Administracinė byla Nr. ATP-1190-487/2014
Teisminio proceso Nr. 4-48-3-00982-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija: 39.2., 45.4.5.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. gruodžio 3 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. P. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014-09-26 nutarimo, kuriuo V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir jam skirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,
n u s t a t ė :
V. P. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. už tai, kad 2014-08-15 20.25 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį VW Passat, v.n. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbuline eiga, nesilaikė saugaus atstumo ir atsitrenkė į gale važiuojantį automobilį Mitsubishi Carisma, v.n. (duomenys neskelbtini) Apie įvykį policijai nepranešė, iš įvykio vietos pasitraukė, tokiais savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 106 p., 119 p., 231.1 p. reikalavimus.
V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014-09-26 nutarimo dalį, kuria jis patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d. bei šioje dalyje administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti. Nurodo, kad įvykio metu jis, išėjęs iš parduotuvės, skubėjo namo. Įsėdęs į automobilį, važiavo atbulas iš stovėjimo vietos į pagrindinę gatvę, važiuodamas atsitrenkė į nukentėjusiosios L. J. automobilį bei jį apgadino. Kadangi labai skubėjo namo, pasiūlė nukentėjusiajai kuo greičiau susitarti geruoju, tačiau ji nesutiko. Paskambinus 112, norint pranešti apie įvykį, prisiskambinti nepavyko. Apie tai pasakius nukentėjusiajai, ji pati ėmė skambinti pareigūnams ir jai po kurio laiko pavyko tai padaryti. Įvykio metu, jis nebuvo girtas ar išgėręs, tačiau susinervino dėl to, jog namie liko vieni vaikai, o jis dėl savo kaltės turės gaišti laiką eismo įvykio vietoje. Galimai dėl to su nukentėjusiąja elgėsi netaktiškai, o ji pamanė, jog jis yra išgėręs ir bandys išvažiuoti iš įvykio vietos. Anot apelianto, jis to daryti neketino, priešingai, apytiksliai po valandos, nesulaukus policijos pareigūnų, nukentėjusiajai pasakė, kad eina namo, paaiškinus, kad namie vieni liko maži vaikai ir jis daugiau laukti nebegali. Pažymėjo, kad automobilis liko stovėti toje pačioje padėtyje, kurioje buvo susidūrimo metu, be to, jame paliko ir visus dokumentus tam atvejui, jei jų prireiktų policijos pareigūnams. Mašinos rakteliai taip pat liko pas nukentėjusiąją.
Apeliantas pažymėjo, kad jo sukeltame įvykyje nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, buvo tik apgadintos transporto priemonės, kurių savininkams nesutarus į eismo į įvykio vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai. Apelianto manymu, jis eismo įvykio metu nepažeidė Kelių eismo taisyklių punktų reikalavimų, todėl, palikęs eismo įvykio vietą ir pėsčiomis nuėjęs namo, nepadarė ATPK 130 str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo. Anot V. P., apylinkės teismas, patraukdamas jį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 str. 1 d., nepagrįstai jo veiksmus vertino kaip pasitraukimą iš eismo įvykio vietos. Anot apelianto, įvykus eismo įvykiui, jis sustojo ir išlipęs iš automobilio nebandė kokiu nors būdu paslėpti eismo įvykio pėdsakus: tiek savo automobilį, tiek visus su juo susijusius dokumentus jis paliko įvykio vietoje tam, kad visas eismo įvykio aplinkybes policijos pareigūnai galėtų tinkamai užfiksuoti. Savo kaltės dėl eismo įvykio neneigia, bandė su nukentėjusiąja susitarti geruoju, o nepavykus, tiek jo, tiek nukentėjusiosios iniciatyva buvo kviesti pareigūnai. Jų nesulaukus, jis išėjo namo ne tam, kad išvengtų administracinės atsakomybės ar pareigos atlyginti nukentėjusiajai žalą, bet dėl objektyvių priežasčių ir tik todėl, kad policijos pareigūnai užtruko atvykti į įvykio vietą. Dėl šių aplinkybių mano, kad apylinkės teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybės ir dėl to padarė klaidingą išvadą dėl jo kaltės.
Taip pat pažymi, kad po susidūrimo jis pats paskambino telefonu 112, norėdamas iškviesti pareigūnus, tačiau neprisiskambino. Šią aplinkybę buvo minėjęs ir apylinkės teismui, tačiau teismas nesiėmė veiksmų tai patikrinti, formaliai nurodęs, kad byloje nėra tokių duomenų, ir laikė jo nurodytą aplinkybę neįrodyta, nes įrodymų nepateikė ir jis pats. Tuo pirmosios instancijos teismas jam pačiam perkėlė pareigą įrodinėti savo nekaltumą.
Be to, apelianto manymu, apylinkės teismas, skirdamas jam subendrintą nuobaudą ir atimdamas teisę vairuoti transporto priemones, akivaizdžiai pažeidė tiek proporcingumo, tiek ATPK 257 str., 284 str. nuostatas. Jis teismui buvo pateikęs duomenis, jog augina keturis mažamečius vaikus, kurių vienas yra neįgalus, taip pat darbo sutartį dirba mūrininku UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini). Anot apelianto, teismas šių duomenų ir dokumentų nenagrinėjo, jų galimos įtakos priimamam sprendimui neanalizavo ir skundžiamame nutarime dėl jų visiškai nepasisakė, nors, pasak apelianto, atsižvelgus į šias aplinkybes, būtų galima jam skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali.
Apeliantas akcentavo, kad, netekęs teisės vairuoti transporto priemones, turės atsisakyti taip ilgai ieškoti mūrininko darbo, nes kitaip nei automobiliu pasiekti Vilniaus miestą iš (duomenys neskelbtini) kaimo neįmanoma. Netekęs darbo, naujo, kurį galėtų pasiekti iš savo gyvenamosios vietos be automobilio, tikrai nesusiras, nes tokio kaimo vietovėje tiesiog nėra. Ši aplinkybė neigiamai atsilieps ir be to pakankamai sudėtingai jo šeimos materialinei padėčiai. Taip pat pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) kaime nėra sveikatos priežiūros įstaigų bei vaistinių, kurias, turint mažamečius vaikus, tenka lankyti po keliolika kartų per metus. Be nuosavos transporto priemonės tai daryti yra labai sudėtinga, ypač kai prireikia skubios medikų pagalbos arba tiesiog vaistų. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad minėtame kaime nėra ir net elementarios parduotuvės, kur galima būtų įsigyti maisto produktų ir pirmojo būtinumo prekių. Artimiausia parduotuvė yra (duomenys neskelbtini) kaime, iki kurios nuo jo gyvenamosios vietos yra 8 km kelio. Todėl, atėmus jam teisę vairuoti transporto priemones, tai turės akivaizdžiai sunkesnes pasekmes, negu reikia ATPK 20 str. numatytiems administracinės nuobaudos tikslams pasiekti, o atsižvelgus į visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai, objektyviai ir išsamiai įvertinus skunde išdėstytas aplinkybes yra pagrįstos prielaidos taikyti ATPK 301 str. 1 d. nuostatas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2014-09-26 nutarimą palikti nepakeistą bei apelianto skundą atmesti. Nurodo, kad apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į apelianto asmenybę apibūdinančias aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutarimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad eismo įvykio dalyviai eismo įvykio vietoje dėl įvykio aplinkybių nesusitarė ir eismo įvykio deklaracijos nepildė. Dėl ko eismo įvykio kaltininkas privalėjo apie eismo įvykį pranešti policijai ir likti įvykio vietoje, o ne savavališkai pasišalinti. Kaltininko versija, jog jis skambino telefonu bendrajam pagalbos centrui, tačiau niekas neatsiliepė, laikytina tik V. P. bandymu išvengti administracinės atsakomybės. Net jei tai ir būtų tikra aplinkybė, tai neteiktų teisės V. P. pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Be to, institucijos nuomone, V. P. nurodomos aplinkybės yra reikšmingos, tik skiriant sankcijos ribose numatyto dydžio nuobaudą, tačiau nesudaro pagrindo taikyti ATPK 301 str.
V. P. apeliacinis skundas netenkintinas.
Ginčo dėl padaryto teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., nėra. Nesutinkama dėl pažeidėjo veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 str. 1 d. bei keliamas skirtos nuobaudos individualizavimo klausimas.
Pažymėtina, kad administraciniu teisės pažeidimu laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.
Pagal ATPK 256 str. įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima, tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. P. padarė jam inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d. Visos aplinkybės, turinčios reikšmės veiksmų kvalifikavimui buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais apelianto kaltę padarius jam inkriminuojamą teisės pažeidimą. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti apylinkės teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde pateiktais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentais apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.
ATPK 130 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal šio pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo pasireiškia tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Pripažįstant asmenį kaltu minėto pažeidimo padarymu, būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t.y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos.
Kaip matyti, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde V. P. nurodė, jog iš eismo įvykio pasitraukė tik todėl, kad policijos pareigūnams užtrukus atvykti, jis išėjo namo, kadangi juose buvo likę vieni mažamečiai vaikai. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad V. P., suprasdamas, jog kliudė kitą automobilį ir jį apgadino, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimo, iš įvykio vietos pasišalino tyčia.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. P. atsakomybės klausimą pagal ATPK 130 str. 1 d., vertino ne tik byloje surinktų rašytinių visumą, bet ir teismo posėdžio metu apklausto paties pažeidėjo, taip pat liudytojo policijos pareigūno ir nukentėjusiosios paaiškinimus. Taigi, kaip matyti, teismas rėmėsi betarpiškai pažeidimą mačiusios nukentėjusiosios L. J. paaiškinimu, kuriame ji nurodė, kad 2014-08-15 apie 20.15 val. į jos automobilį Mitsubishi Carisma, v. n. (duomenys neskelbtini) įvažiavo atbuline eiga judėjęs automobilis VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini), kurį kaip vėliau išaiškėjo vairavo V. P.. Nukentėjusioji pažymėjo, kad V. P. išlipęs iš savo automobilio, ėmė šaukti ant jos, vartojo keiksmažodžius. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad V. P. besiruošiant važiuoti iš įvykio vietos, ji iš pastarojo paėmė raktelius. Nukentėjusios manymu, V. P. buvo išgėręs, jis elgėsi agresyviai. Dėl šių priežasčių ji nebandė su juo tartis ir iš karto paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112. V. P. pasišalinus iš įvykio vietos bei po kurio laiko vėl į ją sugrįžus, jis trenkdamas kumščiu sulankstė ir jos automobilio kapotą. Kai į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai, V. P. jau nebebuvo. Nors policijos pareigūnai bandė jo ieškoti, bet jo nerado. Šias iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji parodė, ir teikdama paaiškinimą policijos komisariatui, kuriame taip pat nurodė, kad po eismo įvykio, V. P., išlipęs iš automobilio, keikėsi ir grasino nukentėjusiajai, pamatęs ką padarė, bandė važiuoti dėl ko ji iš pastarojo paėmė raktelius. V. P. paėmęs automobilio dokumentus bandė šalintis, tačiau ji šiuos dokumentus iš jo paėmė. Dėl to, jai buvo grasinama susidorojimu. V. P. keikdamasis nuėjo link miestelio, o po kurio laiko, kol buvo laukiama policijos pareigūnų, grįžęs siūlė pinigų, tačiau jai nesutikus, toliau keikėsi necenzūriniais žodžiais bei kelis kartus kumščiu sudavė per jos automobilio kapotą, padarydamas jame įlenkimus (b. l. 6).
Liudytojas Vilniaus apskrities VPK Elektrėnų PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulis G. K. tiek tarnybiniame pranešime, tiek teismo posėdyje nurodė, kad, gavus pranešimą apie eismo įvykį ir nuvykus nurodytu adresu, juos pasitiko nukentėjusioji, kuri paaiškino įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji jį informavo, kad eismo įvykio kaltininkas ketino bėgti, todėl ji iš pastarojo paėmė raktelius ir automobilio dokumentus, kuriuos perdavė jiems. Abu automobiliai buvo apžiūrėti ir užfiksuoti padaryti pažeidimai. Šio pareigūno tarnybiniame pranešime taip pat nurodoma, kad nukentėjusiosios manymu, V. P. buvo neblaivus, jo kalba buvo nerišli. V. P. išlipus iš automobilio, jis laisva pavara nuriedėjo į šalikelę. V. P. paėmęs dokumentus nueidinėjo, dėl ko nukentėjusioji iš jo rankų paėmė automobilio dokumentus. V. P. pasišalinus iš įvykio vietos, bei grįžus maždaug po 40 min., pastarasis siūlė atlyginti žalą ir policijos nekviesti, tačiau nukentėjusiajai nesutikus, ėmė keiktis ir grasinti, bei kelis kartus kumščių trenkęs per variklio dangtį pasišalino nežinoma kryptimi. Patikrinus galimas vairuotojo buvimo vietas, jis surastas nebuvo (b. l. 5).
Abejoti šių įrodymų patikimu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo. Tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojo policijos pareigūno teismo posėdžio metu duotose paaiškinimuose, tiek byloje esančiuose rašytiniuose dokumentuose aplinkybės išdėstytos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji ar liudytojas policijos pareigūnas siekė apkalbėti apeliantą bei buvo suinteresuoti bylos baigtimi, todėl netikėti nurodytomis aplinkybės apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
Pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus, jeigu eismo įvykio metu nežuvo ir nebuvo sužeistas žmogus, o su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykių susiję dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Jeigu tokios deklaracijos neturi nei vienas eismo įvykio dalyvis, eismo įvykio aplinkybės gali būti aprašomos ir eismo įvykio schema nubraižoma ant švaraus popieriaus lapo, kuriame nurodomos visos su eismo įvykių susijusios reikšmingos aplinkybės. Jeigu dėl eismo įvykio nesutariama, su eismo įvykiu susiję dalyviai kviečia policiją į eismo įvykio vietą.
Kaip matyti iš turimų duomenų, yra akivaizdu, kad šioje konkrečioje situacijoje, eismo įvykio dalyviai įvykio vietoje dėl įvykio aplinkybių nesusitarė bei eismo įvykio deklaracijos nepildė. Dėl šių priežasčių V. P. privalėjo likti eismo įvykio vietoje ir laukti pareigūnų atvykimo, o ne iš jos pasišalinti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas V. P. atžvilgiu iškeltą administracinio teisės pažeidimo bylą ir priimdamas procesinį sprendimą, nenustatė, jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu, toks pažeidėjo pasišalinimas nebūtų laikomas pažeidimu ATPK 130 str. 1 d. prasme. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad iš įvykio vietos jis pasišalino nesulaukęs pareigūnų ir tik todėl, kad namie jo laukė vieni palikti mažamečiai vaikai, atsižvelgus į byloje esančių duomenų visumą, nelaikytina išimtinė ir nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi.
Apeliacinio teismo manymu, apelianto nurodomas argumentas, jog jis eismo įvykio metu nepažeidė Kelių eismo taisyklių ir nepadarė ATPK 130 str. 1 d. numatyto teisės pažeidimo, kadangi nebandė paslėpti kokiu nors būdu eismo įvykio pėdsakus, pažymint, kad tiek patį automobilį, tiek visus su juo susijusius dokumentus jis paliko įvykio vietoje, tam kad visas įvykio aplinkybes policijos pareigūnai galėtų tinkamai užfiksuoti, vertintinas kritiškai. Byloje esančių duomenų pagrindų, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde nustatyta, kad būtent nukentėjusiosios iniciatyva, V. P. įvykus eismo įvykiui, automobiliu negalėjo pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Pažeidėjui besiruošiant važiuoti, ji automobilio raktelius iš jo paėmė, taip pat pastarajam bandant šalintis iš eismo įvykio vietos, iš jo paėmė ir dokumentus. Šias aplinkybes nukentėjusioji nurodė tiek savo paaiškinime policijos komisariatui, tiek duodama paaiškinimą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Kaip buvo minėta aukščiau, byloje nenustatyta, kad nukentėjusioji duodama tokius parodymus, siekė apkalbėti apeliantą bei būtų buvusi suinteresuota bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie V. P. paaiškinimai yra paneigti, todėl apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės laikytinos kaip pasirinkta apelianto gynybos priemonė, siekiant išvengti griežtos administracinės atsakomybės.
Nors V. P. teigia, kad po eismo įvykio, jis bandė pats prisiskambinti bendrajam pagalbos centrui, tačiau jam nepavyko, o teismas nesiimdamas veiksmų tai patvirtinti, laikė šią aplinkybę neįrodytą, konstatavęs, jog šį faktą įrodančių duomenų nepateikė ir jis pats, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgus į byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų duomenų visumą, laikytina, kad nagrinėjamu atveju ši aplinkybė neturi esminės reikšmės. Pažymėtina, kad net jeigu šis faktas ir pasitvirtintų, tai neteiktų teisės V. P. pasišalinti iš eismo įvykio vietos.
Šių aptartų duomenų pagrindu, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę dėl jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo padarymo. Jo, kaltė yra įrodyta ne tik bylos rašytine medžiaga, t.y. administracinio teisės pažeidimo protokolu, nukentėjusiosios paaiškinimu, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu, eismo įvykio vietos schema, papildomais duomenimis apie eismo įvykį, transporto priemonės apžiūros aktais, fotonuotraukomis, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, bet ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos nukentėjusiosios, taip pat liudytojo policijos pareigūnų duotais paaiškinimais bei iš esmės ir paties pažeidėjo paaiškinimais, kur jis nurodė, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino, nesulaukęs policijos pareigūnų.
Taip pat apeliaciniu skundu ginčijama ne tik V. P. kaltė dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., tačiau nesutinkama ir su jam paskirtos administracinės nuobaudos dydžiu, teigiant, kad ji yra per griežta ir prašant ją sušvelninti.
Iš skundžiamo apylinkės teismo nutarimo matyti, kad teismas, skirdamas administracinę nuobaudą V. P., atsižvelgė į padarytų pažeidimų pobūdį, V. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jo asmenybę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apylinkės teismo administracinės nuobaudos skyrimo motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, kuriais remiantis prašoma sušvelninti V. P. paskirtą administracinę nuobaudą, sprendžia kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, apelianto asmenybę, padarytų pažeidimų pavojingumą, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai V. P. skyrė galutinę subendrintą administracinę nuobaudą - 3000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Švelninti paskirtą administracinę nuobaudą apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
ATPK 301 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į vieningai formuojamą teismų praktiką, pažymi, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 301 str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutarimo motyvus, kuriais remiantis V. P. buvo paskirta minimali ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatyta administracinė nuobauda, bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad tokių aplinkybių nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyta.
Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis augina keturis mažamečius vaikus, kurių vienas yra neįgalus, taip pat dirba įmonėje, kuri randasi Vilniuje, pažyminti, kad vietoje kurioje gyvena, nėra nei sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių nei parduotuvės, todėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimas sudarys jam ir jo šeimai nepalankią situaciją, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, šios aplinkybės negali būti laikomos išskirtinėmis ATPK 301 str. prasme.
Pažymėtina, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nedarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones, užtikrinant nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos vertinimu, Trakų rajono apylinkės teismo 2014-09-26 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Teismas, vadovaudamasis ATPK 30212 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
Trakų rajono apylinkės teismo 2014-09-26 nutarimą palikti nepakeistą ir V. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėja Jolanta Čepukėnienė