Civilinė
byla Nr. 3K-3-131/2011
Teisminio
proceso Nr. (nesuteiktas)
Procesinio sprendimo
kategorijos:4.3; 11.1; 11.7.2; 14.1; 18.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės,
Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
sekretoriaujant Indrei Savkinienei,
dalyvaujant: ieškovui R. M. R.,
ieškovo atstovei advokatei Dianai Gumbrevičiūtei–Kuzminskienei,
atsakovo UAB „Vilniaus miestprojektas“ direktoriui V. P. O.,
atsakovo atstovui advokatui Romualdui Pėstininkui,
žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal atsakovo UAB „Vilniaus miestprojektas“ ir ieškovo Rimtauto M. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. R. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus miestprojektas“ dėl
su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir valdybos nutarimų
pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: A. P., A. K., V. P. O.,
V. P. ir J. P.
Teisėjų kolegija
n u s t
a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas, atsakovo įmonėje ėjęs
vyriausiojo buhalterio pareigas, po atleidimo iš darbo 2007 m. vasario 20 d.
pagal DK 127 straipsnio 2 dalį 2007 m. kovo 13 d. kreipėsi į teismą ir nurodė,
kad darbo metu darbdavys, remdamasis įvairiomis priežastimis, be raštiško
ieškovo sutikimo savo sprendimais keitė darbo sutartyje sulygtas darbo
apmokėjimo sąlygas, todėl nepagrįstai nemokėjo viso darbo užmokesčio. Šiems
argumentams pagrįsti ieškovas rėmėsi šalių 1996 m. sausio 3 d. sudarytos darbo
sutarties 1.2 punktu, kuriame susitarta dėl tokio darbo užmokesčio: minimalios
mėnesinės algos ir papildomo atlyginimo, kuris yra vidutinis gamybinių
darbuotojų atlyginimo vidurkis, taikant valdybos nustatytą koeficientą. Taip
susitarus, laikotarpiais nuo 1994 m. sausio mėn. iki 2001 m. lapkričio mėn.,
nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2004 m. spalio mėn., nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2006
m. gegužės mėn. ieškovui buvo mokama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė
alga ir vidutinis gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkis, taikant koeficientą
„2“. Dėl to ieškovas laikė, kad susitarta dėl nekintamo koeficiento, kurio
atsakovas negalėjo keisti, taip sumažinti darbo užmokestį už 2001 m.
gruodžio mėn., 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn., 2006 m. kovo mėn., o nuo 2006
m. birželio 1 d. nustatyti pastovų 4200 Lt mėnesinį atlyginimą. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo: 1) neišmokėtą 36 779 Lt darbo užmokestį;
2) 6732,92 Lt delspinigių – po 0,06 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti
dieną iki atleidimo iš darbo dienos; 3) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą
atsiskaityti laiką, 4) 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo
dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 5) bylinėjimosi išlaidas,
6) sprendimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio vykdyti skubiai. Pripažinti negaliojančiais
nuo priėmimo dienos šiuos atsakovo valdybos pasitarimų nutarimus: 1994 m.
gegužės 31 d. „Dėl bendrovės administracijos narių pareigybinių atlyginimų
nustatymo“; 2002 m. sausio 4 d. ,,Dėl darbo užmokesčio administracijos
darbuotojams už 2001 m. gruodžio mėn.“; 2004 m. spalio 29 d. „Dėl bendrovės
administracijos darbuotojų darbo apmokėjimo už 2004 m. lapkričio, gruodžio
mėn.“; 4) 2005 m. rugpjūčio 3 d. „Dėl darbo apmokėjimo nuostatų“; 5) 2006 m.
kovo 20 d. „Dėl administracijos darbuotojams darbo užmokesčio koeficiento
nustatymo kovo mėn....“ ir išplėstinio administracijos darbuotojų posėdžio 2006
m. gegužės 29 d. nutarimą „Dėl 2005 m. rugpjūčio 5 d. darbo apmokėjimo nuostatų
pakeitimo“.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2010
m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovui iš
atsakovo: 31 872 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 2373,97 Lt delspinigių, 15 000
Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. vasario
21 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat nuo 2010 m. sausio 28 d.
iki teismo sprendimo įvykdymo, skaičiuojant po 3537,60 Lt per mėnesį, 5 proc.
metinių palūkanų už priteistus 49 245,97 Lt nuo 2007 m. kovo 14 d. iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo, išsprendė dėl bylinėjimosi išlaidų, kitus
ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas sprendė, kad šalių sudarytoje darbo
sutartyje nenurodyta konkretaus valdybos nustatyto koeficiento; nors atsakovas
argumentavo, kad taikytinas valdybos 1994 m. gegužės 31 d. pasitarime
nustatytas kintamas koeficientas „iki 2“, teismas laikė, jog pasitarimo
protokole neužfiksuota ieškovo sutikimo ar pritarimo dėl vyriausiajam buhalteriui
nustatyto kintamo koeficiento; atsakovas nepateikė įrodymų, kad šalys būtų taip
susitarusios. Darbdavio priimtų vienašališkų sprendimų teismas nelaikė
galinčiais paveikti sulygtą darbo užmokestį, todėl padarė išvadą, kad šalys susitarė
dėl nekintamo koeficiento „2“.
Tai konstatavęs, teismas sprendė
dėl ieškovui sumažinto darbo užmokesčio teisėtumo ir pažymėjo, kad prašymas priteisti
2001 m. gruodžio mėn. neišmokėtą 1559 Lt darbo užmokesčio dalį, kuriam
atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, atmestinas. Teismas rėmėsi darbo
sutarties 2.1 punktu, kad šalys susitarė dėl du kartus per mėnesį mokamo darbo
užmokesčio: avanso – mėnesio 20- 23 d., atlyginimo – mėnesio 8–10 d.; teismui
tai leido spręsti, kad ieškovas apie pažeistą teisę sužinojo tą dieną, kai jam
išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, t. y. 2002 m. sausio 10 d. Nors ieškovas nurodė,
kad apie 2002 m. sausio 4 d. valdybos sprendimą ir įsakymą, kuriais už 2001 m.
gruodžio mėn. 25 proc sumažintas atlyginimas, sužinojo, tik bylą iškėlus teisme,
tačiau teismas laikė, jog jis praleido galiojusio Darbo ginčų nagrinėjimo
įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą pažeistai
teisei dėl 2001 m. gruodžio mėn. sumažinto atlyginimo ginčyti. Teismas
pažymėjo, kad ieškovas, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, turėjo
pareikalauti iš darbdavio visų dokumentų, susijusių su darbo užmokesčio
sumažinimu, kai buvo išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, tačiau to nepadarė,
todėl taip pat praleido CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytą trijų mėnesių
ieškinio senaties terminą valdybos 2002 m. sausio 4 d. nutarimui ginčyti. Teismas
iš esmės analogiškai sprendė ir dėl reikalavimo priteisti neišmokėtas darbo
užmokesčio dalis už 2004 m. lapkričio mėn. – 3004 Lt ir 2004 m. gruodžio mėn. –
2578 Lt, taip pat pripažinti negaliojančiu 2004 m. spalio 29 d. valdybos
nutarimą ir šio sprendimo pagrindu priimtą bendrovės direktoriaus 2004 m.
spalio 29 d. įsakymą, kuriuo iki 500 Lt sumažintas administracijos darbuotojų
darbo užmokestis už 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Teismas laikė, kad
ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo, kai jam išmokėtas mažesnis darbo
užmokestis, t. y. avansas – 2005 m. sausio 10 d. Atsakovas prašė taikyti
ieškinio senatį, teismas šiuo pagrindu atmetė ieškinio reikalavimus (DK 297
straipsnio 1 dalis (2002 m. birželio 4 d. redakcija), CK 2.82 straipsnio 4 dalis).
Teismas, spręsdamas, ar
pagrįstai 2006 m. kovo mėn. neišmokėta ieškovui jo prašoma priteisti 2234 Lt darbo
užmokesčio dalis, nurodė, kad nuo 2005 m. sausio iki 2006 m. vasario mėn. ieškovui
buvo mokamas darbo užmokestis, taikant koeficientą ,,2“, todėl jam 2006 m. kovo
mėn. turėjo būti išmokėta 7242 Lt. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir
nurodė, kad 2006 m. kovo mėn. atlyginimas sumažintas valdybos 2006 m. kovo 20 d.
sprendimu ir šio sprendimo pagrindu priimtu bendrovės direktoriaus 2006 m. kovo
20 d. įsakymu. Teismas sprendė, kad pagal DK 120 straipsnio 3 dalį darbo
sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas, kurios nėra būtinosios, darbdavys
gali keisti, tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą; teismas nenustatė, kad
byloje būtų duomenų apie tai, jog ieškovas raštu sutiko dėl darbo užmokesčio
sumažinimo. Apie pažeistą teisę sužinojęs 2006 m. balandžio 10 d., į teismą
kreipėsi 2007 m. kovo 13 d., nepraleidęs reikalavimui taikytino DK 27
straipnsio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino. Teismas atmetė
ieškinio reikalavimą dėl valdybos 2006 m. kovo 20 d. pasitarimo nutarimo
pripažinimo negaliojančiu, nenustatęs, kad jis turi įtakos ieškovo teisėms ar teisėtiems
interesams.
Vertindamas ieškovo
reikalavimą priteisti 2006 m. birželio–2007 m. sausio mėn. dalį neišmokėto
darbo užmokesčio, teismas nustatė, kad ieškovui laikotarpiu 2006 m. balandžio –
gegužės mėn. buvo vėl mokamas darbo užmokestis, apskaičiuotas, taikant
koeficientą ,,2“. Atsakovas nurodė, kad ieškovui nuo 2006 m. birželio 1 d.
pradėtas mokėti 4200 Lt atlyginimas, nustatytas 2006 m. gegužės 29 d. bendrovės
išplėstinio administracijos darbuotojų posėdžio protokolu Nr. 1 ir bendrovės
direktoriaus 2006 m. gegužės 29 d. ir 2006 m. gegužės 30 d. įsakymais. Kadangi
atsakovas nurodė, kad taip patenkintas ieškovo 2005 m. kovo 4 d. prašymas, tai
teismas tyrė ir vertino šį dokumentą, tačiau konstatavo, jog ieškovas neišreiškė
valios ar sutikimo nustatyti jam nuo 2006 m. birželio 1 d. pastovų darbo
užmokestį – 4200 Lt. Teismas sprendė, kad atsakovas be teisinio pagrindo
sumažino ieškovui darbo užmokestį, todėl jam priteisė už 2006 m. birželio mėn.
– 6096 Lt , liepos mėn. – 5036 Lt, rugpjūčio mėn. – 4390 Lt, rugsėjo mėn. –
3742 Lt, spalio mėn. – 990 Lt, lapkričio mėn. – 2308, gruodžio mėn. – 2714 Lt,
2007 m. sausio mėn. – 4362 Lt, taip pat 2265,43 Lt delspinigių, atmetė ieškinį dėl
2006 m. gegužės 29 d. išplėstinio administracijos darbuotojų posėdžio priimtų
sprendimų pripažinimo negaliojančiais, nes šie neturi įtakos ieškovo teisėms.
Teismas taip pat sprendė, kad ieškovui
ginčo laikotarpiu – 2006 m. kovo mėn., 2006 m. birželio–2007 m. sausio mėn. – vidutiniškai
neišmokėta per mėnesį 3541,33 Lt priklausančio darbo užmokesčio, kuris sudaro
45 proc. ieškovo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, todėl turi būti
sumokėtas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3
dalis). Ieškovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra 7861,33 Lt. Šiuo
atveju teismas atsižvelgė į bylos nagrinėjimo objektyvias užsitęsimo priežastis
– civilinės bylos dėl darbo užmokesčio priteisimo sustabdymą ir vėliau
sujungimą su nagrinėjama byla dėl priimtų sprendimų pripažinimo
negaliojančiais, įrodymų rinkimą ir patikslintų ieškinių priėmimą, trečiųjų
asmenų įtraukimą į bylos nagrinėjimą ir jiems procesinių dokumentų įteikimo bei
dviejų paskirtų teismo ekspertizių atlikimo trukmę, kt. – ir laikė, kad 15 000
Lt yra teisinga ieškovui iš atsakovo už uždelstą atsiskaityti nuo ieškovo
atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteistina suma; nuo teismo
sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo ieškovui iš atsakovo teismas priteisė
nesumokėtą vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dalį už uždelstą atsiskaityti
laiką, apskaičiuojant po 3537,60 Lt per mėnesį, taip pat 5 proc. metinių palūkanų
nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2007 m. kovo 14 d. iki iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovo
apeliacinius skundus, 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 28
d. sprendimą. Atsakovui teigiant, kad pirmosios instancijos teismas
neteisingai taikė senaties terminą, nes šiuo
atveju ieškovas nesilaikė DK 289 straipsnyje įtvirtintos išankstinės privalomos
darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos, neatliko DK 296 straipsnyje nustatytų veiksmų, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo,
jog DK 289 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad darbo ginčams
taikoma privaloma išankstinė nagrinėjimo tvarka; šios taisyklės išimtis nustatyta
DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punkte – kai darbdavio ir darbuotojo darbo
santykiai nutrūkę; tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų koelgijos 2009 m. gegužės
19 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB
„Igviro“, bylos Nr. 3K-3-170/2009; 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje
byloje S. P. v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr.
3K-3-135/2009). Ieškovas dirbo iki 2007 m.
vasario 20 d., kreipėsi į teismą 2007 m. kovo 13 d., kai šalių darbo santykiai
buvo pasibaigę, todėl jis pagrįstai pateikė ieškinį teismui. Be to, šiuo
atveju taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų
senaties terminas, kurio ieškovas nepraleido, nes darbo apmokėjimo sąlygos
nepriskiriamos prie būtinųjų darbo sąlygų (DK 95 straipsnis), kurioms ginčyti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas kitas
terminas.
Apeliacinės
instancijos teismas iš esmės sutiko su visomis pirmosios instancijos teismo
sprendime išdėstytomis išvadomis.
III. Kasacinių
skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu kasatorius (atsakovas) prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą,
kuriuo ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1.
Dėl CPK 302, 320, 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas
nesilaikė apeliaciniam procesui nustatytų taisyklių, nepagrįstai susiaurino
bylos nagrinėjimo ribas, nenustatė ir neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių,
neteisingai vertino šalių susiklosčiusių santykių teisinius padarinius, todėl
nepasiekė CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų; nutarties motyvuose nepasisakė
dėl atsakovo atsiliepime pateiktų argumentų dėl senaties termino taikymo ir
darbo ginčų komisijos, kaip privalomos neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, taip
pat dėl DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatų; taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4
dalį.
2.
Dėl ieškinio senaties ir procedūrinių terminų netinkamo aiškinimo, taip pat šių
terminų praleidimo teisinių padarinių netinkamo išsprendimo. Nors teismai atmetė ieškovo prašymą
atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau, pasisakydami dėl
ieškinio senaties ir procedūrinių terminų, nukrypo nuo teismų praktikos
nuostatų, kaidingai taikė DK 296 straipsnį ir neteisingai aiškino ieškinio
senaties terminą, todėl neteisingai sprendė dėl normų, reglamentuojančių
terminus darbdavio sprendimams dėl darbo užmokesčio apskųsti, galiojimo,
aiškinimo ir taikymo. Teismai nepagrįstai nevertino ginčo šalių santykiams
taikytinų darbo įstatymuose įtvirtintų procedūrinių ir ieškinio senaties
terminų praleidimo teisinių padarinių pagal CK 1.126, 1.128-1.131 straipsniuose
nustatytas taisykles (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1 straipsnio 3 dalis), todėl
nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį šiuo pagrindu
atmesti. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad
privalomos išankstinės tvarkos išimtis yra DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punkte
nustatytas atvejis – nutrūkę darbo santykiai. Apie savo esą pažeistą teisę į
darbo sutartyje nesulygtą minimalios mėnesinės algos priemokos dalį ieškovas
turėjo sužinoti ir sužinojo ne vėliau kaip 2006 m. liepos 10 d.; taip nustatė
ir teismai, to neginčijo ir ieškovas. Ginčas turėjo būti nagrinėjamas
pirmiausia darbo ginčų komisijos (DK 289 straipsnis). DK 295 straipsnio 2
dalies 6 punkte įtvirtinta blanketinė norma, kad darbo ginčai, nesikreipiant į
darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami tais atvejais, kai tai
nustatyta kitų įstatymų. DK 297 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kad ginčas dėl
atlyginimo už darbą nagrinėtinas tiesiogiai teisme. Darbo ginčų išankstinės
tvarkos nesilaikymo teisiniai padariniai nustatyti CPK 137 straipsnio 1 dalies
3 punkte, 293 straipsnio 2 punkte, 412 straipsnio 1 dalyje; darbuotojo
reikalavimui panaikinti darbdavio sprendimą dėl darbo užmokesčio taikomas
senaties institutas (DK 27, 293 straipsnio 1 dalis). DK 296 straipsnyje
nustatytas trijų mėnesių terminas skirtas darbuotojui kreiptis į darbo ginčų
komisiją; šis terminas yra procedūrinis (DK 29 straipsnis). Darbo santykiams
pasibaigus, darbuotojas, praleidęs DK 296 straipsnyje nustatytą terminą, praranda
teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją ir jos prašyti atnaujinti praleistą
terminą, tačiau taip nepaneigiama darbuotojui privalomos darbo ginčo
nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Dėl to tokiu atveju, kai darbuotojas dėl darbo
ginčo, priskirto darbo ginčų komisijos kompetencijai, išnagrinėjimo kreipiasi
tiesiogiai į teismą, remdamasis DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nebuvo
kreipęsis į darbo ginčų komisiją iki jo atleidimo iš darbo dienos ir iki jo
atleidimo iš darbo dienos DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių
kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra pasibaigęs, teismas DK 296
straipsnyje nustatytą terminą taiko pagal CK 1.126, 1.128-1.131 straipsniuose
nustatytas ieškinio senaties taisykles (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1
straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju buvo pagrindas taikyti ieškinio senatį ir
ieškinį atmesti.
3.
Dėl darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai
sprendė apie tai, kokios darbo apmokėjimo sąlygos yra įrašytos į darbo sutartį;
atsižvelgdamas į darbo
sutarties 1.2 punktą, kad mokamas
darbo užmokestis susideda iš mėnesinės tarifinės algos, ne mažesnės nei Vyriausybės nustatyta
minimali mėnesinė alga, ir papildomos atlyginimo dalies (priemokos) – vidutinio gamybinio
atlyginimo vidurkio, taikant valdybos nustatytą koeficientą, nepaisė to, jog
darbo sutartyje nenustatyta šio koeficiento dydžio ir nenurodyta konkretaus
lokalinio teisės akto, kuriame jis būtų reglamentuotas. Teismas pažeidė
darbo sutarties 1.2 punktą, DK 2 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktus, DK 10
straipsnyje suformuluotus DK normų aiškinimo principus, DK 93-95, 99
straipsnius, DK 120 straipsnio 3 dalį ir CK 6.189 straipsnį, neatsižvelgė į
teismų praktikos nuostatas dėl DK 120 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo,
todėl padarė neteisingą išvadą, kad darbdavys be darbuotojo sutikimo sumažino
šio atlyginimą ir dėl to taikė koeficientą, kuris buvo iki įsakymo, kuriuo
sumažintas atlyginimas, priėmimo. Darbo sutarties šalims privalomos tos
sąlygos, kurios įrašytos į darbo sutartį (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1
dalis, 95 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, šiuo atveju šalys susitarė tik dėl
pastovios darbo užmokesčio dalies – Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės
algos, o dėl papildomos kintamos priemokos bei jos dydžio palikta spręsti
darbdaviui, atsižvelgiant į įmonės veiklos rezultatus. Esant ieškovo prašymui
(2005 m. kovo 4 d.) ir gavus bendrovės išplėstinio administracijos darbuotojų
pasitarimo rekomendacijas (2006 m. gegužės 29 d.) direktoriaus 2006 m. gegužės
29 d. ir 30 d. įsakymais ieškovui nuo 2006 m. birželio 1 d. darbo užmokesčio pastovi
dalis padidinta iki 4200 Lt, tačiau šiais įsakymais nepažeista jo teisės gauti
darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, juolab kad ieškovas neginčijo tokių
darbdavio sprendimų, apie kuriuos sužinojo ne vėliau kaip 2006 m. liepos 10 d.,
dirbo už tokį užmokestį iki atleidimo iš darbo dienos. Bylą nagrinėję teismai
ir nenustatė, kad tokiu įsakymu nustatytas ieškovui darbo užmokestis
prieštarauja DK 2 straipsnio 1 daliai, neatitinka DK 35 straipsnio nuostatų ar
reiškia ieškovo darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimą DK 120 straipsnio 3 dalies
prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
išaiškino, kad DK 120 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties sąlygų
pakeitimas; šio straipsnio 3 dalies norma yra specialioji dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nustatytų DK 95 straipsnio 3 dalyje, pakeitimo.
Pagal DK 10 straipsnio l dalį, sistemiškai aiškinant DK 120 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į DK 95 ir 120 straipsnių,
reglamentuojančių darbo sutarties
sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o apie darbo sutartyje sutartų
darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą. Taigi, darbdaviui keičiant darbo apmokėjimo sąlygas taip, kad nustatytosios
darbo sutartyje lieka nepažeistos, DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatyti
reikalavimai netaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d
nutartis civilinėje byloje A. P. v. Klaipėdos
jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007, Teismų praktika 28, p.
84-89). Apeliacinės instancijos teismas, kitaip aiškindamas šalių
sudarytos darbo sutarties sąlygas dėl darbo apmokėjimo ir DK 120 straipsnio 3
dalies nuostatas dėl darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo,
pažeidė DK normas, reglamentuojančias individualių sutarčių sudarymą ir
vykdymą, neatsižvelgė į teismų praktikos šiuo klausimu nuostatas.
4.
Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir šiuo atveju apskritai negalimumo
taikyti šią teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo atsakovo argumentų dėl DK
141 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų nebuvimo, nutarties motyvuojamojoje
dalyje dėl jų nepasisakė, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą,
kuriame netinkamai atskleista DK 141 straipsnio 3 dalies prasmė, nenustatyta visų
reikšmingų aplinkybių ir sąlygų šiai teisės normai taikyti. Iš DK 141
straipsnio 3 dalies ir teismų praktikos nuostatų, kuriose išdėstytos šios
teisės normos taikymo taisyklės, matyti, kad šioje normoje nustatytų padarinių
taikymas saistomas ne darbdavio kaltės, bet darbuotojo kaltės nebuvimo; jeigu
darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl
neatsiskaitymo laiku. Bylos, kuriose aktualus tinkamo atsiskaitymo su
atleidžiamu darbuotoju, disponuojančiu darbdavio lėšomis, faktas, atleidžiamo
darbuotojo teisinis statusas pripažįstami svarbiais, svarstant darbdavio kaltę
dėl uždelsto atsiskaitymo. Šioje byloje DK 141 straipsnio 3 dalies taikymas
negalimas, nes, viena vertus, negalima teigti, kad nėra darbuotojo, iki atleidimo
iš darbo ėjusio vyriausiojo buhalterio pareigas, kaltės. Jis, veikdamas pagal
darbo sutartį ir pareiginius nuostatus ir būdamas atsakingas už visas įmonės
lėšas, darbo užmokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą, sudarė tokią situaciją, kad
įmonė liko jam skolinga už tai, jog keletą mėnesių esą neteisingai jam apskaičiavo
darbo užmokestį. Tokia situacija suponuoja išvadą, kad ieškovas, netinkamai atlikdamas
pareigas, sąmoningai ir tikslingai klaidindamas darbdavį ar neveikdamas, t. y.
nutylėdamas klausimui spręsti aplinkybes ir neinformuodamas apie jas darbdavio,
piktnaudžiavo savo teise, pažeidė darbdavio teises, teisingumo ir sąžiningumo
principus. Kita vertus, su ieškovu atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną;
atsiskaitymo teisingumą kontroliavo ieškovas, kaip vyriausiasis buhalteris.
Ieškovas atsiliepime į atsakovo
kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas
grindžiamas šiais argumentais.
1.
Visa bylos medžiaga
leidžia daryti pagrįstą išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais ir
teisės normomis remdamasis apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo
atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą argumentus dėl ikiteisminės darbo ginčų
nagrinėjimo tvarkos privalomo laikymosi ir tariamos ieškovo kaltės, todėl
apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių proceso teisės pažeidimų,
susijusių su pareiga pagrįsti sprendimą.
2.
Atsakovas painioja
procedūrinius ir procesinius terminus bei jų sukeliamus padarinius. Ieškinio
senaties terminas yra susijęs su teismine pažeistų darbo teisių gynyba. DK 29
straipsnyje nustatyti procedūriniai (procesiniai) terminai yra skirti ne
pažeistai teisei ginti, pareiškiant ieškinį teisme, bet kitiems darbo teisių gynimo
būdams. DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis
ir jis skiriasi nuo ieškinio senaties termino, sukelia skirtingus teisinius
padarinius. Procedūrinių terminų praleidimo atveju teismas nutraukia bylą (CPK
296 straipsnio 1 dalies 1 punktas); tuo tarpu ieškinio senaties termino taikymo
atveju teismas išnagrinėja bylą iš esmės ir priima sprendimą netenkinti
ieškinio, dėl ko gali būti teikiamas apeliacinis skundas. Dėl to ieškovui net
ir praleidus terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją, atsakovas neįgijo
pagrindo reikalauti ieškinio senaties termino taikymo, nes ieškinio senaties
terminas dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo dar nebuvo suėjęs (DK 27 straipsnio
2 dalis). Pagal DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas sprendžia darbo
ginčą tiesiogiai, kai darbo santykiai yra nutrūkę. Po atleidimo iš darbo
vienintelis kelias išpręsti kilusį ginčą dėl darbo užmokesčio ir jo dydžio yra
kreiptis į teismą su ieškiniu. Tokia situacija atitinka DK 286 straipsnio
nuostatas. Kitoks šių nuostatų aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo principams. Tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje.
3.
Kasacinio skundo
argumentuose apie tai, dėl kokio darbo užmokesčio susitarė šalys, keliami
fakto, bet ne teisės klausimai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai
konstatavo, kad šalių ginčas kilo ne dėl darbo užmokesčio, apskaičiuojamo pagal
darbo sutartyje nustatytus kriterijus, bet dėl koeficiento, dydžio. Atsakovas,
neteisėtai mažindamas ieškovo darbo užmokestį, ne pasinaudodavo savo tariama
teise nustatyti ieškovo papildomo atlyginimo dydį, bet priimdavo įsakymą
sumažinti darbo užmokestį, remdamasis įvairiomis priežastimis. Visi darbdavio
priimti įsakymai rodo, kad šalys buvo susitarusios dėl konkretaus darbo
užmokesčio, kuris nepriklauso nuo darbdavio valios. Dėl to pirmosios
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darbdavio priimti vienašališki
sprendimai negali turėti įtakos sulygto darbo užmokesčio dydžiui; ieškovui
beveik visą darbo atsakovo bendrovėje laiką realiai buvo mokamas darbo
užmokestis, kuris buvo apskaičiuojamas, taikant koeficientą „2“, todėl teismas
pagrįstai sprendė, jog šalys buvo sulygusios dėl nekintamo koeficiento „2“.
Darbo sutartis aiškinama, taikant civilinių sutarčių aiškinimo taisykles.
Aiškinant sutartį, būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais
principais. Darbo sutarties šalių elgesys po darbo sutarties sudarymo aiškiai
parodė, kad jos sulygo dėl darbo užmokesčio, kurį sudarė gamybinių darbuotojų
darbo užmokesčio vidurkis, kuriam buvo taikomas koficientas „2“.
4.
Atsakovas tik
apeliacinės instancijos teisme (kaip ir kasaciniame skunde) kelia ieškovo
kaltės klausimą, tačiau nėra atsakovo įrodytas; be to, tai yra fakto klausimas.
Darbo santykiuose darbuotojas yra silpnesnioji šalis ekonomine, socialine prasmėmis.
Darbuotojas, net ir žinodamas, kad darbdavys netinkamai tvarko su jo darbu
susijusius dokumentus, vengia konflikto, bijodamas prarasti darbą. Į tokią
darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama, vertinant įrodymus, sprendžiant
dėl jų pakankamumo ir paskirstant įrodinėjimo pareigą. Ieškovas buvo pavaldus
atsakovui, todėl turėjo vykdyti šio nurodymus; atsakovas taip pat patvirtino,
kad ieškovas vykdė jam nustatytas funkcijas; vadinasi, darbdavys pripažino
ieškovo kaltės nebuvimą, nes jis vykdė darbdavio nurodymus. Bylos duomenimis,
darbo užmokesčio apskaičiavimo funkcija buvo pavesta ekonomistei. Dėl to
ieškovas objektyviai negalėjo sudaryti tokios situacijos, kad jam veikiant
tyčia atsirastų atsakovo skola ieškovui. Ieškovas negalėjo sau išsimokėti
trūkstamos atlyginimo dalies, nes tai būtų savavaldžiavimas, už kurį baudžiama.
Atsakovas neginčijo apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimo
dalies dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumo.
Kasaciniu skundu kasatorius
(ieškovas) prašo iš dalies pakeisti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės
teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priteisti kasatoriui
vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, proporcingą neišmokėto darbo
užmokesčio daliai, už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. vasario 21
d. iki 2010 m. sausio 28 d.; taip pat neišmokėtą darbo užmokestį už 2001 m. gruodžio
mėnesį – 1559 Lt, 2004 m. lapkričio mėn. – 3004 Lt, 2004 m. gruodžio mėn. –
2578 Lt; bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais.
1.
Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies
aiškinimo ir taikymo. Pripažintina
nepagrįsta pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad kasatoriui
priteistas 15 000 Lt vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką
atitinka DK 141 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta norma turi dvejopą
paskirtį; viena vertus, joje nustatytas kompensacinis
mechanizmas, kuriuo yra
kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su
darbo santykiais susijusios išmokos; kita vertus, šioje normoje įtvirtinta sankcija
darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju
visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Priteista konkreti pinigų suma yra nustatyta nepagrįstai, pažeidžia teisėtų lūkesčių principą
ir yra neproporcinga atsakovo padarytam pažeidimui. Išmokos dydis -
konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką - nustatytas įstatymu ir negali būti
pripažintas neprotingai dideliu, nes teigiant
priešingai būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje D. S. v. „Alytaus tekstilė", bylos Nr.
3K-3-523/2006; 2008 m. gegužės
12 d. nutartis civilinėje byloje P. M. v. UAB „S-wiss hgistic", bylos Nr. 3K-3-267/2008). Teismų
praktikoje taip pat pažymėta, kad jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta dalis jam priklausančio
darbo užmokesčio, tai tokiu atveju darbdaviui
taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. „Fleming baldai", bylos Nr.
3K-3-82/2008). Šiuo atveju
kasatoriaus vidutinio darbo užmokesčio ir vidutiniškai jam darbdavio mokėto
darbo užmokesčio skirtumas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, yra
3541,33 Lt per mėnesį. Kadangi darbdavio, uždelsusio atsiskaityti su
darbuotoju, prievolė
atsiskaityti bei mokėti kaip sankciją atitinkamą išmoką darbuotojui yra tęstinė ir apima visą uždelsimo
laiką, tai kasatoriui turėjo būti
priteista 116 087,55 Lt kompensacija (po 3541,33 Lt per mėnesį už laikotarpį
nuo atleidimo iš darbo 2007 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2010
m. sausio 28 d.). Konkrečią
pinigų sumą už uždelstą atsiskaityti laiką teismai priteisė, remdamiesi objektyviomis
bylos nagrinėjimo užsitęsimo priežastimis bei teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principais, tačiau DK nenustatyta šios išmokos mažinimo galimybių.
Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta
išmoka negali būti mažinama (pirmiau nurodyta byla Nr. 3K-3-267/2008). Be
to, teismų priteista išmoka yra ypač maža ir sudaro tik 13 proc., palyginus su
ta, kuri pagal įstatymo nustatytą reglamentavimą ir teismų praktiką turėjo būti
priteista; šiuo atveju neatsižvelgta į tai, kad reikalavimus kėlė ilgametis
darbuotojas, nenustatyta jo kaltės dėl atleidimo ir ilgo teisminio proceso.
Sumažinę išmoką, teismai nepagrįstai silpnesniajai darbo sutarties šaliai
perkėlė dėl neatsiskaitymo laiku atsiradusius neigiamus padarinius.
2.
Dėl CK 1.127 straipsnio 1 dalies ir
DK 27 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio
senaties termino darbo santykiuose pradžios momentą nustatančias materialiosios
teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, jog ginčyti 2001 m. gruodžio mėn.,
2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn. darbo užmokesčių sumažinimą praleistas DK 27
straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127
straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nustatyti subjektyvieji ir objektyvieji ieškinio
senaties termino pradžios nustatymo kriterijai; taip pažymėta ir teismų praktikoje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje N. S. v.
GNSB „Statyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-31/2005). Darbo užmokesčio
nemokėjimas yra tęstinis pažeidimas, laikomas baigtu nuo paskutinio neteisėto
veiksmo – kasatoriaus atleidimo iš darbo 2007 m. vasario 21 d., kai paskutinį
kartą sumokėtas neteisėtai sumažintas darbo užmokestis (objetyvusis
kriterijus). Ieškinio senaties termino eigos pradžia, siejant ją su
subjektyviąja aplinkybe – sužinojimu apie subjektinės teisės pažeidimą – šiuo
atveju sutampa su objektyviuoju momentu, nes, atsakovui atleidimo iš darbo
dieną tinkamai neatsiskaičius ir neišmokėjus viso neteisėtai sumažinto darbo
užmokesčio, kurį pagal DK 141 straipsnio 1 dalį turėjo pareigą išmokėti
atleidimo dieną, kasatorius sužinojo, kad jam nebus išmokėta darbo užmokesčio. Taigi
nuo šios dienos prasidėjo trejų metų ieškinio senaties termino eiga (CK 1.127
straipsnio 1 dalis, DK 27 straipsnio 2 dalis). Sutinkant, kad reikalavimams dėl
2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn. sumažintų atlyginimų senaties terminas prasidėjo
nuo darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo dienos, baigtųsi 2007 m.
gruodžio ir 2008 m. sausio mėn.; kadangi ieškinys (patikslintas) pareikštas
2007 m. lapkričio 23 d., tai senaties termino nepraleista. Dėl to šiuo pagrindu
nepagrįstai atmestas reikalavimas priteisti neišmokėtą 1559 Lt darbo užmokestį
už 2001 m. gruodžio mėn., 3004 Lt – už 2004 m. lapkričio mėn., 2578 Lt – už
2004 m. gruodžio mėn.
Atsakovas atsiliepime į kasatoriaus
(ieškovo) kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovui bylinėjimosi
išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl DK 141 straipsnio. Šioje
byloje nėra DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kartu taikomų sąlygų, kurioms
esant darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai. Atleidimo
iš darbo kastoriaus pareiškimu dieną jam buvo išmokėtos kompensacijos, kurių
šis prašė; kasatorius pasirašė įsakyme dėl atleidimo ir neginčijo išmokų
apskaičiavimo teisingumo ar jų išmokėjimo fakto. Tai reiškia, kad darbdavys
nepažeidė DK 141 straipsnio 1 dalies ir dėl to neatsirado prielaidų DK 141
straipsnio 3 dalyje nustatytai sankcijai nuo 2007 m. vasario 21 d. taikyti.
Tai, kad jam neišmokėtos nepriemokos
už 2001 m. gruodžio mėn., 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn., 2006 m. kovo mėnesį ir laikotarpiu iki 2007 m vasario 20 d., po 2006
m. gegužės 29 d. ir 2006 m. gegužės 30 d. įsakymų priėmimo, yra tiesioginis
kasatoriaus elgesio padarinys; jis nebuvo rūpestingas, apdairus ir pareigingas,
kiek yra būtina vyriausiojo buhalterio elgesio standartui; jis įstatymų
nustatyta tvarka ir terminais neginčijo atsakovo įsakymų, jeigu laikė
neteisėtais, bet juos vykdė iki atleidimo iš darbo dienos. Pareiškime dėl atleidimo
iš darbo prašė išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę
išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Kasatoriui delsiant, iki
atleidimo iš darbo dienos pasibaigė DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių
terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją, kaip pirminį privalomą darbo ginčus
nagrinėjantį organą, kurio kompetencijai priskirti ginčai dėl darbo apmokėjimo
sąlygų. Nesilaikęs šios kategorijos byloms nustatytos nagrinėjimo ne teisme
tvarkos, kasatorius prarado teisę ja pasinaudoti, todėl byla turi būti nutraukta
CPK 293 straipsnio 2 punkto pagrindu.
2. Dėl CK 1.127
straipsnio 1 dalies, DK 27 straipsnio 2 dalies. Teismų sprendimuose pateikta motyvacija
dėl ieškinio senaties taikymo kitokia, nei nurodyta kasatoriaus. Ginčai dėl
darbo apmokėjimo sąlygų pirmiausia turi būti nagrinėjami darbo ginčų
komisijoje, bet ne teisme. DK 296 straipsnyje nustatyti kreipimosi į darbo
ginčų komisiją terminai, apibrėžta termino eigos pradžia ir jo trukmė.
Terminas, susijęs su veiksmų atlikimu neteisminėse procedūrose, yra
procedūrinis (DK 29 straipsnis); šiam terminui atnaujinti mutatis mutandis
taikomos CPK 78 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatos. Kai darbo santykiai yra
pasibaigę, darbuotojas, praleidęs DK 296 straipsnyje nustatytą terminą, praranda
teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją ir jos prašyti atnaujinti praleistą
terminą. Darbo ginčų komisijos apskundimas reglamentuojamas DK 293 straipsnyje,
kuriame nurodytas ir ieškinio senaties terminas, per kurį galima kreiptis į
teismą su ieškiniu. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio
senaties terminas netaikomas ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų. Taigi
kasatoriaus argumentai neturi teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s
t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl DK 95 straipsnio ir ginčo šalių sudarytos darbo
sutarties
Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai
atsiranda, įsigaliojus jų sudarytai darbo sutarčiai. Darbo sutartis yra jos
šalių susitarimas, kuriuo nustatomos darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos
(DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis). DK 95 straipsnio
1 dalyje išvardytos darbo sutarties sąlygos vadinamos būtinosiomis, nes,
šalims dėl jų nesusitarus, laikoma, jog nesudaryta darbo sutarties. Šioje DK
straipsnio normoje nurodytos bendrosios, kiekvienai darbo sutarčiai būtinos,
sąlygos; pagal šio straipsnio 3 dalį šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo
sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos
ir kt.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad,
šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys turi būti
aiškiai nurodytos darbo sutartyje, t. y. jos turi būti aiškios abiem šalims ir
atitikti jų suderintą valią ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis
civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų
krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-7-83/2011; kt.).
Byloje nustatyta, kad kasatorius (ieškovas) 1992 m. spalio 1 d. buvo priimtas dirbti vyriausiuoju buhalteriu
ir šias pareigas ėjo iki atleidimo iš darbo 2007 m. vasario 20 d. Šalys 1996 m. sausio 3 d. sudarė darbo sutartį,
kurios 1.2 punkte susitarė, kad darbdavys mokės darbuotojui Vyriausybės
nustatytą minimalią mėnesinę algą ir vidutinį gamybinių darbuotojų atlyginimo
vidurkį, taikant valdybos nustatytą koeficientą, t. y. šalys susitarė, jog darbuotojui
kiekvieną mėnesį bus apskaičiuojamas ir išmokamas darbo užmokestis, kurį
sudarys dvi dalys: pastovi (Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga) ir
kintama, priklausanti nuo gamybinių darbuotojų atlyginimo ir valdybos nustatyto
koeficiento. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad darbo sutartyje darbo apmokėjimo
sąlygos nustatytos aiškiai ir, jas taikant, nekilo šalių ginčo iki paskutinio
mėnesio, atleidžiant darbuotoją iš darbo 2007 m. vasario 20 d.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad
kasatoriui (ieškovui) iki atleidimo iš darbo už kiekvieną, išskyrus ieškinyje
nurodytus, mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis, apskaičiuotas pagal
vidutinį gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkį, taikant koeficientą „2“, ir Vyriausybės
patvirtinta minimali mėnesinė alga. Remdamiesi šia fakto aplinkybe, žemesniųjų
instancijų teismai padarė išvadą, kad šalys buvo sulygusios dėl darbo užmokesčiui
apskaičiuoti taikytino nekintamo koeficiento „2“, todėl priteisė kasatoriui
(ieškovui) darbo užmokesčio skirtumą, kuris susidarė dėl 2006 m. kovo mėn.
taikyto mažesnio koeficiento. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius
(atsakovas) nepateikė įrodymų, jog nuo darbo sutarties 1996 m. sudarymo valdyba
kiekvieną mėnesį būtų svarsčiusi ir nustačiusi administracijos darbuotojų, tarp
jų – ir kasatoriaus (ieškovo), darbo užmokesčiui taikytiną koeficientą,
išskyrus kasatoriaus (ieškovo) nurodytus 2001, 2004, 2006 m. mėnesius, tačiau ši
aplinkybė nepaneigia ir nepašalina šalių sudarytoje darbo sutartyje nustatytos kasatoriaus
(atsakovo) valdybos teisės sutarties galiojimo metu svarstyti ir spręsti dėl
koeficiento, taikytino, apskaičiuojant kasatoriaus (ieškovo) darbo užmokestį už
tam tikrą darbo mėnesį. Teisėjų kolegija vertina, kad teismai neišaiškino šalių
sudarytos darbo sutarties sąlygos dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo ir
mokėjimo tvarkos, todėl netinkamai ją taikė nustatytoms aplinkybėms ir klaidingai
kvalifikavo šalių darbo sutartyje sulygtus darbo apmokėjimo teisinius
santykius.
Kasatorius (atsakovas) pateikė ir
teismai vertino valdybos 1994 m. gegužės 31 d. posėdžio protokolą, kuriame
nurodyta, kad valdyba svarstė administracijos darbuotojų darbo užmokesčio
klausimą ir nustatė koeficientus, taikytinus darbo užmokesčiui apskaičiuoti, t.
y. kasatoriui (ieškovui) nustatė koeficientą „iki 2“. Kasatorius (ieškovas)
nesutiko su šiuo valdybos nutarimu ir nurodė, kad valdyba nustatė koeficientą
„2“, bet ne „iki 2“. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis dėl nustatyto koeficiento
dydžio kilęs ginčas teisiškai nereikšmingas sprendžiamam ginčui, nes, minėta,
pagal darbo sutarties sąlygą valdybai priskirta teisė spręsti dėl kasatoriaus (ieškovo)
darbo užmokesčiui apskaičiuoti taikytino koeficiento. Tai reiškia, kad valdybos
kompetencijos sričiai priskirta teisė bet kuriuo darbo laikotarpiu spręsti ir
nustatyti, kokį koeficientą pagal bendrovės ekonominę gamybinę padėtį taikyti,
apskaičiuojant darbo užmokestį administracijos darbuotojams, taigi ir kasatoriui
(ieškovui), už dirbtą mėnesį.
Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų
kolegija konstatuoja, kad teismai, nenustatę teisinio pagrindo naikinti
kasatoriaus (ieškovo) ginčytų darbdavio valdybos nutarimų, klaidingai sprendė,
jog kasatoriui (ieškovui) priklausė didesnis, nei buvo išmokėtas, darbo
užmokestis. Teismų išvada, kad šalys buvo sutarusios dėl darbo užmokesčiui
apskaičiuoti taikytino koeficiento „2“, neatitinka darbo sutarties sąlygos dėl
darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos.
Dėl DK 120 straipsnio aiškinimo ir
taikymo nagrinėjamoje byloje
Byloje nustatyta, kad UAB „Vilniaus miestprojektas“
akcininkų susirinkime 2006 m. balandžio 11 d. patvirtinti bendrovės valdymo
struktūra ir pakeistų bendrovės Įstatų nauja redakcija. Dėl padarytų pakeitimų
valdybos (valdymo organo) funkcijos perduotos vienasmeniam valdymo organui –
bendrovės vadovui (direktoriui); jis 2006 m. gegužės 30 d. įsakymu kasatoriui
(ieškovui) nuo 2006 m. birželio 1 d. nustatė pastovų 4200 Lt mėnesinį
atlyginimą. Minėta, pagal šalių sudarytos darbo sutarties sąlygą kasatoriaus
(ieškovo) darbo užmokestį sudarė dvi dalys: pastovi ir kintama, kuri priklausė
nuo gamybinių darbuotojų vidutinio atlyginimo ir valdybos nustatomo koeficiento.
Dėl to direktoriaus, nors ir vykdančio valdybos funkcijas, įsakymas dėl
pastovaus (fiksuoto) mėnesinio atlyginimo nustatymo reiškė, kad jis pakeitė
darbo sutartimi šalių sulygtą darbo užmokestį ir jo nustatymo tvarką.
DK 120 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties
sąlygų pakeitimas. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialioji norma
dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nustatytų DK 95 straipsnio 3 dalyje,
pakeitimo. Pagal DK 10 straipsnio 1 dalį, sistemiškai aiškinant DK
120 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į DK 95 ir 120 straipsnių,
reglamentuojančių darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, laikytina,
kad DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o apie
darbo sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.
P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos
Nr. 3K-3-300/2007). Tais atvejais, kai keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos
ir dėl to sumažinamas darbo užmokestis, būtinas darbuotojo sutikimas.
Žemesniųjų instancijų teismai vertino pirmiau nurodytas
aplinkybes ir padarė išvadą, kad kasatorius (ieškovas) nebuvo išreiškęs valios
ar sutikimo nustatyti jam nuo 2006 m. birželio 1 d. fiksuotą darbo užmokestį,
todėl už 2006 m. birželio 1 d.–2007 m. sausio mėn. laikotarpį priteisė jam darbo
užmokesčio skirtumą, t. y. 4200 Lt ir darbo užmokesčio, mokėtino,
apskaičiuojant pagal darbo sutarties sąlygą, taikant koeficientą „2“, skirtumą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl kasatoriaus (ieškovo)
valios fiksuotam darbo užmokesčiui nustatyti nepagrįsta byloje nustatytų
aplinkybių viseto kontekste, nes teismai, be pirmiau nurodytųjų, neįvertino
kitų byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių.
Bylos duomenimis, kasatorius (ieškovas) 2005 m. kovo 4 d.
kreipėsi į direktorių ir prašė atsižvelgti į ankstesniais metais gautą darbo
užmokestį, nustatant jam pareiginį atlyginimą. Tai reiškia, kad darbo sutarties
šalys iki darbo užmokesčio sąlygos pakeitimo svarstė dėl jos pakeitimo ir
fiksuoto pareiginio atlyginimo nustatymo. Be to, byloje nustatyta, kad, pakeitus
kasatoriaus (atsakovo) valdymo struktūrą, 2006 m. gegužės 29 d. įvyko
administracijos darbuotojų posėdis, kuriame pritarta ir direktoriui pateiktas
naujų darbo apmokėjimo nuostatų projektas. Kasatorius (ieškovas) dalyvavo šiame
posėdyje ir pritarė (balsavo už) teikiamam projektui, kurį direktorius
patvirtino tą pačią dieną. Nuostatuose įtvirtinti pagrindiniai administracijos
darbuotojų darbo užmokesčiai; nustatyti pagrindai, kuriems esant direktorius
gali skirti papildomą darbo užmokestį; kasatoriui (ieškovui) nustatytas 4200 Lt
atlyginimas. Pažymėtina tai, kad kasatoriui (ieškovui) toks nustatytas darbo
užmokestis buvo mokamas iki atleidimo iš darbo dienos ir jis nekėlė klausimo dėl
neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje
nustatytos aplinkybės suponuoją priešingą, nei žemesniųjų instancijų teismų padarytą,
išvadą, t. y. jog kasatorius (ieškovas) siekė, kad jam būtų pakeista darbo
sutarties sąlyga dėl kintamo darbo užmokesčio ir būtų nustatytas pastovus
(fiksuotas) darbo užmokestis. Apie tai kasatorius (ieškovas) patvirtino teismo
posėdžio kasaciniame teisme metu, t. y. jis nurodė, kad pageidavo pastovaus
darbo užmokesčio. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad yra teisinis pagrindas
konstatuoti, jog kasatorius (ieškovas) siekė ir sutiko dėl darbo sutarties
sąlygos, nustatančios darbo užmokestį, pakeitimo ir jį tenkino nustatytas darbo
užmokesčio dydis, nes dėl jo neprieštaravo 2006 m. gegužės 29 d. susirinkime ir
iki atleidimo iš darbo nekėlė ginčo dėl jo. Pripažintina nepagrįsta bylą
nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad darbo
sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio pakeista be kasatoriaus (ieškovo)
sutikimo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiamam ginčui yra
aktualios byloje nustatytos aplinkybės dėl kasatoriaus (ieškovo) teisinės
padėties kasatoriaus (atsakovo) bendrovėje. Kasatorius (ieškovas) nuo priėmimo
į darbą iki atleidimo iš darbo ėjo vyriausiojo buhalterio pareigas. Pagal pareiginius
nuostatus vyriausiasis buhalteris yra atsakingas už bendrovės visos finansinės
apskaitos tvarkymą, jis taip pat privalo kontroliuoti, ar teisingai naudojamos
darbo apmokėjimui skirtos lėšos, mokami atlyginimai (Nuostatų 2.5.3 punktas);
vyriausiasis buhalteris pagal jam nustatytas funkcijas neprivalo vykdyti
bendrovės vadovo nurodymų, kurie prieštarauja įstatymams, ir apie jų pažeidimus
turi informuoti vadovą raštu (Nuostatų 2.9 punktas). Be to, kasatorius
(ieškovas) iki bendrovės valdymo struktūros pakeitimo 2006 m. buvo bendrovės
valdybos narys ir, remdamasis valdybos darbo reglamentu, kitais valdybos veiklą
nustatančiais teisės aktais, kartu su kitais valdybos nariais vadovavo
bendrovės komercinei–ūkinei veiklai, tvarkė jos reikalus (Įstatų 1999 m. redakcija,
4.30 punktas). Taigi kasatorius (ieškovas) dėl specifinio teisinio statuso
darbo santykiuose ir jam nustatyto tam tikro savarankiškumo, būdamas atsakingas
už bendrovės lėšų tvarkymą, ne tik galėjo, bet ir privalėjo informuoti kasatoriaus
(atsakovo) vadovą, jeigu susidarė situacija, kad jam ir kitiems
administracijos darbuotojams nepagrįstai nemokamas visas darbo užmokestis ir
susidaro darbdavio skola. Kasatorius (ieškovas), kaip vyriausiasis buhalteris
ir valdybos narys, privalėjo užtikrinti, kad atlyginimai bendrovės darbuotojams
(taip pat ir jam) būtų apskaičiuojami ir išmokami pagal darbo sutartyje
nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas ir darbo užmokestį reglamentuojančių teisės
aktų reikalavimus. Teiginys, kad bendrovėje darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas
ir mokamas, pažeidžiant įstatymų reikalavimus, pirmiausia reikštų, jog kasatorius
(ieškovas) nepakankamai gerai atliko savo pareigas ir jo kompetencijai
priskirtas funkcijas. Šiais argumentais patvirtinama pirmiau padaryta išvada,
kad kasatoriui (ieškovui) darbo užmokesčio koeficientas buvo nustatomas pagal
darbo sutarties sąlygą, o nuo 2006 m. birželio mėn. – darbo sutarties sąlyga
dėl darbo užmokesčio dydžio pakeista, jam pageidaujant ir sutinkant.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegija pažymi, kad Darbo ginčų nagrinėjimo
įstatymo (galiojo 2001 m.) 10 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas trejų
metų ieškinio senaties terminas darbuotojo reikalavimams dėl neišmokėto darbo
užmokesčio. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio DK 27 straipsnyje nustatytas
darbo santykiams, kai įstatymo nenustatyta trumpesnių ieškinio senaties
terminų, bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. DK ar kitų darbo
įstatymų nenustatyta sutrumpintų ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl
darbo užmokesčio priteisimo, todėl šioje byloje pareikštiems reikalavimams dėl
darbo užmokesčio priteisimo už 2001 m., 2004 m. taikomas trejų metų ieškinio
senaties terminas. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas
(terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas
ieškinį. Ieškinio senaties terminas yra saistomas tik teisminės pažeistų darbo
teisių gynybos. Pažymėtina tai, kad pirmiau aptartas ieškinio senaties terminas
nėra naikinamasis; teismas jį taiko ir ieškinį šiuo pagrindu atmeta tik tuo
atveju, kai to prašo priešinga ginčo šalis; nustatęs, kad ieškinio senaties
terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas jį atnaujina.
Nagrinėjamoje byloje žemesniųjų instancijų teismai nustatė,
kad kasatorius, gaudamas už jo nurodytus 2001 m. ir 2004 m. laikotarpius
mažesnį darbo užmokestį, suprato, jog jam yra sumažintas darbo užmokestis;
teismai sprendė, kad kasatorius praleido ieškinio senatį pažeistai teisei
ginti, nenustatė svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti, todėl, atsakovui
prašant taikyti ieškinio senatį, dalį ieškinio reikalavimų atmetė šiuo
pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus (ieškovo) argumentu, kad
teismai netinkamai skaičiavo ir taikė trejų metų ieškinio senaties terminą
reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo už 2004 m. lapkričio ir gruodžio
mėnesius, tačiau, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, pažymi, jog
teismai, spręsdami dėl neišmokėto atlyginimo už 2006 m. kovo mėnesį, reiškia ir
už 2004 m. lapkričio, gruodžio mėnesius, netinkamai aiškino darbo sutarties
sąlygas. Be to, teismai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti kasatoriaus
(atsakovo) valdybos 2004 m. spalio 29 d. nutarimą dėl darbo užmokesčio
kasatoriui (ieškovui) skaičiavimo. Dėl to aptartas kasatoriaus (ieškovo) argumentas
nėra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus dėl darbo užmokesčio už 2004 m.
lapkričio, gruodžio mėnesius priteisimo.
Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus (atsakovo) argumentus,
kad teismai privalėjo ieškinį atmesti dėl to, jog kasatorius (ieškovas) nesilaikė
nustatytos privalomos išankstinės darbo ginčo sprendimo tvarkos, t. y. dėl jo
išsprendimo pirmiausia turėjo kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Bylą nagrinėję
žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, kai darbuotojo
ir darbdavio darbo santykiai yra nutrūkę, darbo ginčai dėl darbo užmokesčio
sprendžiami tiesiogiai teisme (DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija
sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino
šalių sudarytos darbo sutarties sąlygą dėl darbo užmokesčio nustatymo ir jos
pakeitimo tvarką reglamentuojančius teisės aktus, todėl, vertindami byloje
nustatytas aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, jog kasatorius (atsakovas)
neišmokėjo viso darbuotojui priklausančio atlyginimo ir priteisė teismų
sprendimuose nurodytas lėšas. Teisėjų kolegija pirmiau išdėstytais argumentais
naikina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų dalis, kuriomis patenkinti
dalis ieškinio reikalavimų ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, šiuos ieškinio
reikalavimus atmeta. Kitą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palieka
nepakeistą.
Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nenagrinėja ir
nepasisako dėl kasatorių (ieškovo ir atsakovo) kasacinių skundų argumentų,
kuriuose keliami netinkamo DK 141 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo
klausimai. Panaikinus teismų sprendimus, šie, taip pat kiti kasacinių skundų
argumentai, pripažįstami teisiškai nebereikšmingais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 4 dalį, kasaciniam teismui
priėmus naują sprendimą, yra iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, jas
priteisiant šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas iš bylą pralaimėjusios
šalies. Ieškovas pirmosios instancijos teisme buvo atleistas nuo 1305 Lt
žyminio mokesčio už turtinio ginčo išnagrinėjimą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1
punktas), sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį už neturtinį ginčą ir 2850 Lt advokato
pagalbai (T. 1, b. l. 22-23; T. 4, b. l. 10); atsakovas – 5500 Lt advokatui už
suteiktas teisines paslaugas (T. 3, b. l. 140-141). Apeliaciniame procese
atsakovas sumokėjo 1477,38 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (T. 4, b. l.
42). Kasaciniame teisme atsakovas sumokėjo 1477 Lt žyminį mokestį už kasacinį
skundą (T. 4, b. l. 91), 2000 Lt advokatui už kasacinio skundo surašymą (T. 4,
b. l. 92). Ieškovas kasaciniame teisme už kasacinio skundo ir atsiliepimo į
kasacinį skundą surašymą turėjo 3630 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Taigi
atsakovas patyrė iš viso 10 454,38 Lt, ieškovas – 6580 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos
teisme, yra 120 Lt, apeliacinės – 22,65 Lt (T. 4, b. l. 56), kasacinės –
180,50 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 13 d. pažyma). Naikinant
pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties
dalis, kuriomis dalis ieškinio reikalavimų patenkinti, ir atmetant šiuos ieškinio
reikalavimus, atsakovui bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovo (CPK 93
straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies
išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos, atsižvelgiant į
konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, ne didesnės,
kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos
pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl
sprendžia, jog atsakovui iš ieškovo priteistina 3500 Lt atstovavimo išlaidų,
taip pat patirtos 2954,38 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus
išlaidos. Iš ieškovo atsakovui priteistina iš viso 6454,38 Lt bylinėjimosi
išlaidų, į valstybės biudžetą – 323,15 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88,
93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a
r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista
Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo dalis,
kuria ieškinio reikalavimai tenkinti ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus
miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria
tenkinti ieškinio reikalavimai bei priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti
ir dėl šių ieškinio reikalavimų priimti naują sprendimą – juos atmesti.
Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. M. R., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini),
atsakovui UAB „Vilniaus miestprojektas“, įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinės
adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB Vilniaus banke, 6454,38
(šešis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt keturis litus 38 ct) Lt bylinėjimosi
išlaidų.
Priteisti iš
ieškovo R. M. R., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini),
į valstybės biudžetą 323,15 (tris šimtus dvidešimt tris litus 15 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė,
neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Česlovas Jokūbauskas
Vincas
Verseckas