Civilinė byla Nr. 2A-1506-601/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14412-2014-9 

Procesinio sprendimo kategorija: 25.1.; 30.6.; 121.18.; 121.21. 

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 31 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. B. ir D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. B. ir D. B. ieškinį atsakovei VĮ Kauno miškų urėdijai, trečiajam asmeniui A. B. dėl teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo.

Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami: pripažinti ieškovams V. B. ir D. B., kaip A. V. B., mirusio 2007-12-03, įpėdiniams, teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su priklausiniais (rūsiu (duomenys neskelbtini), ir 328/1000 dalių ūkinio pastato, pažymėto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), laikantis sąlygos, kad buto privatizavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01, patikslinta atsižvelgiant į infliaciją.

2. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu (t. 1, b. l. 183-189):

1. Ieškinį atmetė.
2. Priteisė iš ieškovės V. B. valstybės naudai – 6,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
3. Priteisė iš ieškovo D. B. valstybės naudai – 6,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas byloje sprendė dėl ieškovų teisės privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, su priklausiniais. Galiojant Butų privatizavimo įstatymui neatsirado teisiniai santykiai dėl ginčo buto privatizavimo, nes nurodytas butas turėjo tarnybinės gyvenamosios patalpos statusą, taigi negalėjo būti privatizavimo objektas. Teismas darė išvadą, kad Kauno miškų urėdijai pasiūlius, o A. V. B. sutinkant išsikelti iš senojo buto, jam turėjo būti žinoma, kad jo šeimai bus suteiktas butas, turintis tarnybinio buto statusą, kurio nebus galima privatizuoti įstatymų nustatyta tvarka. Teisę spręsti dėl tarnybinio buto statuso panaikinimo ir leidimo privatizuoti ginčo butą, buvo ne Kauno rajono valdybos, Lietuvos Respublikos Miškų ūkio ministerijos ar Kauno rajono mero (nurodytos institucijos išreiškė tik savo nuomonę), o Kauno miškų urėdijos kompetencija. Tai, kad VĮ Kauno miškų urėdija atsisakė išbraukti A. V. B. nuomojamą butą iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo, o 2012-01-31 vis dėlto panaikintas butui tarnybinis statusas, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškovai įgijo subjektinę teisę privatizuoti nurodytą butą galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Nėra teisinio pagrindo ieškovams įgyti teisę privatizuoti ginčo butą, nes tarnybinį statusą turėjęs A. B. B. šeimai suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaunas nebuvo privatizavimo objektu, kadangi, turėdamas tarnybinio buto statusą, nei vienos Butų privatizavimo įstatymo redakcijos galiojimo metu negalėjo būti perleistas privačion nuosavybėn ar privatizuotas. Minėtos aplinkybės paneigia ieškovų teisę privatizuoti butą Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nes, šio privatizavimo pagrindo taikymo būtina sąlyga yra ta, kad butas turėjo būti gyvenamoji patalpa, kuri buvo privatizavimo objektas pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau šia teise nuomininkai negalėjo pasinaudoti dėl objektyvių priežasčių.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Ieškovai (apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1230-285/2015 ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (t. 2, b. l. 12-18).

Motyvuose nurodė, kad teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą, kadangi bylos aplinkybes vertino formaliai, visiškai neatsižvelgdamas į esminį taikomų įstatymo normų pagrindinį tikslą gyvenamųjų patalpų privatizavimo procese. Neįvertino eilės faktinių aplinkybių. Miškų urėdija pripažino, kad A. V. B. reikia gerinti buto sąlygas ir dėl to jam buvo pasiūlytas naujas butas, kuris, vėliau paaiškėjo, yra tarnybinis ir formaliai privatizuoti negalima, tokiu būdu A. V. B. išsikrausčius iš senojo buto be patogumų, jis prarado teisę privatizuoti ir šį butą.  A.V. B. negalėjo pasinaudoti teise lengvatine tvarka privatizuoti gyvenamąsias patalpas dėl Kauno miškų urėdijos pažeidimų. Sutinkamai su galiojusio Buto kodekso 29 str. A. V. B. turėjo teisę būti įtrauktas į įskaitą asmenų, kuriems reikia gerinti buto sąlygas, tačiau atsakovės valdyba jam pasinaudoti šia teise neleido. Kauno miškų urėdija darbuotojų pareigybių ir kategorijų sąrašus, kuriems suteikiamos tarnybinės gyvenamosios patalpos, patvirtino 1994-04-29, t. y. jau po tarnybinių gyvenamųjų patalpų skyrimo A. V. B.. Atsakovė ne tik kad neįtraukė A. V. B. į įskaitą asmenų, kuriems reikia gerinti buto sąlygas, bet neteisėtai suteikė tarnybinį butą su neteisėta sąlyga ,,jei iki kovo 5 d. 9 val. atneš iš apylinkės patvirtintą šeimos pasižadėjimą, kad gavę tarnybinį butą visi išsikels iš seno buto“. Pagal tuo metu galiojusią Butų kodekso 34 str. 4 d. ir Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 11 str. 4 p. nuostatas gyventojo teisė į gyvenamosios patalpos privatizavimą numatė, kad teisė pasinaudoti valstybine lengvata įsigyjant būstą išlieka ir tiems asmenims, kurie gyvena tarnybinėse gyvenamosiose patalpose. Kitoms institucijoms sutinkant, tik Kauno miškų urėdija nesutiko, kad butas būtų išbrauktas iš tarnybinių butų sąrašo. A. V. B. buvo žadamas geresnis butas, kurį jis galės išsipirkti. A. V. B. buvo apgautas, jam buvo atimta teisė pasinaudoti lengvatine tvarka įsigyti, t. y. privatizuoti tiek seną be patogumų butą, tiek naujai skirtą tarnybinį statusą turintį butą.

Atsakovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra. Atsakovas iki šiol nevykdė buto privatizavimo procedūrų ne todėl, kad iš esmės neigia tokią ieškovų teisę, bet todėl, kas iki šiol neturi teisinio pagrindo tokioms administracinėms teisinėms procedūroms atlikti.  Nurodė, kad neprieštarautų dėl ieškinio ir apeliacinio skundo patenkinimo, prieštarautų tik dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinio skundo tenkinimo atveju (t. 2, b. l. 21).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovų (įpėdinių) teisės privatizuoti nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis (pagal Butų privatizavimo Įstatymą).

Nustatyta, kad A. V. B., mirusiam (duomenys neskelbtini), butas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini), Kaune) buvo suteiktas 1992 m. birželio 1 d., kaip tarnybinis butas (toliau – ginčo butas). 1992 m. birželio 15 d. sudaryta tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos tipinė sutartis. 1992 m. lapkričio 25 d. A. V. B. kreipėsi į Kauno miškų ūkį, prašydamas minėtą butą išregistruoti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų sąrašo ir leisti jį privatizuoti (t. 1, b. l. 46), tačiau Kauno miškų urėdijos valdyba A. V. B. nuomojamo buto tarnybinio buto statuso nepanaikino (t. 1, b. l. 65-67). Tarnybinio buto statusas ginčo butui buvo panaikintas 2012 m. sausio 31 d.

Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206 šio įstatymo galiojimo laikas buvo su išlygomis nustatytas iki 1998 m. liepos 1 d., o 2000 m. spalio 12 d.įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d., pripažintas netekusiu galios. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias patalpas privatizuoti laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, įtvirtinta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnyje. Pagal šiame įstatyme nustatytas sąlygas vienas iš atvejų, kai gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos – kai patalpas privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (VPBĮIDNAMĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui. Šis aiškinimas grindžiamas tuo, kad civilinėje teisėje teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Tai reiškia, kad civiliniai įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, tai yra negalioja atgaline tvarka, bei kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus įstatymų galiojimui, tačiau įstatymų galiojimo metu įgytos teisės ir pareigos neišnyksta ir gali būti įgyvendinamos pagal šių teisių ir pareigų atsiradimo metu galiojančią teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2012).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką, sprendžiant dėl to, turėjo ieškovas teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2 str., 3 str.); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 str.); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1 str., 5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006).

Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkte buvo numatyta, kad pagal šį įstatymą neprivatizuojami (neparduodami) tarnybiniai butai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo butas nebuvo (nėra) privatizavimo objektas.

         Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais (dėl formalaus bylos aplinkybių vertinimo, dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose) ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.) bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šalių nurodytas aplinkybes, įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei išdėstė išsamius teismo sprendimo motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, jiems pritaria, todėl jų nekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-252/2010).

         Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantų argumentu, kad atsakovė VĮ Kauno miškų ūrėdija, suteikdama A. V. B. tarnybinį butą (ginčo butą) pažeidė jo teises, nes jis neteko galimybės lengvatinėmis sąlygomis nuosavybės teise įgyti gyvenamąjį plotą. Pažymėtina, kad ginčo butas A. V. B. buvo suteiktas gerinant jo gyvenimo sąlygas bei A. V. B. sutiko persikelti į šį butą, t. y. A. V. B. pats priėmė sprendimą įsikelti į tarnybinį butą, kuris negali būti privatizuojamas lengvatine tvarka (pagal Butų privatizavimo įstatymą).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti apeliacinio skundo, jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331               straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                           Evaldas Burzdikas

              Gintauta Koriaginas

        Arūnas Rudzinskas