Administracinė byla Nr. A-977-520/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08370-2023-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas P. Y. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 23SD20378 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 23S152395 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) (toliau kartu – ir Sprendimai) bei įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) iš naujo įvertinti, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
2. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, turėjęs nuo 2022 m. birželio 10 d. iki 2022 m. gruodžio 6 d. galiojusią Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą darbo pagrindu. Pareiškėjas dirbo betonuotoju, o (duomenys neskelbtini) į Lietuvą atvyko jo sutuoktinė su dukra ir pateikė dokumentus gauti leidimus nuolat gyventi kaip lietuvių kilmės asmenys. Pareiškėjas atsakovui 2022 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, tačiau atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 5 dalimi, priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, ir Sprendimą Nr. 2, kuriuo pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo šio sprendimo priėmimo 30 mėnesių.
2.2. Atsakovo Sprendimai priimti remiantis aplinkybe, jog pareiškėjas 2016–2021 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, tačiau Sprendimuose padaryta nepagrįsta išvada, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, nes atsakovas tinkamai neįvertino, jog tarnaudamas kariuomenėje pareiškėjas dirbo lentpjūvėje, nevykdė jokių karinių funkcijų, o pildydamas dokumentus nacionalinei vizai gauti neslėpė savo darbovietės bei nurodė politines pažiūras, jog nepalaiko Baltarusijos režimo bei Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje.
2.3. Atsakovo Sprendimai priimti taip pat tinkamai neįvertinus to, jog pareiškėjo sutuoktinė yra lietuvė ir ji pateikė dokumentus Lietuvos Respublikos pilietybei gauti, t. y. ji turės atsisakyti Baltarusijos Respublikos pilietybės. Atsakovas tinkamai neįvertino pareiškėjo šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje ir neatsižvelgė į tai, jog Sprendimais pareiškėjo šeima išskirta, o jo sutuoktinės sveikata nėra gera, todėl ši situacija gali turėti negrįžtamų pasekmių.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
4. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, kartu su prašymu užpildydamas klausimyną, kuriame nurodė, jog 2016–2021 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje (karinis dalinys Nr. (duomenys neskelbtini), būrio vadas). VSD 2023 m. vasario 3 d. pateikė neigiamą atsakymą į paklausimą dėl nacionalinės vizos pareiškėjui išdavimo, nurodydamas, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Atsakovas, atsižvelgęs į šią išvadą, priėmė Sprendimus, kartu tinkamai įvertinęs pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui nuo 2022 m. birželio 10 d. iki 2022 m. gruodžio 12 d. buvo išduota nacionalinė Lietuvos Respublikos viza, jis nuo 2022 m. birželio 22 d. dirbo Lietuvoje, o Lietuvoje taip pat gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir mažametė dukra (Baltarusijos Respublikos pilietės). Abi užsienietės Lietuvoje gyvena su išduotais nuolatiniais leidimais gyventi Lietuvos Respublikoje.
4.2. Skundo argumentai yra nepagrįsti, nes Sprendimai buvo priimti remiantis kompetentingos institucijos (VSD) išvada, o pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nepaneigia tai, jog jis nusistatęs prieš bet kokius karinius veiksmus bei tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, būdamas būrio vadu, dirbo lentpjūvėje. Aplinkybė, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikos ginkluotosiose pajėgose tarnavo nuo 2016 iki 2021 metų, ypač atsižvelgiant į darbo laikotarpį bei į tai, kad tarnyba baigta tik prieš dvejus metus (neseniai), nepaneigia grėsmės valstybės saugumui. Išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui padaryta įvertinus visas reikšmingas ginčo faktines aplinkybes.
4.3. Nepagrįsti skundo teiginiai, jog Sprendimai priimti tinkamai neįvertinus, kad pareiškėjo žmona yra lietuvių kilmės asmuo ir gyvena Lietuvoje su leidimu gyventi nuolat, kaip ir mažametė jų dukra. Atsakovas 2023 m. birželio 6 d. pateikė pakartotinę konsultaciją VSD įvertinti tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir jo mažametė dukra, bet 2023 m. birželio 16 d. iš VSD gautas taip pat neigiamas atsakymas – pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Duomenys apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius pareiškėjo šeimos narius buvo įvertinti sprendžiant klausimą dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino nustatymo. Pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas laikytinas proporcingu, priimtu atsižvelgus į galimas grėsmes valstybės saugumui, o Sprendimais pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Šengeno erdvę.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo, grįsdamas atsiliepimą į skundą iš esmės analogiškais argumentais kaip atsakovas, akcentavo, jog įvertinus pareiškėjo tarnybos 2016–2021 metais Baltarusijos Respublikos kariuomenėje faktą ir konstatavus, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Sprendimai pripažintini pagrįstais ir teisėtais.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. Y. skundą.
