Baudžiamoji byla Nr. 1A-192-557/2022

                        Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09941-2021-1                        Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1;

                        1.2.4.6.2.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6

 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 30 d. 

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Editos Lapinskienės ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei,

dalyvaujant prokurorei Kristinai Blinstrubienei,

gynėjai advokatei Kristinai Marčienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2022 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1.       D. Č. buvo kaltinamas pagal BK140 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2021-03-24 apie 15.30 val. adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miesto parke, mušdamas V. U., sukėlė jam fizinį skausmą, t. y. universalioje žaidimų aikštelėje tyčia vieną kartą koja sudavė stovinčiam V. U.  į petį.

2.       Pirmosios instancijos teismas dėl šio kaltinimo D. Č. išteisino konstatavęs, kad baudžiamojoje byloje nėra objektyviai nustatytų jokių nukentėjusiojo sužalojimų, liekamųjų, nepageidaujamų reiškinių, būdingų inkriminuotiems spyrio koja į petį veiksmams, tai leidžia daryti išvadą, jog D. Č. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teismo vertinimu, kaltinamojo ir nukentėjusiojo fizinis kontaktas nebuvo pasiekęs aktualiam nusikaltimui būdingo pavojingumo laipsnio.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3.       Apeliaciniu skundu prokuroras prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. Č. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės apribojimą 6 mėnesiams, pareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose 6 mėnesius, kardomąją priemonę palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

3.1.       Prokuroro nuomone, apylinkės teismas, išteisindamas D. Č., padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir dėl to priėmė neteisingą, neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, jis turi būti panaikintas ir D. Č. turi būti priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

3.2.       Išteisindamas D. Č. teismas konstatavo, kad taikant baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą asmens padaryta veika neturi būti pripažįstama nusikaltimu vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Fizinis skausmas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas automatiškai. Fizinis skausmas pasireiškia nemaloniais pojūčiais, o tai – nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas. Fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį. Teismas taip pat konstatavo, jog iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis V. U. po įvykio į medikus nesikreipė, todėl baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiajam D. Č. veiksmais galbūt sukeltų sužalojimų – sumušimo, patinimo, mėlynių ir kt., V. U. jokie išoriniai mechaniniai sužalojimai specialistų, medikų nekonstatuoti. Nukentėjusysis parodė, kad po įvykio nepažiūrėjo, ar mėlynių buvo, taip pat parodė, kad buvo tik vienas spyris, tada jis atsitraukė atgal, bet nenugriuvo, kai įspyrė, skausmas buvo nelabai didelis. Paprašytas teisiamojo posėdžio metu įvertinti skausmo stiprumą dešimtbalėje sistemoje, nukentėjusysis patirtą skausmą įvertino maždaug 4 balais. Medicininėje praktikoje naudojamoje skausmo skalėje 4 balų skausmas apibūdinamas kaip „sekinantis“. Minėta, jog fizinis skausmas nukentėjusiojo yra suvokiamas subjektyviai.

3.3.       Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiojo nepilnamečio V. U. parodymus. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu parodė, kad neatsimena, kiek laiko tęsėsi fizinis skausmas, tačiau 10 balų sistemoje jį įvertino 4 balais. Tačiau teismas visiškai nevertino ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duotų parodymų, kad po D. Č. spyrio į kairį petį jam skaudėjo apie 10 minučių, tai jam sukėlė fizinį skausmą.

3.4.       Teismas taip pat nepagrįstai vertino nukentėjusiojo V. U. atstovės pagal įstatymą I. P. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad apie skausmą V. U. įvykio dieną nieko nesakė, buvo išsigandęs. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu I. P., apklausiama po dviejų po įvykio dienų parodė, kad V. U. buvo sukeltas fizinis skausmas, kuris buvo momentinis, šiuo metu jam petys nebeskauda. Tas pačias aplinkybes dėl V. U. sukelto fizinio skausmo nurodė ir 2021-03-25 protokolo-pareiškimo rašymo metu.

3.5.       Teismas, vertindamas visų liudytojų parodymus, rėmėsi tuo, kad liudytojai B. G. ir N. K. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog nukentėjusysis V. U. skundėsi, kad jam skauda ar kad spyrio metu ar po jo būtų šaukęs, jog skauda, abu liudytojai tik nurodė, jog po suduoto smūgio V. išėjo lauk iš žaidimų aikštės. Kaip liudytoja teisme apklausta policijos pareigūnė Jūratė Ubartienė, kuri bendravo su nukentėjusiuoju iš karto po įvykio, parodė, jog nukentėjusysis nesiskundė, kad jam skauda, tik buvo susijaudinęs, nukentėjusįjį parvežė namo, medikų neprireikė.

3.6.       Tačiau teismas neįvertino tos aplinkybės, kad atstovė pagal įstatymą I. P. nurodė ir tai, jog V. U. nesiskundė, kad jam skaudėtų. V. toks yra, jis nesiskundžia, jog jam kas nors skauda. Jis patyli ir nieko nesako, toks jo charakteris.

3.7.       Prokuroro manymu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, jog svarbu, kad skausmo pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (LAT nutartys Nr. 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018), negali būti taikoma visais fizinio skausmo sukėlimo atvejais. Skausmas turėtų būti vertintinas konkrečiai, asmeniškai. V. U. 10 balų sistemoje sukeltą fizinį skausmą įvertino 4 balais. Teismas tai įvertino remdamasis tuo, kad medicininėje praktikoje naudojamoje skausmo skalėje 4 balų skausmas apibūdinamas kaip „sekinantis“. Pažymėtina ir tai, kad 10 balų skausmo intensyvumo vertinimo skalėje 4, 5 balai vertinami kaip vidutinis skausmas.

3.8.       Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad D. Č. 2021-03-24 apie 15.30 val. adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miesto parke, mušdamas V. U., sukėlė jam fizinį skausmą.

3.9.       Teismas nepagrįstai įvertino ir tas aplinkybes, kad D. Č. nuo pat pradžių ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas teisme laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jis V. U. nespyrė, nieko jam nedarė, tik pasakė, kad eitų lauk iš (duomenys neskelbtini) parko.

3.10.       Prokuroro vertinimu, D. Č. kaltė visiškai įrodyta nukentėjusiojo V. U., liudytojų B. G., N. K. parodymais, SMS žinutėmis, kai D. Č. parašė V. U.: „Gi nieko nepadarė ten galima sakyt tuo momentu paskaudėjo.“

2.       Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3.       Apeliacinis skundas atmestinas.

4.       Prokuroro nuomone, apylinkės teismas, išteisindamas D. Č., padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir dėl to priėmė neteisingą, neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokuroras nesutinka su apylinkės teismo sprendimu dėl D. Č. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl smurto prieš V. U., kai šis vieną kartą koja sudavė stovinčiam jam į petį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, teismui konstatavus, jog byloje nėra objektyvių duomenų dėl kaltinamojo veiksmais nukentėjusiajam galbūt sukeltų sužalojimų (sumušimo, patinimo, mėlynių ir kt.), tai pagrindžia, kad jų fizinis kontaktas nebuvo pasiekęs nusikaltimui būdingo pavojingumo laipsnio, taigi D. Č. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir prašo D. Č. pripažinti kaltu dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, apeliaciniame skunde ginčydamas įrodymų vertinimą, tvirtindamas, jog teismas įrodymus vertino selektyviai (vertino tik palankią nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą ir liudytojų B. G., N. K. parodymų dalį, jog V. U. apie skausmą nieko nesakė), todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, tai lėmė neteisėtą ir nepagrįstą D. Č. išteisinimą.

5.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs prokuroro apeliacinio skundo argumentus, patikrinęs bylą ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą konstatuoja, jog Plungės apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Išvada, kad D. Č. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima neabejotinai pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, pagrįsta išsamia bylos duomenų visumos analize, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroro apeliacinio skundo argumentai, jog skundžiamas išteisinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimu taisykles, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

6.       Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 2 dalies 2–4 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl nagrinėjamu atveju bylos duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam V. U. fakto nustatymo.

7.       Šiame kontekste pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-317-719/2018, 2K-112-458/2020 ir kt.).

8.       Spręsdamas dėl fizinio skausmo sukėlimo pirmosios instancijos teismas vertino nukentėjusiojo V. U. parodymus (parodė, kad D. Č. spyrė jam dešine koja į kairės rankos petį ir jis atsitraukė atgal, bet nenugriuvo, kai įspyrė skausmas buvo nelabai didelis; teisme paprašytas įvertinti skausmo stiprumą dešimtbalėje sistemoje skausmą įvertino maždaug 4 balais, kartu nurodė, kad nepamena, ar skausmas tęsėsi, kai grįžo namo, skausmo nejautė); nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą liudytojos I. P. parodymus (teisme parodė, kad apie skausmą V. įvykio dieną nieko nesakė, buvo išsigandęs, po įvykio jo sveikata nepablogėjo, tik jis jautė baimę); kartu su nukentėjusiuoju V. U. ir D. Č. įvykio metu buvusių kaip liudytojų apklaustų jų draugų parodymus: nukentėjusiojo draugai B. G. ir N. K. patvirtino V. U. parodymus, kad D. Č. spyrė jam į petį (abu šie liudytojai patvirtino matę, kaip D. Č. spyrė iš nugaros V. U., tačiau B. G. nurodė, kad buvo spirta į kairį petį (jam asmeniškai neatrodė, kad stipriai spyrė), o N. K. teigė, kad – į dešinę ranką (ikiteisminio tyrimo apklausos metu teigė, kad buvo spirta į nugarą), tačiau, kad V. U. spyrio metu ar po to būtų šaukęs, skundęsis, jog jam skauda, nenurodė, tik teigė, kad po suduoto smūgio jis išėjo lauk iš žaidimų aikštelės); kaip liudytojos teisme apklaustos policijos pareigūnės J. Ubartienės parodymus, kad nukentėjusysis, su kuriuo ji bendravo netrukus po įvykio, nesiskundė, jog jam skauda, tik buvo susijaudinęs, jį parvežė namo, medikų neprireikė; liudytojo A. V., apsaugos darbuotojo, bendravusio su nukentėjusiuoju iš karto po įvykio, teisme duotais parodymus, kad nukentėjusysis jam sakė, kad jį užpuolė, ar skauda, neužsiminė; Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Skuodo rajono policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK Skuodo r. PK) vyr. tyrėjo tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 16), be kita ko, užfiksuotus duomenis, kad nuvykus į įvykio vietą V. U. nurodė, jog konflikto metu fizinio skausmo nepatyrė, iškviesti medikų apžiūrai nepageidavo, bei kitą rašytinę bylos medžiagą ir pagrįstai konstatavo, kad šių duomenų visumos kontekste išvada, jog D. Č. veiksmais V. U. buvo sukeltas fizinis skausmas, negalima. Tokia išvada padaryta kartu įvertinus ir tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiajam D. Č. veiksmais sukeltų galimų sužalojimų – sumušimo, patinimo, mėlynių ir kt. (jis pats apie jokius sužalojimus nenurodė), jokie išoriniai mechaniniai sužalojimai specialistų, medikų V. U. nekonstatuoti. Tokios išvados prokuroro apeliacinio skundo argumentai, akcentuojant, jog teismas nepagrįstai vertino V. U. teisme duotus parodymus, kad neatsimena, kiek laiko tęsėsi fizinis skausmas, nes ikiteisminio tyrimo apklausos metu jis teigė, kad po D. Č. spyrio į kairį petį jam skaudėjo apie 10 minučių, taip pat nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą I. P. teisme duotus parodymus, kad apie skausmą įvykio dieną jis nieko nesakė, tačiau ikiteisminio tyrimo apklausos metu, taip pat ir 2021-03-25 protokole-pareiškime ji nurodė, kad V. U. buvo sukeltas fizinis skausmas, nepaneigia ir neduoda pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir netinkamai teisiškai įvertino D. Č. veiksmus.

9.       Kaip jau minėta ir kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus. Šiuo atveju, net ir nustačius, kad D. Č. spyrė V. U. (šiuo aspektu D. Č. ir nukentėjusiojo V. U. bei kartu su jais įvykio metu buvusių kaip liudytojų apklaustų jų draugų parodymai skiriasi: D. Č. viso proceso metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad nukentėjusiajam nespyrė, tik paprašė eiti lauk iš (duomenys neskelbtini)  parko, tuo tarpu nukentėjusysis ir jo draugai nurodė priešingai – kad D. Č. spyrė V. U.), nagrinėjamu atveju fizinį kontaktą neabejotinai pripažinti buvus tiek pavojingą, jog jį reikėtų vertinti baudžiamąja teisine prasme, nėra pagrindo. Kaip minėta, nė vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų nenurodė, jog nukentėjusysis spyrio metu ar po to būtų šaukęs, skundęsis, jog jam skauda, ar kitokiu būdu išreiškęs, jog patyrė skausmą, tik teigė, kad po suduoto smūgio jis išėjo lauk iš žaidimų aikštelės. Netrukus po įvykio su nukentėjusiuoju bendravusi tiek policijos pareigūnė J. Ubartienė, tiek apsaugos darbuotojas A. V. taip pat nurodė, kad nukentėjusysis po įvykio nesiskundė, jog jam skauda (policijos pareigūnė tik nurodė, kad nukentėjusysis buvo susijaudinęs, jį parvežė namo; apsaugos darbuotojas nurodė, kad V. U. jam sakė, kad jį užpuolė, ar skauda, neužsiminė). Kad konflikto metu V. U. fizinio skausmo nepatyrė, iškviesti medikų apžiūrai nepageidavo, kaip minėta, nurodyta ir Klaipėdos apskrities VPK Skuodo r. PK vyr. tyrėjo 2021-03-24 tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 16), o ir pati V. U. atstovė pagal įstatymą I. P., apklausiama teisme, nepatvirtino savo 2021-03-25 protokole-pareiškime nurodytų aplinkybių ir ikiteisminio tyrimo apklausos metu duotų parodymų, akcentuojamų prokuroro skunde, kad V. U. buvo sukeltas fizinis skausmas, priešingai, teigė, kad apie skausmą V. įvykio dieną nieko nesakė, jo sveikata po įvykio nepablogėjo, jis tik jautė baimę.

10.       Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir tikimybinėmis išvadomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra neabejotinų objektyvių duomenų, patikimai patvirtinančių, kad D. Č. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje sukėlė V. U. fizinį skausmą, todėl D. Č. pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais iš esmės subjektyvaus pobūdžio motyvais, nenurodant konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, prokuroro nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad pats nukentėjusysis ir jo atstovė pagal įstatymą, kurių ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais dėl V. U. D. Č. smurtiniais veiksmais (spyrio į petį) sukelto fizinio skausmo lemiama dalimi ir buvo grindžiamas jam inkriminuotas kaltinimas, su pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu sutiko ir jo apeliacine tvarka neskundė, apeliaciniame procese nei pats nukentėjusysis, nei jo atstovė pagal įstatymą nedalyvavo ir prokuroro apeliacinio skundo nepalaikė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                Daiva Jazbutienė

Edita Lapinskienė

Linas Pauliukėnas