Civilinė byla Nr. 3K-3-92-611/2017

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00172-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.1.8;

2.5.30; 2.5.39.2.13.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos gretutinių teisių asociacijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016  m. gegužės 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos gretutinių teisių asociacijos ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turto patikėjimo teisinių santykių apimtį sudarant indėlių sutartis, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė Lietuvos gretutinių teisių asociacija (toliau – ir AGATA) kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakoves solidariai išmokėti kiekvienam iš ieškovės atstovaujamų indėlininkų priklausančias indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokas, kad šios galėtų būti paskirstytos ieškovės atstovaujamiems indėlininkams (gretutinių teisių turėtojams), pervedant jai visas sumas pagal terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE20110429V990157, kurio indėlio suma 311 800 Lt (90 303,52 Eur), bei terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE20110429V990159, kurio indėlio suma 472 500 Eur.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad AGATA yra juridinių bei fizinių asmenų, atlikėjų ir fonogramų gamintojų savanoriškas susivienijimas, kuris yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, ne pelno siekianti organizacija, veikianti pagal savo įstatus ir kompetenciją (Įstatų 1.1, 1.2 punktai). AGATA 2011 m. balandžio 29 d. AB banke „Snoras“ padėjo terminuotuosius indėlius: pagal 2011 m. balandžio 29 d. terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE20110429V990157 – 311  800  Lt (90 303,52 Eur) sumą iki 2011 m. spalio 31 d.; pagal 2011 m. balandžio 29 d. terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE20110429V990159 – 472 500 Eur sumą iki 2011 m. spalio 31 d. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi AB bankui „Snoras“ iškėlė bankroto bylą. Ieškovė 2012 m. vasario 14 d. raštu Nr. 2-037/12 kreipėsi į atsakoves BAB banką „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, prašydama išmokėti draudimo išmoką už lėšas, laikytas banke pagal 2011 m. balandžio 29 d. terminuotųjų indėlių sutartis. BAB bankas „Snoras“ 2012 m. gegužės 17 d. raštu pranešė, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas apskaičiuoja vadovaudamasi Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) nustatyta tvarka, bei atkreipė dėmesį į tai, kad AGATA nėra tinkamas subjektas teikti prašymą dėl išmokos sumokėjimo, jeigu tai daro savo narių vardu. Taip pat BAB bankas „Snoras“ 2012 m. spalio 18 d. raštu informavo ieškovę ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kad bankas neturi duomenų apie tai, jog ieškovė banke būtų laikiusi lėšas, priklausančias jos nariams (Lietuvos ir užsienio gretutinių teisių turėtojams); speciali sąskaita šiam tikslui (narių lėšų laikymui) atidaryta nebuvo, o ieškovė, sudarydama su banku terminuotąsias indėlių sutartis, patikėjimo teisės fakto neatskleidė, nors pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalį indėlininku patikėtojas laikomas tik tuomet, jeigu asmuo, laikydamas indėlį, veikia kaip patikėtinis. Paminėtų aplinkybių ieškovė neginčija, tačiau įrodinėja, kad terminuotųjų indėlių sąskaitose, nepaisant to, jog jos atidarytos banke ieškovės vardu, esančios lėšos nuosavybės teise priklauso gretutinių teisių turėtojams – konkrečiai ieškovės neįvardijamiems Lietuvos gretutinių teisių asociacijos nariams.
5. Teismas sutiko su atsakovių argumentais, kad ieškovė kaip indėlį laikė nuosavas, o ne patikėjimo teise valdomas autorių ir gretutinių teisių subjektų lėšas bei santykių su banku aspektu ieškovė nebuvo turto patikėtinė. Ieškovė, sudarydama sandorius ir padėdama indėlį banke, veikė savo vardu ir interesais, jokių nuorodų apie specialų teisės aktais suteiktą statusą, leidžiantį laikyti trečiųjų asmenų lėšas kaip depozitus ar patikėjimo pagrindais, ieškovė neatskleidė. Todėl, teismo vertinimu, ieškovė pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.955 straipsnyje įtvirtintą imperatyvią pareigą atskleisti informaciją kitai sutarties šaliai (bankui) apie tai, kad ieškovė veikia turto patikėjimo teise.
6. Iš sisteminės Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) ir ieškovės įstatų atitinkamų nuostatų analizės teismas sprendė, kad ieškovė savo narių (gretutinių teisių turėtojų) interesams atstovauja ir juos gina tik gretutinių teisių apsaugos srityje. Tačiau nei ATGTĮ, nei įstatai nesuteikia ieškovei teisės gretutinių teisių turėtojų vardu ir (ar) jų interesais reikšti reikalavimą dėl indėlių draudimo išmokos kiekvienam jos nariui sumokėjimo. Tokias aplinkybes nustatęs teismas padarė išvadą, kad ieškovė, turinti atskirą teisinį subjektiškumą ir veikdama kaip savarankiškas juridinis asmuo (asociacija), sudarė su banku terminuotųjų indėlių sutartis, kurių pagrindu į atidarytas terminuotojo indėlio sąskaitas padėjo iš viso 562 803,52 Eur indėlį.
7. Teismas sutiko, kad ieškovė neįrodė, jog indėlius sudarė išimtinai tik surinktos lėšos už gretutinių teisių objektų panaudojimą. 2010 m. ir 2011 m. ieškovės metinės veiklos ataskaitos patvirtina, kad ieškovė 2010 m. turėjo 1 734,42 tūkst. Lt (502,32 tūkst. Eur) administravimo veiklos pajamų (iš kurių 116,67 tūkst. Lt (33,78 tūkst. Eur) – terminuotųjų indėlių palūkanos), 2011 m. administravimo veiklos pajamos buvo 1 888,66 tūkst. Lt (546,99 tūkst. Eur) (iš kurių 88,98 tūkst. Lt (25,77 tūkst. Eur) – terminuotųjų indėlių palūkanos). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė ne tik surenka ir paskirsto gretutinių teisių turėtojams priklausantį atlyginimą (atskaičiusi administravimo išlaidas) už gretutinių teisių objektų panaudojimą, tačiau taip pat valdo jai nuosavybės teise priklausantį turtą ir juo disponuoja. Teismo vertinimu, už gretutinių teisių objektų panaudojimą surinktos lėšos dar iki ginčijamų sandorių su banku sudarymo buvo paskirstytos gretutinių teisių turėtojams, ką patvirtino 2010 m. bei 2011 m. ieškovės metinės veiklos ataskaitos. Todėl teismas konstatavo, kad lėšos, padėtos kaip indėlis, buvo pačiai ieškovei nuosavybės teise priklausantis turtas.
8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės Lietuvos gretutinių teisių asociacijos apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
9. Kolegija nurodė, kad abi ginčo terminuotųjų indėlių sutartys buvo sudarytos pačios ieškovės, kaip indėlininkės, vardu, ginčo sutartyse nėra padaryta jokių nuorodų apie galimą ieškovės veikimą patikėjimo pagrindais ar atstovavimą savo nariams. Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju vien bankas yra savo srities profesionalas, kuriam keliami itin aukšti veiklos standartai, nes ieškovė yra juridinis asmuo, viešoji įstaiga, užsiimanti plataus masto viešųjų paslaugų teikimu, taigi neabejotinai turinti teisinių santykių patirties.
