Civilinė byla Nr. 3K-3-532-313/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25078-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija

2.5.16.11.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 16 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės savivaldybės įmonės „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams I. Č. ir A. Č. dėl skolos priteisimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

              Byloje kilo ginčas dėl iškeldinimo iš savivaldybei nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos pagrindų aiškinimo ir taikymo.  

              Ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams I. Č. ir A. Č. dėl skolos 333,69 Eur (1152,16 Lt) priteisimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.

              Ginčo gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-474 perdavė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ patikėjimo teise valdyti visas savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas. I. Č. ir UAB „Bendruva“ sudarė šių gyvenamųjų patalpų nuomos 2005 m. birželio 15 d. sutartį, ja nuomos terminas buvo nustatytas iki 2006 m. birželio 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. birželio 28 įsakymu Nr. 20-1327 nuomos sutartis buvo pratęsta dar vieneriems metams, tačiau I. Č. naujos terminuotos sutarties nepasirašė. Ieškovė teigia, kad iki šiol atsakovė nėra atlaisvinusi buto (duomenys neskelbtini), todėl privalo mokėti gyvenamosios patalpos nuomos mokestį, vykdyti CK 6.583 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įpareigojimus, nes faktiškai toliau naudojasi butu. CK 6.613 straipsnyje nurodyta, kad, pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji vieta jiems nesuteikiama. Atsakovė nemokėjo nuomos mokesčio už gyvenamąją patalpą, todėl nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. susidarė 1152,16 Lt įsiskolinimas, jį prašoma priteisti.

I. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių dokumentų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo dieną nuomos sutartis su atsakove nėra sudaryta ir nuomos santykiai šalių nesieja, kadangi terminuota nuomos sutartis yra pasibaigusi. Vien gyvenamosios vietos deklaravimas kuriuo nors konkrečiu adresu pats savaime nėra tapatus asmens faktiniam gyvenimui konkrečioje vietoje, nes ne visuomet tai reiškia ir nuomos santykių susiklostymą. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Taigi, įstatymo leidėjo valia privalomo teisinio ryšio tarp gyvenamosios vietos deklaravimo ir asmens faktinės gyvenamosios vietos nėra. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė faktinio (teisėto ar neteisėto) naudojimosi gyvenamąja patalpa, įskaitytinai ir tuo laikotarpiu, kai buvo priskaičiuotas nuomos mokestis. Institucija, teikianti išvadą byloje, – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius – 2013 m. birželio 19 d. ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. aktais konstatavo, kad atsakovė I. Č. nurodytu adresu negyvena, nurodytame bute nei atsakovė, nei jos vaikas nerasti, net lankantis bute keletą kartų. Remdamasis nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, kad nesinaudojimas ginčo patalpa nesudaro pagrindo spręsti iškeldinimo klausimo, nes asmuo ginčo patalpoje faktiškai negyvena, todėl šis klausimas negali būti sprendžiamas nei pagal CK 6.612 straipsnio, nei pagal CK 6.613 straipsnio nuostatas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, jog ginčo gyvenamoji patalpa buvo suteikta atsakovei tolesnei nuomai, tačiau dėl kurių nors objektyvių ar subjektyvių aplinkybių liko nesudaryta rašytinė nuomos sutartis. Ieškovė neprašė kviesti liudytojų ir jų paaiškinimais nustatinėti tokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kaip atsakovės faktinis gyvenimas ginčo bute bei poreikis spręsti dėl jos iškeldinimo. Dėl to teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nuomos sutartis su atsakove nėra sudaryta ir nuomos santykiai šalių nesieja, nes terminuota nuomos sutartis jau yra pasibaigusi ir nepratęsta. Spręsta, kad vien argumento, jog atsakovės gyvenamoji vieta deklaruota ginčo bute, nepakanka nei faktinių nuomos santykių, nei buto užėmimo faktams konstatuoti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Teismai nepagrįstai nevertino gyvenamosios vietos deklaravimo fakto, kaip pagrindo pripažinti atsakovų naudojimąsi jiems suteikta gyvenamąja patalpa. Taip pat neatsižvelgta ir nenagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės, kad atsakovė ginčo patalpoje gyveno ir ten deklaravo savo gyvenamąją vietą nuo 2005 m., iki ginčo laikotarpio buvo mokami nuomos ir kitų paslaugų mokesčiai, patikrinimo aktuose buvo nurodyta kaimynų suteikta informacija, jog atsakovė bute lankosi. Atsakovė ginčo patalpų nėra grąžinusi nuomos sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nėra išreiškusi savo valios dėl naudojimosi ar nesinaudojimo ginčo patalpomis. Atsakovė nebuvo informavusi ieškovės apie gyvenamosios vietos pakeitimą ir ieškovei iki šiol nėra žinoma apie tokių aplinkybių pasikeitimą (CK 2.17 straipsnis). Iki šiol atsakovė nėra grąžinusi ginčo patalpų ieškovei, todėl jai kyla pareiga mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi patalpomis (CK 6.499 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas, kad ieškovės reikalavimai remiantis CK 6.611 straipsnio pagrindu yra nepagrįsti, nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės reikalavimų CK 6.612 ir 6.613 straipsnių pagrindais. Nuomos sutarties 7.4 punkte įtvirtinta nuostata, kad, pasibaigus šios sutarties terminui arba ją nutraukus prieš terminą, nuomininkas įsipareigoja per 7 dienas perduoti pagal aktą tvarkingą turtą su visais atliktais pertvarkymais, neatskiriamais nuo turto, tačiau tai atsakovės nebuvo atlikta. Atmetus ieškinį paliekama neišspręsta susidariusi situacija dėl tolesnio ginčo patalpų naudojimo teisėtumo atsakovei išreiškus valią naudotis ginčo patalpomis ar joje likusiu turtu.      

CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka atsiliepimas į kasacinį skundą negautas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos pagrindų

CK 6.611 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi. Šios teisės normos taikymui būtina nustatyti jos dispozicijoje įtvirtintas sąlygas: pirma, aplinkybę, kad yra sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, antra, šios sutarties sąlygų pažeidimo faktą (mokesčių nemokėjimą, gyvenamosios patalpos ardymą, gadinimą, naudojimą ne pagal paskirtį, netinkamą elgesį, dėl kurio kitiems kartu ar greta gyvenantiems asmenims trukdoma normaliai gyventi). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, nustatęs nuomos sutarties pažeidimą, teismas nuomos sutartį gali nutraukti ir nuomininką iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos tik įvertinęs tokios teisinės priemonės proporcingumą padarytam pažeidimui, sutarties nutraukimo neigiamus padarinius bei teisės į būstą ribojimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012).

Asmenys gali būti iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos ir tais atvejais, jeigu nustatoma, kad jie užėmę gyvenamąją patalpą savavališkai, t. y. įsikėlę į ją be įstatymų nustatyta tvarka sudarytos nuomos sutarties (CK 6.612 straipsnis). Toks patalpų savininko (teisėto valdytojo) teisių gynimo būdas taikomas konstatavus, kad gyvenamosiose patalpose faktiškai gyvenama ir tai daroma savavališkai (nesant teisėto pagrindo). Savininko (teisėto valdytojo) teisės taip pat gali būti ginamos pripažįstant, kad asmuo prarado teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą  (CK 6.591 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kasatorė kreipėsi į teismą prašydama iškeldinti atsakovus iš Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, remdamasi CK 6.611, 6.612 straipsniais, ir priteisti buto nuomos mokestį. Ginčą sprendę teismai nekonstatavo nė vieno šių straipsnių taikymo sąlygų, todėl kasatorės reikalavimą atmetė. Kasatorė argumentuoja, kad tokia išvada padaryta neįvertinus visų byloje pateiktų įrodymų ir nepagrįstai nevertintas gyvenamosios vietos deklaravimo faktas kaip pagrindas pripažinti atsakovų naudojimąsi jiems suteikta gyvenamąja vieta.

Remdamiesi byloje esančiais duomenimis, teismai nustatė, kad 2005 m. birželio 15 d. I. Č. ir UAB „Bendruva“ sudarė gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 54 dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos, ja nuomos terminas buvo nustatytas iki 2006 m. birželio 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2008 m. birželio 28 įsakymu Nr. 20-1327 nuomos sutartis buvo pratęsta dar vieneriems metams, tačiau I. Č. naujos terminuotos sutarties nepasirašė. Kasatorė įrodinėjo, kad ginčo patalpose atsakovė gyvena, nes nuo 2005 m. ginčo bute yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą ir buto pagal nuomos sutarties sąlygas nėra grąžinusi kasatorei. Teismai pripažino, kad nors atsakovė deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute, tačiau faktiškai šiame bute jau kurį laiką negyvena. Iš Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 16 d. rašto duomenų nustatyta, kad ginčo bute atsakovų rasti nepavyko; 2013 m. birželio 19 d. aktu Nr. A715-3558 ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. aktu Nr. A715-4535 užfiksuota, kad Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojoms lankantis 2013 m. birželio mėnesį nurodytame bute atsakovai taip pat nerasti, o procesiniai dokumentai neįteikti, nes adresatas jame negyvena arba persikraustė. Teismai pagal byloje pateiktus įrodymus konstatavo, kad rašytinės sutarties dėl ginčo buto nuomos sutarties pratęsimo po 2008 m. nebuvo sudaryta ir kasatorė neįrodinėjo, jog buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, todėl taikyti CK 6.611 straipsnį, reglamentuojantį gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir asmenų iškeldinimo iš nuomojamos patalpos atvejus, bei priteisti prašomą nuomos mokestį nėra teisinio pagrindo. Nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad teismai nepasisakė dėl CK 6.612 straipsnio taikymo galimybės nagrinėjamu atveju, nes nurodyta, jog gyvenamosios vietos deklaravimas ginčo bute savaime nesuteikia pagrindo spręsti dėl savavališko buto užėmimo fakto nustatymo, kurio esminė sąlyga yra patalpų užėmimas (naudojimasis) be nuomos sutarties.

Kasaciniame skunde pažymima, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino reikšmingas bylos aplinkybes, kad atsakovė gyveno ginčo patalpose ir jose deklaravo savo gyvenamąją vietą nuo 2005 m., iki ginčo laikotarpio mokėjo mokesčius, o patikrinimo aktuose patvirtinta, jog kaimynai nurodė atsakovę apsilankant bute. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien argumento, jog atsakovės gyvenamoji vieta deklaruota ginčo bute, nepakanka nei faktinių nuomos santykių, nei buto užėmimo faktams konstatuoti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kvalifikuodamas gyvenamosios vietos deklaravimo reikšmę sprendžiant dėl asmens gyvenamosios vietos, kasacinis teismas yra konstatavęs, jog, nustatant asmens gyvenamąją vietą, svarbu atsižvelgti ne tik į formalų deklaruotos gyvenamosios vietos faktą. Vertintini ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiškimas apie savo gyvenamąją vietą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senamiesčio ūkis“ v. I. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje SĮ „Vilniaus miesto būstas“ v. J. A., bylos Nr. 3K-3-646/2013; kt.). Nagrinėjamu atveju atsakovės gyvenamoji vieta ginčo bute buvo deklaruota nuo 2005 m. birželio      29 d., t. y. kai buvo sudaryta nuomos sutartis, taip pat byloje kasatorė nepateikė įrodymų ir procese neįrodinėjo, kad atsakovė iki ginčo laikotarpio mokėjo mokesčius. Kadangi kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, todėl dėl mokesčių mokėjimo argumento teisėjų kolegija nepasisako (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į šias bylos aplinkybes, bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo tenkinti ieškinį remdamiesi kasatorės nurodytomis teisės normomis. Tačiau pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, jog ginčo teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LAB Tauro bankas v. UAB Kaišiadorių agrofirma, bylos Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. I. P., bylos Nr. 3K-3-95/2011; kt.). Vadinasi, kai ieškovas, ieškinyje išdėstęs faktinį ieškinio pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Ūkio bankas v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamos teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Nagrinėjamu atveju aptarta teismo pareiga kvalifikuoti ginčo teisinius santykius yra aktuali dėl to, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog atsakovė iš ginčo patalpos yra išvykusi ir joje negyvena, nuo 2012 m. nemoka nuomos mokesčių. Šiomis faktinėmis aplinkybėmis savo reikalavimą iškeldinti atsakovus grindė ir kasatorė, tačiau kaip teisinį iškeldinimo pagrindą nurodė CK 6.611 ir 6.612 straipsnius. Taigi nagrinėjamu atveju teismai turėjo įvertinti ne tik ieškovės nurodytą teisinį ieškinio pagrindą, bet ir tai, ar ginčo santykiams gali būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios išvykimo iš nuomojamos gyvenamosios patalpos pasekmes. Pagal teisines pasekmes šios teisės normos skiria laikiną išvykimą (CK 6.591 straipsnis) bei išvykimą gyventi kitur (CK 6.609 straipsnio 3 dalis) ir priklausomai nuo išvykimo pobūdžio nustato skirtingas pasekmes: laikinai išvykusiems nuomininkui, jo šeimos nariui ar buvusiam šeimos nariui teisė į valstybės ar savivaldybės gyvenamąją patalpą paliekama šešiems mėnesiams su sąlyga, jeigu bus mokamas nuomos mokestis ir mokestis už komunalines paslaugas (CK 6.591 straipsnio 1 dalis), o jei laikinai išvykusįjį, kuris grįžo po nustatyto termino, pasilikę nuomininkas, pilnamečiai šeimos nariai ir buvę šeimos nariai priima gyventi nuomojamoje patalpoje, jo prarasta teisė į nuomojamą gyvenamąją patalpą laikoma atnaujinta (CK 6.591 straipsnio 5 dalis); kai nuomininkas, jo šeimos nariai ir buvę šeimos nariai išvyksta gyventi kitur, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis laikoma nutraukta nuo išvykimo dienos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, nuo kada konkrečiai ir kurį laiką ginčo gyvenamosiose patalpose atsakovė negyvena, ir nevertino, ar nagrinėjamu atveju ji pagal CK 6.591 straipsnio nuostatas prarado teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą, todėl neatskleidė bylos esmės. Bylą nagrinėję teismai nesvarstė dėl išvykimo iš nuomojamos gyvenamosios patalpos pasekmių taikymo, o konstatavo ieškovės ieškinyje nurodytų pagrindų nebuvimą siekiant iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų, priteisiant skolą. CK 6.591 straipsniu leidžiama pripažinti asmenį praradusiu teisę į gyvenamąją patalpą tik nustačius šios normos dispozicijoje įtvirtintas faktines aplinkybes. Šių aplinkybių nustatymas yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės teismų nebuvo tirtos ir svarstytos, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimas bei nutartis naikinami ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis) dėl ieškovės ir atsakovės teisinių santykių kvalifikavimo, su tuo susijusių faktinių aplinkybių reikiamo atlikti įrodinėjimo, jų ištyrimo, nustatymo ir įvertinimo, nes bylos esmė galės būti atskleista tik po to, kai pirmosios instancijos teismas iš naujo atliks įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesinius veiksmus pagal CPK 176–185 straipsniuose nustatytas taisykles.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. pažyma apie 3,03 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį bei bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                               Alė Bukavinienė

                                                                                                                                            Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                                            Dalia Vasarienė