Pirmos instancijos teismo  teisėja                                                     Civilinė byla Nr. 2A-585-198/2015

Alvida Jasaitytė - Pralgauskienė                                    Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04669-2014-5

                                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:              21.4.1.4.; 24.; 71.;

(S)

99.3.; 99.7; 114.4; 114.11; 116.1;

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 1 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

kolegijos teisėjų: Birutės Valiulienės ir Eigirdo Činkos,

  teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo S. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-93-940/2015 pagal ieškovo S. S. ieškinį dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrą dalinę nuosavybę, sandorio pripažinimo apsimestiniu atsakovėms N. B. ir  I. B., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, A. B.

n u s t a t ė:

Ieškovas S. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms N. B. ir I. B., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, A. B., prašydamas pripažinti, kad S. S. ir atsakovės N. B. bendros jungtinės veiklos rezultate buvo sukurta bendra dalinė nuosavybė į N. B. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su 8/100 dalimi ūkinio pastato (unikalus Nr. 2795-3007-5021, esančius Ukmergės g. 25-5, Panevėžyje, garažą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini)), esantį duomenys neskelbtini), 9/100 dalį negyvenamosios patalpos – palėpės (unikalus Nr. duomenys neskelbtini)), esančios duomenys neskelbtini), pripažinti, kad pusė šio nekilnojamojo turto nuosavybės teise priklauso ieškovui, pripažinti automobilio Mercedes Benz duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kurioje pirkėja nurodyta atsakovė I. B., negaliojančia, ir šios sutarties šalimis (pirkėjais) pripažinti ieškovą ir atsakovę N. B. bei priteisti iš atsakovės N. B. už šį automobilį 9500 Lt kompensaciją, taip pat priteisti iš atsakovių visas bylinėjimosi išlaidas (1 t., 144-151 b.l.).

Ieškovas S. S. ieškinyje, teismo posėdžio metu paaiškino, kad su atsakove N. B. kartu gyventi pradėjo nuo 1992 metų. Nors santuokos nebuvo sudarę, gyveno kaip šeima, susiklostė ne tik asmeniniai neturtiniai, bet ir turtiniai santykiai: vedė bendrą ūkį, susilaukė vaikų (E. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. S., gim. (duomenys neskelbtini),), juos kartu auklėjo ir iš bendrų lėšų išlaikė, taip pat kartu augino ir bendrai išlaikė N. B. dukrą R. J., gim. 1991 m., bendrai įgijo kilnojamo ir nekilnojamo turto, net turėjo bendras banko sąskaitas, pajamos bei išlaidos buvo bendros lygiomis dalimis, t.y. buvo susitarę, jog kooperuodami kiekvienas savo lėšas, darbą, žinias, sukurs bendrą dalinę nuosavybę, kartu išlaikys ir užaugins nepilnamečius vaikus. Gyveno pas atsakovės tėvus N. R., o vėliau, maždaug 1993 m. ar 1994 m. persikraustė į Biržus, į jo (ieškovo) motinai priklausantį butą. Savo būsto tada dar neturėjo. Santaupų turėjo labai mažai. Atsakovė dirbo fotoateljė, o jis, ieškovas, dirbo „Biržų žemtiekime“. Jo pajamos buvo apie 400 Lt per mėnesį. 1999 metų liepos viduryje kartu su atsakove N. B. ir draugu išvažiavo į Norvegiją ieškoti darbo. Apie 2,5 mėn. dirbo pas ūkininką, o 1999 m. rugsėjo pabaigoje grįžo į Lietuvą. Kartu su N. B. uždirbo apie 40000 Norvegijos kronų. Grįžęs į Lietuvą vėl dirbo „Biržų žemtiekime“ apsaugos darbuotoju. N. B. nedirbo. Pragyveno iš jo algos ir atsakovės gaunamų alimentų už dukrą (duomenys neskelbtini),. Parsivežtus iš Norvegijos pinigus taupė ir tik šiek tiek jų paėmė pragyvenimui. Į Norvegiją vėl išvyko 2000 metų pavasarį ir atgal į Lietuvą grįžo rudenį. Šio išvažiavimo metu uždirbo ir sutaupė apie 100 000 Norvegijos kronų. Nuo 1999 m. iki 2004 m. dirbo sezoninius darbus Norvegijoje. Pats išbūdavo visą vasarą, kartais ir iki gruodžio mėnesio, o atsakovė į Lietuvą grįždavo rudenį. Iki 2001 metų Norvegijoje dirbdavo nelegaliai, o nuo 2001 m. darbas jau buvo legalus. Dirbdavo maždaug po 25 dienas per mėnesį ir į Lietuvą parsiveždavo maždaug 100 000 - 150 000 Norvegijos kronų. Pinigus, kol dirbo, laikė Norvegijos banke, o į Lietuvą parsiveždavo grynaisiais ir juos laikė namuose. Niekada nedeklaravo atsivežamų pinigų. Turėdami apie 100 000 Norvegijos kronų santaupų, Vilniuje arba Panevėžyje su N. B. planavo pirkti butą, kadangi N. B. ruošėsi stoti mokytis. 2002 metais atsakovė įstojo į Panevėžio kolegiją ir į Norvegiją dirbti per mokslo metus nebevažiavo. Atsakovei įstojus mokytis, 2002 metais kartu įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 35 000 Lt. Butą pirko šeimai ir bendriems poreikiams tenkinti. Dėl buto kainos su buto pardavėja derėjosi jis (ieškovas). Mokėjo grynaisiais pinigais. Kartu su butu įsigijo ir dalį ūkinio pastato. Garažą pirko atskirai, 2005 metais. Jį apžiūrėjo kartu su S. K.. Garažą pardavė V. J.. Iš pradžių kaina buvo didesnė, bet kadangi garaže nebuvo elektros įvado, nusiderėjo iki 9500 Lt. Pinigus už garažą mokėjos jis (ieškovas). Mokėjo du kartus – iš pradžių 3000 ar 4000 Lt avansą, o paskui likusią sumą. Nekilnojamąjį turtą užregistravo N. B. vardu dėl mokesčių, be to, labai pasitikėjo atsakove, jų santykiai buvo puikūs. Pinigai, už kuriuos pirko nekilnojamąjį turtą, buvo uždirbti kartu. Namo bendrijos pirmininkui P. A. už namo renovaciją pinigus grynaisiais ir pavedimu mokėjo jis (S. S.). Jis (ieškovas) mokėjo ir komunalinius mokesčius už šį butą. Turėjo pinigų, todėl su N. B. planavo nusipirkti arba BMW, arba Mercedes Benz markės automobilį. 2008 metais iš bendrų pinigų Kauno mašinų turguje už 13 000 eurų įsigijo automobilį Mercedes Benz ML 400. Į turgų važiavo jis (ieškovas), N. B. ir draugas S. K.. Dėl kainos ir automobilio markės sprendė jis (S. S.). A. B. „Regitroje“ užregistravo I. B. vardu, kadangi šia transporto priemone ketino važinėti Norvegijoje, kur, jei esi legalus Norvegijos gyventojas, ten dirbi ir turi nekilnojamojo turto, turi teisę važinėti tik Norvegijoje įsigyta transporto priemone. Tikėjosi, kad jei mašina bus registruota trečiojo asmens vardu, galės ja naudotis Norvegijoje. Tačiau Norvegijos muitinė transporto priemonę Mercedes Benz konfiskavo ir tik po ilgo įrodinėjimo ją atidavė. Mašiną teko grąžinti į Lietuvą. Automobilio Mercedes Benz ML 400 draudimo sutartį sudarė I. B. vardu, nes įmokų suma mažesnė, tačiau draudimo įmokas mokėjo ieškovas. Mokėjimo kvitų neišsaugojo. 2006 metais kartu su N. B. N. įsigijo namą. Namo pirkimui paėmė 1 200 000 Norvegijos kronų paskolą. 110 000 ar 120 000 Norvegijos kronų įnešė savų lėšų. Šiuo metu jau yra grąžinęs apie 200 000 Norvegijos kronų paskolos už namą ir apie 100 000 Norvegijos kronų paskolos, kurią ėmė namo įrengimui. Kas mėnesį moka po 6050 kronų paskolos. Namo įrengimui pinigų 2011-02-24 buvo pasiskolinęs ir iš savo mamos. N. B. taip pat skolinosi pinigų namo įrengimui. R. B. (atsakovės sesuo) atsakovei paskolino apie 60000 Lt. Už šiuos pinigus buvo perkamos statybinės medžiagos. Skolinosi, nes norėjo greičiau įsirengti namą. Santykiai su N. B. kelis mėnesius yra konfliktiški, atsakovė turi naują draugą. Santykiai su N. B. artimaisiais buvo geri iki 2014 metų pavasario. Atsakovės N. B. atžvilgiu niekada nesmurtavo. Atsakovė dėl teismo įsakymo dėl išlaikymo iš jo priteisimo sūnui E. S. į teismą kreipėsi tik todėl, kad kaip vieniša motina gautų kompensaciją už buto, esančio Panevėžyje, šildymą. Teismo įsakymas nebuvo perduotas antstoliams priverstinai vykdyti, nes visada teikė išlaikymą savo vaikams.

    Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo S. S. 19,00 € procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei. Atmetė atsakovių N. B. ir I. B. prašymą dėl baudos ieškovui S. S. skyrimo. Teismas nurodė, kad išklausius byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus, ištyrus rašytinę bylos medžiagą, nepasitvirtino ieškovo teiginys, jog buvo panaudotos ir jo lėšos ginčo nekilnojamojo turto ir automobilio pirkimui, ieškovas taip pat nepateikė teismui kitų įrodymų, patvirtinančių jo teiginį apie asmeninių lėšų panaudojimą ginčo turto pirkimui. Nurodo, jog ieškovui ne kartą buvo siūlyta pateikti papildomus įrodymus ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, tokia ieškovo teisė buvo išaiškinta tiek teismo nutartyje bylą skirti nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje, tiek parengiamojo teismo posėdžio metu bei vėliau nagrinėjant bylą, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo, o teismui šios kategorijos bylose nesant aktyviam, įrodymų rinkimas teismo iniciatyva neatliekamas. Teismas konstatavo, jog visų aptartų įrodymų visuma neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad gyvendami bendrai S. S. ir N. B. Lietuvoje sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę. Tai, kad ieškovas ir atsakovė N. B. gyveno kartu, nepatvirtina, kad tokiu būdu jie siekė įgyti ir įgijo bendros nuosavybės teisėmis butą, dalį ūkinio pastato, dalį palėpės, garažą, esančius Ukmergės gatvėje, Panevėžyje, bei automobilį Mercedes Benz ML 400. Konstatvo, kad ištirti įrodymai daugiau leidžia spręsti apie tai, kad nors šie asmenys gyveno kaip partneriai, tačiau bendrosios nuosavybės, esančios ginčo objektu, nesukūrė, kas sudaro pagrindą ieškiniui atmesti (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

