Pranešėja Daiva Pranytė–Zalieckienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-301/2012
Teisėja Nina Pičugina Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00413-2011-6
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
1.1.4.5.1.; 1.2.14.3.1.; 2.1.7.4.;
2.1.7.3.; 2.4.6.3.3.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2012 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Pranytės - Zalieckienės,
teisėjų Vladislavo Lenčiko, Stasio Lemežio,
sekretoriaujant Renatai Novickienei,
dalyvaujant prokurorui Anatolijui Pošiūnui,
gynėjui adv. Žygimantui Rutkauskui,
nuteistajam M. Š.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d., 180 str. 1 d. 42 paroms arešto, bausmę atliekant poilsio dienomis.
Nukentėjusiojo M. B. civilinis ieškinys patenkintas visiškai, iš M. Š. nukentėjusiojo naudai priteista 960 Lt turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
M. Š. nuteistas už tai, kad jis 2011-03-08 apie 20.30 val., atvažiavęs su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis į (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 12, automobiliu „BMW 318“ raudonos spalvos, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti minėto automobilio valstybiniai numeriai, tuo metu, kai nukentėjusysis M. B. davė pasižiūrėti jo rastą mobilaus ryšio telefoną vienam iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų vaikinų, bet pamatęs, kad minėtas mobiliojo ryšio telefonas priklauso ne tam vaikinui, jis liepė grąžinti jam mobilaus ryšio telefoną, po ko minėtas vaikinas stvėrė pastarąjį už peties ir kumščiu sudavė į viršugalvį, nuo smūgio nukentėjusysis M. B. pritūpė bei įsitvėrė į kaltinamojo (M. Š.) striukę, kai pastarasis bandė pabėgti nuo nukentėjusiojo ir jam nepavykus, išsitraukė iš savo striukės kišenės dujinį balionėlį ir papurškė nukentėjusiajam į akis, kuris iš skausmo uždengė rankomis veidą bei pajuto, kad M. Š. ištraukė iš kairės striukės kišenės juodos spalvos dirbtinės odos piniginę 50 Lt vertės, kurioje buvo 900 Lt (įvairiomis kupiūromis), nuolaidų kortelė „Norfa“ 5 Lt vertės, „Lukoil“ degalinės kortelė 5 Lt vertės, po ko jis su kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis atsisėdo į minėtą automobilį bei išvažiavo link Vilniaus miesto. Tokiu būdu pagrobė nukentėjusiajam M. B. turto 960 Lt bendros vertės.
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendį bei jo atžvilgiu priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas skunde nurodo, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bendros ir specialios dalies normų, procesinių teisės normų pažeidimo, surašant nuosprendį (BPK 305 str.) ir vertinant įrodymus (BPK 20 str.), dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 str.) ir teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.
Apelianto įsitikinimu, teismas, pripažindamas jį kaltu padarius nusikaltimą, tinkamai neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstai rėmėsi vien nukentėjusiojo duotais parodymais, jų nevertino ir nelygino su kitais byloje esančiais duomenimis, netinkamai vertino jo duotus parodymus dėl ko padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, neatitinkančias faktinėms bylos aplinkybėms, be to, pripažino jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytų, bei nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybę tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.
Pripažindamas jį kaltu, teismas rėmėsi išimtai nukentėjusiojo parodymais, nes visi kiti byloje esantys duomenys - tiek liudytojų V. B., V. B., R. M. parodymai, tiek SIM kortelių duomenų analizė yra išvestiniai iš nukentėjusiojo parodymų. Nei vienas iš nurodytų liudytojų nematė paties įvykio, apie įvykio aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiojo M. B. jiems papasakotų įvykio aplinkybių. Be to, visi šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi: V. B. yra nukentėjusiojo teta, V. B. - nukentėjusiojo tėvas, R. M.- nukentėjusiojo draugas, todėl vertinant jų parodymus teismas privalėjo atsižvelgti ir į šią aplinkybę.
Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai atmetė jo parodymus, kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės, remdamasis duomenimis apie telekomunikacijų įvykius ir dalyvius, nurodydamas, jog šie duomenys yra jo kaltės neginčijamas įrodymas. Byloje nėra neginčijamų faktinių duomenų, patvirtinančių mobilaus ryšio telefono, kuriame buvo įdėta SIM kortelė, kurios abonentinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini), priklausomumą jam. Teismas, vertindamas kam priklauso ši SIM kortelė, rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo M. B. parodymais - jog iš šio telefono numerio skambino jam būtent jis (M. Š.). Kitų šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtinančių duomenų byloje nėra. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta M. B. ir nusikaltimo padarymo laiku telefonas, kurio abonentinis numeris buvo Nr. (duomenys neskelbtini) veikė (duomenys neskelbtini), tačiau kam šis telefonas priklausė ir kas nusikaltimo padarymo metu juo naudojosi - nenustatyta. Pats telefonas nerastas, tuo tarpu duomenys apie telekomunikacinius įvykius ir dalyvius nepatvirtina, kad šiuo telefonu galėjo naudotis apeliantas. Todėl teismas, netinkamai įvertinęs šias aplinkybes, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, jog skambučių išklotinės ir duomenys apie telefonų judėjimus yra dar vienas neginčijamai nustatytas įrodymas, kuris paneigia jo parodymus apie tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis nebuvo (duomenys neskelbtini), kadangi telefono priklausomybė nebuvo nustatyta jokiais objektyviais įrodymais.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog jis niekada neneigė, jog pažįsta nukentėjusįjį. Apklausos įtariamuoju metu, jis nurodė, jog iš vardo ir pavardės jis M. B. nepažįsta, tačiau akistatos su nukentėjusiuoju metu, jis nurodė, jog „prieš mane sėdintį vaikiną pažįstu iš matymo, kadangi jis yra mano grupiokas”. Tai, kad jis nežinojo nukentėjusiojo vardo ir pavardės, nereiškia, jog išvis neigė, kad jį pažįsta. Tokie jo parodymai negali būti vertinami, kaip jo kaltės įrodymas.
Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog nukentėjęs M. B. specialistui apie įvykio aplinkybes papildomai paaiškino, jog buvo užpultas trijų nepažįstamų vaikinų, vienas iš kurių trenkė kumščiu į viršugalvį, o kitas - papurškė dujų. Tai, apelianto įsitikinimu, verčia abejoti nukentėjusiojo teismui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų tikrumu, tačiau teismas šių aplinkybių netyrė, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, kas rodo, jog teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, nes netinkamai, vienpusiškai vertino įrodymus, nesusiejo jų į vieningą loginę visumą, nepaisė esančių prieštaravimų, rėmėsi tik nukentėjusiojo ir jo artimųjų bei draugo parodymais, o jo parodymus formaliu pagrindu - kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, atmetė, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Tai, kad pirmos instancijos teismas turėjo išankstinę jo kaltumo nuostatą, apelianto teigimu, patvirtina ir ta aplinkybė, jog teismas pripažino jį kaltu ir nuteisė dėl faktinių aplinkybių, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, apie tokią galimybę jam iš anksto nebuvo pranešta, o prokuroras raštu neprašė teismo leisti pateikti rašytinį prašymą, kaltinime nurodytas aplinkybes, kad „kažkas iš minėtų vaikinų ištraukė iš priekinės striukės kišenės piniginę”, pakeisti kitomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas, pažeisdamas bylos nagrinėjimo teisme ribas, išplėtė jam inkriminuojamų veiksmų apimtį, nuosprendyje nurodęs „kad M. Š. ištraukė iš kairės striukės kišenės juodos spalvos dirbtinės odos piniginę”. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 255 str., BPK 44 str. nuostatas. Be to, teismas išvadą, jog būtent jis ištraukė piniginę, padarė remdamasis ne nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir neginčijamais įrodymais, o prielaidomis, nuosprendyje nurodęs, jog jis pagrobė piniginę, nes būtent jis buvo nukentėjusiajam iš kairės pusės, nukentėjusysis buvo įsikibęs į jį, piniginė taip pat buvo kairės pusės kišenėje. Pats nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme tvirtino, jog kadangi jam buvo papurkšta dujų į veidą, jam graužė akis, jis nematė, kas konkrečiai ištraukė piniginę. Tik į menančius teismo klausimus (kas taip pat rodo teismo šališkumą) nukentėjęs atsakė, kad apeliantas galėjo ištraukti piniginę ir galiausiai atsakė, jog „didesnė tikimybė, kad M. Š. ištraukė pinginę”. Tokios aplinkybės duoda pagrindą manyti, jog teismas šioje byloje įrodymus vertino, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. suformuluotas įrodymų vertinimo ir nešališkumo taisykles.
Taip pat, apelianto įsitikinimu, teismas, pripažindamas jį kaltu, nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje, nes šie asmenys nenustatyti ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie šių asmenų amžių ir pakaltinamumą, tai negalėjo būti pripažinta ir jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Apelianto teigimu, bylą išnagrinėjus teisme, nebuvo gauta jokių duomenų, kurie paneigtų jo parodymus, jog įvykio dieną jis (duomenys neskelbtini) nebuvo, o M. B., dėl anksčiau buvusių tarpusavio konfliktų, jį apkalba. Esant tokioms aplinkybėms, kyla abejonių dėl nukentėjusiojo M. B. parodymų patikimumo, o kartu ir dėl jo kaltės įrodytumo. Kadangi abejonės, kurių nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl teismo nuosprendis, apelianto nuomone, naikintinas ir priimtinas naujas - išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK180 str. l d. (BPK 329 str. 1 p.).
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos įgyvendinamos ir BPK 58, 59 straipsniuose, pateikiant sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių (BK 58 str., 59 str.), kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, todėl atmestini kaip nepagrįsti apelianto skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo šališkumu. Vien tai, kad teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, skundžiamame nuosprendyje padarė išvadas neatitinkančias apelianto lūkesčių, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.
Apeliantas skunde nurodo, jog skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bendros ir specialios dalies normų, procesinių teisės normų pažeidimo, surašant nuosprendį (BPK 305 str.) ir vertinant įrodymus (BPK 20 str.), dėl bylos nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 str.) ir teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei skundžiamu nuosprendžiu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 str. 2 d., 180 str. 1 d. M. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatyta baudžiamojoje byloje, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų bei nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų įvertintų įrodymų visuma, skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 str. reikalavimus.
Apeliantas skunde nurodo, jog teismas, pripažindamas jį kaltu, vadovavosi išimtinai nukentėjusiojo parodymais, nes visi kiti byloje esantys duomenys - tiek liudytojų V. B., V. B., R. M. parodymai, tiek SIM kortelių duomenų analizė yra išvestiniai iš nukentėjusiojo parodymų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga, Teismų praktika Nr. 27, 343 psl.).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais. Pažymėtina tai, kad nukentėjusysis M. B. analogiškas įvykio aplinkybes nurodė tiek 2011-03-14 protokole - pareiškime policijai, tiek viso proceso metu vykusių apklausų metu, tiek akistatos su M. Š. metu, tiek 2011-03-28 rašte (duomenys neskelbtini) dekanui dėl M. Š. elgesio. Iš nuoseklių, neprieštaringų M. B. parodymų seka, jog nukentėjusysis 2011-03-07 netoli (duomenys neskelbtini) mokyklos, kurioje jis mokosi, rado mobiliojo ryšio telefoną, kuris buvo išsikrovęs. Nuėjęs į mokyklą apie rastą telefoną pasakė grupiokams, tame tarpe ir M. Š.. M. Š. pasakė, kad telefonas gali būti jo draugo. 2011-03-08 vakare nukentėjusiajam į mobiliojo ryšio telefoną paskambino M. Š. iš Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasakė, kad nori atvažiuoti su draugais apžiūrėti jo rastą mobiliojo ryšio telefoną, paklausė kaip atvažiuoti iki (duomenys neskelbtini). Apie 20.30 val. nukentėjusysis buvo (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. 12, kur privažiavo raudonos spalvos automobilis „BMW318”, valstybinių numerių neprisimena, iš kurio išlipo trys vaikinai. Vienas iš vaikinų buvo M. Š., kitų dviejų nukentėjusysis nepažinojo. Vienas vaikinas buvo šviesiais iki pečių plaukais, apsirengęs ruda striuke ir džinsais, kitas vaikinas buvo tamsių trumpai kirptų plaukų, dėvėjo juodas sportines kelnes ir sportinį džemperį. Nukentėjusysis telefoną parodė šviesiaplaukiui vaikinui, kuris bandė įvesti telefono PIN kodą, tačiau jam nepavyko. Nukentėjusysis suprato, kad telefonas yra ne jo ir paprašė telefoną grąžinti. Minėtas vaikinas nukentėjusiajam telefono neatidavė, po ko jam stvėrė už peties ir smogė į viršugalvį. Nuo smūgio nukentėjusysis pritūpė ir įsitvėrė į M. Š. striukę. M. Š. pasimuistė, bandydamas išsisukti, išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė nukentėjusiajam į akis. Nukentėjusysis paleido M. Š. ir rankomis užsidengė akis, tuo pat metu pajautė kaip jam iš kišenės kažkas ištraukė piniginę, kurioje buvo 900 Lt, Norfos bei Lukoil kortelės. Po to vaikinai atsisėdo į automobilį ir nuvažiavo link Vilniaus.
Nukentėjusiojo parodymus apie apiplėšimo aplinkybes patvirtino byloje liudytojais apklausti V. B., R. M.. Liudytoja V. B. parodė, jog jos sūnėnas, grįžęs iš mokyklos, pasigyrė, kad rado mobiliojo ryšio telefoną. Liudytojos teigimu, telefonas buvo modernus, todėl ji pasakė sūnėnui, kad jis perduotų telefoną policijai. M. B. buvo išėjęs pasivaikščioti, po kiek laiko parėjo ir pasakė, kad atvažiuoja jo grupiokas su draugais, nes rastas telefonas gali būti grupioko draugo. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, jog minėti liudytojai apie įvykio aplinkybes sužinojo iš paties nukentėjusiojo įvykio vakarą, kita vertus, minėti liudytojai taip pat patvirtino, jog jie matė M. B. padarytus sužalojimus. Iš liudytojos V. B. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų seka, jog kovo 8 dienos, vakare, jos sūnėnas sugrįžo namo visas raudonas, kaip jis pasakė dujomis nudegintas, net kaklas buvo pasiektas. Jie šlapiu rankšluosčiu šaldė, nuiminėjo raudonumą. Viršutinėje galvos dalyje buvo įkirsta. Liudytojas R. M. taip pat patvirtino, jog kitą dieną po įvykio, kai susitiko su M. B., matėsi, jog jam pripurkšta dujų, nes veido oda buvo šerpetota, vieną akį buvo užsiklijavęs pleistru, nes visa akis buvo raudona, ant galvos matėsi žaizda. Aplinkybę, jog nukentėjusiojo atžvilgiu plėšimo metu buvo panaudotas fizinis smurtas patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, jog M. B. padaryta muštinė žaizda viršugalvio srityje, paveikus kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2011-03-08. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Nustatytas kūno sužalojimas padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje (b.l. 52-53). Nukentėjusiojo M. B. specialistui apie įvykio aplinkybes pateiktas papildomas paaiškinimas, jog buvo užpultas trijų nepažįstamų vaikinų, nepaneigia apelianto kaltės bei fakto, jog jis dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, kadangi nukentėjusysis aplinkybę, jog buvo apiplėštas būtent M. Š. bei jo dviejų draugų, nurodė 2011-03-14 protokole pareiškime, kreipiantis į policiją, bei 2011-03-14 apklausos metu, tuo tarpu užduotis atlikti objektų tyrimą buvo surašyta 2011-03-15, o M. Š. sužalojimų medicininis tyrimas atliktas 2011-03-18.
Iš byloje liudytojais apklaustų V. B., R. M. parodymų seka, jog nukentėjusysis įvykio dieną turėjo pagrobtą sumą pinigų. Liudytojas V. B. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog jis sūnui M. B. šeštadienį davė pinigų, 1000 Lt, sumokėti už mokslus. Liudytojas R. M. taip pat patvirtino, kad jis žinojo, jog M. B. turėjo piniginėje pinigų, nes jie turėjo mokėti už mokslą. Be to, iš byloje esančio M. B. 2011-03-04 prašymo dėl mokėjimo atidėjimo kopijos matyti, kad jis kreipėsi į mokyklos direktorę, jog jam dėl šeimoje iškilusių turtinių sunkumų būtų leista už 2010/2011 m. pavasario semestrą sumokėti iki 2011-04-08. Prašyme nurodyta, jog 400 Lt jis jau sumokėjęs, 700 Lt sumokės 2011-03-10, o likusią sumą, 800 Lt, sumokės iki 2011-04-08 (b.l. 49).
