Civilinė byla Nr. 2-219-516/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01950-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija: 106.3; 106.8.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinio reikalavimus ir nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus, civilinėje byloje Nr. 2-5663-258/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį Vilniaus apygardos teismui, Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Vilniaus miesto apylinkės teismui ir jo teisėjai, Lietuvos Respublikos generaliniai prokuratūrai dėl nusikalstamos veikos pripažinimo ir žalos atlyginimo.
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teisme gautas ieškovo A. B. ieškinys atsakovams Lietuvos Respublikai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Vilniaus apygardos teismui, Vilniaus miesto apylinkės teismui ir jo teisėjai, Lietuvos generalinei prokuratūrai, kuriuo prašoma pripažinti, kad Lietuvos institucijos padarė jam žalą bei priteisti jam iš Lietuvos Respublikos 2 006 828,73 Lt žalai atlyginti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinio reikalavimą dėl nusikalstamų veiksmų pripažinimo. Pasiūlė ieškovui dalyje dėl reikalavimo – priteisti 2 006 828,73Lt žalos atlyginimą pašalinti ieškinio trūkumus. Nurodė, kad ieškovo reikalavimas pripažinti, kad Lietuvos kriminalinės institucijos organizuotai dengia vienos kitų neteisėtus ir nusikalstamus tarptautinės teisės uždraustus veiksmus vykdytus ir vykdomus jo atžvilgiu, negali būti nagrinėjamas kaip materialusis teisinis reikalavimas civilinėje byloje, nes tokie faktai yra betarpiškai nagrinėjami ir nustatinėjami baudžiamojoje byloje (CPK 137 str. 2 d.1 p.). Pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovui kriminalinei Lietuvos Respublikai negali būti reiškiamas, nes Juridinių asmenų registre tokio subjekto nėra, todėl šioje dalyje nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus.
- Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas A. B. (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir perduoti klausimą kitos apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
- Nutartis naikintina, nes priimta to paties teismo, kuris įtrauktas civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo ir yra tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi prieš save (CPK 21 str., Europos Žmogaus teisių konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109, 117 str.).
- Teismas netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Ieškinio reikalavimas dėl nusikalstamos veikos pripažinimo nagrinėjami civilinio proceso tvarka, tai jau buvo nustatyta civilinėje byloje Nr. 2-10600-910/2014. Baudžiamojo proceso tvarka pažeistų teisių pripažinimas ir dėl to padarytos žalos atlyginimas nenagrinėtini.
- Teismas pažeidė CPK 115 straipsnio 4 dalį, pagal kurią netikslus teismo pavadinimas ir kiti neesminiai netikslumai nesudaro pagrindo ieškinio priėmimo stadijoje taikyti CPK 115 straipsnio 2 dalį ir neduoti ieškiniui eigos.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinio reikalavimą dėl nusikalstamų veiksmų pripažinimo ir nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti dėl reikalavimo atlyginti žalą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Šios tvarkos nesilaikymas sukelia procesinių teisinių padarinių - civilinė byla neiškeliama, kol procesinis dokumentas neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų. Dėl to asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu ieškinio įforminimu.
Lietuvos Aukščiausias teismas yra pasisakęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio (jo dalyko ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises. <...> Jeigu ieškovas pareiškia reikalavimą, kuris negali sukurti jokių objektyvių teisinių padarinių, teismas, motyvuodamas netiksliu ieškinio dalyko nurodymu, turi nustatyti terminą trūkumams šalinti (CPK 115 str. 2 d.) arba, priklausomai nuo ieškinio pobūdžio, atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 1 d. 1 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008).
Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti jo reikalavimą dėl pažeistų teisių konstatavimo. Pažymėtina, kad šis apelianto reikalavimas ir CK 1.138 straipsnio 1 punkte nustatytas civilinių teisių gynimo būdas nėra tapatūs. Pažeistos teisės konstatavimas, neprašant vienu ar kitu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu pašalinti dėl padaryto pažeidimo atsiradusių padarinių, neapgina pažeistos teisės ir nesukuria teisinių pasekmių. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išskirta, jog materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Taigi toks reikalavimas dėl pripažinimo nenagrinėtinas teisme. Šiuo atveju reikšminga ir tai, jog apeliantas prašė pripažinti nusikalstamus veiksmus ir juos nutraukti, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nusikalstamų veikų išaiškinimas yra baudžiamojo proceso dalykas ir pagrįstai atsisakė šį reikalavimą nagrinėti teisme civilinio proceso tvarka.
Apeliantas ieškinyje atsakovais įvardino Vilniaus apygardos teismą, Vilniaus miesto apylinkės teismą bei šio teismo teisėją, tačiau ši aplinkybė per se nesudaro pagrindo išvadai, kad skundžiamą nutartį priėmė šališkas teismas ir (ar) buvo pažeistos atskirajame skunde nurodytos esminės tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatos. Remiantis informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), apeliantas analogišku argumentu procesiniuose dokumentuose (prašymuose, atskiruosiuose, apeliaciniuose skunduose) remiasi ne pirmą kartą. Apeliantui jau ne kartą buvo išaiškinta, kad, remiantis CK 6.272 straipsniu, visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu. Todėl valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi būti traukiamas atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2KT-119/2012, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2KT-125/2013; 2014 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-298/2014). Antra, teisėjų nušalinimo sprendimo tvarka yra nustatyta CPK 68 - 69 straipsniuose. Šia tvarka apeliantas gali pasinaudoti, tačiau įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas būtų motyvuotas ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams, tik esant vienam iš CPK 64 - 66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų (CPK 68 str. 2 d., 4 d.).
Apeliantas teisingai nurodo, kad ne visi ieškinio trūkumai yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Kriterijus, kuriuo remiantis nustatoma, ar yra pagrindas šio instituto taikymui, nustatytas CPK 115 straipsnio 4 dalyje. Šioje normoje numatyta, kad vien netinkamas dalyvaujančio asmens procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba netinkamas dalyvaujančio byloje asmens procesinės padėties įvardijimas ir kitų netikslumų, neturinčių esminės įtakos proceso eigai, buvimas, nenustačius kitų tokio procesinio dokumentų trūkumų, nesudaro pagrindo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Taigi asmens teisės kreiptis į teismą negali būti ribojamos dėl aiškių rašymų apsirikimų ar netikslumų procesiniame dokumente, nes tai nėra kliūtis iškelti civilinę bylą. Tačiau šiuo atveju apelianto įvardinami atsakovais subjektai („kriminalinė Lietuvos Respublika“ ir pan.) negali būti vertinami rašymo apsirikimu ar tiesiog netikslumu. Apelianto pasirinktas atsakovų įvardijimas aiškiai iškreipiant oficialius valstybės bei jos institucijų pavadinimus vertintinas ne kaip klaida, o kaip sąmoningas veiksmas, kuriuo siekiama šiuos subjektus pažeminti, pateikiant dėl jų subjektyvų apelianto vertinimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netoleravo šių sąmoningų apelianto veiksmų ir pagrįstai nustatė jam terminą pateikti procesinį dokumentą, kuriame atsakovais nurodomi subjektai atitiktų oficialius jų pavadinimus. Be to, minėta, jog teismų ir teisėjų imunitetą nuo civilinės atsakomybės, teismui nagrinėjant bylas ir teisėjui einant pareigas, įtvirtina CK 6.272 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio nuostatomis grindžiamame ieškinyje, atsakovu byloje gali būti tik valstybė, bet ne teisėjai ir teismai, todėl teismas, gavęs ieškinį dėl žalos iš valstybės atlyginimo CK 6.272 straipsnyje numatytu pagrindu, turi imtis procesinių veiksmų užtikrinti, kad imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais, procese neužimtų atsakovų procesinės padėties. Šios aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 115 straipsnio 2 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, neturi įgalinimų spręsti dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui. Pagal CPK 34 straipsnio 3 dalies nuostatą, klausimą dėl bylos perdavimo nagrinėti iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui išsprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Todėl apelianto prašymas perduoti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti kitos apygardos teismui nenagrinėjamas.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).
Atskirojo skundo nagrinėjimo metu teismo nustatytas terminas patikslinto ieškinio trūkumams pašalinti yra pasibaigęs, todėl ieškovui nustatytinas naujas procesinis terminas teismo reikalavimams įvykdyti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti ieškovui A. B. terminą iki 2015 m. kovo 10 d. (įskaitytinai) pašalinti pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus.
Teisėja Rasa Gudžiūnienė