Administracinė byla Nr. A-801-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03001-2015-5

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 29.1.4; 29.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos N. R.-Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. R.-Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Šiaulių paramos administravimo skyriui dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo,

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja N. R.-Š. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) priteisti 40 000 Eur turtinę žalą ir 5 000 Eur neturtinę žalą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja paaiškino, kad 2012 m. spalio 4 d. įregistravo ūkininko ūkį. Viena iš paskatų imtis žemės ūkio veiklos buvo Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonė „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ (toliau – ir Priemonė). Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 3D-345 patvirtintas šios Priemonės įgyvendinimo taisykles (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) ūkininko ūkio įregistravimo metu pareiškėja atitiko jaunojo ūkininko statusą, t. y. buvo jaunesnė nei 40 metų, bet ne jaunesnė kaip 18 metų, taip pat turėjo pakankamai įgūdžių ir kompetencijos, ūkis įregistruotas ne anksčiau kaip prieš du metus, užsiėmė žemės ūkio produktų apdirbimo, apdorojimo, gamybos veikla, todėl ji turėjo teisę pretenduoti į paramą pagal Priemonę. Pareiškėja nurodė, kad nuo ūkininko ūkio įregistravimo nuolat kreipdavosi į Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Šiaulių paramos administravimo skyrių dėl galimybės pateikti paraišką paramai pagal Priemonę, tačiau jai buvo paaiškinta, kad paraiškos dar nepriimamos, vėliau buvo paaiškinta, kad ji neturi teisės teikti paraišką, nes neatitinka jaunojo ūkininko statuso. Pareiškėja 2015 m. sausio 30 d. pateikė skundą Agentūrai ir prašė įpareigoti Agentūros Šiaulių skyrių priimti pareiškėjos paraišką paramai gauti. Agentūra 2015 m. kovo 24 d. raštu Nr. BR6-4457(1.14) informavo, kad paraiškos pagal Priemonę 2012 m. buvo renkamos nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d., 2014 m. nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., o 2013 m. paraiškos nebuvo renkamos. Rašte taip pat nurodė, kad 2012 m. pareiškėja dar nebuvo įregistravusi ūkio, o 2014 m. paraiškų priėmimo laikotarpiu pareiškėja jau neatitiko jaunojo ūkininko sąvokos, nes ūkis buvo įregistruotas daugiau kaip prieš du metus. Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija), išnagrinėjusi Agentūros 2015 m. kovo 24 d. sprendimo teisėtumą, pareiškėjos skundą atmetė.
3. Pareiškėja žalos atsiradimą grindė Ministerijos neveikimu, dėl kurio buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai. Pareiškėjos teigimu, Ministerijos neveikimas pasireiškė tuo, kad Ministerija, turėdama pareigą (žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 patvirtintų Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) 18 p.) patvirtinti paramos paraiškų pateikimo grafiką, laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. (t. y. ilgesnį nei dviejų metų laikotarpį) nenustatė paraiškų surinkimo grafiko. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Priemonės vykdymas niekada nebuvo nutrauktas, todėl ji, įregistravusi ūkį ir atitikdama visus kriterijus, turėjo teisėtą interesą ir lūkesčius teikti paraišką paramai gauti. Į kitas priemones pareiškėja nurodė nepretendavusi, kadangi asmuo, dalyvaujantis Priemonėje, negali dalyvauti kitose programose. Pareiškėja pažymėjo, kad ji nebuvo informuota, jog paraiškos tam tikrą laiką nebus renkamos ir pareiškėja neteks jaunojo ūkininko statuso, todėl visą tą laiką tikėjosi pretenduoti į paramą. Pareiškėjos teigimu, dėl atsakovo neveikimo ji prarado teisę gauti 40 000 Eur paramą, kuri buvo reikalinga jos ūkiui, ir tai yra jos patirta turtinė žala. Neturtinę žalą pareiškėja siejo su pažeminimo ir diskriminavimo savo valstybėje jausmu, kurį įvertino 5 000 Eur.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti.
5. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja prašo žalos atlyginimo už tai, jog paraiškų surinkimo 2012 m. laikotarpiu ji dar nebuvo įregistravusi ūkio teisės aktų nustatyta tvarka, todėl negalėjo pretenduoti į paramą pagal Priemonę, o 2014 metais paraiškų surinkimo laikotarpiu pareiškėja neatitiko tinkamumo kriterijaus, nes ūkis įregistruotas anksčiau kaip prieš du metus. Atsakovo manymu, pareiškėja neįrodė kaip pasireiškė atsakovo kaltė galimai padaryto pažeidimo atveju. Atsakovas paaiškino, kad pagal Priemonę paramos paraiškos nebuvo priimamos nuo 2012 m. vidurio iki 2014 m. gruodžio mėn., todėl, kad visos lėšos, skirtos šiai priemonei, buvo išnaudotos, ir tik pasibaigiant 2012 metais pateiktų projektų įgyvendinimui buvo nustatyta, kad įgyvendinimo metu liko dalis lėšų dėl netinkamų finansuoti išlaidų arba atsisakytos paramos. Susidarius likučiui 2014 metų gruodžio mėn. buvo paskelbtas paramos paraiškų priėmimas, siekiant jį išnaudoti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti. Agentūros teigimu, pareiškėja neįrodė prašomos priteisti žalos pagrindų.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad paraiškų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės priėmimo 2012 metų grafikas buvo patvirtintas Ministerijos 2011 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 3D-918. Paraiškos paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų plano priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ 2012 metais buvo renkamos nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 dienos. Vėliau Ministerijos 2014 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 3D-94 buvo patvirtintas Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės priėmimo 2014 metų grafikas ir paraiškas pagal šią priemonę 2014 metais buvo numatyta rinkti nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 dienos. Paraiškos pagal priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ 2013 metais nebuvo renkamos.
9. Teismas nurodė, kad Priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ 2012 metais administravimą reglamentavo Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonė „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ įgyvendinimo 2012 metais taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 3D-354. 2014 metais priemonės administravimą reglamentavo Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonė „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ įgyvendinimo 2014 metais taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 3D-882. Tiek 2012 metų, tiek 2014 metų taisyklėse jaunojo ūkininko sąvoka buvo apibrėžta vienodai. Teismas nurodė, kad pareiškėjos ūkis įregistruotas 2012 m. spalio 4 d., todėl, renkant paraiškas 2012 metais, pareiškėjos ūkis dar nebuvo įregistruotas, o renkant paraiškas 2014 metais pareiškėjos ūkis buvo įregistruotas daugiau kaip prieš du metus. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja pagal Priemonę paraiškos 2014 metais neteikė.
10. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, 6.249 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad pareiškėja jos nurodomu laikotarpiu (nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.) paraiškos pagal priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ neteikė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja dėstomus argumentus iš esmės grindžia tik galimomis prielaidomis apie galėjusią būti paskirtą paramą. Pareiškėja prašomą priteisti žalą įrodinėja negautomis pajamomis (40 000 Eur parama), tačiau teismas pažymėjo, kad vien tik jų pagrindu negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėja, net ir tuo atveju, jei būtų pateikusi paraišką (pagal nustatytą grafiką), būtų gavusi būtent tokio dydžio paramą. Teismas pabrėžė, jog paramai gauti nepakanka pateikti tik paraišką, todėl net nesvarsčius pareiškėjos paraiškos negalima daryti išvados, kad paraiška (jei ji būtų pateikta), būtų tinkama maksimaliai išmokai gauti. Teismas pareiškėjos teiginius, kad būtų paskirta maksimali paramos suma, vertino tik kaip prielaidas, nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl šiuo aspektu nurodyti pareiškėjos argumentai nesudarė pagrindo teismui pripažinti, kad pareiškėja realiai patyrė tokio dydžio turtinę žalą. Teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė Ministerijos neteisėto neveikimo pagrindų. Teismas nenustatė, kad Ministerija grafiko (pareiškėjai aktualiu laikotarpiu) nesudarė veikiant sąmoningai neteisėtai. Pareiškėjos pasirinktą elgesio būdą visą laikotarpį laukti, kol bus patvirtintas grafikas, ir nesinaudoti kitomis paramos priemonėmis, teismas vertino kaip veikimą savo rizika.
11. Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą, teismas vadovavosi CK 6.250, 6.270, 6.271 straipsniais, pažymėjo, jog pareiškėja skundo argumentais Ministerijos neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) neįrodė, todėl darė išvadą, kad ji neturi teisės ir į neturtinės žalos atlyginimą (neįrodyta viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti veiksmai).
12. Netenkinęs pagrindinių reikalavimų, teismas netenkino ir pareiškėjos prašymo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

13. Pareiškėja N. R.-Š. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjai iš atsakovo 40 000 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino, ar Ministerijos neveikimas administruojant Priemonę neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių apsaugos principui. Pareiškėja remiasi Administravimo taisyklių 3, 4, 18 straipsniais ir teigia, kad teismas turėjo pareigą vertinti, ar tai, jog Ministerija nuo 2012 m. liepos 31 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. netvirtino grafiko paraiškoms paramai pagal Priemonę, buvo teisėta. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Administravimo taisyklėms numatant, jog paraiškų paramai pagal Priemonę grafikas turi būti skelbiamas kasmet, Ministerija nepaskelbė, jog dėl kokių nors priežasčių paraiškų pagal priemonę rinkimo grafikas 2013 metais nebus tvirtinamas, todėl paraiškos nebus renkamos. Kadangi Priemonės vykdymas nebuvo nutrauktas, nebuvo skelbiama apie šios priemonės vykdymo sustabdymą, pareiškėja, įstatymų nustatyta tvarka įregistravusi ūkininko ūkį 2012 m. spalio 4 d. ir atitikdama visus Įgyvendinimo taisyklėse nustatytus jaunojo ūkininko statuso reikalavimus, turėjo teisėtą interesą ir teisėtus lūkesčius teikti paraišką paramai pagal Priemonę ir tokią paramą gauti. Pareiškėja remiasi Įgyvendinimo taisyklių 17 punktu ir daro išvadą, kad teismo teiginys, jog, neteikdama paraiškų pagal kitas programos priemones, pareiškėja veikė savo rizika, nėra pagrįstas. Pareiškėjos manymu, Administravimo taisyklių nesilaikymas yra neteisėtas Ministerijos neveikimas, todėl pareiškėja patyrė žalą. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas byloje neįrodė, jog jo neveikimas 2013 metais nepaskelbiant grafiko paraiškoms pagal Priemonę buvo teisėtas. Pareiškėja nurodo, kad Priemonės sąlygos jai buvo palankiausios – paramos intensyvumas 100 proc., galima parama iki 40 000 Eur. Pareiškėja daro išvadą, kad dėl Ministerijos neteisėto neveikimo ji prarado teisę gauti 40 000 Eur paramą, todėl ši patirta turtinė žala priteistina iš atsakovo.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
16. Agentūra atkreipia dėmesį, kad žemės ūkio ministro 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 3D-528 buvo atšauktas paraiškų rinkimas pagal Priemonę, o paraiškos pagal Priemonę 2013 m. laikotarpiu nebuvo renkamos. Agentūra pažymi, kad paraiškų rinkimo grafikai, informacija apie paraiškų surinkimo atšaukimą buvo viešai skelbiami. Agentūra atkreipia dėmesį, kad Įgyvendinimo taisyklių nuostatos buvo taikomos 2012 m. pateiktoms paraiškoms. Agentūros manymu, pareiškėja negalėjo turėti jokių pagrįstų teisėtų lūkesčių gauti paramą pagal Priemonę. Agentūra pabrėžia, kad teisėti lūkesčiai gali būti grindžiami tik realiai egzistuojančiomis situacijomis ar tokiomis, kurios yra apibrėžtos konkrečiomis garantijomis, tačiau šiuo atveju jokių garantijų pareiškėjai nebuvo suteikta, pareiškėja paraiškos pagal priemonę neteikė. Agentūra daro išvadą, kad pareiškėja skundą grindžia tik galimomis prielaidomis apie galimai paskirtą paramą. Agentūros teigimu, nesvarsčius pareiškėjos paraiškos, negalima daryti išvados, jog jos pateikta paraiška būtų tinkama maksimaliai išmokai gauti. Agentūros nuomone, išnaudojus finansavimui pagal Priemonę skirtas lėšas, Ministerija neturėjo pagrindo priimti sprendimą dėl paraiškų finansavimui pagal priemonę gavimo ir šiuo atveju neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu. Agentūra atkreipia dėmesį, kad teisės aktai neįtvirtina Ministerijos pareigos kas metus patvirtinti paraiškų teikimo grafiką.
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
18. Atsakovas paaiškina, kad 2013 m. paraiškų pagal Priemonę priėmimas nebuvo numatytas, nes Priemonei įgyvendinti skirtos paramos lėšos jau buvo išnaudotos. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei Ministerija, nei Agentūra nevertino pareiškėjos paraiškos, nes ji nebuvo teikta, todėl nebuvo pažeisti jokie teisės aktų reikalavimai, neatlikta pareiškėjos atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, nebuvo įrodyta patirta žala, taip pat priežastinis ryšys tarp žalos ir galimų neteisėtų veiksmų, todėl nėra visų sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kadangi pareiškėja neteikė paraiškos Agentūrai paraiškų pagal Priemonę priėmimo laikotarpiu, jos paraiška nebuvo vertinama, atsakovo manymu, teigti apie teigiamą paraiškos įvertinimą, apie galimai prarastą paramos sumą nėra jokio pagrindo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja, veikdama rūpestingai ir apdairiai, galėjo dar 2012 m. Agentūroje ar kitose paramą skirstančiose institucijose pasitikslinti, ar 2013 m. vyks paraiškų pagal Priemonę priėmimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
20. Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėja kildina iš, jos teigimu, neteisėto atsakovo atstovo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, neveikimo, konkrečiai, paramos paraiškų pateikimo grafiko 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 2014 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu nepatvirtinimo, jos teisėtų lūkesčių pažeidimo.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėja apskritai ginčo laikotarpiu neteikė paraiškos. Be to net ją pateikusi pareiškėja nebūtinai būtų gavusi paramą. Taigi pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ar neveikimo, taip pat patirtos turtinės ir neturtinės žalos.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus bylos medžiagą matyti, jog joje nekyla ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, nesutariama tik dėl jų teisinio vertinimo. Todėl teisėjų kolegija dėl bylos faktinių aplinkybių atskirai nepasisako.
23. Kiek tai susiję su pareiškėjos reikalavimu, visų pirma pažymėtina, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
24. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005; 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010; 2014 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2193/2013).
25. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad 2013 m. paraiškų pateikimo grafikas nebuvo skelbtas. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad 2012 m. birželio 1 d. – 2012 m. liepos 31 d. paraiškų rinkimo laikotarpiu pareiškėja dar nebuvo įregistravusi ūkininko ūkio, o 2014 m. gruodžio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu ji jau neatitiko Įgyvendinimo taisyklių reikalavimo būti įregistravus ūkį ne anksčiau kaip prieš du metus iki paraiškos pateikimo.
26. Pareiškėja apeliaciame skunde iš esmės teigia, kad atsakovo atstovas turėjo teisinę pareigą kiekvienais metais, įskaitant 2013 metus, skelbti paraiškų priėmimo grafikus, o to nepadaręs pažeidė teisės reikalavimus, jos teisėtus lūkesčius.
27. Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, iš kokios konkrečiai teisės normos ar principo kildina tokią atsakovo atstovo pareigą.
28. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Administravimo taisyklių 18 punkte ginčui aktualiu metu buvo numatyta, kad „kvietimą teikti paramos paraiškas skelbia Agentūra pagal ministerijos patvirtintą paramos paraiškų surinkimo grafiką. Paramos paraiškų surinkimo grafikas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip likus mėnesiui iki paramos paraiškų rinkimo pradžios. Kvietimo teikti paramos paraiškas laikotarpis negali būti trumpesnis nei 1 mėnuo“. Taigi šioje teisės normoje yra įtvirtintos tik nuostatos, susijusios su tokio grafiko paskelbimo momentu (ne vėliau kaip likus mėnesiui iki paraiškų rinkimo pradžios) ir jo galiojimo laikotarpiu. Nors pareiškėja skunde tokią pareigą kildina iš Įgyvendinimo taisyklėse esančios sąlygos, kad į paramą pagal priemonę gali pretenduoti ne anksčiau kaip prieš du metus ūkininko ūkį įregistravęs jaunasis ūkininkas (Įgyvendinimo taisyklių 3 punktas), ši teisės norma iš esmės riboja potencialių pareiškėjų ratą, o ne sukuria pareigą atsakovo atstovui skelbti paraiškų surinkimo grafiką tam tikru dažnumu. Be to pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo Administravimo taisyklių 3 punkte įtvirtintą kasmetinio prašymo sąvoką, tačiau iš jos turinio matyti, kad tokį kasmetinį prašymą teikia paramos gavėjas, t. y. asmuo, kuriam jau skirta parama, šiame punkte nėra įtvirtinta atsakovo atstovo pareiga kasmet tvirtinti paraiškų paramai gauti surinkimo grafikus.
29. Akivaizdu, kad bylai aktualiu laikotarpiu nei Administravimo taisyklės, nei Įgyvendinimo taisyklės ar kiti teisės aktai negali būti aiškinami kaip suteikiantys besąlyginę subjektinę teisę teikti paraiškas ir gauti paramą aptariamos programos priemonės pagrindu, nes tokia galimybė susijusi su, be kita ko, tam tikslui skirtų asignavimų dydžiu (kuris visuomet bus ribotas) ir pretendentų gauti tokią paramą skaičiumi. Iš Įgyvendinimo taisyklių turinio matyti, kad reikalavimus atitinkantys paramos prašytojai turi teikti paraiškas, vėliau, prieš priimant sprendimą, ar finansuoti konkretų projektą, atliekamas paraiškų/projektų vertinimas, įskaitant ir tai, ar jie atitinka tam tikrus pirmumo kriterijus (Įgyvendinimo taisyklių XII ir XIII skyriai). Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovo atstovas neįrodė, kad jo neveikimas 2013 m. buvo teisėtas, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent pareiškėja turi įrodyti buvus neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus ar neveikimą.
30. Įvertinus pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, kad atsakovo atstovas neturėjo teisinės pareigos 2012 m. liepos 31 d. – 2014 m. gruodžio 1 d. laikotarpiu paskelbti paraiškų surinkimo grafiką.
31. Kiek tai susiję su pareiškėjos argumentu dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir LRKT) yra išaiškinęs, jog teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., LRKT 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimus). Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1660/2014; 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje A143-1660/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015).
32. LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant dėl to, ar byloje vertinamu atveju galėjo susiformuoti pareiškėjo nurodytas teisėtas lūkestis, kurį teismas turi ginti, būtina įvertinti tris pagrindinius aspektus, galinčius nulemti tokių lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą – tai teisės nuostatos, kurių pagrindu susiformuoja teisėti lūkesčiai, subjektų elgesys, kuris patvirtina siekius įgyti tam tikras materialiąsias teises, bei atitinkami kompetentingų subjektų sprendimai ir/ar veiksmai (administraciniai aktai) (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje A492-1711/2014; 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-723-858/2016; 2016 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016).
33. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytus kriterijus teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėja nurodo, jog ji tikėjosi dalyvauti būtent šioje programoje ir atsisakė dalyvavimo kitose programose, nėra pagrindo teigti, kad byloje vertinamu atveju būtų pagrindas konstatuoti teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Kaip minėta, byloje nėra nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai ar neveikimas. Taip pat nėra nustatyta kokių nors institucijų veiksmų ar sprendimų, kurių pagrindu pareiškėjai galėjo susiformuoti lūkestis, kad ji aptariamoje programoje galės pateikti paraišką, t. y. kad ginčo laikotarpiu bus patvirtintas ir paskelbtas paraiškų surinkimo grafikas. Taigi vien faktinė aplinkybė, kad pareiškėja įregistravo ūkininko ūkį, negali būti traktuojama kaip sukurianti pareiškėjai teisėtą lūkestį pateikti paraišką ir gauti paramą pagal konkrečią paramos priemonę. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja buvo diskriminuojama, nes byloje nėra duomenų, jog analogiškoje situacijoje esantiems kitiems asmenims valstybės institucijos minėtoje programoje būtų leidusios teikti paraiškas ir pretenduoti į paramą.
34. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą pagrindo nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
35. Pareiškėja taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos N. R.-Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.