Civilinė byla Nr. e2-2871-604/2022

Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00182-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.9.2.2.; 3.4.1.7.; 3.2.6.1.; 

(S)

VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Šalčininkai

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų teisėjas Marjan Gerasimovič,

sekretoriaujant Renatai Botkinai,

dalyvaujant ieškovės UAB „Eisiga“ atstovei advokatei Renatai Jurgelevičienei,

atsakovei L. L., jos atstovui advokatui Ernestui Bušmovičiui,

vertėjai Oksanai Tereščenko,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Eisiga“ patikslintą ieškinį atsakovei L. L. dėl žalos atlyginimo.

Teismas

N u s t a t ė :

Ieškovė UAB „Eisiga“ pateikė teisme patikslintą ieškinį prašydama priteisti iš atsakovės L. L. ieškovės naudai 1 835,94 Eur žalai už nepagrįstai suteiktas ir apmokėtas 60 darbo dienų atostogas už 2019-2021 metus atlyginti, 187,55 Eur žalai dėl išlaidų atstatant buhalterinės programos duomenis atlyginti, iš viso 2 023,49 Eur žalos atlyginimo, ir bylinėjimosi išlaidas: 63 Eur žyminį mokestį ir 2 000 Eur atstovavimo išlaidų.

Atsakovė L. L. pateiktu atsiliepimu, tripliku ir teismo posėdyje su pareikštu patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė ieškovės UAB „Eisiga“ ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1 400 Eur atstovavimo išlaidų.

Ieškovė UAB „Eisiga“ ieškinyje nurodė, kad atsakovė L. L. nuo 1996-05-14 iki 2021-09-01 dirbo pas ieškovę buhalterės pareigose. Darbo sutartis su atsakove nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalį. Nutraukusi sutartį su atsakove, ieškovė visiškai su ja atsiskaitė ir pagal buhalterijos padalinio pateiktus duomenis išmokėjo atsakovei kompensaciją už 10 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų. Po darbo sutarties nutraukimo atsakovė kreipėsi į Darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) prašydama peržiūrėti duomenis dėl jos 26 dienų nepanaudotų atostogų už 2018-2021 metus, taip pat prašydama priteisti kompensaciją už 2021 m. gegužės-rugsėjo mėnesių atlyginimų mokėjimo pradelsimą. Patikrinusi dokumentus už 10 metų laikotarpį, ieškovė nustatė, kad 2018-2021 metais atsakovei buvo suteikta ar kompensuota 60 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų daugiau nei jai priklausė pagal įstatymą. Todėl atsakovės darbo ginčo byloje pateikė priešpriešinį reikalavimą grąžinti išmokėtą sumą. Atsakovei atsisakius visų savo reikalavimų, procesas pagal atsakovės prašymą DGK buvo nutrauktas, o priešpriešinius ieškovės reikalavimus atsisakyta priimti, išaiškinant ieškovei teisę inicijuoti naują ginčą. Ieškovė inicijavo naują ginčą DGK, pareiškė reikalavimą atlyginti atsakovės neteisėtais veiksmais padarytą žalą, tačiau ginčą atsisakyta nagrinėti, nes buvo praleistas DK 220 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas. Nurodė, kad atsakovei už 2010 metus buvo suteikta 10 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų (2010-08-23 įsakymas Nr. A-019, nuo 2010-08-23 iki 2010-09-05), už 2011 metus - 10 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų (2011-07-29 įsakymas, nuo 2011-08-01 iki 2011-08-15), už 2012 metus - 10 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų (2012-08-06 įsakymas Nr. 140, nuo 2012-08-13 iki 2012-08-28), už 2013 metus - 20 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų (2013-07-22 įsakymas Nr. 108, nuo 2013-07-29 iki 2013-08-26), už 2014 metus - 40 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų (2014-05-26 įsakymas Nr. 100, nuo 2014-06-01 iki 2014-06-30, 2014-08-25 įsakymas Nr. 149, nuo 2014-08-25 iki 2014-09-21), už 2015 metus - 20 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų ir 20 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų išmokant kompensaciją (2015-08-05 įsakymas Nr. 104, nuo 2015-08-10 iki 2015-09-07; 2015-12-01 įsakymas Nr. 152, 2015-12-08 įsakymas Nr. 155, priskaičiavimas), už 2016 metus - 20 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų (2016-08-03 įsakymas Nr. 89, nuo 2016-08-08 iki 2016-09-05), už 2017 metus - 20 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų išmokant kompensaciją (2017-07-25 įsakymas Nr. KA 66, nuo 2017-07-31 iki 2017-08-28, 2017-09-26 įsakymas Nr. KA 82). Iš to matyti, kad 2013, 2016 ir 2017 metais atsakovei suteikta po 20 darbo dienų atostogų, 2010, 2011 ir 2012 metais - po 10 darbo dienų atostogų, 2014, 2015 metais - po 40 darbo dienų atostogų, kurios kompensavo 2010-2012 metų 30 darbo dienų atostogų trūkumą. Todėl už laikotarpį nuo 2010 iki 2017 metų atsakovė yra gavusi 10 darbo dienų atostogų daugiau nei numato DK 126 straipsnio 2 dalis. Už 2018 metus atsakovei suteikta 20 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų (2018-08-03 įsakymas Nr. KA 245, nuo 2018-08-07 iki 2018-08-21; 2018-11-12 įsakymas Nr. KA 283, nuo 2018-11-12 iki 2018-11-26). Už 2019 metus atsakovei 2019-01-25 įsakymu Nr. KA 311 suteikta 1 darbo diena kasmetinių apmokamų atostogų, 2019-08-06 įsakymu Nr. KA 388 - 20 darbo dienų atostogų nuo 2019-08-12 iki 2019-09-09. Prašyme ranka prirašyta, kad atostogos yra už 2012-2013 metus, tačiau tokio įrašo prašymo pateikimo momentu nebuvo. Šios atostogos negalėjo ir nebuvo suteiktos už 2012-2013 metus, nes už 2013 metus atostogos jau buvo išnaudotos, o už 2012 metus atostogos buvo paimtos 2014 metais. Taip pat 2019-11-29 įsakymu KA 419 atsakovei suteikta 1 darbo diena atostogų (2019-11-29). Prašyme prirašyta, kad atostogos yra už 2013-2014 metus, tačiau prašymo pateikimo metu tokio įrašo nebuvo. Atsakovei šiuo įsakymu negalėjo būti suteikta 1 darbo diena atostogų už 2013-2014 metus, nes už 2013 metus atsakovė buvo gavusi visas 20 darbo dienų atostogų (2013-07-22 įsakymas Nr. 108), o už 2014 metus - net 40 darbo dienų atostogų (2014-05-26 įsakymas Nr. 100 ir 2014-08-25 įsakymas Nr. 149), todėl už 2013-2014 metus atsakovei atostogos nepriklausė. Taip pat 2019-12-23 įsakymu Nr. KA 427 atsakovei suteikta 10 darbo dienų atostogų (nuo 2019-12-23 iki 2020-01-09). Prašyme prirašyta, kad atostogos yra už 2013-2014 metus, tačiau atostogos už 2013-2014 metus atsakovei negalėjo būti suteiktos, nes už 2013 metus atsakovė buvo gavusi visas 20 darbo dienų atostogų (2013-07-22 įsakymas Nr. 108), o už 2014 metus - net 40 darbo dienų atostogų (2014-05-26 įsakymas Nr. 100 ir 2014-08-25 įsakymas Nr. 149), todėl už 2013-2014 metus atsakovei atostogos nepriklausė. Taigi, atsakovei už 2019 metus priklausė 20 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų, tačiau už 2019 metus jai buvo suteikta 32 darbo dienų atostogų. Tokiu būdu savo prašymuose nepagrįstai prirašiusi ankstesnius laikotarpius, atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai 2019 metais gavo papildomai 12 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų. Taip pat 2020-02-06 įsakymu Nr. KA 435 atsakovei suteikta 5 darbo dienos atostogų (nuo 2020-02-07 iki 2020-02-13). Prašyme vadovui prirašyta, kad atostogos už 2013-2014 metus, tačiau už 2013-2014 metus atostogos atsakovei negalėjo būti suteiktos, nes už 2013 metus atsakovė buvo gavusi visas 20 darbo dienų atostogų (2013-07-22 įsakymas Nr. 108), o už 2014 metus - net 40 darbo dienų atostogų (2014-05-26 įsakymas Nr. 100 ir 2014-08-25 įsakymas Nr. 149), todėl už 2013-2014 metus atsakovei atostogos nepriklausė. 2020-03-24 įsakymu Nr. KA 443 atsakovei suteiktos 5 darbo dienos kasmetinių apmokamų atostogų, prašyme vadovui prirašyta, kad 4 dienos šių atostogų yra už 2013-2014 metus, o 1 diena - už 2014-2015 metus, tačiau 5 darbo dienos kasmetinių apmokamų atostogų už 2013-2015 metus atsakovei negalėjo būti suteiktos, nes už 2013 metus atsakovė buvo gavusi visas 20 darbo dienų atostogų (2013-07-22 įsakymas Nr. 108), už 2014 metus - net 40 darbo dienų atostogų (2014-05-26 įsakymas Nr. 100 ir 2014-08-25 įsakymas Nr. 149), už 2015 metus - 20 darbo dienų apmokamų kasmetinių atostogų ir dar papildomai už 20 darbo dienų sumokėta kompensacija už atostogas (2015-08-05 įsakymas Nr. 104, 2015-12-01 įsakymas Nr. 152 ir 2015-12-08 įsakymas Nr. 155). 2020-06-16 įsakymu Nr. KA 455 atsakovei suteiktos 10 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų (nuo 2020-06-16 iki 2020-06-30), prašyme vadovui prirašyta, kad tai atostogos už 2014-2015 metus, tačiau atostogos už 2014-2015 metus atsakovei negalėjo būti suteiktos, nes už 2014 metus atsakovei buvo suteikta net 40 darbo dienų atostogų (2014-05-26 įsakymas Nr. 100 ir 2014-08-25 įsakymas Nr. 149), o už 2015 metus - 20 darbo dienų apmokamų kasmetinių atostogų ir dar papildomai už 20 darbo dienų sumokėta kompensacija už atostogas (2015-08-05 įsakymas Nr. 104, 2015-12-01 įsakymas Nr. 152 ir 2015-12-08 įsakymas Nr. 155). 2020-08-17 įsakymu Nr. KA 478 atsakovei suteikta 10 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų (nuo 2020-08-17 iki 2020-08-28). 2020-11-12 įsakymu Nr. KA 487 atsakovei suteiktos 5 darbo dienos kasmetinių apmokamų atostogų (nuo 2020-11-13 iki 2020-11-19). 2020-12-30 įsakymu Nr. KA 498 atsakovei suteiktos 5 darbo dienos kasmetinių apmokamų atostogų (nuo 2020-12-30 iki 2021-01-06), prašyme vadovui prirašyta, kad atostogos yra už 2017 metus. Tačiau 5 darbo dienos kasmetinių apmokamų atostogų už 2017 metus atsakovei negalėjo būti suteiktos, nes už 20 darbo dienų atostogų už 2017 metus atsakovei buvo išmokėta kompensacija. Taigi, pagal DK 126 straipsnio 2 dalį atsakovei už 2020 metus priklausė 20 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų, tačiau direktoriaus įsakymais jai buvo suteikta ir apmokėta už 40 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų. Tokiu būdu savo prašymuose nepagrįstai prirašiusi ankstesnius laikotarpius, atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai 2020 metais gavo papildomai 20 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų. Taip pat 2021-05-10 įsakymu Nr. KA 514 atsakovei suteiktos 5 darbo dienos kasmetinių apmokamų atostogų (nuo 2021-05-10 iki 2021-05-14). Prašyme vadovui prirašyta, kad atostogos už 2018 metus. Tačiau atostogų už 2018 metus atsakovei negalėjo būti suteiktos, nes už 2018 metus atsakovė yra išnaudojusi visas 20 darbo dienų kasmetines apmokamas atostogas (2018-08-03 įsakymas Nr. KA 245 ir 2018-11-12 įsakymas Nr. KA 283). 2021-07-26 įsakymu Nr. KA 527 atsakovei buvo suteiktos 25 darbo dienos kasmetinių apmokamų atostogų (nuo 2021-07-26 iki 2021-08-27). Įsakyme nurodyta, kad jos suteiktos už 2020 metus. Tačiau už 2020 metus šios atostogos negalėjo būti suteiktos, nes 2020 metais atsakovė yra gavusi 40 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų - 20 darbo dienų atostogų daugiau, nei jai priklausė. Taip įvyko dėl to, kad prašymuose buvo neteisėtai ir nepagrįstai prirašyti senesni laikotarpiai. 2021-08-25 įsakymu Nr. KA 543 atsakovei suteiktos 2 darbo dienos kasmetinių apmokamų atostogų (nuo 2021-08-30 iki 2021-09-01). Taigi, pagal DK 126 straipsnio 2 dalį atsakovei už 2021 metus iki atleidimo priklausė 14 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų, tačiau direktoriaus įsakymais 2021 metais jai buvo suteikta ir apmokėta už 32 darbo dienas kasmetinių apmokamų atostogų. Tokiu būdu atsakovei 2021 metais buvo nepagrįstai suteiktos ir apmokėtos 18 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų ir nepagrįstai sumokėta kompensacija už 10 kasmetinių apmokamų atostogų dienų, t. y. 2021 metais ji nepagrįstai gavo ar jai buvo kompensuota už 28 darbo dienas. Iš viso per 2018-2021 metų laikotarpį atsakovei buvo nepagrįstai suteikta ir/ar kompensuota už 60 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų. Tokie atsakovės veiksmai, teikiant prašymus dėl daugiau atostogų nei jai priklausė, neteisingai jas apskaitant buhalterijoje (padalinyje, kuriame ji dirbo), gaunant už šias dienas atostoginius ir įmonei sumokant mokesčius nuo šių sumokėtų sumų, vertintini kaip neteisėti. Dėl tokių atsakovės veiksmų atsakovei per 2019-2021 metus už 60 nepagrįstų darbo dienų atostogų buvo sumokėta 1 835,94 Eur. Dėl to ieškovė patyrė 1 835,94 Eur žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovės. Kadangi atsakovė žalą padarė tyčia, ji privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą visa apimtimi. Be to, atleidus atsakovę iš darbo, ji turėjo tinkamai darbdaviui perduoti jai skirtas darbo priemones – buhalterinės apskaitos programą „Rivilė“, tačiau to nepadarė, todėl ieškovė buvo priversta samdyti įmonę UAB „Fennecus“, kuri atstatytų buhalterinės apskaitos programos „Rivilė“ duomenis. Už šias paslaugas ieškovė sumokėjo bendrovei 187,55 Eur sumą. Šias išlaidas ieškovė patyrė dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, susijusių su netinkamu buhalterinės apskaitos programos pridavimu, todėl šią sumą taip pat prašo priteisti iš atsakovės. Iš viso prašo priteisti iš atsakovės 2 023,49 Eur žalos atlyginimo.

Ieškovė UAB „Eisiga“ dublike papildomai nurodė, kad atsakovė įmonėje dirbo buhalterės pareigose, jos atliekamas darbas buvo susijęs su tiekėjais ir pirkėjais, taip pat ji tvarkė su įmonės kasa susijusius buhalterinės apskaitos dokumentus, taip pat vedė žurnalą, kuriame registruoti su darbo santykiais susiję vadovo įsakymai. Teikiami įrodymai patvirtina, kad atsakovė turėjo kompetencijos ir žinių vykdyti buhalterio funkcijas. Įmonėje patvirtinti pareiginiai nuostatai numato buhalterio pareigą mokėti atlikti visas jo pareigybei numatytas funkcijas. Tas faktas, kad atsakovė daugiausiai dirbo su tiekėjais ir pirkėjais, nepaneigia fakto, kad jai, kaip buhalterei, buvo ir turėjo būti žinoma darbo dalis, susijusi su darbo santykiais. Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatos aiškiai parodo, kad už apskaitos teisingumą atsako buhalteris, ir draudžia pačiam vadovui tvarkyti apskaitą. Ši aplinkybė leidžia vertinti, kad atsakovės teiginiai, jog vadovas pasirašydavo prašymą, perduodavo jį į buhalteriją, pasirašydavo įsakymą, negali būti vertinami kaip perkeliantys atsakomybę vadovui už tinkamą prašomų suteikti atostogų dienų apskaičiavimą. Pastebėjo, kad vadovas pagal savo pareigas atsako už darbo organizavimą, tačiau jo pasirašymas ant prašymo ar ant įsakymo negali būti traktuojamas kaip pritarimas suskaičiuotoms atostogų dienoms. Atostogas skaičiuoja buhalteris. Atsakovė pagal užimamas pareigas turėjo mokėti tinkamai pritaikyti darbo teisinius santykius reglamentuojančias normas, skaičiuoti terminus ir darbo dienas. Dėl ginčo laikotarpio pažymėjo, kad DK 15 straipsnio 1-2 dalyse numatyta, jog ieškinio senaties terminas yra treji metai, todėl ieškovė reikalauja atlyginti žalą, kuri buvo padaryta per trejų metų laikotarpį. Be to, DK 127 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų arba gauti piniginę kompensaciją už jas prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti. DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 8 dalis numato, kad darbuotojai, iki Darbo kodekso įsigaliojimo 2017-07-01 turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2020-07-14. Atsakovė savo 2019-2020 metų prašymuose dėl kasmetinių atostogų suteikimo ranka prirašydavo laikotarpius (2012-2015 metus), už kuriuos jai neva nebuvo suteiktos atostogos, tačiau paaiškėjo, kad atostogos 2012-2015 metais faktiškai buvo suteiktos. 2010-2018 metais atsakovė buvo išnaudojusi visas kasmetines apmokamas atostogas, todėl 2019-2020 metais negalėjo už minėtą laikotarpį prašyti antrą kartą. Ginčą nagrinėjant DGK, atsakovė pripažino, kad neteisingai skaičiavo atostogas, todėl savo visų reikalavimų atsisakė ir pateikė prašymą nutraukti bylos nagrinėjimą. DGK 2022-01-17 sprendimu ieškovės prašymo dėl kompensacijos už 36 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų ir kompensacijos už pradelstą darbo užmokesčio mokėjimo laiką išieškojimo nutraukė. Atsakovė šio sprendimo neskundė. Todėl aptartos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės reikalavimas vertinti laikotarpį nuo 1998 metų iki 2021-09-01 yra nepagrįstas. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovė už laikotarpį nuo 2010 iki 2017 metų imtinai yra gavusi 10 darbo dienų atostogų daugiau nei numato DK 126 straipsnio 2 dalis, tačiau dėl galiojančių senaties terminų žalos už šį laikotarpį ieškovė neprašo. Nesutinka su atsakovės argumentais, kad įstatymas nedraudžia kaupti atostogas ir vėliau jomis pasinaudoti. Tiek 2017 m. DK 127 straipsnio 5 dalis, tiek prieš tai galiojusio DK 175 ir 177 straipsnių nuostatos numato trejų metų atostogų panaudojimo laikotarpį. 2012 m. DK pakeitimai numatė, kad iki 2012-12-01 turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, darbuotojai turi teisę jas išnaudoti iki 2015-12-01. Minėtas darbo santykių teisinis reglamentavimas aiškiai parodo, kad darbuotojas jam priklausančias atostogas turi panaudoti per trejus metus, o to nepadaręs, praranda tokią teisę (DK 127 straipsnio 5 dalis). Atsakovė 2019-2020 metais negalėjo naudotis atostogomis už 2012-2015 metus ne tik dėl to, kad buvo pasinaudojusi atostogomis už minėtą laikotarpį, bet ir dėl to, kad darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai ribojo darbuotojų teisę neapibrėžtą laiką kaupti atostogas. Atsakovė savo atsiliepime taip pat mini teisę į papildomas atostogas, tačiau atsiliepime skaičiuodama jai priklausančias kasmetines apmokamas atostogas nurodo jai priklausančias tik 20 darbo dienų atostogas. Dėl atsakovės prašymo išreikalauti asmens kortelės originalą pažymėjo, kad pirminiai apskaitos dokumentai - atsakovės prašymai ir vadovo įsakymai dėl atostogų už 11 metų laikotarpį - yra pagrindinis apskaitos šaltinis ir jie yra pateikti į bylą, todėl atsakovės prašymas išreikalauti jos asmens kortelę yra perteklinis. Byloje esant pateiktiems pirminiams dokumentams, asmens kortelė ir joje esantys duomenys negali pakeisti pirminio dokumento turinio, nes būtent suvestinis dokumentas (ataskaita, įrašai kortelėje) turi atitikti pirminių dokumentų turinį. Jeigu yra neatitikimas tarp pirminio ir suvestinio dokumento, remiamasi pirminiu dokumentu, nes į suvestinį dokumentą (antrinį šaltinį) gali būti perkelti tik pirminio dokumento duomenys. Ieškovė pirminiais dokumentais įrodinėja, kiek atsakovė faktiškai gavo atostogų, o kiek atsakovei teisiškai priklausė atostogų, numatė DK. Taip pat pažymėjo, kad liudytojos vyr. buhalterės J. R. parodymai negali pakeisti galiojusio ir galiojančio teisinio reglamentavimo, todėl šios liudytojos kvietimas į teismą užvilkins bylos nagrinėjimą, o jos parodymai neturės įtakos ginčo rezultatui. Dėl atsakovės įrašų ant jos prašymų nurodė, kad bylą nagrinėjant DGK, atsakovė neneigė, kad prašymuose prierašus darė ji pati.

