Administracinė byla Nr. A-1714-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07876-2013-7
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos teismo ekspertizės centrui dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (I t., b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 51–53), prašydamas:
1) panaikinti Lietuvos teismo ekspertizės centro kvalifikacijos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nepratęsta teismo eksperto kvalifikacija eismo įvykių tyrimo srityje;
2) panaikinti Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – ir LTEC) direktorės 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. S-1183.
Pareiškėjas paaiškino, kad Komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo dėl pareiškėjo atliekamų ekspertizių netinkamos kokybės priėmimui esminės įtakos turėjo recenzentės L. L. moksliškai ir metodologiškai nepagrįstos pastabos dėl pareiškėjo atliktų tyrimų. Per Komisijos posėdį jis pateikė detalius ir motyvuotus paaiškinimus dėl atliktų tyrimų ir pilnai atsakė į recenzentės pastabas, taip pat nurodė naudojamus informacinius šaltinius. Nepagrįsta recenzentės pastaba neabejotinai turėjo įtakos ir kitų Komisijos narių nuomonei. Pareiškėjas Komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą apskundė LTEC direktorei, kuri 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjo teigimu, LTEC direktorė pareiškėjo skundą išnagrinėjo neišsamiai, nes rėmėsi tik LTEC Komisijos protokolu. Direktorė priimdama sprendimą nesigilino ir neanalizavo skirtingų pareiškėjo ir recenzentės nuomonių atskirais klausimais pagrįstumo. Be to, LTEC direktorė buvo galimai šališka, nes 4 iš 5 kvalifikacijos komisijos narių yra direktorės pavaldiniai, o I. G. yra LTEC direktorės vyras.
Pareiškėjo teigimu, jo kvalifikacijos tinkamumą ir Komisijos sprendimo dalies neteisingumą patvirtina tai, kad pareiškėjas tyrimams naudoja tik aprobuotus informacijos šaltinius bei techninę naujausią literatūrą, yra tarptautinio ekspertų susivienijimo narys, taip pat yra kompiuterio programos „PC Crash“, kuri yra plačiausiai naudojama eismo įvykių tyrimo praktikoje, autorius, atstovas Baltijos šalyse, nuolat kelia savo kvalifikaciją dalyvaudamas konferencijose ir seminaruose, nuo 1988 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete disciplinas, tiesiogiai susietas su eismo įvykių eksperto darbu, 1996 m. apgynė technikos mokslų daktaro laipsnį automobilių dinamikos srityje, 1999 m. pareiškėjui buvo suteiktas docento mokslinis vardas. Manė, kad per 20 metų sukauptos žinios iš automobilių dinamikos srities yra pakankamos eismo įvykių teismo eksperto kvalifikacijai. Esminis pažeidimas, dėl kurio nebuvo pratęsta teismo eksperto kvalifikacija, yra tai, kad LTEC eismo įvykių ekspertų L. L., I. G. ir V. M. kvalifikacija pareiškėjui kelia abejonių, nes tam tikros išvados klaidingos arba tendencingos, o atskirais atvejais LTEC eismo įvykių ekspertai taiko nepriimtinas metodikas. LTEC Komisija buvo galimai šališka ir suinteresuota nesuteikti pareiškėjui teismo eksperto kvalifikacijos eismo įvykių tyrimo srityje.
Atsakovas Lietuvos teismo ekspertizės centras atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 73–76) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl LTEC Komisijos sprendimo teisėtumo nurodė, kad LTEC Komisija buvo sudaryta 2013 m. spalio 17 d. LTEC direktorės įsakymu Nr. B-52 iš penkių narių, iš kurių trys buvo LTEC teismo ekspertai, turintys eismo įvykių ir transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikacijas bei vienas narys buvo pakviestas iš Vilniaus universiteto, o tai atitiko teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu sudaroma LTEC Komisija. Ekspertas pretendento pateiktiems dokumentams įvertinti buvo paskirtas vadovaujantis Teismo ekspertų rengimo ir kvalifikacijos teikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatais. Pareiškėjo atliktų darbų analizei atlikti buvo paskirta ekspertė L. L.. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (toliau – ir Teismo ekspertizės įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo eksperto nepriklausomumas reiškia, kad teismo ekspertui dirbant LTEC ar kitoje atitinkamoje ekspertinėje įstaigoje tarnybinis pavaldumas neriboja eksperto profesinio suvereniteto kaip atliekant ekspertizę bei duodant išvadą teisme, taip ir vykdant Komisijos nario funkcijas. Teismo ekspertas vykdydamas savo funkcijas vadovaujasi tik savo profesinėmis žiniomis, įstatymais bei sąžine, todėl laikytina, kad LTEC užtikrina kvalifikuotą ir nepriklausomą LTEC Komisijos darbą. Nurodė, kad pareiškėjas dalyvavo LTEC Komisijos posėdyje, atsakinėjo į ekspertų klausimus, Komisijos nariai vertino pareiškėjo atliktą praktinę užduotį, todėl nesutiko, kad LTEC Komisijos sprendimas priimtas remiantis tik L. L. pastabomis. LTEC Komisijos sprendimas buvo priimtas vienbalsiai, o tai reiškia, kad nariams nekilo abejonių dėl nekokybiškai atliekamų ekspertizių eismo įvykių srityje.
Dėl LTEC Komisijos kvalifikacijos nurodė, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė savo abejonės dėl Komisijos narių L. L., I. G., V. M. kvalifikacijos. Minėti Komisijos nariai turi ilgametę patirtį atliekant teismo ekspertizes eismo įvykių srityje, todėl jų kvalifikacija abejoti nėra pagrindo. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl Komisijos ir LTEC direktorės šališkumo. Pareiškėjas kaip pavyzdį pateikia tik keletą baudžiamųjų bylų, kuriose priimant nuosprendžius buvo remtasi pareiškėjo išvadomis, tačiau praktikoje yra bylų, kuriose pareiškėjo pateiktos išvados nebuvo objektyvios, prieštaravo kitų ekspertų, liudytojų parodymams. Komisija vertindama teismo ekspertų kvalifikaciją taip pat turi atsižvelgti ir į iš užsakovų gautus skundus dėl ekspertų kvalifikacijos bei kompetencijos. Dėl pareiškėjo neteisingų išvadų buvo gautas Šakių rajono apylinkės prokuratūros skundas, todėl vertinant eksperto kvalifikaciją Komisija atsižvelgia ir į kitus duomenis, turinčius reikšmės visapusiškam pretendento kvalifikacijos įvertinimui. LTEC direktorė priimdama sprendimą rėmėsi Komisijos narių, kurie yra savo srities profesionalai, išdėstytais argumentais, todėl nėra pagrindo teiginiams, kad direktorė buvo galimai šališka. Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 13 dalis suteikia teisę pareiškėjui po metų kreiptis į LTEC dėl teismo eksperto kvalifikacijos suteikimo ir naujo teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu (III t., b. l. 183-190) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui eismo įvykių teismo eksperto kvalifikacijos galiojimas nepratęstas vadovaujantis Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 8 dalies 1 punktu, t. y. dėl to, kad pareiškėjo atliekamos eismo įvykių ekspertizės yra netinkamos kokybės. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad specialių mokslo žinių reikalaujantis eismo įvykių srities klausimų sprendimas (t. y. koks konkrečiu atveju turėtų būti taikytas teisingas konkretaus eismo įvykio tyrimo būdas ar metodas) nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas. Nagrinėjamu atveju teismas iš esmės negali pasisakyti, ar pareiškėjo parengtos ekspertizės išvados buvo priimtos taikant reikiamus (teisingus) eismo įvykio ekspertizei atlikti tyrimo metodus. Nagrinėjamu atveju teismas tik patikrina, ar Komisija ir LTEC direktorė, priimant pareiškėjui teisines pasekmes sukeliančius sprendimus, laikėsi teisės aktuose nurodytų pagrindinių kvalifikacijos vertinimo procedūrų, užtikrinančių objektyvų visų aplinkybių išsamų įvertinimą, ar buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymuose (teikiant prašymą dėl kvalifikacijos pažymėjimo ir vėliau prašymą LTEC direktorei) nurodytas aplinkybes, taip pat ar skundžiami sprendimai buvo priimti pagal kompetenciją ir savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 3 str. 1 d.).
Teismas išdėstė Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 7 dalies (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. lapkričio 1 d.) nuostatas ir pažymėjo, kad pareiga pratęsti/nepratęsti ekspertui jo kvalifikacijos pažymėjimą įstatymu suteikta tik kvalifikacinei komisijai. Pareiškėjas tiek skundo argumentais, tiek argumentais, išdėstytais teismo posėdžio metu, prieštaravo recenzentės L. L. recenzijoje nurodytoms pastaboms, jas įvardydamas kaip moksliškai nepagrįstomis (tiek pareiškėjas, tiek liudytoja savo argumentus grindė tam tikrais moksliniais pagrindais). Atsižvelgiant į tai, kad pats teismas iš esmės negali vertinti eismo įvykių tyrimo metu taikytų tyrimo metodų teisingumo ar atliekant tam tikrus apskaičiavimus (taikant atitinkamas formules ir kt.) gautų duomenų pagrįstumo, taip pat negali priimti atitinkamų sprendimų (dėl recenzijoje nurodytų pastabų teisingumo/neteisingumo), kuriuos priimti, atlikus ekspertizių ir kitų su kvalifikacijos vertinimu susijusių aplinkybių vertinimą, įstatymu priskirta Komisijai, teismas, tikrindamas recenzentės ir Komisijos narių atliktą pareiškėjo parengtų ekspertizių įvertinimą (taip pat ir dalyje dėl L. L. moksliškai pagrįstų/nepagrįstų išvadų), gali tik patikrinti, ar Komisija, pasinaudodama savo diskrecija, nepadarė klaidų, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė savo diskrecijos ribų. Atsižvelgiant į tai ir pasisakant dėl Komisijoje vykusio posėdžio, pažymėta, jog, kaip nustatyta iš Komisijos garso įrašo, vykusio posėdžio metu (vykusio apie 2 valandas) buvo išsamiai aptarta kiekviena recenzijoje nurodyta pastaba, pareiškėjui buvo suteikta pakankamai laiko pagrįsti savo atliktų ekspertizių išvadas, taip pat pareiškėjas atsakinėjo į Komisijos narių užduodamus klausimus. Padaryta išvada, kad tikrinant recenzentės ir Komisijos narių atliekamą pareiškėjo parengtų ekspertizių įvertinimą, Komisija, pasinaudodama savo diskrecija, jai įstatymu suteiktais įgaliojimais nepiktnaudžiavo, todėl neperžengė savo diskrecijos ribų.
Teismo eksperto kvalifikaciją suteikia teismo ekspertizės įstaigos vadovo sudaryta kvalifikacinė komisija (Teismo ekspertizės įstatymo 6 str. 2 d.). Kvalifikacinė komisija turi būti ne mažesnė kaip iš penkių narių, bent du iš jų – atitinkamos srities ekspertai ir vienas teisininkas. Jeigu teismo ekspertizės įstaigoje nėra teisės specialisto, jis turi būti kviečiamas iš aukštųjų mokyklų arba iš šios srities specialistų turinčių valstybės institucijų. Dalyvauti kvalifikacinės komisijos darbe turi būti kviečiami aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų institutų mokslininkai ar kitų ekspertizės įstaigų ekspertai. Minėta nuostata taip pat įtvirtinta ir Teismo ekspertų rengimo ir kvalifikacijos teikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų, patvirtintų LTEC direktoriaus 2011 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. B-77, (toliau – ir Nuostatai) 20 punkte. Nuostata, kad teismo eksperto kvalifikaciją teismo ekspertizės įstaigoje suteikia ar pripažįsta teismo ekspertizės įstaigos vadovo sudaryta kvalifikacinė komisija Teismo ekspertizės įstatymo nustatyta tvarka, įtvirtinta ir Teismo eksperto kvalifikacijos suteikimo ir teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1R-302, 3 ir 14 punktuose. Nustatyta, jog pareiškėjo kvalifikacijai patikrinti (pagrindas – pareiškėjo 2013 m. spalio 4 d. prašymas) 2013 m. spalio 17 d. LTEC direktorės įsakymu Nr. B-52 buvo sudaryta kvalifikacinė Komisija, kuri buvo sudaryta iš penkių narių. Trys Komisijos nariai L. L., I. G. ir V. M. yra LTEC teismo ekspertai, Komisijos narys A. G. – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Mokomosios kriminalistikos laboratorijos vedėjas, bei Komisijos narys V. V., kuris yra LTEC direktoriaus pavaduotojas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam kelia abejonę Komisijos narių – ekspertų L. L., I. G. ir V. M. kvalifikacija. Minėtų ekspertų kvalifikaciją eismo įvykių ir transporto trasologijos srityje patvirtina byloje pateikti Teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimų nuorašai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teismo ekspertizės instituto protokolai bei Tarnybinis raštas. Minėti dokumentai tvirtina, kad L. L. autotechnines ekspertizes atlieka nuo 1989 metų, o eksperto kvalifikacija transporto trasologijos srityje jai suteikta nuo 2002 metų, I. G. eksperto autotechniko kvalifikacija suteikta nuo 1995 metų, o kvalifikacija transporto trasologijos srityje suteikta nuo 2001 metų, V. M. eksperto autotechniko kvalifikacija suteikta nuo 1998 metų, o kvalifikacija transporto trasologijos srityje jam suteikta nuo 2001 metų. Iš šių dokumentų matyti, kad Komisijos nariai, kurių kvalifikacija pareiškėjui kelia abejonę, eismo įvykių srityje turi ilgametę patirtį (nuo 24 iki 15 metų). Pareiškėjo atliktų darbų recenzentė L. L. taip pat yra Europos teismo ekspertizės institucijų sąjungos (ENFSI) eismo įvykių tyrimo darbo grupės narė ir organizacinio komiteto sekretorė. Taip pat ji yra vadovė ir vykdomo projekto „Eismo įvykių geros praktikos gairių parengimas“. Pažymėta, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodydamas, kad jam abejonę kelia ekspertų kvalifikacija, jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pareiškėjui nepateikus šiuos argumentus pagrindžiančių realių įrodymų, teismui nekyla abejonių dėl Komisijos narių (ekspertų) kvalifikacijos. Vien tik tuo pagrindu, kad recenzijoje ir posėdžio metu išdėstytos Komisijos narių pastabos prieštaravo pareiškėjo išvadoms, Komisijos narių kvalifikacija negali būti paneigiama.
Pareiškėjo teigimu, jo atliktų tyrimų teisingumą bei Komisijos sprendimo dalies neteisėtumą patvirtina tiek pareiškėjo teorinis pasiruošimas, tiek praktinė patirtis, kurie, pareiškėjo teigimu, yra pakankami eismo įvykių teismo eksperto kvalifikacijai. Nagrinėjamu atveju nekeliamas ginčas dėl to, kad pareiškėjas per ilgą darbo patirtį turi sukaupęs pakankamai žinių eismo įvykių srityje, nagrinėjamu atveju, kvalifikacijos pažymėjimas eismo įvykių srityje pareiškėjui buvo nepratęstas dėl to, kad pareiškėjo atliktos ir patikrintos eismo įvykių ekspertizės buvo netinkamos kokybės (nustatytas pateiktų išvadų neobjektyvumas, duomenų netikslumas, išvados daromos remiantis prielaidomis, taikomi metodologiškai nepriimtini tyrimo būdai). Komisija vertindama kvalifikacijos pažymėjimo pratęsimo klausimą atsižvelgė ir į kitas aplinkybes, tokias kaip Šakių rajono apylinkės prokuratūros skundą dėl pareiškėjo išvadų baudžiamojoje byloje bei kitus teismų sprendimus, kuriuose buvo aptartos pareiškėjo atliktos ekspertizės, tačiau ekspertizėse pateiktos išvados prieštaravo bylose surinktiems įrodymams. Taip pat Komisijos posėdžio metu pareiškėjui buvo pateikta praktinė užduotis, kurios sprendimo būdas, kaip nurodyta LTEC direktorės sprendime, turėjo tiesioginės įtakos Komisijos galutinei išvadai priimti. Atsižvelgiant į tai, nesutikta su pareiškėjo argumentais, kad Komisija sprendimą priėmė remiantis tik recenzentės pastabomis. Įrodymų dėl Komisijos narių šališkumo pareiškėjo atžvilgiu byloje taip pat nėra pateikta.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašė atlikti ekspertizę atsakant į klausimus: 1) ar V. M. atliktuose tyrimuose (Ekspertizės aktas MV 2009-18, Specialisto išvada MV 2010-10, Ekspertizės aktas MV 2010-22, Ekspertizės aktas MV 2010-32, Ekspertizės aktas MN 2012-13, Specialisto išvada MV 2013-28, Specialisto išvada V 2013-48, Ekspertizės aktas MV 2013-54, Specialisto išvada MV 2013-10) panaudoti moksliškai pagrįsti, metodologiškai tinkami tyrimo metodai? 2) ar minėtuose V. M. atliktuose tyrimuose panaudoti netinkami/nepagrįsti techniniai parametrai? 3) ar tiriant galimybę išvengti eismo įvykio (pvz., pėsčiojo partrenkimo) metodologiškai yra pagrįstas tyrimas, nustatant techninę galimybę pagal laiką?
Atlikus ekspertizę buvo priimtos išvados: 1) išanalizavus pareiškėjo atliktus tyrimus, nėra pagrindo teigti, kad buvo panaudoti moksliškai nepagrįsti ir metodologiškai netinkami tyrimo metodai; 2) pareiškėjo atliktuose tyrimuose panaudotų netinkamų/nepagrįstų techninių parametrų nenustatyta; 3) specialiojoje literatūroje yra pateikiamos metodikos skaičiuoti techninę galimybę išvengti eismo įvykio ir pagal laiką ir pagal atstumą. Konkreti metodika techninei galimybei išvengti eismo įvykio skaičiuoti pasirenkama, atsižvelgiant į konkretaus eismo įvykio pobūdį ir specifiką.
Kaip teismo posėdžio metu patvirtino ekspertizę atlikę ekspertai, ekspertizės aktą surašė tik iš medžiagos, esančios administracinėje byloje. ABTĮ 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuotas. Pagal šią nuostatą išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti vertinamas kitų įrodymų visumoje, nesuteikiant jam jokios viršenybės kitų įrodymų atžvilgiu. Iš Ekspertizės akto turinio matyti, kad nors ekspertai išvadomis ir nepaneigė pareiškėjo taikytų tyrimo metodų, iš pateiktų išvadų turinio matyti, kad ekspertai nagrinėjamus klausimus daugiau abstrakčiai vertino specialios mokslinės literatūros apimtyje, tačiau nevertino, koks teisingiausias tyrimo būdas (metodas) taikytinas kiekvieno eismo įvykio atveju atskirai. Nagrinėjamu atveju vertinant atliktos ekspertizės išvadas ištirtų įrodymų kontekste pažymėta, kad Ekspertizės aktu nebuvo paneigtos Komisijos nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo netinkamai taikytų eismo įvykių tyrimo būdų (metodų). Skundžiamų sprendimų (kvalifikacinės Komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. protokolo Nr. 4 2 punktas ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. S-1183) turinys įrodo, kad juose aiškiai ir konkrečiai nurodyti atsisakymo pareiškėjui pratęsti kvalifikacinio pažymėjimo eismo įvykių srityje terminą motyvai (pareiškėjui priežastys suprantamos), šią išvadą priėmusios institucijos pozicija, kuri dėl tokio pasirinkimo pagrįsta ginčo faktine medžiaga. Skundžiami administraciniai sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Kaip jau minėta, teismas keliamo ginčo kontekste gali tik patikrinti, ar Komisija pasinaudodama savo diskrecija neperžengė savo įgaliojimų ribų. Nenustačius Komisijos veiksmuose pažeidimų, o pareiškėjui šiuo aspektu argumentų nepareiškus, pareiškėjo skundas atmestas.
III.
Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu, kurį patikslino, (IV t., b. l. 1-6, 9-16) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą.
Pareiškėjo manymu, skundžiamas teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas dėl netinkamo procesinių normų pritaikymo, esminių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, nes dėl to neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog tiek ekspertizės akto Nr. NSP-1-14 išvados, tiek liudytojos L. L. nesugebėjimas pateikti teisingus atsakymus į 2014 m. gruodžio 8 d. vykusio teismo posėdžio metu pateiktus klausimus akivaizdžiai parodė, kad L. L. recenzijoje surašytos pastabos dėl taikomų metodų ir parametrų yra nepagrįstos, t. y. skunde teikiamas teiginys dėl recenzentės L. L. pastabų nepagrįstumo buvo visiškai įrodytas. Be to, Komisijos narių L. L., I. G. ir V. M. kvalifikacija kelia rimtų abejonių. Šį teiginį pareiškėjas grindė analize dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertinių tyrimų, o teismo posėdžio metu pabrėžė, kad šį savo teiginį papildomai nori įrodyti, teikdamas klausimus liudytojai L. L.. 2014 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio metu uždavus pirmą klausimą liudytojai L. L. dėl LTEC atliktų tyrimų, teismas uždraudė teikti tokio pobūdžio klausimus. Mano, kad teismo posėdžio metu buvo pažeistos jo teisės, nes jis teikdamas klausimus dėl LTEC atliktų ekspertinių tyrimų, tokiu būdu būtų pateikęs įrodymus, pagrindžiančius jo teiginius. Teismas savo sprendime visiškai nepasisakė dėl jo parengtos analizės dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktų tyrimų. Teismas šių įrodymų visiškai nenagrinėjo.
Pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino ir visiškai nepasisakė dėl liudytojos L. L. atsakymų į pareiškėjo teismo metu pateiktus klausimus. Taip pat teismas nevertino pareiškėjo, kaip DSD dr. Steffan Datentechriik GmbH atstovo Lietuvoje, visiškai pagrįsto teiginio, kad LTEC ekspertai kiekvieną kartą panaudodami kompiuterio programą „PC Crash“ suveda klaidingus duomenis dėl lengvųjų automobilių svorio. Ši aplinkybė sudaro pagrindą teigti, kad kiekvienas LTEC tyrimas, kur modeliuojamas automobilių susidūrimas arba judėjimas dinaminiame režime su kompiuterio programa „PC Crash“, turi esminių netikslumų. 2013 m. lapkričio 4 d. Komisijos protokole nurodyta, jog pareiškėjas neteisingai išsprendė praktinę užduotį, tačiau Komisija neturi jokio rašytinio įrodymo, kas yra privaloma tokiais atvejais, todėl neabejotinai kvalifikacijos Komisija padarė procedūrinių klaidų. Be to, teismas nepasisakė ir dėl kitų svarbių aplinkybių, kurios įrodo Komisijos pirmininko ir LTEC direktorės išankstinį nusistatymą pareiškėjo atžvilgiu. Pažymi, kad Lietuvos teismo ekspertizės eismo įvykių ekspertai padaro esminių klaidų, t. y. jų kvalifikacija akivaizdžiai kelia abejonių.
Teismo samprotavimai apie negalėjimą išspręsti specialių žinių reikalaujančio klausimo yra nesuprantami ir prieštarauja teismų prigimčiai ir paskirčiai vykdyti teisingumą, nes teismas turi įvertinti visus bylos įrodymus (ABTĮ 57 str.), reikiamais atvejais pasitelkiant specialistus ir ekspertus (ABTĮ 61, 62 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta dėl teismų kompetencijos ir įrodymų vertinimo, nagrinėjant bylas, kuriose reikalingos specialios žinios (2014 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1823/2014, 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1526/2009). Teismų praktikoje detaliai išanalizuotos teisingumo vykdymo kertinės nuostatos, priimamų sprendimų turinio ir formos santykis, būtinumas visapusiškai pagrįsti priimamus viešojo administravimo sprendimus (2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007 ir kt.). Teismai ne kartą yra pažymėję, kad vertinimą atliekančios institucijos diskrecijos ribos nėra absoliučios, t. y. jos turi remtis konkrečiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o įrodinėjimo našta teisme atitenka sprendimą priėmusiai institucijai.
Nagrinėjamu atveju LTEC komisijai 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu nepratęsus pareiškėjui eismo įvykių teismo eksperto kvalifikacijos, LTEC teisme privalėjo įrodinėti, kad pareiškėjo atliekamos ekspertizės šioje srityje iš tikrųjų yra netinkamos kokybės, taip pat kokių nustatytų objektyvių aplinkybių pagrindu priimtas toks sprendimas, o administracinis teismas – patikrinti tokio sprendimo pagrįstumą. Iš Komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. posėdžio protokolo Nr. 4 matyti, kad jame apskritai nenurodyta jokių aplinkybių, pagrindžiančių priimtą sprendimą, jog V. M. atliekamos eismo įvykių ekspertizės yra netinkamos kokybės. Iš bylos duomenų ir skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad teismas padarė nemotyvuotą ir nelogišką išvadą, kad Ekspertizės aktu nebuvo paneigtos Komisijos nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo netinkamai taikytų eismo įvykių tyrimo būdų (metodų). Priešingai, iš 2014 m. spalio 17 d. Ekspertizės akto Nr. NPS-1-14 akivaizdžiai matyti, kad 3 ekspertai padarė diametraliai priešingą išvadą. Teismas, nesutikdamas su minėtomis išvadomis, nesprendė klausimo dėl naujos ekspertizės skyrimo, nemotyvavo, kodėl tokia ekspertizė nebūtina, nepašalino iki šios ekspertizės skyrimo iškilusių abejonių, t. y. neištyrė visų bylos aplinkybių ir tuo pažeidė ABTĮ 81 straipsnio nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartis administracinė byloje Nr. A4-290/2005). Teismo argumentai, neva Komisija atsižvelgė ir į kitas aplinkybes (Šakių rajono apylinkės prokuratūros skundą dėl pareiškėjo išvados baudžiamojoje byloje bei kitus teismų sprendimus, kuriuose buvo aptartos pareiškėjo atliktos ekspertizės, tačiau jose pateiktos išvados prieštaravo bylose surinktiems įrodymams), yra spekuliatyvūs, nes teismas neanalizavo minėto prokuratūros skundo pagrįstumo, nei minėtų teismų sprendimų nustatytų faktinių aplinkybių ir juose išdėstytų motyvų, t. y. iš esmės neištyrė įrodymų, kurių pagrindu padarė atitinkamas išvadas. Taigi teismas nenustatė nė vienos iš ginčo dalyko šioje byloje aplinkybių, kuriomis paremtas skundžiamas LTEC sprendimas, t. y. kad pareiškėjas praktikoje naudoja metodologiškai klaidingus skaičiavimo būdus, netinkamai formuluoja ekspertiniu požiūriu savo išvadas, peržengia eksperto kompetenciją.
Atsakovas Lietuvos teismo ekspertizės centras atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 25-31) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog apelianto teiginys dėl Komisijos narių abejotinos kvalifikacijos yra visiškai nepagrįstas. LTEC Komisija priimdama sprendimą dėl teismo eksperto V. M. eismo įvykių kvalifikacijos nepratęsimo veikė savo kompetencijos ribose, įvertino visas aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo panaikinti Komisijos sprendimo dalies dėl eismo įvykių kvalifikacijos panaikinimo. Mano, kad Ekspertizės akte ir teismo posėdžio metu ekspertų pateikti motyvai ir atsakymai leidžia teigti, kad pateikta išvada neturi reikšmės tyrimui, nes yra nepilna, nepagrįsta ir išvados prieštarauja tyrimo daliai. Teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad Ekspertizės aktu nebuvo paneigtos Komisijos nustatytos aplinkybės dėl V. M. netinkamai taikytų eismo įvykių tyrimo metodų.
Dėl V. M. atstovo klausimo dėl V. M. netinkamų išvadų teikimo priežasčių nurodo, jog tiek atsiliepime į skundą, tiek teismo posėdžio metu buvo pasakyta, kad dar 2008 metais, svarstant V. M. teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo pratęsimą, LTEC eksperto V. Š., turinčio eismo įvykių ir transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikacijas bei ekspertinio darbo stažą nuo 1984 metų, Komisijai pateiktoje pareiškėjo ekspertizių aktų ir specialistų išvadų recenzijoje buvo akcentuoti trūkumai atliekant ekspertinius tyrimus ir formuluojant išvadas. Ir pats apeliantas teismo posėdžio metu to neneigė, tačiau vykdydamas tolesnę teismo eksperto veiklą šių pastabų nepaisė. Nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn. LTEC buvo pavesta atliki 29 pakartotines ekspertizes tose bylose, kuriose V. M. buvo atlikęs ekspertinius tyrimus ir pateikęs išvadas. Iš LTEC 29 atliktų pakartotinių tyrimų 6 tyrimų (iš kurių 4 transporto trasologinės) V. M. išvados patvirtintos, 15 (iš kurių 3 transporto trasologinės) nepatvirtintų, 8 (iš kurių 3 transporto trasologinės) patvirtintos iš dalies. Atsižvelgiant į tai, kad LTEC ekspertizės aktai (specialistų išvados) ir kita su tyrimais susijusi medžiagą nėra vieša, šiai informacijai pagrįsti LTEC duomenis pateiktų tik tuo atveju, jei teismas pateiktų ekspertinių tyrimų užsakovų sutikimus dėl duomenų paviešinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taikymą teismų praktikoje, apžvalgoje yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai byloje yra vienas kitam prieštaraujantys ekspertizės aktai ir privataus teismo eksperto konsultacinė išvada, prieštaravimų nepavyksta pašalinti eksperto ir privataus teismo eksperto davusio konsultacinę išvadą apklausų metu, pakartotinė ekspertizė paprastai skiriama atlikti ekspertizės įstaigai. Būtent tokią praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta teisinga, kas patvirtina didesnį ekspertinės įstaigos teismo ekspertų veiklos patikimumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos teismo ekspertizės centro kvalifikacijos komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalies, kuria V. M. nutarta nepratęsti teismo eksperto kvalifikacijos eismo įvykių tyrimo srityje, ir Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorės 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. S-1183, kuriuo atsisakyta panaikinti Komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.
Pirmosios instancijos teismas sprendime teigia, kad atsižvelgiant į tai, kad pats teismas iš esmės negali vertinti eismo įvykių tyrimo metu taikytų tyrimo metodų teisingumo, ar atliekant tam tikrus apskaičiavimus (taikant atitinkamas formules ir kt.) gautų duomenų pagrįstumo, taip pat negali priimti atitinkamų sprendimų (dėl recenzijoje nurodytų pastabų teisingumo/neteisingumo), kuriuos priimti, atlikus ekspertizių ir kitų su kvalifikacijos vertinimu susijusių aplinkybių vertinimą, įstatymu priskirta Kvalifikacinei komisijai, todėl teismas tikrindamas recenzentės ir Komisijos narių atliktą pareiškėjo parengtų ekspertizių įvertinimą (taip pat ir dalyje dėl L. L. moksliškai pagrįstų/nepagrįstų išvadų), gali tik patikrinti, ar Komisija pasinaudodama savo diskrecija, nepadarė klaidų, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė savo diskrecijos ribų. Pažymėtina, jog apsibrėždamas ginčo nagrinėjimo ribas vien tik Komisijos procedūros vertinimu, teismas ginčo iš esmės nenagrinėjo. Nagrinėjamu atveju ginčo dalykas – recenzentės L. L. 2013-10-11 recenzija ir joje pateiktos pastabos dėl atliekant eismo įvykių ekspertizes taikytų tyrimo būdų (metodų). Pripažintina, jog ginčas pasižymi tam tikra specifika (reikalingos specialios žinios), tačiau pirmosios instancijos teismas šio reikšmingiausio bylos aspekto visiškai netyrė (ar iš tikrųjų pareiškėjas atlikdamas eismo įvykių ekspertizes naudojo metodologiškai klaidingus būdus, ar ekspertiniu požiūriu netinkamai formulavo išvadas, ar peržengė/viršijo eksperto kompetenciją). Tai reiškia, jog teismas jokio savarankiško ginčo aplinkybių tyrimo neatliko, kilusio ginčo iš esmės neišsprendė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma ir atlikus jų vertinimą. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
Teismams nagrinėjant bylas neretai tenka spręsti klausimus, kurių vertinimui būtinos specialios žinios. Tokiu atveju teismas turi teisę kviesti specialistus arba ekspertus, kurie padėtų įgyvendinti teisingumą. Ekspertizės tikslas – išsiaiškinti bylai svarbius klausimus, kuriems išsiaiškinti reikalingos specialios (mokslo, medicinos, meno, technikos ir kt.) žinios. Esant tokių žinių poreikiui ir teismui (teisėjui) pačiam negalint atsakyti į specialių žinių reikalaujančius bylos aspektus, teismas turi kviestis minėtus asmenis, tačiau negali palikti šio bylos klausimo nenagrinėto, motyvuojant tuo, kad teismas (teisėjai) neturi specialių žinių. Kaip teisingai pažymi apeliaciniame skunde pareiškėjas, teismo samprotavimai apie negalėjimą išspręsti specialių žinių reikalaujančio klausimo yra nesuprantami ir prieštarauja teismų prigimčiai ir paskirčiai vykdyti teisingumą, nes teismas turi įvertinti visus bylos įrodymus, reikiamais atvejais pasitelkiant specialistus ir ekspertus. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad specialių mokslo žinių reikalaujantis eismo įvykių srities klausimų sprendimas (t. y. koks konkrečiu atveju turėtų būti taikytas teisingas konkretaus eismo įvykio tyrimo būdas ar metodas) nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas.
Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Anatolijus Baranovas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė