Civilinė byla Nr. 2A-7-450/2023

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00634-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.8.2; 2.1.2.4.2.7; 3.2.3.6.1.1.3; 3.2.3.6.1.2.4

                                                                                                                                                                                                                                                                                (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),     

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens E. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovei kooperatinei bendrovei Palangos kredito unijai, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, E. P., Palangos 1–ojo notaro biuro notarei A. B., N. Š. ir A. Š. dėl paskolos sutarties bei hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė I. D. (buvusi pavardė – Š.) 2013 m. spalio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį Nr. 10-00070 (su visais pakeitimais), sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės kooperatinės bendrovės Palangos kredito unijos (toliau – ir Unija); pripažinti negaliojančiu tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą ir notarės A. B. 2010 m. rugsėjo 20 d. patvirtintą sutartinės hipotekos lakštą Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimo data 2010 m. spalio 4 d., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dėl 1.0000 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įkeitimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakingo už fiktyvios paskolos sutarties sudarymą asmens E. P. (toliau – ir apeliantas, trečiasis asmuo).

2.       Nurodė, kad ieškovės tėvui A. Š. 2007 m. rugpjūčio 21 d. Unija suteikė 80 000 Lt paskolą, tačiau jam dėl finansinių sunkumų negalint mokėti eilinių įmokų, šią paskolą grąžino ieškovė – 72 100 Lt grynaisiais pinigais, o likusi 7 900 Lt suma buvo nuskaičiuota iš Unijoje likusių pajų po paskolos suteikimo. E. P., tuo metu buvęs Unijos vadovu, paprašė ieškovės tėvų A. Š. ir N. Š. pasirašyti skolos raštelį 72 000 Lt sumai. Ieškovės tėvai, pasitikėdami E. P., kadangi jis buvo N. Š. pusbrolis, paskolos raštelį pasirašė.

3.       Paaiškino, kad E. P. 2010 m. rugsėjo mėn. pasiūlė iš Unijos paimti paskolą, nes atsirado laisvų pinigų; nurodė, jog į prašymą tariamai būsto paskolai gauti ieškovė turi įrašyti gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), taip pat liepė nurodyti, kad ieškovė jau dvejus metus dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „B“, gauna didelį atlyginimą, nors ieškovė paskolos sutarties sudarymo dieną buvo vos dvidešimties metų ir įgijusi tik vidurinį išsilavinimą. 2010 m. rugsėjo 20 d. tarp ieškovės ir atsakovės, atstovaujamos E. P., buvo sudaryta 170 000 JAV dolerių paskolos sutartis. Sutarties 2.10 punkte buvo nurodyta, kad 170 000 JAV dolerių paskola bus išmokėta grynaisiais pinigais. Paskolos grąžinimui užtikrinti, be ieškovės tėvų laidavimo, buvo įkeistas ir ieškovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas. Po sutartinės hipotekos pasirašymo, ieškovė su tėvais, norėdami gauti paskolos pinigus, grįžo į Uniją, tačiau pinigai jiems nebuvo išmokėti. Įkeistas žemės sklypas E. P. nurodymu buvo įvertintas net 640 000 Lt, nors šio turto vertė, viešojo registro duomenimis, buvo tik 2 000 Lt.

4.       Ieškovės teigimu, atsakovės vardu veikęs E. P. buvo nesąžiningas bei panaudodamas apgaulę įformino fiktyvią paskolos sutartį, taip ieškovei ir jos tėvams sukurdamas nepagrįstą piniginę prievolę. E. P. žinojo, kad paskolos pinigų ieškovei neperduos, o šiuos pinigus pasisavins. Ieškovė niekada nepripažino prievolės, paskolos sutarties nevykdė. 2011 m. rugsėjo 12 d. Unijos valdybai buvo pateiktas prašymas sumažinti paskolos sutarties Nr. 10-00070 palūkanų dydį. 2011 m. rugsėjo 20 d. pasirašytame susitarime esantys atsakovės ir laiduotojų A. Š. ir N. Š. parašai akivaizdžiai skiriasi nuo ankstesniuose dokumentuose esančių parašų. Taip pat 2011 m. gruodžio 22 d. paskolos įmokos operacijos lapelyje esantis parašas skiriasi nuo parašo, esančio paskolos išmokėjimo 2010 m. rugsėjo 20 d. operacijos lapelyje. Minėti dokumentai tikėtinai yra suklastoti E. P..

5.       Ieškovė pažymėjo, kad 2012 m. E. P. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl svetimo didelės vertės turto įgijimo savo naudai apgaule, piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo. Baudžiamojoje byloje Unija yra pareiškusi civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš E. P. pagal ginčijamą paskolos sutartį pasisavintą ir negrąžintą pinigų dalį – 169 999,46 JAV dolerių skolą ir 9 058,88 JAV dolerių metinių palūkanų.

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. liepos 19 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį Nr. 10-00070 (su visais pakeitimais) bei 2010 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos lakštą Nr. 05120100003567 dėl 1.0000 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas nurodė, kad paskolos pinigų (170 000 JAV dolerių) išmokėjimas (perdavimas) ieškovei nurodytas ieškovės ir kasininkės V. B. pasirašytame 2010 m. rugsėjo 20 d. Unijos operacijos atlikimo lapelyje, dėl to taikė prezumpciją, jog paskolos sutartis sudaryta, o procesinė pareiga nuginčyti paskolos sutartį tenka paskolos gavėjai.

8.       Teismas nustatė, kad Plungės rajono apylinkės teismo (dabar Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai) išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-404/2017 E. P. buvo pareikšti kaltinimai dėl septynių epizodų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį dėl apgaule savo naudai įgyto didelės vertės svetimo turto; teismas jo kaltę pripažino visiškai įrodyta. Viename iš epizodų E. P. buvo kaltinamas tuo, kad pasinaudodamas Unijos paskolų komiteto V. R., R. S., A. P., D. K., V. B. suklastotu 2010 m. rugsėjo 16 d. posėdžio protokolu Nr. PK10-27 ir valdybos narių A. P., V. B., A. R., V. Š., A. V. suklastotu 2010 m. rugsėjo 16 d. posėdžio protokolu Nr. 10V-34, 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartimi Nr. 10-00070, apgaudamas I. Š. – neperduodamas jai paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos, būdamas Unijos administracijos vadovo pavaduotoju, o iš tikro faktiniu unijos vadovu, apgaulės būdu užvaldė Unijos pagal minėtą paskolos sutartį suteiktus I. Š. 170 000 JAV dolerių (451 826 Lt). Nuosprendyje nustatyta, kad kaltinamasis E. P., siekdamas iš Unijos gauti paskolų, norėdamas vystyti statybų projektus, nebegalėdamas gauti paskolų savo vardu dėl viršytų limitų, buvo sukūręs tam tikrą nusikalstamos veikos schemą – buvo suruošiami paskolų dokumentai kitų asmenų vardu, tačiau šiems asmenims paskolų pinigai realiai neišmokami, šiuos pinigus pasisavindavo E. P.. Nuspręsta E. P. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (be kitų epizodų ir dėl paskolos išdavimo I. Š.). Be to, minėtu 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu iš dalies tenkintas Unijos civilinis ieškinys ir iš E. P. priteista 1 682 557,75 Eur turtinei žalai atlyginti; 117 087,58 Eur (5 procentų) metinės palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo ieškinio pareiškimo 2012 m. birželio 5 d. iki nuosprendžio paskelbimo 2017 m. gegužės 22 d. ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 10 294,35 Eur išlaidų už advokatų paslaugas; likusi ieškinio dalis atmesta. Baudžiamoji byla išnagrinėta apeliacine tvarka (baudžiamosios bylos Nr. 1A‑10‑651/2018) ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nuosprendžiu nuspręsta Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti – panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš E. P. Unijai priteista 117 087,58 Eur (5 procentų) metinės palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo ieškinio pareikšimo – 2012 m. birželio 5 d. iki nuosprendžio paskelbimo – 2017 m. gegužės 22 d. ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.

9.       Teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju vien 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sumos išmokėjimo ieškovei operacijos kvito duomenys ir trečiojo asmens E. P. parodymai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti faktinę aplinkybę, jog paskolos suma ieškovei buvo realiai išmokėta grynaisiais pinigais.

10.       Teismas atkreipė dėmesį, kad nors E. P. nurodė, jog byloje ginčijamas sutartinės hipotekos lakštas įregistruotas 2010 m. spalio 4 d., tačiau rašytiniai įrodymai patvirtina, jog hipotekos lakštas sudarytas tą pačią dieną, kaip ir byloje ginčijama paskolos sutartis, t. y. 2010 m. rugsėjo 20 d., prašymas įregistruoti šį sandorį pateiktas praėjus nedaug laiko po jo sudarymo – 2010 m. rugsėjo 29 d. Įvertinęs šalis siejusį pasitikėjimo ir giminystės ryšį, teismas aplinkybę dėl vėlesnės hipotekos sandorio įregistravimo datos nepripažino pakankama patvirtinti grynųjų pinigų pagal paskolos sutarties sąlygas perdavimą.

11.       Teismo vertinimu, įrodymų byloje visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovė vykdė paskolos sutartyje numatytą prievolę grąžinti paskolos pinigus. Nors byloje pateikti duomenys apie dviejų įmokų (palūkanų) mokėjimą (2011 m. rugsėjo 20 d. ir 2011 m. gruodžio 22 d.), tačiau ieškovė bylos nagrinėjimo metu neigė mokėjusi šias įmokas paskolai grąžinti. Ieškovė, įrodinėdama aplinkybę, kad įmokas paskolai grąžinti sumokėjo E. P., rėmėsi į bylą pateiktuose kompaktiniuose diskuose užfiksuotų garso įrašų dalimis. Teismas, atsižvelgęs į šiuos duomenis, įvertino, kad E. P. byloje patvirtino faktinę aplinkybę, jog dvi įmokas jis įmokėjo iš savo pinigų (2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdžio garso įrašas: 48 min. 50 sek). Byloje nėra kitų įrodymų, kad ieškovė atliko veiksmus paskolos sumai grąžinti. Dėl to teismas darė išvadą, kad bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog ieškovė vykdė rašytinėje paskolos sutartyje nurodytus įsipareigojimus dėl paskolos grąžinimo.

12.       Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė prašo paskolos sutartį pripažinti ne nesudaryta, o pripažinti ją negaliojančia, taip pat įvertinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodomas aplinkybes, paskolos sutarties turinį ir bylos duomenis apie paskolos sumos išmokėjimo aplinkybes, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.875 straipsnio 3 dalis netaikytina, o paskolos sutarties teisėtumas vertintinas pagal bendrąjį CK 1.91 straipsnio 1 dalyje numatytą sandorio negaliojimo pagrindą. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės, kad atsakovės nuosavybėn kaip ieškovės pajinis įnašas buvo perduota 89 376 Lt suma, kurią atsakovė susigrąžino, tokiu būdu padengdama dalį įsiskolinimo, bei atsižvelgiant į tai, jog baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad ieškovei atsakovės suteiktą paskolą pasisavino E. P., nesudaro pagrindo padaryti išvadą, jog ieškovei atsakovė pinigų pagal ginčijamą šalių sudarytą paskolos sutartį faktiškai nesuteikė (170 000 JAV dolerių), pinigai pagal paskolos sutartį buvo suteikti, tačiau realiai ieškovė šių pinigų negavo dėl E. P. nusikalstamų veiksmų. Teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį pripažino negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

13.       Teismas, atsižvelgęs į sutartinės hipotekos sandorio, kaip užtikrinimo priemonės, sudarymo sąsąjumą su pagrindine prievole ir dėl atliktų tyčinių nesąžiningų veiksmų, lėmusių ieškovės apsisprendimą sudaryti pagrindinį sandorį (apgaulės), susiformavusios ieškovės valios trūkumus, negaliojančiu pripažino ir prievolei pagal pagrindinį sandorį (paskolos sutartį) užtikrinti sudarytą 2010 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos lakštą Nr. 05120100003567 (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14.       Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo E. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      Teismas nepagrįstai, remdamasis ieškovės teiginiais, nusprendė, kad E. P. buvo Unijos vadovu. Jis dirbo samdomu darbuotoju – administracijos vadovo pavaduotoju.

14.2.                      Teismas nesilaikė CK 6.875 straipsnio 2 dalies reikalavimo ir nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, nustatydamas rašytinės paskolos sutarties sudarymo aplinkybes. Baudžiamojoje byloje nustatytos prejudicinės aplinkybės ir duomenys dėl apgaulės panaudojimo yra nustatytos prieš atsakovę Uniją, o ne ieškovės atžvilgiu. Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje, nes apeliacinės instancijos teismas minėtas faktines aplinkybes nurodė esant klaidingomis.

14.3.                      Egzistuoja pagrindas pripažinti paskolos sutartį sudaryta dalyje dėl 35 000 JAV dolerių ir nesudaryta dėl 135 000 JAV dolerių sumos, tačiau teismas nepagrįstai nusprendė, kad visas sandoris yra negaliojantis. Ieškovė yra atlygintinai perleidusi trečiajam asmeniui pagal negaliojančiu pripažintą sandorį turto dalį – 100 000 JAV dolerių, šis sandoris visų instancijų teismų yra pripažintas galiojančiu. Teismas ginčijamu sprendimu sukūrė situaciją, kad Unija nebegali išsireikalauti suteiktos paskolos sumos nei iš paskolos gavėjos I. D., nei iš E. P., o ieškovė turi galimybę išsireikalauti visas iš Unijos jos sumokėtas sumas.

14.4.                      Teismas be pagrindo rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais, kuriais ji teigia, kad nepasirašė prašymo dėl paskolos sutarties palūkanų normos sumažinimo ir neigė sumokėjusi dvi paskolos įmokas; apeliantas nurodo, jog teismas buvo šališkas. Byloje esantys dokumentai – prašymai dėl paskolos palūkanų sumažinimo, valiutų konvertavimo, įmokų sumokėjimas – nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

14.5.                      Paskolos pinigų gavimo faktą patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės: I. D. tą pačią dieną – 2010 m. rugsėjo 20 d. – gavo 170 000 JAV dolerių paskolą ir pasirašė, kad pinigus gavo, tuomet Unijoje tą pačią dieną atliko apie 35 000 JAV dolerių pinigų keitimo į litus operaciją; ieškovė įmokėjo į Unijos pajinę sąskaitą grynaisiais pinigais 89 376 Lt; ieškovės tėvai grąžino trečiajam asmeniui E. P. ankstesnę 72 000 Lt skolą, mokėdami JAV doleriais (27 400 JAV dolerių); ieškovė paskolino 100 000 JAV dolerių grynaisiais pinigais trečiajam asmeniui pagal 2010 m. rugsėjo 20 d. vekselį už palūkanas, didesnes nei paskolos palūkanos. Šio sandorio ir vekselio teisėtumas buvo nagrinėjami Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-49-718/2014, kurioje visų instancijų teismai pripažino tiek sandorį, tiek vekselį galiojančiais. Po to, kai I. D. gavo paskolą, ji iš Unijoje turimos atsiskaitomosios sąskaitos atliko 100 Lt bankinį pavedimą už hipotekos įregistravimą.

14.6.                      Liudytojų parodymai yra nepatikimi, todėl nėra pagrindo jais remtis: liudytoja V. B. davė skirtingus parodymus baudžiamosiose bylose. Ieškovė yra prisipažinusi trečiajam asmeniui, kad 2012 m. yra išviliojusi nemažas sumas pinigų, pasinaudojusi svetimų asmenų duomenimis, tačiau kaltę prisiėmė N. Š., dėl to ji buvo nuteista dėl sukčiavimo.

15.       Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Teismas netinkamai nustatė prejudicinius faktus, nustatytus išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, todėl nepagrįstai nusprendė, kad trečiasis asmuo apgaulę naudojo prieš ieškovę. Baudžiamojoje byloje nurodytos aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais, todėl tokios aplinkybės turėjo būti įrodinėjamos civilinės bylos nagrinėjimo metu. Baudžiamojoje byloje buvo svarbūs teisiniai santykiai ne tarp E. P. ir fizinių asmenų, kurie pagal paskolos sutartis turėjo gauti paskolų pinigus, tačiau jų negavo, o tarp E. P. ir Unijos, iš kurios, panaudodamas apgaulę, užvaldė pinigus. Baudžiamojoje byloje Unija buvo patraukta nukentėjusiąja. Baudžiamosios bylos ir civilinės bylos įrodinėjimo dalykas iš esmės skiriasi.

15.2.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, kad tai, jog ieškovė nurodė neteisingus duomenis apie savo turtinę padėtį, nepaneigia prieš ieškovę panaudotos apgaulės sudarant ginčo sandorį. Teismas nevertino ieškovės valios formavimosi proceso, tikrųjų ketinimų, nesiaiškino ieškovės veiksmų ir elgesio po sandorio sudarymo. Teismas nenagrinėjo, ar ieškovė apskritai galėjo tikėtis gauti 170 000 JAV dolerių dydžio paskolą pagal tuo metu buvusią jos finansinę padėtį. Civilinėje byloje nenustatyti ieškovės tikrieji ketinimai sudarant sandorį, ar trečiojo asmens apgaulė buvo esminė aplinkybė, turėjosi lemiamą įtaką ieškovės apsisprendimui sudaryti ginčijamus sandorius. Ieškovė ne tik laisva valia sudarė ginčo sandorius, bet ir pasirašė vekselį, kuriuo užtikrino 170 000 JAV dolerių dydžio paskolą ir paskaičiuotas palūkanas. Asmens nesąžiningas, nerūpestingas elgesys negali būti pripažintas jo apgaule, kurio pagrindu sandoris pripažintinas negaliojančiu.

15.3.                      Sprendžiant dėl paskolos sutarties, iš kurios kildinama pagrindinė prievolė, galiojimo, tikrosios ginčo šalių valios, turi būti tiriamos ir hipotekos sutarties, kurios pagrindu yra atsiradusi šalutinė akcesorinė prievolė, sudarymo aplinkybės. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatinėjama ieškovės valia sudarant hipotekos sandorį.

16.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

16.1.                      Trečiasis asmuo buvo faktinis Unijos vadovas. Minėta aplinkybė nustatyta baudžiamojoje byloje priimtame nuosprendyje. Be to, baudžiamojoje byloje ieškinys yra pareikštas Unijai, o ne trečiajam asmeniui, todėl aplinkybė, kaip veikė apeliantas – ar kaip faktinis Unijos vadovas ar kaip samdomas darbuotojas – nagrinėjamai civilinei bylai neturi teisinės reikšmės.

16.2.                      Draudimas remtis liudytojų parodymais netaikytinas, nes paskolos sutartis sudaryta apgaule paprasta rašytine forma (CK 6.871 straipsnio 2 dalis, CK 6.85 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė buvo apgauta, nes jai nebuvo perduoti paskolos pinigai.

16.3.                      Baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, kad apeliantas ieškovei pinigų neperdavė.

17.       Tretieji asmenys A. Š. ir N. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad trečiasis asmuo E. P. nepagrįstai kvestionuoja baudžiamojoje byloje nustatytus prejudicinius faktus, klaidingai aiškina materialines ir procesines teisės normas, faktines aplinkybes vertina subjektyviai. 

Teisėjų kolegija 

k o n s t a t u o j a :

       IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir bylos nagrinėjimo ribų

19.       Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 15 d. ieškovė I. Š. užpildė paraišką 170 000 JAV dolerių paskolai gauti, paskolos terminas – 240 mėnesių, paskolos paskirtis – būstui, kaimo turizmui. Ieškovės tėvai N. Š. ir A. Š. 2010 m. rugsėjo 15 d. užpildė paraiškas dėl laidavimo už I. Š. prašomą gauti paskolą.

20.       Ieškovė ir Unija 2010 m. rugsėjo 20 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 10‑00070, kurios pagrindu Unija kredito gavėjai suteikė 170 000 JAV dolerių dydžio paskolą su 5 procentų dydžio fiksuotų metinių palūkanų norma, paskolos grąžinimo terminas – 2030 m. rugsėjo 20 d.

21.       Paskolos grąžinimo užtikrinimui 2010 m. rugsėjo 20 d. buvo patvirtintas hipotekos lakštas, kuriuo buvo įkeistas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Šalys bendru sutarimu susitarė įkeičiamą  žemės sklypą įkainoti 640 000 Lt suma. Sutartinės hipotekos lakštas 2010 m. spalio 4 d. buvo įregistruotas Hipotekos skyriuje.

22.       Iš byloje esančio 2010 m. rugsėjo 20 d. Unijos operacijos atlikimo lapelio matyti, kad klientei (ieškovei) I. Š. išmokėta 170 000 JAV dolerių paskola, lapelis pasirašytas I. Š. ir kasininkės V. B..

23.       2011 m. rugsėjo 12 d. I. Š. Unijos valdybai pateikė prašymą sumažinti 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutarties Nr. 10‑00070 palūkanų normą iki 3 procentų. 2011 m. rugsėjo 16 d. Unijos valdybos posėdžio protokolu nutarta pakeisti paskolos sutartį, sumažinant palūkanas iki 3 procentų. 2011 m. rugsėjo 20 d. šalys pasirašė paskolos sutarties pakeitimą dėl metinės palūkanų normos sumažinimo.

24.       Ieškovė 2013 m. spalio 16 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama sandorius (paskolos sutartį ir sutartinės hipotekos lakštą) pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kaip sudarytus dėl apgaulės. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ginčo paskolos sutartis ir sutartinės hipotekos lakštas buvo sudaryti dėl trečiojo asmens E. P. apgaulės, nes teismas nenustatė, jog paskolos pinigų suma ieškovei realiai buvo išmokėta grynaisiais pinigais bei, kad ieškovė vykdė paskolos sutartyje nurodytus įsipareigojimus dėl paskolos sumos grąžinimo. Apeliantas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad teismas, neteisingai nustatęs faktines aplinkybes dėl jo buvimo Unijos faktiniu vadovu, taip pat dėl paskolos pinigų neperdavimo ieškovei ir paskolos įmokų nemokėjimo, padarė nepagrįstas išvadas dėl ginčijamų sandorių negaliojimo. Nurodė, kad teismas, darydamas tokias išvadas, nepagrįstai rėmėsi liudytojų paaiškinimais, kurie, be kita ko, yra nepatikimi, bei be pagrindo baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes laikė prejudicinėmis nagrinėjamam ginčui.

25.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliantas kelia klausimus dėl paskolos sutarties ir sutartinės hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės teisėtumo bei su šiais sandoriais susijusių aplinkybių vertinimo. 

26.       Apeliantas procesiniuose dokumentuose reiškia procesinio pobūdžio prašymus sustabdyti bylą, o nesustabdžius – atidėti bylos nagrinėjimą iki sueis terminas kasaciniam skundui paduoti dėl nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal BK 182 staripsnio 2 dalį.

Dėl prašymo sustabdyti arba atidėti bylą

27.       Apeliantas prašo stabdyti bylą, o nesustabdžius – atidėti bylos nagrinėjimą iki 2023 m. kovo 5 d., t. y. iki kol sueis terminas kasaciniam skundui paduoti dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo pakeistas Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendis. Grįsdamas tokį prašymą apeliantas nurodė, kad šiuo metu yra rengiami bent septyni kasaciniai skundai dėl nurodyto nuosprendžio, todėl tikslinga stabdyti arba atidėti bylos nagrinėjimą, nes remiantis CPK 182 straipsnio 3 punktu, nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).

28.       CPK 1623

29.       Vienas iš įstatyme nustatytų privalomų bylos sustabdymo pagrindų taikomas tuo atveju, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

30.       Dėl šios normos aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo yra konstatuota, kad CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012; kt.); teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010; kt.); kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006; kt.); kitoje byloje nustatytini faktai, aplinkybės turi būti tokios svarbios ir reikšmingos nagrinėjamai bylai, kad, jų nenustačius kitoje byloje, pirmojoje byloje teismo sprendimas negali būti priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017 53 punktas).

31.       Kitas iš įstatyme nustatytų fakultatyvių bylos sustabdymo pagrindų nurodomas

32.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CPK 164 straipsnį teismas turi teisę, bet ne pareigą, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir konkrečiu atveju sprendžia, ar bylą reikia stabdyti; teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas sustabdyti bylą pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą, turi išsiaiškinti, ar tai pateisinama proceso trukmės ir intensyvumo aspektais, kad nebūtų pažeista asmens teisė į teismą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, ir sprendimą dėl civilinės bylos sustabdymo turi aiškiai ir pagrįstai motyvuoti, kad šis atitiktų teisinio apibrėžtumo reikalavimus, taip pat teismas turi įsitikinti, kad, nesustabdžius bylos, nėra galimybės tinkamai ją išnagrinėti ir kad sustabdymas nevilkins bylos nagrinėjimo; klausimas dėl bylos sustabdymo fakultatyviuoju pagrindu sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017).

33.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad nei CPK 163 straipsnis, nei joks kitas įstatymas nenustato tokio privalomo civilinės bylos sustabdymo pagrindo kaip kasacinio skundo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikimas dėl įsiteisėjusio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje.

34.       Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalis). Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-88/2014; 2022 m. kovo 22 d. nutartis  baudžiamojoje byloje 2K-75-511/2022). Nagrinėjamu atveju apeliantas skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaip prejudicinėmis, tačiau, kaip jau minėta, kasacinis teismas nenustato bylai reikšmingo fakto klausimo, dėl ko apelianto prašymas stabdyti šios bylos nagrinėjimą iki termino kasaciniam skundui paduoti termino suėjimo yra nepagrįstas.

35.       Dėl apelianto prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą nurodytina ir tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nepagrįstas civilinės bylos sustabdymas nedera su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir juos aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl teismo pareigos užtikrinti spartų procesą. Be pagrindo užtęsiamas bylos išnagrinėjimas neatitinka civilinio proceso tikslo kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), civilinio proceso koncentruotumo principo (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017 24 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla teismuose nagrinėjama nuo 2013 m. spalio 16 d., be to, jos nagrinėjamas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme jau buvo sustabdytas, kol Šiaulių apygardos teismas išnagrinės baudžiamąją bylą Nr. 1A-1-316/2022 (teisminio proceso Nr. 1-30-9-00062-2011-5), todėl Šiaulių apygardos teismui 2022 m. gruodžio 5 d. priėmus nuosprendį, kuris yra įsiteisėjęs, pagrindo dar kartą stabdyti civilinę bylą nėra.

36.       Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, nurodo, kad trečiojo asmens E. P. prašyme dėl civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo, iki sueis terminas kasaciniam skundui paduoti baudžiamojoje byloje, pateikti argumentai neteikia pagrindo konstatuoti, jog egzistuoja bylos sustabdymo pagrindai, dėl to prašymas atmestinas. Atitinkamai teisėjų kolegija, nebekartodama pirmiau išdėstytų motyvų, konstatuoja ir tai, kad apelianto išdėstyti argumentai nelemia ir šios bylos nagrinėjimo atidėjimo.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis) ir su tokiais sandoriais susijusių aplinkybių vertinimo

37.       Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys).

38.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019 61 punktą).

39.       Remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant, ar sudaryti sandoriai turi valios trūkumų dėl apgaulės panaudojimo, reikia tirti sandorių šalių valios formavimosi procesą. Tuo tikslu turi būti vertinamas abiejų sandorio šalių elgesys tiek iki sandorių sudarymo, tiek ir sandorių sudarymo bei vykdymo metu.

40.       Ieškovė teiginius dėl apgaulės grindė nesąžiningais trečiojo asmens E. P. veiksmais, jam neatskleidus tikrųjų savo ketinimų bei pasinaudojus ieškovės pasitikėjimu, pasisavinant pagal ieškovės su Unija sudarytą paskolos sutartį gautą paskolą. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokia ieškovės pozicija, nes nenustatė, kad paskolos suma ieškovei realiai buvo išmokėti grynaisiais pinigais bei, jog ieškovė vykdė paskolos sutartyje nurodytus įsipareigojimus dėl paskolos grąžinimo.

41.       Trečiasis asmuo, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo argumentus, patvirtinančius poziciją, kurios jis laikėsi pirmojoje bylos nagrinėjimo proceso stadijoje. Minėta, kad apeliantas teigia, jog teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes dėl jo buvimo Unijos faktiniu vadovu, taip pat dėl paskolos sumos neperdavimo ieškovei ir paskolos įmokų nemokėjimo. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, kurie, be kita ko, yra nepatikimi, bei baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes laikė prejudicinėmis nagrinėjamam ginčui.

42.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

43.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (buvęs pavadinimas Plungės rajono apylinkės teismas) išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-404/2017 trečiajam asmeniui buvo pareikšti kaltinimai dėl apgaule savo naudai įgyto didelės vertės svetimo turto pasisavinimo pagal BK 182 staripsnio 2 dalį (7 epizodai), tame tarpe ir dėl ieškovei 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartimi suteiktos, tačiau neperduotos 170 000 JAV dolerių paskolos. Šiaulių apygardos teismo įsiteisėjusiu 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-316/2022 apeliantas pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tame tarpe ir epizode dėl paskolos ieškovei suteikimo. Baudžiamojoje byloje buvo nustatytos aplinkybės, kad E. P. organizavo paskolų sutarčių sudarymą kitų asmenų vardu, davė neteisėtus nurodymus paskolų komiteto, valdybos nariams, jo iniciatyva į paskolos sutartis įrašyti neteisingi duomenys apie paskolas neva norinčių gauti asmenų pajamas, turtą. Teismas nuosprendyje taip pat pažymėjo, kad pats E. P. neneigė, jog į paskolų sutartis įrašydavo ne tų fizinių asmenų gaunamas pajamas, o savo bei įkeisdavo jam artimų žmonių nekilnojamąjį turtą. Teismui nekilo abejonių, kad E. P. tokią nusikalstamos veikos schemą sukūrė tik siekdamas suklaidinti Uniją ir savo naudai įgyti didelės vertės turtą, nes, priešingu atveju, jis iš Unijos nebūtų gavęs paskolų pinigų (Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio 92 punktas).

44.       Baudžiamojoje byloje nuosprendyje teismas epizode dėl paskolos suteikimo I. D. nustatė, kad E. P., panaudodamas apgaulę, t. y. pasiūlydamas padėti dėl paskolos, I. D. pasirašius visus paskolos suteikimo reikalingus dokumentus, sutvarkius hipotekoje turto įkeitimą, pagal 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį suteiktų 170 000 JAV dolerių neišmokėjo (Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio 78 punktas).

45.       Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).

46.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje, aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatą, ne kartą konstatavo, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas.

47.       Tačiau tam tikrais atvejais į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėse bylose įeina faktai, nustatyti baudžiamosiose bylose. Tokių faktų pavyzdžiai gali būti nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2010; 2017 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017 28 punktas).

48.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad nutarties 43–44 punktuose nurodytos aplinkybės patvirtina, jog paskolos suteikimo ieškovei aplinkybės sudarė baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyką. Baudžiamojoje byloje kartu su kitais kaltinamojo E. P. veiksmais buvo vertinamos aplinkybės, susijusios su paskolos sumos (ne)perdavimu ieškovei. Baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai byloje surinktų įrodymų, liudytojų parodymų ir kitų duomenų pagrindu konstatavo, kad pagal 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį ieškovei suteikta 170 000 JAV dolerių paskolos suma išmokėta nebuvo.

49.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus motyvus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas remtis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su nuteistojo E. P. veiksmais neperduodant I. D. suteiktos paskolos sumos, kaip prejudicinėmis (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

50.       Taigi priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai kaip prejudicinius faktus vertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su ieškovei suteiktos paskolos epizodu. Juo labiau kad šios aplinkybės, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, baudžiamojoje byloje buvo patikrintos instancine tvarka ir įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu konstatuota, jog 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartimi ieškovei suteikta 170 000 JAV dolerių suma išmokėta nebuvo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra pagrindo abejoti ir iš naujo tirti šios tiesiogiai su baudžiamojoje byloje inkriminuota nusikalstama veika susijusios aplinkybės pagrįstumo, dėl ko apelianto argumentai, susiję su paskolos sumos (ne)išmokėjimu ieškovei, atmestini kaip nepagrįsti.

51.       Nurodytos išvados nekeičia ir apelianto skunde nurodyti argumentai dėl įrodymų, kurių pagrindu teismas baudžiamojoje byloje nusprendė dėl paskolos lėšų ieškovei neperdavimo, liudytojų V. B., I. D. parodymų, galimo nepatikimumo. Minėta, kad šių liudytojų parodymai ir jų bei kitų byloje esančių įrodymų pagrindu padarytos išvados dėl paskolos sumos neperdavimo jos gavėjai I. D. baudžiamojoje byloje buvo patikrintos instancine tvarka. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendyje konstatavo, kad jis neturi pagrindo abejoti liudytojos V. B. parodymais, nes tiek apklausta įtariamąja, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu, būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes; be to, šios liudytojos parodymus patvirtino Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. vasario 11 d. ekspertizės akto Nr. 11-2357 (19) išvados bei apeliacinės instancijos teisme duoti eksperto paaiškinimai (Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio 89–90 punktai). Analogiškas išvadas baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas darė ir dėl I. D. bei jos tėvų parodymų nuoseklumo ir patikimumo (Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio 76–78 punktai). Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra pagrindo abejoti nurodytų asmenų parodymais, juo labiau kad šių proceso dalyvių parodymai (paaiškinimai), duoti nagrinėjamoje byloje, iš esmės yra analogiški duotiems baudžiamojoje byloje.

52.       Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip visiškai nepagrįstus apelianto argumentus dėl paskolos sutarties vykdymo. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, jog ieškovė nepasirašė prašymo dėl paskolos sutarties palūkanų normos sumažinimo ir nemokėjo paskolos įmokų, rėmėsi išimtinai tik ieškovės paaiškinimais, dėl ko teismas yra šališkas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokie apelianto nurodomi argumentai neatitinka kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų, kad procesinių veiksmų atlikimas ir atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022). Antra, byloje esančiuose kompaktiniuose diskuose užfiksuotos garso įrašų dalys bei paties apelianto parodymai 2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje patvirtina, kad dvi paskolos įmokas įmokėjo būtent apeliantas iš savo lėšų, o ne ieškovė. Taigi, byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės veiksmus, vykdant paskolos sutartį, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė nevykdė paskolos sutartyje nurodytų įpareigojimų dėl paskolos sumos grąžinimo.

53.       Ginčijant sandorius dėl apgaulės, susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorius sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytuose sandoriuose, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokių sandorių teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorių sudarymo metu.

54.       Nagrinėjamos bylos atveju, kaip pagrįstai teigia apeliantas, būtent ieškovė turėjo įrodyti aplinkybes, kad ginčo sutartį ji sudarė, trečiajam asmeniui ją apgavus (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, kad tais atvejais, kai ginčijami sandoriai, kurie galėjo būti sudaryti dėl apgaulės, dažnai aplinkybės, sudarančios įrodinėjimo dalyką, įrodinėjamos netiesioginiais įrodymais, kurie turi būti įvertinti laikantis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad apeliantas E. P. yra ieškovės motinos N. Š. pusbrolis, anksčiau padėjęs ieškovės tėvams gauti paskolą Unijoje. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, netiesiogiai patvirtina, kad ieškovė neabejotinai trečiuoju asmeniu pasitikėjo dėl juos siejančių giminystės ryšių ir ankstesnės suteiktos pagalbos jos tėvams. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, ir nenustatęs, kad paskolos suma ieškovei realiai buvo išmokėta bei, jog ieškovė vykdė paskolos sutartyje nurodytus įpareigojimus dėl paskolos sumos grąžinimo, visiškai pagrįstai ginčo sandorius pripažino kaip sudarytus dėl trečiojo asmens E. P. apgaulės. Aukščiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada patvirtina, kad teismas, vertindamas ieškovės argumentų dėl apgaulės pagrįstumą, nusprendė remdamasis ne tik ieškovės nurodytų aplinkybių apimtimi, bet ir baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias laikė prejudicinėmis, pasisakė dėl visumos įrodymų apie paskolos pinigų ieškovei išmokėjimą bei paskolos sutarties vykdymą nebuvimą.

55.       Teisėjų kolegijos išvadų nekeičia ir apelianto akcentuojama aplinkybė, kad jo pareigos buvo administracijos vadovo pavaduotojas, o ne Unijos vadovas. Viena vertus, kaip pagrįstai nurodo ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, aplinkybė kaip veikė apeliantas – ar kaip faktinis Unijos vadovas ar kaip samdomas darbuotojas – nagrinėjamai civilinei bylai neturi teisinės reikšmės. Kita vertus, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Unijos faktinis vadovas buvo E. P., kuris ir spręsdavo visus klausimus, susijusius su paskolų išdavimu, nurodydavo Unijos darbuotojoms paruošti reikiamus dokumentus paskoloms išduoti, taip pat duodavo nurodymus pasirašyti protokolus (Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio 178 punktas).

56.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ginčo sandorius pagrįstai pripažino kaip sudarytus dėl trečiojo asmens E. P. apgaulės, kuri pasireiškė ieškovės suklaidinimu dėl realaus paskolos sumos išmokėjimo, piktnaudžiaujant jos pasitikėjimu.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

57.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šioje byloje kilusį ginčą, tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojami sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės klausimai, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą, pagrįstą, išsamiai motyvuotą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

58.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

59.       Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Nagrinėjamu atveju įvertinus, kad trečiojo asmens E. P. apeliacinis skundas atmestas, taip pat bylos šalių suinteresuotumą bylos baigtimi, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ieškovė ir tretieji asmenys A. Š. ir N. Š..

60.       Ieškovė pateikė prašymą dėl 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (1 000 Eur); už susipažinimą su atsakovės atsiliepimu į apeliacinį skundą, trečiojo asmens prašymu stabdyti bylos nagrinėjimą, kasacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-689/2018 ir atsiliepimo į prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą parengimą (500 Eur); už susipažinimą su Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu ir nuomonės dėl bylos stabdymo parengimą (200 Eur); ieškovė taip pat pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, lėšų pervedimo išrašus). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suteiktų teisinių paslaugų pobūdį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijų) nurodytus jų apskaičiavimo kriterijus bei maksimalius dydžius, sprendžia, kad ieškovei kompensuotina 1 588,12 Eur (1 000 Eur + 388,12 Eur + 200 Eur) jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, nes dalis jų viršija Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus priteisti maksimalius dydžius: 1) pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra 1 261,39 Eur; 2) pagal Rekomendacijų 8.16 punktą už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, parengimą maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis yra 388,12 Eur ir 712,20 Eur.

61.       Apeliantas (trečiasis asmuo) E. P. pateikė prašymą, kuriuo prašė jam grąžinti 116,88 Eur permokėto žyminio mokesčio.

62.       Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo E. P. apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio 2 300 Eur mokėjimo, o likusios dalies – 26,23 Eur, mokėjimą atidėti iki teismo sprendimo priėmimo; neatleidus nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo – viso žyminio mokesčio mokėjimą atidėti iki teismo sprendimo priėmimo. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 7 d. nutartimi apelianto prašymą tenkino iš dalies ir atleido jį nuo 2 326,23 Eur žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą bei įpareigojo sumokėti 86,88 Eur žyminio mokesčio dalį. 2018 m. rugsėjo 17 d. apelianto atstovas pateikė 2018 m. rugsėjo 13 d. mokėjimo nurodymą Nr. 67, iš kurio matyti, kad G. P. už apeliantą sumokėjo 86,88 Eur žyminio mokesčio. Iš kartu su prašymu dėl žyminio mokesčio grąžinimo pateiktų 2018 m. rugsėjo 14 d. ir 2018 m. rugsėjo 15 mokėjimo nurodymų Nr. 181 ir Nr. 182 matyti, kad V. P. už apeliantą taip pat sumokėjo atitinkamai 86,88 Eur ir 30 Eur žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindas grąžinti permokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą, tačiau, remdamasi Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimu, jog mokesčio mokėtojas yra asmuo, turintis procesinę pareigą sumokėti žyminį mokestį, o ne jo atstovas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-361-585/2021), pažymi, kad permokėtas žyminis mokestis grąžinamas apeliantui E. P.. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovės I. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai iš trečiojo asmens  E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 588,12 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus 12 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Gražinti apeliantui (trečiajam asmeniui) E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 116,88 Eur (vieną šimtą šešiolika eurų 88 centus) žyminio mokesčio, sumokėto 2018 m. rugsėjo 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. 181 ir 2018 m. rugsėjo 15 mokėjimo nurodymu Nr. 182.

Teisėjai        Marius Bajoras

                Dalia Kačinskienė

Asta Radzevičienė