Administracinė byla Nr. eAS-751-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03108-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (23.31-08)483-87156 (toliau – ir Sprendimas). Tuo pačiu pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos stabdyti išieškojimą pagal Sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad VMI perdavus Sprendimą vykdyti antstoliui, pastarasis gali parduodi pareiškėjui priklausantį turtą. Tokiu būdu pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma žala, nes teks inicijuoti naujus teisminius ginčus, kas sąlygotų didelių bylinėjimosi išlaidų patyrimą.

II.

        Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

        Teismas nurodė, kad ginčijamu sprendimu VMI nusprendė išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo turto 1 400 Eur baudą paskirtą už administracinį nusižengimą. Pareiškėjas šioje byloje prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę siekia, kad būtų laikinai sustabdytas Sprendimo vykdymas. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindžia tuo, kad antstolis gali parduoti jo turtą, todėl bus padaryta neatitaisoma žala, o pareiškėjas būtų priverstas inicijuoti naujus teisminius ginčus.

        Teismas akcentavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra prevencinė priemonė, kurios tikslas būtų užkirti kelią kilti teisminiams ginčams ateityje. Kita vertus, paaiškėjus, jog mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo pinigų sumą, ji būtų grąžinta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatyta tvarka (MAĮ 111 str.). Atsižvelgdamas į tai bei į išieškotiną sąlyginai nedidelę sumą, teismas sprendė, kad pagrindo vertinimui, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių pareiškėjui galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nėra.

III.

        Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos stabdyti išieškojimą pagal Sprendimą.

        Pareiškėjas nurodo, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam kils didelė žala. Nuo 2018 m. vasario mėnesio yra vaiko priežiūros atostogose. Jo kas mėnesį gaunamas pajamas sudaro vaiko priežiūros išmokos, iš kurių išieškojimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 739 straipsnio 3 punktą negalimas. Jokių santaupų, iš kurių būtų galimas išieškojimas, neturi. Jo turtui jau yra pritaikytas areštas, dėl to, atsižvelgiant į tai, jog iš gaunamų pajamų jam paskirtos baudos išieškojimas nėra galimas, jokių santaupų neturi, o jam priklausantis turtas yra areštuotas, tikėtina, jog priverstinis baudos išieškojimas bus nukreiptas į turtą, jį realizuojant iš varžytinių. Pardavus vertingą jam priklausantį turtą, tik dėl to, kad padengti paskirtą 1 400 Eur dydžio baudą, neginčytinai bus padaryta didelė žala.

        Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčija jam paskirtos baudos teisėtumą ir pagrįstumą ir galimai Sprendimas, kuriuo jam yra paskirta bauda ir kurio pagrindu yra pradėtas priverstinis baudos išieškojimas, bus panaikintas. Tačiau tuo atveju, jeigu užtikrinimo priemonė nebus pritaikyta ir bus pradėtas priverstinis baudos išieškojimas iš jam priklausančio turto, bus priverstas inicijuoti papildomus ginčus teisme. Taikius užtikrinimo priemonę, kitų asmenų teisės pažeistos nebus, kadangi baudos išieškojimas bus tiesiog sustabdytas bei priklausomai nuo galutinio teismo sprendimo bus atnaujintas arba nutrauktas. Prašomos užtikrinimo priemonės taikymas iš esmės atitiks proceso šalių lygiateisiškumo, pusiausvyros derinimo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.

        Atsakovas VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo ginčijamos nutarties dalį palikti nepakeistą.

        Atsakovas nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra prevencinės priemonės, kurių tikslas būtų užkirti kelią kilti teisminiams ginčams ateityje. Be to, atsižvelgiant į tai, kad yra išieškoma sąlyginai nedidelė suma, todėl nėra pagrindo išvadai, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių pareiškėjui galėtų būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

        Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad nesustabdžius jam paskirtos baudos išieškojimo, būtų padaryta didelė žala. Vien tai, kad pareiškėjo turtui yra pritaikytas areštas, nėra pakankamas pagrindas taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ar konstatuoti neatitaisomą asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Pareiškėjui paskirta bauda yra galiojanti ir išieškotina pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarimą, kuris pareiškėjo nebuvo apskųstas. Skundo padavimas dėl nurodyto nutarimo, suėjus apskundimo terminui, ir prašymo dėl termino atnaujinimo pateikimas administracinėje byloje Nr. A5.-1548-276/2018 negali būti laikomas pagrindu taikyti užtikrinimo priemonę, tuo labiau, kad pareiškėjo prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo buvo atmestas, ką patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartis nurodytoje administracinėje byloje.  

IV.

        Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos stabdyti išieškojimą pagal VMI Sprendimą.

        ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.).

        Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-371-602/2016; 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-540-602/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

        Šiame kontekste pažymėtina, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi pareigą pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014). Taigi šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti Sprendimo vykdymą, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

        Iš pareiškėjo pateiktų duomenų apie turimą sąskaitą akcinėje bendrovėje „Swedbank“ ir joje esančių pinigų sumą neįmanoma spręsti apie tikrąją finansinę pareiškėjo padėtį. Duomenų, ar pareiškėjas turi banko sąskaitas kitose kredito įstaigose, byloje nėra. Pareiškėjas taip pat į bylą nepateikė jokių duomenų apie kitas šeimos pajamas, turimus finansinius įsipareigojimus, esamus kreditorius ir skolininkus. Be to, nors pareiškėjas nurodė, jog jo turtas yra areštuotas, tačiau šiai aplinkybei pagrįsti nepateikė į bylą jokių duomenų. Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui priklausančio turto vertę. Akcentuotina, kad nurodyti duomenys yra reikšmingi vertinimui, ar vykdant išieškojimą iš pareiškėjo banko sąskaitos ir šio išieškojimo nesustabdžius, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

        Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo atveju pareiškėjas bus priverstas inicijuoti papildomus ginčus teisme, pažymi, kad vien tik nurodymas, kad bus padaryta neatitaisoma didelė žala, galimai atsiras nauji teisminiai ginčai, nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. 

        Pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, kad išieškojimas pagal CPK 739 straipsnio 3 punktą iš jam mokamų vaiko priežiūros išmokų yra negalimas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad išieškojimą į pareiškėjo asmenines lėšas nukreipė antstolis, kurio priimto patvarkymo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo  atveju pareiškėjas prašo panaikinti tik Sprendimą, kuris priimtas vykdant įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarimą dėl 1 400 Eur administracinės nuobaudos pareiškėjui skyrimo.

        Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais motyvais naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                        Ramūnas Gadliauskas 

                        Dainius Raižys 

                        Virginija Volskienė