Administracinė byla Nr. I-5503-394/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01294-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.4.;55.1.1.

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 19 d.

Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas S. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., 2-12 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 8200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2010-12-20 iki 2011-10-02 ir nuo 2016-10-30 iki 2018-06-10, pažeidžiant kalinimo sąlygas, leistina kamerose laikomų asmenų norma buvo viršyta, tuo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Kamerų plotas užstatytas baldais, kitais įrenginiais, kurie užėmė didžiąją dalį kameros ploto, todėl beveik neturėjo vietos pajudėti. Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, kultūros, sporto renginiai, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti suimtuosius, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose. Šiaulių TI kamerose nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, sunku išsikviesti pareigūnus. ŠTI kamerose neveikė ventiliacija, vėdinama tik per langus, drėgna ir tamsu, nėra užtikrinamas natūralus patalpos apšvietimas, dirbtinis apšvietimas labai stiprus, nuo jo skaudėjo galvą ir akis, nes lempos be apsauginių gaubtų. Kamerose nebuvo užtikrinama pakankamai tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu. Nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, kamerose unitazas buvo gyvenamosiose patalpose, nuo kitų esančių kalinių atskirtas sienele ar užuolaida, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, kameroje dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą, tas pats pasakytina apie laikino sulaikymo patalpas, kur tualetai buvo atitverti tik dalinai, t.y., pertvara be jokios kabinos ar užuolaidos. Kamerose Nr. 24, 30, 39, 12, 46, 42 ir 5 sanitarinis mazgas nuo likusios kameros erdvės atitvertas nevisiškai, vietoje durų kabėjo paprasta dušo užuolaida, kuri neužtikrino būtino privatumo, nes ji plazdėdavo dėl kamerų vėdinimo, kitų asmenų judėjimo kameroje, dėl to jis buvo matomas kitų kamerose kalėjusių asmenų, o tai labai trikdė, žeidė ir žemino. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t.y., stresą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus.

Pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, skunde prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (1 t., 12 b. l., 2 t., 72, 81-82 b. l.). 

Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (2 t., 72, 81-82 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (1 t., 25-35 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2010-12-09 iki 2018-06-13, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, įstaigoje buvo laikomas nuo 2016-11-04 iki 2018-06-13 skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-5 asmenimis, ir jam teko nuo 3,69 iki 22,9 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sienelės aukštis didesnis nei 1,5 m. Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančiu taip įrengtu sanitariniu mazgu, privatumą. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, o teisės aktai neįpareigoja, kad atitvarai būtų iki lubų.

Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų didinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma.

Atsakovas nurodė, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas, byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje buvo nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė, o 2017-11-22 ir 2018-04-18 įsakymais – 2 valandų pasivaikščiojimo trukmė suimtiesiems, o nuteistiesiems – pagal Bausmių vykdymo kodeksą. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Šiaulių TI informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose, visi norintys dalyvauti šiuose renginiuose kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos, veikia biblioteka. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.

Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui.

Atsakovas nurodo, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras – TLK, esančias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Pažymima, kad laikomasi HN 134:2015 11.2 p. reikalavimo, pagal kurį laikino sulaikymo patalpose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 valandas. Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie atitverti sienele.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjo S. S. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 8200 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpius nuo 2010-12-20 iki 2011-10-02 ir nuo 2016-10-30 iki 2018-06-10, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui, higienos normos ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2010-12-09 iki 2011-10-25 ir nuo 2016-11-01 iki 2018-06-13 (1 t., 37-50 b. l.), o į teismą kreipėsi tik 2018 m. birželio 15 d. (pagal spaudą ant voko – 1 t., 13 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010-12-09 iki 2011-10-25 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2016-11-01 iki 2018-06-13.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2018-07-06 pažymos Nr. 60/09-24422 (1 t., 37-50 b. l.) matyti, kad pareiškėjas S. S. Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo laikomas nuo 2016-11-04 iki 2018-06-13, viso 550 dienų, skirtingose gyvenamosiose kamerose (2016 m. – Nr. 42, 17, 24; 2017 m. – Nr. 103, 58, 42, 10, 102, 28, 29, 27, 24, 7, 49, 64, 94 ir 59; 2018 m. – Nr. 42, 37, 8, 87, 26, 29, 12, 19, 39 bei drausmės izoliatoriaus kamerose Nr. DI-2 ir DI-3) vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,69 iki 22,93 kv. m., taigi visas 550 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (1 t., 37-50 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (1 t., 51-52 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1-6), nustatė, kad kamerose Nr. 42, 17, 94, kai jose buvo laikomi daugiausia 5-6 asmenys, iš kamerų ploto atėmus sanitarinių mazgų plotą pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šiose kamerose bei kitose kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su dar 1-4 asmenimis, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus duomenis apie baldų užimamą plotą (1 t., 53-56 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, neveikė ventiliacija, vėdinama tik per langus, drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrintas natūralus patalpos apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas buvo labai stiprus, nes lempos be apsauginių gaubtų, kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu.

Iš byloje esančios 2018-07-06 pažymos Nr. 60/09-24422 (1 t., 38-50 b. l.) matosi, kad pareiškėjas 2016 m. buvo laikomas kamerose Nr. 42, 17, 24, 2017 m. – Nr. 103, 58, 42, 10, 102, 28, 29, 27, 24, 7, 49, 64, 94 ir 59, 2018 m. – Nr. 42, 37, 8, 87, 26, 29, 12, 19, 39 bei drausmės izoliatoriaus kamerose Nr. DI-2 ir DI-3.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (2 t., 16-52 b. l.), iš kurių matosi, kad 2016 m. liepos 15 d. buvo patikrinta pareiškėjo laikymo kamera Nr. 42, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2016 m. lapkričio – gruodžio mėn., 2017 m. sausio – birželio, liepos, rugsėjo – gruodžio mėn., 2018 m. sausio – vasario mėn., (viso 296 dienas), vizualiai matomo pelėsio šioje kameroje nenustatyta, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, kamera vėdinama per langus (2 t., 16-18 b. l.). 2017 m. vasario 13 d. patikrinimo metu patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 7, 10, 58 ir 103, dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 10, 58 ir 103, oro temperatūra bei santykinė drėgmė kameroje Nr. 7 atitiko higienos normos reglamentuojamą dydį, tačiau dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 7 nustatyta tik 149 lx (higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas), oro temperatūra kamerose Nr. 103 ir 10 nustatyta žemesnė, nei reglamentuojama (HN 134:2015 16 punkto pažeidimas), tikrintose kamerose veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta, ant šių kamerų sienų ir lubų vizualiai matomų pelėsių nėra, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (2 t., 19-22 b. l.). 2017 m. kovo 7 d. patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 24, 27, 29 ir 59, dirbtinė apšvieta kamerose Nr. 27, 29 ir 59 atitiko reglamentuojamą, kameroje Nr. 24 dirbtinė apšvieta nustatyta 145 lx (pažeidžiamas HN 134:2015 14 punktas), oro temperatūra kamerose Nr. 24, 27 ir 59 atitiko higienos normos reikalavimus, oro temperatūra kameroje Nr. 29 nevertina dėl pravertų langų, santykinė drėgmė kamerose atitiko reikalavimus, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nėra, vizualiai matomų pelėsių šiose kamerose nėra (2 t., 23-27 b. l.). Kamera Nr. 29, taip pat kameros Nr. 28, 94 ir 102, patikrintos ir 2017 m. balandžio 25 d. partikrinimo metu, dirbtinė apšvieta šiose kamerose atitiko reglamentuojamą, oro temperatūra kamerose Nr. 28 ir 94 atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 29 nevertinta dėl pravertų langų, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus kamerose Nr. 28, 29 ir 94, kameroje Nr. 102 nebuvo matuojama, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, kamerose Nr. 28, 29 ir 94 veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nėra, ant kamerų Nr. 94 ir 102 sienų ir lubų yra vizualiai matomų pelėsių (pažeidžiamas HN 134:2015 39 punktas) (2 t., 28-31 b. l.). 2017 m. gruodžio 1 d. patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 12 ir 59, nustatyta, kad patalpos tvarkingos, kameroje Nr. 12 yra vizualiai matomo pelėsio (pažeidžiamas HN 134:2015 39 punktas) (2 t., 34-36 b. l.). 2018 m. vasario 13 d. patikrinta kamera Nr. 29, nustatyta, kad dirbtinė apšvieta kameroje neatitinka nustatyto ribinio dydžio (HN 134:2015 14 punkto pažeidimas), oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, tačiau dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų, prie sanitarinio mazgo išdužusi plytelių danga (pažeidžiamas HN 134:2015 12 punktas), pelėsio nėra (2 t., 37-39 b. l.). 2018 m. vasario 13 d. grįžtamosios kontrolės metu atlikti dirbtinės apšvietos matavimai kameroje Nr. 37, dirbtinė apšvieta atitiko nustatytą ribinį dydį, tačiau kameroje naudojamos lempos be gaubtų (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas) (2 t., 40-41 b. l.). 2018 m. kovo 21 d. patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 8 ir 19, oro temperatūra kameroje Nr. 19 atitiko reglamentuojamą, kameroje Nr. 8 oro temperatūra nustatyta 16,3°C (HN 134:2015 16 punkto pažeidimas), galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus, kamera Nr. 12 remontuojama (2 t., 42-44, 45-46 b. l.). 2018 m. balandžio 10 d. patikrinimo metu nustatyta, kad oro santykinė drėgmė atitiko reikalavimus kamerose Nr. 8, 19 ir 39, oro temperatūra ir dirbtinė apšvieta išmatuota tik kameroje Nr. 39 (atitiko reglamentuojamus dydžius), galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta, vizualiai matomų pelėsių šiose kamerose nerasta (2 t., 47-50 b. l.). 2018 m. birželio 8 d. patikrinta pareiškėjo laikymo kamera Nr. 87, dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, santechniniai įrenginiai kameroje tvarkingi, veiksnių, galinčių įtakoti nelaimingus atsitikimus, nenustatyta, vizualiai matomo pelėsio nėra (2 t., 51-52 b. l.). Iš byloje esančių Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymų apie 2016-2017 metais atliktus remonto darbus (1 t., 57-63 b. l.) matosi, kad 2016 metais buvo remontuojamos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 87, 103 ir drausmės izoliatoriaus kameros Nr. DI-2, DI-3, rugpjūčio – rugsėjo mėn. kamerose Nr. 87 ir 103 atlikti pelėsio valymo ir nuvalytų plotų dažymo darbai, lapkričio mėn. drausmės izoliatoriaus kamerose pagaminti ir sumontuoti sanitarinių mazgų atitvarai. 2017 metų vasario mėn. kameroje Nr. 39 atlikti sienų, lubų glaistymo, dažymo, antiseptiko nuo pelėsio tepimo darbai, sumontuoti nauji vamzdžiai, klozetas ir praustuvas, nudažytos grotos, stalas, suolai, kėdės, lentynos, padarytas mūro atitvaras, sumontuotos durys (1 t., 61 b. l.). 2017 m. kovo mėn. kameroje Nr. 19, rugpjūčio mėn. – kameroje Nr. 94, o spalio mėn. kameroje Nr. 12 nuvalytos ir perdažytos lubos, sienos (1 t., 62 b. l.).

Taigi dirbtinės apšvietos pažeidimai kamerose Nr. 7 ir 24 užfiksuoti 2017 m. vasario 13 d. ir 2017 m. kovo 4 d., pareiškėjas kameroje Nr. 7 buvo laikomas 2017 m. rugsėjo mėn., o kameroje Nr. 24 – 2017 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad nustatyti pažeidimai buvo pašalinti iki pareiškėjo patalpinimo į šias kameras, todėl laikytina, kad pažeidimai buvo ir pareiškėjo laikymo šiose kamerose metu. Oro temperatūros pažeidimai kamerose Nr. 10 ir 103 nustatyti 2017 m. vasario 13 d. patikrinimo metu, pareiškėjas kameroje Nr. 10 buvo laikomas 2017 m. birželio mėn., o kameroje Nr. 103 – 2017 m. gegužės 19 d., t.y., pavasario – vasaros laikotarpiu, todėl nėra pagrindo laikyti, kad šie pažeidimai buvo pareiškėjo laikymo nurodytose kamerose metu. Pelėsis kamerose Nr. 94 ir 102 nustatytas 2017 m. balandžio mėn., pareiškėjas kameroje Nr. 94 buvo laikomas 2017 m. rugsėjo mėn., o kameroje Nr. 102 – 2017 m. birželio – liepos mėn., pelėsis šiose kamerose pašalintas 2017 m. liepos mėn., todėl laikytina, kad pareiškėjas į kamerą Nr. 94 patalpintas jau pašalinus higienos normos 39 punkto pažeidimą, tačiau kameroje Nr. 102 buvo laikomas iki šio pažeidimo pašalinimo. Pelėsis kameroje Nr. 12 nustatytas 2017 m. gruodžio 1 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. balandžio – gegužės mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad šis higienos normos pažeidimas buvo pašalintas iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą, todėl laikytina, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Dirbtinės apšvietos ir higienos normos HN 134:2015 12 punkto (lempos naudojamos be gaubtų) pažeidimai kameroje Nr. 29 nustatyti 2018 m. vasario 13 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. kovo – balandžio mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad pažeidimai buvo pašalinti iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą dienos, todėl laikytina, kad šie pažeidimai buvo ir pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 29 metu. 2018 m. vasario 13 d. higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas (lempos be gaubtų) nustatytas kameroje Nr. 37, pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. vasario 1-5 dienomis, todėl laikytina, kad pažeidimas buvo pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Oro temperatūros pažeidimas kameroje Nr. 8 nustatytas 2018 m. kovo 21 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. vasario mėn., todėl laikytina, kad pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Kameros Nr. 87 ir 103 buvo remontuojamos (valomas pelėsis, dažomi nuvalyti plotai) 2016 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn., pareiškėjas kameroje Nr. 87 buvo laikomas 2018 m. vasario mėn., o kameroje Nr. 103 – 2017 m. gegužės mėn., kamera Nr. 39 suremontuota 2017 m. vasario mėn., pareiškėjas joje buvo laikomas 2018 m. birželio mėn., todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas buvo laikomas suremontuotose kamerose. Atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl pareiškėjo gyvenamųjų kamerų Nr. 17, 49, 64, 26 ir drausmės izoliatoriaus kamerų Nr. DI-2 ir DI-3 atitikimo higienos normos reikalavimams, o pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kamerose Nr. 7 ir 24 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, reikalavimus, kamerose Nr. 102 ir 12, pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, kamerose Nr. 29 ir 37, pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 12 punkto, reglamentuojančio, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, reikalavimus, kameroje Nr. 8, pažeidžiant higienos normos 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą, reikalavimus, taip pat  kamerose Nr. 17, 49, 64, 26, DI-2 ir DI-3, pažeidžiant 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą, santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį, bei 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad kameros buvo vėdinamos per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas. Natūralaus patalpų apšvietimo higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., natūralios apšvietos Šiaulių TI kamerose neįmanoma padidinti dėl įstaigos statuso (Šiaulių TI įtrauktas į LR Nekilnojamųjų vertybių sąrašą, jame negalimi patalpų rekonstrukcijos darbai), todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, norint pasikviesti prižiūrėtoją tenka ilgai belsti į duris. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodo, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso (1 t., 67 b. l.), byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors rimtų priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, jo teiginiai dėl neužtikrintos galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku abstraktūs, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, tualetai kamerose buvo atskirti tik sienele ar užuolaida, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą, laikino sulaikymo patalpose tualetai buvo atitverti tik dalinai, t.y., pertvara be jokios kabinos ar užuolaidos.

Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (1 t., 51-52 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų kamerose atitvėrimo konstrukcijos yra mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės, taip pat nurodytas sienelių aukštis (pareiškėjo laikymo kamerose nuo 1,58 iki 2,34 m), tačiau nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinio mazgo zonas atitverti nuo likusios kamerų erdvės. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų Nr. 24, 30, 39, 12, 46, 42 ir 5 sanitariniuose mazguose vietoje durų kabėjo paprasta dušo užuolaida, kuri neužtikrino būtino privatumo, nes ji plazdėdavo dėl kamerų vėdinimo, kitų asmenų judėjimo, dėl to jis buvo matomas kitų kamerose kalėjusių asmenų, o tai labai trikdė, žeidė ir žemino. Pareiškėjas kamerose Nr. 30, 46 ir 5 nagrinėjamu laikotarpiu nebuvo laikomas, tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kad kitose pareiškėjo nurodytose kamerose praėjimas buvo tinkamai atitvertas. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis, pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 24, 39, 12 ir 42 įėjimas į sanitarinį mazgą buvo atskirtas durimis, laikytina, jog pareiškėjo privatumas šiose kamerose buvo pažeistas. Be to, nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po šešis asmenis, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad trumpalaikio laikymo kamerose sanitariniai mazgai atitverti sienele. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. papunktyje numatyta, kad sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o esant galimybių - visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose, taigi teisinis reglamentavimas dėl sanitarinių mazgų įrengimo laikino sulaikymo patalpose įsakmiai nenumato, kad jie turi būti visiškai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės. Tačiau iš 2018-07-06 pažymos Nr. 60/09-24422 (1 t., 37-50 b. l.)  matosi, kad pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, į laikino sulaikymo patalpas buvo patalpintas 21 kartą, taigi jam teko naudotis visiškai neizoliuotais sanitariniais mazgais, tokiu būdu buvo pažeistas jo privatumas.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose. Atsakovas į bylą pateikė 2018-07-01 Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-1406 (1 t., 68 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, įstaigoje veikia biblioteka, kurioje suimtieji savišvietai gali gauti grožinės ir teisinės literatūros, į kameras esant galimybei duodama po vieną laikraštį, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; Šiaulių TI bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, savanoriais, kurie vykdo meno užsiėmimus, moko rankdarbių, skaito paskaitas įvairiomis socialinėmis temomis; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę stalo teniso patalpą bei užimtumo kambarį-skaityklą pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką, S. S. buvo sudaryta galimybė išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sportiniuose, kultūriniuose renginiuose. Į bylą pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (1 t., 69-73 b. l.) bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtinti Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai (1 t., 85-201, 2 t., 2-15 b. l.), iš kurių matosi, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, krepšinio aikštelę, žaidimų kambarį), tame tarpe ir tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjo skundo teiginys dėl netinkamo užimtumo organizavimo abstraktus, nedetalizuotas, pareiškėjas nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, naudotis biblioteka, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525  -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose Nr. 17, 102, 29, 24, 7, 49, 64, 37, 8, DI-2, 26, DI-3 ir 12, pažeidžiant higienos normos reikalavimus (198 dienos), neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais kamerose Nr. 24, 39, 12 ir 42 (377 dienos), iš jų nuolat sklindantis nemalonus kvapas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai skundėsi tik dėl netinkamo rūbų skalbimo ir dėl galimybės paskambinti, taip pat tik dėl oro temperatūros drausmės izoliatoriaus kamerose, o dėl kitų kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, nesiskundė nei administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms (1 t., 74-84 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su ja elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1514-552/2018, 2018-09-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2688-575/2018, 2018-10-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2352-662/2018, 2018-10-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-857-520/2018 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1500 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1500,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja                                                         Jarūnė Sedalienė