus teisės aktus, siejamus su sunkia valstybės ekonomine, finansine padėtimi, kai pagal pareikštus ieškinius (skundus, prašymus) atsakovu (trečiuoju asmeniu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu) įtraukta valstybė (Vyriausybė), atstovauja valstybės institucijos (įstaigos), mokėjusios darbo užmokestį (atlyginimą).
Tenkinamas yra prašymas atidėti sprendimo vykdymą. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 97 str. 3 d., 2 str. 2 d., vykdant administracinėje byloje sprendimą dėl piniginės sumos priteisimo, sprendžiant klausimus dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, gali būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios CPK 284 str. normos. CPK 284 str. 1 d. nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Skubiai vykdytino sprendimo atidėti ar išdėstyti negalima. Pažymėtina, kad prie skubiai vykdytinų sprendimų priskirtini sprendimai dėl darbo užmokesčio priteisimo – sprendime nustatyta dalis neviršija vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio (CPK 282 str. 2 d. 2 p.). Teismas, vadovaudamasis skolininko ir išieškotojo derinimo principu, aplinkybe dėl valstybės sunkios finansinės padėties, konstatuotos Seimo 2008-12-09 nutarimu Nr. XI-52 bei Vyriausybės 2009-10-14 nutarimu Nr. 1295 ,,Dėl ekonomikos sunkmečio“, teismų praktika analogiškose bylose, atideda sprendimo vykdymą vieneriems metams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartis Nr. A-575-1831/2011, ABTĮ 13 str.).
Pareiškėjui priteistina atlyginimo suma yra nurodoma su privalomaisiais valstybei mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str., 127 str.,
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo V. P. prašymą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. P. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1291,04 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Veslava Ruskan