Civilinė byla Nr. e2A-1739-163/2017              Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05582-2017-1

              Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.10.5.1; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės, Aušros Maškevičienės, Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Moment Credit“ ieškinį atsakovui R. P. J. dėl skolos priteisimo,.

Teisėjų kolegija

n  u  s  t  a  t  ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Moment Credit“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo R. P. J. 1 689,01 Eur negrąžinto kredito; 1 254,34 Eur nesumokėtos kredito kainos; 2 119,21 Eur nuostolių; 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. spalio 7 d. atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį su ieškove. Sutartimi ieškovė įsipareigojo teikti atsakovui kreditus pagal sutartas specialiąsias sąlygas (t. y. konkretaus kredito suteikimo atveju pasirašomos atskiros specialiosios kredito suteikimo sąlygos), o atsakovas – gautus kreditus grąžinti ir sumokėti kreditų kainą. Remdamasis sutarties sąlygomis, atsakovas 2012 m. lapkričio 8 d. pasiskolino iš ieškovės 7 000 Lt (2 027,34 Eur) dydžio vartojimo kreditą 30 mėn. laikotarpiui. 2012 m. lapkričio 8 d. ieškovė atsakovui pervedė kreditą, tačiau atsakovas iki ieškinio pateikimo sumokėjo tik 10 įmokų, po kurių sutarties nebevykdė.
2. Ieškovė, remdamasi kredito sutarties nuostatomis, apskaičiavo nuostolius už paskutinius 12 mėn., kurie sudaro 2 119,21 Eur. Nurodė, jog pareiga atlyginti nuostolius atsakovui kyla iš sutarties, taip pat iš įstatymo. Ieškovės reikalavimas mokėti už pinigų skolinimą (šiuo atveju nuostolius, kurie atitinka kredito kainos metinę normą) sutarties nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-07-05 sprendimu ieškinį tenkino bei priteisė iš atsakovo R. P. J. 1 689,01 Eur skolą; 1 254,34 Eur nesumokėtos kredito kainos; 2 119,21 Eur nuostolių; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 5 062,56 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. balandžio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 114,00 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Moment Credit“ naudai.
4. Nurodė, kad remiantis Bendrųjų vartojimo kredito sutarties sąlygų 5 dalimi (Kredito sutarties sudarymas) bei jos nuostatomis, nustatyta, jog pasirašydamos šias sąlygas šalys susitarė, kad klientui (atsakovui) atlikus visus 5.2 punkte nurodytus veiksmus (užpildžius registracijos formą, susikūrus slaptažodį, susipažinus su Bendrosiomis sąlygos bei jas patvirtinus, t. y. sumokėjus registracijos mokestį) ir registracijos mokestį įskaičius į bendrovės sąskaitą, yra laikoma, kad kredito sutartis buvo sudaryta rašytine forma ir pasirašyta elektroniniu parašu. Sudarius kredito sutartį klientui yra suteikiamas naudotojo ID, kuris klientui suteikia teisę neterminuotai naudotis bendrovės pagal kredito sutartį teikiamomis paslaugomis.
5. Taip pat nurodė, jog atsakovas teigdamas, kad negrąžinta kredito dalis sudaro 519,74 Eur suma, nepateikia įrodymų, jog kitą prievolės dalį įvykdė. Teigia, jog atsakovo pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina tai, kad atsakovas prievolę vykdė iki 2013-10-08, t. y. paskutinį mokėjimą atliko 2013-10-01. Pažymėjo, jog atsakovas ieškovei pagal sutartį grąžino 5 205,45 Lt, tačiau remiantis 2013-1-08 sudarytos vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų nuostatomis, atsakovo prievolę sudarė 15 256,20 Lt sumą. Darė išvadą, kad pripažinti, jog atsakovo prievolę ieškovei sudaro 519,74 Eur sumą nėra pagrindo.
6. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, kad ieškovė, suteikusi atsakovui kreditą, pažeidė atsakingo skolinimo principą bei argumentai paskolos sutarties sąlygų atsakovas nesuprato, jos buvo painios nepagrįsti, kadangi byloje nėra šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, be to, vertintini kaip atsakovo gynybinė pozicija siekiant išvengti sutartinės prievolės vykdymo. Teismas pažymėjo, jog atsakovas sudarytą kredito sutartį vykdė, sutartyje nustatyta tvarka mokėjo mėnesines įmokas tokiu būdu mažindamas savo skolinius įsipareigojimus, todėl laikė, jog pripažinti, kad atsakovui jo prisiimti sutartiniai įsipareigojimai buvo neaiškūs nėra pagrindo.
7. Taip pat pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, jog ieškovės atliktas atsakovo mokumo galimybių įvertinimas neatitiko kredito sutarties sudarymo laikotarpiu galiojusio Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, ar Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus 2011 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 1-33 ,,Dėl Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principų patvirtinimo” patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principų, taip pat galiojusių kredito sutarties sudarymo laikotarpiu.
8. Atkreipė dėmesį, jog kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.2 punkte numatyta, jog jeigu klientas laiku neįvykdė prievolės sumokėti įmoką, klientas privalo bendrovei atlyginti nuostolius. Tokiu atveju bendrovė palūkanų nuo laiku negrąžintos sumos toliau nebeskaičiuoja, kadangi už tolesnį naudojimąsi laiku negrąžinta kredito suma ar jos dalimi bendrovei klientas atlygina nuostolių forma. Jokios papildomos netesybos ar kompensacinės palūkanos už finansinių įsipareigojimų nevykdymą laiku nėra taikomos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovas R. P. J. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-07-05 sprendimą pakeisti, sumažinti ieškovei iš atsakovo priteistą nuostolių sumą iki 152,01 € sumos, atitinkamai, 5 proc. dydžio procesines palūkanas priteisti už 3 095,36 € bendrą priteistą sumą, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bendrosios kredito sutarties sąlygos yra painios, neaiškios, dėl specialių žinių stokos atsakovas jų nesuprato. Pažymėjo, jog  prisijungimo būdu elektroninėje erdvėje sudaręs neaiškiai surašytą sutartį, atsakovas ją netiksliai suvokė ir vykdė.
10. Taip pat nurodė, kad vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų yra vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Teigia, jog neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Taip pat nurodė, jog aiškumo reikalavimas reiškia, kad sutarčių sąlygos turi būti parengtos suprantamai, nedviprasmiškai, aiškiai ir tiksliai.
11. Apelianto nuomone, ieškovė pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 8 str. įtvirtintą atsakingo skolinimo principą, kadangi netinkamai įvertino atsakovo mokumą. Teigia, jog tuo metu atsakovo pajamas sudarė 1 400,00 Lt užmokestis AB „Klaipėdos metrologijos centras“ ir 1 038,08 Lt senatvės pensiją, o atsakovo finansiniai įsipareigojimai žymiai viršijo jo finansines galimybes: AB Swedbank 5 000,00 Lt, AB SEB bankui 4 000,00 Lt, UAB „4finance“ 3 408,80 Lt, UAB „Ūkio banko lizingas“ 8 487,00 Lt, be to, atsakovas augina nepilnametį vaiką.
12. Pažymėjo, jog nagrinėjamus atveju pats pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas patvirtino tik bendrąsias kredito sutarties sąlygas, nors ieškovės reikalavimas buvo grindžiamas specialiosiomis sutarties sąlygomis (jų 2 punktu), būtent jomis rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas. Teigia, jog teismas pripažino, kad atsakovas specialiųjų sąlygų nepatvirtino, tačiau motyvavo, neva šalys susitarė.
13. Atkreipė dėmesį, jog bendrųjų sąlygų 9.2 punkte buvo numatyta, jog jeigu klientas laiku neįvykdė prievolės sumokėti įmoką, klientas privalo bendrovei atlyginti nuostolius. Akcentavo, jog nei šiame konkrečiame punkte, nei kituose punktuose, kalbančiuose apie nuostolius nenurodytas konkretus nuostolių dydis ir jo apskaičiavimo tvarka. Darė išvadą, kad bendrosios sąlygos yra standartinės, jose sąlygos dėl nuostolių atlyginimo bendrosiose sąlygose nėra konkrečios, yra išvestinės iš kitų sąlygų, išvada apie jų tikrąjį turinį gali būti daroma tik po kelių sąlygų analizės, t. y. reikšmingos nuostatos nepateikiamos nuosekliai vienoje taisyklių dalyje, o išdėstomos keliose vietose ir dėl to apsunkina susipažinimą ir tinkamą turinio suvokimą, kas pagal aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vertintina kaip skaidrumo principo reikalavimų, atitinkamai - sąžiningumo reikalavimų, pažeidimas.
14. Apeliantas teigia, jog ieškovės ir pirmosios instancijos teismo nurodytas faktas, kad atsakovas kurį laiką mokėjo įmokas niekaip nereiškia, kad jam buvo išaiškintos sąlygos dėl nuostolių, ar juo labiau, kad jos buvo individualiai aptartos, nes sudarant sutartį atsakovui nebuvo pateiktas grafikas su kokiais nors nuostoliais, apie apskaičiuotus nuostolius atsakovas sužinojo tik teisme.
15. Nurodė, kad teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog ieškovės įvardyti nuostoliai, išreikšti palūkanų forma, iš esmės yra po tokiu pavadinimu paslėptos netesybos. Pažymėjo, jog Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 dalyje yra nustatyta, kad „Pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi“. Darė išvadą, kad iš atsakovo už piniginių prievolių uždelsimą tegali reikalauti daugiausia 0,05 proc. nuo pačios ieškovės nurodomos negrąžinto kredito dalies 1 689,01 Eur už 180 dienų, kas sudarytų 152,01 Eur.
16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Moment Credit“ prašė palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-07-05 sprendimą nepakeistą, o apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad skunde nėra nurodoma, kokios konkrečiai vartojimo kredito sutarties nuostatos ir kodėl, atsakovo nuomone, yra nesąžiningos. Teigia, jog iš skundo esmės galima suprasti, jog turimos omenyje tik sutarties nuostatos dėl nuostolių skaičiavimo. Pažymėjo, jog apeliantas atskirai nereiškė reikalavimų dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis.
17. Taip pat nurodė, kad 2012 m. lapkričio 8 d. ginčo kredito sutartyje yra sutarta dėl 72,00 procentų palūkanų (101,47 procentų Bendros kredito kainos metinės normos). Atitinkamai, pagal tuo metu galiojusio (nuo 2012-01-01 iki 2016-02-01) VKĮ nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200% (VKĮ 21 str. 2 d. 2 p., redakcija nuo 2012-01-01 iki 2016-02-01). Mano, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, neviršijanti 200% ribos, negali būti laikoma neprotinga, nepagrįsta, ar nesąžininga, nes ji atitiko įstatymo reikalavimą. Be to nurodė, jog ginčo metu galiojusio VKĮ nuostatose nėra reikalavimo, jog bendra kredito kaina negali būti didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.
18. Pažymėjo, jog teismas 2017-07-05 sprendime pripažino, jog atsakovas patvirtino specialiąsias sąlygas, bei nurodė, kad atsakovo teiginiai, esą jis netvirtino specialiųjų sutarties sąlygų bei nepildė paraiškos, yra nepagrįsti. Ieškovei nėra suprantama, kas leido atsakovui daryti išvadą, jog teismas pripažino, jog jis specialiųjų sąlygų netvirtino.
19. Atkreipė dėmesį, jog bendrosiose kredito sutarties sąlygose aiškiai įtvirtinta, jog nuostolių apskaičiavimo tvarka yra pateikta specialiosiose sąlygose, todėl akivaizdu, kad konkretus nuostolių dydis nėra ir nebus nurodytas bendrosiose kredito sutarties sąlygose. Ieškovė nurodė, kad jos reikalaujami nuostoliai yra mokėjimo (pelno) palūkanos, tai nurodyta ir ieškinio 2.2 dalyje. Teigia, jog atitinkamai, reikalavimas priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas traktuotinas kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t y. sumokėti šalių sutartyje nustatytą palūkanų dydžio mokestį už naudojimąsi paskolos suma. Šios mokėjimo (pelno) palūkanos tiesiog yra išreikštos nuostolių forma, taip kaip nurodo bendrųjų kredito sutarties sąlygų 9.2 punktas.
20. Ieškovė teigia, jog individualus specialiųjų sąlygų aptarimas kildinamas iš to, jog nuostoliai skaičiuojami pagal bendrą kredito kainos metinę normą, o, kaip minėta, bendra kredito kainos metinė norma priklauso nuo kredito sumos, kainos, įmokų skaičiaus, grąžinimo termino ir mokėjimo periodo – individualiai aptariamų kredito sutarties sąlygų.   
21. Taip pat nurodė, kad apeliantas visiškai neatsižvelgia į aplinkybę, jog ieškovė ieškiniu reikalavo apskritai tik mokėjimo palūkanų dydžio nuostolių, bet ne netesybų, ir tai buvo aiškiai atskleista atsakovui bei jo patvirtinta tiek bendrosiose kredito sutarties sąlygose.
22. Pažymėjo, jog tiek lingvistinis, tiek teleologinis teisės normų aiškinimas vienareikšmiškai suponuoja išvadą, kad LR Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. riboja tik vartojimo kredito sutartyje numatomas palūkanas ar kitus mokesčius, kurie pagal savo esmę ir turinį prilygintini netesyboms, tačiau ne kredito davėjo teisę reikalauti, kad kredito gavėjas, pažeidęs sutartį, sumokėtų už tolimesnį naudojimąsi pinigais, o CK 1.125 str. 9 d. numato, jog mokėjimo palūkanų dydžio nuostoliai turi būti skaičiuojami už ne ilgesnį nei 5 metų laikotarpį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmestinas

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
24. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
25. Byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos skolos bei palūkanų dydžio teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

26. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį.
27. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
28. Ieškovė UAB „Moment Credit“ kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pridėjo naujus įrodymus, t. y. informaciją, kurią klientas mato, prieš sudarydamas specialiąsias kredito sutarties sąlygas pavyzdį. Pažymėtina, jog ieškovė teikdama naujus įrodymus, nenurodė visiškai jokių argumentų, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, arba tai, jog šie įrodymai buvo teikiami, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo prie bylos pridėti apeliantės pateiktus įrodymus, todėl šie įrodymai nepridėtini.

Faktinės bylos aplinkybės

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011-10-07 ieškovė ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį, t. y. atsakovas mokėjimo pavedimu sutiko su ieškovės pateiktomis Bendrosiomis kredito sutarties sąlygomis ir jas patvirtino Bendrųjų kredito sutarties sąlygų nustatyta tvarka. 2012‑11‑08 ieškovė ir atsakovas susitarė dėl specialiųjų kredito sutarties sąlygų, kuriomis remiantis atsakovui buvo suteiktas vartojimo kreditas 7 000 Lt (2 027,34 Eur) sumai 30 mėn. terminui, kredito grąžinimo terminas – 2015-05-08. Šalių susitarta kredito kaina – 8 256,20 Lt (2 391,16 Eur), palūkanų norma – 72 proc., bendra kredito kainos metinė norma 101,47 proc.. 2012-11-08 atsakovui buvo pervesta kredito suma. Atsakovas pagal kredito mokėjimo grafiką nustatyta tvarka ir terminais atliko 10 įmokų, atsakovas liko skolingas ieškovei 1 689,01 Eur negrąžinto kredito dalį, 1 254,34 Eur palūkanų (kredito kainos). Ieškovė apskaičiavo 2 119,21 Eur nuostolių už tolesnį naudojimąsi piniginėmis lėšomis po prievolės įvykdymo termino praleidimo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

30. Pagal CK 6.886 straipsnio 1 dalyje pateiktą vartojimo kredito sutarties sampratą, vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. To paties straipsnio 3 dalis numato, kad su vartojimo kreditu susijusius santykius reglamentuoja šis kodeksas ir kiti įstatymai. Vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus reglamentuoja Vartojimo kredito įstatymas (toliau – Įstatymas; ginčui aktuali jo originali redakcija). Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vartojimo kredito sutartis gali būti sudaroma nuotoliniu būdu su vartojimo kredito gavėju, jeigu vartojimo kredito davėjas įsitikina tokia vartojimo kredito gavėjo valia.
31. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodė, kad ginčijama vartojimo kredito sutartis neatitinka vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo  kriterijams, o neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, kadangi vartotojas neturėdamas visos informacijos, arba nesuprasdamas sutarties sąlygų, negali priimti tinkamo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju apeliantas teigdamas, jog sudarytos vartojimo paskolos sąlygos buvo nesąžiningos, nenurodė jokių argumentų savo teiginiams paremti, o tik deklaratyviais teiginiais paminėjo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo vienašališkai parengtomis sutarties sąlygomis. Nors atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką civilinėse byloje dėl vartojimo kredito sutarčių yra pripažįstama, kad kreditą suteikiant įstaiga yra stipresnioji sutarties šalis, tačiau vien tai savaime nereiškia, jog vartojimo kredito sutarties sąlygos neatitinka skaidrumo ir sąžiningumo kriterijų. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantas susipažino su pateikta informacija ir jei jam kilo abejonių dėl vienos, ar kitos kredito sutarties sąlygos, jis turėjo teisę kreiptis į ieškovės darbuotojus dėl neaiškios sąlygos išaiškinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutarties sąlygos yra pakankamai aiškios, todėl apeliantas galėjo jas suprasti, juolab, kad apelianto elgesys vertinamas pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto argumentai, kad vartojimo sutarties sąlygos neatitiko bendrųjų skaidrumo ir sąžiningumo kriterijų yra nepagrįsti, todėl atmestini.
32. Teisėjų kolegija pažymi, jog Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusi statymo redakcija) 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad 2012-11-08 sudaryta vartojimo kredito sutartimi nustatyta, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sudarė 101,47 proc., todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatyta kredito kainos metinė norma nelaikytina nesąžiningą ir jos mažinti nėra teisinio pagrindo.
33. Be to sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog apeliantas suprato vartojimo kredito sutarties sąlygas, kadangi tik sudaręs sutartį, apeliantas net 10 mėnesių tinkamai vykdė savo prievoles, nustatytas pagal vartojimo kredito sutarties specialiosios dalies nuostatas. Dar daugiau, teisėjų kolegija pažymi, jog 2011-10-07 apeliantas sudaręs sutartį su ieškove UAB „Moment Credit“, gavo 500,00 Lt paskolą, kurią 2012-11-07 grąžino. Tai reiškia, jog jau anksčiau apeliantas naudojosi ieškovės paslaugomis siekdamas gauti pinigų bei savo įsipareigojimus vykdė tinkamai, o tai suponuoja išvadą, jog apeliantas suprato vartojimo kredito sutarties nuostatas bei savanoriškai jas akceptavo, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog vartojimo kredito sutarties nuostatos yra neskaidrios ir nesąžiningos yra nepagrįsti.
34. Apelianto nuomone, ieškovė pažeidė VKĮ 8 str. įtvirtintą atsakingo skolinimosi principą, kadangi netinkamai įvertino atsakovo mokumą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Bylos duomenimis nustatyta, jog vartojimo kredito ėmimo laikotarpiu atsakovo pajamas sudarė 1 400,00 Lt gaunamas užmokestis iš AB „Klaipėdos metrologijos centras“ ir 1 038,08 Lt senatvės pensija. Nors apeliantas nurodė, jog turėjo įsipareigojimų kitose kredito įstaigose, tačiau pateikti duomenys neįrodo, jog ieškovė neturėjo pagrindo suteikti prašomos paskolos. Pažymėtina, jog vartojimo VKĮ 8 str. 4 d. 4 p. nurodyta, jog kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apelianto įsipareigojimai Swedbank AB sudarė 138,89 Lt per mėnesį, pagal prisiimtus įsipareigojimus UAB „Ūkio banko lizingas“ įsipareigojimai sudarė 395,56 Lt. Pažymėtina, jog duomenys, kad apeliantas turėjo kredito kortelę banke AB SEB bankas, kuris suteikė apeliantui 4 000,00 Lt kredito limitą neįrodo, jog šis limitas buvo išnaudotas ir apeliantas turėjo kokių nors įsipareigojimų šiam bankui. Visi šie duomenys rodo, jog apeliantas turėjo galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, ką patvirtina ir apelianto 10 mėnesių vykdyti įsipareigojimai. Taigi, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog šie nurodyti argumentai yra nepagrįsti todėl atmestini.
35. Teisėjų kolegija pažymi, jog 2012-11-08 vartojimo kredito sutarties Bendrųjų kredito sutarties sąlygų 1.18 punkte nurodyta, jog nuostoliais laikoma suma, apskaičiuojama Bendrųjų sąlygų 9.2 punkte nustatyta tvarka, kurią ieškovei privalo mokėti klientas, laiku nesumokėjęs įmokos ar jos dalies, ir kuria atlyginama bendrovei už tai, kad klientas toliau naudojasi laiku negrąžinta kredito suma ar jos dalimi. Nuostoliai skaičiuojami už kiekvieną kredito termino praleidimo dieną iki kredito suma bus visiškai sugrąžinta. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 9.2 punktą, jeigu klientas laiku neįvykdė prievolės sumokėti įmoką, klientas privalo bendrovei atlyginti nuostolius. Nuostoliai skaičiuojami už kiekvieną termino praleidimo dieną taikant bendrą kredito kainos dienos normą, kuri yra paskaičiuojama pagal kredito kainos metinę normą, nurodytą Specialiosiose sąlygose. Tokiu atveju bendrovė palūkanų nuo laiku negrąžintos sumos toliau nebeskaičiuoja, kadangi už tolesnį naudojimąsi laiku negrąžinta kredito suma ar jos dalimi bendrovei klientas atlygina nuostolių forma. Jokios papildomos netesybos ar kompensacinės palūkanos už finansinių įsipareigojimų nevykdymą laiku nėra taikomos, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 d. numatytas 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo tais atvejais, kai klientas nevykdo savo įsipareigojimų pagal sutartį ir bendrovė kreipiasi į teismą dėl skolos priteisimo. Šios sutarties sąlygos paaiškina nuostolių apskaičiavimo tvarką, todėl teisėjų kolegija, apeliantės argumentus, jog nenurodytas konkretus nuostolių dydis laiko nepagrįstais. Be to, šiuo atveju taip pat sutiktina ir su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog konkretūs nuostoliai apskaičiuojami tik tuo atveju, jei yra pažeidžiama vartojimo kredito sutartis, o nuostolių dydis nustatomas atsižvelgiant į sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dydį.
36. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko apeliantės argumentus, jog ieškovės įvardinti nuostoliai išreikšti palūkanų forma yra po tokiu pavadinimu paslėptos netesybos. Kaip nurodyta šios nutarties 35 punkte, pagal sutarties bendrųjų sąlygų 9.2 punktą, jeigu klientas laiku neįvykdė prievolės sumokėti įmoką, klientas privalo bendrovei atlyginti nuostolius. Nuostoliai skaičiuojami už kiekvieną termino praleidimo dieną taikant bendrą kredito kainos dienos normą, kuri yra paskaičiuojama pagal kredito kainos metinę normą, nurodytą Specialiosiose sąlygose. Tai reiškia, jog sutarties šalys įgyvendindamos sutarties laisvės principą susitarė dėl pasekmių už netinkamai vykdomus sutartinius įsipareigojimus už kuriuos ieškovė turi teisę reikalauti mokėjimų už tolimesnį naudojimąsi vartojimo kredito davėjo pinigais. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Šiuo atveju sutiktina su ieškovės nurodomais argumentais, jog ieškiniu reikalaujama mokėjimo palūkanų dydžio  nuostolių, bet ne netesybų ir tai buvo aiškiai nurodyta bendrosiose kredito sutarties sąlygose. Taigi kreditoriaus reikalavimas atlyginti sutartinius nuostolius negali būti laikomas kaip netesybos, todėl šis apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
37. Įvertinus visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
38. Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų įvertinimu ir padarytomis išvadomis, kurių pagrindu nuspręsta netenkinti pateikto apeliacinio skundo.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme

39. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 93 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
40. Pažymėtina, jog ieškovė pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, todėl jos nepriteistinos.
41. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.). 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  t  a  r  i  a :

              Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos teisėjai               Kristina Domarkienė

              Aušra Maškevičienė

                                                                                                                         Alona Romanovienė