Teismo posėdžio metu ieškovės UAB „Eisiga“ atstovė prašė patikslintą ieškinio reikalavimą tenkinti visa apimtimi ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 2 023,49 Eur žalos atlyginimo, kurią sudaro 1 835,94 Eur patirti nuostoliai už atsakovei nepagrįstai suteiktas ir apmokėtas 60 darbo dienų atostogas už 2019-2021 metus ir 187,55 Eur turėtos išlaidos atstatant buhalterinės apskaitos programos „Rivilė“ duomenis, ir bylinėjimosi išlaidas: 63 Eur žyminį mokestį ir 2 000 Eur atstovavimo išlaidų. Akcentavo, kad tiek anksčiau galiojęs, tiek dabartinis reglamentavimas numato, kad teisė į sukauptas atostogas yra prarandama po trejų metų. Atsakovei nepagrįstai buvo suteikta 60 dienų kasmetinių atostogų už 2019-2021 metų laikotarpį, šią aplinkybę ieškovė nustatė atsakovei pateikus reikalavimą DGK, kurioje atsakovė vėliau savo reikalavimo atsisakė, todėl procesas buvo nutrauktas. Dėl nepagrįstų atostogų suteikimo ieškovė patyrė išlaidas, kurios yra paskaičiuotos proporcingai visai išmokėtų atostoginių sumai. Atsakovė pagal savo užimamas pareigas turėjo priėjimą prie buhalterinės apskaitos dokumentų ir pagal savo išsilavinimą ir einamas pareigas turėjo žinoti, kad atostogos jai negalėjo būti suteiktos už atitinkamus laikotarpius. Jos veiksmų neteisėtumas pasireiškė atliktais įrašais patektuose prašymuose dėl atostogų nesuteikimo, neteisėti veiksmai šiuo atveju atlikti tyčia. Atkreipė dėmesį, kad pareikštas reikalavimas yra grindžiamas ne suvestiniais duomenimis – atsakovės asmenine apskaitos kortele, kurioje yra pataisymų, klaidų, o pirminiais buhalteriniais dokumentais, kurie turi aukštesnę įrodomąją galią. Dėl buhalterinės apskaitos programos pažymėjo, kad po atsakovės atleidimo iš darbo buhalterinė programa buvo palikta tokios būklės, kad su ja nebuvo įmanoma tinkamai dirbti, todėl buvo užsakyta paslauga ją sutvarkyti.

Atsakovė L. L. atsiliepime nurodė, kad tam, kad būtų konstatuota atsakovės prievolė atlyginti žalą, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovė padarytą žalą įmonei sieja su atsakovės užimamomis pareigomis. Atsakovė neginčija aplinkybės, kad ieškovės darbovietėje dirbo buhalterės pareigose, tačiau pagal pareigybines nuostatas ir ieškovės įmonėje atliekamo darbo pobūdį, jos pagrindinis darbas buvo atsiskaitymai su tiekėjais ir pirkėjais, t. y. atsakovė vedė ataskaitą paruoštos produkcijos, ataskaitą sandėlio medžiagų, pagrindinių darbo priemonių, objektų, pastatų, pramonės statistiką bei vykdė mokėjimus per banką atsiskaitydama su klientais, darbuotojais, registravo sutartis su klientais, PVM sąskaitas-faktūras, vedė registraciją gaunamų/siunčiamų laiškų, gamybos įsakymų. Darbo užmokesčio ir su darbu susijusių išmokų apskaitos, kasmetinių atostogų apskaitos, darbuotojams priklausančių kompensacijų išmokėjimo atsakovė neatliko. Šių funkcijų kontrolė buvo priskirta finansininkei J. R., o pačią apskaitą atliko kiti įmonėje dirbantys buhalteriai. Be įmonės vadovo ir finansininkės sutikimo atsakovė negalėjo išeiti atostogų. Pagal įmonėje galiojančią tvarką tam, kad atsakovė galėtų pasinaudoti teise išeiti kasmetinių atostogų, ji turėjo parengti prašymą suteikti kasmetines atostogas, tuomet finansininkė J. R. duodavo raštišką sutikimą jį vizuodama ir tik po to įmonės vadovas pasirašydavo parengtą prašymą nurodydamas, kokiam laikotarpiui asmuo išleidžiamas kasmetinių atostogų. Pasirašytą prašymą įmonės vadovas pats perduodavo į buhalteriją. Buhalterija skaičiuodavo darbo užmokestį ir atostoginius, vedė ataskaitas priėmimo- atleidimo iš darbo, išleidimo atostogų ir t.t., kontroliavo, kiek darbuotojas turėjo nepanaudotų atostogų, taip pat šią informaciją žymėjo darbuotojo asmeninėje kortelėje, kuri yra saugoma kiekvieno darbuotojo asmens byloje. Darbuotojo asmeninėje kortelėje yra fiksuojami įrašai per visą darbuotojo darbo laikotarpį, yra daromi įrašai, patvirtinantys, kada ir kiek atostogavo darbuotojas, už kokį periodą jam buvo suteiktos atostogos. Nurodyto pobūdžio informacija buvo kaupiama ir atsakovės asmeninėje kortelėje. Prašymuose nurodyti įrašai dėl atostogų laikotarpio yra atlikti ir asmens kortelėje, tokie įrašai buvo atliekami ir kitų įmonėje dirbančių darbuotojų asmeninėse kortelėse. Įrašus, atliktus atsakovės asmens kortelėje, atliko ne atsakovė, o ieškovės vadovo paskirtas asmuo, kuris ne tik veda, bet ir saugo įmonėje dirbančių asmenų asmenines bylas. Ieškovė klaidina teismą savo pateiktais skaičiavimais, kadangi parengti duomenys iš suvestinės yra paimti/paskaičiuoti tik už paskutinių trijų metų laikotarpį, kai tuo tarpu analizė dėl kasmetinių atostogų suteikimo turėjo būti atlikta už laikotarpį nuo 1998 m. gegužės mėnesio iki 2021-09-01, kuomet atsakovė po vaiko priežiūros atostogų tęsė darbą ieškovės darbovietėje ir iki to laikotarpio, kada darbo santykiai buvo nutraukti. Nurodyto laikotarpio pasirinkimas yra aktualus bei turi tiesioginės įtakos teisingam atsakovei suteiktų kasmetinių atostogų kiekio paskaičiavimui, kadangi per nurodytą laikotarpį mažiausiai tris kartus buvo keičiama kasmetines atostogas reglamentuojanti tvarka. 1991-12-17 Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 6 straipsnis nustatė kasmetinių minimalių atostogų trukmę - 28 kalendorinės dienos. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 2002-06-04 DK 166 straipsnio 1 dalyje. Šiuo metu galiojančio DK 126 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad darbuotojams suteikiamos ne mažiau kaip 20 darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip 24 darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. DK 138 straipsnio 2 dalis be kasmetinių atostogų taip pat numato papildomas atostogas, kurios sutinkamai su 2017-06-21 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 496 patvirtintų Papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos aprašo 2.1. punkto reikalavimu, suteikiamos už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje pačioje darbovietėje - darbuotojams, turintiems ilgesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje pačioje darbovietėje - 3 darbo dienos, už kiekvienų paskesnių 5 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje pačioje darbovietėje - viena darbo diena. Atsakovė įmonėje turėjo ilgesnį nei 10 metų nepertraukiamą darbo stažą, todėl jai kartu su kasmetinėmis atostogomis priklausė ir papildomos atostogos. Be to, nei vienas iš paminėtų įstatymų nedraudė/nedraudžia darbuotojams kaupti kasmetines atostogas bei pastarosiomis pasinaudoti vėliau. 2016-09-14 DK kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 8 dalis bei 2017-06-06 DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymas numatė pereinamąjį laikotarpį dėl sukauptų nepanaudotų kasmetinių atostogų išnaudojimo, kad darbuotojai, iki DK įsigaliojimo turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2020-07-01. Todėl mano, kad pirmiausiai yra tikslinga nustatyti, koks kasmetinių atostogų skaičius priklausė atsakovei ir kiek kasmetinių atostogų atsakovei buvo suteikta per visą darbo laikotarpį pas ieškovę. Pagal atsakovės atliktą suvestinę nuo 1998 metų gegužės mėnesio iki 2021-09-01 atsakovei priklausė 480 darbo dienų kasmetinių atostogų, iš kurių buvo suteikta 384 darbo dienų kasmetinių atostogų, o 96 darbo dienų kasmetinių atostogų buvo nepanaudota. Todėl ieškovė nepagristai nurodo, kad atsakovė gavo papildomai 60 dienų atostogų, kurių neturėjo gauti. Atsakovė niekada nebuvo atsakinga nei už darbo užmokesčio, nei atostogų apskaitą, nei už asmens bylų saugojimą, todėl negalėjo nei prirašyti laikotarpius, nei koreguoti darbdaviui jau pateiktus prašymus. Pažymėjo, kad įmonės vadovas netinkamai vykdė savo pareigas ir neteisėtais veiksmais suponavo tiek darbo drausmės, tiek ir DK nustatytų reikalavimų pažeidimą. Iš atsakovės 2021-07-22 prašymo suteikti kasmetines atostogas matyti, kad atsakovė 2021-07-22 pateikė prašymą suteikti kasmetines atostogas nuo 2021-07-26 iki 2021-08-20 už šiuos laikotarpius: 2018 m. - 3 savaites ir 2019 m. - 1 savaitę. Prašymas buvo suderintas su vyr. finansininke ir pasirašytas įmonės direktoriaus. Tačiau ieškovės pateiktame atsakovės prašyme atsakovės nurodyti laikotarpiai yra perbraukti ir nurodytas visiškai kitas laikotarpis - nuo 2021-07-26 iki 2021-08-27. Taip pat įmonės vadovas ranka atlieka įrašą, kad atsakovei suteikiama 25 darbo dienų kasmetinių atostogų už 2020 metus, nors darbuotojams yra suteikiamos ne mažiau kaip 20 darbo dienų kasmetinės atostogos. Todėl ieškovė neteisingai nurodo, kad įmonės vadovui prašymų dėl atostogų suteikimo pateikimo metu nebuvo žinoma, už kurį laikotarpį atsakovė prašo suteikti atostogas. Pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog ieškovė yra sumokėjus 757,70 Eur mokesčių, neįtakoja ieškovei padarytos žalos masto, nes klaidingai apskaičiuotos bei sumokėtos įmokos/mokesčiai yra grąžinami, atitinkamai valstybės institucijai pateikus prašymą bei papildomus dokumentus ar duomenis, patvirtinančius klaidingą įmokos/mokesčio sumokėjimą ar permokos atsiradimą. Dėl ieškovės prašomos priteisti 187,55 Eur sumos pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, kokias būtent darbo priemones atsakovė turėjo perduoti ieškovei, taip pat nepateikė įrodymų, kad įmonės vadovas būtų organizavęs tokių priemonių priėmimą-perdavimą arba bent būtų reikalavęs iš atsakovės perduoti jam darbo priemones. Darbo sutartis buvo nutraukta 2021-09-01, o į UAB „Fennecus“ ieškovė kreipėsi tik 2021-09-14. Be to, iš pateiktos sąskaitos matyti, kad UAB „Fennecus“ teikė ieškovei konsultacinio pobūdžio paslaugas. Tai taip pat patvirtina, kad ieškovės įmonėje nebuvo kvalifikuoto darbuotojo, kuris galėjo dirbti su „Rivilės“ programa. UAB „Fennecus“ specialistas ir suteikė ieškovei konsultacinio pobūdžio paslaugas tam, kad apmokytų ieškovės įmonės darbuotoją dirbti su nurodyta programa.

Atsakovė L. L. triplike papildomai nurodė, kad nesutinka su ieškinyje dėstomomis aplinkybėmis, kad pagal užimamas pareigas ji buvo atsakinga faktiškai už visą įmonėje esamą buhalterinę apskaitą ir kontrolę. Nei darbo užmokesčio, nei su darbu susijusių išmokų apskaitos (kasmetinių atostogų apskaitos, darbuotojams priklausančių kompensacijų išmokėjimo ir pan.) atsakovė neatliko, šių funkcijų kontrolė buvo priskirta vyr. finansininkei J. R., o pačią užmokesčio apskaitą atliko kiti įmonėje dirbantys buhalteriai. Ieškovės įmonėje dirbo dar trys buhalteriai bei kiekvienas iš buhalterių atliko tik jam pavestą konkretų darbą. Įsakymų registracijos žurnale nurodoma, kad atsakovė registravo vadovo įsakymus dėl drausminės atsakomybės, komandiruotes, pareigybines nuostatas, tačiau nei vieno įrašo, susijusio su darbuotojams priklausančių kasmetinių atostogų apskaita, darbuotojams priklausančių kompensacijų išmokėjimu ir pan., nėra. Ieškovė teismui nepateikė nei vieno dokumento, kad per visą darbo laikotarpį atsakovė pavadavo kitą buhalterę, kuri buvo atsakinga už kasmetinių atostogų apskaitą, darbuotojams priklausančių kompensacijų išmokėjimą ir pan. Pagal įmonėje galiojusią tvarką atsakovė be vyr. finansininkės sutikimo bei įmonės vadovo leidimo negalėjo vienasmeniškai nuspręsti išeiti kasmetinių atostogų. Visa kasmetinių atostogų suteikimo procedūra buvo vykdoma griežtai laikantis nustatytos tvarkos, priklausančių kasmetinių atostogų apskaitą kontroliavo įmonėje dirbanti vyr. finansininkė ir įmonės vadovas, o priklausančių kasmetinių atostogų apskaitą vykdė paskirtas buhalteris, o ne atsakovė. Pažymėjo, kad ieškovė sau palankia kryptimi interpretuoja įmonės vadovo atsakomybę pasirašant ant prašymo ir priimant įsakymus. 2021-07-22 prašyme suteikti kasmetines atostogas nuo 2021-07-26 iki 2021-08-20 buvo nurodyti laikotarpiai, už kuriuos metus imamos atostogos, kurie vadovo buvo perbraukti ir nurodytas visiškai kitas atostogų laikotarpis. Taip pat įmonės vadovas ranka atlieka įrašą, kad atsakovei suteikiama 25 darbo dienų kasmetinių atostogų už 2020 metus, nors pagal galiojančio DK 126 straipsnio 2 dalį darbuotojams yra suteikiamos ne mažiau kaip dvidešimt darbo dienų kasmetinės atostogos. Lieka neaišku, remiantis kokiu teisės norminiu aktu įmonės vadovas suteikė atsakovei 25 darbo dienų kasmetinių atostogų už 2020 metus, bei kodėl buvo pasirinktas būtent 25 darbo dienų skaičius. Logiškai seka, kad kasmetinių atostogų skaičių galėjo nustatyti arba įmonėje dirbanti buhalterė, kuri buvo atsakinga už kasmetinių atostogų apskaitą, arba vyr. finansininkė. Dėl ginčo išsprendimui vertintino laikotarpio nurodė, kad priklausančių kasmetinių atostogų paskaičiavimas nuo 1998 metų nereikalauja ypatingų matematinių sugebėjimų. Nuo 1998 metų gegužės mėnesio iki 2021-09-01 atsakovei priklausė 480 darbo dienų kasmetinių atostogų, tačiau ieškovė atsakovei suteikė tik 384 darbo dienų kasmetinių atostogų, o 96 darbo dienų kasmetinių atostogų buvo nepanaudotos. Be to, įstatymas nedraudė/nedraudžia darbuotojams kaupti kasmetines atostogas. Todėl tik įvertinus sukauptų kasmetinių atostogų kiekį, taip pat nustačius šių sukauptų atostogų panaudojimo periodus, galima būtų tiksliai atsakyti, ar atsakovė iš tiesų gavo daugiau kasmetinių atostogų, negu jai priklausė. Ieškovės nurodomas periodas objektyviai neatspindėtų visos realios situacijos ir jos teiginiai dėl priklausančių kasmetinių atostogų skaičiavimo ribojimo ieškinio senaties terminų pagrindu neturi jokio teisinio pagrįstumo. Ieškovė nepateikė nei vieno dokumento, kuriame būtų atsispindėjęs atsakovės nepanaudotų atostogų rezervas, susidaręs per visą atsakovės darbo laikotarpį. Jeigu darbuotojas faktiškai negalėjo pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, net ir praėjus 3 metų terminui, kasmetinės atostogos negali būti anuliuojamos. Šia išlyga atsakovė bet kada galėjo pasinaudoti, ir tą patvirtina įmonės vadovo įrašas, kad atsakovei leidžiama pasinaudoti 25 darbo dienų kasmetinėmis atostogomis. Ieškovė nėra pateikusi nei vieno dokumento, kad atsakovės sukauptos kasmetinės atostogos yra anuliuojamos. Taip pat ieškovė nenurodė, kas iš įmonės darbuotojų buvo atsakingas už įmonės darbuotojų atostogų apskaitą. Todėl ieškovei sąmoningai neteikiant dokumentų, prie bylos turi būti prijungtas atsakovės asmens kortelės originalas bei iškviesta į teismo posėdį ir apklausta įmonės vyr. finansininkė.

