Civilinė byla Nr. 2A-454-157/2015

                                                 Procesinio sprendimo kategorija: 32.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2792-262/2013 pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovui Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Vanaginė“ dėl periodinės kompensacijos už nustatytą servitutą priteisimo, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo  Vilniaus rajono ŽŪB „Vanaginė“ (viešpataujančių daiktų savininko) ieškovui (tarnaujančio daikto savininkui) 13 416 Lt periodinę kompensaciją, mokamą kiekvieną mėnesį, neterminuotai, už naudojimąsi ieškovui priklausančiame žemės sklype nustatytu servitutu, pradedant skaičiuoti nuo ieškinio pateikimo teismui dienos.

Nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 3,1818 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovui ŽŪB „Vanaginė“ nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji daiktai – įvairūs statiniai, todėl ieškovui priklausantis žemės sklypas yra tarnaujantis daiktas atsakovui priklausantiems statiniams (viešpataujantiems daiktams). Teigė, kad šiam žemės sklypui 2001 m. gegužės 14 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 1531-41 yra nustatytas servitutas – teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi, aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius. Ieškovo teigimu, atsakovas jau daug metų jam nieko nemokėdamas naudojasi žemės sklypo dalimi, kuriai nustatytas servitutas, o taip pat ta žemės sklypo dalimi, kuriai nenustatytas servitutas, t. y. atsakovas neatlygintinai naudojasi visu žemės sklypu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovo ŽŪB „Vanaginė“ ieškovui G. P. 3 885,54 Eur (13 416 Lt) periodinę kompensaciją, mokamą kiekvieną mėnesį neterminuotai, už naudojimąsi ieškovui priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu, pradedant skaičiuoti nuo ieškinio priėmimo dienos (2009-07-13).

Teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso 3,1818 ha žemės sklypas, kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausantys nekilnojamieji daiktai – įvairūs pastatai. Ieškovui priklausančiam žemės sklypui Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1531-41 nustatytas servitutas, suteikiant teisę kitiems asmenims eiti, važiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius. Nurodė, kad servituto nustatymo metu galiojusios Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1278, 9 punkte nustatyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimuose dėl žemės servitutų nustatymo ar rašytinėse sutartyse dėl žemės servitutų nurodoma žemės sklypo dalis, kurioje nustatomas servitutas, jo vieta ir ribos, kelių (takų), kuriais bus naudojamasi servituto teise, pločiai, naudojimosi servitutais teisės, sąlygos ir laikas, nuostolių dėl žemės servitutų atlyginimo sąlygos (nurodant, kad suteikiama teisė naudotis žemės sklypo dalimi neatlygintinai, arba konkrečius nuostolių ar žalos atlyginimo būdus). Sprendė, kad, priešingai nei teigia atsakovas, šioje teisės normoje įtvirtintas reikalavimas apskrities valdytojo sprendimuose nurodyti, jog teisė naudotis tam tikra žemės sklypo dalimi suteikiama neatlygintinai.

Teismas nustatė, kad dėl nustatyto servituto ieškovas patiria nemažai nepatogumų, nes negali naudotis atsakovo pastatais užstatytu žemės sklypu savo nuožiūra; iš ginčo žemės sklypo negauna jokių pajamų ir turi mokėti žemės mokesčius; atsakovas šiame žemės sklype esančiuose pastatuose vykdo komercinę veiklą ir gauna pajamas. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovas turi mokėti kompensaciją už ieškovo žemės sklypui nustatytą servitutą.

Spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, teismas rėmėsi ekspertizės akto išvadomis, kad ginčo žemės sklypo rinkos nuomos vertė (metinis rinkos nuomos mokestis) 2012 m. kovo 27 d. buvo 161 000 Lt, t. y. 13 416 Lt per mėnesį. Teismas, įvertinęs ekspertizės išvadas ir aplinkybes, kad ieškovas negali tinkamai naudotis jam priklausančiu žemės sklypu, o atsakovas žemės sklype esančius pastatus naudoja komercinei veiklai ir gauna pajamas, sprendė, kad 13 416 Lt už mėnesį kompensacijos suma yra pagrįsta (CK 4.129 str., 6.249 str. 1 d.).

                                 III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovas ŽŪB „Vanaginė“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują arba bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas be pagrindo ieškovui priteisė 13 416 Lt periodinę kompensaciją už mėnesį, mokamą neterminuotai už naudojimąsi ieškovui priklausančiame žemės sklype nustatytu servitutu, kuri vertintina kaip nepagrįstai didelė. Kompensacijos dydis turi būti lygus valstybinės žemės nuomos fiziniams / juridiniams asmenims kainai, todėl jos dydis negalėtų viršyti 3 000 Lt per metus.

Atsiliepime į atsakovo ŽŪB „Vanaginė“ apeliacinį skundą ieškovas G. P. prašo skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė periodinės kompensacijos dydį: servituto trukmė neribota ir atsakovas juo naudosis iki to laiko, kol žemės sklype bus jam priklausantys statiniai. Servituto apimtis, kuria naudojasi atsakovas, yra didelė, dėl to ieškovas negali nei naudotis visu žemės sklypu, nei realizuoti pagal tikslinę paskirtį – smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti, išnuomoti už rinkos kainą.

Atsiliepime į atsakovo ŽŪB „Vanaginė“ apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą buvo palikęs nepakeistą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo žemės sklypui nustatytas servitutas yra atlygintinis, o įvertinus ekspertizės išvadas bei faktą, kad ieškovas negali tinkamai naudotis jam priklausančiu žemės sklypu, kad atsakovas žemės sklype esančius pastatus naudoja komercinei veiklai ir gauna pajamas, – ieškovui pagrįstai priteista 13 416 Lt per mėnesį kompensacija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartimi paminėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.).

Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovo ŽŪB „Vanaginė“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl specialiais teisės aktais reglamentuojamų teisinių santykių, teisėjų kolegija spendžia, jog prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus yra tikslinga dar kartą pažymėti aktualias pirmosios instancijos teismo nustatytas bei kitas bylos faktines aplinkybes, kuriomis teisėjų kolegija remiasi spręsdama dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 41-4531 J. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pagal 1997-10-20 grąžinamos natūra žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto duomenis jame buvo atsakovui ŽŪB „Vanaginė“ priklausantys pastatai ir statiniai. Atkuriant J. D. nuosavybės teises į žemę bendrovei buvo suteikta teisė naudotis žemės servitutu bendrovei priklausančių pastatų eksploatacijai.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1531-41 „Dėl J. D. privačios žemės sklypo padalijimo projekto patvirtinimo Vilniaus rajone‘‘ žemės ūkio paskirties privatus žemės sklypas 7,6531 ha (registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) buvo padalintas į tris sklypus: Nr. 403-1 (3,1818 ha), Nr. 403-2 (4,4269 ha), Nr. 403-3 (0,0444 ha). Žemės sklypui Nr.  403-1 (ginčo sklypui) šio įsakymo 3.1.1 punkte buvo nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, taip pat servitutas – teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius. Servituto trukmė – neribota.

J. D. 2002 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo 3,1818 ha žemės sklypą Nr. 403-1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) perleido K. S.

Ieškovas G. P. 2005 m. liepos 11 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. AG-1864 nuosavybės teise įgijo paminėtą ginčo 3,1818 ha žemės sklypą iš K. S. Šioje sutartyje numatyta, kad perkamam sklypui Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1531-41 yra nustatytos specialios ginčo sklypo naudojimo sąlygos ir servitutai (tarnaujantis daiktas), tai yra teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius.

Pagal byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų duomenis, ieškovui G. P. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra atsakovui ŽŪB „Vanaginė“ priklausantys pastatai ir statiniai: katilinė, siurblinė–kuro saugykla, paukštidės, pašarų cechas, inžineriniai tinklai–vandentiekio bokštas, kiti kiemo statiniai.

Ieškovas G. P., 2009-06-26 teismui pateiktame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo  ŽŪB „Vanaginė“ 13 416 Lt periodinę kompensaciją, mokamą kiekvieną mėnesį, neterminuotai už nustatytą servitutą. Teigė, kad atsakovas neatlygintinai naudojasi jo turtu, kuriam nustatytas servitutas, o taip pat ir ta žemės sklypo dalimi, kuriai servitutas nenustatytas – tai yra visu ieškovui priklausančiu žemės sklypu, nes atsakovas laiko įvairius daiktus (medieną, žemės ūkio techniką ir kt.), sandėliuoja šiukšles, atliekas, ardo automobilius. Nurodė, kad jo sklype esantys atsakovo pastatai užima 53,95 arų ploto, o nustatyto servituto apimtis – 26,70 arų ploto, iš viso – 86,65 arų ploto. Teigė, kad jis objektyviai negali naudoti žemės sklypo pagal tikslinę paskirtį – smulkaus verslo objektams statyti ir eksploatuoti, patiria nuostolius – privalo mokėti žemės mokestį.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi byloje paskyrė ekspertizę, kurios metu gauta išvada, kad ginčo žemės sklypo rinkos vertė 2012-03-27 sudarė 4 861 000 Lt, o rinkos nuomos vertė (metinis rinkos nuomos mokestis) – 161 000 Lt, t. y. 13 416 Lt per mėnesį, darant prielaidą, jog sklypas neužstatytas pastatais, kiemo statiniais ir yra tinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovo ŽŪB „Vanaginė“ ieškovui G. P. 13 416 Lt periodinę kompensaciją, mokamą kiekvieną mėnesį neterminuotai, už naudojimąsi ieškovui priklausančiam žemės sklypui nustatytu servitutu, ją pradedant skaičiuoti nuo ieškinio priėmimo dienos (2009-07-13).

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 16 d. nutartimi paminėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo. Konstatavo, kad teismai tinkamai aiškino, taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju ginčo servitutas yra atlygintinis. Kasacinis teismas nurodė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai nustatė atlyginimo už servitutą dydį – apskaičiuojant kompensacijos dydį be pagrindo remtasi ekspertų apskaičiuota 2012-03-27 ginčo žemės sklypo rinkos verte, nes ji nustatyta padarius prielaidą, kad tarnaujantysis daiktas yra neužstatytas sklypas, naudotinas komercinės paskirties (prekybos, paslaugų, pramogų) objektų statybai. Be to, teismas neįvertino šio ginčo santykių specifikos, pasirinktas kompensacijos apskaičiavimo būdas neatitinka tikrosios viešpataujančiojo daikto padėties.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad šiuo atveju yra būtina garantuoti pastatų, esančių žemėje, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, savininkų teisių įgyvendinimą, suderinti žemės savininkų ir jos dabartinių naudotojų interesus nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nurodė, kad piliečiai, kuriems minėtoji žemė grąžinama natūra, privalo laikytis nustatytų žemės servitutų ir užtikrinti, jog ūkinės komercinės paskirties pastatų savininkai turėtų galimybę naudotis pastatams aptarnauti reikalinga teritorija. Pažymėjo, kad vienas iš kriterijų kompensacijai apskaičiuoti yra teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika. Kartu nurodė, kad šiuo atveju sprendžiant dėl ginčo servituto atlyginimo dydžio būtina įvertinti tai, jog servitutas nustatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų pagrindu, todėl minimos kompensacijos dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui (valstybei) pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalį. Pažymėjo, kad ši taisyklė taikytina ir nagrinėjamu atveju, kai žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo perleistas kitiems asmenims ir ieškinį dėl kompensacijos už servitutą priteisimo reiškia naujasis jo savininkas, nes šis asmuo neįgijo daugiau teisių, negu jų turėjo ankstesnis jo savininkas.

Ieškovas G. P. Lietuvos apeliaciniam teismui, iš naujo nagrinėjančiam šią bylą, pateikė paaiškinimus, kad teisės aktai nenustato, kaip turi būti apskaičiuojama kompensacija už servituto nustatymą žemės sklypui, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Teigia, kad ginčo žemės sklypas niekada nebuvo išnuomotas, todėl nėra pagrindo servituto naudojimosi kompensacijos dydį prilyginti valstybinės žemės nuomos kainai. Nurodo, kad kompensacijos dydis turėtų būti apskaičiuojamas pagal teismo ekspertizės akto išvadoje nurodytą ginčo žemės sklypo rinkos vertę ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 ,,Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 2 punkte nustatytą žemės nuomos mokesčio tarifą metams (4 861 000 Lt x 4 proc.). Teigia, kad teismų nustatyta 13 416 Lt kompensacija sudaro tik 3,31 procentus žemės sklypo rinkos vertės, todėl, priešingai nei tvirtina atsakovas savo apeliaciniame skunde, nėra per didelė, yra teisėta ir pagrįsta. Pažymi, kad įsigydamas ginčo žemės sklypą panaudojo visas savo santaupas, tačiau faktiškai juo naudotis negali, privalo mokėti žemės mokestį (už 2014 m. jis sudarė 3 636 Lt).

Ieškovas G. P. pateikė prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą – ginčas yra sudėtingas, byla nagrinėjama antrą kartą, todėl visapusiškam ir objektyviam jos aplinkybių išaiškinimui yra būtina šalims sudaryti galimybę teikti paaiškinimus žodžiu.  

Atsakovas ŽŪB „Vanaginė“ taip pat pateikė paaiškinimus, nurodydamas, kad nustatant kompensacijos už naudojimąsi servitutu dydį būtina vadovautis 2003 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo  Nr. 1387 ,,Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 3 punkto nuostata; kad konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą nustato savivaldybės taryba, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai; kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo ,,Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ 1.1 punkte yra nurodyta, jog žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas pagal žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, nustatytą pagal žemės verčių žemėlapius taikant 1.1.3 punkte nustatytus tarifus; kad minimas tarifas nagrinėjamu atveju yra 0,2 procentai nuo žemės sklypo vertės. Pagal žemės sklypo rinkos vertės dydį 2015-01-01, mokėtinas kompensacijos dydis yra 154,33 Eur kas mėnesį (926 000 Eur x 0,2 proc./12); kad ieškovui priteistinos kompensacijos dydis turėtų būti perskaičiuojamas kasmet, atsižvelgiant į žemės sklypo rinkos vertės dydį.

Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl nagrinėjamos bylos ribų ir apeliacinio skundo argumentų.

Dėl nagrinėjamos bylos ribų

Kaip žinoma, kasacinio teismo nutartyse išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str. 2 d.).

Kaip minėta, atsakovas ŽŪB „Vanaginė“ apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą ir nesutikdamas su nustatytu atlyginimo už naudojimąsi servitutu dydžiu, teigė, kad atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą buvo nustatytas neatlygintinas servitutas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, 2015 m. sausio 16 d. nutartyje konstatavo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčo servitutas yra atlygintinis.

Todėl teisėjų kolegija, vykdydama kasacinio teismo privalomus nurodymus, konstatuoja, kad šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas sudaro apelianto atsakovo ŽŪB „Vanaginė“ skundo ir atsiliepimų į jį argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui G. P. iš atsakovo priteistos 13 416 Lt kompensacijos dydžio. Kaip minėta pirmiau, nagrinėjant šį klausimą privalu vadovautis paminėtoje kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais. Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su servituto atlygintinumu / neatlygintinumu (CPK 320 str., 362 str. 2 d.).

Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kompensacijos už naudojimąsi servitutu dydžiu.

Dėl ginčo servituto atlyginimo dydžio

Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, visų pirma pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CK 4.129 straipsnyje yra nurodyta, jog dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nustatant nagrinėjamos kompensacijos dydį, būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nustatydamas jos dydį, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis, teismų praktika, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011 ir kt.).

Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausias Teismas nurodė, kad šiuo konkrečiu atveju yra susiklostę specifiniai teisiniai santykiai, kai servituto nustatymą reglamentavo ne bendrosios teisės normos dėl servituto, o specialioji teisės norma –  Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 11 dalis, kurioje nustatyta, kad kai grąžinama natūra kitų fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, arba kai nuosavybės teisės atkuriamos perduodant kitų asmenų nuomojamą žemę, – teisės ir pareigos pagal valstybinės žemės nuomos sutartį pereina naujajam žemės savininkui, jeigu šalys nesusitaria kitaip (1997 m. liepos 1 d. redakcija, galiojusi iki 1999 m. birželio 2 d.). Todėl, kasacinio teismo nuomone, kompensacijos už naudojimąsi tokio pobūdžio servitutu dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui.

Nagrinėjamu atveju šalys Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktuose paaiškinimuose teisingai nurodo, kad pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybinės žemės sklypus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išnuomoja savivaldybės. Šalys taip pat pagrįstai teigia, kad valstybinės žemės nuomos kainą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 ,,Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ nuostatos (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 1387), o šio nutarimo 2 punkte nustatyta, jog žemės nuomos mokesčio tarifas metams yra ne mažesnis kaip 1,5 procento ir ne didesnis kaip 4 procentai žemės vertės. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalys skirtingai aiškina bei taiko šio teisės akto nuostatas ir savo nurodomam kompensacijos dydžiui apskaičiuoti naudoja skirtingus paminėtame nutarime nustatytus procentinius koeficientus.

Minėta, kad ieškovas G. P. teigia, jog teismo priteistas 13 416 Lt periodinės kompensacijos dydis sudaro tik 3,31 procentus nuo teismo ekspertų nustatytos sklypo rinkos vertės – 4 861 000 Lt. Jo nuomone, šis dydis neviršija maksimalaus 4 procentų žemės vertės dydžio, todėl yra teisingas ir pagrįstas. Jis taip pat nurodo, kad šis žemės sklypas niekada nebuvo išnuomotas, todėl nėra pagrindo kompensacijos dydį prilyginti valstybinės žemės nuomos kainai. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo argumentais (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos ieškovo teiginius, visų pirma pažymi tai, kad, priešingai nei teigiama, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjamoje byloje yra nurodęs, jog ginčo kompensacijos dydis turi būti nustatytas atsižvelgiant į tai, kokio dydžio žemės nuomos mokestį privalėtų mokėti tokių pastatų savininkai žemės savininkui (valstybei) (CPK 362 str. 2 d.).

Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad šiuo atveju sprendžiant dėl servituto atlyginimo dydžio nėra pagrindo remtis minima teismo ekspertizės akto išvada dėl 4 861 000 Lt žemės sklypo rinkos vertės, nes ji gauta darant prielaidą, kad tai yra neužstatytas komercinės paskirties sklypas, naudotinas komercinės paskirties (prekybos, paslaugų, pramogų) objektų statybai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ir paties ieškovo teigimu, nors atsakovui priklausantys statiniai užima 53,95 arų ploto, nustatyto servituto apimtis – 26,70 arų ploto, tačiau pagal šių statinių išsidėstymą bei tinkamam naudojimui būtiną plotą, pastarasis naudojasi didžiąja ginčo 3,1818 ha ploto kitos paskirties (naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija) žemės sklypo dalimi (1 t., b. l. 31).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėdamas šią bylą iš naujo apeliacinės instancijos teismas 2015 m. vasario 4 d. nutartimi buvo atidėjęs teismo posėdį ir sudaręs galimybę šalims pateikti savo argumentus, susijusius su kasacinio teismo nurodytais išaiškinimais. Tačiau ieškovas, kuris naudojasi profesionalia – advokato – pagalba ir kuriam yra / turi būti žinoma tiek CPK 12, 13, 178 straipsniuose įtvirtinta pareiga įrodyti teigiamas aplinkybes, tiek kasacinio teismo išaiškinimų privalomumas šioje byloje (CPK 362 str. 2 d.), ir toliau remiasi būtent šios ekspertizės akto išvadoje nurodyta turto verte. Nesutikdamas su atsakovo ŽŪB „Vanaginė“ skundu apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių naujų įrodymų, susijusių su jo žemės sklypo verte, neteikė prašymų, kad apeliacinis teismas padėtų jam gauti tokius įrodymus (ekspertizės skyrimas etc.), nors šios instancijos teismas, kaip žinoma, yra fakto instancija (CPK 314 str.).

Trečia, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra būtina vadovautis minėto Vyriausybės nutarimo Nr. 1387 3 punkto nuostata; kad konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba. Pirmiau buvo paminėta, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendime ,,Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ Nr. T3-307 yra nustatyti valstybinės žemės nuomos metiniai tarifai; kad jo 1.1 punkte nurodyta, jog žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas nuo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės, nustatytos pagal žemės verčių žemėlapius; kad 1.1.3 punkte nustatyta, jog valstybinės žemės nuomos mokesčio metinis tarifas juridinių asmenų kitų paskirčių žemei zonose 58.17-58.21 yra 0,2 procentai žemės vertės.

Ketvirta, atsakovas ŽŪB „Vanaginė“ apeliacinės instancijos teismui pateikė VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2015 m. vasario 12 d. pažymą, pagal kurią ginčo žemės sklypas yra priskiriamas verčių zonai Nr. 58.18, taip pat 2015 m. vasario 12 d. pažymą, pagal kurią ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2015-01-01 yra 926 000 Eur (3 197 292,80 Lt), kurios yra prijungiamos prie nagrinėjamos bylos (CPK 314 str.). Remdamasis šiais duomenimis, apeliantas teigia, kad nuo teismo nutarties įsiteisėjimo 2015 metais kas mėnesį mokama kompensacija sudaro 154,33 Eur (532,87 Lt, (926 000 Eur x 0,2 proc./12) ir turėtų būti perskaičiuojama kasmet atsižvelgiant į pasikeitusią ginčo žemės sklypo vidutinę vertę. Pažymėtina, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių šiuos duomenis (CPK 178 str.).

Penkta, apeliacinis teismas, vykdydamas kasacinio teismo nurodymus ir nagrinėdamas konkrečias faktines aplinkybes, aktualias sprendžiant dėl ieškovui priteistinos kompensacijos  dydžio, pažymi, kad atsakovui priklausantys pastatai ir kiti statiniai, esantys ieškovui nuo 2005 m. priklausančiame žemės sklype, buvo pastatyti ne tik anksčiau nei ieškovas įgijo ginčo žemės sklypo nuosavybę, bet dar iki ginčo žemės sklypo nuosavybės atkūrimo; kad teisė naudotis būtent šiuo servitutu nustatyta tiek Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 41-4531 atkuriant J. D. nuosavybės teisės į 14 ha žemės, tiek ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 1531-41 padalijant šį žemė sklypą į tris dalis; kad ieškovas ginčo sklypu anksčiau niekada nesinaudojo, negalėjo naudotis, o tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovas negali naudotis visu minimu žemės sklypu; kad atsakovas neneigia fakto, jog šiame žemės sklype esančius pastatus naudoja komercinei veiklai ir gauna pajamas; kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minimoje nutartyje yra nurodęs, jog ieškovas, įsigydamas ginčo žemės sklypą iš asmens, kuriam buvo atkurta nuosavybės teisė į jį, privalo leisti kitiems asmenims naudotis žemės sklypo dalimi tokia tvarka ir sąlygomis, kurios buvo nustatytos administraciniais aktais atkuriant teisę į šią nuosavybę; kad šis asmuo kaip sklypo pirkėjas neįgijo daugiau teisių, negu jų turėjo ankstesnis žemės sklypo savininkas; kad pagal bylos duomenis atsakovui priklausantys pastatai užima 53,95 arų iš 3,1818 ha ploto ginčo žemės sklypo, nustatyto servituto apimtis – 26,70 arų ploto; kad iš byloje esančios Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovo ŽŪB ,,Vanaginė“ 6,0321 ha ploto valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties ir 2013 m. valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos duomenų matyti, jog nuomos mokestis už toje pačioje teritorijoje esantį dvigubai didesnį nei ginčo žemės sklypą sudaro 6 416 Lt per metus (535 Lt per mėnesį); kad ieškovas neneigia, jog jam buvo žinoma apie faktinę ginčo žemės sklypo situaciją (užstatymą etc.), jo teisinį statusą (nustatytus suvaržymus etc.) ir neteigia, jog įsigydamas šį turtą už 2 mln. Lt, jo tvirtinimu, asmeninių santaupų, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, neturėjo galimybės pasinaudodamas profesionalia teisininkų pagalba išsiaiškinti jau nustatyto servituto esmės, jo pasekmių, nesuprato / negalėjo suprasti realių šio turto panaudojimo galimybių; kad siekdamas pagrįsti, jo teigimu, patiriamų nuostolių dydį, nepateikė jokių konkrečių įrodymų apie planuojamą vystyti veiklą ginčo žemės sklype ir kt. (CPK 178 str.).

Taigi teisėjų kolegija, spęsdama dėl ieškovui priklausančios kompensacijos už ginčo servitutą dydžio ir siekdama užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, sutikdama su apelianto teiginiu, jog ieškovas, žinodamas šio turto faktinę ir teisinę padėtį, savo rizika ir valia įsigijo šį žemės sklypą, remiasi pirmiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujasi nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais šioje byloje, teismų praktikos nuostatomis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ir jį apskaičiuoja pagal jau minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 ,,Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 3 punktą, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo ,,Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ Nr. T3-307 1.1., 1.1.3 punktus, pagal kuriuos valstybinės žemės nuomos mokesčio metinis tarifas juridinių asmenų kitų paskirčių žemei zonose 58.17-58.21 – 0,2 procentai žemės vertės, nurodytos 2015-02-17 d. Registrų centro pažymoje: 2009 m. – 2 447 579 Eur, 2010 m. – 1 097 081 Eur, 2011 m. – 876 390 Eur, 2012 m. – 899 560 Eur, 2013 m. – 863 068 Eur, 2014 m. – 823 969 Eur, 2015 m. – 926 000 Eur (CPK 185 str.).

Buvo minėta, kad apeliantas atsakovas ŽŪB ,,Vanaginė“ teigia, jog iš dalies tenkinant ieškovo G. P. reikalavimą, jam priteistina 154,33 Eur kas mėnesį mokama kompensacija nuo 2015 m. į ateitį, šią sumą kas metai perskaičiuojant pagal vidutinę turto rinkos vertę. Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su atsakovo nurodytos kompensacijos dydžiu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog ši kompensacija ieškovui priteistina nuo ieškinio priėmimo dienos – 2009 m. liepos 13 d. Todėl atsakovo ieškovui kiekvieną mėnesį mokama kompensacija apskaičiuotina bei priteistina nuo 2009 metų ir, kaip jau minėta, pagal kasmet Registrų centro nustatomą vidutinę sklypo rinkos vertę, taikant Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo ,,Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų ir lengvatų nustatymo“ Nr. T3-307  1.1.3 punkte nustatytą 0,2 procentų tarifą. Tokiu būdu šis mėnesinis mokestis 2009 m. sudaro 407,93 Eur; 2010 m. –182,85 Eur; 2011 m. – 146,06 Eur; 2012 m. – 149,93 Eur; 2013 m. – 143,85 Eur; 2014 m. – 137,33 Eur; 2015 m. – 154,33 Eur. Iš viso ieškovui nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2015 m. balandžio 1 d. priklausančios kompensacijos bendra suma sudaro 12 030,71 Eur (41 539,64 Lt).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir ieškovui G. P. iš atsakovo ŽŪB ,,Vanaginė“ priteista 3 885,54 Eur (13 416 Lt) periodinė kiekvieną mėnesį mokama kompensacija mažintina iki 154,33 Eur (532,87 Lt, per metus – 1 851,96 Eur, 6 394 Lt), kuri mokama nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – 2015 m. balandžio 1 d. (CPK 331 str. 6 d.), nustatant, kad ši kompensacija kiekvienus metus perskaičiuojama atsižvelgiant į pasikeitusią turto vidutinę rinkos vertę, tai yra pagal Registrų centro duomenis. Taip pat ieškovui priteisiama nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2015 m. priklausančios kompensacijos bendra suma – 12 030,71 Eur (CK 1.5 str., 4.129 str., 6.249 str., CPK 4 str., 185 str., 329 str. 1 d., 330 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011 ir kt.).

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Kaip žinoma, CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad tai yra būtina, tačiau prašymai nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra privalomi. Toks apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamas tik tuomet, kai nusprendžiama dėl tokio nagrinėjimo būtinumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1314/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau paminėtą civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, konstatuoja, kad šiai bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės yra nustatytos byloje pateiktais įrodymais, dalyvaujantys asmenys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Taigi bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nėra pagrindo (CPK 321 str. 1 d., 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, remiantis CPK 93 straipsnio 1-5 dalimis, proporcingai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad iš esmės ieškovo ieškininis reikalavimas dėl teisės į kompensaciją už naudojimąsi nustatytu servitutu yra patenkintas, tačiau sumažintas prašomas priteisti jos dydis, sprendžia, jog nustatytina, kad bendra patenkintų ieškovo ieškininių reikalavimų dalis byloje sudaro 60 procentų (CPK 185 str.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas iš viso yra patyręs 13 580 Lt atlygintinų bylinėjimosi išlaidų (žyminis mokestis, vertinimo ataskaitos, servitutų schemos parengimas, antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo surašymas). Taigi ieškovui iš atsakovo priteistinas 8 148 Lt (2 359,82 Eur) šių išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 2 d.). Pažymėtina, kad ieškovo už ieškinį permokėta žyminio mokesčio dalis, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, grąžintina iš valstybės biudžeto (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Patenkinus ieškovo ieškinį iš dalies, atsakovui proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš pastarojo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 2 d.). Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas patyrė 17 660 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminiai mokesčiai už apeliacinį ir kasacinį skundus). Todėl jam iš ieškovo priteistina 40 procentų šių išlaidų, tai yra 7 064 Lt (2 045,88 Eur).

Taip pat perskirstomos pirmosios instancijos teismo priteistos išlaidos už teismo eksperto R. Raslano dalyvavimą teismo 2012-12-18 posėdyje pagal 2012 m. gruodžio 18 d. sąskaitą–faktūrą Nr. SKR0677.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje pirmosios instancijos teismas patyrė 38,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – 41,43 Lt, todėl šios išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovo ir atsakovo pagal proporcingai patenkintų reikalavimų dalį (CPK 93 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a : 

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti ieškovui G. P. (kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ (kodas 286075760) periodinę 154,33 Eur (šimtas penkiasdešimt keturi Eur trisdešimt trys ct) kompensaciją už naudojimąsi servitutu, nustatytu ieškovui priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokamą kiekvieną mėnesį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki servituto pabaigos, perskaičiuojamą kasmet pagal Valstybinės įmonės Registrų centro nustatytą turto vidutinę rinkos vertę.

Priteisti ieškovui G. P. (kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ (kodas 286075760) 12 030,71 Eur (dvylika tūkstančių trisdešimt Eur septyniasdešimt vienas ct) kompensaciją už naudojimąsi servitutu, nustatytu ieškovui priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2015 m. balandžio 1 d.

Priteisti ieškovui G. P. (kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ (kodas 286075760) 2 359,82 Eur (du tūkstančiai trys šimtai penkiasdešimt devyni Eur aštuoniasdešimt du ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti atsakovui Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Vanaginė“ (kodas 286075760) iš ieškovo G. P. (kodas (duomenys neskelbtini) 2 045,88 Eur (du tūkstančiai keturiasdešimt penki Eur aštuoniasdešimt aštuoni ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

              Priteisti iš ieškovo G. P. (kodas (duomenys neskelbtini) Sauliaus Raslano personalinei įmonei „Skriemulys“ (kodas 121836989) 57,92 Eur (penkiasdešimt septyni Eur devyniasdešimt du ct) ekspertizės išlaidų pagal 2012 m. gruodžio 18 d. sąskaitą–faktūrą Nr. SKR0677.

              Priteisti iš atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ (kodas 286075760) Sauliaus Raslano personalinei įmonei „Skriemulys“ (kodas 121836989) 86,89 Eur (aštuoniasdešimt šeši Eur aštuoniasdešimt devyni ct) ekspertizės išlaidų pagal 2012 m. gruodžio 18 d. sąskaitą–faktūrą Nr. SKR0677.

Grąžinti ieškovui G. P. iš valstybės biudžeto 947,06 Eur (devyni šimtai keturiasdešimt septyni Eur šeši ct) permokėto žyminio mokesčio.

              Likusią ieškinio dalį atmesti.“

              Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo G. P. (kodas (duomenys neskelbtini) 9,25 Eur (devyni Eur dvidešimt penki ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

              Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Vanaginė“ (kodas 286075760) 13,87 Eur (trylika Eur aštuoniasdešimt septyni ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Teisėjai                                                                                              Virginija Čekanauskaitė

Danutė Milašienė

Gintaras Pečiulis