Civilinė byla Nr. 3K-3-569/2010

                                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 42.11.1; 45.1; 114.4 (S)                                          

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,Mega Property“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB NTA ,,Realus pasiūlymas“ ieškinį atsakovui UAB ,,Mega Property“ dėl sutarties nutraukimo ir skolos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiami materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių vienašališką sutarties nutraukimą, kai parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų, įrodinėjimo pareigos proceso šalims paskirstymą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti 2008 m. sausio 8 d. su atsakovu sudarytą Platinimo susitarimą Nr. 5 ir priteisti iš atsakovo 39 960 Lt skolos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad prašoma nutraukti sutartimi atsakovas įsipareigojo perduoti ieškovui prekes, t. y. silikonines užklijuojamas plėveles ,,Akkufresh“, skirtas akumuliatoriaus baterijos įkrovimo gebai padidinti, o ieškovas – už gautas prekes nustatyta tvarka ir terminais atsiskaityti. Ieškovas gavo iš atsakovo 5000 vnt. prekių, už kurias sumokėjo atsakovui 11 600 eurų (39 960 Lt). Vėliau paaiškėjo, kad prekės yra netinkamos kokybės. Ieškovas kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas nutraukti sudarytą susitarimą, atsiimti netinkamos kokybės prekes ir grąžinti sumokėtus pinigus, tačiau atsakovas šių reikalavimų nepatenkino.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 39 960 Lt skolos ir 1199 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2008 m. sausio 8 d. šalys sudarė Platinimo susitarimą Nr. 5, pagal kurį atsakovas ieškovui suteikė ir garantavo išskirtinę teisę siūlyti ir parduoti gaminius „Akkufresh“ (silikonines užklijuojamas plėveles, skirtas akumuliatoriaus baterijos įkrovimo gebai padidinti) Lenkijos teritorijoje, o ieškovas įsipareigojo pirkti ir perparduoti gaminius Lenkijos teritorijoje susitarime nustatytomis sąlygomis ir terminais. Susitarimo 4 punkte buvo nustatyta, kad susitarimas įsigalioja ieškovui visiškai atsiskaičius už pirmuosius 5000 vnt. gaminių ne vėliau kaip per 14 dienų nuo šio susitarimo pasirašymo dienos. Atsakovas pardavė ieškovui 5000 vnt. gaminių už 46 905 Lt, o ieškovas priėmė gaminius ir atsakovui sumokėjo tik dalį sumos, t. y. 39 960 Lt.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovo parduoti gaminiai neatitiko kokybės reikalavimų. Teismo nuomone, tai įrodo Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos priimti oficialūs dokumentai. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija patikrino prekės ,,Akkufresh“ atitiktį nurodytiems ir privalomiems rodikliams ir 2009 m. kovo 2 d. patikrinimo akte  konstatavo, kad atsakovo tiekiamas produktas neatitinka jam keliamų reikalavimų: atsakovas neįrodė, jog produktas turi tas savybes, kurias jis nurodė, atsakovas nepateikė produkto saugą bei atitiktį ES direktyvoms patvirtinančių dokumentų (lipduko pakuotė paženklinta CE ženklu), teikė tą patį produktą, nurodydamas skirtingas jo savybes, t. y. klaidino vartotoją ir neįvykdė pareigos tiekti į rinką saugius ir tinkamus naudoti pagal paskirtį produktus. Teismas nustatė, kad ant atsakovo  ieškovui parduotų gaminių pakuočių buvo nurodyta, jog užklijuoti ant mobiliojo telefono baterijos silikoniniai lipdukai pagerina baterijos veikimo savybes, t. y. 300 procentų prailgina baterijos veikimo ir 200 procentų - budėjimo režimo laiką, tačiau vėliau paaiškėjo, kad prekės neturi šių savybių. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos 2009 m. kovo 2 d. sprendimu nusprendė laikinai atsakovui uždrausti tiekti, siūlyti tiekti į rinką ir demonstruoti produktą, kol bus atlikti produkto saugos įvertinimai, patikrinimai ir kontrolė bei valstybinė produktų saugos ekspertizė. 2009 m. gegužės 4 d. atsakovui vėl leista tiekti ir siūlyti tiekti į rinką produktą ,,Akkufresh“ su ant pakuotės pateikta tokia informacija: ,,200 % Battery life, 47 % standby time, Battery tuning“.

Teismas sprendė, kad Valstybinės ne maisto inspekcijos prie Ūkio ministerijos dokumentai visiškai įrodo, kad atsakovo ieškovui parduoti gaminiai neatitiko kokybės reikalavimų (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismo nuomone, tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, kad vėliau atsakovas gaminius pradėjo pakuoti į kitas pakuotes, ant kurių nurodyta, jog gaminiai prailgina baterijos veikimo laiką tik 200 procentų, o budėjimo laiką – tik 47 procentais. Atsakovo byloje pateiktą produkcijos bandymo ataskaitą teismas vertino kritiškai, nes ji neatitiko rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų (CPK 176-179 straipsniai). Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, CK 6.333 straipsniu, 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu, sprendė, kad netinkamos kokybės gaminio pardavimas yra esminis šalių pasirašyto susitarimo pažeidimas ir ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo tenkintinas.

Teismas konstatavo, kad negali būti tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl šalių sudaryto platinimo susitarimo nutraukimo, nes pagal šio 4 punktą jis įsigalioja ieškovui visiškai atsiskaičius su atsakovu už pirmuosius 5000 vnt. prekių, tačiau ieškovas sumokėjo tik dalį sumos, t. y. 39 960 Lt, todėl laikė, kad ginčo susitarimas neįsigaliojo (CPK 176-179 straipsniai).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. liepos 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo pateikta jo platinamo produkto bandymo ataskaita vertintina kritiškai, nes ji nepasirašyta, todėl negali būti vertinama nei kaip oficialusis, nei kaip asmeninis įrodymas (CPK 197 straipsnis), be to, šioje ataskaitoje nėra padarytų jokių išvadų apie tai, kad tiriamas gaminys iš tiesų 300 procentų prailgina baterijos veikimo, 200 procentų - budėjimo laiką; taip pat kad vėliau atsakovas, pradėjęs prekes pakuoti į kitas pakuotes, ant jų nurodė daug prastesnes prekių savybes nei anksčiau. Teisėjų kolegijos nuomone, tai patvirtina, kad ieškovui iš tiesų buvo parduotos prekės, neatitinkančios nurodytų savybių. Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos 2009 m. kovo 2 d. sprendimu, nes jis panaikintas tos pačios institucijos 2009 m.  gegužės 4 d. sprendimu  „Dėl laikinai uždrausto tiekti, siūlyti tiekti į rinką ir demonstruoti produkto leidimo tiekti į rinką ir jį demonstruoti“. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiame sprendime yra nurodyta, kad atsakovui leidžiama tiekti į rinką silikoninius lipdukus, kurie prailgina baterijos veikimo laiką 200 procentų (vietoje ieškovui nurodytų - 300 procentų), o budėjimo laiką – 47 procentais (vietoje ieškovui nurodytų - 200 procentų). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovui parduoti gaminiai atitiko nurodytus kokybės reikalavimus, taip pat kad jo padarytas sutarties pažeidimas yra neesminis. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog įsigytas gaminys prailgins baterijos veikimo laiką nurodytomis dalimis, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo esminį sutarties pažeidimo faktą ir nusprendė priteisti iš atsakovo už parduotas prekes ieškovo sumokėtus pinigus (CK 6.217 straipsnio 2 dalis, 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas UAB ,,Mega Property“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai ginčo šalims paskirstė įrodinėjimo pareigą, nepagrįstai konstatavo esminio sutarties pažeidimo faktą ir taikė ieškovo teisėms ginti CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos šiais klausimais.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sutarties nutraukimo pagrįstumą ginčijanti šalis turi įrodyti, jog jos padarytas pažeidimas neesminis ir todėl kita šalis neturėjo teisės nutraukti sutarties, prieštarauja CPK 178 straipsnyje įtvirtintai taisyklei, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tokia teismo išvada dėl įrodinėjimo pareigos perkėlimo kasatoriui pažeidžia proceso šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, nes atleidžia ieškovą nuo bet kokių jo reikalavimų pagrįstumą patvirtinančių įrodymų pateikimo. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką esminio sutarties pažeidimo, kaip pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, faktą turi įrodyti šalis, kuri tuo faktu remiasi, t. y. šiuo atveju ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K.-N. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-534/2008).

Apeliacinės instancijos teismas esminio sutarties pažeidimo faktą konstatavo remdamasis tuo, kad kasatorius neįrodė, jog ieškovui parduotos prekės atitiko nurodytus kokybės reikalavimus, ir ex officio nuspręsdamas, kad ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog jo įsigyta prekė, kaip nurodyta ant jos pakuotės, prailgins baterijos veikimo laiką 300 procentų. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų padarinių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas netyrė, kokių ketinimų ieškovas turėjo, sudarydamas su kasatoriumi sutartį (sutartyje nenurodyti konkretūs kokybės reikalavimai, keliami ieškovo įsigytai prekei), taip pat ar griežtas sutarties sąlygų laikymasis turėjo ieškovui esminę reikšmę, ar ieškovas negavo to, ko tikėjosi gauti iš sudarytos sutarties (ieškovas pardavė iš atsakovo įsigytas prekes ir gavo pelno), be to, daikto netinkama kokybė savaime nereiškia, kad jis negali būti naudojamas pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Artrema“ v. UAB ,,SDG“, bylos Nr. 3K-3-149/2009). Nors Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos sprendime nurodoma, kad kasatoriui yra leidžiama tiekti į rinką silikoninius lipdukus, kurie prailgina baterijos veikimo laiką 200 procentų (vietoje ieškovui nurodytų 300 procentų), o budėjimo laiką – 47 procentais (vietoje ieškovui nurodytų 200 procentų), tačiau, kasatoriaus nuomone, tai nereiškia, jog ieškovui parduoti lipdukai apskritai negali būti naudojami pagal paskirtį, nes iš esmės jie prailgina baterijos veikimo ir budėjimo laiką.

Apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybės, ar ieškovas, įsigijęs iš kasatoriaus prekes, dėl jų kokybės vėliau patyrė nuostolių. Tik apeliacinės instancijos teismo paskutiniojo posėdžio metu paaiškėjo aplinkybė, kad ieškovas iš kasatoriaus įsigytas prekes pardavė Lenkijos bendrovei ,,LECH-NET“ už 15 000 eurų (51 792 Lt), t. y. gavo 11 832 Lt pelno, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CK 6.3314 straipsnio 1 dalies 4 punktu, tačiau netaikė abipusės restitucijos. Dėl to susiklostė situacija, kad kasatorius turi pareigą grąžinti ieškovui jo sumokėtus 39 960 Lt už nupirktas prekes, tačiau ieškovas neįpareigotas grąžinti kasatoriui nupirktų prekių, tai reiškia, jog ieškovas gali nepagrįstai praturtėti kasatoriaus sąskaita.

Kasacinio teismo praktikoje vienareikšmiškai įtvirtinama, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos gali būti taikomos kaip paskutinė teisių gynimo priemonė, kai kitų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytų gynimo būdų nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ruukki Lietuva“ v. UAB ,,Laugina“, bylos Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vakarų laivų gamykla“ v. UAB „Mechanika“, bylos Nr. 3K-3-19/2010). Ieškovui perduotos prekės iš esmės atlieka baterijos veikimo ir budėjimo laiko prailginimo funkciją ir gali būti naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį, ieškovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad dėl įsigytų prekių patyrė nuostolių, todėl, kasatoriaus nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, jog sutartis iš esmės buvo pažeista ir kad ieškovas turi teisę remtis CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytais teisių gynimo būdais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB NTA ,,Realus pasiūlymas“ prašė kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Kasatoriaus argumentai, kad ieškovas neįrodė sutarties nutraukimo pagrindo, nenagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, nes teismai konstatavo, jog šalių susitarimas neįsigaliojęs. Kasatorius garantavo, kad parduodamas lipdukas, užklijuotas ant mobiliojo telefono baterijos dėl specialios jo paviršiaus dangos labai prailgina baterijos veikimo (300 procentų) ir budėjimo režimo laiką (200 procentų). Tokios lipdukų savybės nurodytos ant jų pakuotės. Be to, kasatorius pateikė ieškovui informaciją apie tai, kad lipdukai atitinka ES saugos reikalavimus (lipdukų pakuotės pažymėtos CE ženklu). Ieškovas, įsigijęs šiuos lipdukus, pastebėjo, kad pardavėjo žadėtų savybių jie neturi, be to, sužinojo, jog kasatoriaus įmonė nežinoma baterijų ir telefonų gamintojams. Vėliau kasatorius pradėjo pakuoti lipdukus į kitas pakuotes, ant kurių nurodyta, kad lipdukai prailgina baterijos veikimo laiką 200 procentų, budėjimo laiką – 47 procentais, t. y. pripažino, jog anksčiau klaidino pirkėją. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovui parduoti lipdukai neatitiko ant jų pakuotės nurodytų ir kasatoriaus garantuotų savybių, tai yra faktinė aplinkybė, kurios kasacinis teismas yra saistomas. Ieškovas ketino perparduoti įsigytus lipdukus Lenkijoje, tačiau, priešingai nei nurodo kasatorius, už juos ieškovui neapmokėta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl parduotų daiktų trūkumų konstatavimo ir įrodinėjimo naštos

 

Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o šis - priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys apima ir įsipareigojimą perduoti tinkamus daiktus. Esminės nuostatos dėl pardavėjo atsakomybės už parduodamų daiktų atitiktį reikalavimams apimties ir prielaidų įtvirtintos CK 6.327 straipsnyje ,,Reikalavimai daiktui“. Pirma, parduodami daiktai turi atitikti sutartyje nustatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastus reikalavimus (6.237 straipsnio 1 dalis). Antra, pardavėjas neatsako už daiktų trūkumus, jeigu įrodo, kad sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie daiktų neatitikimą sutarties ar įprastiems reikalavimams (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Tam, kad būtų konstatuotas pagrindas taikyti šią įstatymo normą, turi būti nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. daikto trūkumai turi būti akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Trečia, pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą terminą po to, kai pastebėjo ar turėjo pastebėti neatitikimą, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka (CK 6.327 straipsnio 5 dalis); termino atitikimas protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, šiam vertinimui gali turėti įtakos tokios aplinkybės kaip parduoto daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. Šioje normoje nurodyti neigiami padariniai pirkėjui atsiranda tik tuo atveju, jeigu pardavėjas įrodo esant CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, be to, jis nežinojo ir neturėjo žinoti, kad perduodami daiktai neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.348 straipsnio 3 dalis). Ketvirta, pardavėjas atsakingas už bet kokius daiktų trūkumus, kurie buvo daikto perdavimo pirkėjui momentu (CK 6.327 straipsnio 3 dalis); už daiktų trūkumus, atsiradusius po jų perdavimo momento, pardavėjas atsako, jeigu šie trūkumai yra bet kokios jo prievolės pažeidimo padarinys, inter alia pirkėjui suteiktos garantijos, kad prekės bus tinkamos naudoti ir atitiks sutartyje aptartus kokybės reikalavimus tam tikrą laiką, pažeidimą (CK 6.327 straipsnio 4 dalis).

Reikalavimai pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei reglamentuoti CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, reikalavimai daikto kokybei apima ir jo tinkamumą naudoti pagal tikslinę paskirtį: jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pirkėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, jog jie tiktų tam konkrečiam tikslui; laikoma, kad daiktai  neatitinka sutarties reikalavimų, jeigu perduotas kitos rūšies daiktas, negu numatyta sutartyje (CK 6.333 straipsnio 1, 4, 7 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ruukki Lietuva v. UAB ,,Laugina“, bylos Nr. 3K-3-182/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ch. v. UAB „Sklypas“, bylos Nr. 3K-3-499/2009; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Mercbusas“ v. UAB ,,Silberauto“, bylos Nr. 3K-3-455/2010, kt.).

Įrodinėjimo dalyku, sprendžiant ginčus dėl parduotų daiktų trūkumų, konkrečiu atveju gali būti vienos ar kitos CK 6.327 straipsnyje ir jo turinį plėtojančiose įstatymo normose nurodytos aplinkybės, su kuriomis įstatymų leidėjas sieja pardavėjo atsakomybę. Nagrinėjamu atveju kasatorius kelia įrodinėjimo naštos paskirstymo, nustatant parduotų daiktų trūkumus, klausimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. jog daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, - įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo ,,įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso įrodinėjimo normas (CPK 176 -224 straipsniai) teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas.

 

Dėl esminio pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimo, kaip pagrindo nutraukti sutartį

 

Jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises naudodamasis įstatyme ir sutartyje nustatytais teisių gynimo būdais. Specialūs pirkėjo, nusipirkusio netinkamos kokybės daiktą, teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 6.334 straipsnyje; pirkėjas jais turi teisę naudotis savo pasirinkimu. Skirtingi pirkėjo teisių gynimo būdai gali būti derinami kartu, jeigu vieno jų nepakanka pažeistoms teisėms atkurti. Specialūs pirkėjo teisių gynimo būdai gali būti derinami su nuostolių atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ruukki Lietuva v. UAB ,,Laugina“, bylos Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Mercbusas“ v. UAB ,,Silberauto“, bylos Nr. 3K-3-455/2010). Pirkėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties naudai) principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis teisių gynimo būdas (ultima ratio), todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Ar sutarties  pažeidimas dėl perduoto daikto neatitikimo kokybės reikalavimams yra esminis, turi būti sprendžiama pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje esminio sutarties pažeidimo klausimu išaiškinta, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. I. R., bylos Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-31/2009 kt.).

Esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis.         

Net ir sutarties nutraukimas dėl kitos šalies nevykdymo negali būti pagrindas nukentėjusiai šaliai nepagrįstai praturtėti. Sutartį nutraukus dėl esminio pažeidimo, atsiranda įstatyme ir sutartyje įtvirtintų sutarčių nutraukimo padarinių, vienas jų - restitucija. Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi; kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.

 

 

 

 

Dėl aptarto teisinio reguliavimo taikymo nagrinėjamoje byloje

 

Nagrinėjamoje byloje šalys, pasirašydamos platinimo susitarimą, tarėsi dėl distribucijos sutarties (CK 6.796-6.808 straipsniai) sudarymo. Byloje konstatuota, kad šis susitarimas neįsigaliojo, nes ieškovas neatliko veiksmų, su kuriais šalys susiejo sutarties įsigaliojimą -nesumokėjo už pirmuosius 5000 prekės vienetų. Taigi ginčo sprendimui distribucijos santykius reglamentuojančios teisės normos netaikytinos. Tuo tarpu vienkartinis prekių – 5000 vnt. silikoninių lipdukų ,,Akkufresh“ su įpakavimu - įsigijimas pagal 2008 m. sausio 8 d. PVM sąskaitą-faktūrą ir 2008 m. sausio 15 d. prekių perdavimo-priėmimo aktą atitinka pirkimo-pardavimo sutarties požymius (CK 6.305 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčui spręsti taikė pirkimo – pardavimo sutartinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai pripažino, jog parduoti daiktai turėjo trūkumų. Tokia išvada padaryta remiantis byloje esančių Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos oficialiais dokumentais, kurių duomenys rodo, kad gaminiai buvo paženklinti pažeidžiant įstatymų reikalavimus, klaidingai nurodant, jog jie turi Europos Bendrijos sertifikatą; teismų išvadą, kad gaminiai neatitiko ant jų pakuočių deklaruotų savybių patvirtina paties kasatoriaus veiksmai - jis tuos pačius gaminius ėmė pardavinėti nurodydamas kitokias jų savybes. Nors apeliacinės instancijos teismas nutartį grindė ir tuo argumentu, kad, ieškovui tvirtinant, jog jam parduoti daiktai turi trūkumų, kasatorius (pardavėjas) neįrodė priešingai, tai per se nelaikytina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių pažeidimu. Iš procesinio sprendimo turinio matyti, kad teismas daiktų trūkumų fakto nepreziumavo, o konstatavo įvertinęs byloje esančius įrodymus.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami ginčą dėl parduotų daiktų trūkumų, netinkamai taikė esminio sutarties pažeidimo nustatymą bei sutarties nutraukimo pasekmes (restituciją) reglamentuojančias teisės normas.

Spręsdamas dėl esminio sutarties pažeidimo, kaip pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad sutarties nutraukimo pagrįstumą ginčijanti šalis (šiuo atveju - kasatorius) turi įrodyti, jog jos padarytas pažeidimas neesminis ir todėl kita šalis neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarties. Tai prieštarauja įrodinėjimo naštos taisyklei, pagal kurią nukentėjusioji sutarties šalis turi įrodyti, kad nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas, bei šią taisyklę aiškinančiai kasacinio teismo praktikai. Be to, teismo išvada, kad sutarties pažeidimas yra esminis, padaryta apsiribojus teiginiu, jog ieškovas tikėjosi, kad gaminys turės ant jo pakuotės nurodytas savybes, ir neįvertinus visų reikšmingų faktinių aplinkybių pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, inter alia nesiaiškinta, kokią įtaką ieškovo interesams turėjo sutarties pažeidimas: ar ieškovas pardavė prekes, ar patyrė neigiamų  turtinių praradimų ir pan.

Pripažinęs vienašališką sutarties nutraukimą teisėtu ir priteisdamas ieškovui už prekes sumokėtus pinigus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsprendė restitucijos taikymo klausimą. Kasatorius teigia ir ieškovas iš esmės pripažįsta, kad dalis prekių ieškovo parduota, todėl teisingam restitucijos taikymui turi būti nustatyta, kokią dalį prekių turi ieškovas, kokiu būdu - natūra ar pinigais - taikytina restitucija.

 

          Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė materialiosios ir proceso teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėtų sprendimų priėmimui. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų ištaisyti šioje nutartyje nurodyti trūkumai.

                     

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kadangi ieškovo reikalavimo kasatoriui pagrįstumo klausimas neišspręstas, tai nėra galimybės tiksliai paskirstyti šalių turėtų bei kitų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl nurodytų išlaidų paskirstymo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

 

 

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

 

          Kasacinės instancijos teisme patirta 37,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje procesinėje stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

                     

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 23 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                Dangutė Ambrasienė

 

                                                                                                                                 

Sigita Rudėnaitė

 

                                                                                                           

Vincas Verseckas