Civilinė byla Nr. e2A-89-781/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02357-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.17; 3.3.1.18.3; 3.3.1.19.4; 3.3.1.20

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,ERP“, kuriai atstovauja bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Valnetas“, atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „InnoForce“, G. R. (G. R.) ir O. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“, kuriai atstovauja bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Valnetas“, ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „InnoForce“, G. R. (G. R.) ir O. R. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neteisėto komercinės (gamybinės) paslapties įgijimo bei atskleidimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „ERP“ (toliau – ieškovė, bendrovė), kuriai atstovauja bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Valnetas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį bylos nagrinėjimo metu patikslino (sumažino reikalavimus), ir prašė priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų G. R. (G. R.), O. R. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „InnoForce“ 936 455,80 Eur dydžio žalą.

1.1.                      Ieškovė nurodytą žalą apskaičiavo kaip UAB „InnoForce“ gautą grynąjį pelną už 2011-2015 m. (2011 m. – 58 990,10 Eur; 2012 m. – 36 917,28 Eur; 2013 m. – 68 537,42 Eur; 2014 m. – 101 134 Eur; 2015 m. – 670 877 Eur).

1.2.                      Nurodė, kad UAB „ERP“ buvo įsteigta 2002 m. spalio 28 d.; jos veikla – IT paslaugų ir modernių integruotų sprendimų valstybinėms bei privataus sektoriaus organizacijoms teikimas; veiklos vykdymo laikotarpiu pagrindiniais akcininkais buvo M. Z. bei G. R.; mažoji bendrovės akcininkė buvo O. R., kuri valdė 5 proc. akcijų.

1.3.                      Paaiškino, kad G. R. laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2012 m. vasario 9 d. bendrovėje ėjo verslo vystymo direktoriaus pareigas; pažymėjo, jog jis buvo supažindintas su bendrovės konfidencialios informacijos sąrašu, taip pat 2006 m. kovo 31 d. darbo sutartyje pasirašė konfidencialumo nuostatas dėl bendrovės komercinės paslapties ir kitos konfidencialios informacijos neatskleidimo.

1.4.                      Ieškovės teigimu, atsakovė O. R. nuo 2003 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. sausio 11 d. ėjo pardavimų direktorės pareigas; anot ieškovės, O. R. taip pat buvo supažindinta su konfidencialios informacijos sąrašu, 2003 m. rugsėjo 5 d. darbo sutartyje pasirašė konfidencialumo nuostatas dėl bendrovės komercinės paslapties ir kitos konfidencialios informacijos neatskleidimo, įsipareigojo išlaikyti visišką konfidencialios informacijos slaptumą, jos neatskleisti; 2011 m. sausio 3 d. papildomai pasirašė konfidencialumo sutartį, kuria taip pat įsipareigojo neatskleisti bendrovės konfidencialios informacijos.

1.5.                      Nurodė, kad atsakovė UAB „InnoForce“ buvo įsteigta 2011 m. spalio 17 d. ir jos pagrindinė veikla, kaip ir ieškovės, buvo IT paslaugų ir modernių integruotų sprendimų valstybinėms bei privataus sektoriaus organizacijoms teikimas. Pažymėjo, kad 2012 m. sausio 31 d. atsakovai G. R. ir O. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, o 2012 m. sausio 11 d. O. R. nutraukė darbo sutartį su ieškove ir jau 2012 m. vasario 1 d. buvo paskirta eiti UAB „InnoForce“ direktorės pareigas, o G. R., 2012 m. vasario 9 d. nutraukęs darbo sutartį su ieškove, pradėjo eiti UAB „InnoForce“ verslo plėtros direktoriaus pareigas, nuo 2013 m. lapkričio 9 d. išrinktas UAB „InnoForce“ vadovu, kurios vienintele akcininke nuo 2014 m. lapkričio 12 d. yra R. R. (G. R. sutuoktinė).

1.6.                      Ieškovė paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 20 d.; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu; Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi nurodytą pirmosios instancijos teismo nutartį iš esmės paliko nepakeistą, nurodydamas papildomus tyčinio bankroto požymius.

1.7.                      Ieškovės teigimu, minėtomis nutartimis buvo konstatuota, kad atsakovai G. R. ir O. R. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir (ar) pasinaudojo ieškovės komercine (gamybine) paslaptimi, t. y. jog atsakovams G. R. ir O. R. perėjus dirbti pas atsakovę UAB „InnoForce“, jie pasinaudojo bendrovėje sukaupta patirtimi, įgytomis žiniomis, reputacija ir pažintimis bei sudarė bendrovei konkurenciją informacinių technologijų paslaugų srityje; taip pat jie siekė ne tik sudaryti bendrovei konkurenciją informacinių technologijų srityje, bet ir pašalinti ieškovę iš rinkos, pateikdami pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo; taip pat buvo konstatuota, jog neturėtų būti apeliuojama vien tik į viešųjų pirkimų sutartis, nes ieškovė teikė specialias paslaugas ir buvo lyderė rinkoje, o išskaidžius įmonės veiklą, tapo akivaizdu, jog su valstybinėmis įmonėmis sudarytos sutartys turėjo būti tęsiamos, todėl į rinką įsiliejus atsakovei UAB „InnoForce“, ji lengvai perėmė ieškovės neįvykdytus įsipareigojimus.

1.8.                      Ieškovės administratorė pabrėžė, kad atsakovams pradėjus plėtoti neteisėtą, nesąžiningą konkurencinę veiklą – teikti analogiškas paslaugas ieškovės klientams, persiviliojus bendrovės darbuotojus bei atlikus nesąžiningus veiksmus siekiant pašalinti ieškovę iš rinkos, ieškovė ne tik kad daugiau nebegavo užsakymų (ir pajamų) iš savo klientų, bet ir atsakovams pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, ieškovė prarado daug klientų, jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams dar labiau išaugo, bei galiausiai ieškovei iškelta bankroto byla.

1.9.                      Ieškovė nurodė, kad atsakovai G. R. ir O. R. atskleidė ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją atsakovei UAB „InnoForce“, kuri pasinaudojo šia informacija ir perviliojo ieškovės klientus bei darbuotojus, todėl teigė, jog atsakovai bendrais neteisėtais veiksmais padarė žalą ieškovei bei turi atsakyti solidariai.

2.       Atsakovė UAB „InnoForce“ atsiliepime į ieškinį (triplike, teismo posėdžio metu) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

2.1.                      Nurodė, kad atsakovė UAB „InnoForce“ negali būti kaltinama konfidencialios informacijos ir komercinės paslapties atskleidimu, nesąžininga konkurencija BUAB „ERP“ atžvilgiu, nes jokios konfidencialios informacijos ar komercinių paslapčių atsakovė nežinojo ir neatskleidė, taip pat nebuvo ieškovės konkurentė, kadangi ieškovės ir atsakovės veiklos laikotarpiai skyrėsi (UAB „InnoForce“ buvo įsteigta kai BUAB „ERP“ buvo jau nemoki ir nebevykdė veiklos).

2.2.                      Teigė, kad UAB „InnoForce“ sudarė sutartis su savo klientais laimėjusi viešųjų pirkimų konkursus, iš kurių gavo didžiausią savo pajamų dalį. Pažymėjo, kad informacija apie viešuosius pirkimus ir iš to atsiradusius klientus dėl savo viešo prieinamumo nėra konfidenciali, o pats viešųjų pirkimų pobūdis lemia, jog visa informacija apie pirkimus yra viešinama ir prieinama tretiesiems asmenims. Anot atsakovės, ieškovė neįvardijo konkrečių pavyzdžių, kaip pasireiškė konfidencialios informacijos atskleidimas, ieškinį grindžiant tik prielaidomis. Be to, atsakovės teigimu, ieškovė nenurodė koks yra BUAB „ERP“ komercinės paslapties sąrašas. Nurodė, kad ieškovės paminėti UAB „InnoForce“ klientai yra ne privatūs juridiniai asmenys, tačiau atsiradę iš laimėtų viešųjų pirkimų konkursų, tuo labiau jog UAB „InnoForce“ ir BUAB „ERP“ niekada nedalyvavo tame pačiame viešųjų pirkimų konkurse (tarp paskutinės BUAB „ERP“ sudarytos viešojo pirkimo sutarties ir pirmos UAB „InnoForce“ viešojo pirkimo sutarties vienerių metų skirtumas); be to, nei viena privati bendrovė, kuri buvo BUAB „ERP“ klientė, niekada netapo UAB „InnoForce“ kliente. Taigi, atsakovės vertinimu, ieškovės minimi verslo kontaktai nebuvo panaudoti.

2.3.                      Pažymėjo, kad BUAB „ERP“ pakenkė ne atsakovės UAB „InnoForce“ veikla, bet kitos aplinkybės, iš kurių svarbiausia buvo prasta bendrovės finansinė padėtis, kuri lėmė jos negalėjimą dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, mokėti darbuotojams darbo užmokestį, apsunkino atsiskaitymo su klientais galimybę.

2.4.                      Atsakovės manymu, G. R. ir O. R., kreipdamiesi dėl bankroto bylos iškėlimo, elgėsi vadovaudamiesi teisės aktais, nepažeisdami bankroto iškėlimo procedūrų ir vykdydami savo pareigas; tuo labiau jog BUAB „ERP“ buvo nemoki dar prieš atsakovams kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo (ką patvirtino ir pati ieškovės bankroto administratorė).

2.5.                      Nurodė, kad atsakovė UAB „InnoForce“ per visą bendrovės veiklos laikotarpį iš viso turėjo 64 darbuotojus, tačiau tik trečdalis jų prieš tai kada nors buvo dirbę BUAB „ERP“; dauguma buvusių BUAB „ERP“ darbuotojų išėjo dirbti į kitas informacinių technologijų paslaugų įmones. Pabrėžė, kad BUAB „ERP“ 2011 m. spalio mėn. turėjo net 142 darbuotojus ir tik 8 asmenys tuo metu atėjo dirbti į UAB „InnoForce“, todėl, anot atsakovės, tokios nežymios dalies darbuotojų dalies netekimas negalėjo turėti įtakos BUAB „ERP“ konkurencingumui; tuo labiau kad Lietuvoje iš viso nebuvo daug darbuotojų, išmanančių SAP programinę įrangą ir mokančių su ja dirbti.

2.6.                      Atsakovė aiškino, kad ieškovės prašymas taikyti darbdavio atsakomybę už darbuotojų veiksmais padarytą žalą yra nelogiškas ir prieštaraujantis teisės aktams, nes atsakovė negali būti atsakinga už O. R. ir G. R. veiksmus, net jei ir būtų nustatyti kažkokie darbuotojų konfidencialumo įsipareigojimų pažeidimai.

2.7.                      Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės reikalaujamas priteisti žalos dydis yra nepagrįstas jokiais skaičiavimais ir įrodymais; nesutiko su ieškovės nuomone, jog atsakovės UAB „InnoForce“ 2011-2015 m. gautasis pelnas turėtų būti pripažintas BUAB „ERP“ patirtais nuostoliais, nes, anot atsakovės, jos pajamos ir pelnas niekaip nesusijęs su BUAB „ERP“ patirtais nuostoliais; tuo labiau, kad pastaroji jau buvo nemoki ir nebevykdė veiklos, kai buvo įsteigta atsakovė.

2.8.                      Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškinys negali būti tenkinamas, nes yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Teigė, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas; pažymėjo, jog BUAB „ERP“ veiklos nevykdo nuo 2012 m., o ieškinys pareikštas tik 2016 m. lapkričio 10 d.

3.       Atsakovė O. R. atsiliepime į ieškinį (triplike, teismo posėdžio metu) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

3.1.                      Atsakovė nesutiko su ieškovės motyvais dėl darbuotojų viliojimo iš UAB „ERP“ ir pažymėjo, kad nei UAB „InnoForce“ viliojo O. R., nei vėliau atsakovė, įsidarbinusi UAB „InnoForce“, neperdavė jokios informacijos, susijusios su ieškovės darbuotojais, taip pat pati asmeniškai neviliojo atsakovės darbuotojų. Nurodė, kad atsakovės išėjimą iš darbo bendrovėje lėmė ne siekis pašalinti ieškovę iš rinkos, o ieškovės struktūriniai pertvarkymai. Anot atsakovės, vien ta aplinkybė, kad atsakovė įsidarbino analogišką veiklą vykdančioje įmonėje, savaime nesudaro pagrindo manyti, jog atsakovė atskleidė UAB „InnoForce“ kokią nors ieškovės konfidencialią informaciją.

3.2.                      Pažymėjo, kad atsakovei pradėjus dirbti UAB „InnoForce“, įmonėje jau dirbo kai kurie buvę UAB „ERP“ darbuotojai; jos vadovavimo UAB „InnoForce“ laikotarpiu nuo 2012 m. vasario mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn. į UAB „InnoForce“ atėjo dirbti tik 12 buvusių ieškovės darbuotojų, iš kurių tik 8 tiesiai iš ieškovės įmonės. Be to, paaiškino, kad masinis darbuotojų išėjimas iš bendrovės, taip pat ir klientų netekimas, buvo susijęs su ieškovės skolomis bei iškraustymu iš nuomojamų patalpų.

3.3.                      Atsakovė teigė, kad ji niekaip neprisidėjo prie UAB „InnoForce“ įsteigimo, todėl nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė įsteigė UAB „InnoForce“ siekdama konkuruoti su ieškove ir pašalinti ją iš rinkos; tuo labiau kad atsakovė niekada nebuvo ir nėra UAB „InnoForce” akcininkė.

3.4.                      Nurodė, kad atsakovė, dirbdama UAB „InnoForce“, tiesiogiai nedirbo nei su klientais, nei su tiekėjais, todėl neturėjo jokių galimybių atskleisti ar panaudoti ieškovės komercines paslaptis bei konfidencialią informaciją; tuo labiau jog UAB „InnoForce“ ir ieškovės veiklos laikotarpiai skyrėsi. Teigė, kad UAB „InnoForce“ dalyvaudavo ir laimėdavo viešuosius pirkimus, kuriuose ieškovė net nedalyvavo. Atsakovės vertinimu, ieškovės paskaičiuotas žalos dydis yra nesuprantamas ir nepagrįstas.

4.       Atsakovas G. R. atsiliepime į ieškinį (triplike, teismo posėdžio metu) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4.1.                      Nurodė, kad bendrovėje nebuvo patvirtintas konfidencialios informacijos sąrašas, nes ieškovė nepateikė tai patvirtinančio įrodymo, o atsakovo darbo sutartyje tik deklaratyviai nurodytos konfidencialios informacijos gairės. Teigė, kad, atsakovo žiniomis, bendrovės vadovas M. Z. nebuvo priėmęs įsakymo ar kito administracinio vidaus akto, apibrėžusio bendrovės komercinę (gamybinę) paslaptį ir konfidencialią informaciją, bei nebuvo pasirašytinai supažindinęs visų darbuotojų su tokiu vidaus aktu. Be to, anot atsakovo, iš ieškinio neaišku ką konkrečiai atsakovas atskleidė ir ar tai buvo komercinė paslaptis ar konfidenciali informacija.

4.2.                      Atsakovas nesutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovams pradėjus plėtoti nesąžiningą konkurencinę veiklą, ieškovė negavo užsakymų ir pajamų iš savo klientų, bei pažymėjo, jog pagrindinės ieškovės veiklos pajamos buvo iš viešuosiuose pirkimuose laimėtų konkursų ir jų pagrindu sudarytų paslaugų teikimo sutarčių, o ne užsakymų. Pabrėžė, kad ieškovės nurodytos valstybinės įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka pirko paslaugas viešųjų pirkimų būdu, o joms paslaugas teikė dešimtys įmonių, ne vien tik ieškovė. Atsakovas aiškino, kad ieškovė paskutinę viešojo pirkimo sutartį sudarė 2011 m. spalio 27 d., o UAB „InnoForce“ pirmąją viešojo pirkimo sutartį sudarė tik beveik po vienerių metų – 2012 m. spalio 22 d., todėl, anot atsakovo, UAB „InnoForce“ nekonkuravo su ieškove (jos net nedalyvavo nei viename viešajame konkurse), atitinkamai nebuvo tikslo šios bendrovės eliminuoti iš rinkos.

4.3.                      Nurodė, kad atsakovų kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „ERP“ buvo savalaikis; tai patvirtina ir ieškovės administratorės nustatyti faktiniai duomenys dėl bendrovės nemokumo. Teigė, kad vien tas faktas, jog atsakovas įsidarbino UAB „InnoForce“, nereiškia, kad jis atskleidė kokią nors ieškovės konfidencialią informaciją; taip pat nurodė neviliojęs jokių bendrovės darbuotojų ir pažymėjo, jog patys darbuotojai nutraukinėjo darbo sutartis su ieškove dėl laiku nemokamo darbo užmokesčio, patalpų neturėjimo. Pažymėjo, kad dauguma ieškovės darbuotojų perėjo dirbti į kitas įmones. Atsakovas pabrėžė, kad jis nebuvo ir nėra UAB „InnoForce“ steigėjas ar akcininkas.

4.4.                      Atsakovo vertinimu, ieškovės reikalaujamas priteisti žalos dydis yra nepagrįstas jokiais konkrečiais skaičiavimais ar įrodymais; tuo labiau kad, kaip jau minėta, ieškovės veiklos rodikliai ėmė prastėti gerokai anksčiau nei buvo įsteigta UAB „InnoForce“; be to, nei vienas iš BUAB „ERP“ 2011-2012 m. viešųjų pirkimų konkursuose teiktų pasiūlymų nesutampa su UAB „InnoForce“ teiktais pasiūlymais. Atsakovas nesutiko, kad UAB „InnoForce“ nuo 2011 m. iki 2015 m. gautasis pelnas turėtų būti pripažintas BUAB „ERP“ patirtais nuostoliais, nes UAB „InnoForce“ pajamos ir pelnas niekaip nesusiję su BUAB „ERP“ patirtais nuostoliais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei BUAB „ERP“ solidariai iš UAB „InnoForce“, G. R. ir O. R. 58 990,10 Eur žalai atlyginti, paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5.1.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „ERP“ buvo įsteigta 2002 m. spalio 28 d.; bendrovės pagrindinė ūkinė komercinė veikla buvo IT paslaugų ir modernių integruotų sprendimų valstybinėms bei privataus sektoriaus organizacijoms teikimas; bendrovės veiklos vykdymo laikotarpiu jos pagrindiniais akcininkais buvo M. Z. ir G. R., O. R. valdė 5 proc. ieškovės akcijų. Nustatė, kad atsakovas G. R. laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2012 m. vasario 9 d. bendrovėje ėjo verslo vystymo direktoriaus pareigas, atsakovė O. R. bendrovėje dirbo laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 9 d. iki 2012 m. sausio 11 d., nuo 2008 m. kovo 3 d. ėjo pardavimų direktorės pareigas.

5.2.                      Teismas nurodė, kad atsakovė UAB „InnoForce“ buvo įsteigta 2011 m. spalio 17 d.; jos pagrindinė veikla buvo tokia pati kaip ir ieškovės. Pažymėjo, kad 2012 m. sausio 31 d., prieš pat O. R. tampant UAB „InnoForce“ direktore, atsakovai G. R. ir O. R. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, kuriuo siekė iškelti bendrovei bankroto bylą. Nustatė, kad O. R. 2012 m. sausio 11 d. nutraukus darbo sutartį su ieškove, pastaroji nuo 2012 m. vasario 1 d. buvo paskirta eiti UAB „InnoForce“ direktorės pareigas, o atsakovas G. R. UAB „InnoForce“ pradėjo dirbti nuo 2012 m. vasario 9 d., ėjo verslo plėtros direktoriaus pareigas, nuo 2013 m. lapkričio 9 d. buvo išrinktas UAB „InnoForce“ vadovu (įmonės akcininke nuo 2014 m. lapkričio 12 d. yra G. R. sutuoktinė). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovei bankroto byla buvo iškelta 2012 m. rugpjūčio 28 d.; 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi ieškovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu).

5.3.                      Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartyje (kuriose buvo nagrinėjamas klausimas dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu) konstatuoti esminiai faktai, patvirtinantys, jog atsakovai G. R. ir O. R. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir (ar) pasinaudojo bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi. Taigi, teismas rėmėsi (iš esmės citavo) nurodytose nutartyse padarytomis išvadomis, t. y. kad atsakovams G. R. ir O. R. perėjus dirbti į UAB „InnoForce“, jie pasinaudojo bendrovėje (UAB „ERP“) sukaupta patirtimi, įgytomis žiniomis, reputacija ir pažintimis bei sudarė bendrovei konkurenciją informacinių technologijų paslaugų srityje; minėti atsakovai sąmoningai siekė ne tik sudaryti bendrovei konkurenciją informacinių technologijų srityje, pereidami dirbti į atsakovę UAB „InnoForce“, bet ir pašalinti bendrovę iš rinkos, pateikdami pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo; kad bendrovės atveju neturėtų būti apeliuojama vien tik į viešųjų pirkimų sutartis, nes bendrovė teikė specialias paslaugas ir buvo lyderė rinkoje, o išskaidžius įmonės veiklą, tapo akivaizdu, jog su valstybinėmis įmonėmis sudarytos sutartys turėjo būti tęsiamos, todėl į rinką įsiliejus UAB „InnoForce“, ji lengvai perėmė bendrovės neįvykdytus įsipareigojimus, nes į UAB „InnoForce“ perėjo dirbti žmonės iš bendrovės, taip pat įmonei ėmė vadovauti tie patys žmonės, kaip ir bendrovei; bendrovės nemokumas padidėjo tuomet, kai atsakovai G. R. ir O. R. (ieškovės akcininkai) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, po kurio ieškovė prarado daug klientų, o jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams dar labiau išaugo; jog veiklos perkėlimu į kitą bendrovę buvo siekiama atsikratyti konkurento; kad dalies viešųjų pirkimų laimėjimas savaime nekvalifikuotinas kaip bendrovės veiklos perėmimas, tačiau atsakovų G. R. ir O. R. veiksmai, t. y. perėjimas iš UAB „ERP“ į UAB „InnoForce“, bandymas UAB „ERP“ iškelti bankroto bylą, nemažos dalies UAB „ERP“ darbuotojų įdarbinimas UAB „InnoForce“, buvo kvalifikuoti kaip UAB „ERP“ veiklos perkėlimas, o dalies viešųjų pirkimų konkursų laimėjimas – vienas iš šio veiklos perkėlimo padarinių.

5.4.                      Taigi, teismas pažymėjo, kad byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytos faktinės aplinkybės turi šioje byloje prejudicinę reikšmę, todėl jomis rėmėsi.

5.5.                      Teismas padarė išvadą, kad jei atsakovai G. R. ir O. R. nebūtų atlikę išvardintų nesąžiningos konkurencijos veiksmų, o atsakovė UAB „InnoForce“ šiais neteisėtais veiksmais sudarytomis sąlygomis pasinaudojusi, ieškovė iki šiol būtų vykdžiusi veiklą, todėl sprendė, jog atsakovai privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą. Nurodė, kad šiais veiksmais ieškovei buvo padaryta žala, kurią visi atsakovai turi atlyginti solidariai, nes šiuo atveju neįmanoma atriboti atsakovų veiksmų ir nustatyti jų kaltės dalies, todėl sprendė, jog nagrinėjamu atveju galima tik solidari atsakomybė.

5.6.                      Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ieškovės paskaičiuotą žalą (936 455,80 Eur), kurią ieškovė skaičiavo kaip UAB „InnoForce“ gautą grynąjį pelną už 2011-2015 m., bei pažymėjo, kad UAB „InnoForce“ pelną gavo ne tik dėl aukščiau aptartų atsakovų neteisėtų veiksmų, nes ji vykdo ir kitą, su ieškove nesusijusią, veiklą. Kita vertus, teismas konstatavo, kad tikslios dėl atsakovų neteisėtų veiksmų gauto pelno dalies paskaičiuoti neįmanoma dėl informacijos trūkumo (atsakovei UAB „InnoForce“ nepateikus teismo reikalaujamų dokumentų, motyvuojant komercinių paslapčių buvimu), todėl, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, nustatė, kad ieškovei padarytos žalos dydis, nesant įrodymų jai paskaičiuoti, galėtų būti įvertintas pirmųjų veiklos metų (2011 m.) gauto grynojo pelno dydžiu, kuris lygus 58 990,10 Eur.

5.7.                      Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės UAB „InnoForce“ prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad bylai reikšmingos aplinkybės ieškovės bankroto administratorei galutinai paaiškėjo tik 2015 m. lapkričio 3 d., kai Vilniaus apygardos teismas ieškovės bankrotą pripažino tyčiniu; pažymėjo, jog minėta nutartis įsiteisėjo 2016 m. vasario 29 d., o ieškinys pareikštas 2016 m. lapkričio 10 d., todėl atmetė nurodytą atsakovės prašymą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

6.       Atsakovai UAB „InnoForce“ ir G. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „ERP“ ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1.                      Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenagrinėjo fakto klausimų ar iš viso tarp šalių buvo faktinis konkuravimas, nes, anot atsakovų, kaip buvo nurodyta ir pirmosios instancijos teismui, bendrovių veiklos laikotarpiai skyrėsi, bendrovės nedalyvavo nei viename viešųjų pirkimų konkurse kartu, tarpusavyje nekonkuravo, faktiškai atsakovė UAB „InnoForce“ savo veiklą pradėjo vykdyti po to, kai BUAB „ERP“ nustojo ją vykdyti; tai pripažino ir ieškovės atstovė teismo posėdžio metu.

6.2.                      Atsakovai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje taikė prejudicinius faktus (kurių iš esmės net nekonkretizavo) iš kitų bylų (dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu), kuriose apeliantė UAB „InnoForce“ net nedalyvavo, todėl šios apeliantės atžvilgiu negali būti taikomos aplinkybės, konstatuotos pirmosios instancijos teismo nurodytose nutartyse.

6.3.                      Nurodo, kad nagrinėjamu atveju byloje neįrodytos nei neva panaudotų komercinių paslapčių apimtys, nei pasekmės ieškovei; tuo labiau kad, kaip jau minėta, ieškovė nemokia tapo iki atsakovės veiklos pradžios, todėl teigia, jog atsakovė UAB „InnoForce“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų, atitinkamai jai negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

6.4.                      Be to, anot atsakovų, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasigendama visapusiško įrodymų įvertinimo, tinkamų argumentų, pagrindžiančių priimtą procesinį sprendimą, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas egzistuojant absoliučiam jo negaliojimo pagrindui – sprendimui esant be motyvų.

6.5.                      Atsakovų vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias solidariosios atsakomybės taikymą, nes teismas nors ir nekonstatavo jokių UAB „InnoForce“ neteisėtų veiksmų, tačiau nepagrįstai sprendė, jog visiems atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė.

6.6.                      Apeliantai nurodo, kad, jų vertinimu, ieškovė neįrodė jai padarytos žalos, taip pat jos dydžio, o pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkindamas iš dalies, aiškiai nenurodė, kodėl priteisė būtent tokią sumą, kodėl visą per pirmuosius veiklos metus apeliantės gautą grynąjį pelną prilygino ieškovės patirtai žalai. Pažymi, kad UAB „InnoForce“ negali būti laikoma atsakinga už kitų atsakovų, jos buvusių darbuotojų, veiksmus.

6.7.                      Aiškina, kad ieškovės bankroto administratorė piktnaudžiauja procesu, nes atsakovams iškelta ir daugiau bylų, o bendras prašomos priteisti žalos dydis gerokai viršija galimai ieškovės iš viso patirtos žalos sumą; be to, ieškovė šios bylos nagrinėjimo metu siekė sužinoti UAB „InnoForce“ komercines paslaptis.

6.8.                      Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties termino nepraleidimo ir pažymi, kad ieškovė veiklos nevykdo jau nuo 2012 m., ieškovės bankroto administratorei visos aplinkybės buvo žinomos taip pat jau 2012 m. (nes tada buvo iškelta bankroto byla ieškovei), o ieškinys pareikštas tik 2016 m. lapkričio 10 d., todėl ieškinio senaties terminas, anot apeliantų, akivaizdžiai praleistas.

7.       Atsakovė O. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują – ieškovės BUAB „ERP“ ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      Atsakovas G. R. yra pateikęs prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu; nors pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šio prašymo netenkino, tačiau yra priimtas atsakovo kasacinis skundas, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, jog procesas minėtoje byloje bus atnaujintas ir priimtas priešingas teismo procesinis sprendimas dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, atitinkamai teismų konstatuotos aplinkybės, kuriomis rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas šioje byloje, taps neaktualios. Be to, pažymi, kad teismai, spręsdami dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, netyrė nesąžiningos konkurencijos aspekto, o pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat nenustatė komercinių paslapčių atskleidimo fakto, apimčių ir iš to kilusių pasekmių.

7.2.                      Nurodo, kad ieškovė savo darbuotojus ir klientus prarado dėl savo sunkios finansinės padėties (neatsiskaitant su darbuotojais, netekus patalpų), kuri atsirado dar 2011 m., o ne dėl to, jog jie buvo viliojami atsakovų; be to, ieškovė ir UAB „InnoForce“ nekonkuravo, nes jos veikė skirtingais laikotarpiais.

7.3.                      Atsakovė nesutinka su priteistu žalos dydžiu ir pažymi, kad jis visiškai nepagrįstas; tuo labiau jog atsakovė O. R. neatliko jokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų bei neatskleidė jokios ieškovės konfidencialios informacijos ar komercinių paslapčių, dėl ko ieškovė galėjo patirti žalą. Be to, tiek atsakovė O. R., tiek G. R. UAB „InnoForce“ pradėjo dirbti tik 2012 m., todėl atsakovai 2011 m. negalėjo atlikti kokių nors nesąžiningos konkurencijos veiksmų (o žala priteista vadovaujantis UAB „InnoForce“ 2011 m. gautu grynuoju pelnu). Atsakovė taip pat pažymi, kad jai pradėjus dirbti UAB „InnoForce“, įmonės grynasis pelnas sumažėjo ir 2012 m. sudarė 36 917,28 Eur, todėl tai paneigia argumentus, jog UAB „InnoForce“ buvo atskleistos komercinės paslaptys ir dėl to įmonė patyrė naudą.

8.       Ieškovė BUAB „ERP“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą dalyje dėl 58 990,10 Eur žalos priteisimo ir priimti naują – visiškai tenkinti ieškovės ieškinį ir priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 936 455,80 Eur dydžio žalą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad iš atsakovų priteistinas tik pirmųjų veiklos metų atsakovės UAB „InnoForce“ gautas grynasis pelnas. Apeliantė nurodo, kad atsakovė UAB „InnoForce“ atsisakė byloje pateikti įrodymus apie nesąžiningos konkurencijos veiksmais gautos naudos dydį, dėl to iš esmės buvo užkirstas kelias ieškovei paskaičiuoti tikslų žalos dydį.

8.2.                      Ieškovė aiškina, kad, remiantis teismų praktika, šiuo atveju turėjo būti taikoma contra spoliatorem prezumpcija, pagal kurią, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę. Taigi, anot ieškovės, nagrinėjamu atveju atsakovei UAB „InnoForce“ atsisakius pateikti duomenis, kuriais remiantis galėjo būti nustatytas tikslus ieškovės patirtos žalos dydis, jis turėtų būti apskaičiuotas ir priteistas atsižvelgiant į UAB „InnoForce“ išviešintą gautą grynąjį pelną, tuo labiau kad byloje nepateikta duomenų, jog atsakovė būtų vykdžiusi kitokią nei ieškovė veiklą.

8.3.                      Pažymi, kad atsakovai, atskleidę ir pasinaudoję ieškovės komercine paslaptimi esančia informacija nepraėjus nei metų, negali būti atleidžiami nuo pareigos atlyginti dėl to atsiradusius ir besitęsiančius nuostolius, t. y. neteisėtu pagrindu pradėta gauti nauda negali tapti teisėta.

9.       Atsakovė O. R. atsiliepime į atsakovų UAB „InnoForce“ ir G. R. apeliacinį skundą su skundu sutinka ir prašo jį tenkinti, o ieškinyje pareikštus reikalavimus atmesti.

10.       Atsakovė O. R. atsiliepime į ieškovės BUAB „ERP“ apeliacinį skundą su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

10.1.                      Ieškovė nepagrindė, kad atsakovė O. R. neteisėtai įgijo ieškovės komercinę paslaptį ir (ar) ją atskleidė; be to, nenurodė kokios konkrečiai komercinės paslaptys (konfidenciali informacija) buvo atskleistos, ieškinį grindžiant tik deklaratyviomis aplinkybėmis.

10.2.                      Atsakovės vertinimu, ieškovė nagrinėjamu atveju siekia nepagrįsto praturtėjimo sumos priteisimo, tačiau neįrodinėjo patirtos žalos dydžio nei kaip komercinės paslapties sukūrimo, naudojimo, tobulinimo išlaidų, nei kaip negautų pajamų; taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovai (įskaitant ir atsakovę) nepagrįstai praturtėjo, tik deklaratyviai nurodžiusi, kad priteistina žala turi būti lygi UAB „InnoForce“ grynojo pelno, gauto 2011-2015 m., sumai. Pakartotinai pažymi, kad ieškovė ir UAB „InnoForce“ niekada nekonkuravimo tarpusavyje, o atsakovė neatskleidė jokių ieškovės komercinių paslapčių, atitinkamai UAB „InnoForce“ nepraturtėjo ieškovės sąskaita ir ieškovė nepatyrė dėl to jokios žalos.

10.3.                      Atsakovė teigia, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie nesąžiningos konkurencijos veiksmais gautos naudos dydį, nors turėjo galimybę apskaičiuoti negautų pajamų dydį pagal neįvykdytas sutartis ir tiksliai apskaičiuoti gautiną pelną. Kita vertus, pažymi, kad UAB „InnoForce“ neperėmė jokių ieškovės neįvykdytų įsipareigojimų. Aiškina, kad nagrinėjamu atveju UAB „InnoForce“ pagrįstai atsisakė pateikti į bylą tam tikrus įrodymus, kurie turi konfidencialios informacijos, todėl atsakovė nesutinka su ieškovės nurodytos contra spoliatorem prezumpcijos taikymu.

11.       Atsakovai UAB „InnoForce“ ir G. R. atsiliepime į atsakovės O. R. apeliacinį skundą su skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

12.       Atsakovai UAB „InnoForce“ ir G. R. atsiliepime į ieškovės BUAB „ERP“ apeliacinį skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

12.1.                      Atsakovai nesutinka nei su pirmosios instancijos teismo priteistu žalos dydžiu, nei su ieškovės apeliaciniame skunde prašomu priteisti žalos dydžiu, nes ieškovė neįrodė žalos padarymo fakto bei atitinkamai jos dydžio. Pažymi, kad ieškovė iš viso neįrodė komercinių paslapčių atskleidimo fakto, kas ir kokias konkrečiai ieškovės komercines paslaptis atskleidė. Taigi, anot atsakovų, neįrodžius žalos padarymo fakto ir jos dydžio, ieškovės skunde pareikšti reikalavimai turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti.

12.2.                      Pažymi, kad ieškovės reikalauti dokumentai nebuvo pateikti į bylą, nes jų turinys sudaro UAB „InnoForce“ komercinę paslaptį, o ieškovė nepagrindė tokios informacijos pateikimo būtinumo, nenurodė kokios konkrečiai aplinkybės būtų nustatytos iš prašomų pateikti dokumentų. Teigia, kad nepaisant to, jog ieškovei yra iškelta bankroto byla, minėta UAB „InnoForce“ komercinė paslaptis galėtų būti panaudota ir trečiųjų asmenų naudai, todėl nesutinka su ieškovės nurodytos contra spoliatorem prezumpcijos taikymu.

12.3.                      Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo aplinkybės, kurios buvo nustatytos kitose bylose, negali būti taikomos atsakovės UAB „InnoForce“ atžvilgiu, nes ji nedalyvavo minėtose bylose; tuo labiau kad atsiliepimo į skundą teikimo metu sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo minėtoje byloje (dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu) bei atitinkamai gali būti priimtas priešingas teismo procesinis sprendimas.

13.       Ieškovė BUAB „ERP“ atsiliepime į atsakovų UAB „InnoForce“, G. R. ir O. R. apeliacinius skundus su skundais nesutinka, prašo jų netenkinti ir tenkinti ieškovės apeliacinį skundą priimant naują sprendimą – tenkinant ieškovės ieškinį visiškai. Nurodo šiuos argumentus:

13.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad buvo atskleistos bendrovės komercinės paslaptys ir buvo nesąžiningai konkuruojama su ieškove. Pažymi, kad atsakovai, remiantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 16 straipsnio 4 dalimi, ne mažiau kaip vienerius metus (ir po darbo santykių pasibaigimo) negalėjo atskleisti jokios įmonės komercinės paslapties ir jos naudoti; tuo labiau kad jie buvo bendrovės akcininkai bei įsipareigoję neatkleisti konfidencialios informacijos. Aiškina, kad atsakovai, atskleidę ir pasinaudoję ieškovės komercine paslaptimi, turėjo verslo privalumų, gamybinį pranašumą, finansinę naudą, t. y. ėmėsi nesąžiningos konkurencijos veiksmų ieškovės atžvilgiu.

13.2.                      Nurodo, kad ieškovė ir UAB „InnoForce“ buvo konkurentės, nes teikė analogiškas paslaugas; anot ieškovės, atsakovai neteisėtai perviliojo bendrovės klientus, taip pat ieškovės darbuotojus; UAB „InnoForce“ gavo iš kitų atsakovų bei panaudojo informaciją, kuri buvo ieškovės komercinė paslaptis, dėl ko ieškovei buvo padaryta neigiama įtaka finansinei ir konkurencinei būklei – ieškovė neteko klientų ir galiausiai jai buvo iškelta bankroto byla. Pažymi, kad šios aplinkybės, be kita ko, konstatuotos ir įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose sprendimuose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jomis rėmėsi kaip prejudiciniais faktais.

13.3.                      Ieškovės vertinimu, atsakovai neteikė reikalaujamų dokumentų ir siekė užkirsti kelią ieškovei paskaičiuoti jos patirtą žalą, nepagrįstai šį atsisakymą motyvuodami nenoru atskleisti savo komercinę paslaptį. Ieškovė pažymi, kad jai iškelta bankroto byla, todėl UAB „InnoForce“ pateiktos informacijos ji niekaip nebūtų galėjusi panaudoti, nes pati jau nevykdo veiklos. Ieškovė teigia, kad šioje byloje privalėjo būti taikoma contra spoliatorem prezumpcija ir atitinkamai žalos dydis privalėjo sudaryti 936 455,80 Eur, kuris apskaičiuotas remiantis UAB „InnoForce“ pateiktais viešaisiais duomenimis apie jos gautą grynąjį pelną.

13.4.                      Ieškovė nurodo, kad nagrinėjamu atveju visi atsakovai veikė bendrai – turėdami bendrą tikslą nesąžiningai konkuruoti su bendrove, todėl negalima atskirti kiek kiekvieno iš atsakovų bei kokia dalimi atlikti veiksmai prisidėjo prie žalos ieškovei kilimo, todėl, ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo solidariąją atsakomybę.

13.5.                      Ieškovė pažymi, kad tiek Vilniaus apygardos teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sprendę dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, konstatavo prejudicinius faktus, t. y. atsakovams G. R. ir O. R. perėjus dirbti į UAB „InnoForce“, jie pasinaudojo bendrovėje sukaupta patirtimi, įgytomis žiniomis, reputacija ir pažintimis, bei sudarė bendrovei (ieškovei) konkurenciją teikiamų paslaugų srityje, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai jais vadovavosi. Taigi, anot ieškovės, ji patyrė dėl atsakovų konstatuotų nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimo žalą.

13.6.                      Ieškovės nuomone, šiuo atveju ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nes ieškovės bankroto administratorei tik po 2015 m. lapkričio 3 d., kai Vilniaus apygardos teismas ieškovės bankrotą pripažino tyčiniu, paaiškėjo aplinkybės dėl atsakovų atliktų nesąžiningos konkurencijos veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taigi, teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (ne)egzistavimo

15.       Kaip minėta, atsakovų UAB „InnoForce“ ir G. R. apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes, anot apeliantų, sprendimas yra be motyvų. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantų argumentu nesutinka.

16.       CPK 270 straipsnyje išdėstyti reikalavimai pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniui, vienas iš kurių motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma nurodyti: teismo nustatytas bylos aplinkybes; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą; argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei kitus teisinius argumentus (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti pirmosios instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje. Kasacinio teismo praktikoje kaip absoliutus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas teismo sprendimo motyvų nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

17.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, jį motyvavo (nors ir glaustai), t. y. nurodė nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais rėmėsi (prejudicinius faktus), poziciją dėl ieškovės patirtos žalos ir jos dydžio nustatymo, įstatymus, kuriais vadovavosi, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

18.       Kitų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl kituose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų aplinkybių prejudicinės galios šioje byloje

19.       Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 176-185 straipsniuose. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai.

20.       Teismas, inter alia (be kita ko), turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, nustatyti, ar yra prejudicinių faktų, įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-646-695/2015).

21.       Kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėse išaiškinta, kad: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo vertinti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

22.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl ankstesniame teismo procesiniame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių prejudicinės galios vėlesnėse bylose, kuriose dalyvauja ir kiti asmenys, yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog kitoje civilinėje byloje dalyvauja ar nedalyvauja kiti asmenys, nedalyvavę ankstesnėje byloje, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) ir prejudicinės galios teismo sprendimas toms byloje dalyvaujančioms šalims, kurių atžvilgiu priimtas sprendimas, išlieka ir nesvarbu, ar ta šalis kitoje byloje keičia procesinę padėtį, ar ne (pvz., iš ieškovo į trečiąjį asmenį ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2004).

23.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, nurodė, kad byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. B2-5468-585/2015), Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 2-414-370/2016) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 3K-3-466-690/2016), nustatytos faktinės aplinkybės turi šioje byloje prejudicinę reikšmę: kad atsakovams G. R. ir O. R. perėjus dirbti į UAB „InnoForce“, jie pasinaudojo bendrovėje (UAB „ERP“) sukaupta patirtimi, įgytomis žiniomis, reputacija ir pažintimis bei sudarė bendrovei konkurenciją informacinių technologijų paslaugų srityje; atsakovai sąmoningai siekė ne tik sudaryti bendrovei konkurenciją informacinių technologijų srityje, pereidami dirbti į UAB „InnoForce“, bet ir pašalinti bendrovę iš rinkos, pateikdami pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo; kad bendrovės atveju neturėtų būti apeliuojama vien tik į viešųjų pirkimų sutartis, nes bendrovė teikė specialias paslaugas ir buvo lyderė rinkoje, o išskaidžius įmonės veiklą, tapo akivaizdu, jog su valstybinėmis įmonėmis sudarytos sutartys turėjo būti tęsiamos, todėl į rinką įsiliejus UAB „InnoForce“, ji lengvai perėmė bendrovės neįvykdytus įsipareigojimus, nes į UAB „InnoForce“ perėjo dirbti žmonės iš bendrovės, taip pat įmonei ėmė vadovauti tie patys žmonės, kaip ir bendrovei; bendrovės nemokumas padidėjo tuomet, kai atsakovai G. R. ir O. R. (ieškovės akcininkai) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, po kurio ieškovė prarado daug klientų, o jos finansiniai įsipareigojimai kreditoriams dar labiau išaugo; jog veiklos perkėlimu į kitą bendrovę buvo siekiama atsikratyti konkurento; kad dalies viešųjų pirkimų laimėjimas savaime nekvalifikuotinas kaip bendrovės veiklos perėmimas, tačiau atsakovų G. R. ir O. R. veiksmai, t. y. perėjimas iš UAB „ERP“ į UAB „InnoForce“, bandymas UAB „ERP“ iškelti bankroto bylą, nemažos dalies UAB „ERP“ darbuotojų įdarbinimas UAB „InnoForce“, buvo kvalifikuoti kaip UAB „ERP“ veiklos perkėlimas, o dalies viešųjų pirkimų konkursų laimėjimas – vienas iš šio veiklos perkėlimo padarinių.

24.       Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovai G. R. ir O. R. atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus ir (ar) pasinaudojo bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi.

25.       Viena vertus, atsakovė UAB „InnoForce“ apeliaciniame skunde, be kita ko, teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi minėtais prejudiciniais faktais, bent jau šios atsakovės atžvilgiu, nes ji nurodytose bylose net nedalyvavo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nors atsakovė UAB „InnoForce“ ir nedalyvavo minėtose bylose (dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu), tačiau jose (ypač kasacinio teismo nutartyje), kaip matyti, be kita ko, buvo konstatuota ir tai, jog ieškovės veikla iš esmės buvo perkelta UAB „InnoForce“. Be to, pažymėtina, kad pagal bendrąją taisyklę asmenys, kurie nebuvo įtraukti į konkrečios bylos nagrinėjimą, gali kitose bylose ginčyti teismo nustatytus faktus, tačiau šiuo atveju atsakovė UAB „InnoForce“ šios aplinkybės (dėl ieškovės veiklos perkėlimo į UAB „InnoForce“) nagrinėjamoje byloje nenuginčijo (faktiškai ir neginčijo) (CPK 12, 178, 185).

26.       Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodytomis prejudicinėmis aplinkybėmis iš esmės rėmėsi tik kitų atsakovų – G. R. ir O. R., atžvilgiu (kurie dalyvavo ir nurodytoje byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu), bei atitinkamai, vadovaudamasis nurodytomis aplinkybės, tik pastarųjų atsakovų atžvilgiu padarė išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo ir (ar) pasinaudojimo ieškovės komercine (gamybine) paslaptimi.

27.       Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apeliantės UAB „InnoForce“ argumentus dėl nepagrįsto rėmimosi prejudiciniais faktais bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotomis aplinkybėmis, t. y. jog atsakovai G. R. ir O. R. pasinaudojo UAB „ERP“ sukaupta patirtimi, įgytomis žiniomis, reputacija ir pažintimis bei, pereidami dirbti ir faktiškai perkeldami ieškovės veiklą į UAB „InnoForce“, sudarė ieškovei konkurenciją informacinių technologijų paslaugų srityje, siekė pašalinti ieškovę iš rinkos; taigi, spręstina, kad nurodytos aplinkybės pagrįstai buvo nekvestionuotos (nenagrinėtos iš naujo) pirmosios instancijos teismo.

28.       Apeliantai UAB „InnoForce“, G. R. ir O. R. apeliaciniuose skunduose (ir (ar) atsiliepimuose į juos), be kita ko, nurodė, kad atsakovas G. R. yra pateikęs prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu, kuris nagrinėjamas kasaciniame teisme, todėl yra galimybė, jog procesas minėtoje byloje bus atnaujintas ir priimtas priešingas teismo procesinis sprendimas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018, paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį, kuria atitinkamai palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartis, kurioje buvo netenkintas atsakovo G. R. pareiškimas dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, kurioje 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas pripažino BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių komercinės paslapties sampratą ir apsaugą, aiškinimo, taikymo, dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų

29.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio ūkio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis).

30.       Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, (įskaitant informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui, siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar neatlikti visų ar dalies savo darbo pareigų siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui ir kt.). Įstatymas nenumato baigtinio nesąžiningos konkurencijos veiksmų sąrašo, todėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais gali būti pripažinti ir neįvardinti Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje veiksmai, jeigu egzistuoja pagrindai, leidžiantys pripažinti konkuruojančio subjekto veiksmus prieštaraujančius įprastai ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ar geriems papročiams.

31.       Deliktinė atsakomybė už nesąžiningos konkurencijos veiksmus galima tik nustačius visas civilinės atsakomybės būtinąsias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, kaltę ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.246-6.249 straipsniai). Pareiga pagrįsti egzistuojant šias sąlygas tenka ieškinį reiškiančiam asmeniui.

32.       Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra ne kartą pažymėta, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka konstatuoti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011). Svarbu pažymėti, kad tokios bylos, kaip kad nagrinėjamoji, atveju įrodinėjimas turi savitą specifiką, nes, sprendžiant dėl žalos, padarytos pasinaudojant komercine paslaptimi, priežastinio ryšio tarp atitinkamų veiksmų ir padarytos žalos, iš esmės daugiausia reikia remtis netiesioginiais įrodymais. Į įrodinėjimo specifiką būtina atsižvelgti, nagrinėjant šios kategorijos bylas, nes priešingu atveju dažnai būtų neįmanoma įrodyti pasinaudojimo komercine paslaptimi, siekiant nesąžiningai konkuruoti ir dėl to gaunant pelną (dėl per aukšto ir neatsižvelgiant į šios kategorijos bylų specifiką, keliamo įrodinėjimo standarto, netinkamo įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo). Kartu pažymėtina, kad paprastai tokios kategorijos bylose nebus tiesioginių įrodymų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu siejančių atsakovo (fizinio asmens) veiksmus, atsakovo bendrovės (juridinio asmens) veiklą bei dėl tos veiklos gautą naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).

33.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių visuma – buvusių ieškovės darbuotojų, užimančių vadovaujamas pareigas, kurie buvo ir ieškovės akcininkais, perėjimas dirbti į konkuruojantį verslo subjektą, kur sudaromos sąlygos pasinaudoti dėl darbo ieškovės bendrovėje turėta/turima konfidencialia informacija, ieškovės veiklos perkėlimas į konkuruojantį asmenį, kitų ieškovės darbuotojų perėjimas į UAB „InnoForce“, siekis pašalinti ieškovę iš rinkos (pareiškimo teikimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, po ko ieškovės finansinė padėtis dar labiau pablogėjo), sudaro pagrindą konstatuoti, jog buvo neteisėtai pasinaudota ieškovės komercine paslaptimi ir taip nesąžiningai konkuruota.

34.       Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė atsiranda ir esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui, t. y. kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet kai šie veiksmai yra pakankamai susiję su žalingais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007; 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012). Dėl to atmestini kaip nepagrįsti atsakovų skundų argumentai, kad byloje nenustatyta jų neteisėtų veiksmų (komercinės paslapties atskleidimo) ir ieškovei atsiradusios žalos priežastinio ryšio.

35.       Viena vertus, visi atsakovai, nesutikdami tiek su ieškiniu, tiek su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, aiškino, kad nesąžiningo konkuravimo veiksmus paneigia ieškovės ir UAB „InnoForce“ vykdytos veiklos laikotarpių skirtumai, t. y. kad kai UAB „InnoForce” pradėjo veiklą, pradėjo dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose ir juos laimėjusi – sudarė paslaugų teikimo sutartis, ieškovė jau buvo nemoki, faktiškai veiklos nevykdė, o 2012 m. jai jau buvo iškelta bankroto byla; be to, pažymėjo, kad ieškovė ir atsakovė niekada kartu nedalyvavo nei viename viešųjų pirkimo konkurse.

36.       Kita vertus, Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje konkurentai įvardyti kaip ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija. Ūkio subjektas pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 22 dalį – tai įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektai laikomi ūkio subjektais, jeigu jie vykdo ūkinę veiklą. Tai, kas pagal Konkurencijos įstatymą vertinama kaip ūkinė veikla, nurodyta šio įstatymo 3 straipsnio 21 dalyje – gamybinė, komercinė, finansinė ar profesinė veikla, susijusi su prekių pirkimu ar pardavimu, išskyrus atvejus, kai fiziniai asmenys prekę įsigyja asmeniniams ir namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi, Konkurencijos įstatyme galėjimas būti konkurencijos santykio subjektu nesiejamas su ūkio subjekto finansine padėtimi. Pagal šio įstatymo nuostatas ūkio subjektai, kurie vykdo ar potencialiai gali vykdyti veiklą, nepriklausomai nuo to, kokia jų finansinė būklė arba tuometinis statusas (pavyzdžiui, bankrutuojantis ar reorganizuojamas ūkio subjektas), gali būti konkurentai, jeigu jie susiduria ar gali susidurti su tarpusavio konkurencija.

37.       Kasacinis teismas vienoje iš panašaus pobūdžio bylų konstatavo, kad sprendžiant dėl ūkio subjekto, kuriam iškelta bankroto byla, galimybės vykdyti ūkinę komercinę veiklą, taikytinos ir aiškintinos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos. Pažymėjo, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta, jog, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Taigi, iškėlus įmonei bankroto bylą, jos ūkinė komercinė veikla nesustoja; įmonė ir toliau gali verstis ankstesne veikla ar net pradėti naują veiklą, nes nėra jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių jai reikėtų tai drausti; įmonės veikla gali būti apribota tik kreditorių arba teismo sprendimu. Sprendė, kad ĮBĮ taip pat neįtvirtinta jokių apribojimų, dėl kurių ūkio subjektas, kuriam iškelta bankroto byla, a priori negalėtų būti vertinamas kaip konkurencijos santykių dalyvis. Be to, pažymėjo, kad net ir nutraukusios ūkinę komercinę veiklą bankrutuojančios įmonės komercinės paslaptys, verslo partnerių kontaktai, interneto svetainės adresas ir panašūs objektai gali patekti į įmonės nematerialaus turto (aktyvų) sudėtį, kurią realizavus kaip visumą ar dalimis galėtų būti apsaugoti įmonės kreditorių interesai, todėl bankrutuojančios įmonės interesai gali būti saugomi per konkurencijos teisę. Taigi, kasacinis teismas apibendrindamas konstatavo, kad bankrutuojanti įmonė gali būti visavertis konkurencijos santykių subjektas ir atitinkamai tapti nesąžiningos konkurencijos veiksmų objektu ir dėl to patirti nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2011).

38.       Remiantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, spręstina, kad bankrutuojančios įmonės statusas versle iš esmės nesiskiria nuo kitų įmonių; tokia įmonė toliau gali vykdyti įprastą veiklą, o jos verslo partneriams nesvarbu, kur ji panaudos savo pelną, jeigu jo bus. Be to, bankrutuojanti įmonė, tam tikroje rinkoje veikusi kelerius ar keliolika metų, turi reikalingus verslo kontaktus, sukauptą patirtį, kitas verslui plėtoti reikalingas žinias, todėl aplinkybė, kad įmonei iškelta bankroto byla, savaime negali ir neturi tokios įmonės eliminuoti iš konkurencijos santykių.

39.       Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, nepaisant jos sunkios finansinės padėties (dėl ko iš dalies, kaip minėta, kalti ir atsakovai G. R. bei O. R.) bei bankroto bylos iškėlimo, ir UAB „InnoForce“ buvo iš esmės konkuruojantys verslo subjektai (nes veikė toje pačioje srityje; ginčo byloje dėl to nekilo); byloje nėra duomenų, kada ieškovė visiškai nutraukė savo veiklą.

Dėl žalos dydžio nustatymo ir atsakomybės rūšies

40.       Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad neteisėti veiksmai bei kaltė, kaip apeliantų civilinės atsakomybės sąlygos, šioje byloje egzistuoja, pasisako ir dėl apeliaciniuose skunduose keliamo žalos atlyginimo fakto bei jos dydžio nustatymo klausimo.

41.       Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo atlyginti žalą, padarytą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka. Tokia atsakomybė (tik išplėsta dėl subjektų, kuriems gali būti taikoma atsakomybė) dėl nuostolių atlyginimo už neteisėtos informacijos, kuri laikytina gamybinė (komercinė) paslaptimi, panaudojimą yra nustatyta ir CK 1.116 straipsnio 4 dalyje. Kadangi Konkurencijos įstatyme nenustatyta jokių specialių kriterijų, pagal kuriuos turėtų būti apskaičiuojama žala, todėl žala, padaryta nesąžininga konkurencija, turi būti apskaičiuojama ir įrodoma remiantis bendraisiais CK įtvirtintais žalos atlyginimo principais.

42.       Ieškovė prašė priteisti solidariai iš visų atsakovų 936 455,80 Eur žalos atlyginimo, kurį apskaičiavo kaip UAB „InnoForce“ gautą grynąjį pelną už 2011-2015 m. Pirmosios instancijos teismas tokį žalos skaičiavimą vertino kritiškai ir sprendė, kad UAB „InnoForce“ pelną gavo ne tik dėl aukščiau aptartų atsakovų neteisėtų veiksmų, nes ji vykdo ir kitą, su ieškove nesusijusią, veiklą, todėl nurodęs, jog tikslios dėl atsakovų neteisėtų veiksmų gauto pelno dalies apskaičiuoti nėra įmanoma dėl informacijos trūkumo, pats nustatė žalos dydį, lygų UAB „InnoForce“ pirmųjų veiklos metų (2011 m.) gauto grynojo pelno dydžiui.

43.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra detalizavęs reikalavimus, kurie gali būti reiškiami tokio pobūdžio bylose: 1) dėl komercinės paslapties sukūrimo, naudojimo, tobulinimo išlaidų (tiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 2) dėl negautų pajamų (netiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 3) dėl nepagrįsto praturtėjimo sumos priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).

44.       Šiuo atveju ieškovė pasirinko savo pažeistas teises ginti būtent per nepagrįsto praturtėjimo jos sąskaita institutą (CK 6.249 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį atsakovės UAB „InnoForce“ gauta turtinė nauda už tą laikotarpį, per kurį ji atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, gali būti pripažinta ieškovės nuostoliais (kurių ieškovė ir reikalauja). Atsakovo(-ų) pajamos, gautos už tą laikotarpį, per kurį jis(-ie) atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus (jeigu įrodomas priežastinis ryšys tarp šių pajamų ir neteisėtų veiksmų), yra bene svarbiausias kriterijus, kuris naudotinas apskaičiuojant nesąžininga konkurencija padarytą žalą, nes grynasis pelnas yra gautų bendrųjų pajamų dalis, liekanti atėmus finansines veiklos sąnaudas, ypatinguosius praradimus bei sumokėtus mokesčius (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-79-464/2016).

45.       Taigi, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės patirtos žalos dydį nustatė vadovaudamasis grynojo pelno kriterijumi pagal UAB „InnoForce“ parengtus finansinės atskaitomybės dokumentus, iš kurių jau yra atimtos veiklos sąnaudos (išlaidos), nes siekis nesąžiningai konkuruoti ir sąžiningai konkurencijai priešingų veiksmų atlikimas sąmoningai yra nukreiptas į nesąžiningos, tuo pačiu ir neteisėtos naudos gavimą kitų asmenų sąskaita. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala gali būti dvejopa: tiesioginiai nuostoliai, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Taigi, asmens dėl nesąžiningos konkurencijos gautos pajamos gali būti laikomos būtent tokiais nuostoliais, nes teisėje galioja dar ir bendras principas, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl ieškovės apeliaciniame skunde nurodytos contra spoliatorem prezumpcijos (ne)taikymo, sutinkant su ieškove, kad ieškovės patirtos žalos dydis nustatytinas remiantis nesąžiningai konkuravusio subjekto grynojo pelno kriterijumi, tik būtina tiksliai nustatyti šių bendrovių konkuravimo laikotarpį.

46.       Nors atsakovai tiek bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniuose skunduose teigė, kad ieškovė neįrodė jai padarytos žalos, taip pat jos dydžio, tačiau, kaip minėta, blogėjant ieškovės finansinei padėčiai, buvo atlikti iš esmės verslo perkėlimo į kitą įmonę kryptingi ir nuoseklūs veiksmai, siekiant pašalinti konkurentę iš rinkos, dėl ko galiausiai ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Tokią išvadą suponuoja atsakovų G. R. ir O. R. perėjimas dirbti į neseniai įsteigtą konkuruojantį verslo subjektą – UAB „InnoForce“, pasinaudojus bendrovėje sukaupta patirtimi, įgytomis žiniomis, reputacija ir pažintimis, bei siekiant pašalinti ieškovę iš rinkos, be to, nors ir netiesiogiai, perimant jos klientus, darbuotojus, iš esmės siekiant perkelti ieškovės verslą į UAB „InnoForce“ (kas iš esmės ir buvo pasiekta). Taigi, tokius padarinius lėmė būtent neteisėtų atsakovų konkuravimo veiksmų visuma. Be to, pažymėtina, kad konstatavus verslo perkėlimą į kitą bendrovę, visa šios bendrovės neteisėtai gauta nauda yra priežastiniu ryšiu susijusi su atsiradusiais ieškovei padariniais (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-79-464/2016).

47.       Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakomybės rūšies, pažymi, kad kai reiškiamas reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo, atsako būtent tas asmuo, kuris gavo neteisėtą naudą, nepaisant kitų asmenų tai naudai gauti atliktų veiksmų; atsakomybė tokiu atveju yra dalinė, ji negali būti solidarioji, juolab kad gautą naudą kiekvieno ūkio subjekto identifikuoti įmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).

48.       Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pritaikęs visų apeliantų solidariąją atsakomybę, nors nepagrįstai šiuo atveju praturtėjo (gavo grynojo pelno) tik juridinis asmuo UAB „InnoForce“, neatsižvelgė į reikalavimo pobūdį (siekta ne savo negautų pajamų, o kito asmens nepagrįsto praturtėjimo ieškovės sąskaita), suklydo, ir šią teisės aiškinimo bei taikymo klaidą ištaiso apeliacinės instancijos teismas. Byloje nepateikta jokių įrodymų (ir ieškovė to neįrodinėjo), kad atsakovai G. R. ir (ar) O. R. būtų neteisėtai gavę pajamų (nepagrįstai praturtėję), todėl nėra teisinio pagrindo šioje byloje iš jų priteisti UAB „InnoForce“ gautą grynąjį pelną kaip nepagrįstą šio subjekto praturtėjimą. Kita vertus, tai nepaneigia ieškovės teisės reikšti reikalavimus šiems asmenims dėl žalos atlyginimo kitais būdais (dėl fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimo, darbuotojų atsakomybės ar pan.).

49.       Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės patirtos žalos dydį nustatė vadovaudamasis grynojo pelno kriterijumi pagal UAB „InnoForce“ parengtus finansinės atskaitomybės dokumentus, tačiau iš esmės nenurodė jokių argumentų, kodėl žalos dydžiu laikė UAB „InnoForce“ pirmųjų veiklos metų (2011 m.) gauto grynojo pelno dydį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 36-39 punktus, nurodo, kad ieškovė, nepaisant jos sunkios finansinės padėties bei bankroto bylos iškėlimo, ir UAB „InnoForce“ buvo iš esmės konkuruojantys verslo subjektai, t. y. konkuravo tarpusavyje, todėl už visą nesąžiningo konkuravimo laikotarpį ieškovei turi būti priteista žala. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kada ieškovė visiškai nutraukė savo veiklą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė galutinai savo veiklą nutraukė kai buvo priimta ir įsiteisėjo teismo nutartis dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą), t. y. 2014 m. spalio 29 d. (nors Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra pažymėta minėtos nutarties įsiteisėjimo data, tačiau nėra duomenų, jog ji buvo apskųsta, todėl spręstina, kad ji įsiteisėjo ne vėliau kaip 2014 m. lapkričio 15 d.).

50.       Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovei priteistinos žalos dydis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro UAB „InnoForce“ neteisėtai gauta nauda – grynojo pelno forma, už nesąžiningo konkuravimo laikotarpį – 2011-2014 m. (iki 2014 m. lapkričio 15 d., kai įsiteisėjo nutartis dėl ieškovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto), t. y. 2011 m. – 58 990,10 Eur; 2012 m. – 36 917,28 Eur; 2013 m. – 68 537,42 Eur; 2014 m. – 88 492,25 Eur (101 134 Eur (gautas grynasis pelnas už visus 2014 m.) / 12 mėn. x 10,5 (kaip minėta, ieškovės veikla laikytina nutrūkusia 2014 m. lapkričio 15 d.)), todėl ieškovei iš atsakovės UAB „InnoForce“ bendrai priteistina 252 937,05 Eur dydžio žala; atitinkamai keistina pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl ieškinio senaties termino

51.       Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, sprendžia, kad ieškinys pirmosios instancijos teisme pareikštas nepraleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo.

52.       Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas bankrutavusios įmonės bankroto administratorės, ginančios visų bankrutuojančios/bankrutavusios įmonės kreditorių ir pačios bendrovės interesus, todėl senaties termino pradžios nustatymui yra tam tikrų ypatumų. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad tik po bankroto bylos iškėlimo, ir tik gavęs bendrovės dokumentus, administratorius gali nustatyti bankrutuojančiai bendrovei padarytos žalos faktą, tokiam ieškiniui pareikšti ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kuomet bankroto administratorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie bankrutuojančiai/bankrutavusiai bendrovei padarytą žalą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės dėl galimai nesąžiningos konkurencijos veiksmų atlikimo ieškovės bankroto administratorei paaiškėjo tik po Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, priėmimo; ieškinys šiuo atveju pareikštas 2016 m. lapkričio 10 d., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nesuėjo.

53.       Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai vertintini kaip neturintys teisinės įtakos bylos baigčiai, todėl dėl jų detaliau nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

54.       Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad visų apeliantų BUAB „ERP“, G. R., UAB „InnoForce“ (nes buvo teiktas kartu su G. R.) ir O. R. apeliaciniai skundai iš esmės tenkintini iš dalies bei skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimas pakeistinas – padidinant iš atsakovės UAB „InnoForce“ priteistą žalos sumą iki 252 937,05 Eur ir atmetant ieškovės reikalavimus kitų atsakovų G. R. ir O. R. atžvilgiu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

55.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šiuo atveju pakeitus dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo, atitinkamai pakeičiamos ir pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos.

56.       Ieškovė BUAB „ERP“ pirmosios instancijos teisme patyrė 6143,08 Eur, G. R. – 1700 Eur, O. R. – 619,52 Eur, bylinėjimosi išlaidų, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į keliamų klausimų sudėtingumą ir bylos apimtį, vienos šalies bendros bet kokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidos neturi viršyti 3000 Eur. Nei vienas iš apeliantų šios sprendimo dalies neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas, perskirstydamas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat remiasi minėtu maksimaliu bylinėjimosi išlaidų dydžiu (3000 Eur). Taigi, šiuo atveju ieškovės ieškinys tenkintas 27,01 proc., todėl ieškovei iš atsakovės UAB „InnoForce“ (iš kurios priteista nurodyta žala) priteistina 810,30 Eur (3000 Eur x 27,01 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Šiuo atveju ieškinio reikalavimus kitų atsakovų atžvilgiu atmetus, atsakovams G. R. ir O. R. priteistinos iš ieškovės visos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. atitinkamai 1700 Eur ir 619,52 Eur, kurios priteistinos iš ieškovės administravimui skirtų lėšų. Atsakovė UAB „InnoForce“ duomenų apie pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pateikusi.

57.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, iš atsakovės UAB „InnoForce“ valstybei priteistina 2872 Eur mokėtino žyminio mokesčio nuo ieškovei priteistos sumos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

58.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

59.       Atsakovė O. R. pateikė prašymą priteisti jai 798,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus rengimą). Nors atsakovės O. R. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies (nes atsakovė prašė panaikinti visą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti), tačiau šiuo atveju pakeitus minėtą sprendimą, pastarosios atsakovės atžvilgiu ieškinys atmestas visiškai, todėl nurodytos atsakovės patirtos išlaidos, kurios neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, priteistinos iš ieškovės BUAB „ERP“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

60.       Atsakovė UAB „InnoForce“, teikdama apeliacinį skundą (kartu su G. R.), sumokėjo už apeliacinį skundą 1110 Eur žyminio mokesčio, tačiau ji (kaip ir kiti atsakovai) atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, todėl, atsižvelgiant į tai, jog iš minėtos atsakovės, kaip nurodyta šios nutarties 57 punkte, priteista 2872 Eur žyminio mokesčio, bei atlikus įskaitymą, iš pastarosios atsakovės valstybei iš viso priteistina 1762 Eur (2872 Eur - 1110 Eur) mokėtino žyminio mokesčio.

61.       Kiti byloje dalyvaujantys asmenys iki apeliacinių skundų išnagrinėjimo pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidas (patirtas apeliacinės instancijos teisme) patvirtinančių įrodymų, todėl jos kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „ERP“, j. a. k. 126079924, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „InnoForce“, j. a. k. 302676496, 252 937,05 Eur (du šimtus penkiasdešimt du tūkstančius devynis šimtus trisdešimt septynis eurus 5 ct) žalos atlyginimo.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „ERP“, j. a. k. 126079924, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „InnoForce“, j. a. k. 302676496, 810,30 Eur (aštuonis šimtus dešimt eurų 30 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui G. R. (G. R.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“, j. a. k. 126079924, 1700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, jas priteisiant iš administravimui skirtų lėšų.

Priteisti atsakovei O. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“, j. a. k. 126079924, 619,52 Eur (šešis šimtus devyniolika eurų 52 ct) bylinėjimosi išlaidų, jas priteisiant iš administravimui skirtų lėšų.“

Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „InnoForce“, j. a. k. 302676496, 1762 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus šešiasdešimt du eurus) žyminio mokesčio.

Priteisti atsakovei O. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“, j. a. k. 126079924, 798,60 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, jas priteisiant iš administravimui skirtų lėšų.