Administracinė byla Nr. A-344-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04336-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autosara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Austosara“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. gegužės 28 d. sprendime Nr. 69-51 panaikino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-206 dėl 2013 m. birželio 19 d. patikrinimo ako Nr. AU16-3 tvirtinimo ir pavedė Kauno AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo UAB „Autosara“ patikrinimą.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. S-172(7-125/2014), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 155 straipsnio 4 dalimi, patvirtino VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 69-51.

Pareiškėjas UAB „Autosara“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Komisijos 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. S-172(7-125/2014) „Dėl UAB „Autosara“ 2014 m. birželio 20 d. skundo“, kuriuo patvirtintas VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimas Nr. 69-51; 2) panaikinti VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 69-51, kuriuo nuspręsta panaikinti Kauno VMI 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-206 ir pavesti Kauno AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas teigė, kad VMI ir Komisija ginčijamuose sprendimuose nenurodė, kokia objektyvi aplinkybė nulėmė poreikį pakartotinai vertinti surinktus įrodymus, t. y. realiai nenustatė jokių naujų objektyvių aplinkybių, leidžiančių pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius, kas realiai sudarytų pagrindą naujai atlikti pakartotinį tyrimą. Daugiau nei trejus metus besikartojantys patikrinimai apsunkina įmonės veiklą, didina išlaidas už teikiamą teisinę pagalbą. Taigi, pažeidžia mokesčių mokėtojo teises. Teisė pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją nėra absoliuti, turi egzistuoti objektyvi būtinybė naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus veiksmus. Šiuo atveju nėra būtinybės atlikti pakartotinį patikrinimą, nes visi įrodymai bei aplinkybės yra nustatytos. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius bei Komisija turėjo pareigą priimti mokesčių mokėtojui realiai suvokiamą ir motyvuotą sprendimą, paisydamas teisių bei pareigų vienovės principo, įrodymų pakankamumo, taip pat ir apmokestinimo aiškumo principo, įtvirtinto MAĮ 9 straipsnyje, bei iš to kylančių pasekmių. Pats centrinis mokesčių administratorius turėjo teisę įvertinti pareiškėjo pateiktus naujus dokumentus ir pakeisti patikrinimo aktą, o ne vietiniam mokesčių administratoriui perkelti tokią naštą. Manė, kaip taip pat buvo pažeisti MAĮ 32 straipsnio 2 ir 3 punktai. Pareiškėjas pateikė teisingą informaciją. Mokesčių administratorius nepateikė argumentų, kad ūkinės operacijos realiai įvyko kitomis sąlygomis nei atvaizduota ūkinės buhalterijos dokumentuose. Akcentavo, kad nei mokesčių administratorius, nei Komisija realiai nenustatė jokių naujų objektyvių aplinkybių, leidžiančių pagrįsti mokesčio mokėtojui apskaičiuotus mokesčius, kas realiai sudarytų pagrindą naujai atlikti pakartotinį patikrinimą ir taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir mokesčių bazę taikyti ne įprastine tvarka. Centriniam mokesčių administratoriui panaikinus Kauno AVMI 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.7.2)-K3-206, teisiniai pagrindai atlikti pakartotinį patikrinimą baigėsi. Mokesčių administratoriui neįrodžius naujų aplinkybių, kad juridiniams asmenims automobiliai buvo parduoti ne už pirkimo pardavimo ir mokesčių mokėtojo finansiniuose dokumentuose nurodytą kainą, laikytina įrodyta, jog byloje nurodyti automobiliai buvo parduoti už tokią kainą, kurią nurodė pats mokesčių mokėtojas. Naujų duomenų, kad mokesčių mokėtojas slepia mokesčius, nenustatyta, todėl vadovaujantis ekonomiškumo, teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principais nėra objektyvios būtinybės naujai atlikti mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. atlikti pakartotinį patikrinimą bei apsunkinti mokesčių mokėtoją naujais inicijuotais patikrinimais.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas iš Jungtinių Amerikos Valstijų importuoja apgadintas, po autoįvykių, skendusias, degusias, turinčias mechaninių defektų transporto priemones (automobilius, motociklus, vandens ir sniego motociklus, katerius, jachtas). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu pardavė naudotų transporto priemonių: 2009 m. – 407 vnt., 2010 m. – 405 vnt. Mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas 2009 metais naudotų transporto priemonių remontui įsigijo detalių už 289 221,27 Lt (47 697,90 Lt PVM), remonto paslaugų – už 4 050,11 Lt (854,68 Lt PVM); 2010 metais – detalių už 463 786,89 Lt (80 435,95 Lt PVM), remonto paslaugų – už 135 268,93 Lt (10 624,37 Lt PVM), todėl buvo padaryta išvada, jog didžioji dauguma parduotų transporto priemonių prieš jų pardavimą buvo suremontuotos. Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2009–2010 metais dirbo nuostolingai, konstatavo, jog pareiškėjas nedeklaravo dalies transporto priemonių pardavimo gautų pajamų ir PVM. Mokesčių administratorius 74–ioms transporto priemonėms, kurioms, prieš jas parduodant, techninių apžiūrų centruose buvo atlikta techninė apžiūra (kas, VMI teigimu, įrodo, jog transporto priemonės yra techniškai tvarkingos), taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir apskaičiavo PM bei PVM. Mokesčių administratorius parduotų transporto priemonių rinkos kainą nustatė remdamasis ekonominių modelių metodu, panaudodamas tris informacinius šaltinius, įvertinęs ginčo laikotarpiu buvusias ir pareiškėjo pardavimo dokumentuose nurodytas transporto priemonių pardavimo kainas.

Pažymėjo, jog Komisija konstatavo, kad mokesčių administratorius nesurinko pagrįstų duomenų, jog už ginčo transporto priemones buvo mokama ne pagal PVM sąskaitas faktūras ir nepatikrino, ar paaiškinimuose pasirašę asmenys iš pareiškėjo transporto priemones įsigijo kaina, nurodyta įsigijimo dokumentuose, todėl padarė išvadą, kad MAĮ 67 straipsnio nuostatų taikymo prasme mokesčių administratorius neįvykdė pareigos įrodyti mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, pagrįstumą bei teisėtumą ir būtina tinkamai įvertinti visas pareiškėjo apmokestinimui galinčias turėti įtakos faktines aplinkybes, galinčias patvirtinti ar paneigti gautų apmokestinamųjų pajamų dydį, ir tik tada spręsti klausimą dėl pareiškėjo apmokestinimo. Be to, pareiškėjas 2014 m. kovo 13 d. pateikė papildomų dokumentų, kurių VMI, remdamasis MAĮ 155 straipsnio 6 dalimi, negalėjo vertinti. Konstatavo, kad ginčo byloje keliami įrodymų rinkimo, esamų ir naujai pateiktų dokumentų, jų įtakos patikrinimo metu papildomai apskaičiuotoms sumoms vertinimo klausimai, taip pat baudžiamojoje byloje nustatinėjamų aplinkybių įtakos mokestiniam ginčui klausimai, centrinis mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į Komisijos sprendimo motyvus, pagrįstai ir teisėtai nusprendė pavesti Kauno AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog Komisija ankstesniu 2014 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. S-64(7-12/2014) panaikino VMI 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 69-151 dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą PVM ir pelno mokestį bei su šiais mokesčiais susijusias sumas ir perdavė pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Šis sprendimas nebuvo apskųstas, todėl tapo vykdytinu.

Teismas vadovavosi MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punktu ir nurodė, kad šioje teisės normoje netaikomi jokie pakartotinių patikrinimų ribojimai. Teismo vertinimu, įstatymo leidėjas suteikia teisę pakartotinius patikrinimus atlikti visada, kuomet darytina išvada, kad vietos mokesčių administratorius nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bei nustatė visas reikšmingas faktines aplinkybes. Pakartotinis patikrinimas siejamas ir su būtinybe teisingai teisiškai įvertinti ir pagrįsti jau surinktus įrodymus.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju esminės reikšmės turi ankstesnio, t. y. 2014 m. kovo 31 d. priimto Komisijos sprendimo Nr. S-64(7-12/2014) motyvai, kurių pareiškėjas neskundė, t. y laikytina, kad juos pripažino. Šiame sprendime Komisija konstatavo nevisapusišką bylos aplinkybių ištyrimą, dėl ko šioje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje nebuvo galimas ginčo išsprendimas iš esmės. Komisija tokį savo sprendimą grindė tuo, kad mokesčių administratorius nesurinko ir tinkamai neįvertino visų įtakos pareiškėjo apmokestinimui turinčių faktinių aplinkybių, reikšmingų šiam ginčui, todėl VMI turi pareigą rinkti įrodymus bei tirti visas aplinkybes, susijusias su mokesčių mokėtojo veikla ir priimti vieną iš MAĮ 154 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų.

Teismas akcentavo, kad, Komisijai priimant 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimą, situacija buvo nepasikeitusi, todėl Komisija ir patvirtino VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 69-51. Komisija savo sprendime detaliai išanalizavo susidariusią situacijai ir pagrįstai atsižvelgė į ginčo byloje keliamus įrodymų rinkimo, esamų ir naujai pateiktų dokumentų, jų įtakos patikrinimo metu papildomai apskaičiuotoms sumoms vertinimo klausimus, taip pat baudžiamojoje byloje nustatinėjamų aplinkybių įtakos mokestiniam ginčui klausimus, kas gali turėti tiesioginės įtakos mokestinių prievolių dydžiui.

Byloje padaryta išvada, kad mokesčių administratorius nagrinėjamoje byloje turi teisingai teisiškai įvertinti jiems pateiktus naujus pareiškėjo įrodymus bei Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendį. Teismas nurodė, kad byloje pateiktas nuosprendis nėra įsiteisėjęs, t. y. neturi prejudicinės galios, todėl centrinis mokesčių administratorius turi jį vertinti su kitais surinktais įrodymais. Nagrinėjant pareiškėjo direktoriaus baudžiamąją bylą buvo apklausta specialistė D. Č., kurios parodymais, kaip argumentais, jog visi įrodymai ginčo atveju yra ištirti ir įvertinti, vadovavosi pareiškėjo atstovė teismo posėdyje, teismo nuomone yra tik specialistės nuomonė, juolab kad pati specialistė parodė, jog ji negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad automobiliai buvo parduodami už didesnę kainą, nei apskaityta buhalteriniuose dokumentuose, tai būtų galima įvertinti tik atliekant naują mokestinį patikrinimą. Teismas taip pat pažymėjo tą aplinkybę, kad aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kurį konstatavo teismas nuosprendžiu, taip pat yra nauja aplinkybė, kurios netyrė mokesčių administratorius. Teismas sutiko su Komisijos 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendime Nr.S-172(7-125/2014) išsakyta nuostata, kad pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjui nebus atimta teisė teikti papildomų įrodymų dėl visų kylančių klausimų, o mokesčių administratoriaus sprendimas nebūtinai gali būti jam nepalankus.

Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį, būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šiuo atveju teismas, ištyręs faktines aplinkybes, nustatė, jog būtų sukliudyta pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Teismo nuomone, pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, jog pakartotinis patikrinimas trikdo bendrovės veiklą, pažeidžia jo teises, teismas tai vertino kaip deklaratyvias, neįrodytas aplinkybes.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pavesti atsakovui priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas, kadangi nenurodė, kokiais įrodymais buvo grindžiamos teismo išvados bei nepateikė jokių argumentų, dėl kurių teismas atmetė pareiškėjo pateiktus įrodymus.

Akcentuoja, kad centrinis mokesčių administratorius teritoriniam padaliniui gali pavesti ne tik atlikti pakartotinį patikrinimą, bet gali ir pats pakeisti teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimą. Teismas nenustatė jokių naujų objektyvių aplinkybių, leidžiančių pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotus mokesčius, kas sudarytų pagrindą naujai atlikti pakartotinį patikrinimą.

Pažymi, kad nauji duomenys centriniam mokesčių administratoriui buvo žinomi iki priimant sprendimą dėl pavedimo atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, tačiau šių įrodymų atsakovas nevertino. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo ir nesprendė dėl atsakovo galimybės pačiam priimti sprendimą. Teismui konstatavus, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų, netiesiogiai yra baudžiamas ne pats administratorius, bet mokesčių mokėtojas.

Pareiškėjas mano, kad, atlikus pakartotinį patikrinimą, priimtas sprendimas gali būti tendencingas, kadangi mokesčių administratoriaus atstovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išreiškė savo nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais ir nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 69-51 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimo Nr. S-172(7-125/2014).

Šiais sprendimais buvo panaikintas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. (04.7.2)-K3-206 bei pavesta vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį pareiškėjo UAB „Autosara“ patikrinimą.

Byloje nustatyta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ginčijamą  2014 m. gegužės 28 d. sprendimą priėmė vykdydama ankstesnį Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2014 m. kovo 31 d. sprendimą, priimtą tame pačiame  mokestiniame ginče, kuriuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos buvo įpareigota pareiškėjo skundą išnagrinėti iš naujo.

Šiame Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2014 m. kovo 31 d. sprendime buvo konstatuota, kad byloje nėra surinkti visi galimi įrodymai bei kad būtina juos surinkti ir įvertinti visumoje su byloje surinktais kitais įrodymais, todėl šį mokestinį ginčą perdavė atsakovui nagrinėti iš naujo.

Šis Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2014 m. kovo 31 d. sprendimas nustatyta tvarka nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.

Mokesčių administravimo įstatymo 158 straipsnyje nustatyta, kad „Praėjus šiame Įstatyme nustatytiems sprendimo dėl mokestinio ginčo apskundimo terminams, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos priimtą sprendimą privalo vykdyti ginčo šalys, taip pat su ginču susiję tretieji asmenys.“

Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad minėtas Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2014 m. kovo 31 d. sprendimas yra privalomas šio ginčo dalyviams bei kad juo konstatuotos juridinę reikšmę turinčios aplinkybės nebegali būti ginčo šalių kvestionuojamos, pakartotinai nagrinėjant šį mokestinį ginčą.

Iš ginčijamo  Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 69-51 matyti, kad jis buvo priimtas remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkto pagrindu, kuris nustato, jog „Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų <...> panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą“.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytos centrinio mokesčių administratoriaus teisės pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą paskirtis - pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Paprastai pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir (arba) kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1146/2010). Sprendimas pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą gali būti priimtas ne tik tais atvejais, kai būtina surinkti papildomų duomenų, bet ir tais atvejais, kai būtina pašalinti mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą ir mokesčių administravimą reguliuojančių teisės normų pažeidimus, kuomet tokių teisės normų pažeidimų pašalinimas negalimas be pavedimo atlikti pakartotinį patikrinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-2805/2012).

Šiuo atveju pažymėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punktą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra suteikta teisė perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, tačiau nėra numatyta galimybė tiesiogiai skundą perduoti nagrinėti iš naujo vietos mokesčių administratoriui.

Kaip minėta, tokia teisė - perduoti skundą vietos mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, pavedant atlikti  pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, yra suteikta centriniam mokesčių administratoriui.

Byloje nagrinėjamu atveju, aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad kai Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės  perduoda skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, pastarasis, nagrinėdamas skundą iš naujo gali priimti vieną iš sprendimų, numatytų Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalyje, tame skaičiuje ir sprendimą - pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti  pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą.

Tačiau, kad būtų galima priimti vieną iš sprendimų, numatytų Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalyje, turi egzistuoti atitinkamų prielaidų ir sąlygų visuma, kuri yra reikalinga tam tikros rūšies sprendimui priimti, t. y., mokesčių administratorius, gali priimti tik tą sprendimą (sprendimus) iš numatytų Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalyje, kuris atitinka byloje egzistuojančių teisinių prielaidų ir įvykusių sąlygų (atitinkamų faktinių aplinkybių) visumą.

Minėta, kad Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatytos centrinio mokesčių administratoriaus teisės pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą paskirtis - pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Šios kliūtys, kaip taisyklė, turi būti padarytos ginčą nagrinėjant vietos mokesčių administratoriaus institucijoje, arba turi būti sudarytos sąlygos joms atsirasti tolesnėse ginčo stadijose, kaip antai, nevisapusiškas, nepilnas visų aplinkybių ištyrimas, dėl ko yra negalimas teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimas, neatlikus papildomų veiksmų, susijusių su visų aplinkybių ištyrimu, nustatymu ir pan..

  Minėta, kad įsiteisėjusiu Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2014 m. kovo 31 d. sprendimu buvo konstatuota, jog mokesčių administratorius nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė bei nustatė visas teisiškai reikšmingas šio mokestinio ginčo aplinkybes.

Kadangi pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas mokestinius patikrinimus bei tyrimus atlieka vietos mokesčių administratorius, kas buvo padaryta ir nagrinėjamu atveju, todėl minėtu Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės  2014 m. kovo 31 d. sprendimu, iš esmės yra pripažinta, kad mokestinį patikrinimą netinkamai atliko vietos mokesčių administratorius – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Iš bylos taip pat matyti, kad mokestinio ginčo eigoje atsirado naujų aplinkybių – Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėjo vadovas, K. P., pripažintas kaltu dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo. Šios aplinkybės, K. P. veiksmai ir jų įtaka mokestinio ginčo baigčiai, mokestinio patikrinimo metu nebuvo tiriamos  bei vertinamos.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį įsiteisėjęs nuosprendis teismui yra privalomas tik dėl nuteisto asmens, padarytų veiksmų teisinių pasekmių, tačiau kiti nuosprendžiu konstatuoti faktai prejudicinės galios, nagrinėjant administracinę bylą, neįgyja ir gali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Tai savo ruožtu reiškia, kad mokestinio ginčo metu turi būti nustatyta bei įvertinta kokią įtaką mokestinio ginčo baigčiai turi aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kokias mokestines teisines pasekmes jis sukėlė, o šioms aplinkybėms išsiaiškinti gali tekti rinkti bei vertinti papildomus duomenis ir pan..

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovui priimant ginčijamą sprendimą egzistavo teisinių prielaidų ir sąlygų visuma, suteikianti jam teisę priimti sprendimą, numatytą Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Autosara“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė