Administracinė byla Nr. I2-2735-394/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00057-2023-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.17; 55.1.1; 55.1.3

 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. liepos 4 d.

Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. ir nepilnamečių A. K. bei D. K., atstovaujamų įstatyminės atstovės E. K., patikslintą skundą atsakovui Pakruojo rajono savivaldybės merui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėjos A. K. ir nepilnametės A. K. bei D. K., atstovaujamos įstatyminės atstovės E. K. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamos panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės mero Sauliaus Margio 2022 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. S-4706, įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybės merą Saulių Margį, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 3 punktu įgyvendinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.141 straipsnio 1 dalyje, 3.161 straipsnio 4 dalyje, 3.185 straipsnyje, 3.189 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įstatymines nuostatas ir vadovaujantis išimtinai prioritetiniais vaikų interesais priimti naują sprendimą.

Patikslintame skunde pareiškėjos nurodė, kad pareiškėja A. K. savarankiškai, o A. K. ir D. K. per savo įstatyminę atstovę, 2022 m. spalio 28 d. kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybės tarybą prašydamos atleisti jas nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio sumokėjimo už 2021 m. bei atleisti nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio mokėjimo iki to laiko, kol jos pradės gauti savarankiškas pajamas ir turės galimybes mokėti valstybės mokesčius savarankiškai. Į pateiktus prašymus buvo atsakyta vienu bendru 2022 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. S-4706. Pareiškėjos nesutinka su priimtu sprendimu ir nurodo, kad tiek pilnametė, tiek nepilnametės pareiškėjos yra turto, gauto kaip išlaikymas, savininkės, už kurį yra nustatyta pareiga mokėti valstybės nustatytus mokesčius. Pareiškėjos yra moksleivės, savarankiškų pajamų neturi, taip pat negauna pajamų ir iš turimo turto. Vaikų turtą uzufrukto teisėmis tvarko jų įstatyminė atstovė E. K.. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka, kad uzufruktorius turi nustatytą teisę (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Taigi įstatymas uzufruktoriui suteikia teisę vaikų turtą valdyti, naudoti bei disponuoti. Civilinėje teisėje įtvirtintas vaiko ir jo tėvų turto atskirumo principas, todėl vaikai yra savarankiški savo turto savininkai ir jų turtas nėra priklausomas nuo tėvų turto. Akivaizdu, kad vaikai yra savarankiški ir prievolių, susietų su jų turtu, vykdyme, o esant ribotam jų veiksnumui tas pareigas vykdo įstatyminiai atstovai uzufrukto teisėmis. Pakruojo rajono savivaldybės mero Sauliaus Margio atsakymas neteikti mokestinių lengvatų pareiškėjoms yra grindžiamas CK 3.185 straipsnio 1 dalimi. Minėtame straipsnyje nėra nustatyta pareiga uzufruktoriui savo lėšomis mokėti mokesčius už uzufrukto teisėmis valdomą, naudojamą ir disponuojamą uzufrukto davėjo turtą. Taigi, uzufruktorius, valdydamas, naudodamas ir disponuodamas vaikų turtu, turi iš jo gautomis pajamomis vykdyti ir su tuo turtu susijusias vaikų pareigas, tokias kaip mokesčių mokėjimas, nekilnojamojo turto remonto išlaidų apmokėjimas ir pan. Pakruojo rajono savivaldybės mero suformuota pozicija nėra paremta galiojančiomis teisės normomis, yra subjektyvi teisinės situacijos interpretacija, todėl neteisėta. Skundžiamame dokumente nėra jokių duomenų apie kitokią sprendimo priėmimo procedūrą, tuo tarpu Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144 patvirtinto Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų teikimo tvarkos aprašo III skyriaus 17 punkte nustatyta, kad savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl mokesčių lengvatų suteikimo ar nesuteikimo, Savivaldybės administracijos Finansų skyrius raštu apie tai praneša pareiškėjui, todėl mano, kad galimai buvo pažeista nustatyta sprendimo priėmimo tvarka, nes Savivaldybės meras ir Savivaldybės taryba yra atskiri savivaldos organai. Nurodo, kad šiuo atveju Pakruojo rajono savivaldybės meras, priimdamas sprendimą dėl klausimo, kurio sprendimas yra deleguotas Savivaldybės tarybai, viršijo savo įgaliojimus, todėl jo priimtas sprendimas yra negaliojantis.

Atsakovė Pakruojo rajono savivaldybė su pareiškėjų patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos A. K., A. K. ir D. K. per įstatyminę atstovę E. K. 2022 m. rugsėjo 15 d. kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybės administraciją su prašymu atleisti pareiškėjas nuo nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimo už 2021 metus bei atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo pareiškėjas iki to laiko, kol jos pradės gauti savarankiškas pajamas ir turės galimybę mokėti valstybės nustatytus mokesčius savarankiškai. Pakruojo rajono savivaldybės administracija 2022 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. S-3648 „Dėl prašymo atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio patikslinimo“ prašė patikslinti prašymą pagal patvirtintą formą ir kartu pateikti Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144 patvirtintame Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų teikimo tvarkos apraše nurodytus dokumentus. Pareiškėja A. K. 2022 m. spalio 28 d. patikslintu prašymu, A. K. ir D. K. per įstatyminę atstovę E. K. 2022 m. spalio 28 d. patikslintu prašymu kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybės tarybą dėl lengvatos suteikimo mokant nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės mokesčio už pareiškėjoms nuosavybės teisėmis priklausantį turtą, registro Nr. (duomenys neskelbtini). Pakruojo rajono savivaldybės administracija, išnagrinėjusi gautus pareiškėjų prašymus, pateikė 2022 m. gruodžio 8 d. atsakymą raštu Nr. S-4706 „Dėl prašymų suteikti lengvatą“, kuriame informuota, kad vadovaujantis Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144 patvirtinto Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų teikimo tvarkos aprašo 9.1 papunkčių, mokesčių lengvatos neteikiamos, jei asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius, informuota, kad pateiktas prašymas neatitinka aprašo nuostatų. Paprašyta atsiskaityti su valstybės ir / ar savivaldybių biudžetais už praėjusius mokestinius laikotarpius ir pateikti prašymus suteikti lengvatą už einamąjį mokestinį laikotarpį. Pagal pareiškėjų pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepakankamo atsiskaitymo su valstybės ir / ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymas, pareiškėjos skolingos valstybės ir / ar savivaldybių biudžetams, pinigų fondams: A. K. – 270,90 Eur, D. K. – 273,60 Eur, A. K. – 261,45 Eur. Atsiliepime paaiškino, kad Pakruojo rajono savivaldybės meras, neviršydamas savo įgaliojimų, pateikė pareiškėjoms 2022 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. S-4706 „Dėl prašymų suteikti lengvatą“, kuriame informavo, kad vadovaujantis Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-44 „Dėl nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Tvarkos aprašo 9.1 papunkčiu, mokesčių lengvatos neteikiamos, jei asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius, todėl pateiktas pareiškėjų prašymas neatitinka Tvarkos aprašo nuostatų. Paprašyta atsiskaityti su valstybės / ar savivaldybių biudžetais už praėjusius mokestinius laikotarpius ir pateikti prašymus suteikti lengvatą už einamąjį mokestinį laikotarpį. Pažymėjo, kad 2022 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. S-4706 „Dėl prašymų suteikti lengvatą“ yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjoms nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Pareiškėjų patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas byloje kilo dėl Pakruojo rajono savivaldybės mero 2022 m. gruodžio 8 d. rašto
Nr. S-4706 „Dėl prašymų suteikti lengvatą“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad A. K. ir A. K. bei D. K., atstovaujamos atstovės pagal įstatymą E. K., 2022 m. spalio 28 d. kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybės tarybą su patikslintu prašymu atleisti jas nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio sumokėjimo už 2021 metus bei atleisti nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio mokėjimo iki to laiko, kol pradės gauti savarankiškas pajamas ir turės galimybes mokėti valstybės nustatytus mokesčius savarankiškai. Pakruojo rajono savivaldybės meras 2022 m. gruodžio 8 d. rašte 
Nr. S-4706 (11.23E) „Dėl prašymų suteikti lengvatą“, atsiųstame E. K. nurodė, kad vadovaujantis Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144 patvirtinto Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų teikimo tvarkos aprašo 9.1 papunkčiu, mokesčių lengvatos neteikiamos, jei asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius; remiantis pateiktų žemės mokesčio deklaracijų duomenimis už 2021 m., kiekviena iš pareiškėjų turi žemės mokesčio nepriemoką už ankstesnius laikotarpius (kiekviena po 70,00 Eur); pareiškėjų pateikti prašymai neatitinka Tvarkos aprašyme nustatytų reikalavimų. Prašė atsiskaityti su valstybės ir / ar savivaldybių biudžetais už praėjusius mokestinius laikotarpius ir pateikti prašymus suteikti lengvatą už einamąjį mokestinį laikotarpį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016).