8. Teismas, vertindamas Sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, nurodė, jog atsakovas turėjo pagrindą priimti Sprendimus remdamasis VSD surinktais duomenimis, nes VSD išvadoje pateikta informacija leidžia spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, geopolitinę situaciją ir VSD atliktą vertinimą, teismas atmetė pareiškėjo argumentus ir pripažino, jog, nepaisant jo karinės tarnybos pobūdžio ar ryšių aktualumo ginčo metu, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo ryšiai su Baltarusijos tarnybomis yra išnykę.
9. Teismo vertinimu, pareiškėjas, pasirinkdamas tarnybą pagal kontraktą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, žinojo, kad kariškiams keliami itin griežti reikalavimai, o kariuomenės politika nėra autonomiška – ją formuoja aukščiausia Baltarusijos valdžia, t. y. jis privalo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą politiką. Teismas sprendė, kad tai patvirtina, jog pareiškėjas, gavęs nacionalinę vizą, gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo, o tai pagrįstai vertintina kaip grėsmė Lietuvos saugumui, ypač šioje geopolitinėje situacijoje.
10. Teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas klausimyne nurodė, kad palaiko ryšius su A. S. (saugyklos technikas, viršininkas, viršila arba vyresnysis leitenantas), todėl tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su kariuomenėje ir (ar) kitose tarnybose dirbančiais ir kitais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pavyzdžiui, su kartu tarnavusiais asmenimis) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Be to, teismo vertinimu, svarbu tai, kad nuo pareiškėjo tarnybos kariuomenėje pabaigos iki kreipimosi išduoti nacionalinę vizą (2022 m. gruodžio 12 d.) yra praėję nedaug laiko.
11. Teismas taip pat nurodė, jog aplinkybė, kad pareiškėjui buvo paskirta administracinė nuobauda už užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje, vykimo per Lietuvos Respubliką tranzitu ar išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimą (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 str.), patvirtina, kad pareiškėjas nėra linkęs elgtis teisėtai bei sąžiningai, laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų, todėl yra pagrindas teigti, kad pareiškėjo buvimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje ir ateityje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
12. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, todėl Sprendimas Nr. 1 pripažintinas pagrįstu ir teisėtu.
13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus dėl Sprendimo Nr. 2, akcentavo, jog šis sprendimas buvo priimtas atsakovui atsižvelgus į VSD išvadoje nurodytą uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą ir siūlomą uždraudimo terminą (penkeri metai), pareiškėjo šeiminius, ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje. Šiuo aspektu teismas nurodė, jog pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, kurios galiojimo laikas nuo 2022 m. birželio 10 d. iki 2022 m. gruodžio 6 d., tačiau, turėdamas galiojančią nacionalinę vizą, pareiškėjas dažnai išvykdavo į Baltarusiją, todėl jis nėra nutraukęs ryšių su Baltarusija. Be to, teismas pažymėjo, jog Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir duktė, kurios yra Baltarusijos Respublikos pilietės, joms išduoti leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantys iki (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas, nuspręsdamas uždrausti pareiškėjui 30 mėnesių uždrausti į Lietuvą, nustatė trumpesnį terminą, nei galima nustatyti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui, ir trumpesnį nei siūlė VSD. Teismo vertinimu, pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvoje, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas.
14. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog pareiškėjui pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, todėl Sprendimas Nr. 2 yra pagrįstas ir teisėtas.
15. Teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį atlikti veiksmus pažymėjo, jog teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o tik įpareigoja iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Teismo vertinimu, VSD išvada nėra galutinis sprendimas nacionalinės vizos išdavimo procese, todėl vertintina kaip tarpinis dokumentas, kuris pareiškėjui nesukelia teisinių padarinių, o tik detalizuoja informaciją, kurios atsakovas prašė iš VSD, siekdamas priimti galutinį sprendimą. Dėl to, teismo vertinimu, reikalavimas dėl įpareigojimo VSD iš naujo įvertinti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.
