Civilinė byla Nr. 2A-222-796/2020
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02297-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.7;
(S)
2.6.8.11.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 26 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio ir Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovei M. Š. dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei M. Š. dėl sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, juo prašė nutraukti 2018 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 1, priteisti ieškovui iš atsakovės pagal sutartį sumokėtą 8 500 Eur kainą, įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovei šešias vestuvines sukneles, priteisti ieškovui iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2018 m. sausio 2 d. tarp šalių sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 1 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo sumodeliuoti ir pasiūti ieškovui 10 vnt. vestuvinių suknelių iš savo medžiagos už bendrą 10 000 Eur kainą iki 2018 m. balandžio 1 d., o ieškovas įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Vykdydamas sutartinius įsipareigojimus ieškovas sumokėjo atsakovei 8 500 Eur, t. y. 2018 m. sausio 2 d. mokėjimo pavedimu – 5 000 Eur, 2018 m. kovo 16 d. – 2 500 Eur, 2018 m. spalio 14 d. – 1 000 Eur. Ieškovo teigimu, atsakovė Sutartyje nustatytu terminu, t. y. iki 2018 m. balandžio 1 d., savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir tuo iš esmės pažeidė šalių sudarytą Sutartį. Ieškovas paaiškino, jog iki kreipimosi į teismą dienos atsakovė jam perdavė šešias vestuvines sukneles, kurių kokybė, išvaizda neatitinka šalių susitarimo bei aptarto pavyzdžio rezultatų. Nors atsakovė, gavusi ieškovo žodines pretenzijas, įsipareigojo taisyti vestuvines sukneles, tačiau faktiškai jokių veiksmų nesiėmė, Sutartyje nustatytu terminu neįvykdė sutartinių įsipareigojimų dėl likusių keturių vestuvinių suknelių, t. y. uždelsė įvykdyti Sutartį net vienuolika mėnesių. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas prašė nutraukti Sutartį dėl esminio jos pažeidimo. Kadangi šalių pasirašyta Sutartis turi tiek pirkimo–pardavimo sutarties, tiek paslaugų teikimo sutarties požymių, nagrinėjamu atveju taikytinos teisės normos, užtikrinančios ieškovo, kaip pirkėjo, teises. Ieškovas pažymėjo, kad jis yra vartotojas, nes siekė įsigyti sukneles asmeniniams, namų ūkio poreikiams tenkinti, o atsakovė yra verslininkė, vykdanti individualią veiklą. Dėl šios priežasties ieškovas prašė taikyti restituciją, t. y. sutiko grąžinti atsakovei šešias sukneles ir prašė iš atsakovės priteisti jai sumokėtą 8 500 Eur sandorio kainą.
3. Atsakovė M. Š. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, todėl prašė jį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė nurodė, kad konkretus vestuvinių suknelių skaičius, kurį įsipareigojo sumodeliuoti ir pasiūti atsakovė, Sutartyje nebuvo numatytas, tačiau šalys buvo žodžiu sutarusios, jog pagal šią Sutartį atsakovė sumodeliuos ir pasiūs ieškovui 10 vestuvinių suknelių. Nors Sutarties 1.1 punkte buvo numatyta, kad paslaugos bus teikiamos pagal iš anksto su ieškovu suderintą grafiką, tačiau joks grafikas su ieškovu nebuvo derinamas. Sutarties 1.1 punkte nurodyta paslaugų specifikacija taip pat nebuvo sudaryta. Vykdydama Sutartį, atsakovė 2018 m. kovo 16 d. perdavė ieškovui 4 vestuvines sukneles, 2018 m. balandžio 5 d. – 2 vestuvines sukneles. 2018 m. balandžio 5 d. ieškovas atvežė atsakovei išvalyti ir pakoreguoti vieną iš anksčiau perduotų suknelių, nes ji buvo ištepta per atsakovės organizuotą fotosesiją. Ieškovas taip pat prašė, kad atsakovė pakoreguotų šios suknelės peties dekoraciją. Atsakovė sutiko išvalyti suknelę savo sąskaita ir pakoreguoti ją, šiuos veiksmus atliko, tačiau ieškovas iki šiol suknelės nepasiėmė. Ieškovas sumokėjo atsakovei iš viso 8 500 Eur, ši suma buvo skirta atsiskaityti už 6 jau pasiūtas sukneles, taip pat avansas už 4 likusias pasiūti sukneles. Pasiimdamas sukneles, ieškovas jokių pretenzijų dėl suknelių kokybės ar dizaino nereiškė, taip pat nereiškė pretenzijų dėl to, kad atsakovė nespėjo pasiūti ir perduoti jam suknelių per Sutartyje nustatytą terminą. Priešingai, ieškovas mokėjo avansu, kad atsakovė ir toliau siūtų sukneles. 2018 m. balandžio 6 d. ieškovas pranešė atsakovei, kad jis persigalvojo, suknelės yra per daug vienodos, todėl jų nebereikia. Atsižvelgusios į tai, kad atsakovė jau buvo pradėjusi modeliuoti likusias sukneles, šalys žodžiu susitarė, jog už gautą avansą atsakovė pasiūs ieškovui 2 sukneles, t. y. vietoje planuotų 10 suknelių buvo sutarta, kad iš viso už ieškovo sumokėtą 8 500 Eur sumą ieškovui bus sumodeliuotos ir pasiūtos 8 suknelės. Vadovaudamasi šiuo susitarimu, atsakovė pasiuvo ieškovui dar dvi sukneles, tačiau ieškovas šių suknelių iš atsakovės iki šiol nepasiėmė. Atsakovė nesutiko su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kad perduotų šešių suknelių kokybė ir išvaizda neatitinka šalių susitarimo bei aptarto pavyzdžio rezultatų, nes šalys nederino jokių suknelių pavyzdžių. Mano, kad termino praleidimas negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, nes priimdamas sukneles iš atsakovės jau suėjus Sutartyje nustatytam terminui bei sumokėdamas avansą už kitas sukneles, ieškovas sudarė pagrindą atsakovei manyti, jog griežtas termino laikymasis jam nėra svarbus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. spalio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas nutraukė 2018 m. sausio 2 d. šalių sudarytą paslaugų teikimo sutartį Nr. 1, taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę M. Š. grąžinti ieškovui S. G. 2 300 Eur, įgytus pagal 2018 m. sausio 2 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. 1, priteisė ieškovui iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 2 300 Eur sumą nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (2019 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 147,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas taip pat priteisė valstybei iš ieškovo 3,80 Eur, iš atsakovės – 6,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
6. Teismas nustatė, kad 2018 m. sausio 2 d. tarp šalių buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 1, pagal kurią atsakovė įsipareigojo modeliuoti ir siūti vestuvines sukneles, o ieškovas įsipareigojo atsiskaityti su atsakove už suteiktas paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. 2018 m. sausio 2 d. tarp šalių taip pat buvo sudarytas susitarimas dėl darbų specifikacijos ir kainos, juo atsakovė įsipareigojo sumodeliuoti ir pasiūti ieškovui 10 vnt. vestuvinių suknelių. Teismas atsižvelgė į tai, kad šalių sudaryta Sutartimi atsakovė įsipareigojo sukurti materialius objektus – vestuvines sukneles, todėl ši Sutartis laikytina ne paslaugų teikimo sutartimi, o rangos sutartimi. Teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė išvadą, kad ieškovas Sutartį sudarė siekdamas įgyti vestuvines sukneles, skirtas vestuvinių suknelių salono veiklai vykdyti. Kadangi šalių sudaryta Sutartis nėra skirta ieškovo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, teismas atmetė ieškovo argumentus ir nurodė, kad Sutartis nėra vartojimo sutartis.
7. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė Sutartyje nustatytu terminu (iki 2018 m. balandžio 1 d.) savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, dėl to šalys susitarė dėl naujų sutarties sąlygų, pagal kurias atsakovė įsipareigojo iki 2018 m. liepos 1 d. grąžinti ieškovui vestuvinę suknelę, kuri buvo perduota atsakovei išvalyti, bei sumodeliuoti ir pasiūti dar vieną ar kelias vestuvines sukneles. Atsakovė iki 2018 m. liepos 1 d. minėtų įsipareigojimų neįvykdė, kreipėsi į ieškovo draugę L. K., nurodydama, kad sukneles gali perduoti 2018 m. liepos 30 d. Nors atsakovei buvo suteiktas papildomas terminas iki 2018 m. liepos 1 d., vėliau – iki 2018 m. liepos 30 d. įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, tačiau ji iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos, t. y. daugiau nei šešis mėnesius, nurodytų suknelių ieškovui neperdavė. Teismas nenustatė, jog atsakovė savo įsipareigojimų Sutartyje nustatytu terminu neįvykdė dėl objektyvių priežasčių, todėl atsakovės veiksmus vertino kaip esminį Sutarties pažeidimą ir patenkino ieškinio reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo.
8. Teismas nenustatė, kad gavęs 5 sukneles, ieškovas būtų pareiškęs atsakovei prašymą dėl jų grąžinimo, nurodęs, jog esminę reikšmę jam turi būtent 10 atsakovės kurtų suknelių komplektas ar kad jis negali panaudoti 5 pavienių suknelių. Priešingai, teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad jis norėjo sukneles iš atsakovės įsigyti po vieną, tačiau atsakovė jam nurodė, kad Sutartį gali sudaryti tik dėl 10 suknelių. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo taikyti restitucijos, pagal kurią ieškovas būtų įpareigotas grąžinti atsakovei visas pagal sutartį perduotas sukneles, o atsakovė būtų įpareigota grąžinti visą pagal sutartį gautą sumą. Teismas nustatė, kad pas ieškovę yra 3 pagal Sutartį pasiūtos suknelės, t. y. 1 anksčiau pasiūta suknelė (800 Eur vertės), kurią ji buvo įsipareigojusi išvalyti, bei 2 naujai pasiūtos suknelės (iš viso 1 500 Eur vertės). Kadangi šalių sudaryta Sutartis nutraukta dėl atsakovės kaltės, ieškovui minėtos 3 suknelės šiuo metu nebėra reikalingos, todėl teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas taikyti restituciją, įpareigojant atsakovę grąžinti ieškovui 2 300 Eur, minėtas 3 sukneles paliekant atsakovei nuosavybės teise.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovas S. G. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio reikalavimų dalis dėl restitucijos taikymo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas netinkamai kvalifikavo šalis siejančius sutartinius santykius ir nepagrįstai padarė išvadą, kad šalys sudarė rangos sutartį. Apelianto nuomone, šalys sudarė vartojimo rangos sutartį. Ieškovo užsakytos vestuvinės suknelės buvo skirtos jo asmeniniams, namų ūkio poreikiams tenkinti. Ieškovas nesiverčia vestuvinių suknelių nuomos ar pardavimo veikla, o vestuvinių suknelių salonas jo draugei priklausančiame name buvo atidarytas tik siekiant greičiau rasti minėto namo pirkėją.
9.2. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojos L. K. parodymus, nors ši liudytoja patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes apie ketinimus parduoti namą. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi nepatikima informacija iš „Facebook`o“ svetainės apie vestuvinių suknelių nuomos saloną „(duomenys neskelbtini)“, nors byloje nėra įrodymų, kad šis salonas priklauso ieškovui.
9.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovei pažeidus Sutartį, tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl vienos suknelės grąžinimo (kuri buvo perduota atsakovei išvalyti) ir dar vienos ar kelių suknelių sumodeliavimo, nors byloje nėra įrodymų nei apie tokį šalių susitarimą, nei apie termino Sutarčiai įvykdyti pratęsimą.
9.4. Teismas sprendime nepasisakė dėl vestuvinių suknelių kokybės, nors dėl to atsakovei buvo pareikšta ieškovo pretenzija. Apelianto teigimu, perdavus 6 sukneles ieškovui paaiškėjo, jog šios suknelės buvo padėvėtos, naudotos atsakovės organizuotose fotosesijose. Be to, suknelių modeliai nebuvo derinti su ieškovu, suknelės neatitiko viešojoje erdvėje atsakovės reklamuojamų darbų, pagal kuriuos ieškovas, kaip vartotojas, pasirinko atsakovę sutarčiai vykdyti.
9.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas šiuo metu turi 5 atsakovės siūtas sukneles, nors iš tiesų ieškovas turi 6 sukneles, kurias yra pasirengęs grąžinti atsakovei. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė turi 3 pagal Sutartį pasiūtas sukneles, nors byloje tokių įrodymų nėra pateikta. Byloje taip pat nėra įrodymų apie šių suknelių vertę, todėl nėra aišku, kodėl priimant sprendimą jos buvo įvertintos bendra 2 300 Eur suma, kuri buvo priteista ieškovui.
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė M. Š. prašo skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas tinkamai kvalifikavo šalis siejančius sutartinius santykius. Apeliaciniame skunde ieškovas pateikia savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo, tačiau nenurodo jokių argumentų, patvirtinančių, jog teismas byloje esančius įrodymus vertino netinkamai. Atsakovės teigimu, ieškovas neįrodė, kad suknelės buvo įgytos jo asmeniniams poreikiams tenkinti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog šios suknelės buvo įgytos siekiant vykdyti vestuvinių suknelių nuomos verslą.
10.2. Apelianto ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių sudarytos Sutarties termino įvykdymo pratęsimo, suknelių kokybės šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nes teismo sprendimu Sutartis buvo nutraukta dėl atsakovės kaltės.
10.3. Teismas tinkamai taikė restituciją ir pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės 2 300 Eur. Ieškovas buvo sumokėjęs atsakovei 1 500 Eur avansą už dar dviejų suknelių pasiuvimą, kurių ieškovas vėliau atsisakė, todėl ši suma pagrįstai buvo priteista ieškovui. Be to, teismo posėdžio metu tarp šalių nekilo ginčo, kad kitos suknelės kaina yra 800 Eur, todėl iš viso atsakovė privalo grąžinti ieškovui 2 300 Eur.
10.4. Apeliantas nepaneigė teismo išvados apie Sutarties įvykdymo termino pratęsimą. Šią teismo išvadą patvirtina ir byloje esanti susirašinėjimo medžiaga.
10.5. Ieškovas neįrodė aplinkybių, jog pagal Sutartį pasiūtos suknelės buvo nekokybiškos. Be to, pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo sukurti autorinį kūrinį dizaino srityje, t. y. vestuvinę suknelę, todėl šiems kūriniams kokybės reikalavimai apskritai netaikomi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
13. Apeliacine tvarka nėra ginčijama teismo sprendimo dalis, kuria teismas nutraukė šalių sudarytą Sutartį. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesta ieškinio reikalavimo dėl restitucijos taikymo dalis, teisėtumo ir pagrįstumo.
Faktinės bylos aplinkybės
14. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2018 m. sausio 2 d. ieškovas ir atsakovė sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 1, pagal kurią atsakovė įsipareigojo modeliuoti ir siūti vestuvines sukneles pagal iš anksto su ieškovu suderintą grafiką (Sutarties 1.1 punktas), o ieškovas įsipareigojo atsiskaityti su atsakove už suteiktas paslaugas Sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties įvykdymo terminas – 2018 m. balandžio 1 d. (Sutarties 1.3 punktas). Sutarties 2.1 punkte šalys susitarė, kad Sutartimi numatytos paslaugos įvertintos 10 000 Eur. 2018 m. sausio 2 d. tarp šalių taip pat buvo sudarytas susitarimas dėl darbų specifikacijos ir kainos, kuriuo atsakovė įsipareigojo sumodeliuoti ir pasiūti ieškovui 10 vnt. vestuvinių suknelių. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad minėtos Sutarties pagrindu ieškovas sumokėjo atsakovei iš viso 8 500 Eur. Byloje nėra ginčo dėl to, kad iki Sutartyje nustatyto termino, t. y. 2018 m. balandžio 1 d., atsakovė tinkamai neįvykdė Sutartyje numatytų įsipareigojimų ir perdavė ieškovui tik dalį vestuvinių suknelių.
Dėl šalių sudarytos Sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi
15. Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su teismo išvada dėl šalis siejančių sutartinių santykių kvalifikavimo ir nurodo, kad šalys sudarė ne rangos sutartį, o vartojimo rangos sutartį. Apelianto teigimu, ieškovo užsakytos vestuvinės suknelės buvo skirtos jo asmeniniams, namų ūkio poreikiams tenkinti. Ieškovas nesiverčia vestuvinių suknelių nuomos ar pardavimo veikla, o vestuvinių suknelių salonas jo draugei priklausančiame name buvo atidarytas tik siekiant greičiau rasti minėto namo pirkėją.
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija ir teisės normų taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008). Kadangi teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, tai spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas priimtą sprendimą pagrindžia nustatytus teisinius santykius reglamentuojančiomis materialiosios teisės normomis. Tai reiškia, kad teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo procesą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, visų pirma turi tinkamai nustatyti šalis siejančius teisinius santykius.
17. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad šalys sudarė mišrią sutartį, turinčią paslaugų teikimo ir pirkimo–pardavimo sutarties bruožų, nes pagal šalių sudarytą Sutartį atsakovė įsipareigojo sumodeliuoti, pasiūti ir perduoti vestuvines sukneles ieškovui, o ieškovas įsipareigojo už suteiktą paslaugą ir perduotą daiktą atsakovei sumokėti Sutartyje numatytą kainą. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė įsipareigojo sukurti materialius objektus, t. y. vestuvines sukneles, todėl teismas padarė išvadą, jog šalių sudaryta Sutartis atitinka ne paslaugų, bet rangos sutarties požymius. Apeliantas neginčija teismo išvados, jog šalių sudaryta sutartis atitinka rangos sutarties požymius, tačiau netinkamą šalių sutartinių santykių kvalifikavimą apeliantas grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai šalių sudarytos Sutarties nepripažino vartojimo sutartimi. Atsižvelgiant į paminėtus argumentus, darytina išvada, kad byloje pirmiausia spręstinas klausimas, ar yra pagrindas šalių sudarytą Sutartį vertinti kaip vartojimo sutartį.
18. Pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.
19. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.2281 straipsnio 2 ir 3 dalys).
20. Kasacinio teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016).
21. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, jog Sutartis buvo sudaryta ieškovo asmeniniams, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš byloje esančių įrodymų (ieškovo ir atsakovės paaiškinimų, atsakovės ir ieškovo draugės L. K. susirašinėjimo medžiagos, socialinio tinklalapio „Facebook“ puslapio išrašų) matyti, kad ieškovo draugei L. K. priklausančiame Tauragėje esančiame gyvenamajame name yra įrengtas vestuvinių suknelių nuomos salonas. Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teikdamas teismui paaiškinimus ieškovas šios faktinės aplinkybės neginčijo ir nurodė, jog vestuvinių suknelių nuomos salonas minėtame name įkurtas siekiant greičiau parduoti gyvenamąjį namą, tikintis, jog nekilnojamasis turtas su veikiančiu verslu pritrauks daugiau pirkėjų. Taigi iš esmės pats ieškovas pripažįsta, kad su atsakove sudarytos Sutarties pagrindu pasiūtos suknelės turėjo būti naudojamos vestuvinių suknelių nuomos salono veikloje. Nors ieškovas nurodė, kad faktiškai salonas veiklos nevykdė, tačiau nagrinėjamu atveju nei salono įkūrimą lėmusios priežastys, nei faktinis veiklos (ne)vykdymas neturi esminės reikšmės ir nekeičia šalių sudarytos Sutarties tikslo vertinimo kaip komercinio. Byloje nėra pateikta patikimų įrodymų, leidžiančių daryti labiau tikėtiną išvadą, kad Sutartis dėl 10 vnt. vestuvinių suknelių buvo sudaryta ieškovo asmeniniams, namų ūkio poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad šalių sudarytos Sutarties objektas, t. y. 10 vnt. vestuvinių suknelių sumodeliavimas, pasiuvimas ir perdavimas ieškovui rodo, jog Sutarties sudarymas yra susijęs su komercinių, o ne asmeninių ieškovo tikslų įgyvendinimu, juolab, kad šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.
22. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojos L. K. parodymus, nors ši liudytoja patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes apie ketinimus parduoti namą. Be to, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi nepatikima informacija iš „Facebook`o“ svetainės apie vestuvinių suknelių saloną „(duomenys neskelbtini)“, nors byloje nėra įrodymų, kad šis salonas priklauso ieškovui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su paminėtais argumentais.
23. Visų pirma kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino liudytojos L. K. parodymus, nes ji yra artimais ryšiais susijusi su ieškovu. Apeliantas neginčija aplinkybės, kad ieškovą ir liudytoją L. K. sieja artimi ryšiai. Nors įrodinėjimą reglamentuojančios proceso teisės normos nenumato draudimo remtis su ginčo šalimi artimais ryšiais susijusio asmens parodymais, tačiau nagrinėjamu atveju vien šios liudytojos parodymai negali būti vertinami kaip patikimai patvirtinantys ieškovo nurodytas aplinkybes dėl Sutarties sudarymo tikslo, nes kiti byloje esantys įrodymai šios liudytojos parodymų nepatvirtina.
24. Antra, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, net ir pasitvirtinus ieškovo nurodytoms aplinkybėms, apie kurias liudijo ir L. K., t. y. vestuvinių suknelių nuomos salono atidarymas tikintis pritraukti daugiau nekilnojamojo turto pirkėjų, savaime nekeičia šalių sudarytos Sutarties teisinio vertinimo ir neleidžia jos kvalifikuoti kaip vartojimo sutarties.
25. Trečia, CPK 177 straipsnyje numatytų civiliniame procese naudojamų įrodinėjimo priemonių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas turi teisę vertinti bet kokią objektyvia forma išreikštą byloje esančią informaciją, jeigu įstatymas specialiai nenustato įrodinėjimo priemonių ribojimo. Vadinasi, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pagal CPK įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles vertinti byloje pateiktus socialinio tinklalapio „Facebook“ duomenis apie vestuvinių suknelių saloną „(duomenys neskelbtini)“. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta argumentų, pagrindžiančių, jog šie duomenys buvo įvertinti netinkamai ir pažeidžiant CPK įtvirtintas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.
26. Įvertinusi aptartas aplinkybes ir byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas šioje byloje neįrodė, jog Sutartį su atsakove jis sudarė ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Vadinasi, nenustatęs, jog sutartis buvo sudaryta ieškovo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios Sutarties nepripažino vartojimo sutartimi.
Dėl restitucijos taikymo
27. Apeliaciniame skunde yra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl restitucijos taikymo. Apelianto teigimu, priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas turi 5 atsakovės siūtas sukneles, nors iš tiesų ieškovas turi 6 sukneles, kurias yra pasirengęs grąžinti atsakovei. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė turi 3 pagal Sutartį pasiūtas sukneles, nors byloje tokių įrodymų nėra pateikta. Byloje taip pat nėra įrodymų apie šių suknelių vertę, todėl nėra aišku, kodėl priimant sprendimą jos buvo įvertintos bendra 2 300 Eur suma, kuri restitucijos tvarka buvo priteista ieškovui.
28. CK 6.200 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Jeigu sutarties vykdymas yra tęstinis ir dalus, tai galima reikalauti grąžinti tik tai, kas buvo gauta po sutarties nutraukimo (CK 6.200 straipsnio 2 dalis).
29. Nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo nuspręsta nutraukti 2018 m. sausio 2 d. šalių sudarytą paslaugų teikimo sutartį, todėl nutraukus sutartį, yra pagrindas spręsti klausimą dėl restitucijos taikymo.
30. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti restitucijos, pagal kurią ieškovas būtų įpareigotas grąžinti atsakovei visas pagal Sutartį perduotas sukneles, o atsakovė būtų įpareigota grąžinti visą pagal Sutartį gautą mokestį. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad ieškovas byloje neįrodė, jog esminę reikšmę jam turėjo viso užsakyto 10 vnt. vestuvinių suknelių komplekto pasiuvimas ir pristatymas, o pavienių suknelių panaudojimas neatitiko ieškovo interesų ir tikslų. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visiškas restitucijos taikymas pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė argumentų, pagrindžiančių teismo sprendimo netaikyti visiškos restitucijos nepagrįstumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, jog, nutraukus Sutartį, šalys turėjo būti įpareigotos grąžinti viena kitai viską, ką yra gavusios pagal Sutartį.
31. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad šiuo metu jis turi ne 5, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, bet 6 atsakovės siūtas ir jam perduotas sukneles, t. y. 2018 m. kovo 16 d. ieškovui perduotos 5 suknelės, 2018 m. balandžio 5 d. ieškovui perduotos dar 2 suknelės, tačiau viena iš pagamintų suknelių, kuri buvo perduota ieškovui, šiuo metu yra pas atsakovę, nes buvo grąžinta ją išvalyti ir pataisyti. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė šių faktinių aplinkybių neginčija.
32. Byloje nustatyta, kad Sutarties pagrindu ieškovas yra sumokėjęs atsakovei iš viso 8 500 Eur. Atsakovė pripažino aplinkybę, jog atsakovei pažeidus Sutarties įvykdymo terminą, 2018 m. balandžio 6 d. ieškovas pareikalavo atsakovės grąžinti sumokėtą 1 500 Eur avansą ir nebevykdyti Sutarties, t. y. nebesiūti likusios suknelių dalies. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nors po Sutartyje numatyto jos įvykdymo termino pabaigos tarp atsakovės ir ieškovo, taip pat L. K. vyko pokalbiai, kurių metu buvo tariamasi dėl likusių suknelių pasiuvimo ir perdavimo ieškovui galimybės, tačiau byloje nenustatyta, jog po 2018 m. balandžio 5 d. likusios 4 suknelės (ar jų dalis) būtų perduotos ieškovui. Taigi nustačius, kad ieškovui šiuo metu yra perduotos tik 6 suknelės, esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi faktinė aplinkybė, ar atsakovė faktiškai yra pasiuvusi ir pas save turi likusias pagal Sutartį ieškovui neperduotas sukneles. Vadinasi, atsakovei neperdavus ieškovui likusių Sutartyje nurodytų suknelių, ieškovo kaip avansas atsakovei sumokėta 1 500 Eur suma pagrįstai buvo priteista iš atsakovės.
33. Skundžiamu teismo sprendimu ieškovui iš atsakovės taip pat priteista 800 Eur suma už suknelę, kurią ieškovas grąžino atsakovei išvalyti ir pataisyti. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, jog ši suknelė yra likusi pas atsakovę ir ieškovui nėra perduota. Nors apeliantas nurodo, kad nėra aišku, kaip buvo nustatyta suknelių vertė, tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovė nurodė, kad šios suknelės vertė yra 800 Eur, o ieškovas atsakovės nurodytai suknelės vertei neprieštaravo, kitokią suknelės vertę patvirtinančių įrodymų į bylą neteikė. Vadinasi, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsakovei grąžintos suknelės vertę nustatyti pagal teismo posėdžio metu šalių pateiktus paaiškinimus. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovei grąžintos ir vėliau ieškovui nebeperduotos suknelės vertę.
34. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė restituciją ir pagrįstai ieškovui iš atsakovės priteisė 2 300 Eur (1 500 Eur + 800 Eur = 2 300 Eur).
Dėl vestuvinių suknelių kokybės
35. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad teismas sprendime nepasisakė dėl vestuvinių suknelių kokybės, nors dėl to atsakovei buvo pareikšta ieškovo pretenzija. Apelianto teigimu, perdavus 6 sukneles ieškovui paaiškėjo, jog šios suknelės buvo padėvėtos, naudotos atsakovės organizuotose fotosesijose. Be to, suknelių modeliai nebuvo derinti su ieškovu, neatitiko viešojoje erdvėje atsakovės reklamuojamų darbų, pagal kuriuos ieškovas, kaip vartotojas, pasirinko atsakovę sutarčiai vykdyti.
36. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas kartu su ieškiniu nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jam perduotos vestuvinės suknelės yra nekokybiškos. Be to, teismas nenustatė, kad ieškovas iki kreipimosi į teismą dienos būtų reiškęs pretenzijas atsakovei dėl jo žinioje esančių suknelių kokybės. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors galbūt ieškovui iš anksto nebuvo žinoma apie fotosesiją, tačiau vėliau jis jai pritarė, sutiko, kad jam būtų pateiktos fotosesijos metu padarytos nuotraukos, pretenzijų dėl fotosesijos atsakovei nereiškė.
37. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas pateikė ieškovo nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, susijusių su atsakovės pagamintų suknelių kokybe, vertinimą. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog teismo sprendime nėra pasisakyta dėl vestuvinių suknelių kokybės. Pažymėtina, kad apeliantas nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių, jog su tuo susijusios bylos faktinės aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai buvo nustatytos ir įvertintos netinkamai. Vien tai, jog apeliaciniame skunde ieškovas kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, savaime nėra pakankamas pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
38. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniu skundu keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako
Dėl bylos procesinės baigties
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme
40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
41. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė teismui prašymą priteisti iš apelianto 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teismui taip pat pateikti atsakovės išlaidas patvirtinantys rašytiniai įrodymai, t. y. sąskaita už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymo kopija. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovės prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių, atsakovei iš ieškovo priteistina 423,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei M. Š. iš ieškovo S. G. 423,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjai Aurimas Brazdeikis
Marius Dobrovolskis
Kristina Domarkienė