Civilinė byla Nr. e3K-3-5-403/2026

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00769-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.5; 2.6.29.4; 3.2.4.1; 3.2.4.4; 3.2.4.9.2; 3.2.4.9.3.4; 3.2.4.11; 3.2.4.12; 3.4.3.11 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 12 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sąlygų įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, paskolos gavėjo pareigą vykdyti prievolę įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, aiškinimo ir taikymo.

2.       

3.       Ieškovė nurodė, kad yra paskolinusi atsakovui 151 500 Eur. 2021 m. lapkričio 25 d. ir 2021 m. lapkričio 28 d. pervedė po 75 000 Eur, nurodyta mokėjimų paskirtis – „pagal paskolos sutartį“; 2022 m. birželio 8 d. pervedė 1500 Eur, paskirtis – „avansas“. Paskolos sutartys nemokumo administratoriui neperduotos, taip pat nėra dokumentų, kurie patvirtintų pagrindą išmokėti atsakovui avansą. Kadangi 151 500 Eur paskolos grąžinimo terminas nenustatytas, ieškovės nemokumo administratorius 2024 m. vasario 29 d. išsiuntė atsakovui reikalavimą grąžinti skolą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.873 straipsnio 2 dalyje nustatytas 30 dienų paskolos grąžinimo terminas baigėsi 2024 m. kovo 30 d., atsakovas jos negrąžino. Ieškovei priteistina ne tik paskolos suma, bet ir mokėjimo, kompensacinės bei procesinės palūkanos.

4.       Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu už akių ieškinys tenkintas iš dalies. Atsakovas prašyme peržiūrėti šį sprendimą nurodė, kad, pagal ieškovės ir atsakovo 2021 m. spalio 4 d. sudarytos paskolos sutarties (toliau – Paskolos sutartis) 4.1 punktą, 150 000 Eur suma paskolinta iki 2028 m. gruodžio 31 d., taigi paskolos grąžinimo terminas, priešingai nei nurodė nemokumo administratorius, buvo nustatytas ir atsakovas dar neturi pareigos jos grąžinti. Lėšos, nors mokėjimo paskirtyje ir įvardytos kaip paskola bei avansas, turėjo kitą paskirtį. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartimi sprendimas už akių panaikintas ir atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 150 000 Eur skolos, 1500 Eur avansą, 8919,58 Eur mokėjimo palūkanas, 1910,95 Eur kompensacines palūkanas, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 162 330,53 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. liepos 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartimi ieškovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ieškovė atsakovui 2021 m. lapkričio 25 d. ir 2021 m. lapkričio 28 d. pervedė po 75 000 Eur (mokėjimo paskirtis – „pagal paskolos sutartį“), 2022 m. birželio 8 d. – 1500 Eur (mokėjimo paskirtis – „avansas“). Ieškovės nemokumo administratorius 2024 m. vasario 29 d. el. paštu išsiuntė atsakovui reikalavimą grąžinti nurodytas sumas iki 2024 m. kovo 12 d., tačiau atsakovas jų negrąžino.

7.       Įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad ieškovė ir atsakovas buvo sudarę paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 150 000 Eur paskolą. Atsakovo teiginį, kad ši suma jam buvo išmokėta kaip ieškovės pelno dalis, teismas pripažino neįrodytu, pažymėdamas, kad nėra duomenų, jog ieškovė 2020–2021 metais disponavo pelnu, kuris būtų buvęs pakankamas dividendams išmokėti, ir visuotinis akcininkų susirinkimas buvo priėmęs atitinkamą sprendimą.

8.       Teismas nepripažino atsakovo pateiktos Paskolos sutarties patikimu rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu, kad 150 000 Eur paskola atsakovui buvo suteikta šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis, t. y. kad ieškovė 150 000 Eur paskolino iki 2028 m. gruodžio 31 d., kaip nurodyta šios sutarties 4.1 punkte.

9.       Šią išvadą teismas motyvavo tuo, kad: atsakovo pozicija dėl to, kokiu teisiniu pagrindu jam buvo pervesti 150 000 Eur, yra prieštaringa (pareiškime peržiūrėti sprendimą už akių ir teismo posėdyje atsakovas kaip pagrindinį nesutikimo su ieškiniu argumentą nurodė aplinkybę, kad 150 000 Eur atsakovui buvo pervesti ne kaip paskola, o kaip ieškovės pelno dalis); atsakovas, ieškovės nemokumo administratoriui pareikalavus grąžinti skolą, nenurodė aplinkybės, kad neturi pagrindo to padaryti, nes pagal Paskolos sutartį nesuėjęs grąžinimo terminas; atsakovas, teigdamas, kad ieškovės nemokumo administratoriui turėjo būti žinoma, jog atsakovas neturi pareigos grąžinti skolą, nepagrindė prašymo peržiūrėti sprendimą už akių tekste įdėto ieškovės didžiosios knygos 2024 m. rugsėjo 6 d. duomenų lapo buvimo fakto bei jame nurodytų duomenų (kad 150 000 Eur paskola atsakovui įtraukiama į apskaitą kaip po vienerių metų gautinos sumos) tikrumo; atsakovas, nuo 2015 m. vasario 23 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovei buvęs ieškovės vadovu, nemokumo administratoriui neperdavė ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų, didžiosios knygos ir Paskolos sutarties, nors pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą) turėjo tokią pareigą ir administratorius reikalavo ją vykdyti; net jei faktiniu ieškovės vadovu buvo A. O., tai neatleidžia atsakovo nuo šios pareigos vykdymo; liudytojas A. O. nurodė, kad jis ieškovės vardu nėra sudaręs su atsakovu Paskolos sutarties tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos atsakovo teismui pateiktoje sutartyje, nėra pasirašęs šios sutarties ir, nors ties paskolos davėjo pavadinimu esantis parašas yra panašus į liudytojo parašą, jis gali būti suklastotas, dėl to liudytojas kreipėsi į prokuratūrą su prašymu pradėti atitinkamą ikiteisminį tyrimą atsakovo atžvilgiu; liudytojas A. O. taip pat nurodė, kad atsakovo prašymu pervedė jam 150 000 Eur, gautų pardavus ieškovės nekilnojamąjį turtą, tačiau dėl šių lėšų grąžinimo konkrečių sąlygų nesitarta. Taigi nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad buvo nustatytas konkretus paskolos grąžinimo terminas.

10.       Teismas konstatavo, kad tokiu atveju, nesant nustatyto 150 000 Eur paskolos grąžinimo termino, taikytina CK 6.873 straipsnio 2 dalis. Šioje normoje nustatytas 30 dienų terminas yra pasibaigęs, skola negrąžinta, todėl yra pagrindas ieškovei iš atsakovo ją priteisti (CK 6.873 straipsnio 1 dalis), taip pat priteisti 2,54 proc. dydžio mokėjimo palūkanas ir 5 proc. dydžio kompensacines palūkanas bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

11.       Teismas vertino, kad nėra pagrindo 2022 m. birželio 8 d. atsakovui pervestą 1500 Eur sumą laikyti suteikta paskola. Nurodė, kad nėra duomenų, jog buvo pagrindas atsakovui pasilikti 1500 Eur avansą ar kad šis avansas buvo panaudotas ieškovės naudai, todėl nurodyta suma priteistina ieškovės naudai (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Nors atsakovas teigia, kad ši suma buvo sudengta su jam mokėtinu darbo užmokesčiu ir, tikėtina, ieškovė dar yra skolinga atsakovui darbo užmokesčio, atsakovas nepateikė jokių šį teiginį pagrindžiančių įrodymų.         Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ne tik turimą priešpriešinį piniginį reikalavimą ieškovei, kylantį iš darbo teisinių santykių, bet ir tai, kad atsakovas pranešė ieškovei apie šio reikalavimo įskaitymą į jo grąžintiną avansą ar kad pranešimą apie atitinkamą įskaitymą atsakovui pateikė ieškovė.

12.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2025 m. birželio 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

13.       Kolegija netenkino atsakovo prašymo iš UAB „Advano“ ir (ar) UAB „Baltnetos komunikacijos“ išreikalauti: 1) visą atsakovo „MS Teams“ paskyros informaciją, įskaitant ir jo susirašinėjimą su A. O. (galima paskyra ao@advano.eu), vykusį laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 31 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. imtinai; 2) informaciją, ar susirašinėjimo duomenys galėjo būti iš jo pašalinti (pvz., vienam iš vartotojų ištrynus žinutes ar siųstus failus iš susirašinėjimo istorijos). Nurodė, kad atsakovas nepagrindė, jog tokio prašymo negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, kad teismas būtų apribojęs jo teisę įrodinėti (prašyti išreikalauti įrodymus), tokių duomenų nenustatė ir kolegija. Vien abstraktūs teiginiai, kad, naudojant „MS Teams“ programėlę, buvo sprendžiami darbiniai klausimai, kolegijos vertinimu, savaime neįrodo, kad prašomi išreikalauti duomenys gali būti reikšmingi nagrinėjamam ginčui.

14.       Kolegija pažymėjo, kad nėra šalių ginčo dėl to, jog jas siejo paskolos teisiniai santykiai, atsakovas neneigė paskolos dalyko gavimo fakto, tačiau, jo įsitikinimu, pateikta Paskolos sutartis įrodo, jog nėra suėjęs paskolos grąžinimo terminas. Taigi ginčas kilęs dėl aplinkybių, susijusių su paskolos grąžinimu ir Paskolos sutarties patikimumu.

15.       Kolegija atsakovo pateiktą Paskolos sutartį, kurioje nustatytas paskolos grąžinimo terminas iki 2028 m. gruodžio 31 d., vertino kitų byloje esančių duomenų, atsakovo procesinio elgesio, liudytojo parodymų, šalių paaiškinimų kontekste ir konstatavo, kad neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Paskolos sutarties nepatikimumo.

16.       Kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrindė, dėl kokios priežasties, nemokumo administratoriui pareikalavus grąžinti paskolą, nebuvo pateikta Paskolos sutartis ir nebuvo nurodyta aplinkybė, jog grąžinimo terminas nėra suėjęs. Samprotavimai, kad faktinis bendrovės vadovas buvo A. O., savaime negali būti pateisinama ir logiškai paaiškinama priežastis nepateikti turimos Paskolos sutarties, juolab kad atsakovas ėjo bendrovės vadovo pareigas. Ši aplinkybė, kaip nurodė kolegija, leidžia abejoti pateiktos sutarties ir jos sudarymo aplinkybių patikimumu ir neleidžia jos pagrindu daryti išvadų.

17.       Kolegija pažymėjo, kad Paskolos sutarties trūkumai (joje nurodytas neteisingas buveinės adresas, sutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad A. O. atstovauja bendrovei pagal įstatus, nors jam buvo išduotas įgaliojimas, šalia parašo nenurodyta pasirašiusio asmens vardas ir pavardė, sutartis nepatvirtinta ieškovės antspaudu), vertinami atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, papildomai pagrindžia išvadą dėl Paskolos sutarties, kaip rašytinio įrodymo, nepatikimumo.

18.       Kolegija nustatė, kad skiriasi atsakovo ir liudytojo A. O. paaiškinimai, susiję su paskolos suteikimo aplinkybėmis. Liudytojas tvirtino, kad dėl paskolos sąlygų nesitarta, paskolos sutartis šalių nepasirašyta, atsakovui įsigijus nekilnojamąjį turtą ir jį įkeitus bankui, lėšos turėjo būti grąžintos ieškovei. Kolegija liudytojo parodymus vertino kaip patikimus, nurodė, kad jie neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms (pateikti mokėjimo pavedimai, įgaliojimas). O dėl atsakovo paaiškinimų, kad A. O. pasiūlė pasiskolinti iš bendrovės lėšas, kartu derino paskolos suteikimo sąlygas, susitarė, kad paskola būtų padengiama išsimokėjus dividendus, kolegija nurodė, jog jais remiantis negalima daryti patikimų išvadų, nes atsakovas nepateikė duomenų apie akcininkų priimtus sprendimus dėl dividendų išmokėjimo bei paskolos grąžinimo terminų derinimo. 

19.       Atsakovo argumentai, kad Paskolos sutartis nenuginčyta, todėl nėra pagrindo ja nesivadovauti, kolegijos vertinimu, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių dėl pateiktos Paskolos sutarties, kaip rašytinio įrodymo, nepatikimumo, ir vien jos pagrindu negali būti daroma išvada, kad šalys buvo susitarusios dėl paskolos grąžinimo termino. Net tuo atveju, jei įsiteisės procesinis sprendimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, ši aplinkybė neturės tiesioginės įtakos civilinio ginčo dėl skolos priteisimo teisingam išsprendimui, nes ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios.  

20.       Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Sprendžiant dėl Paskolos sutarties, kaip rašytinio įrodymo, remtasi ne vien liudytojo parodymais, o vertinta byloje nustatytų aplinkybių visuma ir prieita prie pagrįstos išvados, kad Paskolos sutartis yra nepakankama išvadai, jog šalys pasirašė sutartį, joje nustatė paskolos grąžinimo terminą, kuris dar nesuėjęs ir todėl atsakovas neturi pareigos grąžinti paskolą.

21.       Kolegija nenustatė pagrindo taikyti ieškovei contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją, nes vertino, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, turėjo prašomus duomenis apie atsakovui pagal darbo sutartį su ieškove apskaičiuotą ir faktiškai išmokėtą darbo užmokestį bei įsiskolinimo likutį, sąmoningai juos siekė nuslėpti, juolab kad būtent pats bendrovės vadovas (atsakovas) neperdavė nemokumo administratoriaus prašomų duomenų. Jeigu atsakovui, kaip bendrovės vadovui, buvo mokamas darbo užmokestis, nepaisant to, kas tvarkė buhalterinę apskaitą, jis turi galimybę įrodyti, koks darbo užmokestis jam buvo mokamas (pateikti banko sąskaitų išrašus ir kt.), kiek jo išmokėta ir koks skolos likutis susidarė (jei susidarė). Tačiau duomenų, kurie pagrįstų nurodytas aplinkybes, atsakovas nepateikė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 5 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti; taikyti sprendimo vykdymo atgręžimą ir priteisti atsakovui iš ieškovės 170 691,10 Eur, atsakovo sumokėtų vykdant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Teismai netinkamai taikė CK 6.870 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukrypo nuo šias teisės normas aiškinančios kasacinio teismo praktikos. Teismai pažeidė įrodymų hierarchijos ir vertinimo taisykles, nepagrįstai kritiškai vertino Paskolos sutartį, nors tai yra tiesioginis rašytinis įrodymas, kuris nenuginčytas ir nepaneigta jo įrodomoji galia, nepagrįstai išimtinai rėmėsi vien liudytojo A. O. parodymais. Ieškovė nepasinaudojo teise prašyti ekspertizės dėl parašo Paskolos sutartyje, nors ši teisė teismo buvo išaiškinta, todėl teismai turėjo itin atsargiai vertinti liudytojo teiginius, kad parašas galėjo būti suklastotas. Atsakovo įsitikinimu, teismai turėjo CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę taikyti „veidrodine“ tvarka, t. y., byloje esant įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos dokumentui, toks įrodymas negali būti paneigtas tik vieno (dar ir suinteresuoto) liudytojo parodymais. Teismai šiuo atveju neįvertino atsakovo (ieškovės akcininko) ir liudytojo A. O. (kito ieškovės akcininko) tarpusavio santykių įtakos šio asmens liudijimų patikimumui.

