Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [Iv-779-414-2010].doc
Bylos nr.: Iv-779-414/2010
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Kauno apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

                                                                                                     Administracinė byla Nr.I-779-414/2010

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija 16.5

 (S)

   

                                                     

                           KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

                        

                                SPRENDIMAS

                                       Lietuvos Respublikos vardu

 

                                                 2010 m. birželio mėn. 14 d.

                                                                  Kaunas  

 

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Aušrai Briedienei, dalyvaujant pareiškėjui V. M., Pravieniškių I-jų pataisos namų atstovui nedalyvaujant, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. M. skundą atsakovui Pravieniškių I-siems pataisos namams dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo,

 

nustatė:

 

V. M. prašė priteisti iš atsakovo 1955,60lt. nesumokėto darbo užmokesčio dalį už 2007 -2008 metus. Jis paaiškino, kad dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyto ribojimo buvo išmokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis. Minėti ribojimai buvo taikyti neteisėtai, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio  reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės  tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies   nuostatai.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o priėmus sprendimą pareiškėjo naudai taikyti senatį ir nepriteisti darbo užmokesčio dalies už 2007 m. sausio-kovo mėnesius ir atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui.  

Skundas tenkintinas iš dalies.    

Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas ir jo reikalavimas kildinamas iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Atsakovo parengtoje pažymoje nurodyta, jog laikotarpiu už 2007-2008 metus V. M. buvo neišmokėta 1955,60lt. priemokų ir priedų dalis, viršijanti 70 procentų pareiginės algos (bl. 8.

Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) VI skyriuje. Iki 2005-12-21 galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006-06-07 galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Šiame kontekste pažymėtina, kad valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka, be jokių išlygų taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, kuri buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“. Pareiškėjui darbo užmokestis  buvo skaičiuojamas  ir mokamas,  vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio  reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės  tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija ir 2007-06-07 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies   nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstituciniam Teismui konstatavus  valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2004-12-13, 2007-03-20 nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas,   administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 L. Š. v. Kauno  rajono policijos komisariatas išdėstytos nuostatos, jog  ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai  nėra pasibaigę,  taikomos ir nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, atsirado pagrindas ginti pažeistas teises teisme.

Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Pravieniškių I – ji pataisos namai, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad atsakovo reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje  išdėstė  2005-12-21 ir 2010-06-07 nutartyse  išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose A1-638/2005 ir A662 – 1735-2010.

Pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo  prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis.  Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs. 

Pareiškėjas V. M. su skundu į teismą kreipėsi 2010 04 29, todėl piniginiai jo  reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007 04 29 iki 2010 04 19, nes atsakovas prašė taikyti DK 27 str. 2d. nustatytą trejų metų senaties terminą. Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog V. M. prašymas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio 1714,95lt.  sumai pagrįstas Pravieniškių I-jų pataisos namų atžvilgiu, todėl tenkintinas, nes toks priteisimas neprieštarauja DK 298 str. nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, o toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais yra imperatyvus.  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo išdėstė  2010-02-20 nutartyje  administracinėje byloje A 756  - 1571/2010.

CPK 284 str. 1d. numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į  turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismas atsižvelgdamas į į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo turtinę padėtį, nes valstybės tarnautojų profesinė veikla atlyginama iš valstybės biudžeto, o biudžete turi būti numatyti asignavimai valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui, sprendžia, kad teismo sprendimas vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui skaičiuojant nuo šio sprendimo priėmimo dienos.      

Vadovaujantis LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1d. 1p., 2p.,

 

n u s p r e n d ė  :

 

         Skundą patenkinti iš dalies.

         Priteisti V. M. iš Pravieniškių I-jų pataisos namų 1714,95lt. darbo užmokesčio dalį.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. 

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

 

Teisėjas                                                                                                              Rimantas Giedraitis