Administracinė byla Nr. eI2-6411-931/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00274-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.6.5;  55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, tretieji suinteresuoti asmenys byloje uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ ir uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą, prašydamas atšaukti (panaikinti) Migracijos departamento 2024 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 24S20716 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo veiksmuose nėra teisės pažeidimo, nėra administracinio teisės pažeidimo įrodymų. Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsienio piliečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamentą (EB) Nr. 562 2006, nustatančio taisykles, reglamentuojančias asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas), Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamento „Dėl 2009 m. liepos 13 d. Bendrijos vizų kodekso nustatymo“ (toliau – ir Vizų kodeksas) ir kt. reikalavimus.

Pareiškėjas remiais Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 18, 29 ir 30 straipsnio nuostatomis.

Tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 4 d. gavo Lietuvos Respublikos leidimą gyventi, serija (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 4 d.

2023 m. spalio 21 d. pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respubliką, Bendrovės nurodymu išvyko į praktinį egzaminą - (duomenys neskelbtini), tačiau dėl gamtinių sąlygų įtakos, t. y. intensyvios liūties ir pūgos, dėl kurių iš dalies (duomenys neskelbtini), nepavyko išlaikyti praktinio egzamino (duomenys neskelbtini). Dėl to instruktorius ir kiti darbuotojai jam žodžiu pranešė, kad pagal įmonių politiką su juo darbo sutartis nebus sudaroma. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į personalo skyrių ir kitus darbuotojus, prašydamas suteikti jam dar vieną galimybę išlaikyti egzaminą ar mokamus mokymus, tačiau kiekvieną kartą gaudavo neigiamą atsakymą.

Pareiškėjas mano, kad Bendrovė kvietė jį, greičiausiai siekdami tam tikros turtinės naudos, ar statistikos tikslais ir vertina, kad buvo pažeistos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos.

Pareiškėjas remiasi Darbo kodekso 2, 140, 141 ir 14 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos „Reklamos“ įstatymo 5 straipsniu.

Pareiškėjas nurodo, kad remiantis prielaida, kad jis buvo suklaidintas Bendrovės ir jam buvo padaryta materialinė ir moralinė 3250 Eur žala, jis 2023 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus miesto darbo ginčų sprendimo komisiją.

Pareiškėjas taip pat cituoja Įstatymo 58 straipsnio 11 dalies, Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V--899/V--330, 70.13 punkto, 79 punkto, Reglamento (ES) 2016/399 6 straipsnio 1 dalies, Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė numatomo buvimo tikslą ir sąlygas, kur pateikė išsamią informaciją apie savo tolimesnius ketinimus Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. norą vykdyti darbo veiklą Lietuvos Respublikoje pagal Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintą profesijų sąrašą 2023 metams, tai yra dirbti (duomenys neskelbtini).

Dėl Bendrovės neteisėtų veiksmų pareiškėjas negalėjo persiregistruoti į kitą (duomenys neskelbtini) įmonę, o 2023 m. lapkričio 30 d. pateikė reikalingus dokumentus leidimui gyventi.

Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, priimdamas sprendimą, pažeidė pagrindines procedūras, ypač taisykles, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir priimto sprendimo pagrįstumą, nes ieškovas surinko ir pateikė visus būtinus dokumentus (pažymas), ir pašalino pagrįstas abejones (objektyvūs duomenys, dėl kurių buvo abejojama pateikta informacija) dėl kelionės į Lietuvą tikslo, taip pat dėl buvimo sąlygų ir kitų svarbių aplinkybių.

Šiuo atveju padaryti šiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimai yra reikšmingi ir turėjo įtakos bylos nagrinėjimo visapusiškumui ir išsamumui, taip pat byloje priimtų administracinių aktų teisėtumui.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau –– ir VAĮ) 3 straipsnio taikymo, (žr., pvz., 2010 m. spalio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/82009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Taip pat remiasi LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 2023 m. spalio 12 d. pareiškėjui buvo įteiktas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 4 d. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 20 d. vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje (toliau – ir SODRA) esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje nebuvo įdarbintas, jokioje kitoje įmonėje pareiškėjas neįsidarbino.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis (duomenys neskelbtini) Eur, tačiau pareiškėjas Bendrovėje neįsidarbino, Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 22 d. sprendime panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 23S233235 konstatavo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose numatytais pagrindais pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi panaikino.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ar išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio apibrėžia Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Tvarka). Tvarkos 14 punkte nustatyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 str. nustatytus pagrindus. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkte nustatyta, kad situacijos, kurioms taikomas šio reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, padaryta išvada, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą ginčijamu sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus.

Pareiškėjas su savo skundu nepateikė jokių įrodymų, kad Bendrovėje buvo įdarbintas, ar kad Bendrovė pareiškėjui mokėjo (duomenys neskelbtini) Eur mėnesinį darbo užmokestį (vieninteles pareiškėjo Migracijos departamentui nurodytas pragyvenimo lėšas) todėl yra imperatyvūs pagrindai panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės).

Pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas ginčijamą sprendimą turėjo apklausti pareiškėją yra nepagrįsti. Teisės aktai ar teismų praktika nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą sprendimą apklausti užsienietį. Nėra ir pagrindo konstatuoti, kad Sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnį, kurio 3 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, ir iš šios nuostatos išvedamą gero administravimo principą“.

Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teismas

konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. 24S20716 teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaujantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. liepos 21 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir nurodė, kad ketina dirbti (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 30 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą ir 2023 m. rugsėjo 4 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) dvejiems metams, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 4 d.

Pareiškėjas 2023 m. lapkričio 29 d. užpildė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir nurodė, kad ketina dirbti UAB (duomenys neskelbtini).

UAB (duomenys neskelbtini) 2023 m. gruodžio 5 d. pranešimu informavo Migracijos departamentą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, t. y. pranešė, kad A. A. neatvyko dirbti (atsisakė dirbti (duomenys neskelbtini) įmonėje).

Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 23S233235, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų pagrindu, kadangi su asmeniu nesudaryta darbo sutartis, duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas šio sprendimo teismui neskundė. Įsiteisėjus sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas 2024 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 24S20716, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 36 mėnesius (3 metus), įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriuose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau – ir Sprendimas). Sprendimas priimtas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies c punkto, NAS taisyklių 15 punkto ir kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto pagrindu.

Pareiškėjas su šiuo Sprendimu nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas nevertino nei priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo pradėti dirbti Bendrovėje, nei aplinkybės, kad jis ketina dirbti UAB (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) su juo nesudarė darbo sutarties, kadangi jis neišlaikė Bendrovės organizuojamo (duomenys neskelbtini) patikrinimo egzamino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šie argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamu atveju taip pat netaikomos pareiškėjo cituojamos nuostatos, reglamentuojančios vizų išdavimo ir panaikinimo tvarką.

Dėl Migracijos departamento Sprendimo dalies įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesių pažymėtina, kad 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, 24 straipsnis, reglamentuojantis perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas, be kita ko, nustato: valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: a) valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, arba b) valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 1 d.); situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra svarių priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkią nusikalstamą veiką, įskaitant teroristinį nusikaltimą, arba turima aiškių įrodymų, kad jis ketina padaryti tokią nusikalstamą veiką valstybės narės teritorijoje, arba c) trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.).

Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio („Proporcingumas“) 1 dalies („Prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.“) ir 2 dalies („Kai 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras“), taip pat Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi, prieš įvesdamos perspėjimą, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, pagal kriterijus, aptartus Reglamento (ES) 2018/1861 21 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą, kuris gali būti skundžiamas (Reglamento (ES) 2018/1861 24 str. 2 d.), kas nagrinėjamo ginčo atveju nėra padaryta (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS), dėl ko ši ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo dalis negali būti laikoma teisėta. Sprendimas šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti, todėl skundžiama Migracijos departamento Sprendimo dalis įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui A. A. atvykti ir apsigyventi yra naikinama (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

Dėl sprendimo dalies, kuria Migracijos departamentas uždraudė pareišėkjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, teisėjų kolegija pažymi, kad jis priimtas nustačius, jog pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi.

Sprendimą atsakovas grindė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi ir Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto nuostatomis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įstatymo 133 straipsnio 1 dalis numato, kad Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad net ir nustačius šioje normoje įtvirtintus pagrindus, savaime tai nėra pagrindas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimas uždrausti atvykti turi būti motyvuotas, proporcingas ir pakankamai adekvatus užsieniečio atveju

Iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas rėmėsi Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, keista 2018 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 3K-128 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktu. Šis punktas numato, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi 2023 m. gruodžio 22 d. buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Teismas sutinka, kad pareiškėjas Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo neskundė ir sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo įsiteisėjo. Tačiau nesutinka, kad šios aplinkybės neturi būti įvertintos priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Iš skundžiamo Sprendimo nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo nurodyti duomenys neatitinka tikrovės.

Iš Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo matyti, kad atsižvelgdamas į tai, kad užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir atvykęs į Lietuvos Respubliką darbo sutarties su Bendrove nesudarė, konstatavo, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Pažymėtina, kad situacija, kai užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, yra reglamentuota Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kai su užsieniečiu nesudaroma darbo sutartis, leidimas laikinai gyventi naikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Migracijos departamentas šias aplinkybes įvertino, ir šiais pagrindais taip pat naikino 2023 m. rugsėjo 4 d. išduotą leidimą laikinai gyventi.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB (duomenys neskelbtini), kad Bendrovė buvo išdavusi tarpininkavimo raštą. Tai, kad darbo sutartis atvykus į Lietuvos Respubliką nebuvo sudaryta, nenustačius kitų aplinkybių, nėra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo nurodė tikrovės neatitinkančius duomenys. Byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjas teikdamas 2023 m. liepos 21 d. prašymą neketino dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui nesudarius su Bendrove, išdavusia tarpininkavimo raštą, darbo sutarties, yra pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. 

Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesudaręs su UAB (duomenys neskelbtini) darbo sutarties ir kreipėsi 2023 m. lapkričio 29 d. į Migracijos departamentą, nurodydamas, kad ketina dirbti UAB (duomenys neskelbtini).

Byloje nėra jokių duomenų, tokių aplinkybių nenurodė ir atsakovas atsiliepime į skundą, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant Sprendimą Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Tai, kad Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi priėmė be kita ko remdamasis ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Sprendimas įsiteisėjo, pareiškėjui nepasinaudojus teise skųsti sprendimą teismui, savaime nėra pagrindas taikyti Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 3 metus.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, neatitinka VAĮ nustatytų reikalavimų bei viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų, todėl naikintinas.

Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas, jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjui iš atsakovo priteisiamas sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis. Kitų įrodymą apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas į bylą nepateikę.

Pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, iš viso sumokėjo 35 Eur žyminį mokestį, todėl permokėta žyminio mokesčio dalis, t. y. 5 Eur, vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, grąžinama pareiškėjui.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 24S20716.

Priteisti pareiškėjui A. A. (A. A.), a. k. (duomenys neskelbtini), gimusiam (duomenys neskelbtini), 30 Eur (trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666.

Grąžinti pareiškėjui A. A. (A. A.), a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), 5 Eur (penkių eurų) žyminio mokesčio dalį, sumokėtą 2024 m. sausio 23 d. (kvito Nr. (duomenys neskelbtini)).

Išaiškinti pareiškėjui, kad žyminio mokesčio dalį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vadovaudamasi įsiteisėjusiu sprendimu.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai                                        Saulius Jakaitis

                                        Agnė Stankevičienė

                                        Fausta Vitkienė