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjų skundžiamas raštas Nr. S-4706 „Dėl prašymų suteikti lengvatą“ yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjoms nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Pareiškėjos į Pakruojo rajono savivaldybės tarybą kreipėsi su prašymu atleisti jas nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio sumokėjimo už 2021 metus bei atleisti nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio mokėjimo iki to laiko, kol jos pradės gauti savarankiškas pajamas ir turės galimybes mokėti valstybės nustatytus mokesčius savarankiškai.

Skundžiamu raštu Pakruojo rajono savivaldybės meras nurodė, kad mokesčių lengvatos neteikiamos, jei asmenys turi įsiskolinimų valstybės ir / ar savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius bei pateikė įsiskolinimo dydžius. Įvertinęs teisės aktų reglamentavimą bei surinktus duomenis nurodė, kad pareiškėjų pateikti prašymai neatitinka tvarkos apraše nustatytų reikalavimų.

Teismas, įvertinęs skundžiamą raštą, sprendžia, jog iš jo turinio suprantama, kad pareiškėjų prašymas yra netenkintas, nes jos neatitinka Pakruojo rajono savivaldybės tarybos tvarkos aprašo nustatytų mokestinių lengvatų teikimo tvarkos. Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144 patvirtinto Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų teikimo tvarkos aprašo 9 punktas reglamentuoja mokestinių lengvatų neteikimo atvejus, todėl skundžiamame rašte nurodytas konkretus Tvarkos aprašo punktas, kurio pagrindu atsisakyta pareiškėjoms suteikti mokestinę lengvatą.

Atsakovas rašte vartoja tokius žodžius kaip „informuojame“, „prašome“, „pažymime“, tačiau vengimas rašto tekste vartoti konstatuojamojo / sprendžiamojo pobūdžio žodžius nesudaro pagrindo skundžiamą raštą laikyti informacinio pobūdžio raštu. Pažymėtina, kad Pakruojo rajono savivaldybės meras įvertino pareiškėjų pateiktus dokumentus, išnagrinėjo juos iš esmės ir priėmė sprendimą, nurodė, kad pagal aprašytas aplinkybes daugiau pareiškėjų klausimo, susijusio su prašymu taikyti mokestinę lengvatą 2021 metams, nespręs. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, jog skundžiamas 2022 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. S-4706 „Dėl prašymų suteikti lengvatą“ sukelia pareiškėjoms teisines pasekmes, todėl negali būti laikomas informacinio pobūdžio, priešingu atveju šioje situacijoje pareiškėjoms nepagrįstai būtų apribota teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldybės tarybos kompetencija yra išimtinė ir paprastoji. Išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirta sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita, sprendimų dėl sumokėtų mokesčių, rinkliavų (ar jų dalies) kompensavimo tvarkos nustatymo ir šių kompensacijų teikimo savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas, subsidijų ir kompensacijų skyrimo naujas darbo vietas steigiančioms visų teisinių formų įmonėms tvarkos nustatymas atitinkamai keičiant savivaldybės biudžetą tais atvejais, kai lėšų tam nebuvo numatyta (Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktas).

Mero įgaliojimai numatyti Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnyje. Į mero kompetencijos ribas nepatenka Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencijai priskirta teisė priimti sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir kitų įstatymų nustatytų lengvatų skyrimo.

Pakruojo rajono savivaldybės tarybos 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T-144 patvirtinto Nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 1 punkte numatyta, kad Tvarkos aprašas nustato nekilnojamojo turto, žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatų teikimo pagal mokesčių mokėtojų prašymus tvarką Pakruojo rajono savivaldybėje.

Tvarkos aprašo 15 punkte numatyta, kad prašymus dėl lengvatų teikimo nagrinėja ir Savivaldybės tarybos sprendimų projektus dėl mokesčių lengvatų suteikimo rengia Savivaldybės administracijos Finansų skyrius. Jeigu nagrinėjant prašymą nustatoma, kad trūksta prašymui nagrinėti reikalingų duomenų ir / ar pateikti ne visi pagal Aprašą reikalingi dokumentai, Savivaldybės administracijos Finansų skyrius kreipiasi į asmenį dėl prašymo patikslinimo ir /ar papildomų dokumentų pateikimo.

Tvarkos aprašo 9.1 punkte numatyta, kad mokesčių lengvatos neteikiamos, jei asmenys turi įsiskolinimų valstybės ar Savivaldybės biudžetui už praėjusius mokestinius laikotarpius.

Minėto aprašo 17 punkte nurodyta, kad savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl mokesčių lengvatų suteikimo ar nesuteikimo, Savivaldybės administracijos Finansų skyrius raštu apie tai praneša pareiškėjui, apie suteiktą lengvatą informuoja ir Valstybinę mokesčių inspekciją.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog Pakruojo rajono savivaldybės meras 2022 m. gruodžio 8 d. priėmęs sprendimą Nr. S-4706 (11.23E), viršijo jam suteiktas įgaliojimų ribas, nes sprendimo suteikti ar nesuteikti asmeniui mokestinę lengvatą priėmimas priskirtas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai. Be to, ir aukščiau aptartoje tvarkoje, kurią patvirtino Pakruojo rajono savivaldybės taryba, nenumatyti atvejai, jog savivaldybės meras galėtų teikti atsakymą apie mokestinės lengvatos taikymą / netaikymą jos prašančiam asmeniui.

Pareiškėjos nurodo, kad uzufruktorius, valdydamas, naudodamas ir disponuodamas vaikų turtu, turi iš jo gautomis pajamomis vykdyti ir su tuo turtu susijusias vaikų pareigas, todėl Pakruojo rajono savivaldybės mero pozicija nesuteikti mokestinių lengvatų nėra paremta galiojančiomis teisės normomis.

CK 3.185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Tėvų uzufrukto teisė negali būti įkeista, parduota ar kitokiu būdu perleista ar suvaržyta, iš jos taip pat negali būti išieškoma.

CK 4.141 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Uzufruktoriaus pareigos numatytos CK 4.144 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms bei gaunamoms iš jo pajamoms uzufruktorius privalo mokėti mokesčius bei kitas su uzufrukto objektu susijusias įmokas, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitaip (CK 4.144 straipsnio 2 dalis). Uzufruktas nėra atlygintinis, tačiau uzufruktorius privalo uzufrukto objektu rūpintis kaip geras šeimininkas (bonus pater familias), jį išlaikyti ir remontuoti, kiek tai būtina objekto normaliai būklei užtikrinti, mokėti mokesčius, jeigu sutartis arba įstatymas nenustato kitaip (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2007).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, teismas atmeta pareiškėjų argumentą, jog uzufruktoriui pareiga mokėti mokesčius už uzufrukto teise naudojamą turtą kyla tik tuomet, kai iš jo yra gaunamos pajamos. Pareiškėjų motina, uzufrukto teisėmis valdanti nepilnamečių dukrų nekilnojamąjį turtą, privalo jį išlaikyti, o kartu mokėti ir su tuo susijusius, įstatyme numatytus mokesčius. 

Pagrindinės administracinių sprendimų priėmimo nuostatos numatytos VAĮ 10 straipsnyje. Viešojo administravimo subjektai administracinius sprendimus gali priimti savo iniciatyva arba gavę asmenų prašymus ar skundus. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta (10 straipsnio 5 dalis): atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

Pažymėtina, kad institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šias VAĮ nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).

Pareiškėjos patikslintais skundais prašė atleisti jas nuo nekilnojamojo turto ir žemės mokesčio mokėjimo už 2021 metus. Atsakovas skundžiame rašte nurodė, kad prašo pareiškėjų atsiskaityti su valstybės ir / ar savivaldybių biudžetais už praėjusius mokestinius laikotarpius ir pateikti prašymus suteikti lengvatą už einamąjį mokestinį laikotarpį.

Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti. Pakruojo rajono savivaldybės tarybos patvirtintas Tvarkos aprašas nenumato, jog prašymas taikyti mokestinę lengvatą gali būti teikiamas tik už einamąjį laikotarpį. Be to, minėto Tvarkos aprašo 2 priede nurodyta, kad asmuo, teikdamas prašymą dėl žemės mokesčio lengvatos suteikimo, turi nurodyti laikotarpį, už kurį prašoma suteikti lengvatą, todėl nėra aišku, kuo remiantis atsakovas sprendė, jog pareiškėjos turėtų kreiptis į savivaldybės tarybą su prašymu dėl mokestinės lengvatos taikymo tik už einamąjį mokestinį laikotarpį, ar ir ankstesnį laikotarpį nei tas, už kurį prašo suteikti mokestinę lengvatą.

Atsakovas skundžiamame rašte nurodė, kad 2021 m. žemės mokesčio deklaracijų duomenimis kiekviena iš pareiškėjų turi žemės mokesčio nepriemoką už ankstesnius laikotarpius po 70 Eur. Iš pateiktų duomenų nėra galima suprasti, ar susidaręs įsiskolinimas yra tik už 2021 metus, už kuriuos pareiškėjos ir prašo taikyti mokestinę lengvatą.

Pareiškėjos į Pakruojo rajono savivaldybę kreipėsi pateikdamos tris atskirus prašymus. Pažymėtina, jog kreipimosi dieną pareiškėja A. K. buvo 19 metų amžiaus, t. y. pilnametė, o A. K. ir D. K. nepilnametės, atstovaujamos įstatyminės atstovės. Iš pateikto atsakymo nėra aišku, kodėl visų trijų pareiškėjų atsakymai buvo nagrinėjami kartu, ar nustatytos aplinkybės sutapo. Iš skundžiamo rašto nėra aišku, kodėl A. K. situacija įvertinta kaip nepilnametės, neanalizuota ir nevertina, ar jai gali būti taikytinos tos pačios teisės normos, kurios taikytinos nepilnametėms pareiškėjoms.

Teismas, įvertinęs skundžiamą Pakruojo rajono savivaldybės mero 2022 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. S-4706 (11.23 E) „Dėl prašymų suteikti lengvatą“ sprendžia, jog skundžiamas aktas priimtas viršijus įstatymuose numatytus įgaliojimus, be to, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatų, todėl yra naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Pareiškėjos patikslintu skundu prašė įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybės merą Saulių Margį remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 3 punktu įgyvendinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.141 straipsnio 1 dalyje, 3.161 straipsnio 4 dalyje, 3.185 straipsnyje, 3.189 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įstatymine nuostatas ir vadovaujantis išimtinai prioritetiniais vaikų interesais priimti naują sprendimą.

2022 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. S-4706 priėmė Pakruojo rajono savivaldybės meras, kuris viršijo jam įstatymuose numatytus įgaliojimus ir negalėjo priimti tokio sprendimo, todėl panaikinus skundžiamą raštą, pareiškėjų reikalavimas įpareigoti būtent Pakruojo rajono savivaldybės merą priimti naują sprendimą atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, jog panaikinus skundžiamą raštą pareiškėjų 2022 m. spalio 28 d. patikslintus prašymus išnagrinėti ir priimti sprendimą turi savivaldybės taryba jai suteiktų įgaliojimų ribose.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjos patikslintu skundu prašė priteisti sumokėtą žyminį mokestį. Byloje pateikti duomenis, jog 2023 m. sausio 24 d. sumokėtas 30 Eur dydžio žyminis mokestis. Pareiškėjos kėlė du reikalavimus, t. y. panaikinti skundžiamą 2022 m. gruodžio 8 d. raštą ir įpareigoti Pakruojo rajono savivaldybės merą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų patikslintus prašymus. Teismas pareiškėjų patikslintą skundą tenkino iš dalies, panaikino skundžiamą 2022 m. gruodžio 8 d. raštą, o likusioje dalyje patikslintą skundą atmetė, pareiškėjos įgijo teisę į 50 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, pareiškėjoms priteistinas 15 Eur sumokėtas žyminis mokestis. Byloje esantis Perlas Finance mokėjimo kvitas patvirtina, jog žyminio mokesčio mokėjimą atliko pareiškėja A. K., todėl žyminio mokesčio dalis priteistina jai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -87  straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų A. K., nepilnamečių A. K. ir D. K., atstovaujamų įstatyminės atstovės E. K., patikslintą skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Pakruojo rajono savivaldybės mero 2022 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. S-4706 (11.23E) „Dėl prašymų suteikti lengvatą“.

Priteisti A. K. iš atsakovo Pakruojo rajono savivaldybės mero 15,00 Eur žyminio mokesčio.

Likusioje dalyje patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėjai                                        Žanas Kubeckas

Arvydas Martinavičius

                                        Jarūnė Sedalienė