                          Apeliaciniu skundu ieškovas S. S. prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas, kadangi vienos proceso šalies pateiktiems duomenims buvo suteikta nepagrįsta viršenybė, patikimumas, tokiu būdu neobjektyviai įvertinus kitus byloje esančius įrodymus ir priėmus nepagrįstą sprendimą. Laikotarpyje nuo 1999 metų iki 2002 metų uždirbtų lėšų Norvegijoje bei paskesnių stabilių pajamų dirbant Norvegijoje neginčija atsakovė, tokiu būdu patvirtindama galimybę sutaupyti lėšas buto pirkimui. Atsakovės parodymai dėl neva išleidžiamų visų uždirbtų lėšų neteisingi, melagingi, kadangi uždirbus apie 44000 lt, logiškai neįmanoma šios sumos išleisti per 6-7 mėnesius gyvenant Lietuvoje ir lėšas taupant, leidžiant tik būtiniausiems poreikiams, turint planų bei ketinimų įsigyti nuosavą šeimos turtą, kadangi kaip nurodė N. B., neva duodamų tėvų pinigų (50 Lt į savaitę) pakako jiems pragyventi. Nuo 1999-12-14 iki 2000-02-29 dirbo UAB „Žydruva“, gavo pajamas šeimos pragyvenimui, vėlesniais periodais taip pat gaudavo oficialias pajamas, dalį jų neoficialiai. I. B. neturi vairuotojo teisių, niekada nėra naudojusi automobilio kaip transporto priemonės asmeniškai, I.A. B. šeima turi savo automobilį, kurį naudoja iki šiol, todėl neturint net patalpos naujam automobiliui laikyti, nėra pagrįsta ir logiška teigti, kad automobilis buvo įgytas vieninteliam tikslui  - prestižui, neva ieškovą ir atsakovę nuvežti į oro uostą. Automobilis buvo įsigytas ieškovo ir atsakovės turint vienintelį tikslą, juo naudotis Norvegijoje. Atsiliepime į ieškinį bei duodama paaiškinimus teisme N. B. nurodė prieštaringas aplinkybes, jog tėvai visuomet gyveno pasiturinčiai, kadangi liudytojas P. V. nurodė, kad I.A. B. niekuomet nelaikė pastarųjų nurodyto gyvulių kiekio, todėl jų pajamos iš ūkio buvo akivaizdžiai mažesnės, pakankamos tik judviejų minimaliam pragyvenimui. Pats ieškovas I.A. B. padovanojo savo asmeninį automobilį, kadangi jie neturėjo pakankamai lėšų naujai transporto priemonei įsigyti. Laikydami mažą ūkį, neturėjo jokių galimybių sukaupti 2002 metais 40000 Lt santaupų. Atsakovė nenurodė duomenų apie neva turėtą 2000 Lt dydžio skolą ruošiantis kelionei į Norvegiją 1999 metais, kadangi tai nėra tiesa. Atsiliepime į ieškinį I. B. taip pat nurodė neteisingas, prieštaringas aplinkybes, neva ieškovas ir atsakovė 1999 metais uždirbo 20000 kronų, kuomet N. B. parodė skirtingai – buvo uždirbta 30000 kronų, ieškovo teigimu 40000 kronų. Ieškovas  nurodo, jog sekančiais metais uždirbo daugiau, todėl nepagrįstas atsakovės teiginys, neva buvo uždirbę tik šiek tiek, neįvardijant sumos. I. B. melagingai nurodė neva laikė karves, apie dešimt ir prieauglį, kuomet liudytojas, gyvenantis tame pačiame kaime šias aplinkybes paneigė. Taip pat nurodė melagingus duomenis apie metines pajamas, kadangi oficialūs dokumentai – deklaracijos patvirtina priešingai. Ieškovas skype programa visuomet bendravo su I. B.. I. B. taip pat nurodė prieštaringas, neteisingas aplinkybes apie šeimos finansinę padėtį, o būtent dėl nuomojamos 25 hektarų žemės, kadangi I.A. B. niekada nevaldė tiek žemės, nes ieškovo mama buvo išnuomojusi I.A. B. žemę, esančią toli nuo (duomenys neskelbtini), kaime. Iš I.A. B. pateiktų banko sąskaitų išrašų matyti, jog gaunamos pajamos buvo minimalios ir jas išleisdavo visas, periodiškai išgrynindami mažomis sumomis. Duomenų apie banke turėtas lėšas byloje nebuvo pateikta. Teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis, nepagrįstai dalį jų pripažino patikimais, o dalį vertino kritiškai. Teigia, jog iki paskutinio konflikto visuomet gyveno kartu, pykčių  gyvenant atskirai nebuvo. N. B. negalėjo paaiškinti kam buvo reikalingi S.M. M. pinigai, neva atvežti perkant butą, ji negalėjo nurodyti tikslios sumos 4000 -5000 Lt, kadangi iš tiesų lėšos buto pirkimui buvo ieškovo ir atsakovės N. B.. I. B. nurodė už butą sumokėjusi 40000 Lt, tuo tarpu iš tiesų buvo sumokėta 33000 Lt. I. B. taip pat nurodė neteisingai, neva I. B. davė 35000 Lt grynais. Teismas nepagrįstai nevertino kaip patikimų, pakankamų liudytojos O. K. paaiškinimų, jog ieškovas su atsakove butą rinkosi kaip šeima. Atsakovės naudai parodymus davę asmenys nebuvo objektyvūs, teisingi, priešingai, būdami šališki nurodė melagingas aplinkybes, siekdami padėti N. B. išvengti turtinių nuostolių. Nurodo, jog pajamų –išlaidų žurnalo duomenys nepatvirtina I.A. B. turėjus atitinkamas pajamas iš darbo ūkyje. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad turėjo pakankamai lėšų buto su dalimi ūkinio pastato pirkimui. Ieškovas ir atsakovė pripažino kad dirbo Norvegijoje, gaudavo nemažas pajamas iš darbo. Nurodo, jog liudytojas P. A. patvirtino, kad garažą pardavė būtent ieškovui ir N. B.. I.A. B. pagal byloje esančią informaciją, neturėjo galimybės nuo 2002 metų, kuomet neva nupirko butą, vėlgi sutaupyti pakankamai lėšų garažui ir automobiliui pirkti. Vertinant ieškovo ir atsakovės N. B. darbinę veiklą ir nuolatines pajamas Norvegijoje, akivaizdu, jog sutaupyti pinigų brangiems daiktams pirkti buvo galima. Automobilis buvo įsigytas 2008 metais už 13000 €, todėl liudytojos nurodyta suma yra artima sandorio sumai. Liudytoja O. K. matė ir žinojo faktą, kad kronos buvo keičiamos į eurus, po to, vykstama pirkti automobilį. Ieškovas ir N. B. turėjo pakankamai lėšų automobiliui įsigyti. Pokalbiai Skype programa turėjo būti vertinami, nes N. B. tiesiogiai nurodė, jog turtas yra bendras. I. B. pozicija, neva ieškovas žinojo, Skype programos kodus ir galėjo įrašyti jam reikalingus duomenis yra niekuo nepagrįsti, absurdiški, kadangi fiziškai neįmanoma vienam asmeniui būnant skirtingose šalyse, skambinti vienas kitam ir kalbėtis.                             Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovės prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentas, kad vienos proceso šalies pateiktiems duomenims buvo suteikta nepagrįsta viršenybė, patikimumas, tokiu būdu neobjektyviai įvertinus kitus byloje esančius įrodymus yra deklaratyvus ir emocijomis paremtas argumentas. Ieškovo teiginiai apie nurodytu laiku gautas pajamas yra prieštaringi, nesutapo ieškovo kviestų liudytojų parodymai apie gautas neva labai dideles pajamas. Ieškovo teiginį, kad jis su N. B. buto pirkimo metu gyveno, nebuvo susipykę, paneigia jo paties negalėjimas paaiškinti už kokią sumą įgytas butas. Ieškovas klaidina teismą skunde nurodydamas visiškai priešingas, nei buvo nustatyta teismo posėdžio metu, aplinkybes dėl N. B. paaiškinimų, pajamų pakankamumo 1999-2002 metais, I. Ir A. B. turtinės padėties, dėl nuomojamos žemės iš (duomenys neskelbtini). Ieškovas turėjo įrodyti, kad (duomenys neskelbtini), šeima neturėjo pinigų lėšų ginčo turtui įsigyti. Nepripažintini įrodymais ieškovo pateikti duomenys iš neva Skype susirašinėjimo,  nes jie nekonstatuoti antstolio, o atsakovė I. B. jų nepripažino autentiškais, nes ieškovas naudojosi jos Skype prisijungimo vardu ir slapyvardžiu. Prašo nepriimti ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų, nes ieškovas turėjo teisę ir pareigą juos pateikti pirmos instancijos teisme posėdžio metu. Ieškovas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo.

          Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 1 d. 1 p.).

          Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1–2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

         Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį atmetė. Su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais teisėjų kolegija iš esmės sutinka.

           Pirmosios instancijos teismas  nustatė ir byloje neginčijamos aplinkybės, kad  ieškovas S. S. ir atsakovė N. B. kartu nesusituokę gyventi pradėjo nuo 1992 metų, kartu keitė gyvenamąją vietą, nuo 1999 metų pradėjo kiekvienais metais važinėti dirbti į Norvegiją, o nuo 2005 metų Norvegijoje pradėjo gyventi ir dirbti nuolat. S. S. nuo 2006-11-18 Norvegijoje turi individualią įmonę (1 t., 42-44 b.l.). Gyvendami kartu ieškovas S. S. ir atsakovė N. B. susilaukė dviejų vaikų – (duomenys neskelbtini), jiems gimė sūnus E. S., o (duomenys neskelbtini), – dukra E. S. (1 t., 20-21 b.l.). Ginčo šalims gyvenant kartu, atsakovė N. B. asmeninės nuosavybės teise įgijo nekilnojamojį turtą. Tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro išrašai bei pirkimo-pardavimo sutartys, iš kurių matyti, kad pastatas-garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), pagal 2005-04-04 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VK-2137, 8/100 pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagal 2002-12-04 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.  6670, taip pat 9/100 negyvenamosios patalpos-palėpės patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pagal 2002-12-04 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6670 asmeninės nuosavybės teise priklauso N. B. (1 t., 13-17, 111-112, 114-115 b.l.); butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise pagal 2002-12-04 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6670 taip pat priklauso N. B. (1 t., 18 b.l.). Be to, S. S. ir N. B. N., Porsgrunn savivaldybėje, kaip nuolatiniai gyventojai kartu 2006 metais įsigijo gyvenamosios paskirties atskirą būstą – namą (1 t., 45-48 b.l.). Ginčo šalys nurodė, kad bendrą ūkį vedė iki 2013-09-01 įvykusio šeimyninio konflikto. Iš 2013-10-18 rašto taip pat matyti, kad N. B. su savo vaikais E. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. S., gim. (duomenys neskelbtini), atvyko į Telemarko krizių centrą 2013-09-01 ir 2013-10-17 išvyko. Persikėlė į naujus namus (1 t., 108-110 b.l.).

                        Apeliaciniame skunde keliami netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimai teigiant, jog vienos proceso šalies pateiktiems duomenims buvo suteikta nepagrįsta viršenybė, patikimumas, tokiu būdu neobjektyviai įvertinus kitus byloje esančius įrodymus ir priėmus nepagrįstą sprendimą kas galėjo lemti neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti,  yra deklaratyvūs ir emocijomis paremti argumentai. Vien ta aplinkybė, jog yra priimtas apeliantui nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, kad vienos proceso šalies pateiktiems duomenims buvo suteikta nepagrįsta viršenybė, patikimumas, tokiu būdu neobjektyviai įvertinus kitus byloje esančius įrodymus ir priėmus nepagrįstą sprendimą.

          Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Apeliantas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus. Faktą, kad šalys buvo susitarę, jog kooperuodami kiekvienas savo lėšas, darbą, žinias, sukurs bendrą dalinę nuosavybę, įrodyti privalo būtent apeliantas. Bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas savo teiginių dėl susitarimo su atsakove N. B. kurti turtą bendrosios nuosavybės pagrindu neįrodė. Apeliantas neįrodė, kad dalyvavo perkant butą kartu su 8/100 pastato-ūkinio pastato, esančius (duomenys neskelbtini), ir registruotus atsakovės N. B. vardu, pagal 2002-12-04 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6670 (1 t., 18 b.l.) ir neįrodė, jog minėtą butą bei dalį ūkinio pastato įgijo kartu su atsakove N. B. bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Taip pat apeliantas neįrodė ir kito savo teiginio, kad už butą bei 8/100 ūkinio pastato, esančius (duomenys neskelbtini), mokėjo iš bendrai su atsakove N. B. N. uždirbtų bei sutaupytų piniginių lėšų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šias išvadas pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas tinkamai pagrindė. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog, sprendžiant dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su bendrosios jungtinės sutarties sudarymo ir vykdymo, ir šių aplinkybių teisinio įvertinimo, teismas rėmėsi bankų sąskaitų išrašais, pažymomis apie ieškovo, atsakovių, trečiojo asmens darbo užmokestį. Taip pat vertino apelianto pakviestų liudytojų parodymus ir pagrįstai sprendė, kad pakviesti liudytojai negalėjo patvirtinti jokių aplinkybių apie apelianto turėtas pakankamas pinigines lėšas buto su dalimi pastato pirkimui, nes jie yra prieštaringi tarpusavyje, todėl negali būti laikomi patikimais įrodymais byloje. Tuo tarpu apeliantas nei rašytiniais, nei kitokiais leistinais įrodymais nepagrindė aplinkybės, kad turėjo pakankamai piniginių lėšų buto su dalimi ūkinio pastato pirkimui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad neatitikimai dėl A ir I. B. galvijų laikytų galvijų skaičiaus, dėl iš ūkio gautų pajamų dydžio, abejonės dėl pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnaluose atliktų ir neaptartų taisymų bei braukymų, nepaneigia aplinkybės, kad I. B. bei A. B. turėjo santaupų grynaisiais pinigais, kuriuos laikė namuose, ir už kuriuos galėjo savo dukrai N. B. 2002 metais nupirkti butą Panevėžyje.  Be to, ne tik rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovė I. B. ir tretysis asmuo A. B. turėjo nuolatines pajamas ne tik iš darbo užmokesčio bei ūkio, tačiau ir nedeklaruotas pajamas, trečiojo asmens gautas dirbant skysto kuro bazėje. Pažymėtina, kad faktus, jog turtas įsigytas iš apelianto bei N. B. lėšų bei, kad I. Ir A. B. neturėjo pinigių lėšų ginčo turtui įsigyti, privalo įrodyti apeliantas. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių A ir I. B. gautas/gaunamas pajamas, kurios buvo skirtos įgyti nekilnojamam bei kilnojamam turtui – apeliantas leistinais įrodymais nepaneigė, kad pinigus butui, garažui, įsigyti davė I. B., o automobilis buvo pirktas už asmenines A ir I. B. lėšas. Todėl atmestinas apeliacinio sklundo argumentas, kad byloje nepateikta įrodymų, kad I ir A. B. turėjo ir galėjo turėti santaupų.

    Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apsimestinio sandorio ir kompensacijos už automobilį priteisimo, teisingai sprendė, kad šiuo atveju byloje esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, ar automobilio pirkėjas turėjo lėšų atsiskaityti už įgytą turtą. Apeliantas leistinais įrodymais neįrodė turėjęs pinigų apmokėti už įsigyjamą automobilį ne mažiau kaip 13 000 eurų. Apylinkės teismas nurodė, kad apelianto teiginiai apie galimus pinigų šaltinius (sutaupytą darbo užmokestį Norvegijoje), įvertinus  aplinkybę, kad 2006 m. ieškovas ir atsakovė N. B. pasiėmę paskolą įsigijo nekilnojamąjį turtą Norvegijoje (1 t., 45-48 b.l), nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien atsakovės I. B. ir jos dukters N. B. paaiškinimai negali būti vertinami kaip patikimi įrodymai, tačiau atsakovė I. B. savo pajamas įrodinėjo rašytiniais įrodymais, kurie kaip jau nurodyta aukščiau, patvirtina atsakovę I. B. turėjus finansines galimybes nusipirkti automobilį Mercedes Benz ML 400. Sutiktina, kad apeliantas priešingai nei atsakovė I. B., neįrodė sandorio sudarymo dieną turėjęs pakankamai lėšų ginčo automobiliui Mercedes Benz ML 400 pirkti. Apelianto teiginį, kad butą bei kitą nekilnojamąjį turtą ir automobilį Lietuvoje pirko kartu su atsakove N. B. iš bendrų lėšų, paneigia ir byloje esantys Sodros duomenys, iš kurių matyti, kad tiek ieškovo, tiek ir atsakovės N. B. oficialios pajamos nuo 1994 metų buvo labai mažos ir nepakankamos ginčo nekilnojamajam ir registruotinam kilnojamajam turtui įsigyti (2 t., 145-155, 156-161 b.l.), o apie pajamas, gautas dirbant Norvegijoje, ieškovas jokių leistinų rašytinių įrodymų nepateikė. Esant tokioms aplinkybėms, pagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog automobilio Mercedes Benz ML 400, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sandoris buvo apsimestinis, todėl apelianto reikalavimas priteisti iš atsakovės I. B. piniginę kompensaciją pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus reikia atsižvelgti į liudytojų parodymų subjektyvųjį pobūdį, į reikalavimus įrodymams dėl jų detalumo (išsamumo), tikslingumo. Pirmosios instancijos teismas nurodė pakankamai argumentų, kodėl atmeta byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus, analizavo šių įrodymų turinį ir liudytojų parodymų reikšmes bylos aplinkybių ir įrodymų visete.Vadovaudamasi tuo teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojų parodymai buvo įvertinti laikantis CPK 185 straipsnio reikalavimų, todėl teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismo išvados tinkamai motyvuotos, padarytos iš įrodymų visumos, įvertinus visų byloje surinktų įrodymų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, įrodomąją reikšmę, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Išvados atitinka faktinius bylos duomenis, įvertintus pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai vertinęs įrodymus ar pažeidęs įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nėra pagrindo paneigti teismo išvados, kad gyvendami kartu S. S. ir N. B. Lietuvoje nesukūrė bendrąją dalinę nuosavybę.

                           Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendime padarytomis išvadomis bei nurodo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir atskirai dėl jų nepasisakoma.

Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti, kurį panaikinti ar pakeisti  apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

               Atsakovė I. B. už advokato pagalbą  apeliacinės instancijos teisme turėjo 600 € išlaidų. Šios išlaidos pagrįstos 2015-05-22 pinigų priėmimo kvitu serija LAT Nr.787179 (b.l.124, t-3). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ginčo pobūdį, bylos apimtį, sprendžia, kad atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme yra realios, būtinos, pagrįstos ir priteistinos iš ieškovo atsakovės I. B. naudai LR CPK 98 str. pagrindu.

             Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 600 € (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

     Teisėjai                                                                                         Eigirdas Činka

                                                                                                           Birutė Jonaitienė

                                                                                             Birutė Valiulienė