Administracinė byla Nr.
A525-668/2011
Procesinio sprendimo
kategorija 36
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio
Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir
Romano Klišausko,
sekretoriaujant Lilijai
Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjo
atstovei advokatei Ievai Kontrauskaitei,
trečiajam suinteresuotam
asmeniui R. D.,
trečiojo suinteresuoto
asmens uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ atstovui advokatui Vydmantui
Grigoravičiui,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios
akcinės bendrovės „Respublikos“ leidiniai, atsakovo Žurnalistų etikos
inspektoriaus, trečiųjų suinteresuotų asmenų R. D., V. D., L. D., uždarosios akcinės
bendrovės „Linos namai“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje
byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos“ leidiniai
skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems
asmenims R. D., V. D., L. D., uždarajai akcinei bendrovei „Linos namai“ dėl
sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas UAB
„Respublikos“ leidiniai skundu (t. I, b.l. 4–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos
administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus
(toliau – ir Inspektorius) 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. SPR-83 Dėl
publikacijose „Bankininkus pribloškė D. kalbos“ („Respublika“, 2006-08-26, Nr.
193/4948), „Silpstanti „Gubernija“ bėga iš biržos“ („Respublika”, 2007-03-15,
Nr. 60/5113), „D. prašymu areštuojamos „Gubernijos“ akcijos“ („Respublika“,
2007-03-17, Nr. 62/5115), „D. daugiau „Gubernijos“ akcijų negaus“
(„Respublika“, 2007-03-20), „Gubernijos vadovai priėjo liepto galą“
(„Respublika“, 2007-03-24, Nr. 68/5121), „Gubernijos“ akcininkai sieks D. atsakomybės“ („Respublika“,
2007-04-04, Nr. 77/5130), „Naujieji „Gubernijos“ vadovai nusiteikę ryžtingai“
(„Respublika“, 2007-04-07, Nr. 80/5133), „Atsitiesiančią „Guberniją“ smaugia
kreditoriai“ („Respublika“, 2007-04-14, Nr. 80/5137), „Akcininkų ir vadovų
konfliktai žlugdo įmones“ („Respublika“, 2007-06-04, Nr. 125/5178), „Gubernija
įstatinio kapitalo nedidins“ („Respublika“, 2007-06-12, Nr. 132/5185),
„Gubernija uždirbo 0,5 mln. litų pelno“ („Respublika“, 2007-07-28, Nr.
170/5223), „Temidės tarnai dalija indulgencijas“ („Respublika“, 2009-01-28, Nr.
22/5670), „Auka“ nutarė išmelžti valstybę“ („Respublika“, 2009-01-30, Nr.
24/5672), „Kritika – geriausia „reklama“ karjerai“ („Respublika“, 2009-01-31,
Nr. 25/5673) paskelbtos informacijos (toliau – ir Sprendimas).
Nurodė, kad atsakovas
Sprendimu nusprendė įspėti UAB „Respublikos” leidiniai dėl Lietuvos Respublikos
visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) 3
straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2
punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo bei įpareigoti viešosios
informacijos rengėją Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti
nustatytą tikrovės neatitinkančią, pareiškėjų R. D., V. D. ir L.
D. garbę ir orumą žeminančią informaciją. Atsižvelgdamas į Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A21-87/2008,
A146-343/2008, A556-1594/2008), Lietuvos Respublikos
viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas)
8 straipsnį, pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas yra neišsamus ir
neaiškus, jo turinys neatitinka individualiems administraciniams teisės aktams
keliamų bendrųjų reikalavimų, todėl yra neteisėtas. Inspektorius, priimdamas Sprendimą,
visiškai nevertino pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir gautą skundą nagrinėjo,
remdamasis išimtinai skundo argumentais bei jame nurodytomis aplinkybėmis. Toks
skundo nagrinėjimas kelia abejones dėl Inspektoriaus daromų išvadų objektyvumo
bei viso tyrimo eigos profesionalumo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktika (byla Nr. A14-1052/2007),
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 4 punktais ir nurodė, jog,
vertinant Sprendimą, būtina patikrinti, ar Inspektorius neviršijo
kompetencijos, apibrėžtos Visuomenės informavimo įstatyme. Pažymėjo, kad
Inspektorius buvo informuotas apie visą eilę atliekamų ikiteisminių tyrimų,
keliamų bei iškeltų civilinių ir baudžiamųjų bylų, susijusių su jo nagrinėtu
skundu ir skundžiamu sprendimu, tačiau šių faktų inspektorius apskritai
nevertino ir skundžiamą Sprendimą priėmė, nepaisydamas to, kad pareigą
atsisakyti nagrinėti skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui arba stabdyti
skundo nagrinėjimą tokiais atvejais jam numato Visuomenės informavimo įstatymo
50 straipsnio 9 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktai. Žurnalistų etikos inspektorius,
žinodamas apie vykstančius ikiteisminius ir teisminius procesus, nesiėmė
įstatymo ir jo veiklos reglamento nustatytų veiksmų ir, viršydamas
kompetenciją, sprendė skundą iš esmės, tuo galimai priimdamas Sprendimą, kuris
tiek savo turiniu, tiek sprendimu gali būti visiškai priešingas kitų
institucijų priimamiems sprendimams. Nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti jokie
įstatymų saugomi ir ginami interesai ar vertybės, informacijos skleidėjas,
laikydamasis reikiamų etikos reikalavimų, tinkamai informavo visuomenę apie tuo
metu svarbias aktualijas, neskleidė nei melagingos, tikrovės neatitinkančios,
nei garbę ar orumą žeminančios informacijos. Kadangi Lietuvos žurnalistų ir
leidėjų etikos komisijos reglamentas nustato, jog senesnių nei 12 mėnesių
klausimų dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų nenagrinėja
net ši komisija, tokių veiksmų atlikti nederėtų ir Inspektoriui, kurį Lietuvos
Respublikos Seimas skiria tos pačios Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos
komisijos teikimu (Visuomenės informavimo įstatymo 49 str. 2 d.). Teigė, jog
nagrinėdamas skundą Inspektorius veikė neteisėtai, nesilaikydamas įstatymo
imperatyviai jam nustatytų ribotų įgaliojimų. Be to, Žurnalistų ir leidėjų
etikos komisijai priėmus visiškai priešingą sprendimą, nei skundžiamas Sprendimas,
susidaro dviprasmiška situacija, kurios teisinis pagrįstumas ir vertinimas taip
pat yra neaiškus. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktiką (byla Nr. A2-1088/2007), Viešojo administravimo įstatymo 31
straipsnį ir pažymėjo, jog tokioje situacijoje, kai dvi skirtingos institucijos
priima visiškai priešingus sprendimus tuo pačiu klausimu, akivaizdžiai
pažeidžiamas tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir kiti
principai, įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Padarė
išvadą, kad Sprendimas ne tik yra neteisėtas ir nepagrįstas savo esme ir
turiniu, tačiau ir prieštaraujantis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos
komisijos (toliau – ir Komisija) priimtam sprendimui nevertinti skundo dėl
objektyvių priežasčių – kadangi dėl skundžiamų publikacijų ir jose nurodomų
faktų vyksta teisminiai nagrinėjimai. Nurodė, kad Inspektoriaus sprendimų
priėmimo procedūros, sprendimų turinio ir formos nereglamentuoja nei Visuomenės
informavimo įstatymas, nei Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamentas.
Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 8 d. nutarimu Nr.
IX-2341 patvirtinto Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamento (toliau
– ir Veiklos reglamentas) 50 punkto 2 dalį gautas skundas išnagrinėjamas
per 30 dienų, toks terminas atskirais atvejais gali būti dar pratęstas tik 30
dienų. Nagrinėjamu atveju, nagrinėjant R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundą (skundas gautas 2009-05-19),
buvo sugaišti 7 mėnesiai. Toks skundo nagrinėjimo terminas, kuris yra
nepagrįstai ilgas, negalėjo būti nustatytas netgi remiantis Veiklos reglamento
10 punkto nuostata, kurioje nustatytas maksimalus skundo nagrinėjimo terminas –
60 dienų. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktiką (byla Nr. A2-1088/2007), Visuomenės informavimo įstatymo 49
straipsnio 6 dalį ir nurodė, kad Sprendimas ir jame dėstomos aplinkybės ir
grindžiamos tik deklaratyviais samprotavimais, nepateikiant išsamios
informacijos bei nuslepiant faktą, kad dėl nagrinėjamų publikacijų ir jose
paskelbtų faktų vyksta įvairūs teisiniai ginčai, kuriems pasibaigus, paaiškėtų
šių faktų objektyvumas ir ginčytinumas. Inspektoriaus veiksmai, kuriais
ginčijamos publikacijos ir jose nurodyti faktai vertinami, nepaisant to, kad
tai jau yra atliekama kitose institucijose, pažeidžia teisingumo, protingumo ir
teisinės valstybės principus. Todėl nors Inspektoriaus veiklą
reglamentuojančiais teisės aktais nėra nustatyta konkreti skundų nagrinėjimo
tvarka ir procedūra, remiantis bendraisiais teisės principais, tokia procedūra
negali būti atliekama tuomet, kai analogiški ginčai yra sprendžiami teismuose,
prokuratūroje, kitose institucijose. Pabrėžė, jog Inspektorius nesirėmė jam
pateikta informacija apie vykstančius teisminius ir neteisminius ginčus, todėl
buvo priimtas nemotyvuotas Sprendimas, kuris negali būti laikomas objektyviu ir
teisingu, o Inspektorius tyrimą atliko tendencingai vienpusiškai. Be to, Sprendimo
rezoliucinė dalis taip pat neatitinka Viešojo administravimo įstatymo keliamų
bendrųjų reikalavimų, kadangi ji yra netiksli ir neaiški. Sprendimo
rezoliucinėje dalyje nenurodyta, kokią konkrečiai informaciją ir kokius
teiginius turėtų paneigti informacijos rengėjas, taip pat kokia turi būti
paneigtinos informacijos formuluotė, t. y. koks turėtų būti paneigimo tekstas.
Tokia Sprendimo rezoliucinė dalis yra akivaizdžiai neteisėta ir neteisinga,
kadangi neišsprendžia situacijos iš esmės, nenurodo konkretaus informacijos
rengėjo elgesio, t. y. aiškiai nesuformuluoja pareiškėjo pareigos,
todėl yra neįgyvendinama.
Atsakovas Inspektorius
atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 44–55) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad nepagrįstas
pareiškėjo argumentas, jog Inspektorius nevertino fakto, kad buvo informuotas
apie vykstančius ikiteisminius tyrimus ir iškeltas civilines ir baudžiamąsias
bylas, susijusias su trečiųjų asmenų skundu. Inspektorius nagrinėjo pareiškėjų
skundą ir sprendė apie jo pagrįstumą išimtinai savo kompetencijos ribose –
Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi požiūriu vertino viešosios
informacijos skleidėjo ir rengėjo veiksmus, viešai paskelbiant informaciją,
taip pat ir tai, kaip viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas laikėsi šio
įstatymo reikalavimų, informuodamas visuomenę apie vykstančius teisėsaugos
institucijų tyrimus ir teisminius ginčus. Inspektoriaus, kaip valstybės
pareigūno, įgalioto prižiūrėti, kaip laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme
įtvirtintų reikalavimų, skelbiant viešąją informaciją, pareiga yra įvertinti,
ar viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas, skleisdamas informaciją apie
ikiteisminį tyrimą ir teisminius procesus, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos ir
kitų visuomenės informavimo principų. Nesutiko su teiginiu, kad privalėjo atsisakyti
nagrinėti skundą, remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies
1, 2, 3, 4 ir 5 punktais. Pabrėžė, kad Sprendimas buvo priimtas, išnagrinėjus trečiųjų
suinteresuotų skundą dėl jų garbės ir orumo bei Visuomenės informavimo įstatyme
įtvirtintų visuomenės informavimo principų pažeidimų keliolikoje laikraščio
„Respublika” publikacijų. Tokio pobūdžio skundų nagrinėjimas yra Inspektoriaus
kompetencija, nustatyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies
1 ir 5 punktuose bei Veiklos reglamento 7 punkto 1 pastraipoje. Be to, Inspektorius
nebuvo informuotas, jog būtų priimtas teismo sprendimas ar teisme būtų
nagrinėjamas trečiųjų suinteresuotų asmenų skundas dėl garbės ir orumo
pažeidimo, byla dėl šmeižto ar įžeidimo, kiti procesai, kuriuose būtų vertinami
viešosios informacijos rengėjo UAB „Respublikos” leidiniai veiksmai, skelbiant
viešąją informaciją, todėl nebuvo pagrindo sustabdyti skundo nagrinėjimą. Taip
pat negauta ir informacijos, kad teisėsaugos institucijos būtų pradėjusios
tyrimą ginčo klausimu. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Komisijos
sprendimu atsisakyti nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą iš esmės. Pabrėžė,
jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos priimtas reglamentas yra
tik tos institucijos darbo tvarką reglamentuojantis vidaus dokumentas. Tuo
tarpu Inspektoriaus kompetenciją reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra
nustatytas reikalavimas nenagrinėti skundų dėl klausimų, senesnių nei 1 metai. Be
to, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 4 dalį,
49 straipsnio 1 dalį, 50 straipsnį Komisijos veiklos sritis skiriasi nuo Inspektoriaus
atliekamų funkcijų, susijusių su paskleistos informacijos kontrolės vykdymu,
todėl vienu ir tuo pačiu leidiniu ar straipsniu gali būti padaryti skirtingi
pažeidimai, iš kurių vieni gali būti nagrinėjami Komisijos, o kiti – Inspektoriaus.
Nurodė, kad pačiame Sprendime nurodyta, jog Inspektorius pareiškėjų skundo dalį
dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir etikos leidėjų kodekso pažeidimų persiuntė
pagal kompetenciją nagrinėti Komisijai. Visuomenės informavimo veikla gali būti
prižiūrima ne tik valstybinės valdžios institucijų ir pareigūnų, bet ir
savitvarkos institucijos, t. y. Komisijos, todėl visuomenės
informavimo srityje derinami valstybinio valdymo bei savireguliacijos,
savikontrolės principai. Nagrinėjamu atveju Komisija, priimdama sprendimą,
kuriuo remiasi pareiškėjas, vykdė ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų
teisės aktų įgyvendinimo, bet savitvarkos, savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio
pobūdžio aktu – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu – funkcijas.
Tokio sprendimo priėmimo negalima laikyti vykdyta administracine procedūra
Viešojo administravimo įstatymo požiūriu, o Komisijos priimto sprendimo –
administraciniu sprendimu. Nepagrįstais laikytini pareiškėjo argumentai, jog
dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo Inspektoriui ir Komisijai priėmus
atskirus sprendimus, administracinė procedūra buvo užbaigta galimai dviejų
skirtingų sprendimų priėmimu ir taip pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje
įtvirtinti viešojo administravimo principai. Nurodė, kad Visuomenės informavimo
įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas 3 mėnesių skundo nagrinėjimo
terminas, skirtas skundą pateikusio asmens teisėms ir teisėtiems lūkesčiams
užtikrinti, nes būtent jis yra suinteresuotas subjektas, kuriam aktualus jo
pateikto skundo nagrinėjimo užbaigimas, o pareiškėjui skundo nagrinėjimo
terminas nesukelia jokių pasekmių. Sutiko, kad Sprendimas priimtas, praėjus
Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytam trijų
mėnesių skundo nagrinėjimo terminui, tačiau trečiųjų suinteresuotų asmenų
skundas buvo išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai, laikantis teisėtumo,
nešališkumo, teisingumo ir viešumo principų. Teigė, jog, besąlygiškai remiantis
pareiškėjo argumentu, kad skundo nagrinėjimo termino praleidimas yra motyvas
pripažinti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu,
prieštaraujama pačiam teisingumo principui. Nagrinėjamu atveju skundo nagrinėjimo
terminas užtruko dėl objektyvių priežasčių, siekiant išsiaiškinti visas itin
didelės apimties skunde nurodytas aplinkybes, be to, apie tai žinant tretiesiems
suinteresuotiems asmenims. Todėl skundo išnagrinėjimo termino praleidimas
negali būti pagrindu naikinti skundžiamą Sprendimą, o tokia išvada atitinka ir
administracinių teismų praktiką (byla Nr. A261-1293/2009). Pažymėjo,
kad ne dėl visų trečiųjų suinteresuotų asmenų aplinkybių vyksta teisėsaugos
institucijų procesai ar teisminiai nagrinėjimai. Pareiškėjas abstrakčiai rėmėsi
vykstančiais teisminiais tyrimais, tačiau nenurodė, kokios konkrečios ir kokių
tyrimų metu nustatinėjamos aplinkybės galėtų nulemti priešingo turinio Inspektoriaus
sprendimo priėmimą. Pabrėžė, jog jis ne nutylėjo, o aiškiai Sprendime nurodė, kad
tarp pareiškėjų ir UAB „Respublikos” leidiniai pagrindinio akcininko V. T. vyko teisminiai ginčai, taip pat, kad tai publikacijose
nutyli būtent viešosios informacijos skleidėjas. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju
nebuvo nustatyta Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje
įtvirtintų atsisakymo nagrinėti skundą pagrindų. Pabrėžė, jog atliko išsamų ir
plačios apimties tyrimą, kreipėsi informacijos į teisėsaugos institucijas,
tikrino abiejų suinteresuotų pusių nurodytas aplinkybes bei buvo surinkęs
išsamią ir didelės apimties skundo tyrimo medžiagą, kurios pagrindu priėmė
pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Inspektorius atsižvelgė į vykstantį ikiteisminį
tyrimą, aprašomą keliose iš ginčo objektu buvusių publikacijų, ir aiškiai tai
nurodė Sprendime. Pažymėjo, kad sprendimų rūšys ir forma yra nurodytos
Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje. Įstatymas nenumato
reikalavimo Inspektoriui pačiam suformuluoti paneigimo tekstą. Be to, Sprendimo
motyvuojamosios dalies 4 punkte „Dėl publikacijoje „Gubernijos vadovai
priėjo liepto galą” („Respublika”, 2007-03-24, Nr. 68/5121) paskelbtos
informacijos vertinimo” ir 6 punkte „Naujieji „Gubernijos” vadovai nusiteikę
ryžtingai” („Respublika”, 2007-04-07, 80/5133) paskelbtos informacijos vertinimo”
yra aiškiai nustatyta, kokia informacija pripažinta neatitinkančia tikrovės ir
pažeidžiančia trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę ir orumą. Nurodė, kad
paneigimo institutas detaliai reglamentuojamas Visuomenės informavimo įstatymo
44 straipsnyje, iš kurio aišku, kokių pareigų ir reikalavimų turi laikytis
viešosios informacijos rengėjas, skelbdamas paneigimą. Teigė, jog iš Sprendimo
pareiškėjui kylančios pareigos akivaizdžios – laikytis Visuomenės informavimo
įstatymo nuostatų bei paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią trečiųjų
suinteresuotų asmenų garbę ir orumą žeminančią informaciją. Tuo tarpu pareiškėjo
argumentas, kad Inspektoriaus Sprendimas nėra aiškus ir dėl to yra neteisėtas,
yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog jis įvertino visą eilę publikacijų, kuriuose
viešosios informacijos rengėjas UAB „Respublikos” leidiniai sistemingai skelbė
itin neigiamą, įžeidžiančią informaciją apie trečiuosius suinteresuotus
(privačius) asmenis. Atsižvelgiant į tai, kad ištirtose publikacijose
informacija pateikta vienašališkai, deramai jos nepatikrinus bei neužtikrinus
nuomonių įvairovės principo, paskelbti išimtinai negatyvūs trečiųjų
suinteresuotų asmenų vertinimai, kuriuos sustiprino pavartoti neigiami
epitetai, tačiau nutylėti faktai, rodantys viešosios informacijos rengėjo ir
skleidėjo UAB „Respublikos” leidiniai pagrindinio akcininko V.
T. tiesioginį suinteresuotumą bei dalyvavimą aprašomuose įvykiuose ir
teismo procesuose, buvo pagrįstai konstatuoti Visuomenės informavimo įstatymo
nuostatų pažeidimai.
Tretieji suinteresuoti
asmenys R. D., V. D., L.
D. ir UAB „Linos namai“ pateikė atsiliepimą į skundą (t. II, b.l.
32–36), kuriuo prašė skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
Nurodė, kad Inspektorius
Sprendime detaliai bei išsamiai pasisakė dėl kiekvienos iš 14 publikacijų,
kurios buvo nurodytos 2009 m. gegužės 19 d. skunde, analizavo bei vertino
kiekvieną nurodytą šių publikacijų teiginį Visuomenės informavimo įstatymo
laikymosi požiūriu, taip pat nurodė, kodėl konkretūs teiginiai laikytini
neteisėtais, bei įvardino konkrečias įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatas,
kurios buvo pažeistos pareiškėjui skelbiant tikrovės neatitinkančią, trečiųjų
suinteresuotų asmenų garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją žeminančią, taip
pat netikslią, neteisingą, šališką informaciją. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė
jokių konkrečių aplinkybių, kurios keltų bent mažiausių abejonių Inspektoriaus
objektyvumu, taip pat neįvardino, kokie pareiškėjo paaiškinimai nebuvo
vertinami. Pažymėjo, kad Inspektorius savo kompetencijos neviršijo ir
atsižvelgė į su pareiškėjo publikacijomis susijusius teisminius procesus.
Pažeidimo, kuris pareiškėjo padarytas netinkamai informuojant visuomenę apie
vykstančius nusikalstamų veikų tyrimus, konstatavimui neturi įtakos aplinkybė,
kad dar nėra pasibaigęs baudžiamasis procesas dėl publikacijose paminėtų
veiksmų. Kadangi teisme nebuvo nagrinėjama jokia byla, kurioje būtų sprendžiami
tokie patys klausimai kaip ir tie, kuriuos nagrinėjo Inspektorius (t. y.
teismuose nebuvo nagrinėjama byla dėl Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų
pažeidimo) (kaip tai numato Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 9 d. 2 p.),
nebuvo jokio teisinio pagrindo stabdyti trečiųjų suinteresuotų asmenų pateikto
skundo nagrinėjimą. Taip pat šiuo atveju nebuvo ir Visuomenės informavimo
įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose numatytų aplinkybių,
kurios būtų pagrindu grąžinti Inspektoriaus nagrinėjamą skundą jį padavusiems
asmenims. Pabrėžė, jog Komisija ir Inspektoriaus tarnyba yra dvi skirtingos
institucijos, turinčios skirtingas funkcijas bei skirtingą teisinį statusą. Nurodė,
jog pagal Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį
Inspektoriaus tarnyba yra visuomenės informavimo veiklą prižiūrinti ir
kontroliuojanti valstybinės valdžios institucija. Tuo tarpu Komisija,
atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr.
A525-688/2008), yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų
savitvarkos institucija, o jos sprendimai yra savireguliacinio pobūdžio aktai,
įtvirtinantys šios srities principus. Teigė, kad Inspektorius pagrįstai trečiųjų
suinteresuotų asmenų skundo dalį dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir leidėjų
etikos kodekso pažeidimų persiuntė nagrinėti Komisijai, o Inspektorius skundą
išnagrinėjo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu. Tuo
tarpu Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamento nuostata, jog
ši Komisija nenagrinėja senesnių nei 12 mėnesių skundų, nėra taikoma Inspektoriui.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A261-1293/2009),
pabrėžė, jog Veiklos reglamento 10 punkte nustatytas terminas nėra
naikinamasis, po kurio negali būti atliekami veiksmai, ir tokiu procedūriniu
pažeidimu (praleidus 30 dienų skundo išnagrinėjimo terminą) nebuvo pažeistas
skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas. Pažymėjo, jog, atsižvelgiant
į tai, kad Sprendime nurodyta, kokie teiginiai pažeidžia Visuomenės informavimo
įstatymo nuostatas, Sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški, tiksli ir
įgyvendinama.
II.
Vilniaus apygardos
administracinis teismas 2010 m. balandžio 9 d. sprendimu (t. II, b.l. 72–80)
skundą patenkino iš dalies ir panaikino Sprendimą bei grąžino iš naujo
nagrinėti Inspektoriui.
Nustatė, kad
Inspektoriaus tarnyboje 2009 m. gegužės 19 d. gautas R. D.,
V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundas (reg. Nr. SK-88), kuriame
prašyta įspėti viešosios informacijos rengėją – UAB „Respublikos“
leidiniai – dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio
2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 4 punktų ir 41 straipsnio 2 dalies 1
punkto nuostatų bei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 5, 6, 7,
19, 20, 22, 37, 38, 39, 40, 61, 62 ir 63 straipsnių nuostatų
pažeidimo ir pareikalauti šiuos pažeidimus pašalinti; taip pat prašyta
pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas – UAB „Respublikos“
leidiniai – nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią
informaciją, žeminančią R. D., V. D.,
L. D. garbę ir orumą, kenkiančią UAB „Linos namai“
dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, išspausdinant atitinkamo turinio
paneigimą. Inspektorius 2009 m. birželio 15 d. raštu paprašė dienraščio
vyriausiojo redaktoriaus V. T. pateikti paaiškinimus dėl
tokio skundo. Sprendimu Inspektorius nusprendė įspėti viešosios informacijos
rengėją – UAB „Respublikos” leidiniai dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3
straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir
2 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo (rezoliucinės dalies 1
punktas), įpareigoti viešosios informacijos rengėją Visuomenės informavimo
įstatymo nustatyta tvarka paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią,
pareiškėjų R. D., V. D. ir L. D. garbę ir orumą žeminančią informaciją (rezoliucinės
dalies 2 punktas). Atsižvelgė į Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas (50 str.
1 d. 1 p., 3 d., 9 d. 1-5 p.), aplinkybę, jog pareiškėjas išsamiai neišvardino
teisminių procesų, kurie gali turėti įtakos skundo nagrinėjimui, teismo
posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodė dvi civilines bylas bei R.
D. iškeltą baudžiamąją bylą, tačiau negalėjo paaiškinti, kokią įtaką šios
bylos galėtų turėti skundo tyrimui bei kokių faktų nustatymą galėtų pakeisti
teismo priimti sprendimai, o atsakyme į Inspektoriaus 2009 m. birželio 15 d.
raštą jokių konkrečių teisminių procesų taip pat nenurodyta, tai, kad
Inspektorius 2009 m. birželio 30 d. raštu Nr. S-422 kreipėsi į Finansinių
nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, prašydamas
pateikti informaciją apie atliekamus ikiteisminius tyrimus, susijusius su
UAB „Gubernija“ veikla ir pažymėjo, jog Visuomenės informavimo įstatymo 50
straipsnio 9 dalies 1 punktas gali būti taikomas ir skundą atsisakoma
nagrinėti, kai skundo nagrinėjimas priklauso teismo kompetencijai. Nurodė, kad
trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo nagrinėjimas priklauso atsakovo
kompetencijai pagal Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1
punktą, o skunde nekeliami reikalavimai, kurie nepriklausytų Inspektoriaus
kompetencijai. Pažymėjo, kad Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9
dalies 2 punktas numato atvejus, kai asmuo tuo pačiu klausimu kreipiasi ir į
teismą, ir į Inspektorių, tačiau tretieji suinteresuoti asmenys skundo teismui
dėl garbės ir orumo gynimo dėl atsakovo tirtose publikacijose paskleistų žinių
nėra padavę. Tuo tarpu Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 3
punktas numato atsisakymą nagrinėti skundą, kai Žurnalistų etikos inspektorius
jau buvo išnagrinėjęs analogišką skundą, tačiau tretieji suinteresuoti asmenys
į atsakovą kreipėsi pirmą kartą. Nurodė, kad dėl to paties straipsnio 9 dalies
4 punkto taikymo pareiškėjas nepateikė argumentų, prieštaravimų dėl su trečiųjų
suinteresuotų asmenų skundu atsakovui pateiktos medžiagos pakankamumo apskritai
nebuvo kilę. Pabrėžė, jog Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9
dalies 5 punktas gali būti taikomas tada, kai dėl skundo dalyko iškelta
baudžiamoji byla. Baudžiamoji byla, į kurią privaloma atsižvelgti taikant šią
normą, turi būti susijusi su nusikaltimais, kuriais kėsinamasi į asmens garbę ir
orumą – šmeižimu, įžeidimu, tačiau tokių tyrimų taip pat nebuvo pradėta. Pažymėjo,
kad skundo tyrimo stabdymas iki bet kokios baudžiamosios bylos pabaigos
pažeistų straipsnyje aprašomų asmenų teises, kadangi žinių paneigimo jie galėtų
prašyti tik po tyrimų, kurie dažnai trunka keletą metų, pabaigos, o viešosios
informacijos skleidėjas galėtų be jokios kontrolės skleisti garbę ir orumą
žeminančią informaciją, motyvuodamas vykstančiu tyrimu. Tokia padėtis lemtų
nekaltumo prezumpcijos pažeidimus. Nurodė, kad informacijos skleidimas gali
būti vertinamas ir iki baigiamojo procesinio dokumento baudžiamojoje byloje
priėmimo, įvertinant skleidžiamą informaciją pagal jos skleidimo metu turimą
medžiagą. Išanalizavęs pareiškėjo argumentus dėl reikalingumo atsisakyti
nagrinėti skundą ar sustabdyti skundo nagrinėjimą, konstatavo, kad toks
pareiškėjo argumentas nėra pagrįstas. Taip pat pažymėjo, jog Visuomenės
informavimo įstatymas nenumato senaties terminų paduoti skundą. Kadangi
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.134 straipsnio
1 dalis nustato, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams, atsirandantiems
iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų, įstatymo leidėjo nuostata nenumatyti
apskundimo terminų yra pagrįsta teise. Tuo tarpu pagal analogiją kitas teisės
aktas gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nėra ginčo santykį
reglamentuojančio įstatymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos
įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 6 d.), tačiau šiuo atveju klausimas yra
išspręstas Visuomenės informavimo įstatymu ir pripažinti teisės spragos nėra
pagrindo.
Nustatė, jog Komisija
2009 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 163 išdėstytu sprendimu, priimtu apsvarsčius Inspektoriaus
persiųstą trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, nusprendė faktų nesvarstyti,
nes dėl jų vyksta teisminiai nagrinėjimai, dėl dalies publikacijų yra
praleistas vienerių metų terminas. Pažymėjo, jog Komisija pagal Visuomenės
informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalį yra viešosios informacijos
rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, kurios veikla nelaikoma viešuoju
administravimu, kadangi institucijos paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti)
valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o
užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę. Todėl neteisinga vertinti, kad,
Komisijai atsisakius nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, buvo
priimti du skirtingi administraciniai sprendimai.
Nurodė, jog R. D., V. D., L. D. ir
UAB „Linos namai“ skundas gautas 2009 m. gegužės 19 d., išnagrinėtas 2009 m.
gruodžio 14 d., t. y. per 7 mėnesius. Tuo tarpu Veiklos reglamento 10 punkte
numatyta, kad Inspektorius gautą skundą išnagrinėja ne vėliau kaip per
trisdešimt dienų, o atskirais atvejais, esant būtinybei išsamiau patikrinti
faktus, skundo nagrinėjimas gali būti pratęstas trisdešimčiai dienų. Pabrėžė,
jog nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei Veiklos reglamentas nenumato pasekmių,
atsirandančių, kai viršijamas maksimalus skundo nagrinėjimo terminas. Pažymėjo,
jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (byla Nr. A261-1293/2009),
kad skundo nagrinėjimo termino pažeidimas nėra esminis procesinis pažeidimas,
kurį konstatavus gali būti panaikinamas Inspektoriaus nutarimas. Teismas
nusprendė vadovautis tokiu išaiškinimu.
Remdamasis Visuomenės
informavimo įstatymo 44 straipsniu, CK 2.24 straipsnio 2 dalimi, pabrėžė, jog teismų
praktikoje yra suformuota pastovi taisyklė, kad, įpareigojant paneigti žinias,
rezoliucinėje dalyje nurodomi publikacijos duomenys bei konkretūs teiginiai,
kurie turi būti paneigti. Atsižvelgė į Viešojo administravimo įstatymo 8
straipsnio 1, 2 dalis ir pažymėjo, jog iš skundžiamo Sprendimo rezoliucinės
dalies nėra aišku, kokį paneigimą turi atspausdinti viešosios informacijos
skleidėjas, kad būtų pripažinta, jog jis tinkamai įvykdė sprendimą. Sprendime
buvo analizuojama net 14 laikraščio straipsnių bei dar daugiau šiuose
straipsniuose paskelbtų teiginių, Sprendimo apimtis sudaro 18 lapų. Norėdamas
įvykdyti atsakovo sprendimą, pareiškėjas turėtų pats itin ilgame Sprendimo
tekste išrinkti žinias, kurias jam priklausytų paneigti, o tokį darbą gali
padaryti tik asmuo, kuris turi specialių teisinių žinių, tačiau tokie
reikalavimai negali būti keliami administracinio sprendimo vykdymo atveju. Pabrėžė,
jog administraciniu sprendimu nustatytos pareigos turi būti suprantamos bet
kuriam vidutinio išsilavinimo asmeniui. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo
analizuojamas teiginių atitikimas įvairiems Visuomenės informavimo įstatymo
straipsniams – 3 straipsnio 3 daliai, 19 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 8
dalies 1 ir 2 punktams, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktui, buvo
aiškinamasi, ar teiginiai laikytini žiniomis, ar nuomone, ar gali būti laikomi
vertinamaisiais samprotavimais, ar negatyvia nuomone, ar žemina garbę ir orumą
ir kita. Pažymėjo, kad vienus įstatymo straipsnius neatitinkantys teiginiai
turi būti paneigiami, kitus – neturi, o esant tokiai tyrimo apimčiai paneigtinų
žinių išrinkimas yra sudėtinga, daug žinių reikalaujanti procedūra. Be to, net
ir iš Sprendimo 6 tiriamosios dalies punktuose aprašytų publikacijų, kuriose,
kaip, nurodyta atsakovo atsiliepime, pateiktos tikrovės neatitinkančios žinios,
nėra aišku, kokius konkrečiai teiginius bei kokia apimtimi pareiškėjas turėtų
paneigti. Tuo tarpu Sprendimo 4 punkto 2 pastraipoje pateikiamas publikacijos
tekstas, susidedantis iš kelių teiginių, įskaitant ir visiškai neutralius, pavyzdžiui,
kad „susisiekti su R. D. „Respublikai“ nepavyko“, greta tokio
teksto 4 punkte apibūdinami ir kiti publikacijos teiginiai, tačiau jiems
duodamas skirtingas teisinis įvertinamas. Teismas konstatavo, kad Sprendimo
rezoliucinė dalis yra neaiški, nesuprantama, negali būti tinkamai įvykdoma,
neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Kadangi
administracinis sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės
aktams, jį panaikino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos
įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ir
klausimą grąžino nagrinėti iš naujo.
III.
Pareiškėjas UAB
„Respublikos“ leidiniai pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 86–93), kurį
patikslino (t. II, b.l. 112–119), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują
sprendimą – Sprendimą pripažinti neteisėtu ir panaikinti. Apeliacinis skundas
iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios
instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio
skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos
teismas nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamos civilinės bylos ir baudžiamoji
byla neturėjo jokios reikšmės Inspektoriaus atliktam tyrimui ir priimtam
Sprendimui. Nurodo, kad Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla (Nr.
2-290-372/2007; Nr. A2-78-71/2008), kurioje yra kilęs ginčas dėl AB „Gubernija“
akcijų pardavimo ir atsiskaitymo pagal šį sandorį. Tokioje byloje nustatytinos
aplinkybės turės įtakos Sprendime įvardintai trečiai publikacijai – „D.
daugiau „Gubernijos“ akcijų negaus“. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teisme
nagrinėjama civilinė byla (Nr. 2-1905-104/2010) dėl reikalavimo teisių
perleidimo ir įkeitimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
Tokioje civilinėje byloje nustatinėtinos aplinkybės atspindėtų buvusių AB
„Gubernija“ vadovų, įskaitant R. D., veiklą, valdant
įmonę, bei tendencingus ir neadekvačius veiksmus, blogėjant įmonės finansinei
būklei. Tokios aplinkybės, kurios aiškiai patvirtintų trečiųjų asmenų įtaką
įmonės valdymui ir rimtų finansinių problemų atsiradimui, neabejotinai turėtų
esminės reikšmės Inspektoriui atliekant tyrimą ir priimant objektyvų ir
teisingą sprendimą. Kadangi Sprendime nagrinėtos publikacijos daugiausia
siejamos su AB „Gubernija“ smukdymu dėl netinkamo įmonės valdymo, lėšų
švaistymo, įmonei nenaudingų ir/ar neteisėtų sandorių sudarymo, minėtoje
civilinėje byloje nustatytinos aplinkybės turėtų įtakos Sprendime įvardintai
pirmai publikacijai – „Bankininkus pribloškė D. kalbos“, antrai publikacijai –
„Silpstanti „Gubernija“ bėga iš biržos“, trečiai publikacijai – „D. daugiau
„Gubernijos“ akcijų negaus“, ketvirtai publikacijai – „Gubernijos vadovai
priėjo liepto galą“, penktai publikacijai – „Gubernijos“ akcininkai sieks D. atsakomybės“, šeštai
publikacijai – „Naujieji „Gubernijos“ vadovai nusiteikę ryžtingai“, septintai
publikacijai – „Guberniją“ smaugia kreditoriai“, aštuntai publikacijai –
„Akcininkų ir vadovų konfliktai žlugdo įmones“, dešimtai publikacijai –
„Gubernija“ uždirbo 0,5 mln. pelno“ (tokioje publikacijoje Inspektorius
pažeidimų nenustatė). Be to, Šiaulių apygardos teismui buvo perduota nagrinėti
baudžiamoji byla Nr. 40-1-341-07 pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos
prie Vidaus reikalų ministerijos 2009 m. rugpjūčio 28 d. kaltinamąjį aktą dėl
veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 246 straipsnio 2
dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje. Tokioje baudžiamojoje
byloje atskleistų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės vienareikšmiškai
turėjo įtakos Sprendime įvardintos publikacijoms, t. y. pirmai
publikacijai – „Bankininkus pribloškė D. kalbos“, antrai publikacijai –
„Silpstanti „Gubernija“ bėga iš biržos“, penktai – „Gubernijos“ akcininkai sieks D. atsakomybės“, šeštai –
„Naujieji „Gubernijos“ vadovai nusiteikę ryžtingai“, vienuoliktai – „Temidės
tarnai dalina indulgencijas“ ir „Kritika – geriausia „reklama“ karjerai“. Daro
išvadą, jog akivaizdu, kad dienraščio skelbiama informacija betarpiškai
susijusi su tam tikrose bylose nustatytina informacija, tačiau Inspektorius vis
tiek tęsė tyrimą ir jo nesustabdė.
2. Teigia, jog šiuo
atveju Inspektoriaus tyrimas turėjo būti sustabdytas iki tol, kol bus baigtos
nurodytos civilinės bylos ir baudžiamoji byla. Tokių veiksmų neatlikus,
Inspektorius viršijo savo kompetenciją ir priėmė Sprendimą, kuris savo turiniu
gali visiškai skirtis nuo būsimų teismų sprendimų.
3. Nurodo, jog asmenys,
kreipęsi į Inspektorių, siekė ginti savo civilines teises ir tinkamiausias
būdas tam būtų CK 1.189 straipsnyje numatytomis priemonėmis. Kadangi pati
situacija yra grynai civilinio pobūdžio, ginčas turėtų būti sprendžiamas
bendrosios kompetencijos teisme, o ne paduodant pareiškimą Inspektoriui.
Teigia, jog Inspektoriaus atliekamas formalus tyrimas, ribojamas Visuomenės
informavimo įstatymo nuostatų, neprilygsta ginčo teisena nagrinėtai bylai
teisme. Kadangi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios
atvejus, kai duomenys paskleisti per visuomenės informavimo priemones, ir
neatitinkančios CK 2.24 straipsnio nuostatų, negali būti taikomos, tokia
CK nuostata aiškiai įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą, jeigu visuomenės
informavimo priemonė atsisako spausdinti ar kitaip paskelbti paneigimą.
Pabrėžia, jog, įsigaliojus CK, kuriame įtvirtinta kita garbės ir orumo
pažeidimo gynimo procedūra, būtent ja ir turėjo būti pasinaudota.
4. Pirmosios instancijos
teismo sprendime netinkamai įvertintas Inspektoriaus ir Komisijos sprendimų
santykis. Nors Komisija yra savitvarkos institucija, tai nereiškia, kad
Komisijos ir Inspektoriaus sprendimai gali būti visiškai priešingi.
Tretieji suinteresuoti
asmenys R. D., V. D., L.
D. ir UAB „Linos namai“ pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l.
97–101), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010
m. balandžio 9 d. sprendimo dalį, kuria Sprendimas pripažintas negaliojančiu ir
grąžintas atsakovui nagrinėti iš naujo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą
– pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais
pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme,
papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Atsižvelgdami į
Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1, 11 dalis, 50 straipsnio 2
dalį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktą, 8 straipsnio
1 dalį, daro išvadą, jog viešojo administravimo subjekto,
t. y. atsakovo, priimtas sprendimas gali būti panaikinamas tik tuo
atveju, jeigu teismas nustato, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, viršijo
kompetenciją, buvo šališkas ir neobjektyvus, o priimtas sprendimas nėra
pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis. Tokią išvadą
patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla
Nr. A261-1293/2009). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos
teismas ne tik nenustatė tokių aplinkybių, o priešingai – konstatavo, kad
atsakovas, priimdamas nagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą, neviršijo
teisės aktais nustatytos kompetencijos ribų, objektyviai, nešališkai ir
visapusiškai išyrė visas tokio skundo nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes,
teisingai ir pagrįstai taikė Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas,
teisėtai ir pagrįstai nustatė tikrovės neatitinkančią, R. D.,
V. D. ir L. D. garbę ir orumą žeminančią informaciją, teisėtai ir
pagrįstai įspėjo viešosios informacijos rengėją dėl padarytų Visuomenės
informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo ir įpareigojo tokio įstatymo nustatyta
tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią, garbę ir orumą žeminančią informaciją.
Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai
taikė ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir panaikino iš esmės
teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.
2. Teigia, jog Sprendimo
motyvuojamojoje dalyje atsakovas aiškiai suformulavo ir tiksliai nurodė, kokia
pareiškėjo paskleista informacija ir duomenys neatitinka tikrovės, žemina
trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę bei orumą. Nors tokia informacija Sprendimo
rezoliucinėje dalyje neatkartota, joje aiškiai nurodyta, kad minėta informacija
turi būti paneigta Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka. Remdamasis
Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 2, 3 dalimis, pabrėžia,
jog teisės aktai nustato aiškius reikalavimus ir tvarką tikrovės
neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą arba
pažeidžiančios juridinio asmens dalykinę reputaciją, paneigimui. Todėl,
Sprendime aiškiai nurodžius paneigtiną informaciją ir teisės aktą, konkrečiai
reglamentuojantį tokios informacijos paneigimą, nėra pagrindo teigti, kad
pareiškėjui nesudaromos tinkamos sąlygos įvykdyti atsakovo Sprendimą. Be to,
pareiškėjas bet kuriuo momentu gali kreiptis į atsakovą dėl konsultacijos.
3. Pabrėžia, jog teisės
aktai, reglamentuojantys atsakovo veiklą, nenustato jam pareigos sprendimuose
dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę ir orumą
arba pažeidžiančios juridinio asmens dalykinę reputaciją paneigimo suformuluoti
patį paneigimo tekstą. Nurodo, kad net ir asmeniui, apie kurį tokia informacija
buvo paskelbta, teisės aktai nustato teisę, o ne pareigą suformuluoti konkretų
paneigimo tekstą (Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. 2 d., CK 2.24 str. 2
d.). Be to, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 3 ir 5
dalių nuostatas, tuo atveju, jei visuomenės informavimo priemonė savo noru
skelbia minėtos informacijos paneigimą, toks paneigimas turi būti išspausdintas
tokios apimties ir tokia forma, kokia buvo paskelbta pati informacija.
4. Remiantis Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A525-150/2010),
iš esmės teisėtas ir pagrįstas aktas (sprendimas) negali būti panaikintas vien
formaliais pagrindais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ABTĮ 89
straipsnio nuostatų prasme nustatė, kad atsakovas iš esmės priėmė teisėtą ir
pagrįstą Sprendimą. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad
atsakovui Sprendimo rezoliucinėje dalyje nepakartojus motyvuojamoje dalyje
nurodytų tikrovės neatitinkančių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų garbę bei
orumą žeminančių teiginių (informacijos), o Sprendimo rezoliucinė dalis gali
būti laikoma neatitinkančia teisės aktų nuostatų, toks reikalavimų neatitikimas
pripažintinas formaliu ir nelaikytinas pagrindu panaikinti Sprendimą.
Atsakovas Inspektorius
pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 122–127), kuriuo prašo panaikinti
pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują
sprendimą – skundą atmesti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas
tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos
teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Pirmosios instancijos
teismas ginčijamame sprendime pasisakė tik dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 2
punkto, o ne dėl visos rezoliucinės dalies. Teismas apskritai nevertino
1 ir 3 punktų, tačiau padarė išvadą, jog neaiški, nesuprantama
ir neįvykdoma visa Sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to visas Sprendimas
naikintinas. Teigia, jog tokiu būdu buvo pažeista ABTĮ 86 straipsnio 1
dalis, nustatanti, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.
2. Pirmosios instancijos
teismo sprendimas neišsprendžia kilusio ginčo, nes teismas nenurodė, kaip turi
būti suformuluota Sprendimo rezoliucinė dalis, nepasisakė, ar tinkama tokia
Inspektoriaus sprendimo forma, kai rezoliucinėje dalyje suformuluojamas
įpareigojimas paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią bei pareiškėjų garbę
ir orumą žeminančią informaciją, o motyvuojamojoje dalyje aiškiai nurodomi
tokie teiginiai. Be to, teismas galėjo priimti sprendimą pakeisti Sprendimo
rezoliucinės dalies 2 punktą.
3. Nesutinka su teismo
išvada, kad Sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški, nesuprantama, negali būti
tinkamai įvykdoma, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8
straipsnio reikalavimų. Teigia, jog nekyla klausimų, kad Sprendimo rezoliucinės
dalies 2 punktu pareiškėjas buvo įpareigotas paneigti tikrovės neatitinkančią
informaciją. Todėl pareiškėjui nustatyta aiški pareiga – paneigti Sprendime
nustatytą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią R. D., V. D. ir L.
D. garbę ir orumą. Tuo tarpu konkretūs teiginiai, sudarantys tokią
informaciją, nurodyti Sprendimo motyvuojamosios dalies 4 ir 6 punktuose.
Pažymi, jog Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkto formuluotė visiškai
atitinka ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte
įtvirtintą Inspektoriaus sprendimų formą ir rūšį. Teisės aktai nenustato
reikalavimo Inspektoriui savarankiškai suformuluoti paneigimo tekstą. Tuo tarpu
teismas nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu Inspektoriaus sprendimams
turėtų būti taikoma teismo sprendimams nustatyta forma. Teigia, jog Sprendime
nurodytų duomenų visiškai pakanka, kad pareiškėjui būtų aiškus nustatytas
įpareigojimas ir jis galėtų tokį įpareigojimą įvykdyti.
4. Nurodo, kad
nesuprantama, kodėl teismas konstatavo, jog Sprendimo perskaitymas ir vietų,
kuriose Inspektorius nustatė, kad įvertinti teiginiai neatitinka tikrovės ir
žemina trečiųjų asmenų garbę ir orumą, supratimas yra specialių teisinių žinių
reikalaujanti procedūra. Pabrėžia, jog Sprendime pateiktas konkrečiais
argumentais pagrįstas teisinis teiginių įvertinimas, o pareiškėjui savarankiško
vertinimo dėl tokių teiginių atlikti nereikia. Sprendime Inspektorius aiškiai,
išsamiai ir nuosekliai išanalizavo teiginius, kurie turėtų būti paneigti.
Atsakovas Inspektorius
atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b.l. 131–137) prašo
apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš
esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovo apeliacinis
skundas bei atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai
pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pažymi, jog Sprendime
nevertino ir negalėjo vertinti nei akcijų pardavimo, nei reikalavimo teisių
perleidimo bei įkeitimo sutarčių galiojimo klausimų, todėl neaišku, kuo
remiantis pareiškėjas tvirtina, kad Sprendimas gali iš esmės skirtis, teismams
priėmus sprendimus jo nurodytose civilinėse bylose. Be to, apeliaciniame skunde
pareiškėjas tik abstrakčiai įvardina nagrinėjamas bylas ir nurodo publikacijas,
nenurodydamas, kokie konkretūs Inspektoriaus nustatyti faktai galėtų būti
paneigti teismų sprendimais jo nurodytose bylose.
2. Inspektorius trečiųjų
suinteresuotų asmenų skundą nagrinėjo ir sprendė apie jo pagrįstumą išimtinai
jam priskirtos kompetencijos ribose – Visuomenės informavimo įstatymo laikymosi
požiūriu, o pačių teisėsaugos institucijų atliekami tyrimai ir jų eigoje
pasiekti rezultatai nebuvo ir negalėjo būti Inspektoriaus vertinimo objektu.
3. Nesutinka su
pareiškėjo teiginiu, jog tretieji suinteresuoti asmenys, gindami savo pažeistas
teises, turėjo kreiptis į teismą, o ne į Inspektoriaus tarnybą. Atsižvelgdamas
į CK 2.24 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (byla
Nr. 3K-3-265/2008), pabrėžia, jog CK 2.24 straipsnis nustato teisę, bet ne
pareigą teismo tvarka reikalauti paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius
duomenis bei reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu CK
nuostatos, reglamentuojančios asmens garbės ir orumo gynimą, turi būti
aiškinamos Visuomenės informavimo įstatymo kontekste.
Tretieji suinteresuoti
asmenys R. D., V. D., L.
D., UAB „Linos namai“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t.
II, b.l. 138–143) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti trečiųjų
suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais,
priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį
skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir trečiųjų
suinteresuotų asmenų apeliacinis skundas bei atsiliepimas į skundą pirmosios
instancijos teisme. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su
apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nurodo, kad pagal
Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktą atsakovas
turi pareigą stabdyti skundo nagrinėjimą tik tuo atveju, jeigu skundą tuo pačiu
klausimu nagrinėja teismas. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų,
kurie patvirtintų, kad skundo nagrinėjimo metu teismas sprendė bylą dėl tokių
pačių klausimų, todėl atsakovas neturėjo nei faktinio nei teisinio pagrindo
stabdyti bylos nagrinėjimą.
2. Atsižvelgia į
Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, 50 straipsnio
9 dalies 2 punktą, CK 2.24 straipsnį ir nesutinka su pareiškėjo teiginiu,
kad tretieji suinteresuoti asmenys neturėjo teisės teikti skundo atsakovui dėl
pareiškėjo publikacijų atitikimo Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms
įvertinimo. Be to, bylos dėl Inspektoriaus veiklos teismuose nagrinėjamos jau kelerius
metus, tačiau teismai nevertino tokio pareigūno veiklos kaip dubliuojančios
teismų funkcijas ir (ar) prieštaraujančioms įstatymų nuostatoms (pavyzdžiui,
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinis sprendimas byloje Nr. A261-703/2009
ir kt.).
Pareiškėjas UAB
„Respublikos“ leidiniai atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų ir atsakovo
apeliacinius skundus (t. II, b.l. 144–149) prašo apeliacinius skundus atmesti
kaip nepagrįstus. Taip pat prašo jo naudai solidariai iš atsakovo ir trečiųjų
suinteresuotų asmenų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į
apeliacinius skundus iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir
pareiškėjo apeliacinis skundas bei skundas pirmosios instancijos teismui.
Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais
argumentai:
1. Pabrėžia, jog tam,
kad administracinis sprendimas būtų įvykdomas, jis turi būti tikslus, aiškus ir
suprantamas bei atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje
numatytus reikalavimus. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad
Sprendimo dalis, kuria nustatoma, jog pareiškėjas pažeidė trečiųjų
suinteresuotų asmenų garbę ir orumą, yra visiškai pagrįsta ir teisėta, tokio
Sprendimo rezoliucinė dalis, nustatanti Sprendimo įgyvendinimą ir taikytinas
sankcijas, turi atitikti įstatymų keliamus reikalavimus.
2. Teigia, jog įstatymas
nesuteikia galimybės vertinti atskirai dėstomosios, motyvuojamosios,
rezoliucinės ar kitos dalies teisėtumą. Inspektoriaus Sprendimas vertintinas
kaip vientisas administracinis aktas, todėl tuo atveju, jeigu kažkuri jo dalis
neatitinka įstatyme keliamų bendrųjų reikalavimų, toks sprendimas yra
neteisėtas. Atitinkamai visiškai nesvarbu, kuris rezoliucinės dalies punktas ar
visa rezoliucinė dalis pripažinta pažeidžiančia nustatytus reikalavimus.
3. Remiantis Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A1-930/2005),
galioja taisyklė, jog įpareigojant paneigti žinias, rezoliucinėje dalyje
nurodomi publikacijos duomenys bei konkretūs teiginiai, kurie turi būti
paneigti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju ir neturėjo
nurodyti konkrečių bylų, kuriose suformuota tokia teismų praktika.
Tretieji suinteresuoti
asmenys R. D., V. D., L.
D., UAB „Linos namai“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b.l.
150–151) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d.
sprendimą panaikinti trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniame skunde bei
atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais, priimant naują
sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą
sutinkama su apeliaciniame skunde pateiktais argumentais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atsakovo apeliacinis
skundas tenkintinas, pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliaciniai
skundai tenkintini iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl
Inspektoriaus 2009 m. gruodžio 14 d. Sprendimo, kuriuo, inter alia,
viešosios informacijos rengėjas – UAB „Respublikos“ leidiniai įspėtas dėl Visuomenės
informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies,
22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto
pažeidimo (Sprendimo rezoliucinės dalies 1 p.). Taip pat viešosios informacijos
rengėjas įpareigotas Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti
tikrovės neatitinkančią, pareiškėjų R. D., V. D. ir L. D. garbę ir orumą žeminančią
informaciją (Sprendimo rezoliucinės dalies 2 p.).
Pareiškėjas,
kreipdamasis skundu į teismą, prašė panaikinti Sprendimą, pagrįsdamas savo
reikalavimą tokiais pagrindiniais argumentais – Inspektorius turėjo atsisakyti
nagrinėti skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui arba sustabdyti skundo
nagrinėjimą, negalėjo būti nagrinėjami senesni nei 12 mėnesių klausimai,
pažeisti skundo nagrinėjimo terminai, taip pat Sprendimo turinys ir rezoliucinė
dalis neatitinka jiems keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo
argumentų pobūdį, siekiant pilnai ir visapusiškai išspręsti kilusį ginčą,
būtina atskirai įvertinti Sprendimo priėmimo teisėtumą ir pagrįstumą procedūros
požiūriu bei pareiškėjo nurodytus Sprendimo turinio ir rezoliucinės dalies
neatitikimus teisės aktų reikalavimams.
Dėl procedūrinių
pažeidimų, priimant Sprendimą
Pareiškėjas, teigdamas,
jog Inspektorius privalėjo atsisakyti nagrinėti skundą ir grąžinti jį
padavusiam asmeniui arba sustabdyti skundo nagrinėjimą, tokią atsakovo pareigą
siejo su ta aplinkybe, kad jis buvo informuotas apie atliekamus ikiteisminius
tyrimus, keliamas bei iškeltas civilines ir baudžiamąsias bylas, susijusias su
jo nagrinėtu skundu ir skundžiamu sprendimu, todėl turėjo vadovautis Visuomenės
informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1, 2, 3, 4 ir 5 punktais.
Ginčo sprendimui
aktualios Visuomenės informavimo įstatymo redakcijos (galiojusios Sprendimo
priėmimo metu) 50 straipsnio 9 dalis nustatė atvejus, kuriais Inspektorius turi
atsisakyti nagrinėti skundą (pareiškimą) ir jį grąžinti skundą (pareiškimą)
pateikusiam asmeniui (pareiškėjui). Pagal šios dalies 1 punktą, minėti veiksmai
turi būti atlikti, jei skunde (pareiškime) nurodytų aplinkybių tyrimas
nepriklauso inspektoriaus kompetencijai. Byloje nenustatyta, kad egzistavo
tokios Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1 punkte
nurodytos aplinkybės. Aplinkybė, kad Inspektorius dalį trečiųjų suinteresuotų
asmenų skundo pagal kompetenciją perdavė nagrinėti Komisijai, nesudaro pagrindo
vertinti, jog jis neturėjo teisės nagrinėti likusios trečiųjų suinteresuotų
asmenų skundo dalies. Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1
dalimi, žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri
kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Šiuo atveju
atsakovas, nagrinėdamas minėtą skundą, būtent ir atliko jo kompetencijai
priskirtus veiksmus, dėl ko jam nebuvo pagrindo remtis Visuomenės informavimo
įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1 punktu ir atsisakyti nagrinėti skundą.
Pagal Visuomenės
informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktą, tuo atveju, kai pradėjus
nagrinėti skundą (pareiškimą) paaiškėja, kad skundą (pareiškimą) tuo pačiu
klausimu nagrinėja ir teismas, skundo (pareiškimo) nagrinėjimas sustabdomas,
kol teismas skundą (pareiškimą) išnagrinės. Kaip matyti iš nurodytos teisės
normos, skundo nagrinėjimo sustabdymas yra siejamas su tuo, kad teismas
nagrinėja skundą tuo pačiu klausimu kaip ir Inspektorius. Byloje
nenustatyta, kad Inspektoriui nagrinėjant trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą,
teisme būtų nagrinėjama byla dėl viešosios informacijos rengėjo – UAB
„Respublikos“ leidiniai paskleistos tikrovės neatitinkančios, pareiškėjų R. D. , V. D. ir L. D. garbę
ir orumą žeminančios informacijos. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytos civilinės
bylos dėl AB „Gubernija“ akcijų pardavimo ir atsiskaitymo, dėl reikalavimo
teisių perleidimo ir įkeitimo teisių perleidimo sutarčių pripažinimo
negaliojančiomis, taip pat nurodyta baudžiamoji byla šios bylos faktinių
aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo konstatuoti, teismas nagrinėja skundą tuo
pačiu klausimu kaip ir Inspektorius, todėl Inspektoriui nebuvo pagrindo taikyti
Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punkto nuostatų ir
sustabdyti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo nagrinėjimą. Pastebėtina, jog,
kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas apskritai
nepateikė jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių, kokiems Inspektoriaus
nagrinėtiems teiginiams įvertinti ir atitinkamai išvadoms padaryti galėjo
turėti įtakos būsimi teismų sprendimai nurodytose bylose. Atitinkamai šiuo
atveju nebuvo pagrindo remtis ir tos pačios dalies 5 punktu, pagal kurį
Inspektorius turi atsisakyti nagrinėti skundą ir grąžinti jį padavusiam
asmeniui, jei dėl skunde (pareiškime) keliamo klausimo (skundo (pareiškimo)
dalyko) yra priimtas procesinis sprendimas iškelti baudžiamąją bylą.
Kolegija vertina, jog
nagrinėjamoje byloje taip pat nebuvo pagrindo atsisakyti nagrinėti skundą ir
grąžinti tretiesiems suinteresuotiems asmenims, Visuomenės informavimo įstatymo
50 straipsnio 9 dalies 3 punkto pagrindu (kai teismas ar inspektorius jau yra
priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo (pareiškėjas) nepateikia naujų
faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą) bei Visuomenės informavimo
įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 4 punkto pagrindu (kai neįmanoma pradėti skundo
(pareiškimo) tyrimo dėl duomenų trūkumo, o skundą (pareiškimą) pateikęs asmuo
(pareiškėjas) prašomas nepateikia būtinų skundo (pareiškimo) tyrimui duomenų
arba dėl objektyvių priežasčių negali jų pateikti), nes byloje nėra pateikta
įrodymų, kurie patvirtintų Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 9
dalies 3 ir 4 punktuose numatytų faktinių aplinkybių egzistavimą.
Atsižvelgiant į tai, kas
nurodyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Inspektorius
neturėjo pagrindo atsisakyti nagrinėti skundą ir grąžinti jį padavusiam
asmeniui arba sustabdyti skundo nagrinėjimą, todėl visi su tuo susiję
pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat
nurodė, kad Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamentas
nustato, jog senesnių nei 12 mėnesių klausimų dėl galimų Lietuvos žurnalistų ir
leidėjų etikos kodekso pažeidimų Komisija nenagrinėja, todėl tokių klausimų
negalėjo nagrinėti ir Inspektorius. Pabrėžtina, jog Komisija ir Inspektorius
yra skirtingi subjektai viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos
priežiūros, savitvarkos ir reguliavimo kontekste, atliekantys skirtingas
funkcijas. Be to, nustatyta ne tik skirtinga minėtų subjektų kompetencija, bet
Inspektoriaus ir Komisijos veiklą reglamentuoja skirtingi aktai. Komisijos
veiklai reglamentuoti yra priimtas pareiškėjo nurodytas Lietuvos žurnalistų ir
leidėjų etikos komisijos reglamentas, tuo tarpu Inspektorius savo veikloje
privalo vadovautis Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamentu, kuris draudimo
nagrinėti klausimus, senesnius nei 12 mėnesių, nenustato. Tokios draudimo
nenustato ir Visuomenės informavimo įstatymas. Todėl pareiškėjas nepagrįstai
teigė, jog Inspektorius turėjo nenagrinėti trečiųjų suinteresuotų asmenų
skundo, nes buvo keliami senesni nei 12 mėnesių klausimai.
Taip pat nėra pagrindo
sutikti ir su pareiškėjo argumentais, kad Komisijai nusprendus nenagrinėti jai
perduotos trečiųjų suinteresuotų asmenų skundo dalies, nes dėl faktų, išdėstytų
publikacijose, vyksta teisminiai ginčai (t. I, b.l. 127–128), o Inspektoriui
išnagrinėjus kitą tokio skundo dalį, priimti du skirtingi ir iš esmės vienas
kitam prieštaraujantys sprendimai. Byloje nėra pagrindo nagrinėti minėto
Komisijos sprendimo, nes byloje ginčas kilo būtent dėl Inspektoriaus Sprendimo,
o Komisijos sprendimas šiuo atveju nevertinamas. Be to, kaip jau konstatuota,
Inspektorius neturėjo pagrindo atsisakyti nagrinėti trečiųjų suinteresuotų
asmenų skundą arba sustabdyti tokio skundo nagrinėjimą, todėl minėti pareiškėjo
argumentai nagrinėjamu atveju negali turėti įtakos, vertinant ginčijamo
Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Pareiškėjas kaip vieną
iš Sprendimo panaikinimo pagrindų nurodė ir tai, kad buvo pažeisti teisės aktų
reikalavimai dėl skundo išnagrinėjimo termino.
Veiklos reglamento 10
punktas nustatė, jog Žurnalistų etikos inspektorius gautą skundą išnagrinėja ne
vėliau kaip per trisdešimt dienų. Atskirais atvejais, esant būtinybei išsamiau
patikrinti faktus, skundo nagrinėjimas gali būti pratęstas trisdešimčiai dienų.
Tuo tarpu, remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalimi, Inspektorius
gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo)
gavimo dienos.
Byloje nėra ginčo dėl
to, kad Inspektorius skundą išnagrinėjo per ilgesnį nei trijų mėnesių terminą. Tačiau
pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs
(byla Nr. A261-1293/2009), jog nors atsakovas (Inspektorius) ir
pažeidė skundo nagrinėjimo procedūrą (skundą išnagrinėjo per ilgesnį, nei
teisės aktuose nustatytas, terminą), tačiau dėl tokio pažeidimo nėra pagrindo
naikinti skundžiamo sprendimo, nes skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis
po kurio negali būti atliekami veiksmai ir tokiu procedūriniu pažeidimu nebuvo
pažeistas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas. Teisėjų
kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pagrindo išvadai, jog
skundą išnagrinėjus per ilgesnį, nei teisės aktuose nustatytas, terminą, buvo
padarytas tokio pobūdžio pažeidimas, kuris sudarytų pagrindą naikinti
Sprendimą. Pažymėtina, jog skundo nagrinėjimo terminas yra nustatytas tam, kad
atitinkamas subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos jo funkcijų
atlikimo tvarkos, užtikrintų tinkamą asmenų teisių įgyvendinimą, objektyvų
sprendimų priėmimą. Bylos medžiaga nepatvirtina, jog skundą išnagrinėjus per
ilgesnį terminą, priimtas neobjektyvus Sprendimas ar kitu būdu dėl minėtos
aplinkybės pažeistos asmenų teises, todėl tokie argumentai vertintini kaip
neturintys įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Remiantis tuo, kas
išdėstyta, darytina išvada, jog Sprendimas priimtas nepažeidžiant esminių
teisės aktų reikalavimų, nustatytų tokio akto priėmimo procedūrai.
Dėl reikalavimų
Sprendimo turiniui pažeidimo
Kaip jau minėta,
pareiškėjas, ginčydamas Sprendimą, taip pat teigė, jog tokio akto turinys
neatitinka jam Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų.
Pagal Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pavyzdžiui, bylos Nr. A21-87/2008,
A146-343/2008, A556-1594/2008, A756-489/2009),
žurnalistų etikos inspektorius yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo
veikloje privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymu bei jame
įtvirtintais viešojo administravimo principais, todėl jo priimami ir
individualiems administraciniams aktams priskirtini sprendimai turi atitikti
šiame įstatyme nustatytus reikalavimus.
Kartu pažymėtina, jog
nors pareiškėjas pagrįstai teigė, kad Sprendimas turi atitikti Viešojo
administravimo įstatymo jam keliamus reikalavimus, jis iš esmės nepateikė jokių
konkrečių argumentų, patvirtinančių, kad minėti reikalavimai buvo pažeisti. Teisėjų
kolegija, įvertinusi ginčijamą aktą, sprendžia, jog jis yra pagrįstas
objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai ir konkrečiai
išnagrinėta trečiųjų asmenų skunde nurodytose publikacijose pateikta
informacija, įvertinti pateiktame paaiškinime išdėstyti argumentai, aktas
pasirašytas tinkamo subjekto, nurodyta akto apskundimo tvarka.
Tačiau tiek pareiškėjas
skunde teismui nurodė, tiek ir pirmosios instancijos teismas ginčijamame
sprendime konstatavo, jog Sprendimo rezoliucinė dalis yra neaiški, netiksli,
nes joje aiškiai nesuformuluota, kokie pareiškėjo publikacijose pateikti ir
trečiųjų suinteresuotų asmenų R. D.,
V. D. ir L. D. garbę ir orumą
žeminantys teiginiai turi būti paneigti ir kokiu būdu turi būti formuluojamas
toks paneigimas.
Sutiktina su pirmosios instancijos
teismo argumentu, kad Inspektoriaus sprendimas turi būti aiškus ir suprantamas,
jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir
pareigos. Tačiau kartu pabrėžtina, jog, kaip pagrįstai atsiliepime į
apeliacinius skundus nurodė ir pareiškėjas, Sprendimo dalys negali būti
vertinamos atskirai, nes Sprendimas yra vientisas administracinis aktas. Tokia
nuostata turi būti vadovaujamasi ir vertinant ginčijamo akto teisėtumą ir
pagrįstumą. Kitaip tariant, tam, kad būtų galima teigti, jog Sprendime nėra
aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, turi būti
vertinamas visas Sprendimas, neapsiribojant tik rezoliucine dalimi, o vertinant
ir kitas, neatsiejamai susijusias šio Sprendimo dalis.
Teisėjų kolegija,
įvertinusi ginčijamą Sprendimą, konstatuoja, jog jis yra pakankamai aiškus ir
konkretus, jame aiškiai suformuluotos pareiškėjui nustatytos pareigos, todėl
ginčijamas aktas negali būti naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendime
nurodytais pagrindais. Sprendimo motyvuojamoje dalyje aiškiai aptarti trečiųjų
suinteresuotų asmenų skunde nurodytų publikacijų teiginiai, kurie žemina R. D., V. D. ir L. D. garbę
ir orumą ir kurie turi būti paneigti. Nėra pagrindo sutikti su skundžiamo
teismo sprendimo argumentais, kad tokie ginčo teiginiai yra įvardinti neaiškiai
arba dviprasmiškai ir jiems nustatyti reikia specialių teisinių žinių. Teisėjų
kolegijos vertinimu, minėti teiginiai yra įvardinti tokiu būdu, kuris šiuo
atveju užtikrina, kad viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui, iš kurio
Inspektorius sprendimu pareikalauta paneigti atitinkamą paskelbtą tikrovės
neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo
dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, nustatytas įpareigojimas būtų
aiškus ir įvykdomas. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad rezoliucinėje Sprendimo
dalyje nėra surašyti visi tokie paneigtini teiginiai, atsižvelgiant į tai, kad
jie yra pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyti Sprendimo motyvuojamoje
dalyje, šiuo atveju nesudaro pagrindo teigti, jog Sprendimas yra neaiškus ir
nekonkretus.
Visuomenės informavimo
įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas suteikia teisę Inspektoriui,
atliekant jam nustatytas funkcijas, priimti sprendimą reikalauti, kad viešosios
informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą
tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar
kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams. Konkrečią paneigimo
tvarką įtvirtina Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio
1 dalis, pagal kurią visuomenės informavimo priemonių pareigą paneigti
paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina fizinio asmens garbę
ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, tokios informacijos
paneigimo, taip pat viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų civilinės
atsakomybės sąlygas ir tvarką nustato CK normos.
Kitaip tariant, teisės
aktai nustato konkrečią minėtos pareigos įgyvendinimo tvarką, kuri yra
pakankamai aiški ir suprantama. Todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad Sprendimo rezoliucinėje dalyje netinkamai
nurodyta, kokiu būdu turi būti paneigta Sprendime nurodyta trečiųjų
suinteresuotų asmenų garbę ir orumą žeminanti informacija. Reikalavimas nurodyti
konkretų paneigimo tekstą šios bylos faktinių aplinkybių kontekste vertintinas
kaip perteklinis, nesudarantis pagrindo pripažinti Sprendimą neteisėtu ir
nepagrįstu. Kartu pastebėtina, jog toks reikalavimas nėra numatytas nei
Visuomenės informavimo įstatyme, nei administracinių teismų praktikoje. Pareiškėjo
nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (byla Nr. A1-930/2005)
buvo nagrinėjama kitokia situacija, susijusi su konkurenciją reglamentuojančių
teisės normų taikymu, todėl šiuo atveju tokia praktika negali būti remiamasi.
Teisėjų kolegija,
įvertinusi nurodytas teisės aktų nuostatas, šios bylos faktines aplinkybes,
ginčijamo Sprendimo turinį, sprendžia, jog ginčijamame akte tinkamai, aiškiai
ir tiksliai suformuluotos pareiškėjui nustatytos pareigos, jis iš esmės atitinka
Viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimus, pats Sprendimas yra
aiškus ir konkretus, o rezoliucinės Sprendimo dalies formuluotė, vertinant
Sprendimą kaip vientisą administracinį aktą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog
Sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas, todėl jo panaikinimui pagrindo nėra. Byloje
iš esmės nepateikta kitų argumentų dėl Sprendimo turinio neatitikimo jam
keliamiems reikalavimams.
Atsižvelgiant į tai, kas
išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies
netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės aktų nuostatas, todėl priėmė
nepagrįstą sprendimą, todėl jis naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas –
pareiškėjo skundą atmesti.
Vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies
2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a
pareiškėjo
uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos“ leidiniai, trečiųjų suinteresuotų
asmenų R. D., V. D., L.
D., uždarosios akcinės bendrovės „Linos namai“ apeliacinius skundus patenkinti
iš dalies, atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą
patenkinti.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir
priimti naują sprendimą – pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Respublikos“
leidiniai skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
|
Teisėjai
|
Laimutis Alechnavičius
Roma Sabina Alimienė
Romanas Klišauskas
|