Baudžiamoji byla Nr. 2K-P-183/2012
Teisminio proceso Nr.1-61-1-00539-2010-9 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.28.4;
2.6.4.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, susidedanti iš pirmininko ir pranešėjo Jono Prapiesčio, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės, Rimanto Baumilo, Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus, Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio, Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio, Albino Sirvydžio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,
gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,
nuteistajam G. V.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Nerijaus Marcinkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo, pakeitus Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nuosprendį, G. V. 2010 metų birželio 1, 12 dienomis padarytos nusikalstamos veikos perkvalifikuotos iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 181 straipsnio 1 dalies į 294 straipsnio 2 dalį kaip vienas tęstinis nusikaltimas paskiriant jam vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nuosprendžiu G. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už 2010 m. birželio 1 d. padarytą nusikalstamą veiką dvejiems metams keturiems mėnesiams, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už 2010 m. birželio 12 d. padarytą nusikalstamą veiką dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaičiuotas jo suėmimo laikas nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d.
Plenarinė sesija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
G. V. nuteistas už tai, kad, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, vykdydamas tikrą ar tariamą, tačiau ginčijamą R. P. teisę į 6000 Lt skolos susigražinimą iš V. R., 2010 m. birželio 1 d., apie 20.00 val., kartu su dviem nenustatytais asmenimis atvyko į V. R. namus (duomenys neskelbtini), ir panaudodamas psichinę prievartą, t. y. sakydamas, kad šis niekur nepasislėps, nes gyvena (duomenys neskelbtini), reikalavo gražinti skolą R. P. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, G. V. 2010 m. birželio 12 d., apie 21.10 val., kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, Jonavoje, Chemikų g. 1 esančioje parduotuvėje „IKI“, iš V. R. vėl reikalavo grąžinti 6000 Lt skolą R. P. Nukentėjusiajam V. R. nesutikus grąžinti pinigų ir pasakius, kad jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl turto prievartavimo, kartu su G. V. buvęs asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, prieš nukentėjusįjį panaudojo psichinę prievartą grasindamas, jog toje pat parduotuvėje gali jį išprievartauti. Taip buvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo V. R. teisėms ir teisėtiems interesams.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių – teismas pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes klaidingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, G. V. padarė ne dvi BK 181 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas, o vieną tęstinę BK 294 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Pasak apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos, G. V. pas nukentėjusįjį vyko ne gauti neteisėtos turtinės naudos, t. y. prievartauti turto, o reikalauti, kad šis grąžintų skolą R. P., ir jo nusikalstamus veiksmus jungė vieninga tyčia, veiksmai sekė vienas paskui kitą, buvo padaryti per neilgą laiko tarpą esant bendram sumanymui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo gauta pakankamai įrodymų išvadai, jog G. V. veikė iš anksto susitaręs su kitais asmenimis, t. y. bendrininkų grupe, taip pat konstatavo, kad nuteistasis, nors ir nesutiko su jo veiksmų kvalifikavimu, tačiau dėl nusikalstamos veikos iš esmės prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir nuteistojo G. V. nusikalstamas veikas perkvalifikavo iš BK 181 straipsnio 1 dalies į 294 straipsnio 1 dalį kaip vieną tęstinį nusikaltimą, taip pat iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pašalino nuteistajam inkriminuotą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą aplinkybę.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Nerijus Marcinkevičius prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį: panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria G. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis visiškai prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, taip pat nuosprendžio dalį, kuria jam pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paskirta vienerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pripažinti G. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, ir pagal BK 294 straipsnio 2 dalį jam paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę į paskirtos bausmės laiką įskaitant pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nuosprendį atliktą bausmę; kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš G. V. pareikštų kaltinimų nepagrįstai pašalino tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Pasak prokuroro, iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad su G. V. buvę asmenys suvokė bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. 2010 m. birželio 1 d. minėti asmenys kartu su G. V. atvyko į nukentėjusiojo namus, stovėjo šalia nuteistojo, kai šis reikalavo grąžinti skolą ir naudojo psichinę prievartą, visi kartu išėjo, o 2010 m. birželio 12 d. būtent asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, prieš nukentėjusįjį naudojo psichinę prievartą po to, kai G. V. pareikalavo grąžinti skolą. Be to, kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad psichinės prievartos panaudojimas pasireiškė būtent tuo, jog G. V. pas nukentėjusįjį atvyko ne vienas. Prokuroro teigimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad visi su nuteistuoju buvę asmenys veikė vieninga tyčia, visi kartu siekė įbauginti nukentėjusįjį, palaužti jo valią ir priversti įvykdyti jam reiškiamas pretenzijas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nėra duomenų, suteikiančių pagrindą abejoti dėl nenustatyto asmens ir asmens, kuriam tyrimas atskirtas į atskirą, pakaltinamumo bei pakankamo atsakomybei amžiaus, t. y. nėra objektyvių abejonių dėl galimybės konstatuoti bendrininkavimą.
Kasatorius skunde taip pat nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nuteistojo G. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Pasak prokuroro, nuteistojo parodymai dėl esminių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nebuvo nuoseklūs, jis viso bylos proceso metu kategoriškai neigė nenustatyto asmens buvimo faktą, nuoširdžiai nesigailėjo, savo elgesio nevertino kritiškai. Kasatoriaus teigimu, iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis siekė švelninti savo atsakomybę ir tik formaliai pripažino kai kurias aplinkybes, taip menkindamas savo vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, gera valia savo veiksmais nepadėjo išaiškinti visų jam žinomų nusikalstamos veikos detalių, nebuvo nuoširdus ir nesigailėjo.
Be to, prokuroro tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas G. V. bausmę, netinkamai taikė BK 61 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas ir paskyrė jam aiškiai per švelnią bausmę. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, skirdamas G. V. laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė apysunkį nusikaltimą, iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo, anksčiau teistas tris kartus, nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, taip pat į tai, kad buvo konstatuota jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė panaikinta. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas parinko teisingą bausmės rūšį, tačiau nepagrįstai nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę daug mažesnę nei BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Prokuroro teigimu, tokį teismo sprendimą lėmė būtent minėtas netinkamas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas. Dėl to, konstatavus, kad G. V. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog jis veikė bendrininkų grupe, o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jam turėtų būti paskirta bausmė, didesnė nei BK 294 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laivės atėmimo bausmės vidurkis.
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo N. Marcinkevičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl konstitucinės teismų priedermės
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai inter alia yra valstybės institucija, kuri vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai).
Kartu pažymėtina, kad iš baudžiamojo proceso paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalis), taip pat iš baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų kasacine tvarka nagrinėti baudžiamąsias bylas, jei įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti inter alia dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnis) ir šiame įstatyme įtvirtintos kasacinės instancijos teismo teisės nagrinėjant kasacinę bylą pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą arba nutraukti baudžiamąją bylą (BPK 376 straipsnio 3 dalis), kyla kasacinės instancijos teismo pareiga nagrinėjant baudžiamąją bylą dėl kasacinio skundo, paduoto dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, patikrinti visos baudžiamojo įstatymo normos, pagal kurią buvo ar turėjo būti kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumą. Kasacinės instancijos teismas tokiu atveju nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.
Dėl nusikalstamo savavaldžiavimo sudėčių
Savavaldžiavimas kaip nusikalstama veika aprašytas pagrindine (BK 294 straipsnio 1 dalis) ir kvalifikuota sudėtimis (BK 294 straipsnio 2 dalis).
Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Vadinasi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė byla Nr. 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kartu Aukščiausiais Teismas pabrėžė, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).
Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės bylos Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Tai derinasi ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis.
Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, nagrinėjamos bylos kontekstą, pažymėtina, kad didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl raginimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (kasacinė byla Nr. 2A-7-2/2010), agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.
Atsižvelgiant į nusikalstamo savavaldžiavimo esmę, į teismų praktiką bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriose psichinė prievarta nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui yra tokių veikų padarymo būdas, taip pat, įvertinant sankcijos už kvalifikuotą savivaldžiavimą griežtumą, darytina išvada, kad psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan.
Minėta, kad skundžiamu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. V. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, vykdydamas tikrą ar tariamą, tačiau ginčijamą R. P. teisę į 6000 Lt skolos susigražinimą iš V. R., 2010 m. birželio 1 d., apie 20.00 val., kartu su dviem nenustatytais asmenimis atvyko į V. R. namus ir, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. sakydamas, kad šis niekur nepasislėps, nes gyvena Jonavoje, reikalavo grąžinti skolą R. P. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, G. V. 2010 m. birželio 12 d., apie 21.10 val., kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, Jonavoje esančioje parduotuvėje „IKI“ iš V. R. vėl reikalavo grąžinti 6000 Lt skolą R. P.. Nukentėjusiajam V. R. nesutikus grąžinti pinigų ir pasakius, kad jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl turto prievartavimo, kartu su G. V. buvęs asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, prieš nukentėjusįjį panaudojo psichinę prievartą sakydamas, jog toje pat parduotuvėje gali jį išprievartauti. Taip, apeliacinės instancijos teismo nuomone, buvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo V. R. teisėms ir teisėtiems interesams.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad psichinė prievarta pasireiškė tuo, jog G. V. pas nukentėjusįjį atvyko ne vienas ir, reikalaudamas iš jo grąžinti skolą, atvirai išsakė grasinamojo pobūdžio žodžius bei sukūrė bauginamojo pobūdžio situaciją, o, pripažindama, kad nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala, konstatavo, jog „nuteistojo veiksmai, kaip, nors ir netiesioginis, tačiau grasinimas, trijų asmenų atvykimas į namus, t. y. sukuriant bauginančią situaciją, be abejo, padarė didelę žalą nukentėjusiojo interesams“. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs didelės žalos buvimą, nuosprendyje nenurodė ir neanalizavo, kokioms nukentėjusiojo teisėms, teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala, kuo ji reiškėsi bei kodėl ji pripažįstama didele. Tuo tarpu teismas konstatavo ir tai, kad „G. V. buvo įsitikinęs, jog būtent dėl V. R. negrąžintos R. P. skolos, jis neatgauna iš R. P. šiam skolintų pinigų“. Dėl to G. V. 2010 m. birželio 1 d. atvyko pas V. R. į namus paklausti, kada šis sugrąžins R. P. skolą. V. R. atsakius, kad jiems nėra apie ką kalbėtis ir užtrenkus buto duris, G. V. su dviem draugais iš karto išėjo į kiemą. Pamatęs V. R. prie virtuvės lango, pakartojo, kad „pinigus reikės vis vien sumokėti, nes jis gyvenantis Jonavoje ir niekur nepasislėps“. V. R. nuomone, G. V. tai „pasakė grasinančiai“, „manau, kad G. V. man grasino“.
Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad V. R. po to patyrė kokį nors psichologinį diskomfortą, įtampą, nedrįso išeiti iš namų ar pablogėjo jo sveikata ir pan. Kita vertus, iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad G. V., siekdamas gauti iš V. R. reikalaujamus pinigus, neatliko daugiau jokių kitų ar pasikartojančių veiksmų prieš V. R., kuriais būtų tęsęs savavaldžiavimą, arba veiksmų, iš kurių būtų galima spręsti, jog jais nukentėjusiajam siekiama padaryti kokią nors žalą. Tik 2010 m. birželio 12 d. G. V., būdamas kartu su V. O., parduotuvėje „IKI“ atsitiktinai sutikęs „V. R. su drauge L. J.“, šio vėl paklausė, kaip bus dėl tų pinigų, „ar jis yra skolingas V. P.“. Liudytoja L. J. teismo posėdžio metu parodė, kad jie G. V. ir V. O. „susitiko atsitiktinai, kad G. V. paklausė V. (t. y. R.), ar žino, kad skolingas, ir kodėl uždarė duris, neįsileido. V. klausė ramiai, [...] paklausė, kada bus pinigai, iš G. V. jokio grasinimo nebuvo“. Beje, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad „nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog psichinės prievartos panaudojimas pasireiškė tuo, kad G. V. atvyko pas nukentėjusįjį ne vienas: pirmu atveju su keliais asmenimis, o antru – su O.“. Be minėtų ir kitų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio prieštaringų teiginių apie antrojo G. V. ir V. R. susitikimo faktines aplinkybes, pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadų, kuriomis G. V. grindžiamas kaltinimas padarius veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, argumentuotai nepatvirtino.
Beje, apeliacinės instancijos teismas 2011 m. spalio 27 d. nuosprendyje nevertino ir nukentėjusiojo V. R. 2011 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimo „Kauno apygardos apeliaciniam teismui“, kad „jis – nukentėjusysis baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinamasis yra G. V., pareiškia, jog šiam kaltinamajam jokių pretenzijų – nei turtinio, nei neturtinio pobūdžio – neturi ir neturės“.
Taigi nagrinėjamoje byloje iš esmės nebuvo nustatyta, kokioms nukentėjusiojo ar kurio nors jo artimo asmens teisėms ar teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala ir ar apskritai buvo padaryta didelė žala. Šis klausimas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje sprendžiamas formaliai ir nemotyvuotai.
Pažymėtina, kad kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis suponuoja tik pačius pavojingiausius grasinimus – paprastai, kaip minėta, panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę žalą. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje, įvertinus įvykio kontekstą, G. V. veiksmus prieš V. R., nėra pagrindo jų pripažinti tokiais pavojingais, kad būtų galima tai vertinti kaip psichinę prievartą BK 294 straipsnio 2 dalies prasme. Kartu iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad nėra pagrindo išvadai, jog G. V. būtų padaręs didelę žalą nukentėjusiojo V. R. teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.
Plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nuteistojo G. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių. Dėl to pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimai nagrinėjamoje byloje naikintini ir byla G. V. nutrauktina kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Įvertinus nagrinėjamos bylos kontekstą, nuteistojo G. V. asmenybę, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamasis persekiojimas (baudžiamosios bylos procesas) pradedamas, kai ikiteisminio tyrimo institucija, prokuroras nustato, kad asmens padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, apibūdinantys nusikalstamos veikos subjektą, yra amžius, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, bei pakaltinamumas. Be kitų sudėties požymių, konstatavus ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką, atitinkamą amžių ir pakaltinamumą (bendrieji būtini kiekvieno subjekto požymiai), yra pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą. Tai sudaro prielaidas užtikrinti konstitucinio asmenų lygybės prieš įstatymą principo reikalavimus: minėtų subjekto požymių pakanka, kad būtų pradėtas baudžiamasis procesas dėl jų nusikalstamos veikos. Taigi baudžiamojoje teisėje asmenų lygybės prieš įstatymą principas reiškia, kad už padarytą nusikalstamą veiką nustatyti vienodi baudžiamosios atsakomybės pagrindai. Kitos asmens savybės (teistumas, socialinė padėtis ir pan.) baudžiamojo proceso eigai teisinės reikšmės neturi. Į šias ir kitas kaltininko savybes atsižvelgiama jau sprendžiant bausmės individualizavimo klausimą, jei toks asmuo pripažintas kaltu (BK 54 straipsnio 2 dalis), atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės (pvz., BK 40 straipsnis) bei sprendžiant kitus teisinius baudžiamosios atsakomybės realizavimo klausimus. Sprendžiant BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo klausimą kaltininko asmenybė teisinės reikšmės neturi. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas baudžiamojoje teisėje, baudžiamajame procese įgyvendinti humaniškumo, teisingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą ir kitų principų reikalavimus.
Pažymėtina, kad prokuroro kasacinis skundas nagrinėjamoje byloje paduotas tik dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 54 straipsnio 1, 2 dalies, 61 straipsnio 2 dalies) ir dėl to nuteistajam G. V. paskirtos per švelnios bausmės. Konstatavus, kad G. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių ir todėl jam byla nutrauktina kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), savaime suponuojama išvada, jog argumentai, susiję su G. V. atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis aplinkybėmis, jam paskirta bausme, yra nepagrįsti, o jų analizavimas netenka prasmės. Dėl to kasatoriaus skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 376 straipsnio 3 dalimi, 382 straipsnio 1, 2 punktais,
n u t a r i a :
Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą G. V. nutraukti kaip nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Teisėjai Jonas Prapiestis
Armanas Abramavičius
Viktoras Aidukas
Dalia Bajerčiūtė
Rimantas Baumilas
Valerijus Čiučiulka
Olegas Fedosiukas
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Antanas Klimavičius
Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas
Alvydas Pikelis
Aldona Rakauskienė
Vladislovas Ranonis
Albinas Sirvydis