Teismo posėdžio metu atsakovė L. L. ir jos atstovas prašė patikslintą ieškinio reikalavimą atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovės naudai 1 400 Eur atstovavimo išlaidų. Teismo posėdžio metu atsakovė papildomai paaiškino, kad pas ieškove dirbo nuo 1996 iki 2021 metų sekretore. Sėdėjo sekretoriate, dirbo buhaltere. Jos gaunamas atlyginimas buvo minimalus. Pati yra baigusi technikumą, įgijusi bankininkės išsilavinimą, yra dirbusi banko buhalterijoje. Pas ieškovę tvarkė buhalterinę apskaitą, nes įmonėje nepakako darbuotojų buhalterijai tvarkyti. Ieškovės vyr. buhalterė buvo J. R.. Iš pradžių vadovas neleisdavo darbuotojų atostogų, todėl atostogos kaupėsi, po to atostogas suteikdavo. Vyr. buhalterė jai išaiškino, kad susikaupusias atostogas galima panaudoti iki 2020-07-01, todėl ir ėmė atostogas už ankstesnius nepanaudotus laikotarpius. Mano, kad galėjo imti atostogų taip, kaip ir buvo paimta jos atveju. Pavadavimo buhalterijoje nebuvo, neatidėliotinus veiksmus atlikinėjo vyr. buhalterė. Įrašus jos prašymuose dėl atostogų suteikimo atitinkamais laikotarpiais atlikinėjo pati savo ranka, tą darė vyr. buhalterės nurodytu laikotarpiu, už kurį galima buvo eiti atostogų, tuos įrašus matė ir vyr. buhalterė, ir vadovas, šių įrašų ji neslėpė. Tuomet vyr. buhalterė vizuodavo prašymą ir nešdavo jį vadovui, kuris jį derino. Suderinus prašymą su vadovu, rašė įsakymą dėl atostogų suteikimo. Niekas nereikalavo, kad konkretūs laikotarpiai būtų nurodyti vadovo įsakymuose, vyr. buhalterė į tai dėmesio nekreipė. Priėjimą prie buhalterinių dokumentų ji turėjo. Su buhalterinės apskaitos programa dirbo du metus, suvedinėjo atsiskaitymo su tiekėjais duomenis. Joks įmonės turtas jai nebuvo perduotas. Kuomet liepos mėnesį išėjo atostogų, visos bylos buvo perduotos kitai buhalterei. Buhalterė T. D., kuri dirbo po jos atleidimo, nemokėjo dirbti su buhalterine programa, todėl buvo pasamdytas specialistas ją apmokinti dirbti su programa. Atostogų apskaita buvo vedama darbuotojų asmeninėse kortelėse, šiais duomenimis vadovas ir vadovavosi suteikdamas atostogas. Priėjimo prie šių kortelių neturėjo. Dėl 25 dienų atostogų nurodė, kad sprendimas suteikti 25 dienas atostogų priėmė pats vadovas. Savo reikalavimo DGK atsisakė, nes jai atsibodo, reikalavimą pareiškė tik dėl to, kad jai būtų paaiškinta, ar darbdavys teisingai paskaičiavo jai nepanaudotas atostogas.

Liudytoja J. R. paaiškino, kad dirba pas ieškovę buhaltere, suvedinėja duomenis į didžiąją knygą pagal suvestines, sudarinėja balansus, bendrauja su Mokesčių inspekcija. Buhalterinės kontrolės paskutinius 10 metų nevykdė ir faktiškai vyr. buhalterės pareigų neatlikinėjo, nes iš esmės visą buhalteriją tvarkyti buvo pavesta atsakovei L. L.. Atostogas ir darbo užmokestį tvarkė dar viena buhalterė, ne atsakovė. Daugiau žmonių buhalterijoje nebuvo. Nuo 2018 metų už prašymus dėl atostogų ir įsakymų parengimą buvo atsakinga atsakovė L. L., šiuos dokumentus ji vėliau teikė darbuotojai, atsakingai už atlyginimų skaičiavimą. Prašymai dėl atostogų buvo pildomi kompiuteriu, niekas jokių klausimų dėl jų pildymo nekėlė. Prašymus dėl atostogų vizuodavo atsakovei tuo metu, kai vadovas nenorėjo duoti atsakovei atostogų. Vizuodama prašymus nesigilino dėl atostogų laikotarpių, į asmens kortelės duomenis nežiūrėjo. Įmonėje nebuvo taikoma praktika, kad nepanaudotas atostogas buvo galima paimti ir už ilgesnį nei 3 metų laikotarpį. Kiek žino, ranka rašyti įrašai yra tik atsakovės prašymuose. Atostogų apskaita buvo vedama asmens kortelėje. Ją pildė asmuo, atsakingas už atlyginimų paskaičiavimą, tai nebuvo atsakovė. Norėdama išeiti atostogų, atsakovė turėjo kreiptis į vadovą. Po atsakovės išėjimo iš darbo vis dokumentai yra saugomi pas vadovą kabinete. Su „Rivilės“ programa dirba buhalterė T. D.. Ji su šia programa nedirbo. Dėl kokios priežasties buvo kviestas konsultantas, nežino.

Liudytoja T. D. paaiškino, kad dirbo (duomenys neskelbtini) buhaltere, tačiau sėdėjo su UAB „Eisiga“ darbuotojomis J. M., J. R. ir atsakove L. L. viename kabinete. Už darbo užmokesčio paskaičiavimą UAB „Eisiga“ buvo atsakinga buhalterė J. M., vyr. buhalterė šioje bendrovėje buvo J. R., o L. L. buvo kita buhalterė. Ieškovės buhalterinių dokumentų ji netvarkė. UAB „Eisiga“ vadovo prašymu kažkurį laiką padėjo tvarkyti ieškovės buhalterinius dokumentus, įeidavo į „Rivilės“ programą, kai atsakovė išėjo iš darbo rugsėjo mėnesį. Turėjo šios programos slaptažodžius, jie buvo laikomi prie kompiuterio. Programa tuo metu faktiškai veikė. Atsakovės kompiuteriu tuo metu naudojosi ir kiti asmenys. Po to ji susirgo. Kai grįžo į darbą po ligos lapkričio mėnesį, atsakovės kompiuteris neveikė. „Rivilės“ programa pradėjo visa apimtimi naudotis tik grįžusi į darbą po ligos. Konsultantas buvo kviečiamas po jos ligos, dirbo nuotoliniu būdu.

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

        Nagrinėjamoje byloje iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų, o taip pat ir pateiktos darbo bylos nustatyta, kad pagal 1996-05-14 terminuotą darbo sutartį atsakovė L. L. nuo 1996-05-14 įsidarbino pas ieškovę UAB „Eisiga“. Darbo sutarties 1.2 puntu šalys susitarė, kad atsakovė dirbs pas ieškovę buhaltere. Darbo sutarties 4 punktu šalys susitarė dėl darbo užmokesčio – ne mažiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlyginimo proporcingai atidirbtam laikui. Nuo 2001-03-01 darbo sutartis buvo pakeista nustatant, kad atsakovė dirba 4 val. per darbo dieną. Darbo sutartis taip pat pakeista nuo 2011-01-01, pavedant atsakovei dirbti 8 val. per darbo dieną ir mokant minimalų mėnesinį atlyginimą. Darbo sutartis nutraukta 2021-09-01 DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių). 

        Darbo bylos duomenys liudija, kad atsakovė L. L. kreipėsi į DGK su prašymu nurodydama, kad ieškovė UAB „Eisiga“, pasibaigus darbo santykiams, neatsiskaitė su ja ir neišmokėjo kompensacijos už 36 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2018 iki 2021 metų, todėl prašė išieškoti iš ieškovės neišmokėtą piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, o taip pat kompensaciją už darbo užmokesčio mokėjimo vėlavimus. Šioje darbo ginčo byloje ieškovė pateikė atsikirtimus į atsakovės reikalavimus ir priešpriešinius reikalavimus, prašydama atsakovės reikalavimus atmesti ir priteisti ieškovei UAB „Eisiga“ iš atsakovės L. L. 1 835,94 Eur žalai už nepagrįstai suteiktas ir apmokėtas 60 darbo dienų atostogų už 2019-2021 metus bei 187,55 Eur žalai dėl išlaidų atstatant buhalterinės programos duomenis atlyginti, bendrai 2 023,49 Eur. DGK 2022-01-17 sprendimu, atsakovei pateikus prašymą nutraukti bylos nagrinėjimą, atsakovės L. L. prašymo dėl kompensacijos už 36 dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų ir kompensacijos už pradelstą darbo užmokesčio mokėjimo laiką išieškojimo nagrinėjimas DGK buvo nutrauktas.

        2022-01-20 prašymu, pateiktu DGK, ieškovė inicijavo naują ikiteisminį ginčą darbo byloje, prašė priteisti ieškovei UAB „Eisiga“ iš atsakovės L. L. 2 593,64 Eur žalai už nepagrįstai suteiktas ir apmokėtas 60 darbo dienų atostogų už 2019-2021 metus bei 187,55 Eur žalai dėl išlaidų atstatant buhalterinės programos duomenis atlyginti, bendrai 2 781,19 Eur. Tačiau 2022-02-14 sprendimu DGK ieškovės prašymą atsisakė nagrinėti, esant praleistam kreipimosi į DGK terminui, numatytam DK 220 straipsnio 1 dalyje.

        Taigi, ieškovės reikalavimas atsakovei dėl žalos atlyginimo DGK nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Pasisakydamas dėl DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kasacinis teismas nurodė, kad terminui pasibaigus ir jo neatnaujinus, individualus darbo ginčas dėl teisės negali būti nagrinėjamas iš esmės DGK, tačiau darbo ginčo šalis pagal DK 220 straipsnio 2 dalį ir 231 straipsnio 1 dalį turi teisę per vieno mėnesio nuo DGK sprendimo priėmimo dienos terminą pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, t. y. perkelti individualaus darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio išnagrinėjimo buvo kreiptasi į DGK, nagrinėjimą į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 33 p.). Pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys). Tuo remiantis, teismas turi pagrindą ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimus nagrinėti šioje byloje iš esmės.

DK 151 straipsnis nustato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos; nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į: 1) netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičiavus nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius); 2) žalą patyrusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 3) žalą padariusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 4) faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika (DK 152 straipsnio 1 ir 2 dalys). Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 straipsnis). Darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje (DK 154 straipsnis).

Deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos darbo teisinių santykių srityje yra tokios pačios kaip ir civilinėje teisėje - turi būti nustatyta padaryta žala, darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė bei nustatytos papildomos sąlygos – pažeidėjo ir nukentėjusios šalies darbo teisinių santykių buvimas, o žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 4, 151 straipsniai, CK 6.245-6.249 straipsniai). Visas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis.

Dėl 1 835,94 Eur žalos už nepagrįstai suteiktas ir apmokėtas 60 darbo dienų atostogas už 2019-2021 metus.

        Nagrinėjamoje ginčo dalyje tarp darbo sutarties šalių iškilo ginčas dėl žalos, kuri kilo atsakovei realizavus suteiktų ir apmokėtų/kompensuotų 60 darbo dienų atostogų už 2019-2021 darbo pas ieškovę metus. Ieškovės teigimu, turtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakovė, kadangi pasinaudojusi tuo, kad pati tvarkė apskaitos dokumentus, atsakovė į vadovui pateiktus prašymus suteikti atostogas už 2019-2021 metus ranka prirašė laikotarpius, už kuriuos ji jau atostogavo ir tokiu būdu papildomai gavo atostogų apmokėjimą už 60 darbo dienų už laikotarpį nuo 2019 iki 2021 metų. Ieškovės teigimu, tokie atsakovės veiksmai yra tyčiniai ir neteisėti, pažeidžiantys DK 126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir šiais veiksmais ieškovei buvo padaryta žala, kurią sudaro atsakovei išmokėti atostoginiai ir sumokėti mokesčiai. Savo ruožtu atsakovė tvirtina dviprasmiškai: viena vertus, kad teisę į 60 darbo dienų atostogų jai priklausė pagal įstatymą ir jos buvo suteiktos teisėtai, nes už ankstesnius laikotarpius nebuvo išnaudotos, kita vertus, jog teisę į ginčijamo laikotarpio atostogas ji įgijo ne dėl savo, o dėl įmonės vadovo/vyr. buhalterės kaltės/netinkamo įstatymo taikymo, todėl žalos atlyginti ji neprivalo. Su šiais atsakovės argumentais teismas nemato pagrindo sutikti.

        Iki 2017-07-01 galiojusio DK 166 straipsnio 1 dalis numatė, kad kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė – dvidešimt aštuonios kalendorinės dienos. DK 177 straipsnio 2 dalis nustatė, kad jeigu darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jei darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip. 2012-11-06 įstatymu Nr. XI-2358 buvo nustatyta, kad darbuotojai, iki 2012-12-01 turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2015-12-01. 

        Nuo 2017-07-01 įsigaliojusio DK 126 straipsnio 2 dalis numato, kad darbuotojams, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus darbuotojus, suteikiamos ne mažiau kaip dvidešimt darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip dvidešimt keturių darbo dienų (jeigu jis dirbama šešias darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos; jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, darbuotojui turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip keturių savaičių trukmės atostogos. DK 127 straipsnio 5 dalis numato, kad teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti. Pagal Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 8 dalį darbuotojai, iki DK įsigaliojimo (2017-07-01) turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už 3 darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2020-07-01.

        Į bylą ieškovė pateikė duomenis, kad už darbo nuo 2010 iki 2017 metų pas ieškovę laikotarpį atsakovei buvo suteikta 10 darbo dienų atostogų daugiau negu jai priklausė pagal DK 126 straipsnio 2 dalį (20 darbo dienų): už 2010 metus - 10 darbo dienų kasmetinių atostogų nuo 2010-08-23 iki 2010-09-05 (2010-08-23 įsakymas), už 2011 metus - 10 darbo dienų kasmetinių atostogų nuo 2011-08-01 iki 2011-08-15 (2011-07-29 įsakymas), už 2012 metus - 10 darbo dienų kasmetinių atostogų nuo 2012-08-13 iki 2012-08-28 (2012-08-06 įsakymas), už 2013 metus - 20 darbo dienų kasmetinių atostogų nuo 2013-07-29 iki 2013-08-26 (2013-07-22 įsakymas), už 2014 metus - 40 darbo dienų kasmetinių atostogų nuo 2014-06-01 iki 2014-06-30 ir nuo 2014-08-25 iki 2014-09-21 (2014-05-26 ir 2014-08-25 įsakymai), už 2015 metus - 20 darbo dienų kasmetinių atostogų nuo 2015-08-10 iki 2015-09-07 ir 20 darbo dienų kasmetinių atostogų išmokant kompensaciją (2015-08-05, 2015-12-01 ir 2015-12-08 įsakymai), už 2016 metus - 20 darbo dienų kasmetinių atostogų nuo 2016-08-08 iki 2016-09-05 (2016-08-03 įsakymas), už 2017 metus - 20 darbo dienų kasmetinių atostogų nuo 2017-07-31 iki 2017-08-28 išmokant kompensaciją (2017-07-25 ir 2017-09-26 įsakymai). Už 2018 metus atsakovei suteikta 20 darbo dienų kasmetinių atostogų nuo 2018-08-07 iki 2018-08-21 ir nuo 2018-11-12 iki 2018-11-26 (2018-08-03 ir 2018-11-12 įsakymai). Taigi, ieškovės pateikti pirminiai buhalteriniai dokumentai patvirtina aplinkybę, jog už darbo nuo 2010 iki 2018 metų pas ieškovę laikotarpį atsakovei buvo suteiktos visos (net ir daugiau negu priklauso) jai priklausančios kasmetinės apmokamos atostogos arba už jas išmokėta piniginė kompensacija. Nors atsakovė tvirtina, kad už 2010-2018 metų laikotarpius jai tenkančios kasmetinės atostogos nebuvo išnaudotos visos, tačiau šį atsakovės atsikirtimų argumentą ieškovė visiškai paneigė pateiktais rašytiniais dokumentais, kurie šiuo atveju turi aukštesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

        Į bylą ieškovė taip pat pateikė duomenis, kad už darbo 2019 metais pas ieškovę laikotarpį atsakovei buvo suteikta 12 darbo dienų atostogų daugiau (32 darbo dienų) negu jai priklausė pagal DK 126 straipsnio 2 dalį (20 darbo dienų): 2019-01-25 įsakymu - 1 darbo diena, 2019-08-06 įsakymu - 20 darbo dienų (prašyme ranka padarant įrašą, jog atostogos yra už 2012-2013 metus), 2019-11-29 įsakymu - 1 darbo diena (prašyme ranka padarant įrašą, kad atostogos yra už 2013-2014 metus); 2019-12-23 įsakymu - 10 darbo dienų (prašyme ranka padarant įrašą, kad atostogos yra už 2013-2014 metus). Taip pat už darbo 2020 metais pas ieškovę laikotarpį atsakovei buvo suteikta 20 darbo dienų atostogų daugiau (40 darbo dienų) negu jai priklausė pagal DK 126 straipsnio 2 dalį (20 darbo dienų): 2020-02-06 įsakymu - 5 darbo dienos (prašyme ranka padarant įrašą, kad atostogos yra už 2013-2014 metus), 2020-03-24 įsakymu - 5 darbo dienos (prašyme ranka padarant įrašą, kad atostogos yra už 2013-2015 metus), 2020-06-16 įsakymu - 10 darbo dienų (prašyme ranka padarant įrašą, kad atostogos yra už 2014-2015 metus), 2020-08-17 įsakymu - 10 darbo dienų, 2020-11-12 įsakymu - 5 darbo dienos, 2020-12-30 įsakymu - 5 darbo dienos (prašyme ranka padarant įrašą, kad atostogos yra už 2017 metus). Taip pat už darbo 2021 metais pas ieškovę laikotarpį atsakovei buvo suteikta ir kompensuota 28 darbo dienų atostogų daugiau (42 darbo dienų) negu jai priklausė pagal DK 126 straipsnio 2 dalį (14 darbo dienų): 2021-05-10 įsakymu - 5 darbo dienos (prašyme ranka padarant įrašą, kad atostogos yra už 2018 metus), 2021-07-26 įsakymu - 25 darbo dienos (prašyme nurodant, kad atostogos yra už 2020 metus), 2021-08-25 įsakymu - 2 darbo dienos ir išmokėta piniginė kompensacija už 10 darbo dienų atostogų atsakovės atleidimo pagrindu.

        Taigi, ieškovės pateikti įrodymai yra pakankami patvirtinti faktą, jog atsakovei už 2019-2021 darbo metus nepagrįstai buvo suteikta/kompensuota 60 darbo dienų kasmetinių apmokamų atostogų, nes už tuos laikotarpius, už kuriuos šios atostogos buvo faktiškai suteikiamos pagal pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, atsakovei tenkančios kasmetinės apmokamos atostogos jau buvo išnaudotos. Ieškovės pateiktais duomenimis, šias nepagrįstai suteiktas atostogas ieškovė apmokėjo/kompensavo ir sumokėjo privalomus mokėti mokesčius, ir turėtus nuostolius šioje ginčo dalyje iš viso sudaro 1 835,94 Eur suma. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovei padarytus nuostolius, o būtent nepagrįstą atostogų suteikimą ir jų apmokėjimą/kompensavimą, iš esmės sąlygojo prašymuose suteikti atostogas atsakovės ranka atlikti įrašai apie laikotarpius, už kuriuos atostogos yra imamos ir už kuriuos atostogos jau buvo išnaudotos. Jei atsakovė tinkamai vykdytų savo pareigas ir laikytųsi DK 126 ir 127 straipsnių reikalavimų, ieškovė nepagrįstų išlaidų nebūtų patyrusi. Atsakovės prašymuose ranka įrašyti laikotarpiai ieškovės vadovo įsakymuose dėl atostogų atsakovei suteikimo nebuvo nurodyti, todėl darytina išvada, kad priimant įsakymus dėl atostogų atsakovei suteikimo už tuos laikotarpius, už kuriuos atostogos iš tiesų jau buvo išnaudotos, išnaudotų atostogų aplinkybė darbdaviui negalėjo būti žinoma. Ši aplinkybė taip pat leidžia byloje daryti daugiau tikėtiną išvadą, kad atsakovės ranka daryti įrašai prašymuose atsirado vėliau negu buvo priimami ieškovė vadovo įsakymai. Atsakovė byloje pripažino, kad turėjo laisvą priėjimą prie buhalterinių dokumentų, kurie pas vadovą pradėjo būti saugomi tik nuo atsakovės atleidimo. Teismas taip pat pažymi, kad atsakovė pakankamai ilgą laiko tarpą (nuo 1996 iki 2021 metų) dirbo pas ieškovę buhaltere, yra įgijusi bankininkės kvalifikaciją, kaip parodė liudytoja apklausta J. R., paskutinius dešimt metų nuo atsakovės atleidimo faktiškai įmonėje vykdė vyr. buhalterės pareigas, tai yra kontroliavo įmonės buhalterinę apskaitą, buvo atsakinga už prašymų dėl atostogų suteikimo tinkamą pildymą ir vadovo įsakymų šiuo klausimu rengimą, todėl negalėjo nesuvokti įstatyminio reglamentavimo, kad teisė pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis prarandama praėjus trejiems metams, taip pat negalėjo nežinoti duomenų, už kuriuos laikotarpius kasmetines atostogas ji yra išnaudojusi. Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad nuostolius, susijusius su nepagrįstu atostogų suteikimu ir apmokėjimu/kompensavimu, atsakovė ieškovei sukėlė tyčia (DK 154 straipsnio 1 punktas), todėl ieškovei padarytą žalą atsakovė privalo atlyginti visa apimtimi.     

        Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad šioje ginčo dalyje ieškovė įrodė visas būtinas atsakovės civilinei atsakomybei kilti sąlygas: žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę, todėl šioje ginčo dalyje ieškovės ieškinys tenkinamas, iš atsakovės ieškovės naudai priteisiama 1 835,94 Eur žalai už nepagrįstai suteiktas ir apmokėtas 60 darbo dienų atostogas už 2019-2021 metus atlyginti.

        Teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės, jog pati ieškovė netinkamai skaičiavo/kompensavo jos nepanaudotas atostogas, jokiais įrodymais nėra pagrįstos. Pažymėtina, kad savo reikalavimo DGK dėl nepanaudotų atostogų skaičiavimo ji atsisakė, dėl to jos prašymo nagrinėjimas DGK buvo nutrauktas. Taip pat nėra pagrįsta atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ginčo laikotarpius, už kuriuos buvo imamos atostogos, ji derino su vyr. buhaltere J. R.. Ši gi savo ruožtu teismui patvirtino, kad pati atsakovė faktiškai vykdė buhalterinės apskaitos kontrolę ir kontroliavo atostogų suteikimo klausimą, o derinimo žymą ant atsakovės prašymų ji uždėdavo nesigilindama į atostogų suteikimo laikotarpius ir darbuotojo asmens kortelės duomenis, nes tokius duomenis faktiškai kontroliavo pati atsakovė. Ši liudytoja taip pat pažymėjo, kad tik atsakovės prašymuose egzistavo ranka padaryti įrašai apie laikotarpius, už kuriuos buvo imamos kasmetinės atostogos. Todėl teigti, kad už nepagrįstą atostogų suteikimą ir žalos ieškovei padarymą yra atsakingas pats darbdavys, teismas nemato pagrindo.     

        Dėl 187,55 Eur žalos, susijusios su buhalterinės apskaitos programos „Rivilė“ duomenų atstatymu.

        Nagrinėjamoje ginčo dalyje ieškovė siekia įrodyti atsakovės civilinės atsakomybės, susijusios su netinkamu darbo priemonės – buhalterinės apskaitos programos „Rivilė“ - naudojimu, dėl ko darbdaviui buvo padaryta turtinė žala (tiesioginiai nuostoliai), sąlygas. Ieškovės teigimu, atleidimo iš darbo dieną atsakovė tinkamai nepridavė darbdaviui buhalterinės apskaitos programos „Rivilė“, dėl ko jos vėlesnis panaudojimas įmonės buhalterinėje apskaitoje tapo neįmanomas dėl nustatytų programos gedimų. Šalindama programos gedimus ieškovė patyrė 187,55 Eur išlaidų, kurias ir laiko ieškovei padaryta žala ir prašo ją priteisti iš atsakovės. Savo ruožtu atsakovės teigimu, atleidimo iš darbo dieną 2021-09-01 darbdavys nereiškė jai pretenzijų dėl netinkamai panaudotų darbo priemonių darbo veikloje ir darbo priemonėms padarytos žalos, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad po atsakovės atleidimo iš darbo buhalterinės apskaitos programa veikė tinkamai, todėl žalos ji nepadarė. Be to, atsakovė byloje akcentavo, kad ieškovės pateikti išlaidas patvirtinantys dokumentai patvirtina tik tą faktinę aplinkybę, kad patirtos 187,55 Eur išlaidos buvo skirtos ieškovės darbuotojos T. D. apmokymui dirbti su buhalterinės apskaitos programa po atsakovės atleidimo iš darbo. Su šiais atsakovės atsikirtimų argumentais teismas iš esmės sutinka ir laiko juos pagrįstais byloje pateiktų įrodymų visuma.

        Darbdaviui priklausančias darbo priemones darbuotojas turi naudoti darbo reikmėms (DK 24 straipsnio 4 dalis). Darbuotojas privalo naudotis darbdavio perduotomis darbo priemonėmis, turtu, taip pat lėšomis pagal jų tikslinę paskirtį ir taupiai. Darbdavys turi teisę nustatyti jam priklausančių ir darbuotojui perduotų darbo priemonių, turto ar lėšų naudojimo tvarką, nepažeisdamas DK ir kituose įstatymuose nustatytų darbuotojo teisių (DK 31 straipsnio 2 dalis). Padaręs darbdaviui turtinės žalos darbuotojas privalo ją atlyginti DK 151-154 straipsniuose nustatytais pagrindais, tačiau, kaip minėta anksčiau, visas civilinės atsakomybės sąlygas (padaryta žala, darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė ir kt.) privalo įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis (aptariamoje byloje – ieškovė). Darbo teisėje darbuotojo kaltė nepreziumuojama, todėl ieškovė turi pareigą pateikti įrodymus dėl atsakovės kaltės (CPK 178 straipsnis).

        Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad vykdydama savo darbines funkcijas pas ieškovę atsakovė naudojosi buhalterinės apskaitos programa „Rivilė“. Šios aplinkybės atsakovė neginčija, tą nagrinėjamoje byloje patvirtina tiek atsakovės pas ieškovę atliekamų darbo funkcijų pobūdis, tiek ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės ir įrodymai, jog ieškovė buhalterinei apskaitai tvarkyti įmonėje naudojo buhalterinės apskaitos programą „Rivilė“, tiek liudytojomis byloje apklaustos J. R. ir T. D., kurios patvirtino aplinkybę, jog atsakovės darbo pas ieškovę metu aptariama buhalterinės apskaitos programa įmonėje buvo naudojama buhalterių funkcijoms atlikti.

        Tačiau įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus šioje ginčo dalyje, teismo konstatuoja, kad byloje stinga esminių duomenų, kurie suteiktų pagrindą daryti daugiau tikėtiną išvadą, jog atsakovės atleidimo iš darbo metu buhalterinės apskaitos programa neveikė/ veikė netinkamai ir tą neveikimą/netinkamą veikimą sąlygojo būtent atsakovės neteisėti veiksmai, susiję su netinkamu programos naudojimo reikalavimų pažeidimais. Šioje ginčo dalyje ieškovė nekonkretizuoja ir neįrodinėja, kokie konkretūs programos pažeidimai buvo padaryti ir kokie konkretūs neteisėti atsakovės veiksmai programos naudojimo metu sąlygojo tuos programos pažeidimus (visišką programos neveikimą ar trikdžius ar programoje saugomų duomenų neišsaugojimą), bet apsiriboja tik abstrakčiu teiginiu, jog atleidimo dieną atsakovė tinkamai neperdavė darbdaviui darbo priemonių, dėl ko ieškovė buvo priversta samdyti įmonę, kuri atstatytų buhalterinės apskaitos programos „Rivilė“ apskaitos duomenis.

        Kalbant apie atsakovės neteisėtų veiksmų įrodinėjimą, pažymėtina, kad į bylą ieškovė nepateikė buhalterinės apskaitos programos „Rivilė“ naudojimo instrukcijos ar vadovo, kuriuose būtų įtvirtinti šios programos naudojimui taikomi reikalavimai ir sąlygos. Todėl byloje nėra galimybės konstatuoti, kokius programos naudojimo reikalavimus atsakovė pažeidė naudodama šią programą, tai yra kokius neteisėtus veiksmus atsakovė atliko.

        Teismas pažymi, kad iš esmės reikalavimą atlyginti 187,55 Eur žalą, susijusią su buhalterinės apskaitos programos „Rivilė“ duomenų atstatymu, ieškovė pareiškė atsakovei gerokai vėliau po darbo sutarties nutraukimo 2021-09-01 - tik ikiteisminio ginčo nagrinėjimo stadijoje DGK, kuomet 2022-01-06 pateikė DGK atsikirtimus į atsakovės reikalavimus ir priešpriešinius reikalavimus atsakovei. Iki tol reikalavimas atlyginti padarytą žalą ieškovės atsakovei nei atleidimo dieną, nei vėliau nebuvo reiškiamas, tokių duomenų byloje nėra, nors iš ieškovės pateiktų duomenų – UAB „Fennecus“ 2021-09-14 išrašytos išankstinės sąskaitos, 2021-11-12 ieškovės atlikto mokėjimo pagal sąskaitą ir 2021-11-12 susirašinėjimo - matyti, kad paslaugas, susijusias su buhalterine programa „Rivilė“, ieškovė gavo 2021 m. lapkričio mėn.  

        Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, kad UAB „Fennecus“ 2021-09-14 išrašytos sąskaitos už ieškovei suteiktas paslaugas 187,55 Eur sumai įrašuose, vertinant juos su 2021-11-12 ieškovės atliktu mokėjimu ir 2021-11-12 susirašinėjimo įrašais, iš esmės nurodyta, kad ieškovei buvo suteiktos konsultacinio pobūdžio paslaugos, susijusios su „Rivilės“ programos naudojimu. Tiek mokėjimo pagal sąskaitą data, tiek susirašinėjimo, kuriame kalbama apie programos naudojimo konsultacijas, data yra ta pati – 2021-11-12. Iš aptariamoje sąskaitoje ir kituose 2021-11-12 dokumentuose esančių įrašų analizės nėra galima išvada, kad ieškovei buvo teikiamos paslaugos, susijusios su buhalterinės programos atstatymo darbais ar gedimų šalinimu. Iš ieškovės ir UAB „Fennecus“ atstovų 2021-11-12 susirašinėjimo taip pat nėra aišku, kad buvo teikiamos buhalterinės programos atstatymo/gedimų šalinimo paslaugos. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų visumos darytina tik ta išvada, jog ieškovei buvo teikiamos konsultacinės paslaugos, susijusios su buhalterinės programos naudojimu (2021-11-12 susirašinėjime yra įrašas „pamokysime, kaip naudotis Rivilė-Gama programa“). Be to, teismo posėdžio metu apklausta liudytoja T. D. patvirtino aplinkybę, kad po atsakovės atleidimo ji buvo prisijungusi prie „Rivilės“ programos ir ši programa veikė tinkamai, be to, ši liudytoja taip pat patvirtino aplinkybę, kad nuotoliniu būdu UAB „Fennecus“ atstovo 2021 m. lapkričio mėn. buvo apmokoma naudotis „Rivilės“ programa, kas taip pat patvirtina išvadą, kad išlaidos 187,55 Eur sumai buvo skirtos ne programos atstatymo darbams, o konsultacijoms.

        Taigi, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas turi pagrindą konstatuoti, kad ieškovė šioje ginčo dalyje neįrodė visų būtinų atsakovės civilinei atsakomybei kilti sąlygų: apskaitos programai padarytos žalos, atsakovės neteisėtų veiksmų, susijusių su darbo pareigų pažeidimu naudojant apskaitos programą, priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos, atsakovės kaltės. Neįrodžius išvardintų sąlygų visumos, atsakovei negali būti taikoma atsakomybė už ieškovės turėtas 187,55 Eur išlaidas. Todėl teismas ieškovės reikalavimo dėl 187,55 Eur žalos, susijusios su buhalterinės programos „Rivilė“ duomenų atstatymu, atlyginimo netenkina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Aptariamoje byloje teismas konstatuoja, jog ieškinį patenkinus iš dalies, teismo sprendimas yra priimtas ieškovės (91 %) ir atsakovės (9 %) naudai, todėl šalys turi teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Ieškovė teismui pateikė prašymą priteisti jai iš atsakovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro jos sumokėtas 63 Eur žyminis mokestis ir 2 000 Eur išlaidos advokato pagalbai, sumokėtos ją atstovavusiai advokatei už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme (CPK 98 straipsnis).

Atsakovė teismui pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 400 Eur išlaidos advokato pagalbai, sumokėtos ją atstovavusiam advokatui už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme (CPK 98 straipsnis).

Kadangi patikslinto ieškinio reikalavimo suma yra 2 023,49 Eur, mokėtinas žyminis mokestis nuo šios sumos yra 46 Eur. Ieškovė sumokėjo 63 Eur žyminį mokestį, ieškinys patenkintas 91%, todėl iš atsakovės ieškovei priteistinas 42 Eur žyminio mokesčio, o 17 Eur žyminio mokesčio permoka ieškovei grąžinama (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 87 straipsnio 5 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).

Proceso šalių patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį, taip pat į tai, kad ieškovės reikalavimai buvo patenkinti iš dalies (91%), teismas šalių prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina iš dalies ir priteisia ieškovei iš atsakovės 1 820 Eur išlaidų advokato pagalbai, o atsakovei iš ieškovės - 126 Eur išlaidų advokato pagalbai. Teismo vertinimu, priteistinos atstovavimo išlaidų sumos yra adekvačios nagrinėjamai bylai, Rekomendacijų maksimalių dydžių neviršija, yra ženkliai mažesnės negu nustatytos maksimalios tokių išlaidų ribos.

Atlikus tarpusavio bylinėjimosi išlaidų užskaitymus, teismas priteisia iš atsakovės ieškovės naudai 1 694 Eur išlaidų advokato pagalbai.

Vadovaujantis CPK 92 straipsniu, 96 straipsnio 6 dalimi, iš šalių procesinių dokumentų siuntimo išlaidos nepriteisiamos, nes ieškovei tenkanti šių išlaidų dalis neviršija minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, o atsakovė nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra atleista. 

Teismas, vadovaudamasis 93 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, 259-260 straipsniais, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 270 straipsniu, 410-418 straipsniais,

N u s p r e n d ž i a :

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės L. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Eisiga“, juridinio asmens kodas 174936577, naudai 1 835,94 (vienas tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimt penki Eur 94 ct) Eur žalai už nepagrįstai suteiktas ir apmokėtas 60 darbo dienų atostogas už 2019-2021 metus atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas: 42 (keturiasdešimt du) Eur žyminį mokestį ir 1 694 (vienas tūkstantis šeši šimtai devyniasdešimt keturi) Eur atstovavimo išlaidų.

Kitoje dalyje dėl 187,55 Eur žalos atlyginimo ieškinį atmesti.

Grąžinti ieškovei UAB „Eisiga“, juridinio asmens kodas 174936577, 17 (septyniolika) Eur žyminio mokesčio permoką.

Išaiškinti ieškovei, kad žyminio mokesčio permoką grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija šio įsiteisėjusio sprendimo pagrindu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmus.

Teisėjas                                                                                        Marjan Gerasimovič