Iš nukentėjusiajam priklausančio abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) įeinančių bei išeinančių skambučių išklotinės, laikotarpiu nuo 2011-03-08 iki 2011-03-10 imtinai, nurodant abonentų priklausomybes, nustatyta, kad 2011-03-08, tai yra nusikaltimo padarymo dieną SIM kortelė, kurios abonento numeris (duomenys neskelbtini), veikė mobiliojo ryšio telefone su IMEI numeriu (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad į abonento numerį (duomenys neskelbtini), priklausantį nukentėjusiajam M. B., 2011-03-08 19.32 val. skambino abonentas, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (veikė mobiliojo ryšio telefone su IMEI numeriu (duomenys neskelbtini)). Vėliau iš šio numerio buvo atlikti dar keli skambučiai į nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną (Nr. (duomenys neskelbtini)). Su jokiais kitais numeriais abonento numeris (duomenys neskelbtini) nei tą dieną, nei kitą dieną nekontaktavo, telefone, kuriame buvo šis numeris, 6 mėnesių laikotarpyje neveikė jokia kita SIM kortelė, t. y. telefonas nebuvo prisijungęs prie telekomunikacijų tinklų. Iš duomenų apie telefonų prisijungimus prie telekomunikacijos tinklų bokštų (celių), matyti, kad abonento Nr. (duomenys neskelbtini) 19.32 val. (iš kurio nukentėjusiojo M. B. teigimu jam skambino M. Š.), tuo metu buvo (duomenys neskelbtini) miesto ribose, o 20.17 val., kai vėl buvo skambinta nukentėjusiajam, jau buvo (duomenys neskelbtini) gyvenvietės ribose (b.l. 61-75). Teisėjų kolegija, pritaria pirmosios instancijos išvadai, jog tai, kad iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini) daugiau niekur nebuvo skambinta, telefone, kuriame buvo šis numeris, 6 mėnesių laikotarpyje neveikė jokia kita SIM kortelė, t. y. telefonas nebuvo prisijungęs prie telekomunikacijų tinklų, tik patvirtina, kad telefonas bei SIM kortelė buvo naudojami tikslu padaryti šį nusikaltimą, juolab, kad M. Š. nurodydamas nukentėjusiajam, kad rastas telefonas gali būti jo draugo, puikiai žinojo, kad tai yra ne tiesa. Taip, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rastas mobiliojo ryšio telefonas, kuriame buvo įdėta SIM kortelė, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), kita vertus, nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, kurie sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais ir kuriais nėra pagrindo netikėti, neabejotinai nustatyta, kad minėtu mobiliojo ryšio telefonu bei abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi būtent apeliantas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nustatė, jog būtent M. Š. pagrobė piniginę iš nukentėjusiojo kairės striukės kišenės, ko pasėkoje pažeidė ir BPK 255 str., 256 str. nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas, teismas priimdamas nuosprendį, savo iniciatyva gali tik patikslinti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau neesmingai. Iš esmės skirtingomis kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos tik prokuroro ar nukentėjusiojo iniciatyva, laikantis BPK 256 str. 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nei prokuratūra, nei nukentėjusieji teisiamojo posėdžio metu prašymo pakeisti kaltinimą nebuvo pateikę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų ir tuo atveju, kai iš esmės pasikeičia nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir panašiai, jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Nagrinėjamu atveju kaltinime naujai nurodžius, kad būtent M. Š. pagrobė piniginę iš nukentėjusiojo kairės striukės kišenės, apie tai apeliantui nepranešus iš anksto teisiamajame posėdyje, buvo suvaržyta pastarojo teisė į gynybą. Kaltinamojo teisės į gynybą įgyvendinimas neįmanomas atėmus jo teisę žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 str. 3 d.), ir teisę pasirengti gynybai (BPK 44 str. 7 d.). Kita vertus, pažymėtina tai, jog priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, baudžiamojoje byloje nėra konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog būtent apeliantas iš nukentėjusiojo striukės ištraukė piniginę. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusysis viso proceso metu nurodė, jog papurškus jam dujų į akis, jis užsidengė veidą rankomis ir nematė, kuris konkrečiai iš vaikinų jam iš kišenės ištraukė piniginę. Nukentėjusiojo teisiamojo posėdžio metu išsakytos prielaidos, jog jis spėja, kad „ jeigu M. draugas jam trenkė, tai gal piniginę ištraukė M., nes jis buvo greta; kadangi M. buvo greta, tai didesnė tikimybė, kad jis galėjo ištraukti pinigus, nes tas kuris jam trenkė galėjo atšokti sudavęs smūgį“, nesuteikia pagrindo išvadai, kad būtent apeliantas iš nukentėjusiojo striukės kišenės ištraukė piniginę. Juolab, kad nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu negalėjo tiksliai nurodyti, kurios pusės kišenėje buvo piniginė. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, laikytina, jog byloje nenustatyta, kuris konkrečiai iš trijų vaikinų iš nukentėjusiojo striukės kišenės ištraukė piniginę, todėl paliktinos kaltinamajame akte išdėstytos aplinkybės, jog „<<...kažkas iš minėtų vaikinų ištraukė iš priekinės striukės kišenės juodos spalvos dirbtinės odos piniginę 50 Lt vertės, ...>>”.
Nepagrįsti yra apelianto skundo argumentai, jog teismas, pripažindamas jį kaltu, nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje.
Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas). Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai. Eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, tuo tarpu jų pačių veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taigi tais atvejais, kai asmuo, kuris pats nerealizavo visų būtinų objektyvių nusikalstamos veikos požymių, tačiau kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu vykdytoju, bendrininkavimo konstatavimas ar pašalinimas iš kaltinimo tampa esminis jo baudžiamosios atsakomybės klausimas (baudžiamoji byla Nr. 2K-P-9/2009).
Nagrinėjamoje byloje nusikalstama veika buvo padaryta dalyvaujant trims bendravykdytojams, kurie buvo susitarę apiplėšti nukentėjusįjį ir bendrais veiksmais realizavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., objektyviuosius požymius (ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys apžiūrėjo nukentėjusiojo paduotą telefoną, bandė įverti PIN kodą, tačiau nepavyko, nukentėjusiajam paprašius grąžinti telefoną, jo neatidavė, stvėrė nukentėjusįjį už peties ir kumščiu sudavė į viršugalvį, apeliantas nukentėjusiajam papurškė dujų į akis, kažkuris iš minėtų asmenų iš M. Š. striukės kišenės ištraukė piniginę, kurioje buvo 900 Lt ir Norfa nuolaidų kortelė bei Lukoil degalinės kortelė). Be nenustatytų bendravykdytojų veiksmų nagrinėjamu atveju nebūtų įmanoma apelianto veiksmus kvalifikuoti pagal BK 180 str. 1 d., kadangi telefono nukentėjusiajam negrąžino vienas iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, tuo tarpu kuris konkrečiai iš bendravykdytojų ištraukė iš nukentėjusiojo striukės kišenės piniginę byloje nenustatyta. Taigi, išvada, kad apeliantas padarė plėšimą, galima tik pripažinus, kad jis bendrininkavo kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, nustatęs apelianto ir nenustatytų asmenų veikos bendrumą, jo susitarimą su šiais asmenimis bei tyčią padaryti nusikalstamą veiką kartu su jais, taip pat nesant byloje duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti dėl nenustatytų asmenų pakaltinamumo ir pakankamo atsakomybei amžiaus (iš nukentėjusiojo parodymų seka, jog padarant apiplėšimą dalyvavę ir tyrimo metu nenustatyti asmenys buvo 19-22 metų amžiaus), pagrįstai konstatavo, kad M. Š. padarė nusikalstamą veiką bendrininkaudamas su šiais asmenimis ir veikė su jais bendrininkų grupe.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, taip pat pagrįstai apylinkės teismas nustatė ir apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p.
n u t a r i a :
nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendį.
Nustatyti, kad M. Š., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, panaudodamas fizinį smurtą įvykdė plėšimą, o būtent: 2011- 03-08 apie 20.30 val., atvažiavęs su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis į (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 12 automobiliu „BMV 318” raudonos spalvos, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti minėto automobilio valstybiniai numeriai, tuo metu, kai nukentėjusysis M. B. davė pasižiūrėti jo rastą mobilaus ryšio telefoną vienam iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų vaikinų, bet pamatęs, kad minėtas mobiliojo ryšio telefonas priklauso ne tam vaikinui, jis liepė grąžinti jam mobilaus ryšio telefoną, po ko minėtas vaikinas stvėrė pastarąjį už peties ir kumščiu sudavė į viršugalvį, nuo smūgio nukentėjusysis M. B. pritūpė bei įsitvėrė į M. Š. striukę, kai pastarasis bandė pabėgti nuo nukentėjusiojo ir jam nepavykus, išsitraukė iš savo striukės kišenės dujinį balionėlį ir papurškė nuketėjusiajam į akis, kuris iš skausmo uždengė rankomis veidą bei pajuto, kad kažkas iš minėtų vaikinų ištraukė iš priekinės striukės kišenės juodos spalvos dirbtinės odos piniginę 50 Lt vertės, kurioje buvo 900 Lt (įvairiomis kupiūromis), nuolaidų kortelė „Norfa” 5 lt vertės, „Lukoil” degalinės kortelė 5 lt vertės, po ko jis su kitais ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis atsisėdo į minėtą automobilį bei išvažiavo link Vilniaus miesto. Tokiu būdu pagrobė nukentėjusiajam M. B. priklausantį turtą 960 litų bendros vertės.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Daiva Pranytė – Zalieckienė
Teisėjai Vladislavas Lenčikas
Stasys Lemežis