Civilinė byla Nr. e2A-1714-555/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-14343-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.3; 2.4.2.13; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.3.1.18.2

(S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-379-962/2021 pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisės į pastogę pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. K., G. L. ir B. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė E. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 22/100 dalis negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 22/100 dalis negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2019 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš Kauno miesto savivaldybės įgijo nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau tarp ieškovės ir atsakovės yra kilęs ginčas dėl buto priklausinio – 22/100 neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), kadangi atsakovė nesutinka ieškovei, kaip buto savininkei, perduoti atsakovės vardu registruotų 22/100 dalių pastogės, nepagrįstai nurodant, kad 22/100 dalys pastogės neva nėra buto priklausinys. Atlikus pastogės kadastrinius matavimus, 2011 m. gegužės 1 d. tarp gyvenamojo namo butų savininkų buvo sudarytas naudojimosi palėpe planas ir susitarimas tarp savininkų (įskaitant atsakovę, kuri tuo metu buvo šiuo metu ieškovei priklausančio buto savininkė), pagal kurį kiekvienam buto savininkui nuosavybės teise atiteko ir buvo paskirta naudotis pastogės dalis, esanti virš to savininko buto, proporcingai kiekvieno savininko nuosavybės teise turimo buto plotui, ko pasėkoje kiekvienas gyvenamojo namo buto savininkas pagal pačių pateiktus prašymus įsiregistravo nuosavybės teisę į atitinkamas pastogės dalis, įskaitant atsakovę (22/100 dalys pastogės). Ieškovė teigė, kad ginčo pastogė gali būti naudojama tik butų savininkų, bet ne kitų asmenų. Šiame daugiabutyje name nėra jokios bendros laiptinės ar atskiro įėjimo, per kurią būtų galima patekti į palėpę. Butų savininkai į palėpę gali patekti tik per savo butus. Dviejų butų savininkai (butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) savo butus yra jau sujungę su savo palėpės dalimi, iškelti antri aukštai. Į ieškovei šiuo metu priklausančiam butui 2011 m. gegužės 1 d. tuometinių butų bendraturčių susitarimu paskirtą palėpės dalį (kuri yra virš ieškovės buto) nėra galimybės patekti niekaip kitaip, nei per ieškovės butą, todėl ginčo pastogė yra funkciškai susijusi su jai priklausančiu butu ir yra skirta tarnauti jos butui, dėl ko šiuo metu Kauno miesto savivaldybės vardu registruotos 22/100 dalys pastogės yra ieškovės įgyto buto priklausinys. Pati atsakovė neturi galimybės patekti į palėpę, nepatekus į butą, nes nėra jokio atskiro patekimo į ją ir netgi neturi žemės praėjimui iki namo. Sudarant 2019 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), joje nebuvo numatyta sąlyga, kad 22/100 dalis pastogės sutartimi nėra perleidžiamos, t. y. nebuvo numatyta, jog buto priklausinį ištiktų kitoks likimas, todėl ieškovei 2019 m. liepos 12 d. sutartimi įgijus butą, ji taip pat įgijo nuosavybės teisę ir į buto priklausinį – 22/100 dalis pastogės, kurių atsakovė jai nepagrįstai neperduoda nuosavybėn. Po 2019 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, sužinojus apie virš ieškovės buto esančią pastogę, kuri yra registruota atskirai, ieškovė kreipėsi į atsakovę bandydama ginčą išspręsti taikiai, tačiau tai nepavyko. Faktas, kad palėpė buvo įregistruota atskiru unikaliu numeriu ir savarankišku daiktu, nereiškia, kad ji nėra buto priklausinys. Atsakovė neteisingai ir nesąžiningai palėpės dalį, kuri yra buto bendro naudojimo objektas, siekia priskirti viešajai nuosavybei.

3.       Atsakovė Kauno miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), esanti negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė nuosavybės teise priklauso: 22/100 – Kauno miesto savivaldybei, 27/100 – J. K., 22/100 – B. G., 29/100 – G. L.. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto pripažinimo nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti“ ginčo 22/100 neįrengtos pastogės buvo pripažintos nereikalingos Kauno miesto savivaldybės reikmėms dėl fizinio nusidėvėjimo ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2020 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl viešame aukcione parduodamo Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, įtrauktos į Viešame aukcione parduodamo Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą. Negyvenamoji patalpa – ginčo neįrengta pastogė, suformuota ir įregistruota kaip atskiras turtinis vienetas. Savivaldybė jai priklausančios pastogės dalies nėra ir nebuvo įregistravusi buto priklausiniu. Remiantis viešo registro išrašu, ginčo patalpos yra įregistruotos ne kaip ieškovei priklausančio buto priklausinys, o kaip atskiras turtinis vienetas. Tai patvirtina faktą, jog ginčo turtas yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, kuriuo jo savininkas turi teisę laisvai disponuoti. Negyvenamoji patalpa – ginčo neįrengta pastogė yra suformuota ir įregistruota kaip atskiras turtinis vienetas, o butas, kurį įsijo ieškovė nuosavybės teise, įregistruotas be priklausinių. Kauno miesto savivaldybė jai priklausančios pastogės dalies nėra ir niekada nebuvo įregistravusi butų priklausiniais ir nepardavė ieškovei pagal pirkimo pardavimo sutartį. Pastogei buvo atlikti kadastriniai matavimai, ji teisės aktų nustatyta tvarka yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas, o ne kaip buto priklausinys. Neįrengtos pastogės (palėpės) laikytinos bendrojo naudojimo patalpomis, ir negali būti laikomos buto priklausiniu. Be to, neįrengtos pastogės 22/100 dalis nuosavybės teise priklauso savivaldybei, taigi, minėtas turtas yra viešoji nuosavybė. Savivaldybė, veikdama, kaip civilinės teisės subjektas, pagrįstai nusprendė dalį neįrengtos pastogės parduoti viešo aukciono būdu.

4.       Trečiasis asmuo J. Karpavičienė nurodė, kad su ieškiniu sutinka, ginčo palėpė pastogėje buvo suformuota atskiru objektu kaip butų savininkų bendra nuosavybė. Kiekvienam iš savininkų ši palėpė nuosavybės teise buvo įregistruota buto įgijimo sutarties ir prašymo registruoti nuosavybę pagrindu. Kauno miesto savivaldybei 22/100 palėpės atiteko kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkui, todėl ši palėpės dalis besąlygiškai turi priklausyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijėjui. Visiems butų savininkams atiteko palėpės dalys, esančio virš butų. Butų savininkai yra pateikę savivaldybei ir atsisakymą įgyti minėtą palėpės dalį.

5.       Trečiasis asmuo G. L. į nurodė, kad ginčo palėpė pastogėje buvo suformuota atskiru objektu kaip butų savininkų bendra nuosavybė. Kiekvienam iš jų ši palėpė nuosavybės teise buvo įregistruota buto įgijimo sutarties ir prašymo registruoti nuosavybę pagrindu. Kauno miesto savivaldybei 22/100 palėpės atiteko kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkui, todėl mano, kad ši palėpės dalis besąlygiškai turi priklausyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijėjui. Jiems visiems atiteko palėpės dalys, esančios virš jų butų. Yra pateikę savivaldybei ir atsisakymą įgyti minėtą palėpės dalį.

6.       Trečiasis asmuo B. G. argumentų dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo nepateikė.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Kauno apylinkės teismas 2021 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino 22/100 dalis negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 22/100 dalis negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 1 064,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovės valstybės naudai priteisė 43,30 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

8.       Teismas pažymėjo, kad nors ginčo pastogės 27/100 dalys nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip atskiras daiktas, tačiau nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, tačiau duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nenulemia ir nereiškia, jog daikto savybės ar kriterijai yra būtent tokie ir išviešinti duomenys nelemia daikto likimo. Teismas laikė, kad byloje pagal faktines aplinkybes turi būti sprendžiama, ar negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės 22/100 dalys, atitinka priklausiniui teisėje – įstatyme, teisės moksle ir teismų praktikoje – įtvirtintus ir suformuotus požymius, savybes, kriterijus.

9.       Teismas nurodė, kad pati atsakovė nesinaudoja pastogės dalimi, tai patvirtino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. kovo 20 d. Įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pripažinta nereikalingu Kauno miesto savivaldybės reikmėms dėl fizinio nusidėvėjimo ginčo 22/100 dalis pastogės bei Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyrius įpareigotas vykdyti nurodyto nekilnojamojo turto pardavimo procedūras teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė patvirtino, jog atsakovė neturi galimybės patekti į ginčo palėpę, taip pat patvirtino, jog sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), atsakovė neturi žemės nuosavybės teise. Tretieji asmenys, būdami pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), bendraturčiai bei turėdami pirmumo teisę pirkti nekilnojamojo turto registre įregistruotą likusią 22/100 dalį pastogės, tokio pageidavimo neišreiškė ir nurodė, kad ginčo pastogės dalis turi priklausyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijėjui.

10.       Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), pastatytas kaip vieno aukšto statinys, todėl stacionarios perdangos, atskiriančios ieškovei nuosavybės teise priklausantį ginčo butą nuo pastogės, nėra. Nesant stacionarios perdangos, skiriančios ieškovės naudojamą butą su virš jos esančia pastogės dalimi, naudojimasis šia pastogės dalimi kaip atskiru savarankišku daiktu, būtų neįmanomas. Butą ir pastogę skiria medinės buto lubos, jas būtina šiltinti, o tokius darbus būtų galima atlikti tik turint teisę naudotis pastogės dalimi, esančia virš buto Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovė, neturėdama pastogės dalies savininko sutikimo, negalėtų patekti į šią virš jos buto esančią pastogės dalį ir prižiūrėti, remontuoti kaminą, išeinantį iš jos buto. Namo šildymas – krosninis, todėl kaminą būtina prižiūrėti, tvarkyti, išsaugoti, užtikrinant įprastinę jo būklę, tam, kad jis nekeltų grėsmės kitoms statinio konstrukcijoms. Teismas sprendė, kad tarp ieškovės buto ir virš jo esančios pastogės dalies, egzistuoja nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas daikto priklausiniui.

11.       Teismas taip pat nustatė, kad vienintelis įmanomas patekimas į ginčo pastogę – tai patekimas iš ieškovei priklausančio buto, taigi ir naudoti palėpės kaip atskiro daikto nėra galimybių. Ginčo name nėra bendros laiptinės ar atskiro įėjimo, per kurį būtų galima patekti į ginčo palėpės dalį, to negalima padaryti ir iš kitiems namo savininkams priklausančių pastogės dalių. Be to, ginčo pastogė yra funkciškai susijusi su ieškovei priklausančiu butu ir yra skirta tarnauti butui, dėl ko, šiuo metu Kauno miesto savivaldybės vardu registruotos 22/100 dalys pastogės yra ieškovės įgyto buto priklausinys. Dviejų butų savininkai (butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), savo butus yra sujungę su savo palėpės dalimi ir yra iškelti antri aukštai. Teismas nustatė ir tai, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovei E. J. bei tretiesiems asmenims, todėl atsakovė neturi priėjimo prie pastato.

12.       Teismas pažymėjo, kad 22/100 pastogės dalys atsakovei Kauno miesto savivaldybei buvo įregistruotos kaip buto savininkei tik prašymo pagrindu, pateikus palėpės kadastrinę bylą. Tokiu būdu visi ginčo namo butų savininkai įgijo palėpės dalis nuosavybės teise. Tas faktas, kad palėpė buvo įregistruota atskiru unikaliu numeriu ir savarankišku daiktu, nereiškia, kad ji nėra ginčo buto priklausinys. Ginčo namo butų savininkai 2007 m. atliko gyvenamajame name esančios pastogės kadastrinius matavimus, 2007 m. balandžio 4 d. tarp VĮ Registrų centras Kauno filialo ir vienos iš gyvenamojo namo buto savininkės J. K. buvo sudaryta neįrengtos pastogės, esančios ginčo gyvenamajame name, kadastro duomenų nustatymo sutartis ir atlikti pastogės kadastriniai matavimai, kuriuos atlikus, 2011 m. gegužės 1 d. tarp ginčo gyvenamojo namo butų savininkų buvo sudarytas Naudojimosi palėpe planas ir susitarimas tarp savininkų (įskaitant atsakovę, kuri tuo metu buvo šiuo metu ieškovei priklausančio buto savininkė). Teismas laikė nepagrįstais atsakovės argumentus dėl palėpės dalies, kuri yra buto bendro naudojimo objektas, priskyrimo viešajai nuosavybei, nurodydamas, jog šiuo atveju nėra sprendžiama dėl valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatyme nurodomo turto. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl palėpės (pastogės) dalies, kuri įregistruota atsakovei nuosavybės teise, kaip buvusiai ginčo buto savininkės, proporcingai turimam buto plotui. 

13.       Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės ir esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo negyvenamosios patalpos yra susijusios bendra ūkine paskirtimi, ginčo patalpų paskirtis – tenkinti butų savininkų poreikius, dėl ko ginčo pastogė laikytina antraeiliu daiktu. Sudarant su atsakove 2019 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį, joje nebuvo numatyta, kad antraeilio daikto – 22/100 dalys pastogės, nėra perleidžiamos. Teismas taip pat sprendė, kad ginčo 22/100 dalis pastogės ištiko pagrindinio daikto, t. y. ieškovei priklausančio buto likimas, t. y. pastogė, kaip buto priklausinys, perduotina ieškovės nuosavybėn. Teismas pripažino, kad 22/100 dalys negyvenamosios patalpos – ginčo neįrengtos pastogės, yra pagrindinio daikto – ieškovei priklausančio buto priklausinys.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.       Apeliaciniu skundu atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.       Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo negyvenamosios patalpos – 22/100 dalis neįrengtos pastogės yra antraeilis daiktas, ir dėl to jos yra susijusios bendra ūkine paskirtimi su ieškovės nuosavybės teise priklausančiu butu, o jų paskirtis – tenkinti būtų savininkų poreikius.

1.2.       Remiantis viešo registro išrašu, ginčo patalpos yra suformuotos ir įregistruotos ne kaip ieškovei priklausančio buto priklausinys, o kaip atskiras turtinis vienetas. Tai patvirtintą faktą, kad ginčo turtas yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, kuriuo jo savininkas turi teisę laisvai disponuoti. Tuo tarpu butas, kurį įsigijo ieškovė nuosavybės teise, įregistruotas be priklausinių.

1.3.       Atsakovė jai priklausančios ginčo pastogės dalies nėra ir niekada nebuvo įregistravusi buto priklausiniu ir nėra pardavusi ieškovei pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Apie tai, kad ieškovė butą perka be priklausinio, jai buvo žinoma, kadangi buvo susipažinusi su parduodamo nekilnojamojo turto viešo aukciono sąlygomis, o taip pat pasirašė buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje aiškiai apibrėžtas parduodamo perkamo nekilnojamojo turto objektas.

1.4.       Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl ginčo gyvenamojo namo išplanavimo, ginčo palėpės naudojimo kaip savarankiško daikto ir kt. Atsakovė laiko, kad teismas, remiantis sprendime nurodytais argumentais, neturėjo pagrindo laikyti 22/100 dalis pastogės ieškovei priklausančio buto priklausiniu, nes ginčo patalpos yra įregistruotos kaip pagrindinis (savarankiškas) daiktas, ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas ir ginčo patalpos gali atskirai funkcionuoti, kamino remontas ar kitų patalpų atlikimas yra įmanomas ir neturint nuosavybės teise ginčo palėpės dalies name, o tai kad atsakovė vykstant teisminiam ginčui neturi galimybės patekti į ginčo patalpas, nesudaro pagrindo jas laikyti ieškovei priklausančio buto priklausiniu.

1.5.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus dėl ginčo patalpų priskyrimo viešajai nuosavybei. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso atsakovei, t. y. Kauno miesto savivaldybei, todėl šis turtas yra viešoji nuosavybė. Savivaldybei priklausančios ginčo patalpos pardavimo bei nuosavybės į jį perleidimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, kuris nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai.

1.6.       Kadangi dalis ginčo patalpos teisės aktų tvarka pripažinta nereikalinga, buvo priimtas sprendimas šias patalpas įtraukti į Viešame aukcione parduodamo Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą, kurio ieškovė šioje byloje neginčija. Esant nenuginčytam minėtam sprendimui, teismas nepagrįstai pripažino ieškovei nuosavybės teisę į ginčo patalpas.

1.7.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

15.       Ieškovė E. J. pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.       Tai, kad ginčo pastogė buvo registruota registrų centre kaip atskiras turtinis objektas ir atsakovė jos niekada neregistravo buvo priklausiniu, kad neva patvirtina, jog pastogė yra atskiras turtinis objektas, nepaneigia fakto, jog ginčo pastogės dalis atsakovei buvo įregistruota kaip buto savininkei tik prašymo pagrindu (be jokio papildomo mokėjimo ar išpirkimo) pateikus pastogės kadastrinę bylą bei prašymą, ir būtent tokiu būdu visi kiti ginčo namo butų savininkai įgijo palėpės dalis nuosavybės teise.

2.2.       Atsakovės nurodoma aplinkybė, kad palėpė nebuvo registruota kaip buto priklausinys, jokiu būdu nepatvirtina, kad palėpė nėra antraeilis daiktas (buto priklausinys), bet priešingai patvirtina, jog teismas ne tik vertino daikto savybes, bet ir vadovavosi kasacinio teismo praktika.

2.3.       Ginčo pastogės dalis bendraturčių (butų savininkų) susitarimu buvo paskirta ir registruota atsakovei kaip vienai iš butų savininkių, t. y. buto ir palėpės savininkas buvo tas pats asmuo ir tik 2019 m. liepos 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovei perleidus butą, nenurodant duomenų apie palėpę, ginčo pastogės dalis formaliai liko registruota atsakovės vardu. Ginčo pastogės dalies ir buto savininkas nuo pastogės įregistravimo buvo tas pats asmuo, kadangi ginčo pastogės dalis atsakovei buvo registruota tik dėl to, kad atsakovė nuosavybės teise turėjo butą ir pastogės likimą išliko pagrindinio daikto likimas. Ginčo palėpės dalies ne tik, kad neįmanoma naudoti atskirai be buto, bet jos yra neįmanoma ir pertvarkyti taip, kad būtų galima naudoti atskirai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio nuostatas.

2.4.       Patekimo į palėpės patalpas ne per ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą niekada nebuvo, jo nėra ir faktiškai neįmanoma įrengti. Ši aplinkybė atsakovei buvo žinoma tiek palėpės įregistravimo, tiek pardavimo, tiek viso teisminio proceso metu, dėl to byloje nėra ginčo. Atsakovė ne tik neturi praėjimo į ginčo patalpas, bet ir neturi priėjimo prie paties ginčo pastato. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo pastogės nėra galimybės naudoti atskirai nuo buto, ji yra funkciškai susijusi su iš atsakovės įgytu ieškovei nuosavybės teise priklausančiu butu ir yra skirta tarnauti jos butui. Be to, byloje nustatytos aplinkybės, kurias nurodo ir pati atsakovė, taip pat patvirtina, kad tarp ginčo palėpės ir ieškovės buto egzistuoja nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas daikto priklausiniui. Ginčo patalpos, esančios virš ieškovės buto pagal normatyvus neįmanoma naudoti nei gyvenamai, nei kitai paskirčiai, išskyrus kaip pagalbines patalpas aptarnauti.

2.5.       Aplinkybę, jog ginčo palėpė yra ieškovei priklausančio buto priklausinys patvirtino ir trečiųjų asmenų, t. y. kitų gyvenamojo namo butų savininkų, išdėstyta pozicija, t. y. tretieji asmenys patvirtino, kad ginčo palėpė pastogėje buvo suformuota atskiru objektu kaip butų savininkų bendra nuosavybė, kiekvienam iš butų savininkų, įskaitant atsakovę, palėpė nuosavybės teise įregistruojant buto įgijimo sutarties ir prašymo registruoti nuosavybę pagrindu, dėl ko ginčo palėpės dalis turi priklausyti ginčo buto įgijėjui.

2.6.       Ieškovė, sudarant 2019 m. liepos 12 d. buto pirkimo–padavimo sutartį, nežinojo aplinkybės, kad butas apskritai turi priklausinį, kuris yra atskirai registruotas atsakovės vardu, kadangi atsakovė jai tokios informacijos neatskleidė. Ta aplinkybė, kad buto pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo aptarta priklausinio – ginčo pastogės dalies likimas (priklausomybė) po buto perėjimo jos nuosavybėn, tik patvirtina, jog ginčo palėpės dalis perėjo jos nuosavybėn kartu su butu, o atsakovės priešingas aiškinimas, neatitinka CK 4.14 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios antraeilio daikto likimą.

2.7.       Priešingai apeliacinio skundo motyvams, pirmos instancijos teismas sprendimu nustatydamas, jog ginčo pastogės dalis laikytina ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto priklausiniu, nenukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teisminės praktikos bei pagristai nesivadovavo viešąja nuosavybe reglamentuojančiomis teisės normomis. Atsakovė neteisingai ir nesąžiningai palėpės dalį, kuri yra buto bendro naudojimo objektas, siekia priskirti viešajai nuosavybei. Atsakovės cituojamos teisės normos apie viešąją nuosavybę negali būti taikytinos bylos faktinių aplinkybių kontekste. Nagrinėjamu atveju nėra kalbos apie valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatyme nurodomą turtą. Nagrinėjamu atveju kalbama apie palėpės (pastogės) dalį, kuri įregistruota atsakovei nuosavybės teise, kaip buto savininkei proporcingai turimam buto plotui. Atsakovė bendro naudojimo objekto įregistravimo faktu siekia atimti iš buto savininko teisę į bendro naudojimo objekto dalį.

2.8.       Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir nustatė bylai svarbias aplinkybes, ir pagristai darė išvadą, jog ginčo negyvenamosios patalpos yra susijusios nuolatiniu funkciniu ryšiu ir bendra ūkine paskirtimi su butais, todėl ginčo pastogė pagal teismo nustatytas savybes ir kriterijus pagrįstai teismo pripažinta priklausiniu. Teismas objektyviai vertino byloje esančius įrodymus, jų visumą bei tinkamai, nenukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos, taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių į negyvenamąją patalpą – neįrengtą pastogę pripažinimo. Ieškovė įrodinėja, kad atsakovės (apeliantės) Kauno miesto savivaldybės organizuoto nekilnojamojo turto viešo aukciono būdu įsigijusi butą, įgijo nuosavybės teises ir į šio buto priklausinį – ginčo pastogę.

18.       Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viešas aukcionas, kaip vienas iš savivaldybės turto perdavimo kitų asmenų nuosavybėn būdų, yra savivaldybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto ir jam priskirto žemės sklypo (jeigu žemės sklypas yra parduodamas kartu su nekilnojamuoju turtu), taip pat kitų nekilnojamųjų daiktų, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytus atvejus, pardavimo būdas, kai neribojamas viešo aukciono dalyvių skaičius, o nekilnojamojo turto ir jam priskirto žemės sklypo ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos su didžiausią kainą pasiūliusiu viešo aukciono dalyviu.

19.       Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad 2019 m. liepos 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė E. J. iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės įgijo nuosavybės teise butą, esantį daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro bazės duomenimis, šiame name įregistruota negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė, unikalus Nr.  (duomenys neskelbtini), kuri nuosavybės teise priklauso J. K. (27/100 dalys), B. G. (22/100 dalys), G. L. (29/100 dalys) ir Kauno miesto savivaldybei (22/100 dalys).

20.       Daugiabutis namas apibrėžiamas kaip trijų ir daugiau butų gyvenamasis namas, (Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas (įstatymo 2017 m. liepos 1 d. redakcija, galiojusi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu) 2 straipsnio 8 dalis; toliau – DNSBĮ), kuriame esančios patalpos skirstomos į atskiriems savininkams priklausančias gyvenamąsias (butai) ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre negyvenamąsias (prekybos, administracinės, viešojo maitinimo ir kitos) (DNSBĮ 2 straipsnio 8 dalis), taip pat bendrojo naudojimo patalpas (daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos), kurios priskiriamos bendrojo naudojimo objektams, jeigu jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenimis (DNSBĮ 2 straipsnio 15 dalies 3 punktas).

21.       Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82 straipsnio 1 dalimi, bendrojo naudojimo patalpos priklauso butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Namo patalpų savininkų teisė į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiama proporcingumo principu – savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 7 dalis). Namo buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti bendrosios dalinės nuosavybės į bendrojo naudojimo patalpas savo dalies, taip pat atlikti kitų veiksmų, dėl kurių ta dalis perduodama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama bendrąja daline nuosavybe esančio daikto, kuris gali būti ar, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal paskirtį, dalis (CK 4.82 straipsnio 2 dalis). Taigi, bendroji disponavimą bendrojo naudojimo patalpomis reglamentuojanti taisyklė – bendroji dalinė nuosavybė į bendrojo naudojimo patalpas negali būti perleidžiama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, t. y. naujajam patalpų savininkui kartu pereina visos buvusio savininko turėtos bendrosios dalinės nuosavybės teisės į namo bendrojo naudojimo patalpas. Šios taisyklės išimtis – bendrąja daline nuosavybe esantis daiktas gali būti naudojamas arba, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti kitų butų ar kitų patalpų pagal paskirtį.

22.       Sprendžiant, ar bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas objektas – bendrojo naudojimo patalpa – gali būti savarankiškai naudojamas daiktas, kartu įregistruojamas kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas Nekilnojamojo turto registre reikšmingos jo techninės savybės, t. y., ar jos atitinka atskiram daiktui teisės aktų keliamus reikalavimus. Tokioms techninėms savybėms priskirtinas patalpų aukštis, plotas, kiti reikalavimai, priklausomai nuo patalpos paskirties, išsidėstymo daugiabučiame name, jos ryšio su kitomis patalpomis ir kt. Ar konkretus nekilnojamasis daiktas atitinka teisės aktų reikalavimus ir gali būti suformuojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, nustatoma teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis atlikus jų kadastrinius matavimus ir suformavus kadastrinių matavimų bylą (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 3 dalies 15 punktas; toliau – NTKĮ). Jeigu bendrojo naudojimo patalpos negalima suformuoti kaip atskiro nekilnojamojo daikto, tai ji negali būti atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu (NTKĮ 5 straipsnio 2 dalis). Taigi, darytina išvada, kad pagrindas spręsti, jog bendrosios dalinės nuosavybės objektu esančios bendrojo naudojimo patalpos gali būti naudojamos kaip savarankiškas daiktas, atsiranda nustačius, jog patalpos suformuotos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka.

23.       Pastogės (palėpės) kadastriniai matavimai neatliekami, išskyrus tuos atvejus, kai butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausanti bendrojo naudojimo patalpa – pastogė (palėpė) suformuojama atskiru nekilnojamojo turto objektu (Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 153 punkte pateikta pastaba (2003 m. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini)) Taigi, siekiant pastogę – bendrojo naudojimo patalpą, valdomą bendrosios dalinės nuosavybės teise – suformuoti atskiru nekilnojamojo turto objektu, buvo būtina atlikti jos kadastrinius matavimus ir suformuoti kadastrinių matavimų bylą.

24.       Aptariamu atvejų teisėjų kolegija nustatė, kad pagal 2007 m. balandžio 4 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių duomenų nustatymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą su J. K., atlikti neįrengtos ginčo pastogės kadastriniai matavimai. Kaip jau minėta šios nutarties 19 punkte, VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registre įregistruota negyvenamoji patalpa – neįrengta pastogė, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat ir įregistruotos savininkų nuosavybės teises į ją dalys, tame tarpe ir Kauno miesto savivaldybės (22/100 dalys). Šioje byloje ieškovė neginčijo daugiabučio namo negyvenamosios patalpos – pastogės (palėpės) – pripažinimo atskiru nekilnojamuoju daiktu ir jos registracijos Nekilnojamojo turto registre teisėtumo bei pagrįstumo, taigi, ginčo patalpos priklausomybė yra įstatymiškai išspręsta. Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, todėl nepareiškus reikalavimo dėl ginčo pastogės teisinės registracijos teisėtumo, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, ar palėpės techninės savybės atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus (CK 4. 82 straipsnio 2 dalis).

25.       Ginčo pastogė į aukciono būdu įsigyto buto sudėtį nei kaip viena iš patalpų, nei kaip buto priklausinys nebuvo įtraukta nei buto įsigijimo metu, nei šiuo metu. Byloje nustačius, kad ginčo bendrojo naudojimo patalpa suformuota ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras turtinis vienetas (atskiras daiktas), spręstina, jog namo patalpų savininkas, kuris yra įregistravęs savo bendrosios dalinės nuosavybės teises į šias patalpas, perleisdamas individualiai nuosavybės teise valdomas patalpas kitam savininkui, išlaikė nuosavybės teises į bendrąja nuosavybės teise valdomą įregistruotą atskiru daiktu patalpą, kadangi individualaus daikto perleidimo akte nenurodyta, kad perleidžia ir įregistruotas bendrąja daline nuosavybės teise valdomas patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2014). Nustačius šias aplinkybes nėra pagrindo sutikti su  pirmosios instancijos teismo argumentu, jog ginčo negyvenamosios patalpos yra ieškovės įsigyto buto priklausinys, kurį ištiko pagrindinio daikto likimas (CK 4. 14 straipsnis).

26.       Sutiktina ir su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, kad ginčo patalpa neatitinka CK 4.13 straipsnyje nurodytų požymių, ji nėra skirta tarnauti pagrindiniam daiktui, kadangi pagrindinis daiktas be jos gali visiškai funkcionuoti ir jo kokybė nuo to nė kiek nepablogėtų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisiškai reikšmingi pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pastogės, kaip atskiro daikto, naudojimo negalimumo dėl jos būklės (nėra stacionarios perdangos ir kt.) ar dėl apribotos galimybės ieškovei naudotis palėpėje esantiems priklausantiems įrenginiams prižiūrėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teisės atlikti įsigyto turto apšildymą yra užtikrinamos galimybe atlikti darbus jai nuosavybe priklausančiame bute. Ieškovei teigiant, jog virš jai priklausančių patalpų esanti perdanga kelia kitokį pavojų po ja esančioms patalpoms, ieškovė turi teisę imtis priemonių šiai perdangai sutvarkyti ir reikalauti iš kitų savininkų atlyginti išlaidas, o kamino priežiūros teisė užtikrinama taikant teisės naudotis svetimu turtu institutą.

27.       Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir nepakankamai išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus bei įrodymus (CPK 185 straipsnis), neteisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teises į bendrąja nuosavybės teise valdomo turtą perleidimą (CK 4.82 straipsnis) ir nesant teisėto pagrindo pripažino ieškovei nuosavybės teises į ginčo patalpas, kas sudaro pagrindą apeliantės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą patenkinti ir ginčijamą Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės E. J. ieškinį atmesti (CPK 329 straipsnio 1 dalis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, CPK 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

28.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinus ir priėmus naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmetus, yra pagrindas pakeisti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, ieškovės pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos, tuo tarpu apeliantė Kauno miesto savivaldybė įgijo teisę į jos pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantė nėra pateikusi į bylą jos pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau dėl to nepasisako.

29.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliantės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinus, ji įgijo teisę į jos apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliantė taip pat nėra pateikusi į bylą jos apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija dėl jų atlyginimo nesprendžia ir plačiau dėl to nepasisako.

30.       CPK 80 straipsnio 4 dalis numato, kad už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė Kauno miesto savivaldybė žyminio mokesčio už apeliacinį skundą nėra sumokėjusi, CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, patenkinus jos apeliacinį skundą, iš ieškovės E. J. valstybės naudai priteisiama 64,00 Eur mokėtino žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

31.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro 54,25 Eur (43,30 Eur pirmosios instancijos teismo + 10,95 Eur apeliacinės instancijos teismo), todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos, tenkinus apeliacinį skundą, priteisiamos iš ieškovės E. J. valstybės naudai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :        

Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. 

Iš ieškovės E. J., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybės naudai priteisti 64,00 Eur (šešiasdešimt keturis eurus 00 ct) žyminio mokesčio ir 54,25 Eur (penkiasdešimt keturis eurus 25 ct) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų, šias sumas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, į. k. (duomenys neskelbtini), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                Diana Labokaitė

                                                Egidijus Tamašauskas

                                                Lina Žemaitienė