Administracinė byla Nr. A-1812-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03111-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.5

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir J. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjai A. J. ir J. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. S-177(7-127/2017) ir 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. S-176(7-126/2017); 2) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-189 ir 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-190.

2.       Pareiškėjai nurodė, kad su priimtais sprendimais nesutinka, kadangi mokesčių administratorius netinkamai nustatė šeimos sukauptą grynųjų pinigų likutį ir nustatydamas grynųjų pinigų sumą nepagrįstai rėmėsi A. J. paaiškinimais, o ne objektyviais duomenimis. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas nepagrįstai patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjai 2010–2012 m. naudojosi atidaryta banko sąskaita Lichtenšteino banke ir pažymėjo, kad iš Lichtenšteino banko sąskaitos į E. D. ir J. I. sąskaitas pervesti pinigai priklausė Rusijos piliečiui J. Z., o ne pareiškėjams. Skunde akcentuojama, kad E. D. grąžintos lėšos faktiškai turėjo būti vertinamos kaip UAB „Magneta Cargo“ grąžintos lėšos Rusijos piliečiui J. Z. ir šis pinigų judėjimas nesusijęs su pareiškėjų asmeninėmis pajamomis ir išlaidų balanso nustatymu. Pareiškėjai teigė, kad sprendimuose nepagrįstai buvo remiamasi nepasibaigusiais E. D. ir J. I. mokestiniais ginčais, nes mokesčių administratorius savo sprendimuose negalėjo remtis tokiais motyvais, kurie dar nebuvo nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir turėjo būti svarstoma dėl pareiškėjų nagrinėjamos bylos sustabdymo. Pareiškėjai pažymėjo, kad klausimo dėl sustabdymo taip pat nesprendė ir MGK. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų nuomone, skundžiami sprendimai naikintini.

3.       Atsakovas VMI su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas nurodė, kad mokestinė prievolė pareiškėjams atsirado todėl, kad patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, o pareiškėjai ginčo laikotarpiu gavo papildomų pajamų, kurių nedeklaravo teisės aktų nustatyta tvarka ir nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio. VMI skaičiuodama mokestinę prievolę, taikė pareiškėjams palankesnį skaičiavimą, taip pat vadovavosi pačios A. J. pateiktais paaiškinimais apie turimas grynųjų pinigų lėšas, nes būtent pareiškėjai disponuoja tikslia informacija dėl turimos sumos dydžio. Atsakovas taip pat laikė nepagrįstais pareiškėjų argumentus dėl iš Lichtenšteino sąskaitos į E. D. ir J. I. sąskaitas pervestų pinigų ir nurodė, kad piniginės lėšos, pervestos minėtiems asmenims, nebuvo įvertintos įregistruojant mokestinę prievolę pareiškėjams ir neturi įtakos jos dydžiui, tai taip pat pažymėjo ir MGK. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog iš Lichtenšteino sąskaitos į E. D. ir J. I. sąskaitas pervesti pinigai priklausė Rusijos piliečiui J. Z., o ne pareiškėjams. Atsakovas pažymėjo, kad visi pateikti duomenys patvirtino, jog iš J. J. sąskaitos, esančios Lichtenšteino banke, 2010–2011 m. pervesti pinigai priklausė E. D. ir 2010–2012 m. pervestos piniginės lėšos priklausė J. I.. VMI nuomone, pareiškėjai nepagrįstai prašė visas išmokėtas lėšas pagal avansines apyskaitas laikyti ne A. J. asmeninėmis lėšomis, o UAB „Magneta Cargo“ lėšomis. Atsakovo teigimu, taip pat laikytini nepagrįstais skundo argumentai, kad A. J., siekdama skubiai atsiskaityti su klientais, skolindavosi pinigų iš sesers E. D., kuri disponavo Rusijos piliečio grynais pinigais. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių paskolinius santykius ar duomenų, kad paskolintos lėšos būdavo grąžinamos, taip pat akcentavo, kad A. J., atsiskaitant su klientais, visi atsiskaitymai buvo jos asmeniniu vardu, o ne bendrovės UAB „Magneta Cargo“ vardu, todėl manė, kad pagrįstai pervestos lėšos klientams laikytinos pareiškėjos asmeninėmis lėšomis. Atsakovas pasisakydamas dėl ginčo nagrinėjimo sustabdymo, pažymėjo, jog A. J. iš E. D. gautos lėšos tą pačią dieną buvo įneštos į bendrovę arba panaudojamos bendrovės reikmėms, o iš bendrovės gauti pinigai tą pačią dieną buvo grąžinami E. D., todėl šios pinigų sumos neįtakojo sutuoktinių pajamų – išlaidų balanso. Todėl, atsakovo nuomone, pagrindo stabdyti ginčo nagrinėjimą taip pat nebuvo. Atsakovo teigimu, VMI mokestinę prievolę įregistravo teisėtai bei pagrįstai.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas nustatė, kad VMI atliko pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. VMI 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-190 patvirtino 2017 m. kovo 20 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-105, kuriuo A. J. nurodyta sumokėti į biudžetą 2 424,12 Eur GPM, 501 Eur GPM delspinigių ir 242 Eur GPM baudą. Atsakovas taip pat 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.131-31-5)FR0682-189 patvirtino 2017 m. kovo 20 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-106, kuriuo J. J. nurodyta sumokėti į biudžetą 2 279,31 Eur GPM, 466 Eur GPM delspinigių ir 228 Eur GPM baudą. 

7.       Teismas nurodė, kad VMI vykdyto patikrinimo metu įvertino pareiškėjos A. J. 2016 m. vasario 3 d. paaiškinime Nr. 42-1871 pateiktus duomenis, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjų apytikslis šeimos grynųjų pinigų likutis 2010 m. sausio 1 d. (tikrinto laikotarpio pradžioje) sudarė 25 000 Lt, kuris buvo sukauptas per 2006–2009 m. laikotarpį iš gauto darbo užmokesčio, todėl atsakovas, patikrinimo metu, apskaičiuodamas pareiškėjos šeimos pajamų-išlaidų balansą, rėmėsi būtent pareiškėjos nurodytu grynųjų pinigų likučiu 2010 m. sausio 1 d. Patikrinimo metu, mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjų pajamos laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. sudarė 394 610,44 Lt, išlaidos – 334 905,66 Lt, todėl sutuoktiniai tikrinamojo laikotarpio pradžioje galėjo turėti A. J. paaiškinime nurodytą 25 000 Lt grynųjų pinigų likutį. Priimtuose patikrinimo aktuose buvo nurodyta, kad sutuoktiniai gavo 394 610,44 Lt pajamas ir patyrė 368 955,94 Lt išlaidas (2006 m. A. J. išlaidos sudarė 7 399,62 Lt, J. J. – 3 785,24 Lt, 2007 m. – atitinkamai 6 589,29 Lt ir 12 590,76 Lt, 2008 m. – 7 941,02 Lt ir 14 494,06 Lt, 2009 m. abu sutuoktiniai išleido 316 155,95 Lt). Tiek MGK, tiek atsakovas, vertindami pareiškėjų patirtas vartojimo išlaidas, taikė mokėtojams palankesnį skaičiavimą.

8.       VMI nustatė, kad UAB „Magneta Cargo“, pareiškėjai A. J. 2013–2014 m. bendrovės reikmėms (atsiskaitymams su tiekėjais) išmokėjo 1 881 228,68 Lt (2013 m. – 735 083 Lt, 2014 m. – 1 146 145,68 Lt). A. J., kaip atskaitingas asmuo, bendrovės reikmėms 2013–2014 m. panaudojo 1 104 048,68 Lt (2013 m. – 649 214,56 Lt, 2014 m. – 454 834,12 Lt) bei į bendrovės banko sąskaitą 2013 m. įnešė asmenines pinigines lėšas, t. y. 777 180 Lt (iš viso 1 881 228,68 Lt). Taip pat buvo nustatyta, kad A. J. mokestinio patikrinimo metu keitė paaiškinimus dėl į bendrovės sąskaitą įneštų pinigų. Pirmu 2016 m. liepos 27 d. paaiškinimu A. J. teigė, kad visi pinigai (777 180 Lt), įnešti į UAB „Magneta Cargo“ banko sąskaitą, buvo klientų mokėjimai, t. y. avansiniai atsiskaitymai už pervežimo paslaugas, tačiau 2016 m. gruodžio 21 d. paaiškinime A. J. nurodė, kad per 2013 m. įneštus į bendrovės banko sąskaitą pinigus gaudavo iš savo sesers E. D., nes žinojo, kad ji disponuoja Rusijos piliečio pinigais. 2017 m. vasario 15 d. paaiškinime J. J. nurodė, kad jam nebuvo žinoma apie sutuoktinės sandorius su E. D. ir UAB „Magnetą Cargo“. E. D. 2017 m. vasario 14 d. paaiškinime patvirtino, kad jos sesuo A. J. 2013 m. skolindavosi pinigus UAB „Magneta Cargo“ apyvartinėms lėšoms ir tai buvo trumpalaikės paskolos, kurios buvo labai greitai grąžinamos. E. D. paaiškinime nurodė, kad ji perduodavo seseriai Rusijos piliečio J. Z. pinigus jo leidimu, todėl paskolų santykiai susiklostydavo tarp UAB „Magneta Cargo“ ir J. Z..

9.       Teismas nustatė, kad Rusų mokesčių administratorius informavo VMI, kad J. Z. paneigė ryšius su J. J., E. D. ir J. I. o E. D. mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pastaroji turėjo finansines galimybes ir galėjo skolinti pinigines lėšas A. J. bei konstatavo, kad iš sesers pasiskolintus pinigus A. J. grąžino E. D. tą pačią dieną, kai tik UAB „Magneta Cargo“, jai pagal avansines apyskaitas išmokėdavo pinigus.

10.       Teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, nurodė, kad sutuoktinių gautos pajamos 2014 m. buvo 2 132 004,18 Lt, o patirtos išlaidos – 2 264 458,82 Lt. Sutuoktinių išlaidos grynaisiais pinigais 104 927,92 Lt viršijo disponuojamas pajamas, t. y. pareiškėjams pritrūko pajamų gryniesiems pinigams į banko sąskaitą įnešti (įnešta suma 129 981,90 Lt, iš kurios buvo apmokėta už nekilnojamojo turto įsigijimą). Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, nustatydamas minėtas aplinkybes, įvertino pareiškėjų banko sąskaitoje esančių pinigų judėjimą, teiktus paaiškinimus, pareiškėjų gautas darbo užmokesčio sumas ir kt., t. y. rėmėsi visais turimais ir galimais informacijos šaltiniais.

11.       Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi, laikė, kad pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus paskaičiavimus, o pareiškėjos A. J. pateikti paaiškinimai, priešingai nei teigė pareiškėjai, laikytini vienu iš objektyvių duomenų, pagrindžiančių grynųjų pinigų kiekį, kuriuo disponavo pareiškėjai. Dėl pareiškėjų skunde nurodytų argumentų, susijusių su pinigų judėjimu banko sąskaitoje, esančioje Lichtenšteino banke, teismas pažymėjo, kad J. J. vardu atidarytos sąskaitos Lichtenšteino banke pervestos piniginės lėšos nėra įtrauktos į pareiškėjų šeimos pajamų-išlaidų balansą. Teismas įvertinęs byloje buvusius duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų ar kitų įrodymų, kurie pagrįstų 2014 m. disponuotų 52 463,96 Lt pajamų gavimo šaltinius.

12.       Teismas konstatavo, kad tikrinamuoju mokestiniu laikotarpiu pareiškėjų išlaidos viršijo jų turėtas lėšas bei gautas pajamas, o pareiškėjai nepateikė duomenų, pagrindžiančių disponuojamų pinigų šaltinį, todėl mokesčių administratorius pagrįstai įregistravo mokestinę prievolę.

III.

13.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

14.       Pareiškėjai nurodo, kad mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų pajamų ir išlaidų balansą bei mokestinę bazę, laikė, kad 2010 metų pradžiai pareiškėjai turėjo tik 25 000 Lt. Tokią išvadą mokesčių administratorius padarė, remdamasis A. J. paaiškinimu. Pareiškėjų teigimu, mokestinio patikrinimo metu, atlikus išsamią pajamų ir išlaidų analizę per 2006–2009 metų laikotarpį, turėtų būti nustatomas 59 704,78 Lt (394 610,44 Lt– 334 905,66 Lt) piniginių lėšų likutis, būtent toks likutis ir turi būti vertinamas, nustatant vėlesnių laikotarpių pajamų ir išlaidų balansą bei mokestinę bazę. Taigi, mokesčių administratorius, vertindamas tikrinamojo laikotarpio pajamas ir išlaidas, privalėjo vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis ir atsižvelgti būtent į 59 704,78 Lt piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad visiškai nesuprantama yra ginčijamame sprendime išreikšta teismo pozicija šiuo klausimu. Teismas nurodo, jog pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus paskaičiavimus, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjai nurodo, kad neneigia paties mokesčių administratoriaus paskaičiavimų, o atvirkščiai, būtent tais paskaičiavimais ir remiasi.

15.       Pareiškėjai nurodo, kad Lichtenšteino banko sąskaita pareiškėjai naudojosi kartu su E. D. ir A. J. E. D. grąžintos lėšos faktiškai turėtų būti vertinamos kaip UAB „Magneta Cargo“ grąžintos lėšos Rusijos piliečiui J. Z.. Šių sandorių ir pinigų judėjimo vertinimas neturi nieko bendro su pareiškėjų asmeninio pajamų ir išlaidų balanso nustatymu.

16.       Pareiškėjai pažymi, kad aplinkybės dėl Rusijos piliečio J. Z. piniginių lėšų panaudojimo Lietuvoje yra vertinamos nagrinėjant mokestinius ginčus tarp mokesčių administratoriaus ir E. D. bei J. I.. Kadangi, nėra jokio įsiteisėjusio sprendimo, kuriame būtų vienareikšmiškai nustatyti minėtų iš Lichtenšteino pervestų lėšų šaltiniai, todėl nepagrįstas mokesčių administratorius tvirtinimas, jog minėtos lėšos priklausė E. D. ir J. I.. Pareiškėjų nuomone, VMI neturėjo jokio pagrindo vienašališkai neigti faktus, kurie dar nėra galutinai nustatyti ir privalėjo svarstyti nagrinėjamos bylos sustabdymą. Pareiškėjų teigimu, nagrinėjamu atveju, ikiteisminės ginčą nagrinėjusios institucijos pareiškėjų skundų nagrinėjimą turėjo sustabdyti iki galutinės teismo išvados dėl E. D. ir J. I. pareiškėjams perduotų lėšų šaltinių. Tačiau, nei mokesčių administratorius, nei MGK skundo nagrinėjimo nesustabdė, todėl nesiėmė visų galimų veiksmų tinkamam ginčo išsprendimui.

17.       Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

18.       Atsakovas nurodo, kad įvertinus pareiškėjų 2006 m. sausio 1 d. turėtą likutį banke – 216,67 Lt (ne banke piniginių lėšų sutuoktiniai neturėjo), 2006–2009 m. laikotarpiu gautas pajamas – 394 610,44 Lt, patirtas išlaidas – 368 955,94 Lt, sutuoktinių lėšų likutį banke 2009 m. gruodžio 31 d. – 871,17 Lt, nustatyta, jog sutuoktiniai turėjo pakankamai pajamų nustatytoms išlaidoms padengti ir nurodytam 25 000 Lt likučiui sukaupti. Atsakovo teigimu, piniginių lėšų likutis 2010 m. sausio 1 d. nustatytas vadovaujantis surinktais objektyviais įrodymais bei atsižvelgus į mokėtojų pateiktus paaiškinimus. Tokiam teismo vertinimui pritaria, kadangi būtent pareiškėjai disponuoja informacija apie jų gaunamų pajamų dydį bei patiriamas išlaidas, o nustatytas piniginių lėšų likutis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Atsakovas pažymi, kad skirtumas tarp VMI apskaičiuoto ir pareiškėjų paaiškinime nurodyto grynųjų pinigų likučio sudaro tik 3 771,82 Lt ir šis dydis, MKG vertinimu, nėra pakankamas konstatuoti, jog mokesčių administratoriaus taikytas 25 000 Lt grynųjų pinigų likutis pažeidžia protingumo ir teisingumo kriterijus, kuriais turi vadovautis mokesčių administratorius administruodamas mokesčius, nes būtent pareiškėjai nurodė tokį piniginių lėšų ne banke likutį.

19.       Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjų argumentus, kad mokesčių administratorius netinkamai vertino iš pareiškėjo sąskaitos, esančios Lichtenšteino banke, į E. D. ir J. I. sąskaitas pervestų pinigų kilmę, pažymėjo, kad vertinant pareiškėjų 2010–2014 m. pajamų ir išlaidų balansą į nurodytas sumas nebuvo atsižvelgta, t. y. šios sumos neturi įtakos pareiškėjų mokestinėms prievolėms.

20.       Atsakovas pažymi, kad mokesčių administratorius įvykdė Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas ir surinktais duomenimis neginčijamai pagrindė aplinkybę, jog paskoliniai santykiai susiklostė tarp A. J. ir E. D., o ne tarp bendrovės ir J. Z.. Esant tokiai situacijai pareiškėjams, kurie nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, kyla Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Šios pareigos pareiškėjai neįvykdė, o pareiškėjų pateikta pozicija grindžiama tik žodiniais paaiškinimais, kurie buvo keičiami viso mokestinio patikrinimo metu.

21.       VMI pažymi, kad piniginių lėšų kilmė nėra ginčo objektas šioje administracinėje byloje. MGK sprendime nurodė, kad, įvertinusi bylos medžiagą, atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjos A. J. sandoriai tiek su UAB „Magneta Cargo“, tiek su E. D., neturi įtakos VMI apskaičiuotai pareiškėjų mokestinei bazei. Kaip matyti iš patikrinimo akto 1 ir 2 priedų, atsakovas mokesčių mokėtojų naudai vertino, jog pareiškėjos iš E. D. gautos piniginės lėšos tą pačią dieną buvo įnešamos į bendrovę arba panaudojamos bendrovės reikmėms, o iš bendrovės gauti pinigai tą pačią dieną buvo grąžinami E. D., t. y. šios pinigų sumos neįtakojo sutuoktinių pajamų-išlaidų balanso. Todėl MGK sprendė, kad nėra pagrindo stabdyti pareiškėjų skundo nagrinėjimo iki galutinių teismų sprendimų priėmimo E. D. ir J. I. mokestinėse bylose, nes nurodytų bylų baigtis neturi įtakos pareiškėjų mokestinėms prievolėms. Atsakovas teigia, kad pareiškėjų argumentai dėl bylos sustabdymo nėra pagrįsti, be to įrodymų, kad būtų galima vertinti kitaip, pareiškėjai nepateikė ir pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

22.       Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl nurodymo pareiškėjai A. J. sumokėti į biudžetą 2 424,12 Eur GPM, 501 Eur GPM delspinigių ir 242 Eur GPM baudą bei nurodymo pareiškėjui  J. J. sumokėti į biudžetą 2 279,31 Eur GPM, 466 Eur GPM delspinigių ir 228 Eur GPM baudą mokesčių administratoriui nustačius, jog jų 2014 m. patirtos išlaidos 104 927,92 Lt viršijo gautas pajamas, t. y. pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu gavo kitų pajamų, kurių nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo į biudžetą GPM.

23.       Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius pagrindų, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegiją nagrinėja byla neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

24.       Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

25.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, jog mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjų šeimos pajamas ir išlaidas iki 2010 metų, nustatė, kad tikrinamojo laikotarpio pradžiai jie turėjo sukaupę 59 704,78 Lt piniginių lėšų likutį, tačiau mokesčių administratorius, remdamasis A. J. paaiškinimu, pripažino, jog 2010 metų pradžiai pareiškėjai turėjo tik 25 000 Lt. Be to, pareiškėjai apeliaciniame skunde pažymi, jog Lichtenšteino banko sąskaita jie naudojosi kartu su E. D.. Jų teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad iš Lichtenšteino banko sąskaitos į E. D. ir J. I. sąskaitas pervesti pinigai priklausė Rusijos piliečiui J. Z.. Taip pat, pareiškėjų nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai jų išlaidoms priskyrė UAB „Magneta Cargo“ A. J. išmokėtas lėšas pagal avansines apyskaitas. Pareiškėjai pažymi, jog mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos A. J. grąžintos lėšos E. D. faktiškai turėtų būti vertinamos kaip UAB „Magneta Cargo“ grąžintos lėšos minėtam Rusijos piliečiui J. Z..

26.       Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų pajamas ir išlaidas tikrinamuoju laikotarpiu, rėmėsi pareiškėjų, vykdant mokesčių administratoriaus nurodymą, pateiktu paaiškinimu, kuriame nurodyta, jog apytikslis šeimos grynųjų pinigų likutis 2010 m. sausio 1 d. (tikrinamojo laikotarpio pradžioje), sukauptas per 2006–2009 m. laikotarpį iš gauto darbo užmokesčio, buvo 25 000 Lt (J. J. MGK byla, t. I, b. l. 119–122, A. J. MGK byla, t. I, b. l. 136-137, 139–140).

27.       Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 13 punktas numato, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę, kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, nurodyti asmenims pateikti centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta forma ir tvarka paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojas privalo ne vėliau kaip per 10 dienų (jei mokesčių administratorius nenustato ilgesnio termino) nuo šio įstatymo 33 straipsnio 13 punkte minimo mokesčių administratoriaus nurodymo įteikimo dienos pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.

28.       Pareiškėjai, nurodydami grynųjų pajamų likutį, turėtą tikrinamojo laikotarpio pradžioje, detaliai nenurodė pajamų gavimo šaltinių bei nepagrindė turėtų išlaidų. Mokesčių administratorius, atlikdamas dokumentų apie pareiškėjų pajamas ir išlaidas 2006–2009 metais analizę, siekė tik patikrinti, ar pareiškėjai turėjo pakankamai lėšų, kad galėtų sukaupti paaiškinime nurodytą 25 000 Lt sumą. Kaip matyti iš pareiškėjų mokestinių patikrinimų aktų, mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų pajamų ir išlaidų sumas 2006–2009 metų laikotarpiu, analizavo tik pareiškėjų pateiktus dokumentus, bei deklaracijas, VMI duomenų bazėse turimus dokumentus, trečiųjų šaltinių pateiktą informaciją bei Lietuvos kredito įstaigų pateiktus bankų sąskaitų išrašus. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų išlaidas už 2006–2009 metus, vertino ne visas faktines vartojimo išlaidas, o tik išlaidas per banką (J. J. MGK byla, t. I, b. l. 31–46; A. J. MGK byla, t. I, b. l. 31–46). Taigi, šiuo mokesčių administratoriaus atliktu 2006–2009 metų pareiškėjų pajamų ir išlaidų skaičiavimu, negali būti remiamasi apskaičiuojant pareiškėjams priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes minėto laikotarpio pareiškėjų išlaidų ir pajamų skaičiavimas, visų pirma, buvo atliekamas nesiekiant nustatyti mokėtino mokesčio sumą, bet turint tikslą tik patikrinti pareiškėjų pateiktų duomenų tikrumą. Be to, 2006-2009 metų pareiškėjų išlaidos ir pajamos buvo apskaičiuotos  ne pagal kriterijus, įtvirtintus MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje. Todėl mokesčių administratorius nustatęs, jog pareiškėjai turėjo pakankamai lėšų nurodytam 25 000 Lt grynųjų pajamų likučiui sukaupti, pagrįstai, apskaičiuodamas pareiškėjams priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratorius įvertinimą, rėmėsi pareiškėjų pateiktais duomenimis apie grynųjų pinigų sumą, turėtą tikrinamojo laikotarpio pradžioje.

29.       MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

30.       Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011; 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1052/2014; 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014; 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016).

31.       Ginčijamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose nurodyta, jog vertinant 2010–2014 metų (tikrinamojo laikotarpio) pareiškėjų pajamų išlaidų ir pajamų balansą į pinigų sumas pervestas iš Lichtenšteino banko sąskaitos į E. D. ir J. I. sąskaitas nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė jokių paaiškinimų, kokią įtaką jiems papildomai apskaičiuotų mokesčių dydžiui turi šios bankinės operacijos, todėl šios pareiškėjų nurodytos aplinkybės nevertinamos nagrinėjamo mokestinio ginčo kontekste.

32.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius faktinius duomenis, sprendžia, jog mokesčių administratorius, remdamasis mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais, pakankamai pagrindė savo išvadas dėl lėšų, kurias UAB „Magneta Cargo“ išmokėjo pareiškėjai ir lėšų, kurias pareiškėja įmokėjo į UAB „Magneta Cargo“ banko sąskaitą, vertinimo.

33.       Pareiškėjai, neigdami apeliaciniame skunde nurodytas mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, priešingų (kitokių) duomenų nepateikė. Tik abstraktaus pobūdžio pareiškėjų paaiškinimai dėl netinkamai apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių vertinimo, nepagrįsti faktiniais duomenimis, negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų.

34.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje yra pakankamai faktinių duomenų išvadai, kad pareiškėjų mokestinės prievolės dydžio apskaičiavimas MAĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka yra pagrįstas. Tai detaliai pagrindė ir išdėstė pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako. Pareiškėjai, paduodami apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nepateikė naujų duomenų, leidžiančių prieiti kitokią išvadą.

35.       Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, jog sprendimas dėl jiems apskaičiuoto mokesčio bei su juo susijusių sumų dydžio tiesiogiai priklauso nuo fakto (piniginių lėšų šaltinio), kuris turės būti nustatytas teismo bylose dėl E. D. ir J. I. apskaičiuotų mokesčių, todėl, pareiškėjų nuomone, MGK jų skundų nagrinėjimą turėjo sustabdyti iki galutinės teismo išvados dėl E. D. ir J. I. jiems perduotų lėšų šaltinių. Pareiškėjai pažymėjo, jog šiuos argumentus jie išdėstė ir skunduose, paduotose pirmosios instancijos teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl ginčo nagrinėjimo sustabdymo nepasisakė.

36.       MAĮ 156 straipsnio 1 dalis nustato, kad ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali nuspręsti skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos. Skundo ar jo dalies dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas sustabdomas, iki ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija sužinos, kad minėta įstaiga ar institucija nustatė tokio fakto buvimą ar nebuvimą.

37.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad iš MAĮ 156 straipsnio 1 dalies normos matyti, jog mokestinės bylos nagrinėjimo sustabdymas yra galimas, kai ją nagrinėjant yra būtina nustatyti tam tikro juridinio fakto buvimą ar nebuvimą, tačiau tokio fakto nustatymas yra ne mokestinį ginčą nagrinėjančios, o kitos (teismo ar teisėsaugos, užsienio valstybės įstaigos) institucijos kompetencija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1099/2006). 

38.       Mokestinių ginčų komisija, nagrinėdama mokestinį ginčą, yra kompetentinga įvertinti visus mokesčių administratoriaus surinktus faktinius duomenis, kuriais mokesčių administratorius grindžia mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Be to, pareiškėjai aiškiai ir konkrečiai nenurodė institucijų, kuriose yra sprendžiamas ginčas dėl E. D. ir J. I. apskaičiuotų mokesčių. Todėl MGK neturėjo teisinio pagrindo sustabdyti pareiškėjų skundų nagrinėjimą.  

39.       Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų A. J. ir J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.