Administracinė byla Nr. I-935-609/2014
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00385-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. liepos 16 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė:
pareiškėjas V. M. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 50 930 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b.l. 3-5) nurodė, kad 2007-12-12 jis buvo sulaikytas ir laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – Areštinė), o 2013-07-02 buvo sulaikytas ir Areštinėje įvairiais laikotarpiais laikomas iki 2013-12-23. Teigia, jog Areštinės kamerose trūko reglamentuoto vienam asmeniui tenkančio ploto, o kameros neatitiko nustatytų higieninių reikalavimų - buvo netinkamai vėdinamos, drėgnos ir šaltos, dėl ko atsirado pelėsis, nebuvo karšto vandens, sanitarinis mazgas kameroje atskirtas tik sienele be durų, maitinimas nekaloringas, duše praustis buvo leidžiama tik kartą per savaitę. Nurodo, kad jam buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai,, jam nebuvo leidžiama išvykti į namus. Teigia, jog nurodyti pažeidimai prilyginami nežmoniškoms gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 3 straipsnį. Mano, kad dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų buvo pažemintas jo orumas, kas jam sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sužalojo sveikatą. Taip pat teigia, kad dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nutrūko jo socialiniai ryšiai, sudėtingesne tapo socialinė integracija.
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK) atsiliepime į skundą (b.l. 28-30) nurodyta, kad institucija su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Teigiama, kad sulaikyti asmenys Areštinėje laikomi, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, kurios 23 punkte numatyti į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimai. Teigiama, kad visose Areštinės kamerose yra įrengtos ir atitvertos prausyklos bei tualetai, kurių eksploatavimui yra galiojantys Lietuvos Respublikos generalinio komisaro leidimai. Pažymėta, kad Kalėjimo departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kamerose nustatyto“ 1.3.1. punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metais įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2013-07-02 iki 2014-04-01 pareiškėjas buvo sulaikytas ir Areštinėje laikomas 31 dienas, nepažeidžiant minimalių areštinė kamerų ploto bei higienos reikalavimų. Teigiama, kad duomenys apie pareiškėjo laikymą Areštinėje 2007 metais yra sunaikinti, pasibaigus trejų metų šių dokumentų saugojimo terminui. Mano, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi dėl 2007 metais pareiškėjui galimai padarytos žalos atlyginimo turi būti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėjas pateikė teismui prašymą dėl nedalyvavimo teismo posėdyje. Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės proceso šalims nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).
Konstatuojama
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje 2007 metais ir atskirais laikotarpiais nuo 2013-07-02 iki 2014-04-01 atlyginimo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą prašo priteisti už buvimą sulaikyme 2007 12 12 – 2009 10 10 laikotarpiu.
CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos, taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko, kai ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Kadangi vertintina, jog su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už 2007 12 12 – 2009 10 10 laikotarpį pareiškėjas kreipėsi pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reglamentuotam ieškinio senaties terminui, esant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, reikalavimui taikyti ieškinio senatį, skundas dalyje dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintinas.
Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų, nes laikotarpiu nuo 2013-07-02 iki 2014-04-01 jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, t. y. kameros buvo nepakankamai vėdinamos, šaltos, drėgnos, nebuvo įrengtos atskiros patalpos rūkantiems, netinkamai įrengti tualetai, praustis duše buvo galima tik kartą per savaitę, maistas nekaloringas, be to pažymėjo, kad pavojų jo sveikatai sukėlė pastato stogo konstrukcijoje esantis asbestas.
Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala pasireiškė jo orumo pažeminimu, sukeltais dideliais dvasiniais išgyvenimais, depresija, sveikatos sužalojimu, o dėl nesudarytos galimybės pasinaudoti teise į ilgalaikius pasimatymus, nutrūko jo socialiniai ryšiai, tapo sudėtingesnė socialinė integracija.
Sprendžiant dėl Klaipėdos apskrities VPK pareigūnų veiksmų teisėtumo, būtina įvertinti, ar pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).
EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.
Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo (b.l. 31,32) turinio matyti, kad pareiškėjas V. M. Areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2013-07-02 iki 2014-04-01 ir patalpintas kamerose, kurių vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas nebuvo mažesnis, nei nustatytas Įsakyme. Byloje pateikti įrodymai (b.l. 33-40) patvirtina, kad Areštinės kameros atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimus.
Iš byloje esančio Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos 2014-02-05 atsakymo Nr. 37V7-(37.5)-72 „Dėl nuteistojo V.M. skundo“ (b.l. 15) į 2014-01-28 pareiškėjo skundą matyti, kad išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarinės tarnyba konstatavo, jog Areštinei tiekiamas maistas ruošiamas patvirtintoje įmonėje, maistas atitinka higienos reikalavimus, dienos kaloringumas pagal su Areštinės administracija suderintą valgiaraštį atitinka fiziologines mitybos normas.
Tarnybiniame pranešime (b.l. 31,32) pažymėta, kad per visą pareiškėjo laikymo Areštinėje laiką pareiškėjas jokių skundų, pageidavimų ar prašymų Areštinės administracijai nepateikė.
Kadangi pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos Areštinės kamerų būklės nepagrįsti įrodymais, darytina išvada, pagrindo konstatavimui, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Areštinėje buvo netinkamos, nėra.
Byloje esantys medicininiai dokumentai (b.l.21-23) patvirtina, kad dar 2001 metais pareiškėjui diagnozuota ŽIV liga, o 2009 metais- AIDS indikatorinis susirgimas. Tokia aplinkybė patvirtina, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra tiesiogiai susiję su jo laikymu Areštinėje laikotarpiu nuo 2013-07-02 iki 2014-04-01.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje nurodyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu.
Kadangi įtariamųjų asmenų prašymus dėl pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis nagrinėja ir sprendimus priima ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, dėl nesudarymo galimybės pareiškėjui pasimatyti su šeimos nariais Kalipėdos apskrities VPK pareigūnų veiksmų neteisėtumas nekonstatuotinas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovo neteisėtų veiksmų aplinkybė nėra įrodyta, o vienos iš atsakomybės sąlygų nebuvimas eliminuoja teisinį poreikį svarstyti dėl kitų atsakomybės sąlygų buvimo bei eliminuoja reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu teismas
n u s p r e n d ž i a:
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.
Teisėja Eglė Kiaurakytė