10. Kolegija nustatė, kad net ir pasibaigus indėlių terminui (2011 m. spalio 31 d.) ieškovė neatsiėmė lėšų, todėl terminuotųjų indėlių sutartys pagal jų sąlygas automatiškai buvo pratęstos; lėšos (atlyginimai) ieškovės Lietuvos nariams buvo paskirstytos dar iki banko bankroto paskelbimo. Todėl kolegija sprendė, kad terminuotųjų indėlių sąskaitas valdė tik jų savininkė ieškovė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Kasaciniu skundu ieškovė Lietuvos gretutinių teisių asociacija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lėšos, AGATA surinktos kaip jos atstovaujamiems gretutinių teisių subjektams priklausantis atlyginimas, AGATA nuosavybėn nepereina bei AGATA yra valdomos tik laikinai iki jų paskirstymo bei išmokėjimo. AGATA veikimas ne savo, o savo narių vardu yra įtvirtintas teisės aktuose, kurie neabejotinai galioja ir bankui. Tokių standartinių sutarčių sudarymas net ir tais atvejais, kai sutartį sudaranti šalis veikia kaip turto patikėtinė, buvo įprasta praktika banko veikloje. Be to, visos be išimties AGATA bei kredito įstaigų sudaromos sutartys dėl AGATA vykdant savo uždavinius surinktų lėšų saugojimo yra sudaromos tuo pačiu principu, kaip ir ginčo Sutartys, t. y. visos jos sudaromos AGATA vardu, jai veikiant kaip vienai iš šalių. 
2. CK 6.955 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė bei joje nustatyta atsakomybė šio ginčo situacijai būtų aktuali bei galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei AGATA nariai, kurių vardu veikė AGATA, turėtų kokių nors turtinių įsipareigojimų bankui. Tokiu atveju bankui AGATA, kaip savo veikimo patikėjimo teisės neatskleidusi turto patikėtinė, atsakytų ne tik jai narių patikėtų lėšų apimtimi, bet ir visu savo turtu. Tuo tarpu turto patikėtojų (šiuo atveju – gretutinių teisių subjektų) bei patikėtinio (šiuo atveju – AGATA) santykiams turto patikėjimo teisės atkleidimo ar, priešingai, neatskleidimo faktas jokios įtakos neturi.
3. Surinktą Lietuvos ir užsienio gretutinių teisių turėtojams priklausantį atlyginimą AGATA, kaip kolektyvinė gretutinių teisių subjektų (atlikėjų bei fonogramų gamintojų) turtinių teisių (įskaitant ATGTĮ 55 straipsnyje įtvirtintą teisę gauti atlyginimą už gretutinių teisių objektų panaudojimą) administratorė, valdo turto patikėjimo teise, kaip tą įtvirtina CK 4.106 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, kad pinigai nėra rūšiniais požymiais atskiriami daiktai, akivaizdu, kad teismai nepagrįstai teigia, jog ginčo lėšas galėtų sudaryti tik ieškovei nuosavybės teise priklausantis atlyginimas. Šiuo atveju indėlininkais turėtų būti laikoma ne pati asociacija (ieškovė), o lėšų patikėtojai, t. y. gretutinių teisių turėtojai. Kadangi nė vienam iš AGATA atstovaujamų gretutinių teisių turėtojų nepriklausė didesnis nei 100  000  Eur indėlis, AGATA, kad ši paskirstytų lėšas nariams, turėtų būti grąžinta ne bendra 100 000 Eur indėlių draudimo suma, o visa pagal abi sutartis padėtų indėlių, sudarančių 562 803,52 Eur (1 943 248 Lt), suma.
4. Jei būtų vadovaujamasi teismų pozicija, kad byloje AGATA privalėjo nurodyti konkrečius atstovaujamus narius, t. y. asmenis, kurių faktinė nuosavybė yra ginčo banko sąskaitose laikytos lėšos, taip pat įrodyti, kad banko bankroto momentu visi šie asmenys turėjo teisę disponuoti sąskaitose laikytomis lėšomis, juos visus į bylą būtų reikėję įtraukti kaip bendraieškovius. Tai prieštarautų teismų praktikai, nes visose civilinėse bylose, įskaitant bankroto bylas, AGATA (kaip ir LATGA), atstovaudama savo nariams, pati veikia kaip ieškovė.
12. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Pareiga atskleisti turto patikėjimo faktą tenka patikėtiniui. Jeigu patikėtinis neįvykdo šios pareigos, tretiesiems asmenims jis atsako savo turtu (CK 6.955 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju AGATA neatskleidė, jog kaip terminuotąjį indėlį padeda lėšas, kurios jai nepriklauso nuosavybės teise, taip pat neįvardijo nei konkrečių asmenų – patikėtojų – tapatybės, nei kiekvienam konkrečiam patikėtojui priklausančios lėšų dalies. Atsižvelgiant į tai, ieškovė veikė savo rizika. Vien AGATA statusas automatiškai nereiškia, kad sudarydama sandorius ji visada dalyvauja tik kaip turto patikėtinis, nes AGATA turi jai nuosavybės teise priklausančio turto bei teisiniuose santykiuose ji dalyvauja ir kaip savarankiškas subjektas.
2. AGATA, be surinktų lėšų už gretutinių teisių objektų panaudojimą, valdo ir jai nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuoja, o byloje esantys įrodymai pagrindžia, jog kaip indėlis padėtos lėšos AGATA priklausė asmeninės nuosavybės teise. Jei kaip indėlis padėtos lėšos buvo būtent surinktas atlyginimas už gretutinių teisių objektų panaudojimą, tai šios lėšos privalėjo būti paskirstytos gretutinių teisių turėtojams, o ne padėtos kaip terminuotasis indėlis.
3. AGATA nėra tinkama ieškovė byloje, nes teisė reikšti reikalavimą dėl indėlio draudimo išmoku sumokėjimo į gretutinių teisių apsaugos sritį nepatenka. Lygiai taip pat ir bankas „Snoras“ yra netinkamas atsakovas byloje, nes IĮIDĮ nenustato jam galimybės išmokėti indėlininkams indėlio draudimo išmokų.
13. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Joks indėlininko „ypatingas bei specifinis teisinis statusas“ negali suteikti vienam indėlininkui daugiau privilegijų ar teisės į didesnę indėlių draudimo išmoką, negu kitiems indėlininkams. Be to, ATGTĮ nepaneigia asociacijos teisės veikti ir savo vardu, turėti savo turto, lėšų, sąskaitų bankuose. Šiuo atveju bankas negalėjo ir neprivalėjo identifikuoti, kad AGATA vardu atidaromoje sąskaitoje laikomos kieno nors kito, ne AGATA (juridinio asmens) lėšos, o AGATA to neatskleidė. Taip pat, kaip lėšos, AGATA padėtos į banką, būtų traktuojamos kaip AGATA lėšos vykdymo proceso prasme, taip pat ir IĮTDĮ prasme šios lėšos traktuotinos kaip AGATA nuosavos lėšos. Net jeigu AGATA, sudarydama ginčo sutartis, ir padėjo į jas savo narių lėšas, tačiau to neatskleidė, ji pati prisiėmė riziką, kad, kredito įstaigos bankroto atveju jos nariai negaus indėlių draudimo išmokų, nes jie nenurodyti kaip indėlininkai.
2. Ieškovė pažeidė CK 6.955 straipsnyje įtvirtintą imperatyvią pareigą sutarčių sudarymo metu raštu atskleisti informaciją kitai sutarties šaliai (bankui) apie tai, kad ji veikia turto patikėjimo teise. Turto patikėjimo faktas nebuvo atskleistas nei sutarčių sudarymo metu, nei vėliau. Jokių įrodymų, kad nors vienas AGATA narys būtų patyręs žalą, ieškovė į bylą nepateikė.
3. Šioje civilinėje byloje ieškovė neįrodinėja, kad atsakovė pažeidė kokias nors jos narių gretutines teises, kaip šių teisių objektai yra apibrėžiami ATGTĮ 2 straipsnio 11 dalyje, todėl AGATA neturi teisės atstovauti šioje civilinėje byloje savo narių interesams, siekdama gauti indėlio draudimo išmoką. Vien tai, kad ieškinys pareikštas AGATA narių interesais, automatiškai nereiškia, kad jis yra reiškiamas gretutinių teisių srityje. Šioje civilinėje byloje AGATA kreipėsi ne dėl pažeistų autorių ir (ar) gretutinių teisių, kaip jos yra suprantamos ATGTĮ prasme, bet dėl draudimo išmokos gavimo (priteisimo). Be to, šioje civilinėje byloje AGATA ne tik neidentifikuoja savo nurodomų neva tikrųjų indėlininkų, bet ir nepateikia su jais sudarytų sutarčių.
4. Tam, kad atsakovė galėtų apskaičiuoti draudimo išmoką, bankrutavęs draudėjas (jo bankroto administratorius) privalo perduoti indėlių draudimui konkrečius duomenis apie asmenį (asmenis), kuriam (kuriems) priklauso indėlių draudimo išmoka; turi būti patikrinama, ar neviršijama maksimali draudimo išmokos suma pagal IĮIDĮ 9 straipsnį nesudaro galimybės įvertinti, ar tariamas tikrasis indėlininkas draudžiamojo įvykio dieną, t.  y. 2011 m. lapkričio 24 d., neturėjo skolų bankui, kurios galėtų būti įskaitytos. Šiuo atveju, kai AGATA nenurodo konkrečių tariamų indėlininkų ir jiems priklausančių sumų, patenkinus ieškinį, teoriškai galėtų susidaryti situacija, kai koks nors fizinis ar juridinis asmuo gautų didesnę nei maksimalią 100 000 Eur išmoką. AGATA nepateikia jokių įrodymų, kad bent vienas jos narys būtų reiškęs pretenzijas dėl negautų pajamų. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl indėlio sutarties šalių

14. Banko indėlio sutartimi (depozitu) viena šalis (bankas ar kita kredito įstaiga) įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja grąžinti indėlį ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.892 straipsnio 1 dalis). Banko ar kitos kredito įstaigos ir indėlininko, turinčio sąskaitą, į kurią įdėtas indėlis, santykiams taikomos CK šeštosios knygos XLVI skyriaus normos, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį, jeigu banko indėlį reglamentuojančio CK šeštosios knygos XLIV skyriaus taisyklės nenustato ko kita ir tai neprieštarauja banko indėlio sutarties esmei (CK 6.892 straipsnio 3 dalis).
15. CK 6.900 straipsnio norma suteikia teisę įdėti indėlį į banką ar kitą kredito įstaigą trečiojo asmens naudai (CK 6.900 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju, jeigu sutartis nenustato ko kita, šis trečiasis asmuo įgyja indėlininko teises nuo savo pirmojo pareikalavimo bankui ar kitai kredito įstaigai momento arba nuo savo ketinimo naudotis indėlininko teisėmis išreiškimo kitokiu būdu momento. Banko indėlio sutarties trečiojo asmens naudai esminė sąlyga yra trečiojo asmens vardas ir pavardė arba pavadinimas (CK 6.900 straipsnio 2 dalis).
16. Banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis). Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis).
17. Asmenų, turinčių teisę kliento vardu disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis, teisės patvirtinamos įstatyme ar kitame teisės akte ir banko sąskaitos sutartyje numatytais dokumentais, kurie nustatyta tvarka turi būti pateikti bankui (CK 6.915 straipsnio 1 dalis).
18. Taigi, atidarant sąskaitą banke ar dedant banke indėlį visuomet privalo būti atskleistas banko indėlininkas ar sąskaitoje esančiomis lėšomis galintis disponuoti asmuo ir tik bankui (kitai kredito įstaigai) teisės aktų ar sutarties nustatyta tvarka atskleistas asmuo gali būti laikomas banko sąskaitos ar banko indėlio sutarties šalimi, turinčia reikalavimo teisę į banką (kredito įstaigą). Asmuo, įdedantis indėlį į banką ar įnešantis lėšas į banko sąskaitą kito asmens pavedimu ar kaip patikėtinis, privalo atskleisti, kieno naudai įneša lėšas ir kas turi teisę jomis disponuoti. Šios pareigos neįvykdžius, banko indėlininku ar sąskaitos turėtoju, turinčiu reikalavimo teisę į banką, bus laikomas asmuo, kurio vardu sudaryta banko indėlio ar banko sąskaitos sutartis. Asmuo, kuris nėra identifikuojamas bankui kaip įneštų į sąskaitą lėšų savininkas, neturi reikalavimo teisės į banką.
19. Iš aptartų teisės normų, reglamentuojančių banko sąskaitos ar banko indėlio teisinius santykius, turinio darytina išvada, kad asmuo, įnešęs lėšas į sąskaitą banką ar įdėjęs indėlį į banką ar kitą kredito įstaigą, nuosavybės teises į šias lėšas praranda, tačiau įgyja reikalavimo teisę reikalauti grąžinti šias lėšas. Tokio aptartų normų aiškinimo savo praktikoje laikosi kasacinis teismas, išaiškinęs, kad, klientui perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, vietoj to jis turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2014).

Dėl teisės į indėlio draudimo išmoką

20. Byloje kilo klausimas dėl IĮIDĮ nuostatų aiškinimo ir taikymo, o konkrečiai – koks asmuo gali būti laikomas indėlininku minėto įstatymo prasme. Minėtas įstatymas (IĮIDĮ) buvo priimtas įgyvendinant 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009 m. kovo 11 d. direktyvą 2009/14/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatų dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo, taip pat 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti taikoma IĮIDĮ redakcija, galiojusi AB banko „Snoras“ draudžiamojo įvykio metu, t. y. 2011 m. lapkričio 24 d., kai Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu atšaukė AB banko „Snoras“ banko licenciją, banką pripažino nemokiu, o banko indėlininkai gijo teisę į IĮIDĮ nustatytas indėlio draudimo išmokas.
22. Europos Parlamento ir Tarybos 1994 m. gegužės 30 d. direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva) 1 straipsnio 1 punkte indėlis apibrėžiamas kaip bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat kaip bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. To paties straipsnio 2 punkte reglamentuojama bendros sąskaitos sąvoka, pagal kurią tai dviejų ar daugiau asmenų vardu atidaryta sąskaita arba sąskaita, kuria gali naudotis du ar daugiau asmenų ir kuria galima naudotis pagal vieno ar kelių minėtų asmenų parašus. Taigi bendroji sąskaita gali būti dviem atvejais: pirma, kai ji atidaroma dviejų arba daugiau asmenų vardu, antra, kai ja gali naudotis du ar daugiau asmenų pagal savo parašus. Angliškame direktyvos tekste bendrosios sąskaitos sąvokos antroji alternatyva apibrėžiama kiek tiksliau nurodant, kad tai sąskaita, „kurios atžvilgiu du ar daugiau asmenų turi teises, kurias gali panaudoti pagal vieno ar daugiau iš šių asmenų parašą“ (angl. over which two or more persons have rights that may operate against the signature of one or more of those persons).
23. Kadangi IĮIDĮ normos įgyvendina direktyvas tiek dėl indėlių garantijų sistemų, tiek dėl investuotojų kompensavimo sistemų, todėl, aiškinant ir taikant IĮIDĮ nuostatas, turi būti atsižvelgiama į tai, kurios direktyvos nuostatos konkrečia įstatymo teisės norma yra įgyvendinamos, kad nuostatos dėl indėlių garantijų sistemų įgyvendinimo nebūtų taikomos investicijų apsaugos teisiniams santykiams ir atvirkščiai. Be to, vadovaujantis netiesioginio direktyvų veikimo doktrina, valstybės narės teismai ir kitos institucijos turi pareigą aiškinti nacionalinę teisę tokiu būdu, kad jos turinys būtų kuo artimesnis tikslams, kurių siekiama direktyvomis (Europos Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Von Colson ir Kamann, Nr. 14/83, 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Marleasing, C-106/89, sprendimas byloje Thomasdünger prieš Oberfinanzdirektion Frankfurt am Main,C-166/84, sprendimas byloje Giloy prieš Hauptzollamt Frankfurt am Main-Ost, C-130/95, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A63-2604/2011, kt.).
24. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad, aiškinant Direktyvos 1 straipsnio sąvokas, turi būti atsižvelgiama į Direktyvos Preambulės nuostatas, kad turi būti išlaikytas suderinto minimalaus dydžio vienam indėlininkui, o ne vienam indėliui, principas; dėl šios priežasties reikia atsižvelgti į indėlius, priklausančius indėlininkams, kurie nenurodyti kaip sąskaitos turėtojai arba kurie nėra vieninteliai jos turėtojai; dėl to dydis turi būti siejamas su kiekvienu indėlininku, kuris gali būti nustatytas; tai neturėtų būti taikoma kolektyvinio investavimo subjektams, kuriems nustatytos specialios apsaugos taisyklės, netaikomos anksčiau minėtiems indėliams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014).
25. Pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas), o pagal 2 straipsnio 3 dalį indėlininku laikomas fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke. Šiose normose yra perkeltos anksčiau aptartos Direktyvos nuostatos. Indėlių draudimu siekiama apsaugoti indėlininkų paskolintus pinigus bankams ar kitoms kredito įstaigoms šių įstaigų bankroto ar  jų veiklos apribojimo atveju, kai jie nepajėgūs atsiskaityti su kreditoriais. Teisę į draudimo išmoką, kurios suma nustatyta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje, įgyja tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie sprendimo apriboti banko veiklą priėmimo dieną turėjo banke indėlio ar sąskaitos sutartis arba reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis (IĮIDĮ 1 straipsnio 3 dalis) (šios nutarties 19 punktas).
26. Kasacinis teismas, yra pažymėjęs, kad Direktyvos preambulė, kaip ir Direktyvos 1 straipsnio 2 punktas, skiria dvi asmenų daugeto kvalifikavimo situacijas: pirma, kai indėlininkai nurodyti kaip sąskaitos turėtojai, antra, kai indėlininkai nenurodyti kaip sąskaitos turėtojai, tačiau gali būti nustatyti. Kad būtų galima tinkamai nustatyti bendrosios sąskaitos kvalifikavimo galimybes, būtina sistemiškai sieti atitinkamas Direktyvos deklaracinės ir norminės dalių nuostatas, t. y. sistemiškai sieti nurodytame Preambulės punkte aprašytą indėlininkų daugeto situacijos antrąją alternatyvą su bendrosios sąskaitos sąvokoje (Direktyvos 1 straipsnio 2 punktas) pateikta antrąja alternatyva. Šiuo požiūriu bendrosios sąskaitos santykiai Direktyvos prasme gali būti kvalifikuojami dviem atvejais: pirma, kai ji atidaroma dviejų arba daugiau asmenų vardu, antra, kai į ją du ar daugiau nustatytinų indėlininkų turi teises, kuriomis jie gali pasinaudoti pagal savo parašus. Taigi, antroji alternatyva yra dėl lėšų, laikomų sąskaitoje, faktinių bendraturčių, kurie nėra nurodyti kaip oficialūs sąskaitos turėtojai, tačiau turi prie jos teisėtą prieigą. Nors Direktyvoje kalbama tik apie parašą, kaip apie prieigos įrodymą, būtina atsižvelgti į techninę pažangą ir parašui prilyginti bet kokią kitą asmens identifikavimo priemonę, pavyzdžiui, elektroninį parašą, mokėjimo kortelę, asmeninį slaptažodžių generatorių ir pan. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Direktyvos ir ją įgyvendinančio IĮIDĮ nuostatas, indėlininkais laikytini: pirma, oficialūs sąskaitos turėtojai, antra, kiti identifikuoti asmenys – faktiniai lėšų, laikomų sąskaitoje, bendraturčiai, turintys prieigą prie sąskaitos, įskaitant sutuoktinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014).
27. Taigi, Direktyvos ir IĮIDĮ nuostatos indėlio garantijas suteikia tik indėlininkams, kurie gali būti atskleisti ir identifikuoti kaip sąskaitos naudotojai, ar sąskaitoje esančių lėšų savininkai, turintys reikalavimo teises į banką (kredito įstaigą) teisės į tokią garantiją atsiradimo momentu, tačiau nesuteikia jokių garantijų asmenims, kurių lėšos buvo įneštos į kitų asmenų vardu esančias sąskaitas, jeigu šis faktas nebuvo atkleistas bankui (kredito įstaigai). Tai reiškia, kad jeigu patikėtinis įneša lėšas į sąskaitą banke ar atlieka kitas operacijas savo vardu, neatskleisdamas patikėjimo fakto ir lėšų savininko bankui ar kitai kredito įstaigai, teisę į indėlio garantiją arba indėlio draudimo išmoką turi tik patikėtinis, o patikėtojas tokios teisės neįgyja, nes nėra įgijęs reikalavimo teisės į banką (kitą kredito įstaigą). Analogiškai turi būti aiškinama ir kasatorės cituojama IĮIDĮ nuostatas įgyvendinančio teisės akto, t. y. VĮ Indėlių ir investicijų draudimo tarybos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 02-6-3 patvirtintų Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos 6 punkto nuostata, kad kai fizinis ar juridinis asmuo, laikydamas indėlį, veikia kaip patikėtinis, indėlininku laikomas patikėtojas. Dėl aukščiau nurodytos patikėjimo fakto atskleidimo sąlygos patikėtojas gali būti laikomas indėlininku tik tuo atveju, jeigu draudžiamojo įvykio dieną jis gali būti identifikuojamas kaip turintis teisę naudotis šiomis lėšomis (reikalavimo teisę į šias lėšas).
28. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė AB bankas „Snoras“ neturėjo duomenų, jog ieškovė būtų laikiusi indėlių sąskaitose lėšas, priklausančias jos nariams, patikėjimo faktas atsakovei nebuvo atskleistas. Byloje esamos indėlio sutartys buvo sudarytos pačios ieškovės, kaip indėlininkės, vardu, ginčo sutartyse nėra nuorodos apie kitų asmenų reikalavimo teises į šias lėšas. Teismai nustatė, kad ieškovės įstatai patys savaime nesudarė pagrindo atsakovei AB bankui „Snoras“ suvokti, jog indėlio sutarčių sudarymo metu ieškovė veikė kaip patikėtinė. Teisėjų kolegija pritaria tokiai teismų išvadai, nes ieškovės įstatai įtvirtino, kad ieškovė gali turėti jai priklausantį turtą ir lėšas, todėl jeigu lėšos nuosavybės teise priklauso ne ieškovei, o jos atstovaujamiems gretutinių teisių turėtojams, toks faktas turėjo būti bankui atskleistas papildomai. Tuo tarpu kasaciniame skunde ieškovės cituojamos ATGTĮ 65, 67 ir 68 straipsnių nuostatos taikytinos ieškovės ir jos narių tarpusavio santykiams, o tretiesiems asmenims – kiek tai susiję su atlyginimo už gretutinių teisių objektų panaudojimą surinkimu, tačiau netaikytinos ieškovės ir atsakovės AB banko „Snoras“ tarpusavio banko indėlio sutarties teisiniams santykiams. Pažymėtina, kad net po nagrinėjamos civilinės bylos iškėlimo ieškovė nesugebėjo atsakovei atskleisti visų asmenų, turinčių teisę į indėlio sąskaitose esančias lėšas. Todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė ir pripažino, kad ieškovės nariai neturi teisės į IĮIDĮ nustatytas indėlio draudimo išmokas, ir pagrįstai bei teisėtai ieškinį atmetė.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasaciniame skunde nurodomus argumentus, papildomai pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankas ir klientas gali susitarti, jog sąskaita yra depozitinė, nepriklausomai nuo to, kad įstatyme tokia sąskaita expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra įvardyta kaip depozitinė, ir toks susitarimas šalims turėtų įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337-690/2015).
30. Kiti ieškovės argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
31. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovė AB bankas „Snoras“ turėjo 1573  Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jų atlyginimą prašo priteisti iš ieškovės. Kadangi prašomų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2  d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodytą dydį, todėl jos yra mažintinos iki rekomenduojamo maksimalaus užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas dydžio, t.  y. 1331,61 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (j. a. k. 1246930361) atsakovei BAB bankui „Snoras“ (j. a. k. 112025973) 1331,61 Eur (vieną tūkstantį tris šimtis trisdešimt vieną Eur 61 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius

                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Algis Norkūnas