Civilinė byla Nr. 2A-891-775/2022
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13402-2021-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.2.4.1.4; 2.6.29; 3.3.1.18.2
Kauno apygardos teismas
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Izoldos Nėnienės ir Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-132-451/2022 pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovui D. S. dėl skolos priteisimo ir atsakovo D. S. priešieškinį S. M. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. M. (toliau – ieškovas) 2021 m. rugpjūčio 23 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. S. (toliau – atsakovas), kuriame prašė teismo priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 2 896 Eur skolą, 800,10 Eur palūkanas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (111 Eur žyminį mokestį).
2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. atsakovas iš ieškovo pasiskolino 10 000 Lt (2 896 Eur), kuriuos privalėjo grąžinti iki 2012 m. spalio 6 d., tačiau iki šiol pinigų nėra grąžinęs, nors ieškovas daug kartų ragino atsakovą pinigus grąžinti.
3. Atsakovas 2021 m. rugsėjo 24 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovo ieškinį, kuriame prašė teismo ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, skirti ieškovui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, įpareigojant 50 proc. paskirtos baudos sumokėti atsakovui, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškovo ieškiniu nesutinka, kadangi nėra gavęs nurodytų piniginių lėšų, todėl neturi jokios prievolės pagal 2012 m. rugsėjo 6 d. sutartį. Nurodė, kad su ieškovu susipažino 2012 m. rugsėjo 6 d., kai ankstyvą ryta ieškovas pasibeldė į tuo metu atsakovo motinai V. S. priklausiusio buto duris. Atvėrus duris ieškovas atsakovui pasakė, kad jis bus iškeldintas, nes motinai priklausantis butas įkeistas už skolas ieškovui. Atsakovo teigimu, grasinimai, jog bus išmesti iš buto, jeigu nesumokės 10 000 Lt motinos skolos, tęsėsi ilgai. 2012 metais ieškovas pareiškė, kad norėdamas gyventi motinos bute, atsakovas turi perimti jos skolą, kuri anot jo tuo metu buvo 10 000 Lt su palūkanomis ir delspinigiais. Atsakovas su žmona Ž. S. išties išsigando, jog bus iškeldinti, todėl 2012 m. rugsėjo 6 d. atsakovas pasirašė sutartį, kad perima motinos skolas. Pradėjus aiškintis įkeitimo pagrįstumą ir realų skolos dydį, paaiškėjo šiek tiek kitokia informacija. Hipotekos registre atsakovas buvo informuotas, jog pagal 2001 m. kovo 30 d. notarinę paskolos sutartį, registro Nr. 7KV-2414, skolos suma 5 200 Lt buvo užtikrinta 2001 m. balandžio 12 d. hipotekos lakštu Nr. 02/1/2001/0002040, įkeičiant būstą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Todėl atsakovas suprato, jog ieškovas jį ir jo žmoną apgavo, kad atsakovo motinos skola yra 10 000 Lt, bei grasinimais privertė pasirašyti 2012 m. rugsėjo 6 d. sutartį dėl 10 000 Lt skolos. Po skolos sutarties pasirašymo ir iki sužinojimo apie realią motinos skolą, ieškovas iš atsakovo ir jo žmonos gavo 3 200 Lt apmokėjimą, tačiau tai patvirtinančių pakvitavimų nėra teikęs. Atsakovas nėra gavęs pačios sutarties antro egzemplioriaus, ką patvirtina prie pareiškimo pateiktos sutarties 4 punktas, kuriame nurodoma, jog sutartis sudaryta vienu egzemplioriumi. Atsakovas tik 2020 m. vasario 21 d. gavęs Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-6943-375/2020 bei lydimuosius dokumentus, nebuvo tikras ant ko pasirašė, nes sutarties pasirašymo metu buvo afekto būsenoje ir buvo visiškai įsitikinęs, jog perėmė motinos skolą. Ieškovo elgesys pasikeitė, kai atsakovas su žmona pradėjo reikalauti atsakovo motinos skolą patvirtinančių dokumentų, pakvitavimų, jog atsakovas su žmona sumokėjo 3 200 Lt dydžio skolą ieškovui. Anot ieškovo, atsakovas su žmona patys turėjo žymėtis, kada ir kiek pinigų perdavė, nors atsakovas nežinojo skolos dydžio ir visais kartais buvo dengiamos palūkanos ir delspinigiai, o ne pagrindinė skola. 2014 m. ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu atsakovo motinai dėl skolos priteisimo. Iš ieškinio teksto bei teisme išdėstytų motyvų buvo matyti, jog ieškovas siekia pasipinigauti, kadangi apie 3 200 Lt grąžinimą net neužsiminė, o notarinę sutartį pratęsė bene 140 kartų, t. y. beveik kas mėnesį. 2014 m. rugpjūčio 17 d. Kauno apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4416-191/2015 ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo pagal 2001 m. notarinę paskolos sutartį atsakovo motinai atmetė bei pritaikė ieškinio senatį, panaikino Hipotekos registro 2001 m. balandžio 12 d. hipotekos lakštą. Atsakovas, pasirašydamas 2012 m. rugsėjo 6 d. sutartį, nežinojo, kad jo motina yra pilnai įvykdžiusi prievolę ir už ją prisiimtas įsipareigojimas pasirašymo dieną realiai neegzistavo, todėl šiai dienai prievolės sumokėti ieškovui pagal 2012 m. rugsėjo 6 d. sutartį atsakovas neturi nei teisinio, nei moralinio pagrindo. Ieškovas sukčiaudamas siekė finansinės naudos. 2014 m. gruodžio 17 d. Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-10132-285/2014 priėmė sprendimą, kuriuo atmetė ieškovo ieškinį atsakovo motinai V. S. dėl 6 500 Lt skolos grąžinimo pagal 2010 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartį bei tenkino priešieškinį dėl 2010 m. spalio 30 d. paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta. Ieškovas, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-10132-285/2014, teigė, jog su atsakovu pasirašyta paskolos sutartis ir su atsakovo motina siejantys paskolos teisiniai santykiai nesusiję ir, kad paskola buvo reikalinga kiosko veiklai vystyti, nes trūko apyvartinių lėšų. Tačiau su tokia ieškovo pozicija negalima sutikti, nes 2012 m. buvo patys sėkmingiausi metai, kadangi apyvarta siekė 159 891 Lt ir tikslo skolintis pinigų iš ieškovo tikrai nebuvo.
5. Atsakovas 2021 m. spalio 12 d. pateikė teismui priešieškinį ieškovui, kuriame prašė teismo pripažinti 2012 m. rugsėjo 6 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą sutartį negaliojančia dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, nuo sandorio sudarymo momento bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
6. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad 2001 m. kovo 30 d. atsakovo motina V. S. pasirašė notarinę paskolos sutartį Nr. 7KV-2414 su ieškovu, kurią patvirtino notarė J. V. 2001 m. balandžio 12 d. pasirašytos notarinės sutarties pagrindu įregistruota hipoteka. Hipotekos lakštu V. S. ieškovo naudai įkeitė turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). 2010 m. spalio 30 d. buvo pasirašyta paskolos sutartis tarp V. S. ir ieškovo, kuria, kaip teigė pats ieškovas Kauno apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-10132-285/2014, paskolinta 6 500 Lt suma susidarė iš dviejų paskolos sutarčių, t. y. 2001 m. kovo 30 d. notarinės sutarties dėl 5 200 Lt ir likusios paskolos dalies 1 300 Lt nuo 4 500 Lt paskolos, nes 3 200 Lt paskolos V. S. buvo grąžinusi. 2012 m. rugsėjo 6 d. pasirašyta paskolos sutartis tarp atsakovo ir ieškovo dėl realaus ieškovo grasinimo atsakovui iškeldinti jį, žmoną Ž. S., jų mažametę dukrą ir motiną V. S., iš motinai priklausančio buto, apgaunant atsakovą, jog ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę atsakovo motinai į 10 000 Lt, apgaunant atsakovą, jog paskolos sutartimi yra perimamas V. S. skolinis įsipareigojimas pagal tarp ieškovo ir V. S. 2010 m. spalio 30 d. pasirašytą paskolos sutartį. 2014 m. gruodžio 17 d. Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-10132-285/2014 sprendimu nusprendė pripažinti S. M. ir V. S. 2010 m. spalio 30 d. paskolos sutartį nesudaryta. 2014 m. sausio 16 d. ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu dėl 5 991 Lt skolos ir palūkanų priteisimo iš V. S. pagal 2001 m. kovo 30 d. notarinę sutartį, 5 procentų įstatyminių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. 2015 m. rugpjūčio 17 d. Kauno apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4416-191/2015 nusprendė S. M. ieškinį atmesti ir panaikinti iš 2001 m. balandžio 12 d. hipotekos lakštą, kuriuo įkeistas atsakovės V. S. turtas – butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), užtikrinant 2001 m. kovo 30 d. notarinę paskolos sutartį. 2019 m. kovo 19 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-101119-615/2019, kuriuo buvo tenkintas kreditoriaus S. M. pareiškimas dėl skolos 2 896 Eur, 1 048 Eur delspinigių, 5 proc. procesinių palūkanų ir žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininko D. S., tačiau pareiškus prieštaravimą, ieškinys, per teismo nustatytą terminą, nebuvo pareikštas. 2019 m. vasario 18 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-6943-375/2020, kuriuo buvo tenkintas kreditoriaus S. M. pareiškimas dėl skolos 2 896 Eur, 1 048 Eur delspinigių, 5 proc. procesinių palūkanų ir žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininko D. S., tačiau pareiškus prieštaravimą, ieškinys, per teismo nustatytą terminą, nebuvo pareikštas.
7. Ieškovas 2021 m. gruodžio 13 d. pateikė teismui atsiliepimą į atsakovo priešieškinį, kuriame nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka, kadangi laikė, jog atsakovas 2012 m. rugsėjo 6 d. iš ieškovo pasiskolino 10 000 Lt, kurios turėjo grąžinti iki 2012 m. spalio 6 d., tačiau pinigų iki šiol negrąžino. Nurodė, kad ieškovas 2001 m. kovo 30 d. atsakovo motinai paskolino 5 200 Lt, pagal šią paskolos sutartį buvo įkeistas V. S. priklausantis butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). 2001 m. rugsėjo 30 d. V. S. ieškovo paprašė, kad jis dar paskolintų 4 500 Lt sumokėti už buto įsiskolinimus, nes jos bute gyvena sūnus su šeima, bet už komunalines paslaugas nemoka teigdamas, kad jos butas ir ji pati privalo savo buto mokesčius mokėti. Nurodė, kad skolininkė per 9,5 metų sugrąžino 3 200 Lt. 2010 m. spalio 30 d. buvo sudaryta sutartis susidedanti iš abiejų paskolos sutarčių 5 200 Lt notarinės sutarties ir nuo 4 500 Lt tarpusavio sutarties likučio, nes 3 200 Lt buvo sugrąžinta. Nurodė, kad nauja sutartis buvo sudaryta tam, jog dėl tokios nedidelės sumos negalėjo V. S. butą perduoti hipotekos skyriui (pardavimui iš varžytinių) dėl priverstinio skolos išieškojimo. Nuo paskutinio susitikimo ir notarinės sutarties pratęsimo 2011 m. balandžio 3 d. su V. S. bendravimas nutrūko. Prabėgo beveik pusantrų metų, V. S. su ieškovu nebebendravo, į telefono skambučius neatsiliepdavo. Ieškovas 2012 m. rugsėjo 5 d. vakare nuėjo pas V. S. ir prisistatė atsakovui kaip jo motinos kreditorius. Atsakovas žinojo apie motinos skolas, pasakė, kad kioske prekiauja mėsos produkcija, bet intensyvesnei prekybai trūksta apyvartinių lėšų, užperkant prekes, todėl paprašė ieškovo, kad jis paskolintų atsakovui 10 000 Lt, žadėdamas kas mėnesį grąžinti nuo 500 iki 700 Lt. Tuo pačiu žadėjo padėti savo mamai grąžinti ir jos likusią skolą 6 500 Lt. Kitą dieną, t. y. 2012 m. rugsėjo 6 d., ieškovas vakarop vėl atėjo pas S. į namus su pinigais ir paskolino 10 000 Lt. Sutarties tekstą parašė atsakovo žmona. Atsakovas savo ranka parašė savo vardą, pavardę ir pasirašė, ieškovas taip pat pasirašė. Kai atsakovas suskaičiavo gautus pinigus dar vienu parašu patvirtino, kad pinigus gavo. Pasiskolindamas pinigus atsakovas apie buto įkeitimą žinojo ir pažadėjo ne tik savo skolą 10 000 Lt grąžinti, bet iš verslo pajamų padėti ir savo mamai grąžinti skolą. Buvo susitarta, kad atsakovas dalimis grąžins pasiskolintus pinigus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Kauno apylinkės teismas 2022 m. kovo 18 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, atsakovo priešieškinį tenkino, priteisė iš ieškovo atsakovui 1 265 Eur bylinėjimosi išlaidas ir valstybei 11,85 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, atmetė atsakovo prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskyrimo ieškovui.
9. Teismas nurodė, kad ieškovas, įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą pagal 2012 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutartį nepateikė, leistinais rašytiniais įrodymais neįrodė pinigų perdavimo atsakovui fakto. Nurodė, kad nėra deklaravęs paskolos suteiktos atsakovui. Ieškovas teigė, kad pinigų turėjo, vertėsi butų pardavinėjimu, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad konsultavosi su notare ir ji patikino, kad pakanka vieno egzemplioriaus, o sutarties kopija paduodama skolininkui ir pratęsinėjama, tačiau nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad atsakovui buvo perduota ginčo sutarties kopija. Ginčo sutartyje nurodyta, kad sutartis sudaryta vienu egzemplioriumi, kuris atiduodamas kreditoriui. Tuo tarpu atsakovas procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu nuosekliai nurodė, kad sutartis buvo sudaryta, siekiant perimti motinos skolą pagal 2010 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartį bei ieškovui naudojant apgaulę, ekonominį spaudimą ir nerealius grasinimus. Bylos šalys neginčijo, kad 2001 m. kovo 30 d. atsakovo motina V. S. pasirašė notarinę paskolos sutartį Nr. 7KV-2414 su ieškovu. 2001 m. balandžio 12 d. pasirašytos notarinės sutarties pagrindu įregistruota hipoteka. Hipotekos lakštu V. S. ieškovo naudai įkeitė turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). 2010 m. spalio 30 d. pasirašyta paskolos sutartis tarp atsakovo motinos V. S., kuria ieškovas siekė apjungti ankstesnes skolininkės skolas. Teismas nurodė, kad, iš byloje esančių įrodymų ir bylos šalių paaiškinimų, labiau tikėtina, jog atsakovas, sudarydamas ginčo sutartį, siekė perimti motinos skolas ieškovui, siekdamas išsaugoti motinos butą, kad į jį nebūtų nukreiptas motinos skolų išieškojimas. Be to, ieškovas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė pinigų perdavimo. Taip pat teismas nurodė, jog aplinkybė, kad ieškovas sutiko paskolos sutartį sudaryti paprasta rašytine forma, pinigus skolino nepažįstamam asmeniui, kurio motina jau 10 metų negrąžina ieškovui skolos, nežinodamas atsakovo mokumo ir neprašydamas užtikrinti suteikiamos skolos, tik patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta skolos perleidimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad, nors ieškovas su tokia pozicija nesutiko ir teigė, kad atsakovui pinigus skolino iš geros valios, teismo tokie teiginiai neįtikina. Teismas nurodė, kad ieškovas, turėdamas patirties skolindamas pinigus pagal paskolos sutartis, konsultuodamasis su notare, negalėjo nežinoti kaip turėtų būti sudaryta paskolos sutartis, nes tokių sutarčių jau buvo sudaręs. Todėl teismas sprendė, kad ieškovo ir atsakovo 2012 m. rugsėjo 6 d. sudaryta paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, kuriuo sutarties šalys iš tiesų siekė perleisti atsakovui atsakovo motinos V. S. skolinius įsipareigojimus ieškovui, t. y. sutartimi buvo pakeistas skolininkas jau egzistuojančiam įsiskolinimui. Teismas pažymėjo, kad, nors ieškovas viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai neigė, jog ginčo sutartimi buvo perimtos atsakovo motinos skolos, tačiau atsietai sutarčių nevertino, teigė, kad atsakovo skola užtikrinta jo motinos buto įkeitimu.
10. Teismas, vertindamas kokie skoliniai įsipareigojimai perėjo atsakovui, nustatė, kad 2001 m. kovo 30 d. atsakovo motina V. S. pasirašė notarinę paskolos sutartį Nr. 7KV-2414 su ieškovu. 2001 m. balandžio 12 d. pasirašytos notarinės sutarties pagrindu įregistruota hipoteka. Hipotekos lakštu V. S. ieškovo naudai įkeitė turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). 2010 m. spalio 30 d. pasirašyta paskolos sutartis tarp atsakovo motinos V. S. Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10132-285/2014 atmetė ieškovo ieškinį V. S., tenkino V. S. priešieškinį, pripažindamas ieškovo ir V. S. 2010 m. spalio 30 d. paskolos sutartį nesudaryta. Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4416-191/2015 atmetė ieškovo ieškinį V. S. dėl skolos priteisimo pagal 2001 m. kovo 30 d. notarinę paskolos sutartį ir panaikino 2001 m. balandžio 12 d. hipotekos lakštą. Vertindamas skolų perėmimą ir atsižvelgdamas į Kauno apylinkės 2014 m. ir 2015 m. sprendimus, kuriais ieškiniai dėl šioje byloje perimtų skolų priteisimo buvo atmesti, teismas darė išvadą, kad sudarant 2012 m. rugsėjo 6 d. sutartį ieškovas neturėjo reikalavimo teisės į atsakovo motiną V. S. Ieškovas, sudarydamas ginčo sutartį, nuslėpė nuo atsakovo aplinkybę, kad skolų nėra, nepateikė skolas patvirtinančių dokumentų. Teismas nurodė, kad nors ieškovas neigia, jog ginčo sutartis buvo sudaryta atsakovui siekiant perimti motinos skolas, tačiau įrodymų, patvirtinančių, kad perdavė atsakovui 10 000 Lt (2 896 Eur) nepateikė. Priešingai, ieškovas išsamiai paaiškino atsakovo motinos skolų susidarymą, tai, kad skolų susigrąžinti nepavyko labai ilgai, jos buvo tęsiamos ir teko senas skolas apjungti nauja skolos sutartimi, pasirašyta su atsakovo motina. Ieškovas, aiškindamas aplinkybes, dėl kurių suteikė 10 000 Lt paskolą nepažįstamam asmeniui, neįvertinęs atsakovo mokumo, nurodė, kad skolino pinigus, nes atsakovas skolą užtikrins motinos butu. Ieškovas, aiškindamas kaip buvo sudarytas ginčo sutarties tekstas taip pat neatsiejamai aiškino V. S. skolos sutartis. Ieškovui susigrąžinti skolų iš V. S. nepavyko ir teisminiu keliu, nes jo ieškiniai buvo atmesti. Ieškovas turi patirties skolindamas pinigines lėšas, nurodė, kad konsultuojasi su notare, todėl teismas manė, kad turi patirties skolų suteikimo teisiniuose santykiuose. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo tikėti, kad ieškovas, negalėdamas atgauti skolos iš atsakovo motinos per dešimt metų, papildomai skolino atsakovui dar didesnę pinigų sumą vieno mėnesio laikotarpiui. Teismas nurodė, kad šiuo atveju labiau tikėtina atsakovo pozicija, jog ieškovas, naudodamas apgaulę dėl atsakovo motinos nesamų skolų, privertė atsakovą pasirašyti ginčo sutartį ir perimti motinos skolas. Teismas pažymėjo, kad, kaip nurodė atsakovas, sudarydamas sutartį, jis buvo įtikintas, kad jo motina yra skolinga ieškovui ir sutiko skolas perimti, siekdamas išsaugoti motinos butą. Teismas nurodė, kad, nors ieškovas teigė, jog neketino iškeldinti atsakovo šeimos ir jo motinos iš hipoteka įkeisto buto, pats ieškovas vėliau šiuos teiginius paneigė, kadangi nurodė, kad, siekdamas nukreipti išieškojimą į hipoteka įkeistą V. S. turtą, apjungė kelias mažesnes skolas 2010 m. spalio 30 d. paskolos sutartimi. Todėl teismas konstatavo, kad sandoris buvo sudarytas klaidingai manant, jog tokiu būdu bus perimti kito asmens skoliniai įsipareigojimai. Atsakovui sudarius ginčo sutartį ir vėliau pareikalavus skolos dokumentų, ieškovas vengė juos pateikti, kas dar kartą patvirtina atsakovo nesąžiningą elgesį. Todėl tik iš Hipotekos registro atsakovas sužinojo, kad motinos skola yra mažesnė, nei nurodė ieškovas. Teismas darė išvadą, kad jeigu apgaulės nebūtų buvę, atsakovas sandorio apskritai nebūtų sudaręs. Ieškovas, naudodamas ekonominį spaudimą ir realius grasinimus, o būtent teigdamas, kad turi hipoteka užtikrintą reikalavimą atsakovo motinai ir gali atsakovą su šeima iš tuo metu V. S. nuosavybės teise valdomo buto išvaryti, paveikė atsakovo valią savo nesąžiningais veiksmais. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas 2012 m. rugsėjo 6 d. sutartį su ieškovu sudarė dėl ieškovo panaudotos apgaulės, ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, todėl tarp ieškovo ir atsakovo 2012 m. rugsėjo 6 d. sudaryta sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento.
11. Pasisakydamas dėl baudos skyrimo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog ieškovo ieškinys buvo akivaizdžiai nepagrįstas, nes kartu su ieškiniu buvo pateikta ginčo sutartis, kurią pasirašė atsakovas ir sutarties pasirašymo fakto neginčijo. Ieškovo procesinis elgesys byloje buvo tinkamas, nenustatyta jokių ieškovo sąmoningų veikimų, kuriuos būtų atlikęs prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Vien tai, kad ieškovas kelis kartus kreipėsi teisminės gynybos dėl jo manymu pažeistų teisių, nereiškia, kad ieškovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo prašymas dėl baudos paskyrimo ieškovui yra atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovas S. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, iš atsakovo priteisti 2 896 Eur (10 000 Lt) skolą, 800,10 Eur palūkanas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 111 Eur bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį) ieškovo naudai; teismo sprendimą dalyje dėl 1 265 Eur priteisimo iš ieškovo atsakovui panaikinti; priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – 114 Eur žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nevertino 2012 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties turinio ir atsakovo įrašo joje, jog pinigus gavo, tuo paneigdamas įstatymo nuostatas, įtvirtinančias paskolos sutarties teisinę reikšmę, jos sukeliamas pasekmes sandorio šalims.
1.2. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, nes skolos dokumente, kuriuo ieškovas grindė savo reikalavimą, pinigų perdavimas buvo užfiksuotas, ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Teismas, atmesdamas ieškinį, sprendė, kad ieškovas neįrodė pinigų perdavimo fakto ir įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, taip pažeisdamas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Teismas neteisingai taikė teismų praktiką, aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas.
1.3. Paskolos sutartis sudaryta tinkamai, todėl teismo argumentai, kad kreditorius negalėjo nežinoti kaip turėtų būti sudaryta paskolos sutartis, teikia pagrindo manyti, kad teismas klydo, vertindamas sutarties turinį.
1.4. Teismas neištyrė ir visapusiškai neįvertino ginčo šalių elgesio paskolos sutarties sudarymo momentu pagal vidutiniškai protingo ir apdairaus asmens elgesio standartą. Atsakovas kartu su žmona yra dviejų prekyviečių savininkas, protingas asmuo, todėl pasirašydamas paskolos sutartį suvokė jo turinį ir pasekmes. Paprastas sutarties tekstas jam turėjo būti suprantamas, tik perimdamas kito asmens skolą negalėtų parašyti žodžių pinigus gavau, parašu netvirtintų pinigų gavimo fakto. Jei atsakovui, kaip jis teigia, ginčijamos sutarties pasirašymo momentu nebuvo žinoma apie motinos skolas ir tik atėjęs kreditorius jam tai pranešė, tai atsakovas pirmiausia turėjo išsiaiškinti su kartu gyvenančia mama dėl jos skolų, kuri 2012 m. dar buvo gyva ir pilnai sąmoninga (2014 m. ir 2015 m. dalyvavo Kauno apylinkės teismo posėdžiuose dėl skolų).
1.5. Jei teismas manė, kad ginčijamas sandoris yra sudarytas siekiant ne pasiskolinti pinigų, o perimti atsakovo motinos skolas, tokiu atveju jis turėjo konstatuoti, kad atsakovas perėmė V. S. skolas ir yra skolingas ieškovui. Teismo vertinimai ginčijamos sutarties atžvilgiu nėra nuoseklūs ir vieningi. Teismas ginčijamą paskolos sutartį aiškino nesąžiningai – tik atsakovo naudai, nesirėmė įrodymais. Ieškovas teismui pateikė rašytinį įrodymą – atsakovo pasirašytą paskolos sutartį, kurioje aiškiai raštu nurodytas pinigų gavimo faktas, patvirtintas sakiniu pinigus gavau ir dar vienu parašu, ne tik tuo, kuris patvirtina sutikimą su sutarties sąlygomis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad pinigų negavo. Teismas, spręsdamas, kad paskolos sutartis negalioja, nepagrįstai rėmėsi prielaidomis, o tai prieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl tiesioginių ir netiesioginių įrodymų įrodomosios reikšmės. Byloje nesant jokių apgaulės, ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo ar kito sandorio dangstymo įrodymų, teismas nepagrįstai taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio ir dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudaryto sandorio negaliojimo pasekmes.
1.6. Teismo sprendime vertinamos skolų perėmimo aplinkybės neatitinka logikos. 2012 m. rugsėjo 5 d. aplankyti V. S. atėjęs ieškovas, kaip ir 2012 m. rugsėjo 6 d. – ginčijamos sutarties pasirašymo dieną, dar buvo įsitikinęs, kad tarp V. S. ir ieškovo 2010 m. spalio 30 d. pasirašytas sutarties pratęsimas galioja ir jis turi teisę atgauti skolą iš V. S. Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10121-285/2014 atmetė ieškovo ieškinį ir pripažino ieškovo ir V. S. 2010 m. spalio 30 d. paskolos sutartį nesudaryta. Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4416-191/2015 atmetė ieškovo ieškinį V. S. dėl skolos priteisimo pagal 2001 m. kovo 30 d. notarinę paskolos sutartį. Šie teismo sprendimai priimti praėjus daugiau kaip 2 m. po paskolos atsakovui suteikimo dienos ir ieškovas šių aplinkybių negalėjo žinoti bei nuslėpti nuo atsakovo ginčijamos sutarties sudarymo momentu, nes jos dar nebuvo įvykusios. Todėl tyčinis atsakovo suklaidinimas ar apgaulė neįmanomi, todėl teismas nepagrįstai taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudaryto sandorio negaliojimo pasekmes.
1.7. Teismo motyvai paremti nenuosekliais ir kintančiais atsakovo argumentais. Atsakovo teiginiai prieštarauja vienas kitam. Teismas turėjo kritiškai vertinti atsakovo aiškinimus, kad jis nežinojo, jog jo motina skolinosi ir kam skolinosi pinigus. Teismas neįvertino, kad atsakovas gyveno kartu su motina tame pačiame bute ir turėjo žinoti apie motinos skolas už butą bei paskolas.
1.8. Teismas turėjo pasidomėti ir įvertinti atsakovo žmonos pateiktą metinę pajamų deklaraciją už 2012 m., jos reikšmę patvirtinant arba paneigiant bylos aplinkybes. Atsakovas teigė, kad 2012 m. verslui buvo pelningiausi, todėl jam nereikėjo skolintis pinigų. Ieškovas teigė, kad 2012 m. atsakovui buvo pelningesni, kadangi atsakovas gavo apyvartinių lėšų iš ieškovo. Tačiau teismas šių aplinkybių, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino. Atsakovo žmonos metinė pajamų deklaracija negali būti vertinama kaip įrodymas, kad atsakovui nereikėjo pinigų ir jis nesiskolino.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas D. S. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, pagrindo jį naikinti nėra. Teismas bylą išnagrinėjo išsamiai, atskleidė bylos esmę, ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, įvertino įrodymų pakankamumą, apklausė visą eilę liudytojų.
2.2. Ieškovas klaidina teismą, nes iš esmės visą apeliacinį skundą grindžia paskolos teisiniais santykiais bei šiuos santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nors sutartimi šalys susitarė dėl skolos perkėlimo instituto taikymo. Teismas, analizuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pagrįstai nusprendė, jog šalių sudaryta paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, kuriuo sutarties šalys iš tiesų siekė perleisti atsakovui atsakovo motinos V. S. skolinius įsipareigojimus ieškovui, t. y. sutartimi buvo pakeistas skolininkas jau egzistuojančiam įsiskolinimui. Atsakovo motyvai, jog teismas neteisingai aiškino tarp šalių pasirašytos sutarties turinį bei netinkamai taikė paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, yra atmestini kaip nepagrįsti, nes teismas labai nuosekliai ir išsamiai aiškinosi tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, jų atsiradimo priežastis, šalių interesus bei valios susiformavimo aplinkybes, kaip tą numato Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika bei sutarčių aiškinimo taisyklės. Ieškovo skunde nurodomos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas, pasirašydamas sutartį, suvokė, jog V. S. skolą grąžins atsakovas. Ieškovas nereiškė atsakovui jokių pretenzijų, kai atsakovas sumokėjo 3 200 Lt, kuriuos ieškovas laikė V. S. skolos dengimu.
2.3. Ieškovo apeliacinio skundo motyvai, susiję su paskolos teisiniais santykiais, yra atmestini kaip nepagrįsti bei prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta skolos perleidimo sutartis. Ieškovas pažeidė imperatyviąsias normas, kurios įtvirtina šalių pareigą elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Nepaisant to, kad teismas sprendimo negrindė įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimą, tačiau tai nekeičia jo esmės, nes sutartis pripažinta negaliojančia kitais pagrindais, t. y. dėl apgaulės, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo.
2.4. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kuriais apeliantas skundžia teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė, jog atsakovas 2012 m. rugsėjo 6 d. sutartį su ieškovu sudarė dėl ieškovo panaudotos apgaulės, ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo. Ieškovas apeliaciniame skunde pateikia tik subjektyvų savo vertinimą, kuris prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, yra priešingas bylos nagrinėjimo metu ir procesiniuose dokumentuose atsakovo dėstomai pozicijai. Be to, pats ieškovas neneigia fakto, kad atsakovas nebuvo supažindintas su V. S. turimais skoliniais įsipareigojimais, neginčija fakto, kad jokie dokumentai nebuvo teikiami atsakovui susipažinti, kaip ir nebuvo perduotas atsakovui tenkantis sutarties egzempliorius, dėl ko atsakovo galimybės ginčyti sandorį (t. y. nežinojo jo turinio) buvo maksimaliai apribota. Tai, jog ieškovas siekė, kad atsakovas perimtų V. S. skolą, kuri pasirašymo dieną neegzistavo, patvirtina faktą, jog atsakovas buvo apgautas. Apgaulė yra akivaizdi, nes sutartyje nurodyta suma, kurią anot ieškovo buvo skolinga atsakovo mama, buvo beveik dvigubai didesnė nei realiai suteikta paskola. Tai, jog pažintis su ieškovu prasidėjo 2012 m. rugsėjo 6 d., kuomet atvėrus duris yra pasakoma, kad atsakovas su visa šeima bus iškeldinti, nes atsakovo mamai priklausantis butas įkeistas už skolas ieškovui – nelaikytina niekuo kitu, kaip tik ekonominiu spaudimu bei realiu garsinimu.
2.5. Nepagrįstos ieškovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kurios iš esmės yra susijusios su vieninteliu įrodymu, t. y. tarp šalių pasirašyta sutartimi ir jos lingvistiniu aiškinimu. Šalys neginčija fakto, jog atsakovas ne tik kad neieškojo ieškovo, kad šis suteiktų paskolą kiosko apyvartinėms lėšoms, tačiau ir vienas kito nepažinojo iki ieškovas atėjo pas V. S., atsakovo mamą, reikalauti skolos sumokėjimo. Teismas pagrįstai sprendė, kad labiau tikėtina, jog atsakovas, sudarydamas ginčo sutartį, siekė perimti motinos skolas ieškovui, siekdamas išsaugoti motinos butą, kad į jį nebūtų nukreiptas motinos skolų išieškojimas.
2.6. Atmestinas apeliacinio skundo motyvas dėl netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos bei neva atsakovo neįrodytos aplinkybės – pinigų negavimo fakto, kadangi tai prieštarauja byloje surinktai medžiagai bei skolos perleidimo sutarties esmei. Teismui laikant, jog tarp šalių susiklostė ne paskolos teisiniai santykiai, o skolos perkėlimo santykiai yra pagrindas vadovautis bendrąja įrodinėjimo pareigos taisykle, t. y. jog kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Nesutiktina su ieškovo nurodyta aplinkybe, jog atsakovas neįrodė pinigų neperdavimo fakto. Nes tiek procesiniuose dokumentuose, tiek ir visose bylose, kurios buvo ar yra susijusios su skoliniais įsipareigojimais ieškovui, atsakovas neigė pinigų gavimo faktą bei nuosekliai dėstė, kad šalis siejo tik skolos perleidimo santykiai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl paskolos priteisimo ir, tenkindamas priešieškinį, pripažino paskolos sutartį negaliojančia.
16. Atsakovas, nors ir neginčijo, kad paskolos sutarties tekstą užpildė jo sutuoktinė, o jis pats du kartus toje sutartyje pasirašė, tačiau įrodinėjo, jog realiai pinigų negavo, bet tokiu būdu perėmė savo motinos V. S. prisiimtus skolinius įsipareigojimus ieškovui ir jų vykdymą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo sandoris buvo apsimestinis, konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad perdavė atsakovui pinigus, sprendė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta dėl ieškovo apgaulės, ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, todėl pripažino ją negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Ieškovas apeliaciniame skunde kelia netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo klausimą.
17. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bei teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įrodinėjimo našta tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (CPK 12, 178, 179 straipsniai). Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka.
18. Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja.
19. Sudarant ginčo paskolos raštelį galiojęs CK 6.871 straipsnis numatė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt (579,24 Eur). Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
20. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
21. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad atsakovo sutuoktinė Ž. S. 2012 m. rugsėjo 6 d. savo ranka užpildė ir ieškovas bei atsakovas D. S. pasirašė paskolos sutartį, kuria patvirtino, kad D. S. pasiskolino iš S. M. 10 000 Lt, kuriuos privalo grąžinti iki 2012 m. spalio 6 d., taip pat D. S. atskirai sutartyje parašė, kad „pinigus dešimt tūkstančių gavau“ ir dar kartą pasirašė. Teisėjų kolegija pritaria apelianto argumentui, kad teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog perdavė atsakovui 10 000,00 Lt (2 896,00 Eur). Ieškovas, įrodinėdamas reikalavimą grąžinti skolą, į bylą pateikė atsakovo pasirašytą paskolos sutartį, kuri sudaryta pagal tuo metu galiojusio CK 6.871 straipsnio reikalavimus, t .y. rašytine forma, nes privalomos notarinės tokio sandorio formos įstatymas nenustatė. Tokiu atveju atsakovui, teigiančiam, kad jis pinigų pagal sutartį negavo, o dėl ieškovo apgaulės, ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo buvo priverstas pasirašyti sutartį, kuri iš tikrųjų buvo ne dėl paskolos suteikimo, o dėl motinos skolos perkėlimo ir tenka pareiga šias aplinkybes įrodyti. Tuo labiau, kad paskolos raštelio buvimas pas kreditorių, teikia galimybę konstatuoti atsakovo prievolės neįvykdymą (CK 6.65 straipsnis) ir atitinkamai apelianto teisę reikalauti, kad atsakovas ją įvykdytų.
22. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. galiojo tarp ieškovo ir atsakovo motinos V. S. sudarytos 2001 m. kovo 30 d. ir 2010 m. spalio 30 d. paskolos sutartys, tačiau tai nepaneigia šalių paskolos sutarties sudarymo fakto.
23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktą).
24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų labiau tikėtina, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sutartį, siekė perimti motinos skolas ieškovui, siekdamas išsaugoti motinos butą, kad į jį nebūtų nukreiptas motinos skolų išieškojimas. Teismas šią išvadą padarė remdamasis tuo, kad atsakovas nuosekliai viso bylos nagrinėjimo metu teigė, jog buvo sudaryta ne paskolos, o skolos perkėlimo sutartis, kad ieškovas sutiko paskolos sutartį sudaryti paprasta rašytine forma, pinigus skolino nepažįstamam asmeniui, nežinodamas jo mokumo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus, nes priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, atsakovo paaiškinimai byloje yra gana prieštaringi ir neįtikinantys, o faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog paskolos sandoris buvo apsimestinis.
25. Atsakovas byloje jokiais įrodymais, išskyrus savo paaiškinimus, nepagrindė, kodėl jis, siekdamas iš tikrųjų sudaryti skolos perkėlimo sutartį, vis tik pasirašė paskolos sutartį, kurios tekstas yra labai aiškus ir suprantamas: jis patvirtino, kad iš ieškovo gavo 10 000 Lt ir įsipareigoja juos grąžinti po mėnesio laiko. Pagal protingo asmens elgesio standartą (lot. bonus pater familias) asmuo bet kokioje situacijoje privalo elgtis taip, kaip galima protingai tikėtis iš bet kurio kito protingo asmens, t. y. asmuo turi būti objektyviai apdairus ir rūpestingas. Todėl atsakovas, pasirašydamas tokio turinio sutartį, turėjo suvokti jos turinį ir pasekmes, t. y. atskiru įrašu patvirtindamas, kad pinigus gavo, turėjo suvokti, kad jis patvirtina paskolos gavimą, o ne perima motinos skolą ir ateityje jam kils pareiga ją grąžinti. Tai reiškia, kad pasirašius tokio turinio sutartį, V. S. skolos ir įregistruota butui hipoteka neišnyksta, bet šalia jų atsiranda dar papildoma atsakovo prievolė grąžinti skolą.
26. Pagrįstas abejones kelia ir ta aplinkybė, kad, kaip nurodė atsakovas, skolos perkėlimo sutartį jis pasirašė net nežinodamas realaus motinos skolos dydžio. Pirmą kartą matydamas ieškovą ir pasitikėdamas vien jo žodžiais, pasirašė sutartį dėl 10 000 Lt skolos. Atsakovas yra verslininkas, sudaręs ne vieną sutartį, jo sutuoktinė turi aukštąjį išsilavinimą, todėl neįtikinama, kad jis būtų visiškai nesupratęs situacijos ir netgi nežinodamas kokio iš tikrųjų dydžio yra motinos skola, sutiko pasirašyti ne realią skolos perkėlimo, o paskolos gavimo sutartį, pagal kurią jis ne perėmė motinos skolą, o papildomai pats prisiėmė pareigą grąžinti paskolą, kurios kaip jis nurodo, iš tikrųjų negavo. Atsakovas nurodo, jog ieškovas jį apgavo, nes nepateikė perimamos motinos skolos dydį patvirtinančių įrodymų, tačiau atsakovas, kaip apdairus ir atidus asmuo ir pats turėjo pareigą aiškintis sandorio sudarymui svarbias aplinkybes. Tuo labiau, kad atsakovas tuo metu gyveno su motina, o jei dėl jos sveikatos būklės aplinkybių išsiaiškinti su ja negalėjo, tai prieš sudarydamas sandorį turėjo galimybę kreiptis į hipotekos registrą. Atsakovas nenurodė įtikinamų priežasčių, kodėl jis pasirašydamas ginčo sutartį neteikė reikšmės motinos skolos dydžio nustatymui, bet pasitikėjo nepažįstamu asmeniu ir nekvestionuodamas ieškovo nurodyto skolos sumos dydžio, pasirašė paskolos sutartį.
27. Pažymėtina, kad po 2014 ir 2015 metais priimtų teismo sprendimų atsakovas, žinodamas, kad paskolos sutartys, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovo motinos jau yra pripažintos negaliojančiomis, pats į teismą dėl 2012 m. rugsėjo 6 d. šalių sudarytos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia, nesikreipė, nors ieškovas dėl šios skolos priteisimo iš atsakovo su pareiškimais dėl teismo įsakymų išdavimo kreipėsi jau nuo 2019 metų. Atsakovas nurodo, kad jis negavo 2012 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutarties egzemplioriaus, todėl jo galimybės ginčyti sandorį buvo maksimaliai apribotos, tačiau atsakovas pasirašė būtent tokią sutartį ir byloje nėra įrodymų, kad nuo 2012 metų atsakovas būtų reikalavęs ieškovo pateikti paskolos sutarties kopiją, o ieškovas jam būtų atsisakęs ją duoti. Priešingai, ieškovas nurodo, jog atsakovui buvo palikta sutarties kopija. Kaip nurodo pats atsakovas, jis pasirašytą sutartį vykdė ir atliko mokėjimus. Paskolos sutarties sąlygos, kad paskolos sutartis sudaroma vienu egzemplioriumi, kuris atiduodamas kreditoriui S. M., nepaneigia pinigų perdavimo fakto, nes teismų praktikoje yra laikoma, kad paskolos sutartys yra surašomos vienu egzemplioriumi, kuris iki paskolos grąžinimo yra laikomas pas paskolos davėją, o remiantis CK 6.65 straipsniu, paskolos raštelio buvimas pas kreditorių, teikia galimybę konstatuoti atsakovo prievolės neįvykdymą.
28. Taip pat kelia abejonių ir atsakovo paskolos sutartyje nurodyta dvigubai didesnė suma negu jo motinos skola pagal 2001 m. kovo 30 d. notarinę sutartį, todėl ir ši aplinkybė nesudaro pagrindo susieti atsakovo motinos skolos ir atsakovo pasirašytos paskolos sutarties. Apibendrinus, darytina išvada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog buvo ryšys tarp atsakovo sudarytos paskolos sutarties ir anksčiau sudarytų ieškovo bei atsakovo motinos V. S. skolinių įsipareigojimų.
29. Atsakovas nurodė, kad sutartį pasirašė dėl atsakovo apgaulės, nes jis nebuvo ieškovo supažindintas su tikraisiais motinos skoliniais įsipareigojimais. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas apgaulės būdu privertė atsakovą sudaryti sandorį, nes atsakovas, kaip atidus ir apdairus asmuo, turėjo pats patikrinti ir išsiaiškinti tikrą motinos skolos dydį, tačiau dėl teismui nežinomų priežasčių to nepadarė. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas prieš pasirašydamas ginčo sandorį, būtų bandęs pats aiškintis motinos skolos dydį, o ieškovas tyčiniais veiksmais tai būtų jam trukdęs padaryti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas buvo tyčia ieškovo apgautas. Atsakovas pats elgdamasis aplaidžiai ir be pagrindo pasitikėdamas nepažįstamu asmeniu, turi prisiimti tokio elgesio pasekmes.
30. Paskolos sutartį apeliantas ginčija ir tuo pagrindu, kad ją sudarė dėl ieškovo panaudoto prieš jį grasinimo ir ekonominio spaudimo: ieškovas grasino, kad šeimą iškeldins iš motinos buto, nes butas įkeistas už atsakovo motinos skolas. Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Atsakovo paaiškinimai byloje yra gana prieštaringi. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog jo pažintis su atsakovu prasidėjo 2012 m. rugsėjo 6 d., kai ryte atsakovas pasibeldė į mamos buto duris ir pasakė, kad atsakovas su šeima bus iškeldintas iš buto, nes butas yra įkeistas už skolas S. M. Vienur atsakovas nurodo, jog jis tą dieną buvo afekto būsenoje ir atsakovo reikalavimu pasirašė paskolos sutartį. Kitur teigia, jog atsakovo grasinimai išmesti iš buto tęsėsi ilgai, atsakovas su sutuoktine išsigando, kad bus iškeldinti iš buto, todėl pasirašė skolos sutartį. Taigi, atsakovo paaiškinimai yra prieštaringi, todėl jais remiantis nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas reikalavo ir vertė atsakovą skubiai pasirašyti ginčo sutartį. Pažymėtina ir tai, kad 2022 m. kovo 18 d. teismo posėdyje atsakovas pasakė, jog ieškovo grasinimų iki ginčo sutarties pasirašymo nebuvo, nes jie vienas kito tada nepažinojo. Teisėjų kolegija taip pat pritaria apeliantui, kad pensinio amžiaus ieškovas pas atsakovą atėjo vienas, atsakovas – gerokai jaunesnis vyras, buvo kartu su žmona, savo namų aplinkoje, todėl teiginys, kad ieškovas paskolos sutartį sudarė dėl ieškovo grasinimo byloje laikytinas neįrodytu. Atsakovas neįrodė ir pagrindo ekonominiam jo spaudimui, nes butas (duomenys neskelbtini) priklausė ne atsakovui, o jo motinai, nuo 2001 metų jis jau buvo įkeistas ieškovui pagal V. S. paskolos prievolę, todėl V. S. prievolės įvykdymas buvo pilnai užtikrintas ir ieškovui nebuvo priežasties dėl V. S. skolos grąžinimo daryti papildomą spaudimą dar ir V. S. sūnui.
31. Iš atsakovo nurodytų aplinkybių nėra aišku, kodėl jis sutiko sudaryti apsimestinį sandorį ir kaip paskolos sutarties (o ne skolos perkėlimo) pasirašymas pakeitė atsakovo ir jo motinos situaciją. Pasirašius skolos perkėlimo sutartį, kreditoriui pagal V. S. skolą liktų atsakingas tik atsakovas (V. S. nuo skolos grąžinimo būtų atleista), o įkeitimo teisė į įkeistą butą liktų galioti (CK 6.117 str.), tad sandoris būtų naudingas ir ieškovui, ir atsakovui. Tuo tarpu sudarius paskolos sutartį, liko ir V. S. skola, ir hipoteka butui, o kreditorius papildomai įgijo teisę reikalauti iš atsakovo dar 10 000 Lt skolą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo sandoris buvo apsimestinis.
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymo, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog pagal paties pasirašytą paskolos sutartį jis nesiskolino ir negavo pinigų iš ieškovo (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti 2012 m. rugsėjo 6 d. paskolos sutartį negaliojančia yra nepagrįstas (CK 6.875 straipsnio 3 dalis), todėl panaikintinas, priimtinas naujas sprendimas. Atsakovas byloje nepateikė įrodymų, kad skolą grąžino, palūkanų sumos neginčijo, todėl iš atsakovo ieškovui priteistina 2 896 Eur skola, 800 Eur palūkanos ir, vadovaujantis CK 6.37 straipsniu bei 6.210 straipsniu, – 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (3 696 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugsėjo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovo priešieškinis atmestinas.
33. Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, atitinkamai paskirstomos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys).
34. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 111 Eur žyminį mokestį, apeliacinės instancijos teisme – 114 Eur žyminį mokestį, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 225 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Valstybei iš atsakovo priteistinos 11,85 Eur procesinių dokumentų siuntimo pirmosios instancijos teisme išlaidos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. kovo 18 d. sprendimą. Priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 896 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų skolą, 800 Eur (aštuonių šimtų eurų) palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 696 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugsėjo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 225 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Priteisti iš atsakovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 11,85 Eur (vienuolikos eurų 85 ct) procesinių dokumentų siuntimo pirmosios instancijos teisme išlaidas, kurios
turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5662.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjos Virginija Gudynienė
Izolda Nėnienė
Edita Šliumpienė