III.
16. Pareiškėjas P. Y. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą, o netenkinus šio prašymo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo dalį dėl Sprendimo Nr. 2 ir sutrumpinti draudimo jam (pareiškėjui) atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki minimalaus.
17. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo argumentais ir pripažino, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo tarnybos civilinio, o ne karinio pobūdžio (pareiškėjui dirbus lentpjūvėje ir jį formaliai laikius būrio vadu, jam suteikus žemiausią laipsnį (viršila), kurio specifikos pirmosios instancijos teismas nesuprato), pareiškėjo pažiūrų į geopolitinę situaciją bei tai, jog jam nepalanki išvada yra kildinama iš teisėtos veiklos.
17.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo šeiminių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl nepagrįstai pripažino, jog draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra proporcingas. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjo sutuoktinė yra lietuvių kilmės asmuo, pateikęs dokumentus gauti pilietybę, šiuo metu ji su mažamete dukra gyvena Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas turi darbą Lietuvoje. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo visapusiškai įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas yra pagrįstas ir proporcingas.
17.3. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėjui nepalankūs Sprendimai buvo priimti jo neapklausus ir nesudarius galimybės apsiginti, tokiu būdu pažeidus gero administravimo principą ir pareiškėjo teisę būti išklausytam.
18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
19. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į atsakovo nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo karine tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, bei VSD išvadą, patvirtinančią grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo argumentai dėl jo tarnybos ir ryšių neaktualumo ar geopolitinių pažiūrų nepaneigia pagrįstos rizikos, jog jis gali būti išnaudotas Baltarusijos tarnybų vykdyti užduotis, nukreiptas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Apeliacinio skundo argumentai taip pat nepaneigia ginčo išvados, jog pareiškėjas 2016–2021 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, todėl jis pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui.
19.2. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, tinkamai įvertino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą bei nustatyto termino proporcingumą. Atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, vadovavosi aktualiu teisiniu reguliavimu bei atsižvelgė į pareiškėjo šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, atliko individualų tyrimą, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, pagrįstai pripažino pareiškėjo argumentus atmestinais.
20. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
21. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijami Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, bei teigia, jog apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
22. Bylos esminis dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 23SD20378 (Sprendimo Nr. 1), kuriuo pareiškėjui P. Y. atsisakyta išduoti nacionalinę vizą (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p.), ir 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 23S152395 (Sprendimo Nr. 2), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (Įstatymo 133 str. 5 d.), pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat yra suformulavęs reikalavimą įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį VSD iš naujo įvertinti, ar jis (pareiškėjas) kelia grėsmę valstybės saugumui.
23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, Sprendimus pripažino pagrįstais ir teisėtais, nurodydamas, jog pareiškėjo karinės tarnybos 2016–2021 metais Baltarusijos Respublikos kariuomenėje faktas patvirtina, jog jis gali turėti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams prieštaraujančių ryšių bei būti išnaudotas Baltarusijos tarnybų vykdyti užduotis Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių, t. y. Sprendime Nr. 2 yra nustatytas proporcingas terminas.
24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jo (pareiškėjo) grėsmės valstybės saugumui, tinkamai neįvertino jo atliktos karinės tarnybos pobūdžio ir visų bylos įrodymų, o draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą pripažino proporcingu tinkamai neįvertinęs pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į apeliacinius skundus pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo apeliacinį skundą atmesti.
25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia naujais įrodymais, pateiktais kartu su apeliaciniu skundu, t. y. darbo knygelės nuorašu (pateiktu kartu su vertimu), išrašu iš Karinio dalinio Nr. (duomenys neskelbtini) vado įsakymo Nr. 230, uždarosios akcinės bendrovės „Vedu“ direktoriaus L. G., O. K., L. B., D. G. ir V. G. rekomendacijomis. Pareiškėjas prašo šiuos įrodymus pridėti prie bylos.
27. Nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų pridėjimo prie bylos ir jų vertinimo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pirmiausia pažymėtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
28. ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.
29. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo tiek savo iniciatyva, tiek ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, įrodymų pridėjimo prie bylos, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2014 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Duraliyski prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 45519/06).
30. Konvencijos 6 straipsnis užtikrina teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau jis nenustato jokių taisyklių, reguliuojančių įrodymų priimtinumą, kas pirmiausia yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas. Klausimas, į kurį derėtų atsakyti, – ar visas procesas, įskaitant ir tai, kaip įrodymai buvo gauti, buvo teisingas (EŽTT 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Galstyan prieš Armėniją, pareiškimo Nr. 25465/15). Tačiau, kaip minėta, teismas, rinkdamas įrodymus, turi vadovautis įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje.
31. Atsižvelgiant į EŽTT praktikoje nustatytus reikalavimus, kai sprendžiama dėl įrodymų pridėjimo prie bylos, ir vertinant, ar konkretūs įrodymai susiję su byla, svarbu nustatyti, kokie yra pareikšto reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai. Ginčo administracinėje byloje ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai, todėl įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingas konkrečias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1373/2010; kt.).
32. Pareiškėjas, grįsdamas prašymą pridėti prie bylos naujus įrodymus, teigia, jog būtinybė apeliacinės instancijos teisme pateikti darbo knygelės nuorašą (su vertimu) kilo dėl to, kad jis Lietuvos Respublikoje su savimi darbo knygelės neturėjo, užtruko laiko šią knygelę surasti, pristatyti į Lietuvos Respubliką bei išversti į valstybinę kalbą. Pareiškėjas dėl rekomendacijų pridėjimo prie bylos teigia, jog būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, siekiant paneigti teiginius dėl pareiškėjo pažeidžiamumo dėl jo ryšių su A. S., su kuriuo kartu dirbo lentpjūvėje. Pareiškėjas dėl išrašo iš karinio dalinio vado įsakymo pridėjimo prie bylos nurodo, jog šiuo įrodymu paneigiama informacija, kad jis buvo vyresnysis leitenantas, nes iš tiesų pareiškėjas buvo viršila, o šio dokumento negalėjo gauti, nes jo neturėjo ir privalėjo samdyti advokatę Baltarusijos Respublikoje, kad ji šį išrašą gautų.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas dėl darbo knygelės nuorašo (su vertimu) ir išrašo iš karinio dalinio vado įsakymo pateikimo apeliacinės instancijos teisme nurodė pakankamai objektyvių priežasčių, susijusių su šių įrodymų rinkimu užsienio valstybėje, jų vertimu bei pristatymu į Lietuvos Respubliką, dėl to galima pagrįstai manyti, jog jis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neturėjo galimybės pateikti šiuos įrodymus. Todėl siekiant visapusiškai ir teisingai išnagrinėti šią bylą, jo prašymas yra tenkinamas ir šie įrodymai (darbo knygelės nuorašas (su vertimu) ir išrašas iš karinio dalinio vado įsakymo) pridedami prie bylos ir vertinami kartu su kitais byloje surinktais įrodymais.
34. Pareiškėjo prašymas pridėti prie bylos minėtų asmenų rekomendacijas ir jas vertinti kartu su kitais įrodymais netenkinamas, nes pareiškėjas, siekdamas įrodinėti savo skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių Sprendimai turėtų būti panaikinti, turėjo galimybę teikti tokio pobūdžio rekomendacijas pirmosios instancijos teismui, kuris bylą nagrinėjo iš esmės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad proceso šalys ne tik turi įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą ir 56 straipsnio 2 ir 5 dalis, proceso šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (ABTĮ 57 str.). Tai reiškia, kad proceso šalys įrodymus turi pateikti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
35. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai svarbių aplinkybių, dėl kurių jis negalėjo pateikti minėtų rekomendacijų pirmosios instancijos teismui, kai jis ginčijo atsakovo ir VSD išvadas dėl jo (pareiškėjo) ryšių bei pažeidžiamumo, kad pateikti šiuos įrodymus būtinybė iškilo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina ir tai, kad rekomendacijas surašė asmenys, kurie nėra atsakingi už Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimą, rekomendacijose nėra nurodyta jokių duomenų, susijusių su pareiškėjo karine tarnyba ir jo ryšiais Baltarusijoje, kitomis aplinkybėmis, kurios teisiškai yra reikšmingos sprendžiant, ar pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia (gali kelti) grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nustatydamas aplinkybę, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, akcentuoja, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
37. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
38. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 str. 1 d.), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
39. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo (pareiškėjo) buvimo Lietuvoje keliamos grėsmės Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat ir į Baltarusijos autokratinio režimo keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, šio autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumą ir vykdomas provokacijas prieš Lietuvos Respubliką.
40. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. gruodžio 12 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti nacionalinę vizą, nes jis yra valstybės, nurodytos Vizų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (redakcija, galiojusi nuo 2021 m. balandžio 17 d. iki 2022 m. gruodžio 12 d.), (toliau – ir Tvarkos aprašas) 14 priede (šiuo atveju – Baltarusijos Respublikos), pilietis, dėl kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkauja juridinis asmuo arba kuris vyksta į Lietuvos Respubliką ilgalaikiam buvimui (Tvarkos aprašo 70.19 p.).
41. Pareiškėjas, teikdamas atsakovui prašymą išduoti nacionalinę vizą, taip pat 2022 m. gruodžio 12 d. užpildė klausimyną, kuriame inter alia (be kita ko) nurodė, jog Baltarusijos Respublikoje 2016–2021 metais dirbo karininku, būrio vadu, yra atlikęs karinę tarnybą (būrio vadas, karinis dalinys Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerijos kariuomenė) bei palaiko ryšius su asmeniu, kuris dirba ar praeityje dirbo NATO ar Europos Sąjungai nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose (A. S., saugyklos technikas, viršininkas, praporščikas, (duomenys neskelbtini)).
42. Atsakovas, įvertinęs šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, ginčijamais Sprendimais atsisakė pareiškėjui išduoti vizą (Sprendimas Nr. 1) ir uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką (Sprendimas Nr. 2), nes pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Atsakovas šią ginčo išvadą grindė trečiojo suinteresuoto asmens VSD pateiktu vertinimu (VSD 2023 m. vasario 3 d. tarnybinis pranešimas Nr. (10)-4Ž-522 ir VSD 2023 m. birželio 2 d. išvada Nr. 18-6132).
43. Pagal bylos duomenis, VSD atliko vertinimą, atsižvelgdamas į geopolitinę situaciją, į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, ir nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos kariuomene. Atsakovas, priimdamas Sprendimus, įvertino VSD pateiktus duomenis ir išvadas, taip pat ir pareiškėjo individualią situaciją, t. y. įvertino jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius, taip pat pareiškėjo išsakytą nuomonę dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir dėl Krymo priklausomumo. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje faktas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl karinės tarnybos privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią, todėl jis ir ateityje, gavęs nacionalinę vizą bei būdamas Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų vykdyti užduotis.
44. Vertinant Sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, jog užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD (Įstatymo 4 str. 4 d.). Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
45. Teismų praktikoje nurodoma kad kompetentinga institucija bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, t. y. pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-903-552/2022; kt.).
46. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.).
47. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.).
48. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
49. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl fakto, jog pareiškėjas 2016–2021 metais tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, t. y. jo veikla buvo susijusi su Baltarusijos Respublikos karinėmis pajėgomis.
50. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl jo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pobūdžio, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog nepaisant to, kad asmuo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje ėjo nekarinio pobūdžio pareigas, reikšminga aplinkybe sprendžiant dėl grėsmės valstybės saugumui pripažintina tai, jog šis asmuo buvo susijęs darbo (tarnybos) santykiais su Baltarusijos Respublikos karinėmis pajėgomis, t. y. turi ryšių su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais (žr., pvz., 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023; kt.).
51. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo ryšiai, susiklostę jam tarnavus Baltarusijos Respublikoje kariuomenėje, nepaisant jo tarnybos pobūdžio, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą šios valstybės žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, nes atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie šį asmenį, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis. Šią išvadą teisėjų kolegija daro taip pat įvertinusi tai, jog nuo pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje praėjo itin trumpas laiko tarpas (tarnyba baigta 2021 metais), dėl to šiame geopolitiniame kontekste iš pareiškėjo tarnybos kylantys ryšiai gali aktualizuotis, nes Baltarusijos Respublikos žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai gali siekti verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Taigi dėl savo ankstesnės tarnybos bei ryšių su Baltarusijos pareigūnais pareiškėjas tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2392-552/2023; kt.).
52. Vertindama pareiškėjo argumentus, jog sprendžiant dėl jo tarnybos pobūdžio nebuvo tinkamai atsižvelgta į tai, kad jis dirbo civilinio pobūdžio darbus lentpjūvėje ir formaliai buvo laikomas būrio vadu, jam suteikus žemiausią laipsnį (viršila), teisėjų kolegija taip pat pažymi tai, jog asmens ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama bei grėsmę nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Tai reiškia, jog pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ar kitose jėgos struktūrose dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; kt.).
53. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog kaip 2022 m. gruodžio 12 d. užpildytame klausimyne nurodė pats pareiškėjas, jis palaiko ryšius su asmeniu, kuris dirba ar praeityje dirbo NATO ar Europos Sąjungai nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose (A. S., saugyklos technikas, viršininkas, praporščikas, 1994 m.).
54. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo argumentų, jog sprendžiant dėl jo grėsmės valstybės saugumui nebuvo tinkamai įvertintos jo geopolitinės pažiūros, t. y. jog jis nepalaiko Baltarusijos Respublikos ar Rusijos Federacijos veiksmų. Pažymėtina, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kurios objektyviai paliudytų pareiškėjo vertybinę poziciją ar priešiškumą šių valstybių politikai. Kita vertus, pareiškėjo atsakovui išreikštas pažiūros į geopolitinę situaciją nesudaro pagrindo paneigti jo nustatytų ryšių bei egzistavusio lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai, kurį pareiškėjas privalėjo demonstruoti atlikdamas tarnybą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1149-968/2024; kt.).
55. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo daryti priešingą išvadą dėl pareiškėjo ryšių ir keliamos grėsmės valstybės saugumui atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog, viena vertus, kaip matyti iš šioje nutartyje bei skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų, byloje esmine aplinkybe, sudariusią pagrindą daryti ginčo išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, buvo pripažintas pareiškėjo karinės tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje faktas. Pareiškėjo pateikti nauji įrodymai nepaneigia jo tarnybos kariuomenėje (Karinis dalinys (duomenys neskelbtini), būrio vadas) ir nesudaro pagrindo abejoti kompetentingų institucijų padaryta išvada dėl pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui. Be to, pažymėtina, kad iš Karinio dalinio Nr. (duomenys neskelbtini) vado įsakymo Nr. 230 išrašo matyti, jog pareiškėjas (apsaugos ir aprūpinimo kuopos būrio vadas) išleistas į atsargą, pasibaigus terminuotos sutarties dėl karinės tarnybos galiojimui, išbrauktas iš karinio dalinio personalo sąrašų ir nukreiptas į Gardino srities Smurgainių karinį komisariatą įsiregistruoti į karinę apskaitą.
56. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog individualizuota situacija, kai Baltarusijos Respublikos pilietis, pabaigęs privalomąją karo tarnybą, pasirenka tarnauti pagal sutartį kariuomenėje, pagrįstai leidžia tvirtinti apie tokio asmens lojalumą diktatoriškos valstybės valdžiai, o dabartinės situacijos Lietuvos kaimynystėje kontekste yra pakankamas pagrindas vertinimui, kad toks asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudojamas žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, todėl kelia grėsmę nacionaliniam saugumui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2111-415/2023).
57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; kt.). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
58. Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; kt.).
59. Apibendrindama aptartas faktines ir teisines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo abejoti, jog atsakovas turėjo faktinį bei teisinį (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p. ir 133 str. 5 d.) pagrindus priimti Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, todėl šie Sprendimai dėl išdėstytų motyvų pripažintini pagrįstais ir teisėtais.
60. Šią išvadą teisėjų kolegija daro inter alia atsižvelgusi ir tai, jog sprendžiant grėsmės valstybės saugumui klausimą iš esmės analogiškos pozicijos nuosekliai laikomasi aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2177-815/2023; 2023 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2391-415/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2381-1047/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.).
61. Nepripažintini pagrįstais pareiškėjo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Sprendžiant dėl pareiškėjo cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 reikšmės ginčo atveju, nustatyta, jog šioje byloje asmuo nebuvo susijęs su užsienio valstybės karinėmis pajėgomis nuo 2002 metų, tačiau nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra daroma įvertinus jo tarnybos aktualumą laiko požiūriu (2016–2021 metai). Analogiškai pasisakytina ir apie pareiškėjo cituojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2285-1047/2023, kurioje praėjęs laikotarpis nuo atliktos karinės tarnybos buvo keturiolika metų. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo nurodomos bylos nesutampa fakto požiūriu, dėl to nėra pagrindo jomis vadovautis vertinant pareiškėjo situaciją.
62. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino jo ryšių su Lietuvos Respublika, todėl Sprendimai yra neteisėti. Pareiškėjas akcentuoja savo šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, teigdamas, jog šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti ginčo išvada dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, o Sprendimai gali lemti santuokos nutraukimą bei šeimos iširimą.
63. Vertindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog šiuo atveju pareiškėjas siekė gauti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą ne šeimos susijungimo pagrindu, o darbo pagrindu. Nepaisant to, kaip matyti iš ginčijamų Sprendimų, spręsdamas dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, atsakovas inter alia taip pat vertino pareiškėjo šeiminius ryšius bei nustatė, jog vertindamas pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatė, jog pareiškėjo sutuoktinė yra Baltarusijos Respublikos pilietė (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), sutuoktinė yra lietuvių kilmės asmuo), jo mažametė dukra taip pat Baltarusijos Respublikos pilietė (gimė (duomenys neskelbtini)), tiek pareiškėjo sutuoktinė, tiek jo mažametė dukra nuo (duomenys neskelbtini) yra deklaravusios gyvenamąją vietą Lietuvoje, turi galiojančius leidimus nuolat gyventi (galioja iki (duomenys neskelbtini)).
64. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; kt.).
65. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui jo ryšiai, suponuojantys pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos tarnybų atžvilgiu yra pripažintini reikšmingesne aplinkybe nei jo šeiminiai ryšiai, esantys Lietuvos Respublikoje, kurie nėra pakankamai stiprūs, kad galėtų pateisinti buvimą Lietuvos Respublikoje ir paneigti nustatytą realią ir bylos duomenimis pagrįstą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (šiuo aspektu žr. 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2294-525/2023; kt.).
66. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjo Sprendime Nr. 2 nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino neproporcingumo, pirmiausia pažymėtina, kad atsakovas Sprendimu Nr. 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, o pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
67. Pavyzdiniai kriterijai, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, yra įtvirtinti Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka).
68. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (1 p.) bei užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (2 p.).
69. Šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, atsižvelgė į VSD 2023 m. birželio 4 d. išvadą Nr. 18-6132, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, VSD prašius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus. Atsakovas įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
70. Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo Nr. 2, šiuo atveju atsakovas atsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punkte įtvirtintą taisyklę, susijusią su perpus trumpesnio (nei dešimt metų) laikotarpiu nustatymu bei, atsižvelgdamas į Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtintus protingumo bei proporcingumo principus, uždraudė pareiškėjui atvykti perpus trumpiau, nei to prašė VSD, t. y. 30 mėnesių, o ne penkerius metus.
71. Atsižvelgdama į aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei į tai, jog atsakovas šiuo atveju sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti šia atsakovo išvada bei ją patvirtinančiais pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką termino proporcingumo. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai reikšmingų argumentų, sudarančių pagrindą sutikti su jo pozicija ir nustatytą terminą dar labiau sutrumpinti.
72. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstamą proporcingą terminą asmenims, turintiems šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.).
73. Pareiškėjas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog pareiškėjui nepalankūs Sprendimai buvo priimti jo neapklausus ir nesudarius galimybės apsiginti, tokiu būdu pažeidus gero administravimo principą ir pareiškėjo teisę būti išklausytam.
74. Vertindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Akcentuotina, kad pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, pateikti įrodymus, tačiau pareiškėjo pateikti paaiškinimai ir įrodymai nepaneigė Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo.
75. Įvertinus, jog šiuo atveju pareiškėjas viso teisminio proceso metu turėjo galimybę teikti paaiškinimus bei ginčyti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens padarytas išvadas, o patikrinus šių argumentų pagrįstumą, nenustatytas pagrindas pareiškėjo argumentus pripažinti pagrįstais, darytina išvada, kad byloje nustatytų aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjo pagrindinės administravimo procedūros nebuvo pažeistos ir nėra jokio pagrindo panaikinti Sprendimus, vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
76. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso teisės normas, priėmė motyvuotą ir teisingą sprendimą tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria :
Pareiškėjo P. Y. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė