Baudžiamoji byla Nr. 2K-61-594/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56121-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.2.23.2.2.2; 2.1.7.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.8.9.1

                   (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. sausio 9 d. 

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Albino Antanaičio (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. A. (B. A.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo B. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį vienuolikos metų laisvės atėmimo bausme.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo B. A. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Bylos esmė

 

1.       B. A. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2018 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, susitikęs su E. S. Vilniuje, stoties rajone, sutarė išplatinti šiam labai didelį kiekį narkotinės medžiagos heroino per jo – B. A. naudai veikiantį kitą asmenį, su kuriuo E. S. turės susitikti Vilniuje, prie parduotuvės „Maxima“, esančios Liepkalnio g. 112. Jo, B. A., nurodymu 2018 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytą dieną, praėjus 2 savaitėms po susitikimo stoties rajone, E. S. nuvykus nurodytu adresu prie parduotuvės „Maxima“ automobiliu „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), per kitą asmenį, veikiantį jo, B. A., interesais, išplatino labai didelį kiekį – ne mažiau kaip 616,207 g narkotinės medžiagos heroino, bendra miltelių masė ne mažiau kaip 2330,21 g.

 

 

 

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

2.       Kasaciniu skundu nuteistasis B. A. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. balandžio 13 d. nutarties dalį, kuria jo gynėjo advokato A. Melkovo apeliacinis skundas atmestas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Netenkinus šio prašymo, nuteistasis prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų procesinių sprendimų dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir bylą jam (B. A.) nutraukti, nenustačius jo veiksmuose minėto nusikaltimo požymių. Netenkinus šių prašymų, nuteistasis prašo pakeisti žemesnės instancijos teismų procesinių sprendimų dalį dėl bausmės skyrimo ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

2.1.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, nepagrįstai vieniems įrodymams teikdamas prioritetą prieš kitus, taip pat teisingais ir patikimais laikė įrodymus, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų esminių bylos aplinkybių bei nesiėmė visų įmanomų priemonių tokioms aplinkybėms nustatyti, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų reikalavimų bei nuosprendį grindė prielaidomis, nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo praktikos, dėl to nepagrįstai jį (B. A.) pripažino kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Nurodyti BPK pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų neištaisė ir neatsižvelgė bei tinkamai neatsakė į jo (B. A.) gynėjo apeliacinio skundo argumentus. 

2.2.                      Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, neteisingai nurodydamas jo gimimo datą, taip pat nenurodė jo asmens kodo. Toks techninio pobūdžio apsirikimas gali reikšti, kad byloje yra nuteistas kitas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, šios esminės klaidos neištaisė, nors savo iniciatyva galėjo tai padaryti. Taigi, žemesnės instancijos teismų procesiniai sprendimai surašyti pažeidžiant BPK XXIII skyriaus, BPK 332 straipsnio nuostatas. Tokio įsiteisėjusio nuosprendžio su esmine klaida pateikimas vykdyti laisvės atėmimo vietų įstaigai sudaro pagrindą ir BPK 342 straipsnio pažeidimui.

2.3.                      Žemesnės instancijos teismai jo (B. A.) kaltę iš esmės grindė vieninteliu įrodymų šaltiniu – prieštaringais kito nuteistojo E. S. parodymais, kurių patikimumas dėl savanaudiškų tikslų turėtų būti vertinamas kritiškai. Teismai šiems parodymams nepagrįstai suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę, nevertindami prieštaravimų tarp šio įrodymų šaltinio ir kitų duomenų bei nepagrįstai atmesdami B. A. parodymus kaip gynybinę versiją. Pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo E. S. nurodytas pažinties su B. A. aplinkybes, nesant jokių kitų šią aplinkybę patvirtinančių ar paneigiančių duomenų. Dėl šios priežasties ir kiti E. S. parodymai turėjo būti įvertinti itin atidžiai bei kritiškai. Iš E. S. parodymų matyti, kad šis proceso metu skirtingai parodė, kokį kiekį narkotinių medžiagų (3 ar 4 kg) jam per kitą asmenį neva perdavė B. A., taip pat kokį kiekį šių medžiagų (apie 700 g ar apie 1 kg) jis (E. S.) vėliau neva realizavo M. I. ir už tai uždirbo pinigų (apie 10 000–12 000 Eur ar apie 15 000–20 000 Eur). Žemesnės instancijos teismai, pripažindami, kad E. S. proceso metu duotuose parodymuose yra neatitikimų, šių prieštaravimų nepašalino ir padarė nepagrįstą išvadą, jog parodymai buvo iš esmės nuoseklūs, todėl šiuos parodymus vertino kaip patikimus. 

2.4.                      Teismai, vertindami E. S. parodymų patikimumą, privalėjo atsižvelgti į jo procesinę padėtį. 2018 m. lapkričio 29 d. E. S., apklausiamas kaip įtariamasis, nurodė norintis bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais. Šią aplinkybę patvirtina ir kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų A. M. bei J. T. parodymai. Taigi, siekdamas bet kokia kaina sumažinti savo paties atsakomybę, E. S. turėjo savanaudišką tikslą apkaltinti ir apkalbėti kitus asmenis. Todėl teismai turėjo atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie savo paties ir kitų vaidmenį bei reikšmę padarant nusikalstamas veikas, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar reikšmingai netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2008, 2K-153-693/2017, 2K-31-511/2018, 2K-32-699/2018, 2K-281-942/2018). Bylos medžiaga patvirtina, kad M. I., kuriam E. S. parodė išplatinęs dalį iš jo (B. A.) gautų narkotinių medžiagų, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę. Tačiau byloje nebuvo sprendžiama dėl E. S. atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl melagingo pranešimo apie nusikaltimą. Be to, E. S. savarankiškai ėmėsi įrašinėti provokacinius pokalbius su B. A.. Tokie duomenys pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti neleistinais įrodymais, todėl priimdamas nuosprendį teismas jais nesivadovavo. Apie tai, kad E. S. bendrauja su juo (B. A.) ir savarankiškai atlikinėja procesinius veiksmus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai žinojo, tačiau tokia veikla tam tikrą laiką nebuvo sankcionuota. Tik 2019 m. gruodžio 17 d. teismo nutartimi E. S. buvo leista atlikti veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės.

2.5.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo (B. A.) gynėjo apeliacinio skundo argumentą, kad, E. S. atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, prieš B. A. buvo įvykdyta provokacija. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nusikaltimas buvo padarytas dar 2018 m., todėl tai nepatenka į provokacijos apibrėžimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, kad privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Šiuo atveju teisėsaugos institucijos neturėjo galimybių surinkti duomenų apie tariamą jo (B. A.) nusikalstamą veiką. Todėl E. S. veiksmai, kai jis, darydamas garso įrašus, nuolat būdavo pokalbio iniciatorius, užduodavo menamus ir provokacinio pobūdžio klausimus, spausdamas B. A. pasakyti norimus išgirsti žodžius, turėtų būti vertinami kaip provokacija platesne prasme, nei tai apibrėžta BPK 158 straipsnyje. Tokie veiksmai turėtų būti vertinami kaip provokacija ne tik tada, kai jie nukreipti į būsimą, bet ir kai jie nukreipti į praeityje padarytą nusikaltimą. Tokio pobūdžio informacijos rinkimas kontroliuojant pareigūnams, slapta provokuojant apkalbėti save, peržengė nemo tenetur se ipsum accusare (teisės tylėti) principo įgyvendinimo teisėtumą. Taip buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisės į teisingą procesą garantija. Taigi, darydamas garso įrašus ir provokuodamas pokalbį, E. S. pažeidė esminį draudimą rinkti duomenis provokuojant. 

2.6.                      Apeliacinės instancijos teismas padarė BPK normoms prieštaraujančią išvadą, kad policijos pareigūnų veiksmai, t. y. leidimas E. S. atlikti provokacinius veiksmus prieš B. A., neprieštarauja draudimui versti duoti parodymus prieš save plačiąja prasme. Teismas padarė neteisingas išvadas, kad pokalbiai telefonu ir garso įrašai yra leistini įrodymai, nes vertino tik šių įrodymų formą. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo pokalbių turinio prasmės teisiniu ir lingvistiniu lygiu, nevertino garso įrašų gavimo ir fiksavimo aplinkybių bei teisinių pagrindų. Teismas, remdamasis E. S. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad iš minėto pokalbio stenogramos matyti, jog pokalbio metu buvo kalbama apie 2018 m. vasarą E. S. perduotų narkotinių medžiagų kiekį (3 kg), jų realizaciją, taip pat apie planus gabenti narkotines medžiagas iš Maskvos. Taigi, teismui nekilo abejonių nei dėl šių pokalbių turinio, nei dėl kalbančių asmenų tapatybių, nors atlikus garso įrašų fonoskopinius tyrimus buvo pateiktos tik tikėtino pobūdžio išvados apie tiriamuosiuose garso įrašuose užfiksuoto asmens balsą. Priešingai nei konstatavo žemesnės instancijos teismai, iš minėto pokalbio turinio matyti, kad jame nėra jokių užuominų apie 2018 m., inkriminuotų narkotinių medžiagų perdavimo būdą, aplinkybes ar dalyką. Todėl be lingvistinės teksto turinio (teksto suvokimo) ekspertizės teismo interpretacija, ką reiškia pokalbio metu pasakytas žodis „trys“, iš esmės yra nepagrįsta.

2.7.                      Teismai nepašalino ir byloje esančių abejonių dėl narkotinių medžiagų perdavimo E. S. aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis (B. A.) iki narkotinių medžiagų perdavimo skambino E. S. ir siuntė kokį nors kitą žmogų šių medžiagų nuvežti. Taigi, minėtų medžiagų perdavimas nebuvo niekaip koordinuojamas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepašalino jo (B. A.) gynėjo apeliaciniame skunde išreikštos abejonės dėl pas E. S. kratos metu rastų narkotinių medžiagų skirtingos koncentracijos, dėl ko jos negalėjo būti iš tos pačios narkotinių medžiagų partijos, kas paneigia E. S. parodymus apie narkotinių medžiagų gavimą iš B. A.. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šį apeliacinio skundo argumentą, rėmėsi specialisto išvadomis ir specialistų Tomo Sadausko, Renatos Sakalauskaitės teisme duotais paaiškinimais bei nepagrįstai konstatavo, kad B. A. išplatintos narkotinės medžiagos buvo viename krepšyje, tačiau skirtingose pakuotėse, todėl atskirose pakuotėse esančios narkotinės medžiagos koncentracija galėjo skirtis. Teisėjų kolegija padarė nepagrįstą išvadą, kad aplinkybė dėl kratos metu rastų narkotinių medžiagų skirtingos koncentracijos nepaneigia B. A. kaltės ir neturi įtakos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Tačiau šiuo atveju bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys nepatvirtina fakto, kad šios savo mase ir kitomis savybėmis iš esmės besiskiriančios narkotinės medžiagos buvo gautos iš to paties šaltinio, t. y. iš B. A.. Be to, byloje nepašalinta abejonė, ar tai tos pačios medžiagos iš krepšio, kuris E. S. tariamai buvo perduotas nenustatyto asmens. 

2.8.                      Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas jo (B. A.) veiksmus pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, neatskleidė kaltės turinio ir nemotyvavo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios buvimo. Žemesnės instancijos teismai išsamiai neišsiaiškino, kaip jis (B. A.) suvokė inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, kokios buvo jo valinės pastangos dėl kilusių padarinių. Išvadą, kad jis suprato, jog susitaria išplatinti ir per kitą asmenį neteisėtai kitaip išplatina labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, teismai padarė vadovaudamiesi tik nepatikimais kito nuteistojo E. S. parodymais ir provokacinio pobūdžio, nekonkretaus turinio garso įrašu. Be to, teismai nenustatė asmens, per kurį E. S. tariamai buvo perduotos narkotinės medžiagos. Byloje nebuvo pašalinta abejonė, ar toks asmuo apskritai egzistavo. Teismai šio reikšmingo fakto nenustatymo nepagrįstai nelaikė tyrimo spraga. Taigi, jis (B. A.) buvo nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nenustačius šio nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos.

2.9.                      Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai, nemotyvuotai, formaliais pagrindais atmetė jo (B. A.) gynėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei B. A. skirti švelnesnę nei įstatyme nustatytą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu B. A. buvo paskirta teisinga bausmė, kuri yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei, atitinka bausmės tikslus. Šiuo atveju žemesnės instancijos teismai tinkamai neįvertino B. A. asmenybės, vaidmens padarant inkriminuotą nusikaltimą, kaltės turinio ir tariamai padarytos žalos visuomenei. Jis yra jauno amžiaus, teigiamai charakterizuojamas, turi sveikatos problemų, niekada anksčiau nebuvo teistas ir nepadarė administracinių nusižengimų, dirbo, vykdė teisėtą automobilių ir kavinės verslą. Taigi, aptariamas nusikaltimas nėra dėsninga jo (B. A.) ankstesnio gyvenimo pasekmė, o jo pozityvus elgesys, gera charakteristika, religingumas parodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą. Be to, jo vaidmuo padarant nusikalstamą veiką buvo tik neesminis. Bausmės, nurodytos straipsnio sankcijoje už padarytą veiką, paskyrimas B. A. aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir bausmės paskirčiai. Todėl ilgalaikis (vienuolikos metų) įkalinimas ir atskyrimas nuo darbo, šeimos bei visuomenės yra neadekvatus, neproporcingas ir turės itin neigiamų pasekmių B. A., jo socialiniams ryšiams, darbo santykiams. Dėl nurodytų priežasčių jam paskirta bausmė turi būti švelninama, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Kitam šioje byloje nuteistam asmeniui – E. S., kuris anksčiau jau buvo teistas už narkotinių medžiagų platinimą, pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė gerokai švelnesnę bausmę nei B. A..

2.10.                       Teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kai netgi nesant jokių išskirtinių aplinkybių, tačiau, teismams tinkamai įvertinus tiek veikos pavojingumą (ypač tai, kad narkotinės ar psichotropinės medžiagos buvo paimtos ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir nepateko į apyvartą), tiek kaltininko pavojingumą, kuris dažnu atveju buvo netgi didesnis nei šiuo atveju B. A. asmenybės pavojingumas, taip pat bausmės tikslų pasiekimą, pripažįstama, kad net minimali BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir nedera su bausmės tikslais, jos paskirtimi bei neatitinka teisingumo principo reikalavimų, dėl to yra taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skiriama mažesnė laisvės atėmimo bausmė (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-482-483/2015, 1A-382-1076/2018, 1A-227-318/2019, 1A-21-626/2023, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479-222/2015, 2K-436-489/2016, 2K-195-677/2016, 2K-179-693/2019,
2K-167-303/2022).

2.11.                       Be to, viena iš esminių aplinkybių, į kurią atsižvelgiama sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, yra ir ilga baudžiamojo proceso trukmė. Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas per pusantrų metų, o bylos nagrinėjimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose vyko apie trejus metus. Byloje kaltinimai buvo pareikšti tik dviem asmenims, byla nebuvo sudėtinga, todėl baudžiamojo proceso trukmė laikytina pakankamai ilga. Nuo 2020 m. vasario 12 d. jam (B. A.) buvo taikyta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Būdamas suimtas jis niekaip negalėjo trukdyti procesui, todėl procesas užsitęsė ne dėl jo veiksmų. Žemesnės instancijos teismai objektyvių ilgos proceso trukmės priežasčių neaptarė, teismų praktika analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-87-942/2017, 2K-225-648/2017) nesirėmė ir, atsižvelgdami į ilgą baudžiamojo proceso trukmę, nesvarstė galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Taip buvo padarytas BPK 44 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Šiuo atveju jo (B. A.) patirta žala kompensuotina taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sušvelninant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

3.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Tomas Uldukis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1.                      Žemesnės instancijos teismai, nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus, išanalizuodami kiekvieną jų atskirai, juos gretindami ir jungdami į vientisą loginę grandinę. Teismų išvados dėl nustatytų B. A. nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių bei kaltės, padarius nusikaltimą, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu. Kasaciniame skunde dėstomas nesutikimas su teismų atliktu bylos duomenų vertinimu, kitaip, kasatoriui palankia prasme, interpretuojant atskirų bylos įrodymų turinį, nėra pagrindas daryti išvadą, kad skundžiamus procesinius sprendimus priėmę teismai padarė esminius BPK pažeidimus, lėmusius netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, kad buvo pažeista B. A. nekaltumo prezumpcija ir kad yra būtinybė jam taikyti in dubio pro reo principą.

3.2.                      Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą bei dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinių skundų ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra pagrįstos ir teisingos. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į visus esminius nuteistojo B. A. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų teisėtumu, patikimumu ir pakankamumu, šie argumentai motyvuotai atmesti. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas daug dėmesio skyrė nuteistojo E. S. parodymams ir jų patikimumo analizei, atsižvelgė į minėto asmens procesinio statuso byloje specifiškumą, motyvuotai pasisakė, kodėl E. S. parodymus laikė patikimais ir atitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus bei jais vadovavosi. Be to, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl nesivadovavo nuteistojo B. A. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, aptarė gynybos versijas, kad kratos pas E. S. metu rastos narkotinės medžiagos buvo skirtingos koncentracijos, todėl jos negalėjo būti iš tos pačios narkotinių medžiagų partijos, kad, E. S. atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, prieš B. A. buvo įvykdyta provokacija, ir byloje esančių įrodymų pagrindu motyvuotai jas atmetė. Taigi, baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose.

3.3.                      Kasatorius kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodo, kad taikant procesinę prievartos priemonę, nustatytą BPK 158 straipsnyje, jis E. S. buvo provokuojamas. Iš garso įrašo matyti, kad E. S. neragino B. A. nusikalsti, o pokalbių metu buvo renkama informacija apie praeityje padarytą nusikalstamą veiką. Byloje nėra duomenų, jog prieš B. A. buvo panaudota fizinė ar psichologinė prievarta. Taigi, 2020 m. vasario 10 d. E. S. veiksmais, bendraujant su B. A., nebuvo apribota šio veiksmų pasirinkimo laisvė. Vertinant visą nuteistųjų E. S. ir B. A. pokalbio kontekstą, matyti, kad kasatorius laisva valia kalbėjo ir pasakojo apie narkotines medžiagas bei galimybes jas gabenti. Kasatorius, pajutęs, kad yra E. S. provokuojamas, galėjo netęsti pokalbio ir atsisakyti kalbėti, tačiau to nepadarė. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad kasatorius nesuprato, apie ką pokalbio metu kalba E. S., ir kad jis provokavo B. A. daryti naujas nusikalstamas veikas. E. S. veiksmai gali būti vertinami kaip prisidėjimas prie jau daromų nusikalstamų veikų, o ne naujų provokavimas.

3.4.                      Kasaciniame skunde nuteistasis B. A. taip pat kelia klausimą dėl E. S. ir jo pokalbių garso įrašo lingvistinio teksto tyrimo. BPK normos nereikalauja, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje keliamoms versijoms patikrinti turėtų būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). Žemesnės instancijos teismai garso įrašų turinį pagrįstai vertino patys, neskirdami jų lingvistinės ekspertizės (ar specialisto išvados). Teismams nekilo abejonių nei dėl E. S. ir B. A. pokalbių turinio, nei dėl kalbančių asmenų. Be to, atlikus minėtų pokalbių garso įrašų fonoskopinę ekspertizę, apklausiamas teisme B. A. pripažino, kad įrašuose užfiksuotas jo balsas. Pokalbių turinys yra visiškai suprantamas asmeniui, neturinčiam specialių – lingvisto, kalbos specialisto – žinių.

3.5.                      Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai neskyrė reikiamo dėmesio B. A. kaltės nustatymui, nedetalizavo subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios buvimo. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, šis teismas, pasisakydamas dėl B. A. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 13–32 punktuose išanalizavo byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius nuteistojo B. A. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir pateikė išsamų šių įrodymų vertinimą bei veikos kvalifikavimą. Šių įrodymų visuma leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis B. A. suvokė, jog jis neteisėtai per kitą asmenį išplatino labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, bei to siekė. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra tiesiogiai įvardyta, jog pasisakoma dėl nuteistojo tyčios, nereiškia, kad B. A. kaltė (tyčia) buvo neaptarta ir neatskleista. Pats užfiksuotų nuteistųjų B. A. ir E. S. pokalbių konspiratyvumas, aptariamo klausimo tiesioginis neįvardijimas, slėpimas, vartojant nedetalizuojančius terminus, rodo sąmoningą norą slėpti pokalbio turinį ir kartu asmenų tyčią.

3.6.                      Nors nuteistasis B. A. kasaciniame skunde prašo jam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau nepateikia jokių aplinkybių, kuriomis vadovaujantis būtų galima teigti, kad jam paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui. Aplinkybė, kad narkotinės medžiagos buvo rastos ir paimtos, nemažina padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo. Be to, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes (E. S. parodymus), dalis šių medžiagų galėjo patekti į apyvartą. B. A. pateikti argumentai, susiję su jo asmenybe, proceso trukme, nepatvirtina ne tik jokių išimtinių aplinkybių, dėl ko sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą, bet ir fakto, kad teismai jam paskyrė per griežtą ir neteisingą bausmę. Visos tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunduose nurodomos aplinkybės (amžius, ligos ir kt.), susijusios su bausmės paskyrimu, buvo išsamiai aptartos skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Žemesnės instancijos teismai savo sprendimuose pateikė aiškius ir konkrečius motyvus dėl nuteistajam B. A. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, tinkamai ją individualizavo.

3.7.                      Nuteistasis B. A. kaip išimtinę aplinkybę dėl bausmės švelninimo nepagrįstai nurodo ir baudžiamojo proceso trukmę. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose truko apie ketverius metus. Ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas, tarptautinio pobūdžio, kadangi B. A. yra užsienio šalių pilietis. B. A. tapatybė buvo nustatyta tik 2019 m. liepos 16 d., o į Lietuvą jis atvyko 2020 m. vasario 11 d. Byla perduota nagrinėti teisme dėl 2 asmenų, buvo tiriamos 3 nusikalstamos veikos, bylą tuo metu sudarė 6 tomai (šiuo metu yra jau 16 tomų). Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, ir atitinkamai dėl to švelninti nuteistajam B. A. paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

3.8.                      Kasatorius skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įžanginėje nuosprendžio dalyje dėl rašymo apsirikimo neteisingai nurodė nuteistojo B. A. gimimo datą. Tačiau tai negali būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu ir nesuteikia pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aiškumu, logiškumu, nuoseklumu ir įtikinamumu. BPK 29 straipsnyje nurodytame dokumente padarytų rašybos klaidų ištaisymas yra galimas ir nuosprendžio vykdymo metu (BPK 361 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, klausimas dėl nuteistojo B. A. gimimo datos ištaisymo spręstinas Vilniaus apygardos teisme.

 

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

 

4.       Nuteistojo B. A. kasacinis skundas atmestinas. 

 

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

 

5.       Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-70-895/2018,
2K-P-58-697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-39-1073/2022). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010,
2K-358-942/2017). 

6.       Nuteistojo B. A. kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų analizei, ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. Iš nuteistojo B. A. kasacinio skundo turinio matyti, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas yra BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų laikymasis žemesnės instancijos teismuose.

7.       Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai neaptarė objektyvių ilgos proceso trukmės priežasčių ir, atsižvelgdami į ilgą baudžiamojo proceso trukmę, nesvarstė galimybės taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų skiriant bausmę. Pažymėtina, kad, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju klausimas dėl pernelyg ilgos proceso trukmės ir galimybės dėl to švelninti bausmę nuteistojo B. A. gynėjo apeliaciniame skunde nebuvo keliamas, todėl apeliacinės instancijos teisme ir nebuvo nagrinėjamas. Be to, kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje padarė rašymo apsirikimo klaidą, neteisingai nurodydamas nuteistojo B. A. gimimo datą, taip pat nenurodė jo asmens kodo. Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, tikrina, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Klausimas dėl klaidingai nuosprendyje užrašyto nuteistojo vardo, pavardės ar kitų biografijos duomenų nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl nurodytos priežasties paminėti kasacinio skundo teiginiai ir argumentai paliekami nenagrinėti. 

 

Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies reikalavimų

 

8.       Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies pažeidimai, nes žemesnės instancijos teismai įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, nepagrįstai vieniems įrodymams teikdami prioritetą prieš kitus, taip pat rėmėsi nepatikimais duomenimis (suinteresuoto asmens – kito nuteistojo E. S. prieštaringais parodymais) ir duomenimis, neatitinkančiais įrodymams keliamų teisėtumo ir patikimumo reikalavimų (E. S. atliekant BPK 158 straipsnyje nustatytus veiksmus padarytais garso įrašais), o savo išvadas grindė prielaidomis ir abejonėmis, kurios privalėjo būti aiškinamos B. A. naudai. Kasatoriaus nuomone, taip teismai padarė esminius BPK pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos jo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo teiginiais.

9.       Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26-689/2018, 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

10.       Pažymėtina, kad proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

11.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015,
2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.).

12.       Pirmosios instancijos teismo išvados dėl B. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra pagrįstos nuteistojo E. S. parodymais, kad jis su B. A. sutarė iš šio įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos heroino ir vėliau šias medžiagas įgijo iš kito asmens, veikiančio B. A. interesais, liudytųjų – policijos pareigūnų A. M., J. T. parodymais apie E. S. sutikimą bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis ir šio BPK 158 straipsnyje nustatyta tvarka atliktų veiksmų užfiksavimą, B. A. sulaikymo aplinkybes, specialistų T. Sadausko, R. Sakalauskaitės paaiškinimais apie kratos pas E. S. gyvenamajame name, garaže ir automobilyje metu rastų narkotinių medžiagų cheminio tyrimo aplinkybes, eksperčių J. Devenson, R. Konarskienės paaiškinimais apie E. S. atliekant BPK 158 straipsnyje nustatytus veiksmus padarytų garso įrašų fonoskopinę ekspertizę. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir teisiamajame posėdyje ištirta rašytine bylos medžiaga: asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu (E. S. atpažino B. A. kaip asmenį, iš kurio per tarpininką įgijo narkotinių medžiagų), specialisto išvadomis Nr. 140-(5817)-IS1-6698 ir Nr. 140-(5814)-IS1-6699 dėl kratos pas E. S. gyvenamajame name, garaže ir automobilyje metu rastų narkotinių medžiagų cheminio tyrimo, veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolais, kuriuose aprašytas garso įrašymo priemonėmis užfiksuotų E. S. ir B. A. 2020 m. vasario 10 d. pokalbių, kurių metu buvo kalbama apie 2018 m. vasarą E. S. perduotų narkotinių medžiagų kiekį, turinys, E. S. atliekant BPK 158 straipsnyje nustatytus veiksmus padarytais garso įrašais, ekspertizės aktu
Nr. 11-1500(20), 11-1715(20) dėl E. S. atliekant BPK 158 straipsnyje nustatytus veiksmus padarytų garso įrašų fonoskopinio tyrimo, kitų objektų apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota B. A. išduoto Rusijos Federacijos piliečio paso apžiūra, patvirtinanti, kad B. A. buvo atvažiavęs į Lietuvą 2018 m. vasaros pradžioje. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos įrodymais pagrįstos išvados, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistasis B. A. per kitą asmenį, veikiantį jo interesais, išplatino labai didelį kiekį narkotinės medžiagos heroino (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis ir nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis).

13.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo B. A. gynėjo apeliacinį skundą bei dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo atsakyta į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų teisėtumu (galimybe remtis E. S. atliekant BPK 158 straipsnyje nustatytus veiksmus padarytais garso įrašais), patikimumu (dėl nuteistojo E. S. parodymų, dėl kratos pas E. S. metu rastos narkotinės medžiagos skirtingos koncentracijos) ir pakankamumu (konstatuojant nuteistojo B. A. kaltę), šie argumentai motyvuotai atmesti, gynybos keliamos versijos paneigtos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo B. A. gynėjo apeliaciniame skunde, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

14.       Nuteistojo B. A. kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai rėmėsi prieštaringais kito nuteistojo E. S. parodymais ir šiems parodymams suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę. Kasatorius abejoja nuteistojo E. S., kuriam, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, buvo paskirta mažesnė laisvės atėmimo bausmė, parodymų, kuriais šis prisidėjo prie nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų išaiškinimo, patikimumu. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, neva patvirtinančios nuteistojo E. S. parodymų nepatikimumą, buvo nurodytos ir nuteistojo B. A. gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos nuteistojo gynėjo argumentus motyvuotai atsakė nutarties 13–22 punktuose.

15.       Dėl bendrai kaltinamų asmenų ar kitų kaltinamųjų parodymų įrodomosios reikšmės pasisakoma kai kuriuose EŽTT sprendimuose dėl kaltinamojo teisės apklausti kaltinimo liudytojus pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktą, juose yra nurodoma, kad yra didelis pavojus, jog kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi, vertinant tokius parodymus, gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (pvz., 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03).

16.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistojo E. S. parodymai atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, žemesnės instancijos teismai juos tinkamai ištyrė ir įvertino, laikydamiesi tiek baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų reikalavimų, tiek tokių parodymų vertinimo ypatumų, suformuotų kasacinės instancijos teismo ir EŽTT jurisprudencijoje. Teismai išsamiai išanalizavo nuteistojo E. S. parodymus, duotus viso baudžiamojo proceso metu, atsižvelgė į jo procesinį statusą, įvertino parodymų turinį, jų nuoseklumą ir patikimumą, lygino juos su kitais byloje ištirtais įrodymais ir padarė išvadas, kad šio asmens parodymais yra pagrindas vadovautis nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Kasatorius, argumentuodamas E. S. parodymų nenuoseklumą, atkreipia dėmesį, kad šis proceso metu skirtingai parodė, kokį kiekį narkotinių medžiagų (3 ar 4 kg) jam per kitą asmenį neva perdavė B. A., taip pat kokį kiekį šių medžiagų (apie 700 g ar apie 1 kg) jis (E. S.) vėliau neva realizavo M. I. ir už tai uždirbo pinigų (apie 10 000–12 000 Eur ar apie 15 000–20 000 Eur). Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, E. S. paaiškino, jog tikslaus jam per kitą asmenį B. A. perduotų narkotinių medžiagų kiekio nežinojo, nes jų nesvėrė, o svarstykles naudojo tik sverdamas kiekius, kuriuos norėjo išplatinti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuteistojo E. S. parodymuose yra tam tikrų neatitikimų, tačiau, išanalizavęs jo parodymų visumą, šis teismas padarė pagrįstą išvadą, jog dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių jo parodymai buvo tikslūs ir nekito viso proceso metu, juose nenustatyta reikšmingų prieštaravimų ar neatitikimų. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, atskirų įvykio aplinkybių neatitikimas ar kiti netikslumai, kurie E. S. parodymuose galėjo atsirasti dėl praėjusio laiko ir vykdytų apklausų apimties, nekeičia jo parodymų turinio dėl B. A. neteisėtų veiksmų.

17.       Nuteistojo E. S. parodymų patikimumo nepaneigia ir kasaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo E. S. nurodytas pažinties su B. A. aplinkybes ir kad M. I., kuriam E. S. parodė išplatinęs dalį iš B. A. gautų narkotinių medžiagų, 2019 m. rugsėjo 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad B. A. ir E. S. dėl jų pažinties aplinkybių davė skirtingus parodymus, taip pat kad byloje nėra kitų šias aplinkybes patvirtinančių ar paneigiančių duomenų, pašalino iš pareikšto kaltinimo kaip neįrodytą aplinkybę, kad 2017 m. pabaigoje Maskvoje, Rusijos Federacijoje, B. A. susitarė su E. S. dėl labai didelio kiekio narkotinių medžiagų tiekimo į Lietuvos Respublikos teritoriją ir išplatinimo E. S.. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, aplinkybės, kaip ir kada E. S. buvo supažindintas su B. A., neturi esminės reikšmės, sprendžiant B. A. kaltės klausimą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat pagrįstai pažymėjo, kad E. S. pateikė tiek B. A., tiek M. I. kaltinančius parodymus, tačiau E. S. parodymus prieš B. A. papildomai patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, o M. I. atžvilgiu E. S. parodymų nepatvirtino jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Todėl ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo E. S. parodymai buvo įvertinti kaip nepakankami M. I. kaltei pagrįsti ir ikiteisminis tyrimas jam buvo nutrauktas. Taigi, žemesnės instancijos teismai pagrįstai nuteistojo E. S. parodymais rėmėsi tiek, kiek jie atitiko kitais įrodymais nustatytas aplinkybes, tačiau tai nesudaro pagrindo nuteistojo E. S. parodymų laikyti nepatikimais.

18.       Pažymėtina, kad nuteistojo E. S. parodymai, nors ir svarbūs šioje byloje, nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais teismai grindė nuteistojo B. A. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuteistojo E. S. parodymus patvirtino veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolai, kuriuose aprašytas garso įrašymo priemonėmis užfiksuotų E. S. ir B. A. 2020 m. vasario 10 d. pokalbių, kurių metu buvo kalbama apie 2018 m. vasarą E. S. perduotų narkotinių medžiagų kiekį, turinys, kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota B. A. išduoto Rusijos Federacijos piliečio paso apžiūra, patvirtinanti, kad B. A. buvo atvažiavęs į Lietuvą 2018 m. vasaros pradžioje. Kasaciniame skunde nuteistasis B. A. cituoja kasacinės instancijos teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimo ir vertinimo baudžiamajame procese. Tačiau šioje byloje nuteistasis E. S. nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino E. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas bei padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir skirdamas bausmę taikė BK 54 straipsnio 3 dalį (paskyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei nustatyta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje), nepaneigia šio asmens parodymų teisingumo ir savaime nereiškia, kad yra pagrindas abejoti jo parodymų patikimumu ir pripažinti juos neturinčiais įrodomosios galios.

19.       Nėra pagrindo ir daryti išvados, kad E. S. parodymus davė siekdamas sumenkinti savo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką ir turėdamas akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs B. A.. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, duodamas parodymus apie B. A. neteisėtus veiksmus, E. S. nuosekliai aiškino ir apie savo paties nusikalstamus veiksmus ir savo vaidmens menkinti nebandė. Taigi, E. S. nurodytos aplinkybės apie nusikalstamus veiksmus jo paties atsakomybės nešvelnina, jis kaltės išskirtinai B. A. neperkelia. Todėl nuteistojo E. S. parodymai, lyginant su kitais byloje surinktais įrodymais, neturi nei mažesnės, nei didesnės vertės, juos, kaip minėta, papildė kiti žemesnės instancijos teismų įvertinti ir baudžiamojo proceso priemonėmis patikrinti įrodymai byloje, teismų sujungti į vientisą loginę grandinę. Taigi, savo išvadas dėl B. A. kaltės teismai grindė ne vien nuteistojo E. S. parodymais, kaip teigia kasatorius, tačiau byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai motyvavo, kodėl pripažino nuteistojo E. S. parodymus patikimais ir jais vadovavosi.

20.       Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl prieš B. A. panaudotos provokacijos, nuteistajam E. S. atliekant BPK 158 straipsnyje nustatytus neviešo pobūdžio veiksmus. BPK 158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, tiriant nusikaltimus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai tyrimą gali atlikti, neatskleisdami savo tapatybės. BPK 158 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ypatingais atvejais, kai nėra kitų galimybių nustatyti nusikaltimus darančius asmenis, šiame straipsnyje nustatyta tvarka tyrimą gali atlikti ir asmenys, kurie nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnai. BPK 158 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, atliekant tyrimą šiame straipsnyje nustatyta tvarka, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodyta ir tai, kad provokacija – tai asmens lenkimas (kurstymas) padaryti nusikaltimą, turint tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius; provokacija yra tada, kai operacijoje dalyvaujantys agentai – teisėsaugos institucijų pareigūnai arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys – neapsiriboja iš esmės pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet daro asmeniui tokio pobūdžio poveikį, kad paskatintų padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis kitaip nebūtų padaręs, taip siekdami sudaryti sąlygas konstatuoti veikos padarymo faktą, t. y. pateikti įrodymus ir vykdyti baudžiamąjį persekiojimą (2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74420/01; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Milinienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 74355/01; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-434/2013, 2K-52-942/2020, 2K-7-165-648/2021).

21.       BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų nustatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas: proceso veiksmai privalo būti atliekami paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“. Informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu. Konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-492/2011, 2K-510/2011,
2K-7-165-648/2021). Tiek pagal EŽTT, tiek pagal kasacinės instancijos teismo suformuotą teismų praktiką, privačių asmenų veiksmai taip pat gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima; išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis, taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-22-699/2017, 2K-92-495/2021).

22.       Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 17 d. nutartimi patenkino prokuroro prašymą ir leido E. S. laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. kovo 17 d. prieš B. A. atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės, t. y. kontaktuoti visomis ryšio priemonėmis su B. A. ar kitais asmenimis, veikiančiais jo nurodymu, jo interesais ar naudai, gauti duomenų apie prekybą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, jų gabenimą, tartis su B. A. dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo labai dideliais kiekiais, šių kontaktų metu slapta daryti B. A. pokalbių, veiksmų vaizdo ir garso įrašus. Kaip matyti iš nutarties turinio ir jos rezoliucinės dalies, joje tiksliai įvykdyti visi BPK 158 straipsnio 3 dalyje nurodyti reikalavimai, iš teismo nutarties aiškus tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas atlikti šį veiksmą, taip pat gana tiksliai apibrėžtos neviešo pobūdžio veiksmo atlikimo ribos. 

23.       Pažymėtina, kad klausimas, ar E. S. veiksmus galima laikyti provokacija, buvo keliamas ir nuteistojo B. A. gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas į nuteistojo gynėjo argumentus motyvuotai atsakė nutarties 26–28 punktuose ir padarė pagrįstą išvadą, kad B. A. nebuvo provokuojamas padaryti nusikaltimą. Žemesnės instancijos teismai detaliai įvertino minėtos procesinės prievartos priemonės vykdymo metu įrašytų 2020 m. vasario 10 d. vykusių B. A. ir E. S. pokalbių turinį, tačiau provokacijos požymių nenustatė. Teismai konstatavo, kad E. S. neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi provokacija. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose, 2020 m. vasario 10 d. E. S. veiksmais, bendraujant su B. A., nebuvo apribota šio veiksmų pasirinkimo laisvė, prieš jį nebuvo naudojama fizinė ar psichinė prievarta, jokių aktyvių veiksmų, primygtinių pasiūlymų E. S. neišdėstė, B. A. nebuvo lenkiamas padaryti nusikalstamos veikos. Taigi, žemesnės instancijos teismai pagrįstai nurodė, kad B. A. dėl E. S. veiksmų, neatskleidžiant savo tapatybės, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, pokalbis su E. S. neturėjo įtakos tam, kad B. A. nusikalstų. Be to, E. S. neatliko nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų, t. y. jis veikė laikydamasis sankcionuoto tyrimo veiksmo ribų. 

24.       Žemesnės instancijos teismai taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad E. S. veiksmai neatskleidžiant savo tapatybės aptariamu atveju apskritai neatitinka provokacijos apibrėžimo. Teismai, remdamiesi nuteistojo E. S. parodymais, nustatė, kad jo susitarimas su B. A. dėl nusikalstamos veikos darymo – narkotinių medžiagų perdavimo įvyko 2018 m. birželio mėnesį. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nusikalstamos veikos padarymo metu (2018 m. vasarą) E. S. neatliko jokių savo tapatybės neatskleidžiančių veiksmų, nes ikiteisminis tyrimas šioje byloje dar nebuvo pradėtas ir jis su teisėsaugos pareigūnais dar nebendradarbiavo. Kaip minėta, E. S. veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės prieš B. A. buvo leista atlikti laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 17 d. iki 2020 m. kovo 17 d., kai byloje aptariama nusikalstama veika jau buvo baigta, t. y. kai B. A. per kitą asmenį jau buvo išplatinęs E. S. didelį kiekį narkotinių medžiagų. Taigi, minėtos procesinės prievartos priemonės vykdymo metu įrašytų 2020 m. vasario 10 d. vykusių B. A. ir E. S. pokalbių metu buvo renkama informacija apie praeityje padarytą nusikalstamą veiką, o B. A. išsakyti teiginiai buvo susiję su praeityje buvusiais įvykiais. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, jog E. S. atlikti veiksmai neatitiko provokacijos požymių, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad kasaciniame skunde nurodyti įrodymai (E. S. atliekant BPK 158 straipsnyje nustatytus veiksmus padaryti garso įrašai) buvo gauti provokuojant nuteistąjį B. A. atlikti neteisėtus veiksmus bei pažeidžiant BPK nustatytą tvarką ir neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje keliamo įrodymų teisėtumo reikalavimo.

25.       Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nuteistojo E. S. veiksmai, kai jis, su pareigūnų kontrole darydamas garso įrašus, nuolat būdavo pokalbio iniciatorius, užduodavo menamus ir provokacinio pobūdžio klausimus, spausdamas B. A. pasakyti norimus išgirsti žodžius, slapta provokuodamas apkalbėti save, turėtų būti vertinami kaip draudimo versti duoti parodymus prieš save pažeidimas. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.

26.       Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas yra įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir yra viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiškia, jog fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-699/2017,
2K-8-699/2019). Taikant savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, pagal teismų praktiką neleistina situacija, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai, formaliai veikdami pagal BPK 158 straipsnį, inicijuoja neoficialius pokalbius su įtariamaisiais, taip pažeisdami asmens teisę neduoti prieš save parodymų. Kaip matyti iš teismų praktikos, formuojama taisyklė yra tokia, kad teisėsaugos pareigūnai gali apklausti įtariamąjį tik laikydamiesi visų BPK nustatytų reikalavimų, o ne įtvirtindami neformalias apklausas kaip BPK 158 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės vykdymą. Paprastai toks pareigūnų veikimas pripažįstamas neteisėtu, o gauti duomenys – neleistinais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-788/2016, 2K-62-628/2019, 2K-165-976/2022).

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija negali būti sugretinta su ką tik aptarta teismų praktika. Iš žemesnės instancijos teismų sprendimų matyti, kad 2020 m. vasario 12 d. ir 2020 m. kovo 2 d. veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės protokoluose užfiksuoti duomenys, o būtent garso įrašymo priemonėmis užfiksuotų nuteistųjų E. S. ir B. A. pokalbių turinys, buvo vertinami kartu su kitais įrodymais byloje ir naudojami nusikalstamoms veikoms įrodinėti. Apie BPK 158 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindus ir aplinkybes pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip liudytojai buvo apklausti policijos pareigūnai A. M., J. T.. Apeliacinės instancijos teismas įvertino užfiksuotų pokalbių turinį, kalbančių asmenų iniciatyvą, užduodamus klausimus ir padarė pagrįstą išvadą dėl tokių duomenų leistinumo. E. S. iš esmės tik bendrai palaikė pokalbius, o B. A. laisva valia kalbėjo ir pasakojo apie narkotines medžiagas bei apie kitas bylai nereikšmingas aplinkybes. Nors E. S. pokalbių metu B. A. uždavė kelis tikslinančius klausimus apie 2018 m. vasarą jam (E. S.) per kitą asmenį išplatintas narkotines medžiagas, tačiau to negalima vertinti kaip neteisėto kasatoriaus skatinimo ar provokavimo prisipažinti ir draudimo versti duoti parodymus prieš save pažeidimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, sankcionavus savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, nebuvo pažeista šios procesinės prievartos priemonės paskyrimo ir atlikimo tvarka, taip pat nebuvo atlikta neprocesinė B. A. apklausa, todėl jos metu gauti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais. Kaip minėta, šie duomenys kartu su kitais byloje surinktais įrodymais sudarė nuoseklią įrodymų grandinę.

28.       Nuteistojo B. A. kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino E. S. atliekant BPK 158 straipsnyje nustatytus veiksmus padarytų garso įrašų turinį. Anot kasatoriaus, priešingai nei konstatavo žemesnės instancijos teismai, iš E. S. ir B. A. pokalbio turinio matyti, kad jame nėra jokių užuominų apie 2018 m., inkriminuotų narkotinių medžiagų perdavimo būdą, aplinkybes ar dalyką. Todėl kasatorius mano, kad be lingvistinės teksto turinio (teksto suvokimo) ekspertizės teismo interpretacija, ką reiškia pokalbio metu pasakytas žodis „trys“, iš esmės yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad BPK normos nereikalauja, kad kiekvienoje baudžiamojoje byloje keliamoms versijoms patikrinti turėtų būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-483-976/2015, 2K-71-976/2017). BPK 286 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę (bet ne pareigą) bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva paskirti ekspertizę. Sprendimą dėl ekspertizės skyrimo teismas priima atsižvelgdamas į bylos duomenis, taip pat į tai, ar ekspertizės išvados yra reikalingos bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-507/2016,
2K-188-648/2017, 2K-232-976/2019).

29.       Šioje byloje, ištyrę E. S. atliekant BPK 158 straipsnyje nustatytus veiksmus įrašytų pokalbių turinį, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, kad šiuose įrašuose yra bylai teisingai išnagrinėti reikšmingi duomenys. Nors minėtuose pokalbiuose nebuvo vartojama narkotinių medžiagų ar kita šias medžiagas apibūdinanti sąvoka, taip pat nebuvo įvardyta narkotinių medžiagų rūšis, tačiau pokalbių turinys atskleidžia, kad šių pokalbių metu buvo kalbama apie 2018 m. vasarą E. S. per kitą asmenį B. A. išplatintas narkotines medžiagas. Kaip pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, iš E. S. ir B. A. susitikimo, įvykusio 2020 m. vasario 10 d. Vilniaus oro uoste, metu užfiksuoto pokalbio stenogramos, kurios turinys buvo patikslintas fonoskopinės ekspertizės atlikimo metu, matyti, kad B. A., atsakydamas į E. S. klausimą: „Klausyk, tu man iš Maskvos tada, ten trys buvo ar kiek tu davei?“, patvirtino, jog „trys, taip“. Iš E. S. ir B. A. susitikimo, įvykusio 2020 m. vasario 10 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), metu užfiksuoto pokalbio stenogramos, kurios turinys buvo patikslintas fonoskopinės ekspertizės atlikimo metu, matyti, kad B. A., atsakydamas į E. S. klausimą, patvirtino, jog iš Maskvos ten buvo „trys“, jis pasvėrė. 

30.       Aptartos aplinkybės žemesnės instancijos teismams leido padaryti pagrįstą išvadą, kad pokalbių metu buvo kalbama apie 2018 m. vasarą E. S. perduotų narkotinių medžiagų kiekį – 3 kg, jų realizaciją. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pokalbių turinys yra visiškai suprantamas asmeniui, neturinčiam specialių – lingvisto, kalbos specialisto – žinių, todėl nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai aptariamų garso įrašų turinį pagrįstai vertino patys, neskirdami jų lingvistinės ekspertizės (ar specialisto išvados). Teismams pagrįstai nekilo abejonių nei dėl E. S. ir B. A. pokalbių turinio, nei dėl kalbančių asmenų. Be to, atlikus minėtų pokalbių garso įrašų fonoskopinę ekspertizę, apklausiamas teisme B. A. pripažino, kad įrašuose užfiksuotas jo balsas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuteistojo B. A. kaltė grindžiama ne vien aptariamais garso įrašais, bet ir kitais įrodymais, aptartais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Žemesnės instancijos teismai pagrįstai nusprendė, kad minėtų pokalbių turinys patvirtina nuteistojo E. S. parodymų, jog byloje aptariamas narkotines medžiagas jis gavo iš B. A., patikimumą.

31.       Nuteistojo B. A. kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat nepašalino jo (B. A.) gynėjo apeliaciniame skunde išreikštos abejonės dėl pas E. S. kratos metu rastų narkotinių medžiagų skirtingos koncentracijos. Kasatoriaus nuomone, bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys nepatvirtina fakto, kad šios savo mase ir kitomis savybėmis iš esmės besiskiriančios narkotinės medžiagos buvo gautos iš to paties šaltinio, t. y. iš B. A.. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas į nurodytus nuteistojo B. A. gynėjo apeliacinio skundo argumentus motyvuotai atsakė nutarties 24–25 punktuose ir padarė pagrįstą išvadą, kad aplinkybė, jog kratų metu skirtingose vietose rastų narkotinių medžiagų koncentracija buvo skirtinga, nepaneigia E. S. parodymų dėl B. A. nusikalstamų veiksmų, išplatinant jam narkotines medžiagas. Iš 2018 m. gruodžio 5 d. specialisto išvadų Nr. 140-(5817)-IS1-6698, Nr. 140-(5814)-IS1-6699 ir specialistų T. Sadausko bei R. Sakalauskaitės paaiškinimų iš tiesų matyti, kad kratų pas E. S. metu rastos narkotinės medžiagos buvo skirtingos koncentracijos: pas E. S. gyvenamajame name ir garaže buvo rasta 4 vnt. plastikinių maišelių su biria medžiaga, kurios sudėtyje yra narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė yra 418,276 g (bendras miltelių kiekis 1834,06 g, medžiagų koncentracija 22,3 ir 23,3 proc.); automobilyje „Fiat Stilo“ buvo rasta 2 vnt. vienas į kitą sudėtų plastikinių maišelių su biria medžiaga, kurios sudėtyje yra narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė yra 197,931 g (bendra miltelių masė 496,15 g, medžiagų koncentracija 39,9 proc.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nuteistojo E. S. parodymais, pagrįstai nustatė, kad B. A. tarpininko perduotame krepšyje narkotinės medžiagos buvo supakuotos atskirose pakuotėse, kurias E. S. vėliau išardė ir šias medžiagas išpilstė į atskirus maišelius. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atskirose pakuotėse esančios narkotinės medžiagos koncentracija galėjo skirtis. Todėl šis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad aplinkybė dėl kratų metu rastų narkotinių medžiagų skirtingos koncentracijos nepaneigia B. A. kaltės ir neturi įtakos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

32.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo B. A. kasaciniame skunde bylos įrodymai yra analizuojami selektyviai, atskirai kritikuojant įrodymus, kuriais rėmėsi žemesnės instancijos teismai, paneigdami kasatoriaus gynybinę versiją. Tačiau minėta, kad baudžiamojo proceso įstatyme nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią bei vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismai tyrė ir analizavo tiek nuteistąjį teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose įrodymai buvo patikrinti tiek teisėtumo, tiek patikimumo aspektu, motyvuotai argumentuojant, kodėl nesivadovaujama nuteistojo B. A. parodymais, paneigiant jo versiją, kad jis niekada su E. S. nesitarė dėl narkotinių medžiagų platinimo, kad per kitą asmenį E. S. narkotinių medžiagų neperdavė ir kad su E. S. buvo kalbama apie šio skolą B. A.. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad asmuo, kuris perdavė E. S. narkotines medžiagas, nebuvo nustatytas, tačiau ištirtų įrodymų visuma teismams leido padaryti pagrįstą išvadą, jog B. A. veiksmai, per kitą asmenį E. S. išplatinant didelį kiekį narkotinių medžiagų, buvo nusikalstami. Priešingai nei nurodoma nuteistojo B. A. kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė jo kaltės formą ir padarė pagrįstą išvadą, kad pirmiau aptartus veiksmus nuteistasis atliko veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. B. A. suvokė savo veiksmų pobūdį, jog per kitą asmenį išplatina labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, ir norėjo taip veikti. Taigi, B. A. buvo pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.

33.       Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo B. A. kasacinio skundo argumentais, kad jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, pagrįsta neleistinais įrodymais, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Byloje žemesnės instancijos teismų išsamiai įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, pateiktos motyvuotos įrodymų vertinimo išvados. Apeliacinės instancijos teismo atliktas galutinis įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus. 

34.       Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad panaikinti žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus nuteistojo B. A. kasaciniame skunde nurodytais argumentais dėl tariamai padarytų esminių BPK pažeidimų nėra teisinio pagrindo.

 

Dėl bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

 

35.       Nuteistojo B. A. kasaciniame skunde nurodoma, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė, tinkamai neįvertinus nuteistojo asmenybės, vaidmens padarant inkriminuotą nusikaltimą, kaltės turinio ir tariamai padarytos žalos visuomenei. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo gynėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir B. A. skirti švelnesnę nei įstatyme nustatytą bausmę.

36.       Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas skirtinų bausmių dydžių klausimą pirmiausia nagrinėja netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 376 straipsnio 3 dalis) požiūriu (ar nepažeistos sankcijos ribos, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija ir pan.). Bausmių dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu (pvz., ar apeliacinės instancijos teismas, keisdamas bausmę, neperžengė skundo nagrinėjimo ribų, ar laikėsi non reformatio in peius (asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama) principo ir pan. Tačiau bausmės griežtumo klausimas, atsietas nuo argumentų dėl bausmės skyrimo taisyklių nesilaikymo ar esminio procesinio pažeidimo padarymo, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019,
2K-276-1073/2020, 2K-5-788/2023, 2K-232-648/2023).

37.       BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Taigi, šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-383-895/2015, 2K-126-693/2018, 2K-233-976/2021, 
2K-179-719/2022 ir kt.). Iš esmės turi būti nustatyta visuma tokių aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-235-648/2017, 2K-233-976/2021 ir kt.).

38.       Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą bausmės skyrimą reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo B. A. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bausmės skyrimu, laikėsi baudžiamojo įstatymo reikalavimų. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo nuo dešimties iki penkiolikos metų bausmė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę nuteistajam B. A., tinkamai laikėsi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų: įvertino skirtinai bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, įskaitant asmenį charakterizuojančius duomenis (neteistas, išsiskyręs), padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (veikiant tiesiogine tyčia padarytas labai sunkus nusikaltimas, kuris yra itin pavojingas, nes neigiamai veikia žmogaus sveikatą ir socialinę aplinką, heroino kiekis, kuriuo jis disponavo, daugiau nei šešiasdešimt kartų viršijo nustatytą labai didelio šios narkotinės medžiagos kiekio ribą), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei savo sprendimą dėl nuteistajam skirtinos bausmės tinkamai motyvavo ir individualizavo. Už padarytą nusikalstamą veiką teismas B. A. paskyrė vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra mažesnė nei sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis ir artima bausmės minimumui.

39.       Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo B. A. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo ir, įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nenustatė pagrindo jas vertinti kitaip ir dėl to švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Be kita ko, skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti aiškūs, bylos duomenimis pagrįsti motyvai, kodėl nėra mažesnį B. A. asmenybės ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą rodančių aplinkybių, suteikiančių pagrindą skirti jam švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tokia motyvuota išvada padaryta teismui išsamiai įvertinus tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, tiek kaltininko asmenybę. Kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nuteistojo B. A. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie teigiamą nuteistojo asmenybę bei charakteristiką jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo skiriant jam mažesnio nei sankcijos vidurkis dydžio bausmę. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodomos B. A. asmeninės savybės nėra išskirtinės ir nerodo mažesnio jo asmenybės pavojingumo BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Tai, kad narkotinės medžiagos buvo rastos pareigūnų ir nepateko į neteisėtą apyvartą, yra ikiteisminio tyrimo institucijų veiklos sėkmė ir neatskleidžia mažesnio B. A. nusikaltimo ar jo asmenybės pavojingumo. Be to, ši aplinkybė taip pat buvo įvertinta individualizuojant nuteistajam skirtiną bausmę. Apeliaciniame skunde taip pat buvo pabrėžiama, kad B. A. turi sveikatos problemų, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog, esant būtinumui gydytis, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam yra garantuojama tinkama sveikatos priežiūra ir gydymas.

40.       Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai išsamiai motyvavo savo išvadas dėl bausmės nuteistajam B. A. paskyrimo, atsižvelgė į visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė teisingas išvadas ir nenukrypo nuo teismų praktikos. Kasacinio skundo argumentai dėl formalaus bausmei skirti reikšmingų aplinkybių įvertinimo yra deklaratyvūs, neatitinka skundžiamų procesinių sprendimų turinio. Teismų išvadų nepaneigia ir kasatoriaus nurodyti teismų sprendimai kitose baudžiamosiose bylose, kadangi nurodytose bylose buvo susiklosčiusios skirtingos aplinkybės (skyrėsi narkotinių medžiagų rūšis ar kiekis arba nuteistuosius charakterizuojančios aplinkybės), nei nustatytos šioje byloje. Taigi, teismų išvada dėl B. A. paskirtos bausmės yra teisinga, padaryta įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir išsamiai motyvuota. Todėl naikinti ar keisti skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 

 

n u t a r i a :

        

Atmesti nuteistojo B. A. kasacinį skundą.

 

 

Teisėjai                                                                          Daiva Pranytė-Zalieckienė

 

 

    Artūras Ridikas

 

 

                                                                          Albinas Antanaitis