Administracinė
byla Nr.I-779-414/2010
Procesinio sprendimo kategorija 16.5
(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
Lietuvos
Respublikos vardu
2010 m. birželio mėn. 14 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas
Giedraitis, sekretoriaujant Aušrai Briedienei, dalyvaujant pareiškėjui V. M., Pravieniškių I-jų pataisos namų atstovui nedalyvaujant,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal V.
M. skundą atsakovui Pravieniškių I-siems pataisos namams dėl darbo
užmokesčio dalies priteisimo,
nustatė:
V. M.
prašė priteisti iš atsakovo 1955,60lt. nesumokėto
darbo užmokesčio dalį už 2007 -2008 metus. Jis paaiškino, kad dėl Valstybės
tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyto ribojimo buvo išmokėtas ne
visas priklausantis darbo užmokestis. Minėti ribojimai buvo taikyti neteisėtai,
nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino,
kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo
užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria
jame nebuvo nustatyta teisinio
reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą
vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis,
nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę,
kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje
(2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.
Atsakovo
atstovas į teismo posėdį neatvyko, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti
kaip nepagrįstą, o priėmus sprendimą pareiškėjo naudai taikyti senatį ir
nepriteisti darbo užmokesčio dalies už 2007 m. sausio-kovo mėnesius ir atidėti
sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui.
Skundas tenkintinas
iš dalies.
Pareiškėjas yra statutinis
valstybės tarnautojas ir jo reikalavimas kildinamas iš valstybės tarnybos
teisinių santykių. Atsakovo parengtoje pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu už
2007-2008 metus V. M. buvo neišmokėta 1955,60lt. priemokų
ir priedų dalis, viršijanti 70 procentų pareiginės algos (bl. 8.
Valstybės tarnautojams atitinkamo
dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23
redakcija ir 2007-06-07 redakcija) VI skyriuje. Iki 2005-12-21 galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams
valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso
nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo
tvarką. Nuo 2006-06-07 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4
straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų
taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį,
nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų
suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Šiame
kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka, be
jokių išlygų taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuri buvo
nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“. Pareiškėjui
darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas,
vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.
Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos
valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija
ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima
teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems
poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis
viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma
viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23
straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą
ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1
dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus
<...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Konstituciniam Teismui
konstatavus valstybės tarnybos įstatymo
neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo
atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis
Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo
užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko
pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų
sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus
priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas
nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal
Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio
Teismo 2001-07-12, 2004-12-13, 2007-03-20 nutarimai).
Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos
Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis),
Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti
taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo
sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo
72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės
aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu
tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo
įsigaliojimo. Ginčuose dėl
nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų
laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą
reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės
normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki
to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali
būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio
nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo
72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą
administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų
kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A12-219/2004
K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos
komisariatas, administracinėje
byloje Nr. A1-638/2005 L. Š. v. Kauno rajono policijos komisariatas išdėstytos
nuostatos, jog ginčuose dėl darbo
užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę, taikomos ir nagrinėjamoje byloje.
Pareiškėjui realiai negavus pagal
Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, atsirado pagrindas ginti
pažeistas teises teisme.
Nagrinėjamoje byloje atsakovo
atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti
pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę
prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas
tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o
darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas
socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Pravieniškių I – ji
pataisos namai, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad
atsakovo reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką,
būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė
2005-12-21 ir 2010-06-07 nutartyse
išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose A1-638/2005
ir A662 – 1735-2010.
Pareiškėjas atliko savo kaip
valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą
priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios
darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes
pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo
teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio
Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš
Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42
straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos
Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma,
prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis
sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų
grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą
pareiškėjui yra išnykęs.
Pareiškėjas V.
M. su skundu į teismą kreipėsi 2010 04 29, todėl piniginiai jo reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007 04
29 iki 2010 04 19, nes atsakovas prašė taikyti DK 27 str. 2d. nustatytą
trejų metų senaties terminą. Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog V. M. prašymas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio 1714,95lt.
sumai pagrįstas Pravieniškių I-jų
pataisos namų atžvilgiu, todėl tenkintinas, nes toks priteisimas neprieštarauja
DK 298 str. nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis
ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už
trejus metus, o toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais yra
imperatyvus. Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką,
būtent tokią poziciją dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais
susijusių sumų priteisimo išdėstė 2010-02-20
nutartyje administracinėje byloje A 756 - 1571/2010.
CPK 284 str. 1d. numato, kad
teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva,
atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių
padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat
pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismas atsižvelgdamas į į visuotinai žinomą
aplinkybę apie sunkią atsakovo turtinę padėtį, nes valstybės tarnautojų
profesinė veikla atlyginama iš valstybės biudžeto, o biudžete turi būti
numatyti asignavimai valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui, sprendžia, kad
teismo sprendimas vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui skaičiuojant
nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
Vadovaujantis LR Administracinių
bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1d. 1p., 2p.,
n u s p r e n d ė :
Skundą patenkinti
iš dalies.
Priteisti V. M. iš
Pravieniškių I-jų pataisos namų 1714,95lt. darbo užmokesčio dalį.
Sprendimo vykdymą atidėti
vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo
priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam
teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas
Rimantas Giedraitis