22.2.                      Dėl padarytų pažeidimų teismai neteisėtai konstatavo, kad paskolos grąžinimo terminas nebuvo nustatytas, ir nepagrįstai taikė CK 6.873 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl paskolos grąžinimo per 30 dienų nuo pareikalavimo. Teismai privalėjo vadovautis Paskolos sutarties 4.1 punkte nustatytu terminu (2028 m. gruodžio 31 d.).

22.3.                      Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bylose, kuriose taikyta ir aiškinta contra spoliatorem prezumpcija (pvz., 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-1120/2023), netinkamai byloje paskirstė įrodinėjimo naštą. Teismai nepagrįstai neįvertino atsakovo ir liudytojo santykių, ikiteisminio tyrimo duomenų, aplinkybės, kad liudytojas buvo faktinis ieškovės vadovas, kad pas jį ir apskaitininke dirbusią jo žmoną buvo rasti ieškovės dokumentai ir antspaudas. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, turėjo prašomus duomenis, sąmoningai juos siekė nuslėpti. Ieškovės nemokumo administratorius nepagrįstai nesiima jokių veiksmų, kad gautų ieškovės dokumentus iš faktinio ieškovės vadovo ir buvusios buhalterės, o vietoje to formaliai dokumentų reikalauja iš atsakovo. Contra spoliatorem prezumpcija negali būti taikoma mechaniškai. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismo neišreikalauti atsakovo susirašinėjimai su liudytoju. Nepridėjus šių įrodymų atsakovas negalėjo pagrįsti savo teiginių dėl Paskolos sutarties sudarymo, avanso išmokėjimo aplinkybių. Teismai nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl darbo užmokesčio perkėlė atsakovui, nors atsakovas neturėjo realios prieigos prie dokumentų ir programinės įrangos. Ieškovės dokumentus kontroliavo de facto (faktinis) vadovas, taigi teismai turėjo pareigą veikti aktyviai ir išsireikalauti reikiamus dokumentus iš ieškovės ir liudytojo, o jų nepateikus – taikyti neigiamas pasekmes (laikyti, kad dokumentai būtų patvirtinę atsakovo teiginius dėl Paskolos sutarties termino, avanso įskaitymo).

23.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1.                      Atsakovas pateikia faktinio pobūdžio argumentus. Siekdamas įrodyti, kad pinigus iš ieškovės gavo pagal rašytinės Paskolos sutarties sąlygas arba kitu pagrindu, atsakovas privalėjo šią aplinkybę įrodyti ir pagrįsti ne tik rašytiniu sutarties tekstu, bet ir kitais leistinais įrodymais, tačiau jų nepateikė.

23.2.                      CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialioji įrodinėjimo taisyklė, kuri taikoma tik tais atvejais, kai ginčas kyla dėl paties sandorio sudarymo ar jo buvimo fakto. Jos tikslas – riboti sandorio egzistavimo įrodinėjimą liudytojų parodymais tais atvejais, kai įstatymas reikalauja rašytinės formos tam, kad būtų išvengta netikrų, subjektyvių ar sunkiai patikrinamų teiginių apie sandorio egzistavimą. Tačiau kai sandorio faktas yra aiškiai įrodytas ir neginčijamas (kaip šioje byloje), ši specialioji taisyklė netaikytina, o taikytinos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, įtvirtintos CPK 177 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnyje. CK 1.93 straipsnio 2 dalies tikslas nėra suvaržyti teismo laisvę vertinti įrodymus.

23.3.                      Teismai tinkamai, įvertinę ne vien liudytojo parodymus, o atlikę visapusišką bylos aplinkybių tyrimą bei vertinimą, nustatė susitarimo dėl paskolos turinį ir pagrįstai taikė ne nepatikimu įrodymu pripažintoje Paskolos sutartyje, o įstatyme (CK 6.873 straipsnio 2 dalyje) nustatytą terminą. Įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos.

23.4.                      Nepagrįsti atsakovo argumentai dėl įrodymų hierarchijos taisyklių pažeidimo. Vadovaujantis CPK 185 straipsnio 2 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios.

23.5.                      Atsakovas klaidingai bando sieti ginčą su darbo teisiniais santykiais. Paskolos santykiai yra civiliniai, jų šalys yra lygiateisės, todėl teismas pagrįstai taikė bendruosius civilinio proceso įrodinėjimo principus ir pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo ieškovei taikyti specialiosios contra spoliatorem taisyklės. Atsakovas siekia paneigdamas savo pareigą įrodyti atsikirtimus atsakomybę dėl įrodinėjimo perkelti teismui bei ieškovei. Contra spoliatorem taisyklė negali pakeisti bendrosios įrodinėjimo naštos. Ieškovė neteigė aplinkybių, susijusių su darbo teisiniais santykiais, todėl jai (priešingai nei atsakovui) nekilo pareiga pateikti atitinkamus įrodymus. CPK 179 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo diskrecija pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus nevertintina kaip pareiga rinkti įrodymus. CPK 199 straipsnyje įtvirtinta teismo bedradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis išraiška nereiška, kad teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

24.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

25.       Atsakovas kasaciniame skunde kelia teisės klausimus dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, teismams vertinant į bylą pateiktos rašytinės Paskolos sutarties patikimumą ir jos įrodomąją reikšmę, sprendžiant dėl paskolos grąžinimo sąlygų – konkrečiai grąžinimo termino, konstatuojant atsakovo prievolę ieškovės nemokumo administratoriaus reikalavimu grąžinti paskolą. Atsakovo įsitikinimu, vien liudytojo parodymais negalėjo būti paneigtas tiesioginis rašytinis įrodymas, kai, pareiškus apie Paskolos sutarties suklastojimą, net nebuvo atlikta ekspertizė. Taigi turėjo būti taikomas Paskolos sutartyje, o ne įstatyme nustatytas paskolos grąžinimo terminas ir jis nebuvo suėjęs. Taip pat atsakovas nesutinka, kad turi pareigą grąžinti ieškovės išmokėtą avansą, teigia, kad buvo netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta, neatsižvelgta į tai, kad atsakovas neturėjo realios prieigos prie dokumentų, taigi jam įrodinėjimo galimybės buvo apsunkintos.

26.       Atitinkamai teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisakys dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo priemonėms keliamus reikalavimus, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo. Atsižvelgdama į teismų šioje byloje nustatytas aplinkybes – dėl pareiškimo apie rašytinio įrodymo (Paskolos sutarties) suklastojimą ir dėl ieškovės specialaus teisinio statuso (iškeltos bankroto bylos), teisėjų kolegija pasisakys ir dėl šias aplinkybes vertinant aktualaus teisinio reguliavimo. 

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimo taisykles, įrodymams keliamus reikalavimus, aiškinimo 

27.       Civiliniame procese tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso, būdingo ir nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia.

28.       Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, be kitų, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis. CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis.

29.       Kasacinio teismo praktikoje įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius ir pripažįstama, kad toks skirstymas turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba paneigti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-381/2025 74 punktą, 2024 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024 64 punktą ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30.       Teismas įrodymus tiria civilinių bylų nagrinėjimo stadijoje, t. y. nagrinėdamas bylą iš esmės. Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją (CPK 250 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-381/2025 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). 

31.       Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 106 punktą).

32.       Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018 36 punktą). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020 55 punktą).

33.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 118 punktas). Vertinant liudytojų parodymus, pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti, be kita ko, į jų subjektyvų pobūdį. Liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip, pvz., liudytojo santykiai su asmenimis, apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-781/2024 60 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

34.       Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024 63 punktą).

35.       Šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktą).

36.       Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad įrodinėjimo, įrodymų vertinimo procese bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą, be kita ko, tinkamai šalims paskirstyti įrodinėjimo naštą, patikrinti įrodymų patikimumą, nustatyti jų įrodomąją reikšmę, motyvuotai išspręsti prieštaravimus, tinkamai argumentuoti vieno ar kito įrodymo atmetimą ar laikymą svaresniu.

Dėl Paskolos sutarties sudarymo ir sąlygų, nustatančių paskolos grąžinimo terminą, įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklių taikymo teismams sprendžiant dėl atsakovo pareigos grąžinti paskolą ieškovei

37.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo jam paskolintą sumą ir palūkanas. Įrodinėjo, kad šalis siejo paskolos santykiai, tačiau paskolos grąžinimo terminas nebuvo nustatytas, o įstatyme įtvirtintas grąžinimo terminas baigėsi, atsakovas prievolės nepagrįstai neįvykdė. Atsakovas gynėsi tuo, kad paskolos grąžinimo terminas dar nesuėjęs – pagal šalių sudarytą rašytinę Paskolos sutartį 150 000 Eur suma buvo paskolinta iki 2028 m. gruodžio 31 d.

38.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018 35 punktą).

39.       Šalių ginčo dėl to, kad jas siejo paskolos teisiniai santykiai, kaip nustatė teismai, nėra. Šalys nesutaria dėl aplinkybių, susijusių su paskolos grąžinimu: ar suėjęs paskolos grąžinimo terminas ir ar atsakovui kyla pareiga grąžinti paskolintą sumą pagal ieškovės reikalavimą.

40.       Pagal teisinį reguliavimą, jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis visais atvejais turi būti rašytinė, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą (CK 6.871 straipsnio 2 dalis). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Jeigu paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nenustatytas arba paskola turi būti grąžinta pagal pareikalavimą, tai paskolos sumą paskolos gavėjas privalo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį, jeigu sutartis nenustato ko kita (to paties straipsnio 2 dalis).

41.       Atsakovo į bylą pateiktoje rašytinėje Paskolos sutartyje, kaip nustatė teismai, nurodyta, kad paskolos davėja (ieškovė) skolina 150 000 Eur paskolos gavėjui (atsakovui) iki 2028 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ankstesniame šios nutarties skyriuje pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, ši sutartis vertintina kaip tiesioginis įrodymas, patvirtinantis sutarties sudarymo faktą ir suteiktos paskolos grąžinimo sąlygas. Minėta, kad tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne.

42.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad atsakovas turi pareigą grąžinti paskolą, nes yra suėjęs CK 6.873 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas, o atsakovas neįrodė, kad šalys yra sudariusios rašytinę Paskolos sutartį, kurioje (4.1 punkte) nustatė paskolos grąžinimo terminą (kuris dar nėra suėjęs). Abiejų instancijų teismai pripažino, kad atsakovo į bylą pateiktas rašytinis įrodymas – Paskolos sutartis – yra nepatikimas, todėl nepakankamas atsakovo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Teismai laikė patikimais ir vadovavosi liudytojo A. O. parodymais, kad jis ieškovės vardu nėra sudaręs su atsakovu sutarties tokiomis sąlygomis, kurios nurodytos atsakovo teismui pateiktoje Paskolos sutartyje, nepasirašė Paskolos sutarties ir, nors ties paskolos davėjo pavadinimu esantis parašas yra panašus į liudytojo parašą, jis gali būti suklastotas.

43.       Atsakovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai kritiškai vertino Paskolos sutartį, nors tai yra tiesioginis rašytinis įrodymas, kuris nenuginčytas ir nepaneigta jo įrodomoji galia, nepagrįstai išimtinai rėmėsi vien suinteresuoto liudytojo (ieškovės akcininko) A. O. parodymais, neįvertino šio liudytojo ir atsakovo santykių įtakos liudijimų patikimumui. Ieškovė nepasinaudojo teise prašyti ekspertizės dėl parašo Paskolos sutartyje, nors ši teisė teismo buvo išaiškinta, todėl, atsakovo įsitikinimu, teismai turėjo itin atsargiai vertinti liudytojo teiginius, kad parašas galėjo būti suklastotas, ir privalėjo vadovautis Paskolos sutarties 4.1 punktu, o ne taikyti CK 6.873 straipsnio 2 dalies nuostatas.

44.       CPK 184 straipsnyje tiesiogiai reglamentuojama situacija, kai yra pareiškiama apie įrodymo suklastojimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pareiškiama, jog įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti įrodymo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Jei tokio prašymo nėra, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį – jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu ir reikiamais atvejais apie suklastojimo faktą praneša prokurorui.

45.       Taigi, pagal teisinį reguliavimą, įrodymas, apie kurį pareiškiama, kad jis suklastotas, gali būti nelaikomas (nepripažįstamas) įrodymu jį pateikusio asmens iniciatyva arba teismo iniciatyva, jei teismas konstatuoja, kad įrodymas yra suklastotas. Antruoju atveju teismas pirma turi išspręsti suklastojimo klausimą ir tai padaryti pakankamų ir patikimų įrodymų, esančių byloje, pagrindu. Teismui konstatavus, kad įrodymas suklastotas, jis apskritai nevertintinas (juo negali būti remiamasi). Padarius priešingą išvadą, t. y. kad įrodymas nėra suklastotas, šį įrodymą teismas turi vertinti pagal šioje nutartyje aptartas įrodymų vertinimo taisykles (žr. šios nutarties 29, 33 punktus).  

46.       Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovas, pateikęs į bylą rašytinę Paskolos sutartį, liudytojui pareiškus, jog šis įrodymas suklastotas, būtų prašęs šio įrodymo nelaikyti įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Priešingai, atsakovas nuosekliai įrodinėjo, kad turi būti remiamasi Paskolos sutartimi, joje nustatyta sąlyga dėl paskolos grąžinimo termino. Byloje taip pat nėra duomenų, kad teismai būtų įpareigoję ieškovę pateikti suklastojimo įrodymus. Pareiškimui patikrinti nė vienas iš bylą nagrinėjusių teismų nepaskyrė ir ekspertizės. 

47.       Iš teismų procesinių dokumentų turinio matyti, kad teismai nesprendė Paskolos sutarties suklastojimo klausimo. Teismai nekonstatavo, kad Paskolos sutartis yra suklastota, tačiau, minėta, padarė išvadą, kad ji, kaip rašytinis įrodymas, yra nepatikima, ir vertino šį įrodymą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, laikė, kad jis nepakankamas atsakovo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks teismų vertinimas neatitinka šioje nutartyje aptartų įrodymų vertinimo taisyklių.

48.       Teisėjų kolegija nurodo, kad, nors         CPK 184 straipsnyje atliktini veiksmai, kai yra pareiškiama apie įrodymo suklastojimą, suformuluoti kaip teismo teisė, kiekvienu atveju teismas sprendimą dėl būtinumo pasirūpinti patikimais ir pakankamais įrodymais suklastojimo klausimui išspręsti turi priimti atsižvelgdamas į konkrečią situaciją byloje. Jei teismas vertina, kad suklastojimo faktas yra akivaizdus, tai konkretus įrodymas gali būti pripažintas suklastotu ir be papildomų įrodymų. Tačiau vien liudytojo parodymai nelaikytini pakankamais tiesioginio įrodymo suklastojimo faktui nustatyti. Sutiktina su atsakovu, kad rašytinė Paskolos sutartis proceso įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčyta ir nepaneigta jos įrodomoji galia, todėl teismai nepagrįstai dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimo (šalių susitarimo dėl paskolos grąžinimo sąlygų) sprendė remdamiesi ne šiuo įrodymu, o liudytojo parodymais. Vis dėlto šios bylos baigčiai svarbios ir kitos – su ieškovės specialiu teisiniu statusu susijusios – aplinkybės, dėl kurių teisėjų kolegija pasisakys tolesniame šios nutarties skyriuje.

Dėl ieškovės teisinio statuso ir jo įtakos bylos baigčiai 

49.       Nagrinėjamoje byloje nustatytos šios teisiškai reikšmingos bylos baigčiai aplinkybės: Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla; 2023 m. rugsėjo 15 d. nutartimi ieškovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; ieškovės nemokumo administratorius 2024 m. vasario 29 d. el. paštu išsiuntė atsakovui reikalavimą grąžinti paskolintas sumas iki 2024 m. kovo 12 d. Minėta, kad atsakovas jų negrąžino, gynėsi tuo, kad dar nesuėjęs pakolos grąžinimo terminas.

50.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodytos aplinkybės suponuoja pagrindą bankrutuojančios įmonės statusą turinčios ieškovės santykiams su atsakovu taikyti ir specialų – JANĮ įtvirtintą – teisinį reguliavimą.

51.       Nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas bankroto proceso metu įgyvendina nemokumo administratorius (JANĮ 56 straipsnio 2 dalis). Nemokumo administratorius, be kita ko, sprendžia dėl juridinio asmens prievolių tolesnio vykdymo, atsižvelgdamas į jų ekonominį naudingumą juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams (JANĮ 59 straipsnio 3 punktas).

52.       JANĮ 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos laikoma, jog visų juridinio asmens prievolių įvykdymo terminai yra suėję, išskyrus atvejus, kai: 1) nemokumo administratorius, atsižvelgęs į prievolės ekonominį naudingumą juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams, per 30 dienų nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos praneša kitai prievolės šaliai, kad prievolę vykdys; 2) prievolės kyla iš tęsiamos ūkinės komercinės veiklos, kurią nemokumo administratorius, atsižvelgęs į jos tęsimo ekonominį naudingumą juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams, nusprendžia vykdyti iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kita prievolės šalis gali sustabdyti savo prievolių vykdymą tol, kol gaus nemokumo administratoriaus pranešimą, kad juridinis asmuo prievolę vykdys.

53.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme, kuris neteko galios įsigaliojus JANĮ, įtvirtinto reguliavimo išaiškinta, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonei pradedamas taikyti specialus teisinis režimas, leidžiantis jai nevykdyti kai kurių anksčiau prisiimtų įsipareigojimų. Įmonių bankroto įstatyme nustatyta galimybė nevykdyti anksčiau sudarytos sutarties yra bendrosios taisyklės, pagal kurią visos sudarytos sutartys turi būti vykdomos tinkamai, išimtis. Atsižvelgiant į tai, kad bendrasis principas yra tinkamas sutarties vykdymas, kad kita sutarties šalis turi teisėtą lūkestį, jog įmonės iki bankroto bylos iškėlimo prisiimti įsipareigojimai bus vykdomi, pasibaigia tik tos sutartys, apie kurių nevykdymą bankroto administratorius aiškiai ir nedviprasmiškai praneša suinteresuotiems asmenims. Tokiam pranešimui bankroto administratoriui nustatytas 30 dienų terminas, skaičiuojamas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Administratoriui apsisprendžiant dėl tolesnio sutarties vykdymo, esminę reikšmę turi šio sandorio vykdymo naudingumas įmonės ir kreditorių interesams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2011).

54.       Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, bendroji taisyklė – kad visų juridinio asmens prievolių įvykdymo terminai nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos laikomi suėjusiais. Tik tuo atveju, jei nemokumo administratorius per 30 dienų nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos praneša kitai prievolės šaliai, kad prievolę vykdys (arba prievolės kyla iš tęsiamos ūkinės komercinės veiklos), bankroto bylos iškėlimas prievolių įvykdymo terminui įtakos nedaro.

55.       Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ieškovės nemokumo administratorius būtų išsiuntęs atsakovui pranešimą, kad toliau vykdys prievoles pagal dvišalę Paskolos sutartį. Minėta, kad, teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartimi ieškovei iškėlus bankroto bylą, ieškovės nemokumo administratorius 2024 m. vasario 29 d. el. paštu išsiuntė atsakovui reikalavimą grąžinti paskolintas sumas iki 2024 m. kovo 12 d.

56.       Vadovaujantis šios nutarties 51–52 punktuose nurodytu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į šios nutarties 55 punkte nurodytas aplinkybes, laikytina, kad nepriklausomai nuo to, ar rašytinė Paskolos sutartis buvo sudaryta ir joje buvo nustatytas paskolos grąžinimo terminas, atsakovui kilo pareiga grąžinti ieškovei paskolintas lėšas. Šiai atsakovo pareigai neturi įtakos tai, kokiu pagrindu nemokumo administratorius reikalauja grąžinti paskolą – vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 2 dalimi, konstatavus, kad prievolė neterminuota, ar JANĮ 61 straipsnio 1 dalimi, nustačius, kad rašytinėje Paskolos sutartyje buvo įtvirtintas grąžinimo terminas. Bet kuriuo iš šių atvejų atsakovo prievolės grąžinti paskolą ieškovei terminai suėję.

57.       Dėl nurodytų priežasčių ankstesniame šios nutarties skyriuje konstatuoti teismų padaryti proceso teisės normų pažeidimai, net jei jie būtų ištaisyti, nesuponuotų pagrindo kitokiai bylos baigčiai. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis (kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, priteista skola ir susijusios sumos) paliktina nepakeista.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo teismams sprendžiant dėl atsakovo pareigos grąžinti ieškovės sumokėtą avansą

58.       Atsakovas, neigdamas savo pareigą grąžinti ieškovei jos pervestą 1500 Eur sumą (mokėjimo paskirtyje įvardytą kaip avansą), bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose argumentavo, kad ši suma buvo sudengta su jam priklausančiu darbo užmokesčiu.

59.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo 2022 m. birželio 8 d. atsakovui pervestą 1500 Eur sumą laikyti suteikta paskola (kaip teigė ieškovės nemokumo administratorius). Teismai nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovui buvo pagrindas pasilikti avanso sumą ar kad avansas buvo panaudotas ieškovės naudai, todėl nurodytą sumą priteisė ieškovės naudai. Teismai nustatė, kad atsakovas nepateikė jokių jo teiginius – jog ši suma buvo sudengta su atsakovui mokėtinu darbo užmokesčiu, ir, tikėtina, ieškovė dar yra skolinga atsakovui darbo užmokesčio – pagrindžiančių įrodymų. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad jeigu atsakovui, kaip bendrovės vadovui, buvo mokamas darbo užmokestis, nepaisant to, kas tvarkė buhalterinę apskaitą, jis turi galimybę įrodyti, koks darbo užmokestis jam buvo mokamas (pateikti banko sąskaitų išrašus ir kt.), kiek jo išmokėta ir koks skolos likutis susidarė (jei susidarė).

60.       Kasaciniame skunde nesutikimą su šiomis teismų išvadomis atsakovas grindžia tuo, kad jam nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo našta, kad jis neturėjo prieigos prie dokumentų ir ieškovės programinės įrangos.

61.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai procesiniuose sprendimuose nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu priteisia ieškovei iš atsakovo 1500 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas sprendime paminėjo tik CK 6.38 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Tačiau iš teismų argumentų galima daryti išvadą, kad teismai šią sumą priteisė remdamiesi nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutu.

62.       Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo institutas reglamentuojamas CK 6.237–6.242 straipsniuose. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą – nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

63.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-403/2026 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

64.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo be pagrindo įgyto turto grąžinimo įrodinėjimas pasižymi tam tikra specifika – ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-933/2026 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2026 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-403/2026 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

65.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismai teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, esant įrodytai aplinkybei dėl 1500 Eur perdavimo atsakovui, šis (atsakovas) turėjo pareigą (ir galimybę) įrodinėti savo teiginius, kuriais atsikirtinėjo į ieškovės pareikštą reikalavimą, t. y. įrodinėti 1500 Eur gavimo teisinio pagrindo buvimą. Sutiktina, kad atsakovas jam priklausantį ir išmokėtą darbo užmokestį bei galimą skolos likutį galėjo pagrįsti jam prieinamais įrodymais, pvz., savo sąskaitų banke išrašais. Teismai konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų atsikirtimų teiginiams pagrįsti.

66.       Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nekonstatuoja įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo teismams nusprendžiant, kad atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovei 1500 Eur avanso sumą.

67.       Kiti atsakovo argumentai, išdėstyti šios nutarties 22.3 punkte, įskaitant dėl contra spoliatorem prezumpcijos taikymo, nagrinėjamos bylos baigčiai neturi reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

68.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą (atsakovo kasacinis skundas atmestas), ieškovė neturi pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidų, atsakovo patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme.

69.       Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas 3872 Eur išlaidas advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą apmokėti. Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 7, 8.14 punktų nuostatas, jų atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovo.

70.       Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas šioje byloje nepatyrė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Priteisti iš atsakovo R. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Penki perlai“ (j. a. k. 303109520) 3872 (tris tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                               Goda Ambrasaitė-Balynienė  

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė