Baudžiamoji byla Nr. 1A-323-658/2025
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31517-2024-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. lapkričio 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Justo Namavičiaus ir Evaldo Pašilio,
sekretoriaujant Gretai Versockytei,
dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,
nuteistajam E. N. (E. N.) ir jo gynėjui advokatui Bogdanui Jermakui (Bogdan Jermak),
ekspertei Rasai Gaidienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. N. gynėjo advokato Bogdano Jermako apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 11 metų.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. rugpjūčio 26 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.
E. N. taikoma kardomoji priemonė – suėmimas palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo, jam įsiteisėjus, kartomąją priemonę nuspręsta panaikinti.
S. S., B. S. ir D. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. N. priteista:
– S. S. 5 000 Eur turtinei žalai atlyginti;
– B. S. 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;
– D. S., atstovaujamam įstatyminės atstovės G. J., 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nuosprendyje išspręstas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. E. N. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2024 m. rugpjūčio 11 d., tiksliai nenustatytu laiku, laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 15.00 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su L. S. (L. S.) metu, tyčia sudavė pastarajam ranka ne mažiau penkių smūgių į veido sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva kaktos kairėje, muštine žaizda kairiame antakyje su poodine kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, minkštųjų audinių kraujosruva kairio skruostikaulio kūno projekcijoje, kraujo išlaja pogleivyje kairio skruosto ir apatinės lūpos kairėje, minkštųjų audinių kraujosruva smakro kairėje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio. Dėl patirtų daugybinių galvos sumušimų, kurie komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, centriniu širdies ir kvėpavimo funkcijos sutrikimu, L. S. mirė.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. N. gynėjas advokatas B. Jermakas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nuosprendį, kuriuo E. N. buvo pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir E. N. išteisinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Dėl nuteistojo ir liudytojų parodymų vertinimo
2.1. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, vertino byloje esančius įrodymus. Visų pirmiausia, apygardos teismas iškraipė nuteistojo E. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis niekada neneigė įvykio dieną buvęs pas nukentėjusįjį namuose, be to nuosekliai tvirtino, kad L. S. smūgių niekada nesudavė, tačiau dėl girtumo įvykio aplinkybių teigė neprisimenantis.
2.2. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo parodymus kaip neva jo gynybinę versiją, teigė, kad jo parodymus paneigė byloje apklausti liudytojai. Tačiau nė vienas nuosprendyje minimų liudytojų, t. y. L. L., K. L., A. M., E. F. ir D. K. nepatvirtino, jog nuteistasis E. N. būtų sumušęs nukentėjusįjį L. S.. Iš šių liudytojų parodymų matyti tik tai, kad 2024 m. rugpjūčio 11 d. jie matė neblaivius E. N. ir E. J. prie nukentėjusiojo L. S. gyvenamojo namo.
2.3. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis liudytojų E. J. bei G. S. jo ginamąjį kaltinančiais parodymais, neįvertino svarbios aplinkybės, kad šie liudytojai įvykio metu buvo neblaivūs. Teismų praktikoje akcentuojama, kad vertindamas neblaivaus liudytojo parodymus teismas privalo ypač kruopščiai ir kritiškai, atsižvelgdamas į liudytojo apsvaigimo laipsnį, jo elgesį įvykio metu, parodymų nuoseklumą bei atitikimą kitiems bylos duomenims, įvertinti jų patikimumą. Kuo remiantis teismas šių liudytojų parodymus vertinimo kaip patikimus, apygardos teismas neargumentavo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nors pats teismas pripažino, jog liudytojo G. S. teismo posėdyje duoti parodymai skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių, skundžiamame nuosprendyje nepaaiškino, kodėl vadovavosi būtent viena šio liudytojo parodymų versija. Antai, teismo posėdžio metu patvirtinęs savo ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, E. J. atsakydamas į teismo ir proceso dalyvių klausimus teigė, kad 2024 m. rugpjūčio 11 d. jam būnant pas L. S. pastarasis buvo apsirengęs, jo koja nebuvo aptvarstyta, o prie kūno nebuvo geltonos spalvos medicininio pakloto (folijos). Tačiau iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos fotonuotraukos matyti, kad nukentėjusysis L. S. buvo rastas tik su trumpikėmis, o minėtas medicininis paklotas buvo prispaustas prie jo kojos. Šis faktas akivaizdžiai paneigia E. J. teiginius ir leidžia abejoti, ar jis buvo įvykio vietoje jo nurodytu metu, taip pat ar sugebėjo teisingai suvokti ir atsiminti matytą situaciją. Be to, E. J. teigė, kad liudytojo G. S. tuo metu, kai L. S. esą pradėjo smurtauti prieš E. N., namuose nebuvo, jis (G. S.) tuo metu neva buvo išėjęs atnešti daugiau alkoholio. Tačiau tokie E. J. parodymai akivaizdžiai prieštarauja paties G. S. nurodytoms aplinkybėms, kad jis tuo metu buvo nukentėjusiojo namuose ir matė konfliktą tarp L. S. ir E. N.. Negalėdamas paaiškinti šio prieštaravimo, E. J. pateikė naują versiją, esą jis galėjo būti išėjęs tik trumpam ir dėl to nematė konflikto pradžios. Tačiau ši versija nesuderinama su jo ankstesniais parodymais, kuriuose jis kategoriškai teigė matęs konfliktą nuo pradžios iki pabaigos. Tokie parodymų prieštaravimai, parodymų keitimas bei akivaizdžiai neteisinga informacija apie įvykio aplinkybes, anot apelianto, kelia pagrįstas abejones dėl liudytojo E. J. parodymų patikimumo.
2.4. Gynėjas nepritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai kaip nepagrįstus kitais įrodymais atmesti liudytojos L. L. parodymus apie tai, kad penktadienį prieš įvykį, L. S. buvo užsukęs į jos parduotuvę, vilkėjo gobtuvą, o jo veidas buvo kruvinas ir, anot jos, atrodė, jog buvo praskeltas kairysis antakis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pats sau prieštaraudamas pirmosios instancijos teismas kaip patikimais rėmėsi liudytojos B. Š. parodymais, kuriuose ji tvirtino, kad suradus L. S. jam ant kairės akies buvo kraujosruva ir praskeltas antakis. Toks selektyvus įrodymų vertinimas tik patvirtina abejones dėl teismo objektyvumo ir nešališkumo priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
2.5. Teismas objektyviai neįvertino ir liudytojų E. J. ir V. T. parodymų, susijusių su pastarojo bendravimu su nukentėjusiuoju L. S. 2024 m. rugpjūčio 12 d. (pirmadienį). Apygardos teismo išvada, kad E. J. parodymai yra išvestiniai iš V. T. parodymų, todėl neturi savarankiškos įrodomosios vertės yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir neatitinka visapusiško įrodymų vertinimo principo. Liudytojas V. T., nors ir pripažino nevengiantis alkoholio vartojimo ir todėl gerai neprisimenantis tikslios datos, tačiau kategoriškai tvirtino bendravęs su nukentėjusiuoju pirmadienį ar antradienį, tačiau tikrai ne trečiadienį ar ketvirtadienį. Nepaisant to, apygardos teismas sprendė, kad V. T. dėl savo gyvenimo būdo ir aplinkybių gali „sąžiningai klysti“, todėl jo parodymus atmetė. Tačiau toks teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis, o ne įrodymais, yra ne tik nemotyvuotas, bet ir prieštarauja proceso principui, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Pažymi, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie prieštarautų arba paneigtų V. T. teiginiams, todėl jo parodymai liko nepaneigti ir nebuvo pagrindo juos atmesti.
2.6. Prieštaringa ir skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad byloje nėra jokių duomenų leidžiančių spręsti, kad nukentėjusįjį mirtinai sužaloti galėjo ir kas nors kitas. Pats teismas konstatavo, jog nukentėjusiojo L. S. mirtis įvyko 2024 m. rugpjūčio 11 d., kai jis vartojo alkoholinius gėrimus kartu su E. J., G. S. ir E. N.. Taigi, mirtinus sužalojimus galėjo padaryti bet kuris iš kartu su nukentėjusiuoju buvusių asmenų. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis sprendė, kad būtent E. N., o ne minėti liudytojai galėjo įvykdyti nusikalstamą veiką. Nepašalinus prieštaravimų tarp liudytojų E. J. ir G. S. parodymų nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos ir neabejotinos išvados dėl E. N. kaltės nužudžius nukentėjusįjį.
Dėl neištirtų daiktų, kurie buvo paimti įvykio vietoje
2.7. Pirmosios instancijos teismas ne tik nesiėmė BPK numatytos pareigos būti aktyviam šalinant proceso trūkumus dėl įrodymų ištyrimo, bet skundžiamame nuosprendyje apskritai nepasisakė dėl įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų ir iš įvykio vietos paimtų, tačiau ikiteisminio tyrimo metu tinkamai neištirtų daiktų – medicininio folijos pakloto, marškinėlių bei dviejų tuščių stiklinių butelių. Apelianto teigimu, šie daiktai gali turėti esminę reikšmę siekiant nustatyti, ar ant jų yra biologinių (kraujo, prakaito), DNR ar pirštų atspaudų pėdsakų, galėtų padėti tiksliau nustatyti įvykio eigą, jame dalyvavusius asmenis ar net patvirtinti / paneigti konkrečius parodymus. Tai leidžia spręsti apie BPK 44 straipsnio 5 dalies, numatančios teisę į nešališką ir teisingą teismą, pažeidimą.
Dėl ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų daryto poveikio
2.8. Priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, byloje yra duomenų, leidžiančių spręsti, kad policijos pareigūnai nuteistajam ir liudytojams galimai darė neleistiną poveikį. Nuteistojo gynėjas ne kartą teikė skundus dėl galimo neteisėto policijos pareigūnų poveikio tiek pačiam E. N., tiek ir kai kuriems liudytojams. Šie skundai buvo grindžiami konkrečiomis aplinkybėmis, susijusiomis su netinkamu apklausų atlikimu, psichologiniu spaudimu bei apklausos metu patirtu pažeminimu. Liudytojos L. L. ir D. L. po pirmosios tyrėjo apklausos tyrimą kontroliavusiam prokurorui pateikė skundą, kuriame nurodė, jog tyrėjo kabinete patyrė žeminantį elgesį. Po pateiktų skundų ir prokuroro įsikišimo, šios liudytojos ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustos dar kartą. Tai leidžia spręsti, kad prokuroras iš dalies pripažino, kad pirmosios apklausos buvo netinkamos ir gali būti abejotinos įrodomosios vertės. Tačiau apygardos teismas šių aplinkybių visiškai nevertino. Apeliantas akcentuoja, kad vadovaujantis BPK 20 straipsnio 1 dalimi, neteisėtai gauti įrodymai negali būti naudojami teisme, todėl esant duomenų apie pareigūnų darytą neleistiną poveikį nuteistajam, minėtoms liudytojoms, teismas turėjo objektyviai įvertinti ir galimybę, kad toks neleistinas poveikis galėjo būti daromas ir kitiems liudytojams, pavyzdžiui, E. J., G. S., kurių parodymai teisme skyrėsi nuo ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių. Anot nuteistojo gynėjo, to nepadaręs teismas pažeidė ne tik baudžiamojo proceso nuostatas, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, numatantį teisę į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą.
Dėl neištirtų aplinkybių, susijusių su nuteistojo sveikatos būkle ir jo galimybe įvykdyti nusikaltimą
2.9. Teigiama, kad E. N. eismo įvykio buvo susilaužęs raktikaulį ir iki šiol jaučia fizinius padarinius – jo rankos judėjimo galimybės ir jėga yra riboti. Tai, anot apelianto, kelia pagrįstas abejones, ar jis fiziškai galėjo padaryti nukentėjusiajam L. S. mirtį sukėlusius kūno sužalojimus. Apygardos teismas, pažeisdamas BPK 10 straipsnyje įtvirtintą nuteistojo teisę į visapusišką gynybą, teisminio bylos nagrinėjimo metu ne tik atsisakė tenkinti gynybos prašymus išreikalauti medicininę dokumentaciją dėl jo sveikatos būklės motyvuodamas, kad ši informacija nėra reikšminga bylai, bet ir neinicijavo medicininės ekspertizės ar specialistų vertinimo, kuris būtų leidęs objektyviai įvertinti, ar E. N. fiziškai buvo pajėgus įvykdyti jam inkriminuotą nusikaltimą.
Dėl specialisto kompetencijos ribų, įrodymų patikimumo ir proceso skaidrumo
2.10. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 1151/2024(01) (toliau – Specialisto išvada) ir papildomoje specialisto išvadoje Nr. pM 31/2024(01) (toliau – Papildoma specialisto išvada) nurodoma, kad nukentėjusiojo L. S. lavono tyrimo metu, atliktu 2024 m. rugpjūčio 16 d., nustatyta, jog nuo mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo galėjo būti praėjusios 1–3 paros. Kadangi nurodytose specialisto išvadose pateikti duomenys apie nukentėjusiojo mirties laiką nesutapo su įtarime nurodytomis įvykio aplinkybėmis, ikiteisminio tyrimo tyrėja, siekdama šį nesutapimą pašalinti, išreikalavo pažymą apie hidrometeorologines sąlygas ir papildomai kreipėsi į minėtas specialisto išvadas rengusį teismo medicinos specialistą užduodama klausimą, „ar galima patikslinti L. S. mirties laiką pagal pateiktą papildomą informaciją apie tai, kur rastas lavonas, ir kokios buvo meteorologinės sąlygos tikėtinu jo mirties laiku“. Atsakydamas į šį klausimą teismo medicinos specialistas Kazimiežas Zinkevičius (Kazimiež Zinkevič) nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog lavonas rastas nešildomoje, plytomis dengtoje troboje, o naktimis lauko temperatūra nukrisdavo iki +7 laipsnių (remiantis meteorologinių stočių duomenimis), lavoninių reiškinių būklė leidžia daryti išvadą, jog nuo mirties iki tyrimo 2024 m. rugpjūčio 16 d. galėjo būti praėjusios 2–5 paros. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šis atsakymas paremtas ne vien tik oficialiais meteorologiniais duomenimis, bet ir kažkokia papildoma ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurios apimtis ir turinys nebuvo atskleisti. Be to, teismo medicinos specialistas nebuvo papildomai nuvykęs į įvykio vietą, nevertino konkrečių patalpų šilumos izoliacijos, mikroklimato ar kitų realių sąlygų, kurios galėjo daryti įtaką lavoninių reiškinių vystymuisi. Abejonių kelia ir teismo medicinos specialisto teiginys, kad „lavonas rastas nešildomoje troboje, padengtoje plytomis“, kadangi nė viename bylos dokumente nėra nurodyta nei pastato konstrukcija, nei naudotos statybinės medžiagos, nei temperatūros matavimai lavono radimo vietoje ir lauke. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad specialistui pateiktoje pažymoje apie hidrometeorologines sąlygas nurodyta, jog (duomenys neskelbtini), kur buvo rastas nukentėjusiojo kūnas, meteorologiniai stebėjimai nevykdomi, o pateikta informacija apie artimiausių – (duomenys neskelbtini) automatinės meteorologijos stoties bei Vilniaus meteorologijos stoties oro temperatūros duomenis laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 11 d. iki 2024 m. rugpjūčio 14 d. Iš jų matyti, kad temperatūra buvo nukritusi žemiau + 8 laipsnių tik vieną kartą – 2024 m. rugpjūčio 14 d. 6 val. (7,2 laipsnio) ir 5 val. (7,7 laipsnio), ir tik (duomenys neskelbtini) miesto apylinkėse, kuri nuo (duomenys neskelbtini) yra nutolusi apie 30 kilometrų atstumu. Taigi, jokie objektyvūs duomenys apie tikrąją temperatūrą lavono radimo vietoje nebuvo pateikti, todėl, apelianto vertinimu, išvados apie lavoninių reiškinių raidą ir jų priklausomybę nuo oro sąlygų yra grindžiamos prielaidomis. Teismo medicinos specialistas yra tik vienos srities – medicinos atstovas, todėl jo pateiktas vertinimas apie meteorologinių sąlygų įtaką lavoninių reiškinių raidai, kuris apima ir fizikinius bei klimatologinius veiksnius, peržengia jo kompetencijos ribas. Tačiau apygardos teismas šių visų aplinkybių nevertino, neišsiaiškino, kokia konkreti papildoma ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo pateikta specialistui, kuo remiantis – moksliniais metodais ar subjektyviu vertinimu – specialistas darė minėtą išvadą ir pan. Šių, anot gynėjo, esminių klausimų ignoravimas rodo, kad nebuvo užtikrintas išsamus, visapusiškas ir objektyvus bylos aplinkybių išnagrinėjimas, o remtis tokiu būdu gautomis išvadomis – neteisėta.
2.11. Iš pirmiau aptartų aplinkybių apeliantas įžvelgia teisėsaugos institucijų siekį pagrįsti iš anksto suformuluotą kaltinimo versiją, jog L. S. mirė būtent 2024 m. rugpjūčio 11 d. nuo E. N. veiksmų, o ne objektyviai nustatyti tikrąsias aplinkybes.
2.12. Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos specialistas Kazimiežas Zinkevičius parodė, kad „sėdint šalia nukentėjusiojo ir suduodant jam smūgius atbula ranka, teoriškai galima išprovokuoti kraujo išsiliejimą po galvos smegenų kietuoju dangalu, kadangi šioje situacijoje svarbiausia yra išprovokuoti smegenų rotaciją“. Tačiau teismas neišsiaiškino, ką specialistas turėjo omenyje sakydamas „teoriškai“, ar tai, kad tokia galimybė yra tik hipotetinė, ar kad ji pagrįsta konkrečiais bylos duomenimis. Be to, specialistas nei specialisto išvadoje, nei duodamas paaiškinimus teisme nenurodė, kokiu būdu nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, taigi nėra nustatytas sužalojimų padarymo mechanizmas (smūgių pobūdis, kryptis, jėga, smūgių kiekis ir pan.), kuris yra svarbus sprendžiant apie galimą nusikalstamos veikos sudėtį ir jos subjekto galimybes.
2.13. Apklausiamas teisme specialistas K. Zinkevičius teigė, kad jie nėra būdingi vienkartiniam griuvimui, nes yra išsidėstę skirtingose plokštumose, tačiau liko neatsakyta į klausimą, ar galėjo tokie kūno sužalojimai atsirasti nukentėjusiajam krentant kelis kartus. Taigi nenustatyta, ar nukentėjusiojo sužalojimai galėjo atsirasti ne nuo tyčinių smūgių, o dėl kitų priežasčių – pavyzdžiui griuvimo kelis kartus esant neblaiviam ar kitų išorinių veiksnių. Atitinkamai jei sužalojimai atsirado dėl smurtinių veiksmų, teismas nevertino, ar tai galėjo būti vieno asmens, ar kelių asmenų veikimo rezultatas. Ši aplinkybė, anot gynėjo, itin svarbi atsižvelgus į tai, kad nukentėjusiojo namuose tuo pačiu metu buvo ir kiti praeityje teisti ir už administracinius nusižengimus ne kartą bausti asmenys – liudytojai E. J. ir G. S..
Dėl neturtinės žalos priteisimo
2.14. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo sprendimu nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteisti po 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas pastebi, kad teismo posėdyje apklausti nukentėjusieji nužudytojo vaikai B. S., S. S. bei mažamečio nukentėjusiojo D. S. atstovė G. J. parodė, kad vaikai su L. S. jokių santykių nepalaikė, pastarasis jų gyvenime nedalyvavo, vaikais ir jų auklėjimu nesidomėjo, jų šeima iširo dėl nuolatinio L. S. girtavimo, smurto bei nesirūpinimo šeima. Anot jų, pareikšti civilinį ieškinį juos įkalbėjo tyrėja, kuri beje, savo ranka jį ir surašė. Iš to galima spręsti, kad civiliniai ieškovai nepatyrė fizinio, dvasinio skausmo, emocinių išgyvenimų ar kitų neturtinės žalos sudėties elementų, todėl nėra pagrindo jiems priteisti ir neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, pažeidimo
2.15. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo suformuluotais išaiškinimais teigia, kad pirmiau apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas proceso dalyvių pateiktus įrodymus, nuteistojo, liudytojų parodymus, pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgė į esminį baudžiamosios teisės principą – nekaltumo prezumpciją ir šališkai interpretuodamas įrodymus priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kuriuo E. N. buvo pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. N. ir jo gynėjas B. Jermakas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras S. Stulginskis prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo E. N. gynėjo advokato B. Jermako apeliacinis skundas atmetamas.
4. Teisėjų kolegija, atlikusi byloje įrodymų tyrimą, t. y. išreikalavusi ir ištyrusi papildomus dokumentus, apklaususi ikiteisminį tyrimą atlikusią pareigūnę Liliją Galias-Romančik bei specialistę – teismo medicinos ekspertę Rasą Gaidienę, o taip pat iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų bei teisme ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. N. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Šios nusikalstamos veikos požymius apygardos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą BK straipsnį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvados dėl nuteistojo kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bausmės rūšies ir dydžio parinkimo pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma.
5. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu E. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2024 m. rugpjūčio 11 d. laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 15.00 val. konflikto metu nukentėjusiajam L. S. tyčia sudavė ranka ne mažiau penkių smūgių į veido sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam galvos sumušimą, kuris komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, centriniu širdies ir kvėpavimo funkcijos sutrikimu, nuo ko L. S. mirė.
6. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. N. gynėjas iš esmės nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu, ginčija nustatytas faktines aplinkybes, kad nukentėjusįjį L. S. nužudė būtent jo ginamasis E. N. skundžiamame nuosprendyje nurodytu metu. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, selektyviai ir savaip interpretuodamas vertino byloje esančius nuteistojo ir liudytojų parodymus, neatsižvelgė į bylos duomenis, leidžiančius įtarti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nuteistąjį, liudytojus galimai buvo daromas neleistinas poveikis. Tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.
Dėl liudytojų parodymų vertinimo
7. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai E. N. parodymus vertino kaip nenuoseklius, kaip jo pasirinktą gynybos versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Anot gynėjo, E. N. niekada neneigė įvykio dieną buvęs pas L. S., tačiau nors įvykių dėl girtumo nepamena, nuosekliai tvirtino niekada prieš jį smurto nenaudojęs. Tačiau nuteistojo E. N. parodymų analizė leidžia daryti priešingą, nei nurodyta apeliaciniame skunde, išvadą. Kaip matyti, nuteistasis E. N. proceso metu buvo apklaustas tris kartus. 2024 m. rugpjūčio 26 d. apklaustas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu E. N. neigė 2024 m. rugpjūčio 11 d. buvęs pas nukentėjusįjį L. S. namuose. Tvirtino, kad paskutinį kartą nukentėjusįjį matė 2024 m. rugpjūčio 10 d. apie pietus, kai susitikę miestelio centre kartu su liudytoju E. J. nuėjo į nukentėjusiojo namus išgerti alkoholinių gėrimų. Kartu su ten miegojusiu liudytoju G. S. vartojo alkoholį, o vakare jis (E. N.) užmigo ant namo laiptų. Sekančios dienos (2024 m. rugpjūčio 11 d.) rytą pabudęs jis į nukentėjusiojo namus užėjęs nebuvo, o nuėjęs į miestelio centrą sutiko draugus D. K. ir A. J., su kuriais ir praleido visą dieną pastarojo namuose. Tvirtino, kad su nukentėjusiuoju L. S. nesimušęs, smūgių jam nesudavęs (t. 2, b. l. 171–172). Tokius parodymus nuteistasis patvirtino ir apklaustas 2024 m. gruodžio 10 d. (t. 2, b. l. 180). Tačiau apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, jau po liudytojų apklausų, nuteistasis E. N. pripažino, kad kartu su liudytojais E. J. ir G. S. nukentėjusiojo namuose alkoholinius gėrimus vartojo 2024 m. rugpjūčio 11 d. Nuteistasis, priešingai nei teigė ikiteisminio tyrimo metu ir netgi priešingai nei nurodoma jo gynėjo apeliaciniame skunde, pripažino ir tai, kad išgertuvių metu tarp jo ir L. S. įvyko nedidelis konfliktas, kurio metu jie, anot nuteistojo, „pasimojavo“ rankomis. Nuteistasis teigė neskaičiavęs, kiek smūgių L. S. jam buvo sudavęs šio konflikto metu, tačiau pripažino, kad po jų konflikto nukentėjusysis juos išvarė iš savo namų (t. 4, b. l. 126–127). Taigi, priešingai nei nurodė ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas teisminiame posėdyje E. N. patvirtino ne tik buvęs L. S. namuose 2024 m. rugpjūčio 11 d., bet ir pripažino, jog su L. S. mušėsi. Net ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje paprašius patikslinti ką reiškė pirmosios instancijos teisme išsakyta frazė „pasimojavo“ ir kaip tai vyko, nuteistasis ne tik jos nepaneigė, bet dar ir parodė, pamojuodamas aukštyn-žemyn abejomis rankomis. Todėl, nors ir E. N. parodymai viso proceso metu iš tiesų nebuvo nuoseklūs bei vienodi, tačiau teigti, jog pirmosios instancijos teismas juos vertindamas kaip pasirinktą gynybinę versiją iškraipė turinį ar padarė kokią kitą įrodymų vertinimo klaidą, nėra jokio pagrindo.
8. Apeliaciniame skunde itin didelis dėmesys skiriamas kartu su nukentėjusiuoju ir nuteistuoju išgertuvių metu buvusių liudytojų E. J. ir G. S. parodymų vertinimui. Teigiama, jog vadovaudamasis šių asmenų parodymais pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jų girtumo laipsnį, į tai, jog jų parodymai nebuvo nuoseklūs, nesutapo tarpusavyje. Teisėjų kolegija sutinka, kad liudytojų E. J. ir G. S. parodymai apie 2024 m. rugpjūčio 11 d. L. S. namuose įvykusias išgertuves viso proceso metu nebuvo visiškai vienodi. Tačiau išvadas dėl asmenų parodymų patikimumo ir įrodomosios reikšmės teismai daro, įvertinus jų gavimo šaltinį, gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinių įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), nuoseklumą, logiškumą ir t. t., taip pat sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Vertinamos ne atskiros apklausų metu nurodytos aplinkybės (kaip akcentuojama apeliaciniame skunde), o jų visuma.
9. Apklaustas teismo posėdyje liudytojas E. J. teigė, kad 2024 m. rugpjūčio 11 d. po pietų jis, E. N., G. S. ir nukentėjusysis L. S. pastarojo namuose vartojo alkoholinius gėrimus. Tuo metu, kai G. S. buvo išėjęs parnešti daugiau alkoholio, dėl neaiškios priežasties L. S. atbula ranka pradėjo smūgiuoti jam (L. S.) iš dešinės ant sofos sėdėjusiam E. N.. Atsakydamas į tai, pastarasis taip pat pradėjo smūgiuoti nukentėjusiajam, sudavė į veidą, prie kaktos. Matė, kad po E. N. smūgių nukentėjusiajam buvo įdrėskimas, lašėjo kraujas, tačiau sunkių sužalojimų nebuvo. Tiek L. S., tiek E. N. sudavė vienas kitam iki penkių kartų. Tuomet jis (E. J.) atsistojo ir ištiesė tarp jų ranką, jiems nurimus L. S. juos išvijo iš namų. Jis su E. N. dar kurį laiką sėdėjo lauke, ant nukentėjusiojo namų laiptų, po to išėjo (t. 4, b. l. 122–126).
10. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. J. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, susijusias su 2024 m. rugpjūčio 11 d. vykusiomis išgertuvėmis L. S. namuose bei tarp nukentėjusiojo L. S. ir E. N. įvykusiu konfliktu. Anot E. J., išgertuvių metu būtent L. S. pradėjo smurtauti suduodamas E. N. kelis smūgius į veidą, po ko E. N., atsakydamas pastarajam, taip pat sudavė iki penkių smūgių kumščiu į veidą, matė, kad po šių smūgių L. S. ant veido ties kairiu smilkiniu po akimi atsirado žaizdelė, šiek tiek nutekėjo kraujo. Šios apklausos metu E. J. taip pat teigė, kad nukentėjusiojo ir nuteistojo konflikto metu liudytojas G. S. buvo išėjęs ir muštynių nematė, G. S. jie sutiko tik išeidami iš namo (t. 1, b. l. 173). Parodymų patikrinimo vietoje metu E. J. patvirtino savo anksčiau duotus parodymus, parodė vietą, kurioje kilo E. N. ir L. S. konfliktas, jų sėdėjimo padėtis, kaip nukentėjusysis, o vėliau ir nuteistasis sudavė smūgius rankomis vienas kitam į veido sritį (t. 1, b. l. 176–183). Analogiškas aplinkybes liudytojas E. J. parodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 189–192).
11. Tuo tarpu teisiamajame posėdyje liudytojas G. S. teigė, kad išgertuvių metu jis buvo tuo metu, kai L. S. ir E. N. susiginčijo ir L. S. atbula ranka sėdinčiam E. N. sudavė vieną kartą į nosį, į tai reaguodamas E. N. irgi sudavė nukentėjusiajam. Jie atsistojo ir pradėjo mojuoti rankomis, tačiau liudytojas teigė nematęs, kad tuo metu kuris nors būtų sudavęs smūgius. Šio konflikto metu jis (G. S.) išėjo namo atnešti daugiau alkoholio, tačiau taip ir nebegrįžo. Jam išeinant ant L. S. veido sužalojimų nematė. Vėliau E. N. jam pasakė, kad nukentėjusysis ir nuteistasis šiek tiek mušėsi (t. 4, b. l. 120–122).
12. Vis tik, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas G. S. kiek kitaip aiškino įvykio aplinkybes. Jis teigė, kad tarp E. N. ir nukentėjusiojo L. S. vykusio konflikto nematė. Anot liudytojo, tuo metu jis buvo išėjęs atnešti daugiau alkoholio ir grįžęs pamatė tik kaip E. J., šaukdamas, jog užtenka muštis, skiria E. N. ir L. S.. Pastarasis supykęs išvarė juos iš savo namų. Išėjus į kiemą E. J. jam papasakojo, kad L. S. be jokios priežasties pirmas sudavė kelis smūgius E. N., o pastarasis supykęs taip pat pradėjo mušti kumščiais L. S. (t. 2, b. l. 3–4).
13. Taigi, analizuojant šių liudytojų parodymus iš tiesų matyti, kad tiek jų pačių nurodytose aplinkybėse, tiek gretinant jų parodymus tarpusavyje yra tam tikrų prieštaravimų, iš kurių esminis yra tai, ar liudytojas G. S. pats matė tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilusio konflikto pradžią ir jo metu abiejų panaudotus smurtinius veiksmus, ar apie konfliktą jis sužinojo tik iš kambaryje tuo metu buvusio E. J.. Sutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teisme duoti liudytojų paaiškinimai apie jų parodymų neatitikimus esamų prieštaravimų nepašalino. Liudytojas G. S. teigė nežinantis, kodėl jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės skiriasi nuo teisme duotų parodymų, teigė, jog galimai dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklausiamas neblaivus. Svarstė, kad jo matytas nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktas galimai buvo ne tas pats, apie kurį pasakojo liudytojas E. J. (t. 4, b. l. 120, 126). Reaguodamas į tokius liudytojo G. S. parodymus liudytojas E. J. teigė, kad vienu metu jis iš tiesų buvo trumpam išėjęs į tualetą, todėl, galimai, būtent tada ir galėjo įvykti G. S. nurodytas L. S. ir E. N. „pasimojavimas rankomis“ (t. 4, b. l. 125). Tačiau nepaisant to, ar G. S. pats matė įvykio aplinkybes, ar konflikto eigą žino iš E. J. pasakojimo, galima pagrįstai spręsti, kad liudytojų nurodytos esminės įvykio aplinkybės – o būtent, kad išgertuvių metu pirmasis be jokios priežasties smurtauti prieš E. N. pradėjo nukentėjusysis L. S.; kad reaguodamas į tokius nukentėjusiojo veiksmus nuteistasis sudavė L. S. keletą kartų ranka į galvos sritį – išliko nuoseklios viso proceso metu. Tokią išvadą tik patvirtina į bylą liudytojo A. K. pateiktas mobiliojo ryšio telefonu darytas vaizdo įrašas, kuriame liudytojai G. S. ir E. J. 2024 m. rugpjūčio 14 d., netrukus po to, kai buvo rastas negyvas nukentėjusysis, pasakojo apie 2024 m. rugpjūčio 11 d. L. S. namie vykusias išgertuves bei jų metu tarp L. S. ir E. N. kilusias muštynes. Iš šio vaizdo įrašo apžiūros protokolo turinio matyti, kad liudytojas G. S. taip pat parodė, jog pirmasis prieš E. N. be jokios priežasties smurtauti pradėjo nukentėjusysis L. S.; kad jam sudavus du ar tris smūgius E. N., pastarasis atsakydamas taip pat smūgiavo apie dešimt smūgių į galvą; kad po suduotų smūgių L. S. buvo gyvas. Netrukus į įvykio vietą atėjęs E. J. irgi patvirtino, kad vyko muštynės – „vienas gavo ir kitas gavo“; kad ant nukentėjusiojo veido ties kaire akimi buvo nubrozdinimas; kad jiems išėjus L. S. pats užsirakino duris (t. 1, b. l. 157–160).
14. Netikėti liudytojų nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo ir todėl, kad jos atitinka ir kitus byloje surinktus įrodymus. Antai, liudytojų parodymai, jog E. N. smūgiavo išimtinai tik į nukentėjusiojo galvos sritį, buvo suduota maždaug apie penki smūgiai, po jų nukentėjusiajam buvo prakirsta ties kaire akimi, lašėjo kraujas visiškai atitinka ir Specialisto išvadoje, Papildomoje specialisto išvadoje žuvusiajam konstatuotų sužalojimų lokalizaciją bei trauminių poveikių skaičių – galvos sumušimas pasireiškęs poodine kraujosruva kaktos kairėje, muštinė žaizda kairiame antakyje su poodine kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, minkštųjų audinių kraujosruva kairio skruostikaulio kūno projekcijoje, kraujo išlaja pogleivyje kairio skruosto ir apatinės lūpos kairėje, minkštųjų audinių kraujosruva smakro kairėje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu padarytas mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 80–85, 89–93). Be to, aplinkybę, kad išgertuvių metu tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, kurio metu įvyko ir muštynės, tiek pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, tiek apeliacinės instancijos teisme pripažino ir pats nuteistasis E. N..
15. Taip pat, nors teismo posėdyje apklausta liudytoja A. Š. pati 2024 m. rugpjūčio 11 d. išgertuvių metu L. S. namuose ir nebuvo, tačiau ji patvirtino, kad sekančią dieną, t. y. 2024 m. rugpjūčio 12 d. pas ją buvo užėjęs E. J., kuris papasakojo, jog sekmadienį L. S. namuose jam, E. N. ir G. S. vartojant alkoholinius gėrimus, tarp nukentėjusiojo ir E. N. kilo muštynės, jie vienas kitam sudavė, o E. J. bandė juos nuraminti (t. 4, b. l. 78). Kaip matyti, dar iki randant L. S. lavoną, analogiškas aplinkybes A. Š. papasakojo ir nuteistojo seseriai liudytojai L. L. (t. 4, b. l. 85–86).
16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojo E. J. parodymais negalima vadovautis ir todėl, kad jo parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Antai, apklaustas teisiamajame posėdyje E. J. tvirtino, kad išgertuvių metu L. S. buvo apsirengęs, jo koja nebuvo aprišta, o prie kūno nebuvo geltonos spalvos medicininio pakloto. Tuo tarpu iš įvykio vietos apžiūros metu darytų nuotraukų matyti, jog nukentėjusysis mirė mūvėdamas tik apatines kelnaites, jo koja buvo sutvarstyta, o šalia kūno buvo rastas minėtas paklotas (t. 1, b. l. 41–67). Atmetant tokius apelianto argumentus pastebėtina, kad Papildomoje specialisto išvadoje konstatuota, kad mirtį sukėlę galvos sumušimai galimai buvo padaryti 3–8 val. laikotarpyje iki mirties, o nukentėjusysis po galvos sumušimo metu susidariusių sužalojimų, tikėtina, galėjo judėti, su sąlyga, kad neprarado sąmonės nedelsiant po sužalojimų susidarymo (t. 1, b. l. 89–93). Tuo tarpu tiek iš nuteistojo E. N., tiek iš liudytojų E. J. ir G. S. parodymų matyti, kad jiems išeinant iš nukentėjusiojo namų L. S. buvo sąmoningas. Liudytojai A. Š. (t. 4, b. l. 78–80) ir A. K. patvirtino, jog 2024 m. rugpjūčio 14 d. jie įeiti į L. S. namus negalėjo, kadangi durys buvo užrakintos iš vidaus (t. 4, b. l. 89–91). Taigi, nukentėjusysis likęs vienas savo namuose dar galėjo judėti ir atlikti sąmoningus veiksmus, pavyzdžiui, nusirengti, apsirišti koją, užsirakinti duris ir pan. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantas, tai, kad kai kurios liudytojo E. J. nurodytos įvykio vietos aplinkybės pilnai neatitinka įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoto vaizdo, nesudaro jokio pagrindo vertinti liudytojo duotus parodymus kaip nepatikimus ir prieštaraujančius bylos duomenims.
17. Apelianto teigimu, vertindamas liudytojų E. J. ir G. S. parodymų patikimumą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad įvykio metu liudytojai buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio. Iš tiesų, tiek E. J., tiek G. S. pripažino, kad nužudymo metu buvo girtaujama, o jie buvo neblaivūs. Sutiktina ir su tuo, kad jų girtumas galimai lėmė ir jų parodymuose esamus neatitikimus, tam tikrus prieštaravimus. Kita vertus, objektyvių duomenų apie liudytojų girtumo laipsnį įvykio metu byloje nėra. Be to, kaip jau aptarta pirmiau, E. J. ir G. S. nurodytos aplinkybės apie tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilusį konfliktą, jo eigą, jų metu panaudotus smurtinius veiksmus išliko nuoseklios ir nekito. Taigi, vertinti, kad dėl alkoholio vartojimo liudytojams buvo sutrikusi atmintis arba, kad jie negalėjo tinkamai įvertinti įvykio aplinkybių, nėra jokio pagrindo. Liudytojų parodymų vertinti kaip nepatikimų ir neteisingų savaime nesudaro pagrindo ir apelianto nurodomos šiuos asmenis charakterizuojančios aplinkybės – ankstesni teistumai, asocialus gyvenimo būdas ir pan.
Dėl mirties laiko ir sužalojimų mechanizmo nustatymo
18. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas kelia abejones ar pirmosios instancijos teismo padaryta kategoriška išvada, kad nukentėjusysis galvos sužalojimus, sukėlusius jo mirtį, patyrė būtent sekmadienį, 2024 m. rugpjūčio 11 d. Apeliantas akcentuoja, kad Specialisto išvadoje ir Papildomoje specialisto išvadoje buvo nustatyta, jog nuo L. S. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo (2024 m. rugpjūčio 16 d.) galėjo būti praėjusios 1–3 paros. Tačiau vėliau teismo medicinos specialistas mirties laiką patikslino nurodydamas, kad ji galėjo įvykti 2–5 paros iki lavono tyrimo. Akcentuodamas mirties laiko pakeitimo aplinkybes, specialisto kompetencijos ribas ir pan., apeliantas šiame kontekste atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojos L. L. parodymus, jog ji penktadienį (2024 m. rugpjūčio 9 d.) buvo sutikusi nukentėjusįjį L. S. ir matė, jog jo veidas buvo kruvinas, galimai prakirstas antakis, bei liudytojų E. J. ir V. T. parodymus, kad po sekmadienį vykusių išgertuvių nukentėjusysis L. S. pirmadienį ar antradienį dar buvo gyvas ir bendravo su V. T.. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad nukentėjusysis L. S. mirė dėl 2024 m. rugpjūčio 11 d. prieš jį panaudoto fizinio smurto.
19. Visų pirmiausia, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismo medicinos ekspertas K. Zinkevičius, remdamasis prielaidomis, neaiškiais papildomais tyrimo duomenimis, patikslino nukentėjusiojo L. S. mirties laiką. Iš 2024 m. lapkričio 26 d. teismo medicinos specialisto išvadas pateikusio teismo medicinos eksperto K. Zinkevičiaus paaiškinimų protokolo matyti, kad ekspertas iš tiesų patikslino Specialisto išvadoje bei Papildomoje specialisto išvadoje nustatytą mirties laiką nurodydamas, kad įvertinus tai, jog L. S. lavonas rastas nešildomojoje troboje, padengtoje plytomis, taip pat tai, kad pagal meteorologinės stoties duomenis nakties metu temperatūra krito iki 7 laipsnių šilumos, tikėtina, kad nuo mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo 2024 m. rugpjūčio 16 d. L. S. lavone galėjo praeiti 2–5 paros (t. 1, b. l. 102). Teisėjų kolegija pažymi, kad klausimai, susiję su nukentėjusiojo mirties laiko nustatymu, buvo keliami ir pirmosios instancijos teisme, ir būtent gynybos prašymu teisme buvo apklaustas tyrimą atlikęs ir išvadas teikęs teismo medicinos ekspertas K. Zinkevičius. Teisiamajame posėdyje ekspertas argumentuotai ir išsamiai paaiškino, kodėl pirminio tyrimo metu padaryta išvada dėl mirties laiko buvo patikslinta. Anot eksperto, tais atvejais, kai jiems nėra pateikiami papildomi duomenys, atlikdami tyrimą jie vadovaujasi standartizuotomis lentelėmis. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus lavonas randamas patalpose pavasarį ar rudenį vertinama, kad aplinkos vidutinė temperatūra yra 18 laipsnių šilumos, jei vasarą – 23 laipsniai šilumos. Pagal tai ir buvo atliktas pirminis L. S. lavone buvusių lavoninių reiškinių vertinimas. Tačiau po kelių mėnesių tyrėja patikslino duomenis, kad patalpa, kurioje buvo rastas lavonas, buvo nešildoma ir pakankamai vėsi, o aplinkos temperatūra tomis dienomis krito iki 7 laipsnių šilumos. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, ekspertas pažymėjo, jog susipažinus su iš tyrėjos gauta hidrometeorologine pažyma nebuvo vertinama, kad temperatūros vidurkis bylai aktualiu laikotarpiu buvo 7 laipsniai šilumos, buvo nustatyta, kad temperatūra tomis dienomis krito iki 7 laipsnių šilumos ir nurodytu laikotarpiu siekė apie 10 laipsnių šilumos. Pastebėjo, kad lavonas gulėjo ne lauke, o nešildomoje patalpoje, todėl nešviečiant tiesioginiams saulės spinduliams dienos metu audinių apšilimas, lavoninių reiškinių formavimasis turėjo vykti ilgiau. Eksperto teigimu, toks temperatūros pokytis pakankamai reikšmingas, todėl jį įvertinus mirties laikas buvo patikslintas, jį skaičiuojant nuo rugpjūčio 10 d. nakties iki rugpjūčio 16 d. 10 val.
20. Atsakant į apelianto argumentus, kad vertindamas meteorologinių sąlygų įtaką lavoninių reiškinių raidai ekspertas išplėtė savo kompetencijos ribas, o savo išvadas patikslino ne pats nuvykęs į įvykio vietą, bet vadovaudamasis neaiškiais tyrėjos pateiktais duomenimis pažymėtina, kad mirties laiko nustatymas yra išimtinai teismo medicinos, o ne kitų sričių specialistų kompetencija, ir savo išvadas dėl mirties laiko šie specialistai pateikia tik įvertinę medicininius rodiklius, tokius kaip kūno temperatūros kitimas, lavoninių reiškinių išsivystymas ir pan. Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas K. Zinkevičius patvirtino, kad šiuo atveju lavonas jau buvo atvėsęs, todėl atlikdamas lavono tyrimą jis vertino ne kūno temperatūros pokyčius, o antrinius – vėlyvuosius lavoninius reiškinius – besivystantį puvimą, pažaliavusį pilvą, kūno sustingimą ir pan. Tokiems lavoniniams reiškiniams, anot eksperto, laiko intervalai visuomet yra didesni (t. 4, b. l. 117–119). Be to, iš Specialisto paaiškinimų protokole užfiksuoto teismo medicinos eksperto paaiškinimo (t. 1, b. l. 102) aiškiai matyti ir duomenys, kuriuos tyrėja paprašė papildomai įvertinti mirties laiką nustačiusio teismo medicinos specialisto, t. y. įvykio vietai geografiškai artimiausioje vietovėje užfiksuotą informaciją apie 2024 m. rugpjūčio 11–14 d. buvusią lauko temperatūrą bei tai, kad lavonas, kaip matyti iš įvykio vietoje darytų nuotraukų, buvo rastas plytomis dengtoje nešildomoje troboje (t. 1, b. l. 41–44). Taigi, teismo medicinos ekspertas K. Zinkevičius savo kompetencijos ribose nustatydamas mirties laiką visų pirmiausia vertino lavono tyrimo metu nustatytus duomenis, tačiau vėliau juos patikslino atsižvelgdamas į tyrėjos pateiktą papildomą informaciją, kuri, kaip matyti iš eksperto paaiškinimų, yra reikšminga lavoninių reiškinių vystymosi procesui. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesivadovauti teismo medicinos eksperto K. Zinkevičiaus patikslinta išvada, kad nuo nukentėjusiojo L. S. mirties iki lavoninių reiškinių tikrinimo galėjo praeiti 2–5 paros.
21. Pastebėtina ir tai, kad paskutiniai L. S. gyvą 2024 m. rugpjūčio 10 d. ir 11 d. matę liudytojai A. Š., A. M., K. L., E. J. ir G. S. patvirtino, jog iki išgertuvių nukentėjusiojo veidas nebuvo sumuštas. E. N. savo apklausose taip pat niekada neteigė, jog įvykio dieną nukentėjusysis būtų su akivaizdžiais sužalojimais ant veido. Taigi, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl L. S. mirties laiko, pagrįstai nesivadovavo liudytojos L. L. parodymais, kad 2024 m. rugpjūčio 9 d. ji matė, kad nukentėjusiojo L. S. veidas buvo kruvinas, o antakis prakirstas.
22. Vertindamas mirtinų sužalojimų padarymo bei nukentėjusiojo L. S. mirties laiką pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ir liudytojų E. J. ir V. T. teiginiais, kad pastarasis su nukentėjusiuoju bendravo jau po sekmadienį vykusių išgertuvių. Kaip matyti, pats liudytojas E. J. L. S. po sekmadienio, nors ir buvo nuėjęs į jo namus, nematė, o apie neva jo susitikimą su V. T. sužinojo tik iš pastarojo. Tuo tarpu V. T., kaip teisingai nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, tikslios susitikimo su nukentėjusiuoju dienos nurodyti negalėjo, pripažino, jog nesaikingai vartoja alkoholį, niekur nedirba, todėl visos dienos jam vienodos. Be to, jokie kiti bylos duomenys aplinkybės, kad L. S. buvo gyvas po 2024 m. rugpjūčio 11 d., nepatvirtina. Priešingai, liudytojai E. J., G. S., nukentėjusiojo kaimynystėje gyvenę A. Š., A. K., L. L. ir A. M. patvirtino, kad po sekmadienio nukentėjusiojo nei kieme, nei miestelyje nematė, nuo sekmadienio vakaro susisiekti telefonu su juo taip pat nepavyko, ką patvirtina ir nukentėjusiojo L. S. bei liudytojos B. Š. telefono numerių išklotinių analizė (t. 2, b. l. 66–67, 79–80). Būtent dėl to, kad negalėjo susisiekti su L. S., liudytojai A. Š. bei A. K. ir nusprendė patikrinti jo namus.
23. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su apelianto keliama abejone, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnė, pateikdama teismo medicinos specialistui papildomą informaciją apie oro temperatūrą, lavono radimo sąlygas, galimai siekė dirbtinai išplėsti mirties laikotarpį taip, kad jis apimtų ir byloje liudytojų nurodytą smurto momentą. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus tyrėja Lilija Galias-Romančik paaiškino, kad gavus Valstybinės teismo medicinos tarnybos išvadas jai kilo abejonės dėl nukentėjusiojo mirties laiko, kadangi išvadoje nurodytas laikas neatitiko kitų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų. Susisiekus su teismo medicinos specialisto išvadą pateikusiu specialistu K. Zinkevičiumi ir svarstant, kokios aplinkybės gali lemti mirties laikotarpį, paaiškėjo, kad specialisto vertinimu lauko temperatūra rugpjūčio mėnesį buvo 30 laipsnių šilumos. Tačiau liudytojos L. Galias-Romančik teigimu, ji gerai prisiminė mirusiojo sesers liudytojos T. M. parodymus, kad dieną, kuomet buvo rastas nukentėjusiojo lavonas, buvo pakankamai šalta. Tuomet, anot liudytojos L. Galias-Romančik, ji iš pradžių viešai prieinamose interneto puslapiuose pasitikrino, kad aktualiu laikotarpiu lauko temperatūra iš tiesų buvo kur kas žemesnė nei vertino teismo medicinos specialistas, o vėliau oficialiai kreipėsi į Lietuvos hidrometeorologinę tarnybą dėl tikslesnių duomenų apie hidrometeorologines sąlygas. Gavusi patikslintus duomenis ji vėl kreipėsi į teismo medicinos specialistą tam, kad jis patikslintų L. S. mirties laiką (t. 5, b. l. 88). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie bylą tyrusios pareigūnės paaiškinimai nesudaro jokio pagrindo spręsti, jog mirties laiko patikslinimas buvo daromas tendencingai siekiant apkaltinti nuteistąjį E. N.. Vadovaujantis BPK nuostatomis ikiteisminio tyrimo pareigūnas turi net ne tik teisę, bet ir pareigą rinkti, tikrinti bei specialistams pateikti visus tyrimui reikšmingus duomenis. Atitinkamai tyrimo metu nustačius naujas aplinkybes ar gavus papildomų duomenų, specialistas savo kompetencijos ribose gali tikslinti savo pirmiau pateiktas išvadas. Pažymėtina, kad mirties laiko patikslinimą atliko ne pareigūnė, o specialistas, savarankiškai įvertinęs papildomus duomenis ir vadovaudamasis savo turimomis specialiomis žiniomis. Taigi, papildomų duomenų pateikimas buvo teisėtas, pagrįstas ir būtinas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Taip pat tam, kad patikslinti mirties laiką, nėra būtina skirti teismo ekspertizę, kaip kad teismo posėdyje nurodė gynėjas, įvertinant dar ir tą aplinkybę, jog mirties laiką nustatė ne šiaip koks specialistas, o teismo medikas – ekspertas.
24. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad byloje nebuvo paneigta versija, jog mirtini sužalojimai galėjo atsirasti neblaiviam nukentėjusiajam kelis kartus griūnant. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip prieštaraujančius bylos duomenims ir nelogiškus. Kaip matyti iš Specialisto išvados ir Papildomos specialisto išvados, pirmiau nurodytas galvos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva kaktos kairėje, muštinė žaizda kairiame antakyje su poodine kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, minkštųjų audinių kraujosruva kairio skruostikaulio kūno projekcijoje, kraujo išlaja pogleivyje kairio skruosto ir apatinės lūpos kairėje, minkštųjų audinių kraujosruva smakro kairėje, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu buvo padarytas ne mažiau kaip penkiais trauminiais poveikiais, kietais bukais daiktais, tikėtina, suduodant smūgius į pirmiau nurodytas lokalizacijas. Be šių sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno, dešiniajame žaste buvo rastas tik odos nubrozdinimas, kuris galimai buvo padarytas keliolika valandų iki mirties (t. 1, b. l. 80–85, 89–93). Patvirtinęs šią išvadą teismo medicinos ekspertas K. Zinkevičius paaiškino, kad šie sužalojimai nėra būdingi vienkartiniam griuvimui, kadangi jie yra išsidėstę skirtingose plokštumose (t. t. 4, b. l. 119). Taigi, atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir sužalojimų pobūdį, visiškai nelogiška ir mažai tikėtina, kad nukentėjusysis per gana trumpą laikotarpį mažiausiai penkis kartus iš eilės būtų netyčia parkritęs taip, jog kaskart patirtų iš esmės tik galvos sužalojimus, kurie visumoje sukėlė jo mirtį. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti, kad L. S. mirtinai susižalojo pargriuvęs po 2024 m. rugpjūčio 11 d. įvykusių išgertuvių. Priešingai, jau anksčiau aptartų bylos duomenų visuma (liudytojų E. J., G. S., A. Š., L. L., paties E. N. parodymai, lavono radimo metu padarytas vaizdo įrašas) patvirtina, kad L. S. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti prieš jį smurtaujant 2024 m. rugpjūčio 11 d., o ir pats lavonas rastas taip pat neparkritęs ant grindų, o sėdintis.
25. Apeliantas taip pat kelia abejones dėl byloje esančių Specialisto išvadų bei teismo medicinos eksperto paaiškinimų išsamumo teigdamas, kad nebuvo nustatytas sužalojimų padarymo mechanizmas, t. y. smūgių pobūdis, kryptis, jėga, smūgių kiekis ir pan. Be to, anot gynėjo, teisiamajame posėdyje ekspertas nurodė tik teorinę galimybę, kad sėdint suduoti smūgiai gali išprovokuoti kraujo išsiliejimą. Tačiau teisėjų kolegija ir šiuos nuteistojo gynėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta pirmiau, Specialisto išvadoje ir Papildomoje specialisto išvadoje nurodyta, kad mirtį sukėlęs galvos sumušimas buvo padarytas kietais bukais daiktais, tikėtina suduodant smūgius į išvadose nurodytas lokalizacijas, mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 80–85, 89–93). Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas K. Zinkevičius paaiškino, kad smūgių stiprumas turi įtakos sužalojimo pobūdžiui, tačiau teismo medicininio tyrimo metu sužalojimų padarymo jėga nėra nustatinėjama. Be to, atsakydamas į gynėjo užduotus klausimus apie galimybę sėdint suduoti kraujo išsiliejimą sukėlusį smūgį ranka ekspertas parodė, kad tam, jog kraujas išsilietų po galvos smegenų kietuoju dangalu svarbiausia yra išprovokuoti smegenų rotaciją, dėl kurios plyšta jungtys tarp kietojo ir minkštojo dangalų, po ko prasideda kraujavimas. Todėl šiam procesui yra svarbi traumuojančio subjekto ir traumuojančios plokštumos padėtis traumuojamo paviršiaus atžvilgiu, o ne nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio sėdėjimo padėtys (t. 4, b. l. 119).
Dėl (ne)tinkamo įrodymų vertinimo
26. Skunde nuteistojo gynėjas tvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė aktyvių veiksmų, kad būtų ištirti visi bylai galimai reikšmingi duomenys. Anot apelianto, įvykio vietoje rasti daiktai – medicininis folijos paklotas, marškinėliai bei buteliai galėtų padėti nustatyti įvykio eigą, dalyvavusius asmenis, patvirtinti ar paneigti byloje apklaustų asmenų parodymus. Atsakant į šį gynėjo argumentą pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys Nr. 2K‑135/2013, Nr. 2K-165-648/2015 ir kt.). Formuojamoje kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodytų objektų ištyrimas niekaip nepaneigtų pirmiau aptartų duomenų visuma padarytos išvados, kad paskutiniai gyvą nukentėjusįjį matė būtent liudytojai E. J., G. S. ir nuteistasis E. N., būtent pastarasis išgertuvių metu smurtavo prieš nukentėjusįjį suduodamas jam ne mačiau kaip penkis smūgius į galvos sritį ir būtent šių smūgių padaryti sužalojimai sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad mirtinus sužalojimus nukentėjusiajam galėjo suduoti ne E. N., bet kartu girtavę liudytojai E. J. ir G. S.. Kaip matyti, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme gynyba keldama šią versiją rėmėsi liudytojos D. L. parodymais, kuriuose ji teigė girdėjusi G. S. ir E. J. tarpusavio pokalbį, iš kurio būtų galima spręsti, kad smurtinius veiksmus prieš L. S. galimai atliko G. S. ir / ar E. J. (t. 4, b. l. 94–95). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokiais liudytojos, kuri, beje, yra ir nuteistojo dukterėčia, parodymais nesivadovavo, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Be to, ir pats E. N. apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje aplinkybių, jog išgertuvių metu liudytojai prieš nukentėjusįjį būtų naudoję smurtą, nenurodė.
27. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeista BPK 10 straipsnyje įtvirtinta nuteistojo teisė į tinkamą gynybą, kadangi apygardos teismas ne tik atsisakė tenkinti gynybos prašymus išreikalauti medicininius duomenis apie nuteistojo fizinės sveikatos būklę po praeityje patirtos raktikaulio traumos, bet ir neinicijavo specialių medicinos žinių turinčių specialistų vertinimo, ar jis apskritai galėjo įvykdyti jam inkriminuotą nusikaltimą. Visų pirmiausia pastebėtina tai, kad, priešingai nei teigia apeliantas, teisminio bylos nagrinėjimo (įrodymų tyrimo) metu teismui nebuvo teikiami prašymai išreikalauti minėtų E. N. medicininių duomenų. Apie patirtus sveikatos sužalojimus, galinčius turėti įtakos nusikaltimo padarymui, nuteistojo gynėjas paminėjo tik savo baigiamojoje kalboje (t. 4, b. l. 159). Vis tik, iš bylos duomenų matyti, kad tokio turinio prašymą kartu su kitais prašymais dėl įrodymų tyrimo gynėjas teikė 2024 m. rugpjūčio 28 d. ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 129). Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2024 m. rugsėjo 4 d. nutarimu prašymo dalis dėl medicininių dokumentų surinkimo buvo tenkinta, nurodant pareigūnui juos atlikti per protingą terminą (t. 3, b. l. 130–131). Visgi, sprendžiant iš to, kad duomenų apie E. N. praeityje patirtus sužalojimus byloje nėra, galima spręsti, kad šis gynybos prašymas nebuvo įvykdytas.
28. Šią klaidą apeliacinės instancijos teismas ištaisė atlikdamas byloje įrodymų tyrimą – išreikalavo iš gydymo įstaigų minėtus E. N. medicininius duomenis bei paprašė juos įvertinti Valstybinės teismo medicinos tarnybos teismo medicinos ekspertės R. G.. VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ teismui pateikti medicininiai dokumentai iš tiesų patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 21 d. E. N. buvo rastas be sąmonės prie apvirtusio automobilio, hospitalizuotas sunkios sveikatos būklės, jam diagnozuoti įvairaus pobūdžio sužalojimai, tarp jų, ir kairio raktikaulio lūžis. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. N. tvirtino, kad po eismo įvykio metu patirto kairės pusės raktikaulio lūžio jis beveik nevaldo kairės rankos, tačiau paklaustas, kuri jo ranka yra dominuojanti, nurodė, jog jis yra dešiniarankis (t. 5, b. l. 88). Teismo medicinos ekspertė R. Gaidienė posėdyje paaiškino, kad teismo medicinos specialistai rankų jėgos nenustatinėja. Jai susipažinimui pateiktuose pirmiau nurodytuose medicininiuose dokumentuose duomenų, kad E. N. po 2016 m. eismo įvykio metu patirtų sužalojimų negalėtų valdyti kurios nors rankos, nėra. Iš įrašų mato, kad po atliktos reabilitacijos E. N. kairės rankos jėga buvo šiek tiek sumažėjusi, tuo tarpu dešinės rankos jėga, judesių amplitudė atsistatė visiškai. Specialistė taip pat papildė, kad vykdydama tyrėjos užduotį 2024 m. rugpjūčio 29 d. ji gyvai buvo apžiūrėjusi E. N.. Jei apžiūros metu yra nustatoma kokia nors patologija, tai apie tai yra pažymima ir teikiamoje specialisto išvadoje. Teigia, jog nors tyrimo metu duomenų apie eismo įvykio metu patirtus sužalojimus neturėjo, tačiau pamačiusi E. N. randus atkreipė į juos dėmesį, pasidomėjo jų kilme ir tai įvertino. Tačiau, kaip mato, pateiktoje specialisto išvadoje Nr. G 2742/2024 (01) duomenų apie E. N. sutrikusias funkcijas per peties, alkūnės ar riešo sąnarius, nenurodė (t. 5, b. l. 88- 89). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad parodymų patikrinimo vietoje metu kartu su nukentėjusiuoju bei nuteistuoju įvykio metu buvęs liudytojas E. J. parodė, jog E. N. L. S. smūgiavo tiek dešine, tiek kaire ranka (t. 1, b. l. 176). Pastebėtina ir tai, kad nuteistasis E. N. nei apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje aplinkybių, kad dėl praeityje patirto raktikaulio lūžio negali visu pajėgumu valdyti kairės rankos nenurodė, kaip matyti, E. N. akcentavo tik eismo įvykio metu patirtą galvos traumą, tačiau tvirtino, kad jam neįgalumas nėra nustatytas (t. 2, b. l. 171–172, 180, 195; t. 4, b. l. 126–127). Be to, apeliacinės instancijos teisme paprašytas parodyti, kuo pasireiškė jo ir L. S. pasimojavimas rankomis, nuteistasis gana aktyviai abiem rankomis pademonstravo savo įvykio dieną atliktus judesius. Vertinant E. N. fizinės sveikatos būklę po praeityje patirtų traumų svarbu įvertinti ir tai, jog iki sulaikymo E. N. dirbo pas ūkininką pagalbiniu darbininku (t. 2, b. l. 195; t. 4, b. l. 77). Taigi, įvertinusi teismo medicinos specialistės R. Gaidienės paaiškinimus, liudytojo E. J. nurodytas aplinkybes, tai, kad nuteistasis po praeityje patirtų sužalojimų geba dirbti fizinį darbą, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo spręsti, kad dėl savo fizinės sveikatos būklės nuteistasis E. N. nebūtų galėjęs nukentėjusiajam suduoti pakankamai stiprius, mirtį sukėlusius, sužalojimus.
29. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad byloje esantys duomenys leidžia įtarti, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausiant nuteistąjį ir liudytojus galimai buvo daromas neleistinas poveikis. Kaip matyti, savo teiginius apeliantas grindžia tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo teikiami skundai dėl netinkamo E. N. bei liudytojų L. L. ir D. L. apklausų atlikimo, psichologinio spaudimo, apklausos metu patirto pažeminimo, dalis šių skundų buvo patenkinti prokurorui nurodžius pakartotinai apklausti minėtas liudytojas. Iš tiesų, bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojos L. L. ir D. L. po 2024 m. lapkričio 20 d. apklausų prokurorui pateikė skundus, kuriuose tvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu atliekamoje jų apklausoje dalyvavo trys neprisistatę pareigūnai, kurie buvo nusiteikę priešiškai jų atžvilgiu, turėjo išankstinę nuomonę jų nurodomoms aplinkybėms, kėlė joms įtampą ir pan. (t. 2, b. l. 32, 41). Atsižvelgdamas į skundų turinį, tai pat į tai, kad šių liudytojų apklausa buvo inicijuota gynybos, prokuroras skundus tenkino, ir liudytojos 2024 m. lapkričio 27 d. ir 28 d. buvo dar kartą apklaustos kitos pareigūnės (t. 2, b. l. 33, 35–36, 42, 44–45). Siekiant nustatyti, ar ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus nebuvo daromas neleistinas poveikis, apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta liudytojų apklausas ikiteisminio tyrimo metu vykdžiusi vyriausioji tyrėja L. Galias-Romančik. Liudytoja L. Galias-Romančik parodė, kad liudytojų apklausos vyko (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, kadangi liudytojams buvo sudėtinga atvykti į Vilnių. Apklausas vykdė įprastine tvarka, vadovaudamasi BPK nuostatomis, t. y. iš pradžių liudytojams būdavo išaiškinamos jų teisės ir pareigos, o jiems davus parodymus surašomas protokolas, kurį liudytojas pasirašydavo. Nurodė, kad prieš pasirašant protokolas visuomet duodamas liudytojams perskaityti arba, jei liudytojas prašo, jis jam perskaitomas. Neigė, kad atliekant apklausas be jos, dalyvaudavo ir kiti pareigūnai. Pamena, kad su kažkuria liudytoja buvo konfliktinė situacija, kadangi pastaroji elgėsi nepagarbiai, nenorėjo, kad ji (L. Galias-Romančik) ją apklaustų. Todėl buvo nuspręsta, jog šią liudytoją dar kartą apklaustų kita pareigūnė (t. 5, b. l. 87).
30. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti šios, savo pareigas vykdžiusios, ikiteisminio tyrimo pareigūnės L. Galias-Romančik parodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jų savo skunde nenurodo ir apeliantas, kad ši pareigūnė būtų pažinojusi nuteistąjį ar nukentėjusįjį, kokiu nors būdu būtų susijusi su jais ir būtų suinteresuota bylos baigtimi. Byloje apklausti liudytojai (išskyrus liudytojas L. L. ir D. L.) nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu aplinkybių, kad vykdant jų apklausas pareigūnai būtų ėmęsi neleistinų poveikio priemonių, vertę juos meluoti, nenurodė. Liudytojos L. L. ir D. L. savo skunduose akcentavo, kad apklausas vykdę pareigūnai kritikavo jų nurodytas aplinkybes, teigė, jog pareigūnė protokolus surašė ne iš jų žodžių, paprašius pataisyti, to nepadarė. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama tokias liudytojų skunduose nurodytas aplinkybes, pastebi, kad tiek L. L., tiek D. L. 2024 m. lapkričio 20 d. protokolus pasirašė bei savo ranka proceso veiksmo specialiame priede įrašė įrašą, kad protokolą jos perskaitė, jis surašytas teisingai, iš jų žodžių (t. 2, b. l. 31, 40). Pažymėtina ir tai, kad liudytoja D. L. apklausta ikiteisminio tyrimo metu antrą kartą savo 2024 m. lapkričio 20 d. duotus parodymus visiškai patvirtino, nurodė, kad keisti nieko nenori (t. 2, b. l. 35–36), tuo tarpu liudytoja L. L. savo pirminius parodymus tik papildė kai kuriomis aplinkybėmis (t. 2, b. l. 44). Liudytoja L. L. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tiek duotus tyrėjai L. Galias-Romančik, tiek kitai pareigūnei, patvirtino ir apklausta teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 86). Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, prokuroras sprendimą atlikti papildomas gynybos inicijuotas liudytojų apklausas priėmė ne konstatavęs pareigūnų pažeidimus, o siekdamas pašalinti ateityje galinčias kilti abejones vertinant šių liudytojų duotus parodymus. Taigi, šiuo atveju nei liudytojų L. L. ir D. L. skunduose išdėstytos aplinkybės, nei tai, kad tenkinus jų skundus liudytojos buvo dar kartą apklaustos kitos pareigūnės, nesudaro pagrindo spręsti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant liudytojus jiems buvo daromas neleistinas poveikis, dėl ko liudytojai davė neteisingus parodymus.
31. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo gynėjas prokurorui 2024 m. rugsėjo 11 d. pateikė skundą dėl pareigūnų veiksmų tuo metu suimto įtariamojo E. N. atžvilgiu. Skunde nurodoma, kad neprisistatę policijos pareigūnai areštinės patalpose, nedalyvaujant gynėjui, darė poveikį E. N. prisipažinti padarius jam inkriminuotą nusikaltimą (t. 3, b. l. 164). Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras, atsisakydamas inicijuoti pareigūnų tarnybinį patikrinimą, 2024 m. rugsėjo 18 d. rašte gynėją informavo, kad policijos pareigūnai jokio pažeidimo nepadarė, kadangi ikiteisminiame tyrime yra aukštesniojo prokuroro suderintas leidimas atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus, kuriais nebūtų ribojamos asmens teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 9 dalyje (t. 3, b. l. 165). 2024 m. rugsėjo 19 d. nuteistojo gynėjas šį prokuroro sprendimą apskundė aukštesniajam prokurorui (t. 3, b. l. 167–168), tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras, įvertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagą, taip pat su įtariamuoju E. N. bendravusių pareigūnų pateiktus tarnybinius pranešimus, gynėjo skundą 2024 m. spalio 22 d. nutarimu atmetė konstatavęs, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog su įtariamuoju E. N. bendravę pareigūnai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo jiems suteiktus įgaliojimus (t. 3, b. l. 171–175). Šis prokuroro sprendimas gynėjo buvo apskųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 3, b. l. 177–179). Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi E. N. gynėjo skundas taip pat buvo atmestas nustačius, jog pareigūnų veiksmai nebuvo savavališki, bendravimas su įtariamuoju buvo sankcionuotas aukštesniojo prokuroro 2024 m. rugpjūčio 28 d. rezoliucija, o duomenų, kad įtariamasis ikiteisminiame tyrime būtų verčiamas duoti parodymus prieš save, jam būtų grasinama ir pan., nebuvo nustatyta (t. 3, b. l. 180–186). Taigi, nuteistojo gynėjo skundo argumentai dėl galimo pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba ir įgaliojimų viršijimo E. N. atžvilgiu buvo įvertinti BPK numatyta tvarka ir pažeidimų pareigūnų veiksmuose nebuvo konstatuota. Nuteistojo E. N. gynėjas naujų argumentų, leidžiančių kitaip vertinti aptartas aplinkybes, apeliaciniame skunde nenurodė, todėl, susipažinusi su bylos duomenimis, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su minėtuose procesiniuose sprendimuose išdėstytomis išvadomis.
32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad 2024 m. rugpjūčio 11 d. E. N. konflikto su nukentėjusiuoju L. S. metu sudavė pastarajam ne mažiau kaip penkis smūgius į veido sritį. Tarp tokios nuteistojo E. N. veikos (suduotų smūgių rankomis nukentėjusiajam į galvą) ir atsiradusių padarinių (nukentėjusiojo L. S. mirties) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nurodė, kad būtent nuteistojo byloje nustatytu laiku, vietoje ir būdu, suduoti smūgiai ranka nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą ir lėmė tai, kad L. S. buvo padaryti galvos sužalojimai, sukėlę jo mirtį. Taigi, L. S. mirtis yra dėsninga E. N. veiksmais nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pasekmė. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, tokias kaip: konflikto kilimo priežastį, smurto prieš nukentėjusįjį pobūdį, padarytų sužalojimų lokalizaciją, suduotų smūgių skaičių, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis E. N. veikė netiesiogine tyčia, t. y. nors nenorėjo kitam žmogui atimti gyvybės, tačiau sąmoningai veikdamas leido tokiems padariniams kilti.
33. Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. N. veiksmus įvertino kaip nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Dėl E. N. paskirtos bausmės
34. Nuteistojo E. N. gynėjo apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami nuteistajam paskirtos bausmės klausimai. Visgi, įvertinus tai, kad apeliantas skunde prašo priimti priešingą nei pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu.
35. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą E. N. paskyrė laisvės atėmimo vienuolikai metų bausmę.
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti apygardos teismo nuosprendžio dalies dėl bausmės skyrimo nuteistajam E. N.. Teismas išsamiai įvertino visas bausmei skirti reikšmingas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Pagrindo taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas byloje taip pat nenustatyta.
37. Skirdamas bausmę E. N. pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). E. N. padarė vieną labai sunkų baigtinį nusikaltimą, veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia. Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, tinkamai įvertino ir nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes. E. N. nevedęs, iki sulaikymo dirbo neoficialiai, praeityje teistas du kartus (t. 3, b. l. 87–89), ne kartą baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 98–112). Iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės pateiktų duomenų matyti, kad E. N. (duomenys neskelbtini) m. tris kartus buvo gydytas šioje įstaigoje, jam buvo nustatyta diagnozė (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 118). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. spalio 8 d. specialisto išvadoje Nr. 89TPK-323/2024 konstatuota, kad nėra duomenų, jog E. N. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamo įvykio metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje (t. 3, b. l. 128).
38. Taigi, įvertinus nuteistojo E. N. asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo E. N. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu, yra aiškiai per griežta. Nuteistajam paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir proporcinga, atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę, todėl ją švelninti nėra pagrindo.
Dėl priteistos neturtinės žalos
39. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo sprendimu nukentėjusiesiems – mirusiojo vaikams priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teigia, jog nukentėjusieji jokios neturtinės žalos nepatyrė, kadangi su savo tėvu L. S. nebendravo, pastarasis savo vaikų auklėjimu bei išlaikymu nesirūpino. Be to, apelianto teigimu, pareikšti civilinį ieškinį byloje nukentėjusiuosius įkalbėjo tyrėja, kuri, beje, pati jį ir surašė.
40. Nukentėjusieji B. S., S. S. bei mažamečio D. S. įstatyminė atstovė G. J. byloje yra pareiškę civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti jiems solidariai 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 133). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, negrįžtamus padarinius, tai kad dėl netikėtos smurtinės L. S. mirties jo vaikai patyrė dvasinius išgyvenimus, kitas neigiamas emocijas, taip pat įvertinęs nukentėjusiuosius su mirusiuoju siejusius ryšius, nuteistojo E. N. turtinę padėtį civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies. Apygardos teismas iš nuteistojo E. N. kiekvienam jų priteisė po 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
41. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Todėl ir šiuo atveju, nukentėjusieji dėl nuteistosios padaryto nusikaltimo netekę motinos, turėjo teisę prašyti priteisti iš nuteistosios neturtinės žalos atlyginimą, o ieškinyje nurodyti tokį žalos dydį, kuris, jų manymu, yra adekvatus. Tačiau būtent teismui tenka pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑331‑976/2018).
42. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo E. N. gynėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad mirusiojo L. S. vaikai neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą. Iš tiesų teisiamajame posėdyje apklausti L. S. vaikai S. S. (t. 4, b. l. 93), B. S. (t. 4, b. l. 93) bei buvusi nukentėjusiojo sutuoktinė, įstatyminė mažamečio D. S. atstovė G. J. (t. 4, b. l. 92–93) pripažino, kad jų šeima iširo dėl L. S. nesaikingo piktnaudžiavimo alkoholiu ir smurto. Po tėvų skyrybų vaikai su tėvu santykių iš esmės nebepalaikė, pastarasis prie išlaikymo, auklėjimo neprisidėjo, vaikais nesirūpino ir jų gyvenimu nesidomėjo. Kita vertus, nukentėjusieji S. S. ir B. S. parodė ir tai, kad gyvendamas šeimoje ir būdamas blaivus nukentėjusysis jiems buvo geras tėvas, jų santykiai buvo artimi ir jiems gaila dėl netikėtos jo netekties. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dėl netinkamo tėvo gyvenimo būdo susiklostę jo ir vaikų santykiai nereiškia, jog tėvo likimas vaikams nerūpėjo ir dėl jo mirties jie nepatyrė jokių neigiamų dvasinių išgyvenimų. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybes dėl mirusiojo L. S. ir jo vaikų santykių artumo įvertino nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiesiems, t. y. per pusę sumažindamas civiliniame ieškinyje prašomos priteisti neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, bylose, susijusiose su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, nužudytojo vaikams priteisiama nuo 7 000 Eur iki 28 000 Eur (kasacinės nutartys Nr. 2K-119-788/2015, Nr. 2K‑437‑696/2016 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas kur kas mažesnis nei įprastai priteisiama teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos dydis yra proporcingas nukentėjusiųjų patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams, adekvatus nuteistojo padarytai tyčinei nusikalstamai veikai ir sukeltiems negrįžtamiems padariniams, neprieštarauja protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams, o taip pat ir teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Dar labiau mažinti neturtinės žalos dydį ar atsisakyti jį priteisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
43. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad jei ne ikiteisminio tyrimo pareigūnės įtaka, nukentėjusieji byloje net nebūtų reiškę civilinio ieškinio. Apklausta teisiamajame posėdyje mažamečio nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą G. J. patvirtino, kad teisę reikšti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo vaikams jai išaiškino tyrėja, pastaroji surašė ir 2024 m. gruodžio 2 d. prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau G. J. taip pat parodė, kad prašymą tyrėja surašė pagal jos bei vaikų S. S. ir B. S. žodinius nurodymus (t. 4, b. l. 93). Pastebėtina, kad BPK 28, 109 straipsniuose įtvirtinta nukentėjusiojo teisė byloje pareikšti civilinį ieškinį, todėl ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė, supažindindama nukentėjusiuosius su jiems BPK garantuojamomis teisėmis jokių proceso pažeidimų nepadarė, o tik įvykdė jai įstatymo numatytą pareigą (t. 1, b. l. 111–113, 120–122, 129–131). Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta tyrėja L. Galias-Romančik, susipažinusi su byloje esančiu prašymu pripažinti nukentėjusiuosius civiliniais ieškovais (t. 1, b. l. 133), neigė, kad šis dokumentas surašytas jos ranka, kiek pamena, prašymą surašė nukentėjusioji B. S.. Pažymėtina, kad teisėjų kolegijai, vizualiai įvertinusiai byloje esančius dokumentus, kuriuos savo ranka surašė liudytoja L. Galias-Romančik (pavyzdžiui, t. 1, b. l. 193–195) bei nukentėjusioji B. S. (t. 1, b. l. 126), taip pat akivaizdžiai matosi, kad civilinį ieškinį savo ranka surašė būtent nukentėjusioji B. S., o ne tyrėja. Kita vertus, net ir aplinkybė, jei prašymą būtų surašiusi tyrėja pagal nukentėjusiųjų žodinius nurodymus, savaime nepaneigtų jų valios ir neleistų abejoti jų išreikštu ketinimu kreiptis dėl savo teisių įgyvendinimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. N. (E. N.) gynėjo advokato Bogdano Jermako (Bogdan Jermak) apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Nerijus Meilutis
Justas Namavičius
Evaldas Pašilis