Administracinė byla Nr. I-354-815/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03369-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 1.3; 6.6.1; 59; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Margaritos Stambrauskaitės, dalyvaujant pareiškėjui A. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas,

n u s t a t ė :

I

1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–13) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 1D-7310(11) „Dėl diskriminavimo panaikinimo ir grąžinimo pareigūnų ir karių pensijos dalies“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-7310 (11));

1.2. įpareigoti Ministeriją mokėti pareiškėjui paskirtą 338 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija);

1.3. priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnį nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį;

1.4. priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas;

1.5. kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: ar 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriame Laikinojo įsistatymo 1 straipsnio 2 dalies, be kita ko, 1 punkte nurodytoms išmokoms šis įstatymas galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; ar 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo15 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriame, šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai šio įstatymo galiojimas nustatytas iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais

2.1. Iki 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokėta 338 Lt dydžio valstybinė pensija, tačiau nuo minėtos datos buvo mokama sumažinta (300 Lt dydžio) valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4straipsnį, dėl to pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau jo skundas buvo atmestas. Pareiškėjas nuo 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo diskriminuojamas kaip tam tikros socialinės grupės narys (kaip valstybinės pensijos gavėjas).

2.2. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, remiasi, be kita ko, Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), Europos socialine chartija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, jos 23, 29, 52 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, teisingumo, proporcingumo, socialinio solidarumo, asmenų lygiateisiškumo principais, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, aiškinančia minėtus Konstitucijos straipsnius (juose įtvirtintas teises) ir konstitucinius principus, taip pat sąlygas, kokia tvarka ekonominės krizės atvejais pensijos gali būti mažinamos (1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimais, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu), ypač Laikinojo įstatymo 15 straipsniu bei jo pakeitimais, kurie, pareiškėjo nuomone, galimai prieštarauja Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymu, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Be to, pareiškėjas pateikia duomenis apie valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus 2006 m.–2013 m.

2.3. Pasak pareiškėjo, jam turi būti suteikta teisminė gynyba ir turi būti sprendžiama dėl jo teisių, kurios pripažįstamos kaip konstitucinės vertybės, gynimo. Pareiškėjo teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų paskirtą valstybinę pensiją (338 Lt) pirmiausiai kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai – pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise; būtent ši aplinkybė lemia, kad pareiškėjas gali pagrįstai tikėtis, jog teisė į įstatyme nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama.

3. Pareiškėjas pateikė teismui 2014 m. sausio 6 d. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, kuriame prašo atnaujinti praleistą terminą skundui šioje administracinėje byloje paduoti (b. l. 67–81). Prašyme pareiškėjas kai kuriuos skundo argumentus, taip pat pateikia, be kita ko, tokius paaiškinimus:

3.1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 sprendime administracinėje byloje Nr. I-3008-168/2012 pareiškėjo skundą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. mažintos peniojo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį atmetė, dėl to pareiškėjas nereiškia pretenzijų.

3.2. Šioje byloje pareiškėjas ginčija jo valstybinės pensijos mažinimą nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos), abejoja jo konstitucingumu, kadangi šiuo atveju jis diskriminuojamas kaip pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjas (senatvės pensijų gavėjams šio įstatymo nuostatos netaikomos), tai galimai prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48 ir 52 straipsniams, teisinės valstybės principui, nes pensija mažinama vienai socialinei grupei, t. y. pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o senatvės pensijų gavėjams šio įstatymo nuostatos netaikomos. Pažymėtina, kad valstybinių pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus nenagrinėjo nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei LVAT, nei Konstitucinis Teismas.

3.3. Terminas skaičiuotinas nuo ginčijamo teisės akto (Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo) įsigaliojimo 2012 m. sausio 1 d., todėl 3 m. terminas nepraleistas. LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 netaikytina, nes toje byloje pareiškėjas prašė priteisti nepriemoką nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., o pareiškėjo reikalavimas kitoks, taigi, pareiškėjas praktiškai termino nepraleido.

3.4. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, tačiau juose nereglamentuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas, taigi, įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų, minėtuose teisės aktuose nenustatyti kompetentingų institucijų, įgaliotų mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, veiksmų apskundimo terminai.

3.5. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, skirdamos ir mokėdamos pareigūnų ir karių valstybines pensijas, kompetentingos institucijos vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pagal ginčo metu galiojusių Nuostatų patvirtintų, 27 punktą kitus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo, ginčų sprendimo klausimus, nenustatytus Nuostatuose, reguliuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, kurių 101 punktas nustatė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių pirmiausia kreipėsi į kompetentingą subjektą, t. y. Ministeriją, kuriai pavesta mokėti valstybinę pensiją, o jai nepatenkinus pareiškėjo reikalavimo, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą pareiškėjas savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo turi teisę apginti per 3 metų terminą. Į Ministeriją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 9 d., taigi, į teismą kreipėsi nepraleidęs pagal analogiją taikytino 3 metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams reikšti; be to, remdamasis konstitucine nuostata, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka. Taigi, pareiškėjas termino kreiptis į teismą nepraleido, nes pareiškėjui iki šiol mokama sumažinta pensija, tai yra tęstinis pažeidimas, nes kiekvieną mėnesį mažinama valstybinės pensijos dalis ir pareiškėjas yra diskriminuojamas.

3.6. Nagrinėjamu atveju teismas turėtų vadovautis LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

3.7. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nėra, o tik Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta ieškinio senatis ir terminas 3 m. nuo paaiškėjimo apie teisių ir interesų pažeidimą dienos, apie tai pareiškėjas sužinojo tik 2013 m. liepos 9 d. taigi, termino skundui paduoti jis nepraleido ir turi teisę reikalauti pašalinti jo, A. V., teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėta valstybinės pensijos nepriemoka, nes dėl amžiaus specifikos ir teisinio išprusimo neturėjimo bei ligos negalėjo suprasti, kad yra diskriminuojamas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir neteko valstybinės pensijos dalies.

3.8. Dėl termino atnaujinimo pareiškėjas remiasi LVAT praktika (nutartimis administracinėse bylose Nr. A438-798/2008, Nr. TA520-72/2011, TA525-70/2012), nurodo, kompetentingos institucijos tinkamai neinformavimo pensijos gavėjų ir neatliko savo pareigų, nors valstybės institucijai, kuri yra ginčo šalis, keliami aukštesni rūpestingumo reikalavimai

3.9. Ieškinio senaties terminas ir skundo padavimo terminas nepraleisti, be to, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, jeigu to reikalauja ginčo šalis.

II

Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti, o teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą (jo dalį), priteisiant neišmokėtos valstybinės pensijos atitinkamą dalį, atsižvelgdama į LVAT praktiką dėl sprendimų įvykdymo atidėjimo (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) prašo valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 56–58).

1. Dėl sprendimo Nr. 1D-7310(11)

1.1. Ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Ministerija pagal 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų netaiko, o pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

1.2. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo statymo 4 straipsnį, galimas, o pareiškėjui valstybinė pensija buvo ribojama taikant tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

1.3. Remdamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. liepos 9 d., praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie pensijos nepriemoką (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.), vadovaudamasi nurodyto teisės akto nuostatomis, Ministerija pareiškėjo prašymą apskritai tyrėjo palikti nenagrinėtą.

2. Dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo

2.1. Pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimas ir mokėjimas jo nurodytu laikotarpiu buvo atliekamas pagal tuo metu galiojusias Laikinėjo įstatymo nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad, nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu, atitinkami Ministerijos veiksmai laikytini teisėtais.

2.2. Dėl pareiškėjo argumento, kad būtent Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, pagal kurį pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., laikytinas neteisėtu, pažymėtina, kad dėl teisės akto konstitucingumo sprendžia Konstitucinis teismas, o ne administraciniai teismai.

2.3. To paties pobūdžio bylos turi būti sprendžiamos analogiškai, todėl, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2844-208/2013, 2013 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2366-815/2013), taip pat į tai, kad pareiškėjas A. V. su prašymu į Ministeriją kreipėsi tik 2013 m. liepos 9 d., t. y. po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų (ar 6 mėn.) termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. vasario mėn., kai gavo pirmą kartą sumažintą pensiją, jo skundas turėtų būti atmestas arba byla nutraukta.

3. Dėl valstybinės nepriemokos dydžio

Pareiškėjo nurodoma valstybinės pensijos nepriemokos suma neatitinka Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pažymos apie 2010–2013 m. pensijos dydį (nepriemokos suma nesusidarė, nes valstybinė pensija ribota tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris nebuvo pripažintas antikonstituciniu).

Taigi, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, kadangi pareiškėjas neįrodo, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus Ministerija ar jos darbuotojai privalėjo / privalo veikti.

III

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi (b. l. 104-109) šią administracinę bylą sustabdė tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą Nr. 12/2013 ir joje įsiteisės Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi (b. l. 113-114) atnaujino šią administracinę bylą.

IV

Teismo posėdyje pareiškėjas A. V., remdamasis skunde ir prašyme pateiktais argumentais, prašė tenkinti nurodytus reikalavimus.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,

k o n s t a t u o j a :

1. Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1.1. Pareiškėjo valstybinė pensija iki 2010 m. sausio 1 d. sudarė 338,48 Lt (Ministerijos 2008 m. vasario 1 d. sprendimo Nr. 11SP-420 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų už tarnybą (ištarnautus metus) ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų didinimo nuo 2008 m. sausio 1 d.“ išrašas (b. l. 50)).

1.2. Remiantis Tarnybos 2013 m. rugsėjo 9 pažyma apie 2010–2013 m. pensijos dydį Nr. 11PP(P)-5337, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. mokėta 300,74 Lt dydžio valstybinė pensija, perskaičiuota (sumažinta) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį (b. l. 53–54). Pagal Tarnybos pateiktus duomenis, pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui už 2010 m. sausio mėn. išmokėta (pervesta į pareiškėjo sąskaitą banke) 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 83, 84).

1.3. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. liepos 9 d. prašymą, kuriame pareiškėjas prašė pranešti, kada bus baigtas pareiškėjo diskriminavimas ir grąžinta valstybinės pensijos dalis (b. l. 51), 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendime Nr. 1D-7310(11) „Dėl diskriminavimo panaikinimo ir grąžinimo pareigūnų ir karių pensijos dalies“ pareiškėjui nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką, taip pat nurodė, kad: pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį atitinkamų valstybinių pensijų, t. y. ir pareiškėjo valstybinės pensijos, perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.; Ministerija privalo vykdyti šį įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes preziumuojama, kad įstatymas atitinka Konstituciją; Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymoje Nr. (12)-SN-03 „Dėl skundų tyrimo“ siūlymas apsvarstyti klausimą dėl įstatymo nuostatų dėl pensijų sumažinimo dirbantiems ir pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims kompensavimo tvarkos nustatymo (taip pat ir mokėtų iki sumažinimo pensijų dydžio atkūrimo) pateiktas būtent Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui, Žmogaus teisių komitetui (b. l. 14, 52).

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą sprendžiama, ar jam buvo pagrįstai mažinta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Teismas akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3008-168/2012, kurio dalis įsiteisėjo, pareiškėjui priteista 155, 84 Lt neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalis.

Teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo (be kita ko, ir 15 straipsnio taikymo) nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalį atmestinas kaip neturintis teisinio pagrindo. Atitinkamai ir reikalavimai panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 1D-7310(11) „Dėl diskriminavimo panaikinimo ir grąžinimo pareigūnų ir karių pensijos dalies“, įpareigoti Ministeriją mokėti pareiškėjui paskirtą 338 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: ar 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriame Laikinojo įsistatymo 1 straipsnio 2 dalies, be kita ko, 1 punkte nurodytoms išmokoms šis įstatymas galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; ar 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo15 straipsnio pakeitimo įstatymas, kuriame, šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai šio įstatymo galiojimas nustatytas iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams negali būti tenkinami.

3. Pareiškėjas A. V. prašo teismą priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios reikalavimai buvo patenkinti, turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra teisinio pagrindo tenkinti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                Raimondas Blauzdžius

                                                                                                                              Ernestas Spruogis

                                                                                                                              Margarita Stambrauskaitė