Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [2-252-252-2014].docx
Bylos nr.: 2-252-252/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Panevëþio apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Gintaro Vidžiūno vaistinė 183717372 Ieškovas
Adv.R.Jasevičiaus kontora 9400279 ieškovo atstovas
Express Vaistinė 302456977 tretysis asmuo
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš sutartinių teisinių santykių
Bylos dėl pirkimo-pardavimo
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Bendrosios nuostatos
Sandoriai:
Negaliojantys sandoriai:
Niekiniai sandoriai:
Tariamas sandoris
Nuginčijami sandoriai:
Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, tai pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudarytas sandoris
Daiktinė teisė
Nuosavybės teisė:
Bendrosios nuosavybės teisė:
Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Prievolių teisė
Prievolės:
Kreditoriaus interesų gynimas:
Actio Pauliana
CIVILINIS PROCESAS
Bendrosios nuostatos
Bylinėjimosi išlaidos:
Žyminis mokestis:
Žyminio mokesčio dydis
Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, ir jų apmokėjimas
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
Ieškinys:
Ieškinio trūkumų ištaisymas
Laikinosios apsaugos priemonės:
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas ir panaikinimas
Nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymas ir apskundimas
Procesas pirmosios instancijos teisme
Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje
Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
Rašytinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
Bylos sustabdymas (bylos sustabdymo pagrindai, terminai, teisiniai padariniai ir bylos nagrinėjimo atnaujinimas):
Fakultatyvus bylos sustabdymas:
Bylos sustabdymas, kai teismas paskiria ekspertizę
Įrodymai ir įrodinėjimas:
Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
Teismo sprendimas:
Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
Galutinis sprendimas
Pirmosios instancijos teismo nutartys ir rezoliucijos:
Klausimai, kuriuos pirmosios instancijos teismas gali spręsti nutartimi
Pirmosios instancijos teismo nutarčių rūšys, priėmimo tvarka ir turinys
Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai, įmonių bankrotas, restruktūrizavimas bei ypatingoji teisena
Įmonių bankrotas:
Bankrutuojančios įmonės administratorius, jo skyrimas ir įgaliojimai

Civilinė byla Nr

                                                                                  Civilinė byla Nr. 2-252-252-2014

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00230-2010-7

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

     21.4.1.3; 21.4.2.7; 35.6.1; 116.1; 116.4; 126.3

                                                                      

 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

 

2014 m. gruodžio 1 d.

Panevėžys

             

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė,

sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,

dalyvaujant ieškovo bankrutavusios G. V. vaistinės atstovui advokato padėjėjui Justinui Jarusevičiui,

atsakovų G. V. ir L. V. atstovui advokatui Linui Jakui,

atsakovams V. J. ir S. J., jų atstovui advokatui Vidmantui Plėdžiui,

atsakovams L. R. ir A. R., jų atstovui advokatui Jonui Stankevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios G. V. vaistinės ieškinį atsakovams G. V., L. V., V. J., S. J., L. R. ir A. R., trečiajam asmeniui UAB „Express Vaistinė“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir

 

n u s t a t ė:

    

ieškovas prašo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009-09-10 Pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai G. V. ir L. V. atsakovei V. J. bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su atsakovu S. J. už 69 000 Lt pardavė 0,0960 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir už 594 000 Lt prekybos paskirties pastatą – vaistinę lE2m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčią 365,58 kv.m. bendro ploto, (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009-09-21 Privačios žemės sklypo su pastatu pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai V. J. ir S. J. atsakovui L. R. bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine atsakove A. R. už 663 000 Lt pardavė 0.0960 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), su prekybos paskirties pastatu – vaistine lE2m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), turinčią 365,58 kv.m. bendro ploto, esančius (duomenys neskelbtini) mieste; įpareigoti šalis grąžinti viena kitai visa, ką yra gavusios pagal ginčijamus sandorius; įpareigoti atsakovus L. R. ir A. R. grąžinti ieškovui bankrutavusiai G. V. vaistinei ginčijamą prekybos paskirties pastatą – vaistinę, o atsakovams G. V. ir L. V. – ginčijamą žemės sklypą.

Ieškovas ieškinyje, jo atstovas J. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad individualiai įmonei G. V. vaistinė 2009-12-17 nutartimi iškėlus bankroto bylą, įmonės administratorius nustatė, jog 2009-09-10 G. V. vaistinė, atstovaujama savininko atsakovo G. V., su atsakove V. J. sudarė Pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią G. V. ir L. V. už 69 000 Lt pardavė V. J. bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su sutuoktiniu S. J. 0,0960 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei už 594 000 Lt prekybos paskirties pastatą – vaistinę lE2m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) mieste. 2009-09-21 V. J. ir S. J. su L. R. sudarė Privačios žemės sklypo su pastatu pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai V. J. ir S. J. už 663 000 Lt pardavė L. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine A. R. 2009-09-10 pirkimo pardavimo sutartimi įsigytą žemės sklypą ir prekybos paskirties pastatą – vaistinę. 2009-09-10 negyvenamojo pastato, statinio, patalpos nuomos sutartimi už 1 210 Lt per mėnesį mokestį atsakovė V. J. 181,03 kv. m. naudingo ploto patalpas su baldais ir visa įranga, reikalinga vaistinės veiklai vykdyti, išnuomavo ieškovui G. V. vaistinei, o sklypą ir pastatą pardavus, 2009-09-22 negyvenamojo pastato, statinio, patalpos nuomos sutartimi už 1 210 Lt per mėnesį mokestį patalpas ieškovui išnuomavo atsakovas L. R.. Pagal įmonės kasos knygos duomenis, 2009-09-09 atsakovė V. J. į ieškovo kasą įnešė 594 000 Lt, iš kurių 372 602,34 Lt atsakovas G. V. tą pačią dieną išėmė iš įmonės kasos įnešimui į banko sąskaitą ir 250 000 Lt pasiėmė avansiniams mokėjimams pagal avansinę apyskaitą Nr. 4. Pagal 2009-09-18 kasos pajamų orderį, Serija BAS Nr. 00155, atsakovas G. V. grąžino įmonei 681 050 Lt nepanaudoto avanso ir tą pačią dieną pagal kasos išlaidų orderį Nr. 0494 tuos pačius 681 050 Lt iš įmonės kasos pasiėmė asmeniniams poreikiams. Ieškovo manymu, 2009-09-10 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis atitinka visas Actio Pauliana ieškinio sąlygas, nes byloje neginčytinai įrodyta, kad sandorio sudarymo metu įmonė buvo nemoki, kad sandoris pažeidė kreditorių teises, nes prarastas turtas į kurį galima buvo nukreipti išieškojimą, turtas parduotas už mažesnę kainą nei buvo rinkos kaina, šalys buvo nesąžiningos. Atstovas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pastato rinkos kaina kaip verslo objekto buvo 883 000 litų. Tai patvirtino teismo paskirta ir atlikta ekspertizė. Visos bylos šalys sutiko su tuo, kad būtent ta ekspertė atliks vertinimą, visų šalių bendras sutarimas buvo, todėl atsakovų teiginys, kad ekspertizės aktu negalima vadovautis, nes ekspertė padarė esmines klaidas ir pan. niekuo nepagrįstas. Atsakovų V. nesąžiningumas yra patvirtintas ir kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo teismo, kurioje buvo ginčijama buto dovanojimo sutartis. Jau tada Lietuvos Aukščiausiasis teismas konstatavo, kad įmonė yra nemoki ir atsakovai vengdami atsiskaitymų su kreditoriais realizuoja savo turtą. 2009-09-21 sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią už 663 000 Lt buvo parduotas tas pats 0.0960 ha žemės sklypas su jame esančiu prekybos paskirties pastatu – vaistine lE2m, pripažintina negaliojančia kaip tariamas sandoris. Šiuo sandoriu akivaizdu, kad nei viena iš sandorio šalių neturėjo tikslo sukurti naujus teisinius santykius. Sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, tam, kad būtų išsaugotas V. turtas. Šias aplinkybes byloje patvirtina tie faktai, kad pirkėjai R. savo lėšų pirkti nekilnojamąjį turtą neturėjo, netgi pirminei įmokai J. surado asmenį, kuris paskolino R. pinigus. Taip pat byloje nustatyta, kad ir kitus asmenis, iš kurių skolinti pinigai surado J. A. R. jokio verslo nevykdė ir nesiruošė vykdyti, lėšų brangaus turto įgijimui neturėjo, tik nupirkus vaistinę ji buvo išnuomota tiems patiems V., vėliau UAB „Express vaistinė“ kuri nemokėjo nuomos mokesčio. Tai, kad R. buvo nesąžiningi ir iš jų galima išreikalauti turtą, patvirtina bylos aplinkybės, tai, kad pats R. nei savo skola nuomininkui, nei jos išieškojimu nesidomėjo ir nežinojo nieko apie jos išieškojimą, ką pats patvirtino teismo posėdyje teigdamas, kad nepamena kiek skolos yra išieškota, kada pateikė vykdomąjį raštą vykdymui ir pan., kai tuo tarpu byloje yra duomenys, kad jis net kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl baudžiamosios bylos iškėlimo antstolei, kuri netinkamai vykdė išieškojimą iš UAB „Ekspress vaistinė“ . Be to, G. V. vaistinės kasoje apskaityti, kaip iš atsakovės V. J. gauti pinigai, nebuvo panaudoti įmonės kreditorių reikalavimų dengimui. Įmonės savininkai atsakovai G. V. ir L. V. su atsakove V. J. sudarė tik tarpinį sandorį, siekiant imituoti atsakovo L. R., kaip sąžiningos sandorio šalies, įvaizdį. Kad ginčijami sandoriai pakeitė tik ginčijamo turto oficialųjį savininką, patvirtina faktai, jog po pirmojo ginčijamo sandorio sudarymo tą pačią dieną, t. y. 2009-09-10, G. V. vaistinė su atsakove V. J. sudarė ginčijamų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią įmonė tose pačiose patalpose ir toliau vykdė ūkinę – komercinę veiklą. Po antrojo ginčijamo sandorio sudarymo, 2009-09-22 atsakovas L. R. su G. V. vaistine sudarė identišką pirmajai ginčijamų patalpų nuomos sutartį.

Atsakovai G. V. ir L. V. ieškinį prašo atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad G. V. vaistinė farmacijos veiklą ir medicinos prekių bei reikmenų prekybą vykdė nuo 1993 metų. 2009 m. pradžioje kilus finansinių sunkumų, įmonė negalėjo tinkamai ir laiku vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, todėl, siekiant išlaikyti įmonės veiklos tęstinumą, papildyti apyvartines lėšas bei atsiskaityti su kreditoriais, nutarta parduoti  nuosavybės teise priklausantį 0,0960 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei jame esantį įmonės 365,58 kv. m. ploto vaistinės pastatą. Užtikrinant kredito sutarties Nr. KLL-2008-260-11 vykdymą, žemės sklypas ir pastatas buvo įkeisti kreditoriaus AB „Šiaulių bankas” naudai, todėl panaikinti minėto turto įkeitimą Bankas sutiko tik G. V. vaistinei atsiskaičius pagal kredito sutartis Nr. SVV-2005-164-11 bei Nr. KLL-2008-260-11. Atsakovė V. J. būsimo sandorio kainą – 663 000 Lt sumokėjo prieš pirkimo – pardavimo sandorio sudarymą, o pilnai atsiskaičius su AB „Šiaulių bankas” ginčijamų sandorių objektų įkeitimas buvo panaikintas ir 2009-09-10 su V. J. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis. G. V. vaistinė siekė toliau tęsti veiklą parduotose patalpose, todėl atsakovams V. J. ir S. J. sutikus, patalpos laikinai buvo išnuomotos įmonei. Nepanaudotos 681 050 Lt lėšos 2009-09-18 buvo grąžintos į G. V. vaistinės kasą. Šias lėšas ketino išmokėti kreditoriams, tačiau įmonei gavus kreditorių įspėjimus dėl ketinimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, su kreditoriais neatsiskaitė, o visas turimas lėšas 2009-12-08 grąžino į įmonės kasą. Ieškovas, ginčydamas sandorius ir teigdamas, jog 2009-09-10 sandorio G. V. vaistinės savininkai atsakovai G. V. ir L. V. sudaryti neprivalėjo, teiginiui pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Ginčydamas sudarytą sandorį CK 6.66 str. pagrindu, ieškovas neįrodė, jog sandoris pažeidė kreditorių teises, jog įmonė tapo nemoki arba būdama nemoki suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidė kreditorių teisės. Ginčijamų sandorių objektai atsakovams V. J. ir S. J. buvo parduoti rinkos kaina ir neturėjo jokios neigiamos įtakos G. V. vaistinės mokumui, nepažeidė įmonės kreditorių teisių ir interesų, nes visos gautos lėšos buvo planuojamos panaudoti įmonės veiklai ir atsiskaitymams su kreditoriais. Gautomis lėšomis buvo atsiskaityta su kreditoriumi AB „Šiaulių bankas”, o likusios lėšos įneštos į įmonės kasą, todėl 2009-09-10 sandorio sudarymas neturėjo jokios neigiamos įtakos ieškovės kreditorių teisėms ir interesams, dėl to nėra jokio pagrindo teigti, jog sudarydami ginčijamą sandorį G. V. vaistinė ir jos savininkai buvo nesąžiningi. Atsakovų atstovas advokatas L. Jakas teismo posėdžio metu paaiškino, jog būtinybę ieškovui sudaryti 2009-09-10 ginčijamą sandorį lėmė visa eilė susidėjusių nepalankių ieškovui faktinių aplinkybių: nuo 2009 m. pradžios pradėjo blogėti ieškovo finansinė situacija, mažėjo apyvarta, ieškovui pradėjo trūkti lėšų atsiskaityti su įmonės kreditoriais, reikėjo mokėti dideles palūkanas AB „Šiaulių bankas“, be to, ginčijamo 2009-09-10 sandorio sudarymą taip pat lėmė 2009-09-05 ieškovo darbuotojų pranešimas dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriuo iki 2009-10-18 ieškovo darbuotojai reikalavo su jais pilnai atsiskaityti, bei 2009-09-07 ieškovo kreditoriaus UAB „Limedika“ priminimas dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, jog iki 2009-09-15 ieškovas privalo sumokėti kreditoriui UAB „Limedika“ ne mažesnę nei 500 000 Lt įsiskolinimo sumą. Šios aplinkybės reiškė tai, kad jeigu ieškovas nedelsiant negaus pinigų atsiskaitymui su šiais kreditoriais, kreditoriai kreipsis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Dėl visų šių ieškovui nepalankių faktinių aplinkybių, siekdamas toliau tęsti veiklą, ieškovas neturėjo kitos išeities kaip tik parduoti vieną iš turimų nekilnojamojo turto objektų, tokiu būdu gaunant papildomų lėšų veiklos tęstinumui ir atsiskaitymui su kreditoriais. Atsižvelgiant į tai, kad papildomų lėšų veiklai ir atsiskaitymams su kreditoriais ieškovas nei iš veiklos, nei iš kredito įstaigų negalėjo gauti, vienintelis racionalus verslo sprendimas buvo parduoti dalį ieškovo turto, atsisakyti vieno vaistinės veiklos vykdymo taško (veiklą tęsiant kituose trijuose taškuose) ir tokiu būdu gautas lėšas panaudoti ieškovo veiklos tęstinumui. Atstovas mano, kad ieškovas neįrodė pareikšto ieškinio pagrįstumo ir dėl ginčijamo sandorio kainos. Byloje yra pateikti keli vertinimai, teismas skyrė ekspertizę, kuri atlikta nekokybiškai, nes ekspertė neatliko tinkamai savo darbo, neįvertino turto kaip verslo objekto, ekspertizės akte yra ženklių netikslumų, taiko vartotojų kainų indeksą, todėl nustatyta vertė neatitinka rinkos kainų. Lyginimui paėmė 12 objektų, kuriuos įgijo tas pats subjektas, t.y. TEO, todėl kainos yra akivaizdžiai užaukštintos. Mano, kad atliktas vertinimas likus mėnesiui iki sandorio sudarymo yra realus, atitinkantis rinkos tendencijas ir realią kainą. Be to, atsakovai atliko dar vieną vertinimą, t.y. UAB „Centro kubas“, kuris nustatė, kad 2009-09-10 parduodamo turto vertė buvo 780 000 Lt. Mano, kad tai yra nešališkas vertinimas, nes sulyginus šį vertinimą su kitais byloje atliktais vertinimais, matyti, kad vertintojas ėmė net 7 lyginamuosius pavyzdžius, kurie panašūs su vertinimo objektu, įvertinta buvo ne tik vaistinės patalpos, bet ir kitos patalpos, kurios yra neįrengtos ir mano, kad nustatyta kaina pagrindžia įvykusio sandorio kainos pagrįstumą.

Atsakovai V. J. ir S. J. ieškinį prašo atmesti. Atsiliepime į ieškinį, teismo posėdžio metu atsakovai, jų atstovas advokatas Vidmantas Plėdis nurodė, kad 2009-09-10 sudarydamos pirkimo – pardavimo sandorį, šalys išreiškė savo tikrąją valią – pardavėjai už realią rinkos vertę pardavė žemės sklypą ir pastatą, gavo sulygtą kainą, o pirkėjas sumokėjo pinigus už turtą ir įgijo į jį nuosavybės teisę. Atsakovai taip pat vykdė farmacinę veiklą, todėl atsakovo G. V. pasiūlymas įsigyti ginčo objektus Utenoje juos sudomino, šeima ketino ateityje verslą vykdyti šiame mieste. Domėjosi ieškovo veikla, žinojo apie įmonės kreditorius ir suprato, kad parduodami ginčo objektus ieškovo savininkai siekia atsiskaityti su kreditoriais. Mano, kad šalių veiksmai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Ieškovas jokiais konkrečiais faktais neįrodė atsakovų nesąžiningumo. Atsakovo S. J. paaiškinimu, buvo nepalanku išimti iš verslo ir iš gerai palūkanas mokančio banko sąskaitos pinigus, tačiau tenkindami G. V. pageidavimą atsiskaitinėti grynais tokią procedūrą atliko. Atsakovės V. J. paaiškinimu, įsigyjant nekilnojamąjį turtą iš G. ir L. V., atsakovai žinojo, kad tie pinigai, kurie bus sumokėti už tą turtą, bus skirti apmokėti kreditorių skolom padengti. Atsakovų atstovas atkreipė dėmeį į tai, kad byloje niekas nekalba apie pastato kainą, o ne jo rinkos vertę, nes akivaizdu, kad nekilnojamas turtas parduodamas nustačius jo tikrą kainą. CK 6.67 str. yra nurodytas sąrašas nesąžiningumo prezumpcijai konstatuoti. Sąrašas yra baigtinis ir atsakovai J. nei į vieną sąrašo punktą nepatenka. Jo atstovaujamieji vykdė normalią komercinę ūkinę veiklą, ketino plėsti ir todėl pirko vaistinės pastatą. Tai yra normalus verslo sandoris, kuris niekaip nesusijęs su J. sąžiningumu. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų jų nesąžiningumą, ieškovas to neįrodė. Byloje taip pat nepaneigtas atsakovų aiškinimas, kad jie buvo priversti parduoti įgytą turtą dėl monopolisto vaistinių sferoje spaudimo, grasinimų. Byloje nustatyta, kad šiai dienai J. nebeturi verslo ir būtent dėl to, kad buvo pasinaudota ta aplinkybe, kad jie yra smulkūs verslo subjektai, o monopolistas diktuoja sąlygas. Sutartis su R. sudaryta atsižvelgiant į giminės sprendimus, į tai, kad buvo kalbėta ne tik atsakovų, bet ir jų tėvų apie palikimus ir pan., į tai, kad vaikai mokėsi ir planuota buvo jiems sukurti darbo vietas, kad galėtų tęsti tėvų verslą. Ieškovo nuorodos į vieną ar kitą J. ar J. paaiškinimą dėl pinigų skolos grąžinimo nepagrindžia ieškinio. Komentuojami ieškovo šalių parodymai, paaiškinimai paimti iš bendro konteksto, todėl jais tikėti kaip neginčijama tiesa tikrai negalima.

Atsakovai L. R. ir A. R., jų atstovas advokatas Jonas Stankevičius ieškinį prašo atmesti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį, teismo posėdžio metu atsakovai, jų atstovas nurodė, kad įsigydami žemės sklypą ir pastatą nepažeidė imperatyvių teisės normų, todėl yra sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai. Sudarant vaistinės pastato ir žemės sklypo pirkimo dokumentus buvo žinoma, kad parduodamas turtas – pastatas pardavėjų yra išnuomoti iki 2009-12-31, todėl 2009-09-22 nuomos sutartimi patvirtino nuomininkui teisę nuomoti pastatą ir toliau iki 2009-12-31. Kadangi nuomininkas G. V. vaistinė nesumokėjo už nuomą nustatytos sumos iki 2009-11-22 ir atsisakė patalpas nuomoti, todėl 2009-11-23 šias negyvenamąsias patalpas atsakovai išnuomavo UAB „Express Vaistinė“. Atsakovų atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo atstovaujamieji turėjo planų persikelti gyventi į Uteną, jų vaikai mokėsi medicinos, todėl reikėjo ir jiems darbo vietų. Kad sutartis buvo realinė įrodo tas faktas, jog ji įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Kad atsakovai rūpinasi įgytu turtu rodo ir tos aplinkybės, kad turtas yra draudžiamas, jis yra saugomas, nes yra sudaryta saugos sutartis su apsaugos tarnyba, atsakovai ieško skolos iš buvusio nuomininko ir tai byloje patvirtina pateikti duomenys apie vykdomojo rašto išdavimą, jo pateikimą vykdymui ir priemonių taikymą dėl netinkamo vykdymo. R. yra sąžiningi sutarties dalyviai, todėl išreikalauti iš jų turtą nėra teisinio pagrindo.

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovai G. V. ir L. V. santuokos, sudarytos (duomenys neskelbtini) metu, 1993-06-21 įsteigė individualią įmonę G. V. vaistinė, kurios pagrindinė veikla buvo farmacijos veikla, farmacijos ir medicinos prekių bei reikmenų prekyba (1 t., b. l. 35-38). Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad įmonės veikla buvo vykdoma Utenos m. ieškovei bei atsakovams G. V. ir L. V. asmeninės nuosavybės teise priklausančiose, taip pat įmonės nuomojamose patalpose, kurių dalis buvo įkeista bankams bei kreditoriams, tame tarpe ir UAB “Limedika”, teikiančiai ieškovui medikamentus pagal šalių 2008-01-02 sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį (2 t., b. l. 6-11). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad G. V. vaistinė ir UAB „Limedika“ 2009-08-10 sudarė susitarimą, kuriuo įmonė įsipareigojo 2009-08-01 buvusią skolos dalį (500 000 Lt) kreditoriui sumokėti iki 2009-09-15, o likusią skolos dalį – iki 2009-12-31 bei iki 2009-08-31 pateikti UAB „Limedika“ papildomą įsipareigojimų užtikrinimą – kreditoriui priimtinų trečiųjų asmenų laidavimą už pirkėjo prievoles (1 t., b. l. 167). Užtikrinant ieškovui suteikto kredito sutarties vykdymą, žemės sklypas ir pastatas (duomenys neskelbtini), buvo įkeisti AB “Šiaulių bankas”, ir 2009-09-09 skola bankui sudarė 372 602,34 Lt (1 t., b. l. 27-28, 82-97, 136-140). Iš 2009-08-04 Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitos (užsakovas G. V.) matyti, kad vaistinės patalpų rinkos vertė 496 000 Lt, gyvenamosios paskirties patalpų mansardoje rinkos vertė 98 000 Lt, 9,6 aro ploto žemės sklypo rinkos vertė 69 000 Lt (1 t., b. l. 98-123). 2009-09-10 pirkimo – pardavimo sutartimi už UAB „Top Real“ nekilnojamojo turto vertinime nurodytą  663 000 Lt kainą žemės sklypą ir jame esantį pastatą iš ieškovo ir atsakovų nupirko V. ir S. J.. Į ieškovo kasą 2009-09-09 V. J. įnešė 594 000 Lt, o likusią sumą atsakovams sumokėjo grynais pinigais(PVM sąskaita – faktūra, serija VIDSA Nr. 000499, kasos pajamų orderio kvitas BAS Nr. 00143 bei G. V. vaistinės informacinis pranešimas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai apie gautas pinigines lėšas (1 t., b. l. 141, 2 t., b. l. 58-59)). 2011-02-21 FNTT prie LR Vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Utenos apskrities skyriaus specialisto išvadoje konstatuota, jog tikrinamu laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-12-09 G. V. vaistinė turėjo galimybę bent dalinai atsiskaityti su kreditoriais (5 t., b. l. 7-19). 2013-08-29 FNTT prie LR Vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje konstatuota, kad įmonės įsipareigojimai (pradelstos skolos) kreditoriams 2009-09-01 viršijo pusę apskaitoje užregistruoto turto vertės (1,48 karto), todėl 2009-09-01 G. V. vaistinei buvo akivaizdi bankroto grėsmė (5 t., b. l. 20-38). Panevėžio apygardos teismo 2009-12-17 nutartimi IĮ G. V. vaistinei buvo iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Administratoriai  LT“ ir ši nutartis įsiteisėjo 2010-02-04 (1 t., b. l. 35-38). Administratorius nustatė, kad iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, G. V. ir L. V. 2009-09-10 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovams V. J. ir S. J. už 663 000 Lt buvo parduoti asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), su jame esančiu prekybos paskirties pastatu – vaistine,  nuosavybės teise priklausančia individualiai įmonei “G. V. vaistinė” (1 t., b. l. 9-11, 15-19). Tą pačią dieną su V. J. 2009-09-11 - 2009-12-31 laikotarpiui G. V. sudarė negyvenamojo pastato, statinio, patalpų nuomos sutartį, kuria 181,03 kv. m. pastato patalpas išsinuomavo G. V. vaistinės veiklai vykdyti, nustatydami 1 210 Lt nuomos mokestį, o 2009-09-14 pirkimo – pardavimo sutartimi V. J. nupirko ir ieškovui priklausantį kilnojamąjį turtą, baldus bei įrangą, reikalingą vaistinės veiklai vykdyti (1 t., b. l. 9-20, 168-171, 191-192). Iš 2009-09-21 sudarytos privačios žemės sklypo su pastatu pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad V. J. ir S. J. ginčo žemės sklypą ir pastatą už 663 000 Lt pardavė  L. ir A. R., o 2009-09-22 IĮ G. V. vaistinė, atstovaujama G. V., su L. R. sudarė 181,03 kv. m. pastato patalpų nuomos sutartį ir už 1 210 Lt nuomos mokestį 2009-09-22 - 2009-12-31 laikotarpiui išsinuomavo ginčo pastato patalpas vaistinės veiklai vykdyti (1 t., b. l. 9-24). Byloje taip pat yra pateikta keletas nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų.

Iš 2010-11-15 Top Real Nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitos (užsakovas G. V.) matyti, kad vaistinės patalpų rinkos vertė 507 000 Lt, gyvenamosios paskirties patalpų mansardoje rinkos vertė 120 000 Lt, 9,6 aro ploto žemės sklypo rinkos vertė 66 000 Lt, viso turto vertė 693 000 Lt (2 t., b. l. 80-105).

Ieškovas,  pareikšdamas ieškinį, pateikė K. K. lyginamuoju metodu atliktą minimo nekilnojamojo turto vertinimą, ataskaitoje nurodydamas 0,0960 ha žemės sklypo ir jame esančio 365,58 kv. m. bendro ploto, 83 proc. baigtumo vaistinės pastato rinkos vertę turto vertės nustatymo datomis (2009-09-10 ir 2009-09-21) 1 494 000 Lt (5 t., b. l. 3).

Panevėžio apygardos teismas 2013-12-23 nutartimi, bendru šalių sutarimu, tikslu nustatyti ginčo turto kaip verslo objekto rinkos vertę, pavedė ekspertizę atlikti teismo ekspertei A. K., atsakant į klausimą, kokia buvo žemės sklypo vertė, esančio (duomenys neskelbtini), bei prekybos paskirties pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2009-09-10 vertinant turtą kaip verslo objektą (6 t., b. l. 20-21). Iš Nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės akto Nr. 389/2353E(Ute):14 matyti, kad minėto pastato ir žemės sklypo rinkos vertė 2009-09-10 nustatyta lyginamuoju metodu yra 883 000 Lt vertinant objektą kaip verslo (6 t., b. l. 40).

Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. A-14-03-17-T56, atliktoje G. V. užsakymu, vertinamo nekilnojamojo turto rinkos vertė 2009-09-10 nurodyta 780 000 Lt (pastato – vaistinės 690 000 Lt, žemės sklypo 90 000 Lt) (6 t., b. l. 46). Vertinimą atliko A. J..

Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas bankrutavusi G. V. vaistinė prašo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009-09-10 Pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai G. V. ir L. V. atsakovams V. ir S. J. už 69 000 Lt pardavė 0,0960 ha žemės sklypą ir už 594 000 Lt prekybos paskirties pastatą – vaistinę lE2m, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009-09-21 Privačios žemės sklypo su pastatu pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai V. J. ir S. J. atsakovui L. R. bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine atsakove A. R. už 663 000 Lt pardavė 0.0960 ha žemės sklypą su prekybos paskirties pastatu – vaistine lE2m, esančius (duomenys neskelbtini). Byloje ieškovas šias sutartis ginčija reikšdamas actio Pauliana ieškinį. CK 6.66 str. 1 d. yra nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad sandoris CK 6.66 str. pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas  2013-06-26 nutartimi panaikindamas teismo sprendimą ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo nurodė, kad byloje svarbu įvertinti, ar turtas perleistas už tinkamą ir pagrįstą kainą. Būtent tuo pagrindu ir buvo paskirta teismo ekspertizė, kurios atlikimą(koks turto vertintojas atliks) suderino visos bylos šalys tarpusavyje ir bendru sutarimu buvo pasirinkta ekspertė A. K.. Lietuvos Aukščiausiasis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad CK 6.66 str. 1 d. pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditorių teises. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad atsakovas G. V. sudarydamas sandorį ir realizuodamas turtą pažeidė kreditorių teises, nes pardavęs turtą su jais neatsiskaitė ir neįvykdė savo įsipareigojimų pagal sutartis. Taip pat įrodinėjo, kad parduotas turtas už ženkliai mažesnę kainą nei jis buvo vertas. Taigi, pirma aplinkybė, kuri turi būti įrodyta, yra ar nėra ieškovo skola kreditoriams tuo metu, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Byloje surinktais įrodymais patvirtinama, kad ieškovas turėjo įsiskolinimus darbuotojams, kuriems nebuvo išmokėti darbo užmokesčiai ir kurie įspėjo ieškovą apie tai, kad kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei su jais bus neatsiskaityta(t.2,b.l. 134). Šią aplinkybę patvirtino atsakovai G. ir L. V. bei jų atstovas, teigdami, kad jie privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Ieškovas turėjo įsiskolinimą ir savo pagrindiniam vaistų tiekėjui UAB „Limedika“, su kuriuo buvo pasirašytas susitarimas dėl atsiskaitymo dalimis, t.y. viena įmoka turėjo būti padaryta iki 2009-09-15, kita iki 2009-12-31(t.2, b.l.10). Įsiskolinimas buvo ir AB „Šiaulių bankas“, su kuriuo atsakovai privalėjo atsiskaityti norėdami parduoti įkeistą turtą. Taigi aplinkybė, kad G. V. vaistinė sandorio sudarymo metu turėjo kreditorius ir privalėjo su jais atsiskaityti, byloje įrodyta. Kad įmonėje buvo bloga finansinė padėtis, patvirtina ne tik pats atsakovas G. V., bet ir nekilnojamojo turto pirkėjai V. ir S. J., kurie patvirtino, kad prieš sudarant sandorį jiems buvo žinoma sunki G. V. vaistinės padėtis, kad jie manė, jog gautais pinigais G. V. atsiskaitys su turimais kreditoriais tam, kad išsaugotų verslą ir išvengtų bankroto. Kad įmonė buvo sunkioje finansinėje padėtyje patvirtina ir Panevėžio apygardos teismo nutartyje iškelti įmonei bankroto bylą konstatuoti faktai, jog įmonė buvo nemoki nuo pat 2009 metų pradžios ir kad jos įsiskolinimai(pradelsti) viršijo pusė vertės turimo tiek įmonės, tiek savininkų turto. Trečia aplinkybė, kuri turi būti įrodyta šioje byloje – tai atsakovų nesąžiningumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikindamas teismo sprendimą nutartyje konstatavo, kad pagrįstos yra Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo išvados, kad aplinkybė, jog įmonės savininko G. V. elgesys, kai jis gautų iš ginčo sandorio ir kitų savo žinioje turėtų įmonės pinigų nepanaudojo atsiskaityti su įmonės kreditoriais, rodo įmonės savininkų nesąžiningumą. Todėl teismas kritiškai vertina atsakovų teiginius, kad neatsiskaitė su kreditoriais G. V. tik todėl, kad pinigus padėjo į seifą, kuris buvo išplėštas ir pinigai pavogti. Kritiškai vertintini atsakovo teiginiai ir tuo aspektu, kad kiekvienas sąžiningas ir rūpestingas įmonės savininkas turėdamas daugiau nei 300 000 Lt iš karto juos būtų pervedęs kreditoriui nors dalies skolos padengimui, kas leistų kreditoriui manyti, jog geranoriškai yra dengiama skola, kad prisiimti įsipareigojimai pagal susitarimą nors iš dalies yra dengiami pagal esamą finansinę situaciją. Sutiktina su ieškovo teiginiu, kad atsakovų G. ir L. V. nesąžiningumą patvirtina ir kitos nustatytos aplinkybės, t.y. bylos teismuose, iš kurių matyti, kad siekdami išsaugoti savo turimą turtą, o ne siekdami atsiskaityti su kreditoriais, atsakovai savo turtą perleidinėjo.(civilinė byla pagal BIĮ G. V. vaistinė ieškinį G. V., L. V., K. V., G. V. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia Nr. 3K-3-360/2012). Jau sprendžiant dovanojimo sutarties negaliojimą, Lietuvos Aukščiausiais Teismas konstatavo atsakovų nesąžiningumą. Tokiu būdu, teismas konstatuoja, kad bylos įrodymų visuma, leidžia daryti išvadą, kad atsakovai L. ir G. V., sudarydami 2009-09-10 pirkimo-pardavimo sandorį, buvo nesąžiningi.

Byloje taip pat būtina nustatyti ar kita sandorio šalis elgėsi sąžiningai, sudarydama sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje pažymėjo, kad vertinant kitos šalies nesąžiningumą būtina atsižvelgti į ginčo sandoriuose dalyvavusius asmenis siejančius ryšius. Byloje nustatyta, kad G. V. ir S. J. bei V. J. yra bendramoksliai, kad juos siejo ne tik sena draugystė nuo mokslo laikų, bet ir toks pat vystomas verslas. Atsakovas S. J. teismui paaiškino, kad jam buvo žinoma, jog pagrindinis G. V. kreditorius yra UAB „Limedika“, kuri reikalauja iš pastarojo atsiskaitymo už gautus vaistus. V. J. paaiškino, kad ji taip pat žinojo apie G. V. turimas skolas ir tikėjosi, kad jis atsiskaitys su kreditoriais gavęs iš jų pinigus. Tačiau žinodami apie skolas, J. būdami sąžiningi ir rūpestingi asmenys bei suprasdami verslo santykius, pinigus už perkamą nekilnojamąjį turtą mokėjo ne pavedimu, nors tai buvo daug paprasčiau, kadangi jie didesnę dalį mokamos sumos turėjo savo sąskaitoje ir galėjo tik padaryti pavedimą, tačiau juos išgrynino, kad galėtų atiduoti G. V. grynais ir būtent tik dėl to, kad UAB „Limedika“ nesužinotų apie sudaromą sandorį ir gaunamas lėšas. Būtent ši aplinkybė nekelia abejonių abiejų sandorio šalių nesąžiningumu ir ketinimą iš G. V. pusės neatsiskaityti su kreditoriumi, o iš S. ir V. J. pusės padėti išvengti atsiskaitymo su šiuo kreditoriumi,  kuris turėjo visas galimybes sužinoti apie vykdomus sandorius, jei jie būtų daromi atsiskaitant pavedimais. Bylos duomenimis paneigtas atsakovų S. ir V. J. teiginys, kad turtą jie įgijo tikslu plėsti savo verslą Utenos mieste. Byloje esanti nuomos sutartis, kuri sudaryta tą pačią dieną kaip ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, tik patvirtina šalių nesąžiningumą, nes realiai sudarytu sandoriu šalys nesiruošė sukurti naujų teisinių pasekmių, o tik bendromis pastangomis bandė išsaugoti G. V. turimą tiek asmeninės nuosavybės teisėmis, tiek įmonės vardu valdomą turtą. Atmestini atsakovų V. J. ir S. J. aiškinimai, kad jiems buvo žinoma, jog kreditorius grasina G. V., daro spaudimą, kurį ir jie patyrė, todėl suprato ir pateisino G. V. norą gauti pinigus grynais. Šie atsakovų aiškinimai byloje nepagrįsti jokiais įrodymais, jų šalys ir nepateikė.

Ieškovas teigia ir įrodinėja, kad nekilnojamasis turtas parduotas už nepagrįstai mažą kainą, kad 663 000 Lt suma neatitiko tuo metu galiojančių rinkos kainų. Atsakovai šią ieškovo poziciją ginčija ir teigia, kad nuo 2008 metų nekilnojamojo turto kainos krito, todėl nustatyta kaina yra reali ir atitinka rinkos kainas, kurios tuo metu galiojo rinkoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje taip pat nurodė, kad nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad skolininkas perleido verslui naudojamą objektą, todėl atitinkamai turi būti vertinama turto vertė kaip verslo, nes jį pardavus verslas buvo tęsiamas toliau. Tuo tikslu, šalims sutarus, buvo paskirta teismo ekspertizė nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti, vertinant jį kaip verslo objektą. Apklausus teisme ekspertę A. K. nustatyta, kad ekspertė atliko nekilnojamojo turto vertinimą kaip verslo objektą. Ekspertė paaiškino, kad nustatydama nekilnojamojo turto vertę vadovavosi oficialiai skelbiamais duomenimis iš Nekilnojamojo turto registrų centro, kuriuose nurodyta, kad ginčo pastatas yra rekonstruojamas ir jo rekonstrukcija yra pradėta 2005 metais, todėl vertinant turtą lyginamuoju metodu, ji ėmė būtent tuos sandorius, kurie pagal metus atitiko ekspertizės objekto metus. Parduota patalpų ir oficialiai registruota yra 365,58 kv.m., todėl būtent jų vertę ir vertino ekspertė. Ekspertė taip pat paaiškino, kad pajamų metodą ji atmetė, nes tuo metu(2009-09-10) nebuvo oficialiai registruotų sutarčių, pagal kurias būtų galima spręsti nuomos kainos dydį. Ekspertė pažymėjo, kad ji nevertino verslo, t.y. netyrė, kiek įmonė tuo metu gaudavo pajamų, kiek turėjo išlaidų, kokias turėjo sutartis, kiek turėjo skolų ir pan. Atsakovų G. ir L. V. atstovas teigė, kad ekspertė neatliko jai teismo pavesto turto vertinimo, kad naudojo ne tuos objektus palyginimui, kad vieno iš trijų parinktų objektų pardavimas įvyko 2007 metais, kai nekilnojamojo turto kainų šuolis buvo ženkliai pakilęs, kad palyginimui ėmė naujos statybos statinius, kad nevertino tos aplinkybės, jog pastatas nėra iki galo baigtas statyti, kad nevertino tos aplinkybės, jog 2009-09-10 pastatas neturėjo vandentiekio. Teisme apklausti buvo turto vertintojai K. K.(vertinimą atliko ieškovo prašymu) ir A. J.(vertinimą atliko G. V. prašymu). Vertintojas K. K. taip pat yra teismo ekspertas, kuris paaiškino, kad pagal nekilnojamojo turto vertinimo metodiką atliekant vertinimą lyginamuoju metodu lyginamieji objektai turi būti imami tos pačios teritorijos, tik nesant tame mieste ar rajone panašių objektų, galima naudoti kitų rajonų objektus lyginimui. Gi apklaustas liudytoju vertintojas A. J. negalėjo paaiškinti, kodėl atlikdamas vertinimą jis rėmėsi kitų rajonų nekilnojamojo turto atliktais sandoriais, kodėl lyginamuosius objektus ėmė labai senus, kuriems netaikyta rekonstrukcija ir jie nėra atnaujinti. Todėl teismas atmeta vertintojo A. J. vertinimą kaip neobjektyvų, o atliktą užsakovo pageidavimu stengiantis kuo mažesne kaina įvertinti ginčo pastatą. Kad A. J. pateiktas vertinimas yra neobjektyvus, patvirtina ir ta aplinkybė, jog vertintojas nurodo, kad jis jį atliko gavęs vertinamo turto savininko prašymą, o sutartį dėl vertinimo pasirašė su G. V., kai jis jau daugiau kaip penki metai nėra to turto savininkas. A. J. taip pat negalėjo teismui paaiškinti, kokio įstatymo ar poįstatyminio akto pagrindu jis ėmė lyginamuosius objektus, esančius kituose rajonuose, jei buvo lyginamųjų objektų tame pačiame mieste ar net rajone. Teismas už pagrindą laiko teismo ekspertės A. K. atliktą vertinimą. Nors nei apklaustas liudytoju K. K., nei teismo ekspertė A. K. negalėjo pasakyti, kodėl jų vertinimai ženkliai skiriasi vienas nuo kito, tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad vertintojas K. K. atliko tiek nekilnojamojo turto vertinimą 2009-09-10 ir 2009-09-21 datomis, tiek paties verslo vertinimą tomis pačiomis datomis, ir iš turto vertės atėmus verslui tenkančias išlaidas, atsižvelgiant į tai, kad verslas tuo laikotarpiu įmonėje jau buvo nuostolingas, nekilnojamo turto vertė kaip verslo objekto gaunasi panaši: K. K. vertinimu 879 000 Lt, ekspertės A. K. vertinimu 883 000 Lt. Teismas atmeta atsakovų L. ir G. V. atstovo teiginį, kad ekspertė vertino nekilnojamąjį turtą kaip pilnai baigtą rekonstruoti pastatą, nors jo baigtumas tik 83 procentai, kad ekspertė nurodė vandentiekio buvimą, nors jis dar nebuvo įrengtas, kaip nepagrįstus ir neparemtus bylos duomenimis. Apklaustas liudytoju K. K. ir ekspertė A. K. paaiškino, kad rekonstruotose patalpose buvo vykdoma vaistinės veikla, todėl vandentiekis buvo būtinas, nes  priešingu atveju nebūtų vykdoma tokia veikla. Kaip nustatyta bylos duomenimis, vaistinės prekyba pastate buvo vykdoma ne tik atsakovo G. V. jau pardavus pastatą, bet ir trečiojo asmens UAB „Ekspress vaistinė“, todėl teigti, kad vandentiekio nebuvo nėra pagrindo, nes tokia veikla tikrai nebūtų vykdoma pastate. Be to, kad pastate buvo vandentiekis, patvirtina 2009-09-10 sudarytos negyvenamojo pastato nuomos sutarties 2 punktas, kuriame nuomotojas nurodo, kad nuomininkas, be nuomos mokesčio, papildomai apmoka išlaidas už komunalines paslaugas(elektrą, vandenį, šilumą).(t. 1, b.l. 20) Kad vandentiekis nebuvo sutvarkytas pastato palėpėje,  kuri ir šiai dienai nėra baigta įrengti, tikėtina, nes pastatas pilnai nėra rekonstruotas, ką pripažino visi atsakovai. Todėl, įvertinęs visų aptartų įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad pastatas su žeme parduotas už mažesnę rinkos vertę nei ji tuo metu buvo. Teismas atmeta atsakovės V. J. teiginį, kad vertintojas ir ekspertė neatsižvelgė į tai, jog kartu buvo parduotas G. V. asmenine nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas prie pastato. Individualios įmonės savininko turtas nėra atskiras nuo įmonės turto, todėl reiškiant ieškinį acio Paulianą teismas turi vertinti ne tik įmonės vardu registruoto turto realizavimą, bet ir įmonės savininko turto realizavimą, ką yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Ieškovas 2009-09-21 sudarytą to paties pastato su žemė pirkimo pardavimo sutartį tarp atsakovų V. ir S. J. bei L. ir A. R. prašo pripažinti negaliojančiu kaip tariamą sandorį, kuris nebuvo skirtas realiai sukurti teisines pasekmes. Tai, kad sandoris yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre, nepaneigia tariamo sandoriaus buvimo. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinio teismo jurisprudencijoje sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės  normų aiškinimas grindžiamas sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo  asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, aiškinimu; veiksmai, neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras teises ir pareigas – nepripažįstami sandoriais. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami  vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka  formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-337/2008). Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia  buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo. Byloje nustatyta, kad atsakovai V. ir S. J. pastatą su žeme ir po to vaistinės įrangą pirko tikslu vystyti verslą Utenoje, kaip teigė abu atsakovai tai buvo šeimos verslas. Todėl  esant tokiam jų tikslui, keistai atrodo sudarytas sandoris su atsakovais L. ir A. R. praėjus vos 11 dienų nuo pirmo sandorio sudarymo. Teismas kritiškai vertina ir atmeta kaip nepagrįstus ir niekinius S. J. aiškinimus, kad jis bijojo UAB „Limedika“, kuri jam grasino. Taip pat kritiškai vertintini atsakovės V. J. teisme duoti paaiškinimai, kad jiems realiai buvo grasinta, kad jie bijojo susidorojimo, kad sandorį su pusbroliu sudarė tik todėl, jog buvo toks giminės susitarimas, nes jų tėvai norėjo atsidalinti turtą po paveldėjimo ir pan. Byloje nėra pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų. S. J. paaiškino, kad jis dirbo vaistų priežiūros tarnyboje, todėl keistai atrodo jo aiškinimas, kad jam realiai buvo grasinta iš vaistų tiekėjo pusės. Kritiškai vertintinas ir atsakovų teiginys, kad šiai dienai jie buvo priversti parduoti savo verslą ir šiuo metu jo nebeturi. Dėl kokių aplinkybių ir priežasčių atsakovai pardavė savo verslą, byloje nėra pateikta jokių įrodymų. Tai, kad sandoriu nebuvo siekiama sukurti teisinių pasekmių, rodo ir ta aplinkybė, jog L. R. ir A. R. niekada neieškojo nekilnojamojo turto Utenos mieste pirkti, nors teigia, kad jie pirkdami pastatą su žeme planavo jame patys gyventi ir užtikrinti vaikams darbo sąlygas, nes pastarieji mokėsi. Tokių įrodymų ir paaiškinimų nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios atsakovai neteikė. Sandorio tariamumą patvirtina ir ta aplinkybė, kad jis sudarytas tarp artimų giminaičių, kad netgi pirmai įmokai už perkamą pastą atsakovai A. ir L. R. lėšų neturėjo, kad juos skolino S. J. buhalterė J. N., kurios paskolinti pinigų paprašė pats S. J.. Visus kitus pinigus už sandorio įvykdymą, t.y. kad L. R. galėtų sumokėti, skolino S. J. surasdamas asmenis arba draugus, arba giminaičius, kuriems garantuodavo, kad pinigai bus grąžinti. Šias aplinkybes patvirtino byloje apklausti liudytojai V. G., I. B., A. V.. Sutartis 2009-09-21 sudaryta išsimokėtinai, todėl neaišku, kodėl V. J. ir S. J. reikėjo ieškoti draugų ir pažįstamų, garantuoti už L. R., kad jie paskolintų pastarajam pinigų. Juk, kaip teigia atsakovai, čia buvo jų šeimos sandoris dėl kitų, palikimu atsiradusių klausimų išsprendimo, todėl ir šiai dienai L. ir A. R. galėjo būti nesumokėję pinigų už turtą, kurį ketino įsigyti savo reikmėms. Kad sandorio tikslas nebuvo teisinių pasekmių sukūrimas, naujų teisių ir pareigų atsiradimas, patvirtina byloje esančios nekilnojamojo turto nuomos sutartys, kad tuoj po 2009-09-10 sandorio sudarymo patalpos buvo išnuomotos G. V. vaistinei ir po 2009-09-21 sandorio sudarymo ta pati nuomos sutartis buvo sudaryta jau L. R. su G. V. vaistine, nors vaistinės įranga L. R. nepriklausė. L. R. pateiktas  notariškai patvirtintas susitarimas apie sutarties įvykdymą su G. K. neturi teisinės reikšmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad notarė tik patvirtino šalių susitarimą, bet ne pačios skolos grąžinimą. Teisinės reikšmės sandorio nuginčijimui neturi ir atsakovo L. R. teikti draudimo polisai bei pastatų apsaugos sutartis, nes jie nepatvirtina sandorio sudarymo tikslo ir kitų aplinkybių.

Atsakovų S. J. ir V. J. nesąžiningumas jau aptartas nagrinėjant 2009-09-10 sudarytą sandorį. Sudarant sandorį 2009-09-21 atsakovų nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad sandorį sudarė su artimu giminaičiu, kad būdami verslininkai ir žinodami visas verslo taisykles įgytą nekilnojamąjį turtą pardavė labai skubiai už tą pačią kainą ir, patys sumokėję visą pinigų sumą, iš naujo pirkėjo sutiko gauti tą pačią pinigų sumą per tris metus ir dar prisiėmė pareigą patiems ieškoti asmenų, kurie skolintų pinigus pirkėjams. Būtent šie veiksmai patvirtina ieškovo įrodinėjamą aplinkybę, kad sandoris sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti jokių teisinių pasekmių, o siekiant išsaugoti turtą G. V.. Teismas sutinka su S. J. teiginiu, kad UAB „Limedika“ po sandorio sudarymo su G. V. jam skambino ir išsakė savo poziciją dėl tokių jo veiksmų, nes akivaizdu, kad G. V. neatsiskaitė su savo kreditoriumi gavęs grynus pinigus iš V. ir S. J.. Jau vien tokiomis didėlėmis pinigų sumomis atsiskaitant grynais yra pagrindas teigti, kad tikslas sandorio šalių yra ne atsiskaitymas su kreditoriais, o bandymas išsaugoti savo turtą(pinigais).  Kadangi J. taip pat vykdė vaistinių verslą, todėl tikėtina, kad ta pati UAB „Limedika“ buvo jų vaistų tiekėja, kuri sužinojusi apie sandorį turėjo interesą pasidomėti sandorio sąlygomis ir atsiskaitymais. Atsakovų L. R. ir A. R. nesąžiningumas yra preziumuojamas CK 6.67 str. 1 d. 1 p. pagrindu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovai ketino užsiimti kokiu tai verslu, kad pastatas, esantis Utenos centre, kurio pirmas aukštas įrengtas vaistinės veiklai vykdyti, jiems yra reikalingas būtent dėl verslo vystymo. Priešingai, bylos surinktais įrodymais patvirtinama, kad R., įgiję nekilnojamąjį turtą, pritaikytą specialiam verslui(vaistinė), iš karto jį išnuomoja, vėliau jį išnuomoja kitam juridiniam asmeniui UAB „Ekspress vaistinė“, ir  teisiniai nuomos santykiai tęsiasi ne mėnesį, bet du metus. Atsakovų A. R. ir L. R. pateikti jų turimo turto vertinimai jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje neturi. Pateiktas jų turimo buto vertinimas, kurio nuosavybė įregistruota 2011-02-01 teismo sprendimo pagrindu, neįrodo tos aplinkybės, kad atsakovai sudarydami sandorį buvo sąžiningi ar kad jie turėjo lėšų sandorio sudarymui. Pateiktas ½ dalies gyvenamojo namo vertinimas tik patvirtina, kad atsakovai 2008 metais dovanojimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybę į dalį gyvenamojo namo. Taip pat pateikta žemės sklypo vertės nustatymo ataskaita neturi jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje, nes žemės sklypas įgytas 1995 metais dovanojimo sutarties pagrindu ir jo paskirtis - žemės ūkio, kas patvirtina, kad atsakovai nebuvo vaistinių verslo ar kitokio verslo dalyviai. Atlikti vertinimai neįrodo, kad atsakovai turėjo lėšų įgyti dar vienam nekilnojamam turtui, ar kad jiems reikėjo gyvenamosios vietos, nes neturėjo kur gyventi. Ieškovas grįsdamas sudaryto sandorio neteisėtumą nurodė ir atsakovų duotus paaiškinimus tiek teismo posėdžiuose, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teigė, kad V. J., S. J., L. R. ir A. R. duoti paaiškinimai vienu ar kitu bylos klausimu skirtingi, šalys tas pačias aplinkybes per kelis kartus aiškino skirtingai. Teismo įsitikinimu, atsakovų duoti paaiškinimai iš esmės nekeičia surinktų įrodymų ir faktinių bylos aplinkybių dėl sudarytų sandorių, nes byloje neginčytinai nustatyta, kad pirmas sandoris sudarytas ir už jį atsiskaityta grynais pinigais, nors tokios būtinybės nebuvo, ir pagal CK 6.344 str. nuostatas elgiantis sąžiningai to daryti nebuvo galima. Antras sandoris sudarytas neturint net pradinio įnašo už perkamą turtą sumokėti, visas sandoris pagrįstas skolinių įsipareigojimų sudarymu, skolintojų paieškomis pačių pardavėjų ir verslo atžvilgiu visiškai nepalankiomis sąlygomis pardavėjų atžvilgiu. Kiekvienas apdairus, protingas ir verslu beužsiimantis asmuo neparduos savo tik ką įgyto turto(verslui) už tą pačią kainą ir dar išsimokėtinai, neturėdamas tikslo nuslėpti tikruosius ketinimus. Todėl neatitikimai tarp duotų paaiškinimų nepaneigia nustatytų aplinkybių ir faktų. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad atsakovai V. ir S. J. bei atsakovai L. ir A. R., teigdami, kad sandorį jie sudarė kaip giminaičiai tik todėl, kad tuo pačiu sprendė kito paveldėto turto pasidalinimą, nepateikė tam pagrįsti jokių įrodymų, be to, sprendžiant tokius klausimus turėjo būti pasirašyti dar kiti susitarimai dėl jau paveldėto turto pasidalinimo. Įvertinus surinktų ir byloje esančių įrodymų visetą, teismas konstatuoja, kad 2009-09-21 pirkimo-pardavimo sutartis dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), yra tariamas sandoris, nesukuriantis jokių teisinių pasekmių.

CK 6.145 str. pagrindu taikytina restitucija. Ieškovas prašė pripažinus sandorius negaliojančiais grąžinti įmonei ir jos savininkams perleistą turtą. Todėl iš atsakovų L. R. ir A. R. nuosavybės įgytas 0,0960 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) grąžintinas G. V. ir L. V., o prekybos paskirties pastatas – vaistinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) grąžintinas bankrutuojančiai G. V. įmonei. Atsižvelgiant į tai, kad V. J. už perkamą pastatą į įmonės sąskaitą 2009-09-09 įnešė 594 000 litų pagal kasos pajamų orderį(t. 1, b.l. 25), iš kurių 372 602,34 Lt paėmė įmonės savininkas G. V. pagal 2009-09-09 kasos išlaidų orderį(t. 1, b.l. 26) ketindamas juos įnešti į įmonės sąskaitą banke, kas ir buvo atlikta, nes pilnai buvo padengtas likęs kreditas ir panaikinta pastato hipoteka(t. 1, b.l. 24), ir 250 000 litų pagal 2009-09-09 kasos išlaidų orderį(t. 1, b.l. 29) pasiėmė avansiniams mokėjimams, todėl taikant restituciją V. J. priteistina 372 602,34 litų suma iš ieškovo, t.y. bankrutuojančios G. V. vaistinės, o  likusi sandorio suma 69 000 litų už žemės sklypą ir 221 397,66 Lt už pastatą priteistini iš G. V., kuris realiai juos yra pasiėmęs. Kad realiai kiti pinigai nebuvo įnešti į įmonės kasą, patvirtina pačios V. J. paaiškinimai, kuriuose ji teigia, kad 500 000 litų ji grynais sumokėjo G. V. Rokiškyje ir tik vėliau buvo išrašytas kasos pajamų orderis(t. 1, b.l. 264-2pusė) Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kiek už nusipirktą pastatą šiai dienai yra sumokėjęs L. R. V. J.. 2009-09-21 pirkimo-pardavimo sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad 50 000 litų L. R. tą pačią dieną pervedė V. J., kitą sumą įsipareigojo sumokėti iki 2012-09-21. Apklausta liudytoja V. J.(t. 5, b.l.125) parodė, kad 50 000 litų L. R. jai sumokėjo grynais pinigais jos namuose ir ji pati juos įsinešė į savo banko sąskaitą. Duodama paaiškinimus 2013-12-04-05 teismo posėdyje V. J. nurodė, kad L. R. grynais pinigais yra sumokėjęs 267 000 litų(t. 5, b.l.178) Todėl taikant restituciją priteistina tik ši suma, nes kitų įrodymų apie sumokėtus pinigus nėra.

Šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos pagal CPK 93 str. nuostatas. Patenkinus ieškinį pilna apimtimi, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš visų atsakovų lygiomis dalimis, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos taip pat priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis. Ieškovas pateikė į bylą duomenis, kad už ieškinio surašymą bei teisinę pagalbą pagal sutartis jis advokato R. J. kontorai 2010-09-28 yra sumokėjęs 3000 litų ir 2010-12-16 sumokėjo 3630 litų. 2014-01-08 mokėjimo nurodymu ieškovas yra įmokėjęs 1525 litus už ekspertizę(t. 6,b.l.29). Ieškovo turėtos išlaidos už teisines paslaugas nėra užaukštintos, nes buvo teikiamas ne tik ieškinys, bet ir dubliukas į atsakovų atsiliepimus, apeliacinis ir kasaciniai skundai, atstovas visą laiką atstovavo ieškovą teisme, todėl jos priteistinos pilna apimtimi 6630 Lt. Patenkinus ieškinį ieškovui taip pat priteistina įmokėta suma už paskirtą ekspertizę sumoje 1525 Lt. Viso iš atsakovų ieškovui priteistina po 1359,17 litų iš kiekvieno. Byloje procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudaro: 135,77 litus pirmos instancijos teisme, 108,45 litus kasacinės instancijos teisme, 27,25 Lt apeliacinės instancijos teisme, viso 271,47 Lt, todėl iš kiekvieno atsakovo priteistina po 45,25 litus procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Byloje apklausta liudytoju buvo ekspertė A. K., kuri pateikė sąskaitą 500 litų sumai jos išlaidoms padengti. Šią pinigų sumą į teismo depozitinę sąskaitą yra įmokėjęs advokato L. Jako ir R. K. profesinė bendrija, t.y. atsakovų G. V. ir L. V. atstovas, todėl ši sumokėta suma priteistina Auditas ir konsultacijos UAB pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000001053.

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 270 str., teismas

 

n u s p r e n d ž i a:

    

ieškovo bankrutavusios G. V. vaistinės, kodas 183717372, ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. rugsėjo 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai G. V. ir L. V. atsakovei V. J. bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su atsakovu S. J. už 69 000 Lt pardavė 0,0960 ha žemės sklypą( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ieškovas G. V. vaistinė atsakovei V. J. bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su atsakovu sutuoktiniu S. J. už 594 000 litų pardavė prekybos paskirties pastatą-vaistinę 1E2m(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. rugsėjo 21 d. privačios žemės sklypo su pastatu pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovai V. J. ir S. J. atsakovui L. R. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine atsakove A. R. už 663 000 litų pardavė 0,0960 ha žemės sklypą(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su jame esančiu prekybos paskirties pastatu- vaistine 1E2m(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją ir grąžinti iš L. R., a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. R., a.k. (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise 2009-09-21 pirkimo-pardavimo sutartimi įgytą žemės sklypą 0,0960 ha(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) G. V., a.k. (duomenys neskelbtini) ir L. V., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybėn bei 2009-09-21 pirkimo-pardavimo sutartimi įgytą prekybos paskirties pastatą – vaistinę 1E2m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) ieškovui bankrutavusiai G. V. vaistinei.

Taikant restituciją, priteisti iš bankrutuojančios G. V. vaistinės, įm. k. 183717372 372 602,34 Lt(tris šimtus septyniasdešimt du tūkstančius šešis šimtus du litus 34 ct; kas sudaro 107913,09 eurus)  V. J..

Priteisti iš G. V., a.k. (duomenys neskelbtini), 290 397,66 Lt(du šimtus devyniasdešimt tūkstančių tris šimtus devyniasdešimt septynis litus 66 ct, kas sudaro 84 104,98 eurus) V. J..

Taikant restituciją, priteisti iš V. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 267 000 Lt ( du šimtus šešiasdešimt septynis tūkstančius litų, kas sudarytų 77 328,54 eurus) L. R. naudai.

Priteisti iš atsakovų: G. V., L. V., V. J., S. J., L. R., A. R. po 1359,17 Lt ( vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt devynis litus 17 ct, kas sudaro 393,64 eurus) iš kiekvieno turėtų bylinėjimosi išlaidų ieškovo bankrutuojančios G. V. įmonės naudai.

Priteisti iš kiekvieno atsakovo G. V., L. V., V. J., S. J., L. R., A. R. po 45,25 Lt (keturiasdešimt penkis litus 25 ct, kas sudaro 13,11 eurų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Apmokėti iš teismo depozitinėje sąskaitoje įneštų pinigų 500 litų Auditas ir konsultacijos UAB pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 000001053.

 

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.

                           

    

Teisėja                                                                            Nijolė Danguolė Smetonienė


Paminėta tekste:
  • CK6 6.66 str. Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana)
  • CK6 6.67 str. Nesąžiningumo prezumpcija
  • CPK 12 str. Rungimosi principas
  • CPK
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • CPK 185 str. Įrodymų įvertinimas
  • 3K-3-155/2010
  • 3K-3-335/2014
  • 3K-3-204/2012
  • 3K-P-311/2012
  • 3K-3-360/2012
  • CK1 1.86 str. Tariamojo sandorio negaliojimas
  • 3K-3-337/2008
  • CK6 6.344 str. Pirkėjo pareiga sumokėti kainą ir kitas išlaidas
  • CK6 6.145 str. Restitucijos taikymo pagrindas
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas