Administracinė byla Nr. A-1462-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02538-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. skundą  atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-6), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 90 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI jis buvo kalinamas nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2014 m. spalio 14 d. kamerose Nr. 28, 96, 17, 61, kuriose buvo laikoma nuo 10 iki 14 asmenų, t. y. nesilaikant nustatyto vienam asmeniui skirto gyvenamojo ploto normos. Kamerose buvo šalta, drėgna, kamerų plotas apie 16 kv. m., šiose patalpose yra: stalas, užimantis 1,3 kv. m. grindų ploto, 6 gultai (dviejų aukštų), užimantys 9,5 kv. m. grindų ploto, sanitarinis mazgas, užimantis 1,8 kv. m. grindų ploto. Pareiškėjo nuomone, jei patalpa 20 kv. m., tai turėtų būti 4 miegamieji gultai ir ne daugiau.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas ir tai kenkia regėjimui, patalpose rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais, atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji, esant žemai temperatūrai, verčiami nusirengti.

Dėl tokių Šiaulių TI veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nepatogumus. Manė, kad atsakomybę turi prisiimti Šiaulių TI administracija, kuri laikė kamerose daug žmonių ir neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų. Nurodė, kad įrodinėdamas neturtinę žalą vadovaujasi Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 33-40) prašė taikyti reikalavimo senaties terminą, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog iš Šiaulių TI įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 6 d. pažymos Nr. 69/06-5216 „Dėl D. Ž. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2014 m. spalio 10 d. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsniu ir nurodė, jog prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. spalio 27 d.

Pažymėjo, jog Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. lapkričio 6 d. pažymos Nr. 69/06-5216 „Dėl D. Ž. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2011 m. birželio 27 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014 m. spalio 10 d. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 29 nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2011 m. spalio 28 d. su 4–7 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 5,37 iki 3,07 kv. m., kameroje Nr. 96 nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2012 m. vasario 7 d. su 5–10 asmenų ir vienam iš jų teko nuo 3,79 iki l,89 kv. m., kameroje Nr. 28 nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2012 m. kovo 2 d. su 9–12 asmenų ir vienam iš jų teko nuo 1,96 iki l,47 kv. m., nuo 2012 m. kovo 5 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. su 7–12 asmenų ir vienam iš jų teko nuo 2,52 iki l,47 kv. m., kameroje Nr. 17 nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2012 m. kovo 5 d. su 9–11 asmenų ir vienam iš jų teko nuo 2,05 iki l,68 kv. m., kameroje Nr. 67 nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. su 2–8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 11,5 iki 2,88 kv. m., kameroje Nr. 54 nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. su 3–8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 5,99 iki 2,25 kv. m., kameroje Nr. 97 nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 15 d. su 5–8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 3,8 iki 2,38 kv. m., kameroje Nr. 93 nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. spalio 10 d. su 4–8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 4,56 iki 2,28 kv. m. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,47 kv.m iki 11,5 kv. m gyvenamasis plotas.

Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Atitinkamai, net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 285 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal higienos normos 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės.

Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv.m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan.

Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą).

Nurodė, jog visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.

Pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 4 dalimi, Šiaulių TI laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovas taip pat pabrėžė, jog atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pažymėjo, jog pareiškėjo laikymo laikotarpiu nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 3 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktais ir nurodė, jog iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo. Nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. spalio mėnesį, be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvusios pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.

Rėmėsi CK 1.138 straipsniu ir prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, jog įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimu (b. l. 61-70) pareiškėjo D. Ž. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sprendžiant pareiškėjo inicijuotą ginčą svarbu atsižvelgti į atsakovo pateiktą prašymą taikyti ieškinio senatį. Teismas rėmėsi CK 1.127 straipsniu ir nurodė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas sprendė, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Nurodė, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. spalio 27 d., tačiau nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2011 m. spalio  27 d. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. spalio 27 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Teismas atkreipė dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. spalio 27 d.

Pažymėjo, jog byloje yra pateikta Šiaulių TI 2014 m. lapkričio 6 d. pažyma Nr. 69/06-5216 „Dėl D. Ž. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam senatis netaikoma, Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2014 m. spalio 10 d., t. y. 285, dienas  ir pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,47 kv. m. iki 11,51 kv. m. gyvenamojo ploto. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, tais atvejais, kai su pareiškėju kamerose Nr. 29 ir 67 buvo laikoma iki 6 asmenų imtinai, kamerose Nr. 96, 97 ir 93 kartu su pareiškėju buvo laikoma iki 5 asmenų imtinai ir kameroje Nr. 54 buvo laikoma iki 4 asmenų imtinai. Iš atsakovo pateiktos pažymos nebuvo galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjas iš viso 285 dienas buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Vertindamas pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą teismas taip pat atsižvelgė į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams. Kai kamerų plotai yra užstatyti suimtųjų lovomis, jose įrengti tualetai, kriauklės, pastatytas stalas, spintelė daiktams susidėti, tai suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, suimtieji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje jie galėtų judėti. Teismas atkreipė dėmesį, kad kamerose maksimaliai buvusių asmenų skaičius praktiškai visą laiką buvo didelis (nuo 9 iki 10, 11, 12 asmenų).

Nurodė, jog iš atsakovo pateikto atsiliepimo matyti, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų. Pareiškėjas skunde cituoja įvairus teisės aktus, apskritai nurodo, kad kamerose šalta, drėgna, tačiau jų konkrečiai nesieja su tomis apgyvendinimo kameromis, kuriose jis buvo. Iš byloje esančios Šiaulių TI 2014 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. 62/08-356 „Apie D. Ž. laikymo sąlygas” buvo matyti, kad dėl Šiaulių TI pastato įtraukimo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Minėtame dokumente nurodyta dėl apgyvendinimo kamerų inventoriaus, dirbtinio apšvietimo, dirbtinės naktinės šviesos, rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo, trumpalaikio sulaikymo kamerų.

Pabrėžė, jog pareiškėjas skunde apskritai nurodė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais asmenimis. Toks abstraktus pareiškėjo teiginys buvo vertintas kritiškai, nes iš pateiktos asmens sveikatos istorijos buvo matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2011 m. birželio 28 d. prie pareiškėjo žalingų įpročių nurodyta: rūkymas, alkoholis, pats pareiškėjas pildydamas 2014 m. rugpjūčio 6 d. Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą Nr. 69/06 raštu sutiko, kad būtų laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas Šiaulių TI nėra pateikęs, o ginti kitų asmenų interesų pareiškėjas neturi įgaliojimų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina, daiktai dedami į nešvarias dėžes, o kalinamieji, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, tačiau tokie pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės, yra subjektyvūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, nes yra abstraktūs, jų neįmanoma patikrinti (laiko atžvilgiu). Teismas taip pat pažymėjo, jog suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 143, 144 p.). Pagal Instrukcijos 145 punktą suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.

Teismas taip pat pažymėjo, jog iš administracinėje byloje esančios asmens sveikatos istorijos nuorašo matyti, kad į visus pareiškėjo nusiskundimus buvo reaguojama, pareiškėjui visada suteikiama medicininė pagalba, pagal galimybes išrašomi vaistai, suteikiamos kitos medicininės paslaugos. Tuo pačiu teismas pabrėžė, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, nurodė, jog pareiškėjo patirtų nepatogumų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias ir atitinkamai sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Kita vertus, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos buvo matyti, jog atsakovas Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą bei į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygų, pažeidžiančių teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, į Šiaulių TI veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes kalėjimo sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, konstatavo, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, atlyginti adekvačia suma laikytina 4 500 Lt, todėl ši suma priteistina pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI.

III.

Pareiškėjas D. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 72) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo vertinamą neteisėtų veiksmų laikotarpį iki trejų metų. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato senaties terminų šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas paaiškina, jog jis anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai nėra išvesti į lietuvių kalbą.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kai jis buvo kalinimas pažeidžiant teisės aktų numatytus reikalavimus ir šis laikotarpis buvo ilgesnis. Pareiškėjas taip pat prašė pirmosios instancijos teismo vertinti 4 kv. m. vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuria jo argumentai buvo vertinami kaip nepagrįsti, nes toks teismo nesutikimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika ir jis remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 78-80) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Atitinkamai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės. Nurodo, jog pareiškėjo pretenzijos dėl Lietuvos Respublikos teisės yra nevertintinos.

Atsakovas pastebi, jog pirmosios instancijos teismas ne visai teisingai nustatė pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimo trukmę, nes be teisinio pagrindo kvalifikavo, kad visas 285 dienų pareiškėjas buvo laikomas jo teises pažeidžiančiomis sąlygos. Pats teismas pasisakė, jog nėra galimybių nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 285 dienas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normas. Nepaisant to, teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, nurodė atsižvelgiąs į pažeidimo trukmę, t. y. 285 dienas. Taigi be teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimo laikotarpis buvo prailgintas. Teismas priteisė 4 500 Lt už 285 dienas, kurias pareiškėjas galimai buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto (15,79 Lt už vieną dieną), tačiau pagal suformuotą teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų sąlygų laisvės atėmimo vietoje net esant intensyviam neigiamam poveikiui pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu, priteisiama neturtinės žalos atlyginimo suma siekia vidutiniškai 12,75 Lt už vieną kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis dieną. Atsakovas mano, jog pareiškėjui priteista pernelyg didelė neturtinės žalos atlyginimo suma. Pastebi, jog pareiškėjo apeliacinis skundas yra šabloninis kaip ir kitų pareiškėjų.

Pastebi, jog pareiškėjas nesutinka dėl ieškinio senaties termino taikymu, bet dėl priteistos neturtinės žalos dydžio nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas D. Ž. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 90 000 Lt (26 065,80 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4 500 Lt (1 303,29 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo spendimu, pažymėdamas, kad teismas netinkamai taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, vertino administracinės bylos aplinkybes.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė  asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams (b. l. 2-6).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose numatytą vienam asmeniui skirtiną gyvenamąjį plotą, kitų pažeidimų nenustatė, daliai pareiškėjo skundo reikalavimo taikė ieškinio senatį (b. l. 61-70).

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka tiek su taikyta ieškinio senatimi, tiek su minimalaus kalinimo ploto pažeidimo nustatymu, neatsižvelgus į tai, kad gyvenamoji patalpa buvo užimta baldais ir netaikius minimalaus kalinimo ploto vienam asmeniui 4 kv. m. standarto, tiek su priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Teisėjų kolegija, siekdama aiškumo dėl nurodytų aspektų, pasisako atskirai ir ji vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas (b. l. 72).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas. Pareiškėjo teigimu, jis, teikdamas pirmosios instancijos teismui skundą, rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis ir jos nenumato senaties terminų, tuo tarpu tokia Lietuvos teisė ir joje įtvirtinta ieškinio senatis prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai ir teismas nepagrįstai ją taikė (b. l. 72).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu ir nurodytais pareiškėjo argumentais, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, jog EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31).

EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu (jo trukme), kaip pavyzdys gali būti pateikiamas atvejis, kai atlikus mokslinius tyrimus buvo nustatyta, kad ligos, sukeltos asbesto, pasireiškia tik praėjus daug laiko ir asmuo negali įtarti ir sužinoti apie tai, kad dėl tam tikrų veiksmų jo teisės yra pažeidžiamos ir atitinkamai EŽTT vertino, ar tokiu reguliavimu buvo pažeidžiamas Konvencijos 6 straipsnis, nes pati išskirtinė situacija implikavo, kad asmuo objektyviai apie teisių pažeidimą galėjo sužinoti vėliau (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti taikoma nacionalinė teisė, kuri, be kita ko, numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Pažymėtina, jog ginčui aktualus Lietuvos nacionalinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę (CK 6.271 str.), bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011).

Pažymėtina, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai dera ir su EŽTT pirmiau pateiktu vertinimu. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas. Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo vertinti, kad tokia įtvirtina ieškinio senatis neatitinka nurodytų EŽTT sąlygų.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris truko nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2014 m. spalio 14 d. (b. l. 2-6), skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. spalio 27 d. (b. l. 14). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų palatos plotą vienam asmeniui, jis buvo laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant higienos normų reikalavimus, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2014 m. spalio 27 d. (b. l. 14). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius (b. l. 33-40), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikęs trejų metų ieškinio senatį, pagrįstai vertino atsakovo neteisėtus veiksmus 2011 m. spalio 27 d. – 2014 m. spalio 14 d. laikotarpiu.

Kita vertus, pažymėtina, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). Analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus, laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, viena vertus, nurodė, jog pareiškėjas savo skunde nieko nėra pasisakęs dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, nėra nurodęs svarbių tokio termino praleidimo priežasčių, todėl jis praleisto termino atnaujinimo klausimo ir nesprendžia, kita vertus, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. spalio 27 d. Taigi šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo pateiktas argumentavimas yra ydingas, nes teismas pažymėjęs, kad praleisto termino atnaujinimo klausimo jis nespręs, vis dėlto šiuo klausimu pasisakė iš esmės (b. l. 61-70). Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą teismas turi spręsti ex officio, kas pagrįstai nagrinėjant administracinę bylą de facto iš esmės ir buvo padaryta.

Vertindama ar nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjo argumentai, kad jis anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes EŽTT nutarimai nėra išvesti į lietuvių kalbą, nesudaro pagrindo praleisto termino atnaujinti (b. l. 72). Pareiškėjas šiuo atveju neturtinę žalą, patirtus neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia CK 6.271, 6.250 straipsniais, todėl EŽTT nutarimų ir jų vertimų į lietuvių kalbą, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui ir nereikėjo (b. l. 2-6). Atitinkamai, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad, nesant pareiškėjui žinomų EŽTT nutarimų ir jų vertinimų, jis negalėjo kreiptis į teismą, taip įgyvendinant teisę į teisminę gynybą. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad Konvencija yra viešai paskelbtas teisės aktas, be to, analogiškos nuostatos Konvencijos 3 straipsnyje garantuojamoms teisėms yra numatytos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje, kuri taip pat yra viešai paskelbtas teisės aktas, su kuriuo gali susipažinti visi subjektai. Be to, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat CK reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 2-6), ir apeliaciniame skunde (b. l. 72) nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1096/2014).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste pažymi, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos nei skunde (b. l. 2-6), nei apeliaciniame skunde (b. l. 72). Be to, numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nėra neproporcingai trumpas siekiant apginti pažeistas savo teises. Dėl nurodytų priežasčių spręstina, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir atmetė šiuos pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus. Šis ieškinio senaties terminas taikytinas visiems pareiškėjo atsakovo nurodytiems neteisėtiems veiksmams. Atitinkamai, šiuo atveju nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis pateiktame skunde prašė, vertinant, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų kalinimo ploto imperatyvą, taikyti 4 kv. m. vienam asmeniui reikalavimą, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai (b. l. 72).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžtina, jog nors ir pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančiu minimaliu gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m., t. y. europietišku standartu, tačiau jis nepažymi, iš kur jis kildina šį nurodytą europietišką standartą (b. l. 72).

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas periodiškai nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2014 m. spalio 10 d., t. y. 285 dienas, ir pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,47 kv. m. iki 11,51 kv. m. gyvenamojo ploto. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, tais atvejais, kai su pareiškėju kamerose Nr. 29 ir 67 buvo laikoma iki 6 asmenų imtinai, kamerose Nr. 96, 97 ir 93 kartu su pareiškėju buvo laikoma iki 5 asmenų imtinai ir kameroje Nr. 54 buvo laikoma iki 4 asmenų imtinai. Iš atsakovo pateiktos pažymos negalima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas iš viso 285 dienas buvo laikomas sąlygomis, galimai pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui (b. l. 7-8, 19). Taigi pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas pareiškėjo gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde kitų pirmosios instancijos teismo vertintų neteisėtų veiksmų atskirai neginčija, dėl galimo netinkamo pirmosios instancijos teismo vertinimo argumentų neteikia, todėl šiuo aspektu papildomai nepasisakytina (b. l. 72).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir mano, jog jam nepagrįstai nebuvo priteista visa jo prašoma suma (b. l. 72).

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija aptaria aktualų teisinį reguliavimą: neturtinės žalos sampratą, šios žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus .

Visų pirma pabrėžtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojo 800 Lt (atitinkamai 231,70 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), nuo 2014 m. spalio 1 d. – 300 Eur minimali mėnesinė alga (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 472), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 425 Eur.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją, prašydamas jo nurodyto neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 72). Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors ir pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m. kameroje, atstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti grubūs higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisės buvo pažeistos neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, kitų pažeidimų nebuvo nustatyta, be kita ko, atsakovo neteisėtus veiksmus grindžiant abstrakčiais teiginiais ir, kaip jau buvo minėta, šių išvadų pareiškėjas apeliaciniame skunde atskirai neginčijo (b. l. 61-70, 72). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šis EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. Taigi nėra pagrindo vadovaujantis šia byla teigti, kad pareiškėjui turi būti priteisiama būtent jo nurodyta neturtinės žalos atlyginimo suma. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 90 000 Lt (26 065,80 Eur), atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis jo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes ši teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, tokį nesutikimą detaliai pagrindė ir šio pagrindimo pareiškėjas atskirai neginčija, neteikia argumentų, leidžiančių atlikti byloje kitokį vertinimą (b. l. 72). Šioje dalyje pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokie aspektai, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, nemotyvuotomis.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir dėl šioje teismo nutartyje nurodytų aplinkybių priimta pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisiant 1 425 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui D. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 425 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimo.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė