Civilinė byla Nr. e2A-2789-803/2022

                                                                                         Teisminio proceso Nr.2-68-3-14703-2022-0

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 

 (S)

                                                                                         2.2.2.3.1.3; 2.6.20.4; 3.3.1.20

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės valstybės įmonės „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jonavos vandenys“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Jonavos rajono savivaldybės administracija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 17 192,14 Eur skolos, 216,55 Eur delspinigių ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad šalina paviršines nuotekas nuo atsakovės valdomų Jonavos miesto regioninių kelių: (duomenys neskelbtini), kurie yra valstybinės reikšmės kelių tąsos (toliau – ir ginčo gatvės). Paviršinis vanduo nuo jų dangos patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, kurie prijungti prie ieškovės valdomos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios paviršinės nuotekos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojos valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Tiek valstybinės reikšmės keliai, tiek valstybinės reikšmės keliams priskirta žemė išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, ją patikėjimo teise valdo, naudoja bei ja disponuoja atsakovė.

2.       Atsakovė atsisakė pasirašyti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį, tačiau paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis laikoma sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas. Ieškovė už laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 24 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. suteiktas paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas atsakovei pateikė PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias atsakovė turėjo sumokėti iš viso 17 192,14 Eur. Atsakovė nurodytos sumos nesumokėjo. Kadangi ginčo gatvėse neįrengti paviršinių nuotekų apskaitos prietaisai, nuo ginčo gatvių išleistų paviršinių nuotekų kiekis apskaičiuotas pagal formulę, nurodytą Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 (toliau – Reglamentas), 8 punkte, atsižvelgiant į aktualų vidutinį daugiametį kritulių kiekį pagal Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažymą apie hidrometeorologines sąlygas.

3.       Atsakovė turėjo pateikti duomenis apie kelių plotą ir dangą, tačiau nepateikė. Principas „teršėjas moka“ pagal Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymą (toliau – GVTNTĮ) reiškia asmenį, kuriam teikiamos paslaugos. Kadangi atsakovė valdo kelius ir jiems skirtą žemę, pripažintina, kad ir nuotekų šalinimo paslaugos jai suteiktos. Dėl to ji turi atsiskaityti. Ieškovė teikė nuotekų šalinimo, bet ne valymo paslaugas. Ieškovė nereikalauja mokesčio už valymą nuo taršos. Mokestis nėra skaičiuojamas savivaldybei ir kitiems subjektams, nes jo skaičiavimui imamas urbanizuotos teritorijos plotas. Savivaldybei mokestis skaičiuojamas už vietinės reikšmės kelius. Kadangi mokestis skaičiuojamas kelių valdytojui, jis pagal sklypų plotus neskaidomas. Atsakovės vykdoma kelių priežiūra priskirtina ūkinei veiklai, todėl ji laikytina abonentu, kuriam kyla pareiga mokėti už nuotekų šalinimą.

4.       Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti, taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar GVTNTĮ ir kiti nuotekų tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai ta apimtimi, kiek jie nenustato aiškaus teisinio reglamentavimo, kas už nuotekų tvarkymą (valymą) moka – nenustato konkretaus mokėtojo (subjekto) bei nenustato pakankamo, aiškaus finansavimo (iš kokių lėšų turi būti apmokamas nuotekų tvarkymas (valymas)) (egzistuojanti legislatyvinė omisija) – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53, 54 straipsniuose nustatytam reguliavimui bei Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl viešojo biudžeto tvarkymo ir dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo? Ar GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalis tokia apimtimi, kiek numato, kad asmuo, nesantis teršėju, yra laikomas abonentu GVTNTĮ prasme, t. y. abonentu, kuris turi mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą nuotekų tvarkytojui, neprieštarauja Konstitucijos 53, 54 straipsniuose nustatytam reguliavimui bei Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo?

5.       Nurodė, kad atsakovė neturi mokėti už taršos neutralizavimą, nes nėra teršėja. Už Jonavos rajono savivaldybės gyventojų, kitų transporto priemonių valdytojų ir kitų greta atsakovės prižiūrimų kelių esančių pastatų, žemės sklypų bei infrastruktūros objektų, nuo kurių į kelius suteka lietaus vanduo, naudotojų sukeltą taršą privalo mokėti Jonavos rajono savivaldybė, nes Lietuvos Respublikos kelių priežiūros apraše ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte būtent savivaldybei priskirta pareiga užtikrinti poveikį aplinkai mažinančių priemonių įgyvendinimą. Kadangi šiuo metu aiškaus teisinio reglamentavimo, kas ir iš kokių lėšų turėtų apmokėti paviršinių nuotekų tvarkymą ginčui aktualiu atveju, nėra, todėl tai laikytina legislatyvine omisija, dėl kurios pašalinimo principų galimai reikia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimų. Atsakovė nevykdo ūkinės komercinės veiklos ir nėra abonentas pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį. Ieškovė tinkamai neįrodė ir nepagrindė skolos. Ieškovė nepateikė suteiktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktų, patvirtinimų apie paslaugų suteikimą, nuotekų valymo įrenginių skaitiklių duomenų. Atsakovei išrašytose sąskaitose nurodyta tokia pati suma už skirtingus mėnesius, nors oro sąlygos skyrėsi. Taigi ir nuotekų kiekis turėjo skirtis.

6.       Trečiasis asmuo Jonavos rajono savivaldybės administracija su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti visiškai. Nurodė, kad tiek valstybinės reikšmės keliai, tiek valstybinės reikšmės keliams priskirta žemė išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Ją patikėjimo teise valdo, naudoja ir ja disponuoja atsakovė. Paviršinės nuotekos susidaro ant valstybinės reikšmės kelių važiuojamosios kelio dalies dangos, nuo kurios atsakovės yra išleidžiamos į ieškovės valdomą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Atsakovė nėra pasirašiusi paviršinių nuotekų tvarkymo sutarties. Tačiau paviršinių nuotekų tvarkymo sutartis laikoma sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. nutarimu Nr. 126. Dėl to atsakovė privalo atsiskaityti už nuotekų tvarkymą.  

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei UAB „Jonavos vandenys“ iš atsakovės VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ 17 192,14 Eur skolos, 216,55 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 17 408,69 Eur sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. liepos 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 900 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.       Teismas nustatė, kad teismų praktikoje jau buvo sprendžiama dėl atsakovės, patikėjimo teise valdančios, naudojančios ir disponuojančios valstybinės reikšmės keliais, pareigos mokėti nuotekų tvarkymo paslaugas teikiančiai įmonei už paviršinio vandens nuotekų, susidarančių gatvėse, esančiose valstybinės reikšmės kelių tąsomis, tvarkymo paslaugų teikimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020, spręsdamas, ar VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ patenka į GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies abonento sąvoką, padarė išvadą, kad VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla, o atsakovė atitinka GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą abonento sąvoką. Nagrinėjamoje byloje atsakovė iš naujo kelia klausimą dėl jos kaip abonento, atsakingo už nuotekų tvarkymo paslaugos apmokėjimą. Kadangi dėl to jau yra pasisakęs kasacinės instancijos teismas, o naujų aplinkybių atsakovė nenurodė, iš naujo vertinti analogiškus argumentus nėra pagrindo.

9.       Atsakovė nėra pasirašiusi paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarties, nors ieškovė siuntė atsakovei sutarties projektą ir siūlė sutartį pasirašyti. Pagal GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalį, jeigu asmuo nėra pasirašęs geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties arba atsisako ją pasirašyti, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys ar kitaip valdomi ir (arba) naudojami geriamojo vandens naudojimo įrenginiai, geriamajam vandeniui tiekti reikalingos komunikacijos ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginiai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka yra prijungti prie viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar naudojant paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas paviršinės nuotekos išleidžiamos į paviršinių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešoji sutartis laikoma sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas.

10.       Paviršinis vanduo nuo (duomenys neskelbtini) gatvių Jonavos mieste dangos patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, kurie prijungti prie ieškovės turto patikėjimo teise valdomos ir naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios paviršinės nuotekos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo (ieškovės) turto patikėjimo teise valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Dėl to teismas padarė išvadą, kad sutartis pripažintina sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas. Paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos teikiamos atsakovei, turto patikėjimo teise valdančiai valstybinės reikšmės kelius, kurių tąsos yra (duomenys neskelbtini) gatvės Jonavos mieste. Dėl to būtent atsakovė yra atsakinga už paviršinių nuotekų paslaugų apmokėjimą. 

11.       Sunaudoto geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekis nustatomas pagal Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą. Priimtų tvarkyti paviršinių nuotekų kiekis nustatomas Reglamente įtvirtinta tvarka. Pagal Reglamento 8 punktą paviršinių nuotekų kiekis išmatuojamas apskaitos prietaisais, o, kai jų nėra, apskaičiuojamas pagal formulę, nurodytą tame pačiame Reglamento punkte. Skaičiavimui naudojami duomenys apie vidutinį daugiametį kritulių kiekį. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2022 m. balandžio 4 d. pažymoje apie hidrometeorologines sąlygas nurodytas 2022 m. kovo mėn. vidutinis kritulių kiekis. Jonavos rajono savivaldybės tarybos sprendimais nustatytas ieškovės geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų bazinės kainos.

12.       Atsakovei atsisakius sudaryti sutartį su ieškove, o ieškovei neturint įrengtų paviršinių nuotekų apskaitos prietaisų, paviršinių nuotekų kiekis pagrįstai apskaičiuotas pagal Reglamento 8 punkte nustatytą formulę, pasitelkiant duomenis apie vidutinį daugiametį kritulių kiekį. Dėl to atsakovės argumentas, kad sąskaitose už skirtingus mėnesius (2022 m. balandžio ir gegužės) paslaugos mokestis sutampa, neturi teisinės reikšmės. Kadangi pagal galiojantį teisinį reglamentavimą skaičiavimui naudojami duomenys apie vidutinį daugiametį kritulių kiekį, mokesčio kaina nesikeičia, nepaisant oro sąlygų skirtingais mėnesiais. Atsakovė turi mokėti ieškovei 17 192,14 Eur už suteiktas paslaugas nuo 2020 m. kovo 24 d. iki 2022 m. gegužės 31 d.

13.       Teismas atmetė atsakovės prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas pažymėjo, kad principo „teršėjas moka“ taikymo klausimą atsakovė jau kėlė ir kitose bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl jos prievolės mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos suteikimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020 neįžvelgė pagrindo abejoti GVTNTĮ ar kitų nuotekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų teisėtumu ir atitikimu Konstitucijai dėl atsakovės prievolės apmokėti už nuotekų šalinimo paslaugas ir konstatavo, kad VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ patenka į GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje abonento sąvoką. Prašydama kreiptis į Konstitucinį Teismą, atsakovė siekia spręsti klausimą dėl piniginių lėšų, reikalingų ginčo išlaidoms padengti, skyrimo atsakovei, tačiau tai nėra ieškinio dalykas. Aplinkybė, kad atsakovei kyla klausimų dėl to, kokiomis lėšomis turėtų būti dengiama priteista skola ieškovei, neturi įtakos ieškovės reikalavimų priteisti skolą už suteiktas paslaugas pagrįstumui ir neeliminuoja atsakovės prievolės atsiskaityti už šias paslaugas. Finansavimo klausimą atsakovė turi teisę spręsti kitais teisės aktų nustatytais būdais.  

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14.       Atsakovė VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ apeliaciniu skundu prašo: 1) sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su klausimais: a) ar GVTNTĮ ir kiti nuotekų tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai ta apimtimi, kiek jie nenustato aiškaus teisinio reglamentavimo, kas už nuotekų tvarkymą (valymą) moka – nenustato konkretaus mokėtojo (subjekto) bei nenustato pakankamo, aiškaus finansavimo (iš kokių lėšų turi būti apmokamas nuotekų tvarkymas (valymas)) (egzistuojanti legislatyvinė omisija) – neprieštarauja Konstitucijos 53, 54 straipsniuose nustatytam reguliavimui bei Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl viešojo biudžeto tvarkymo bei Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo?; b) ar GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalis tokia apimtimi, kiek numato, kad asmuo, nesantis teršėju (neskleidžiantis jokios taršos, neužsiimantis jokia veikla, kuri sukelia taršą, ir neturintis pareigos užsiimti tokia veikla), yra laikomas abonentu GVTNTĮ prasme, t. y. abonentu, kuris turi mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą nuotekų tvarkytojui, neprieštarauja Konstitucijos 53, 54 straipsniuose nustatytam reguliavimui bei Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo?; 2) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

14.1.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020, nes nagrinėjamoje byloje teismo vertinami argumentai ir faktai iš esmės skiriasi. Teismo cituotoje kasacinio teismo nutartyje nebuvo vertinama: 1) ieškovės reikalavimų atsakovei atitiktis ir suderinamumas su pamatiniu aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“; 2) teisės spragos (legislatyvinės omisijos) egzistavimas – aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimas – ir jo įtaka ieškovės reikalavimų pagrįstumui; 3) aplinkybės, pagrindžiančios, kad ieškovė neįrodė atsakovės skolos už suteiktas paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, egzistavimo fakto, t. y. aplinkybės, susijusios su tuo, kad: a) ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ieškovės sąskaitose aprašytos paslaugos tikrai buvo suteiktos; b) ieškovė, skaičiuodama skolos dydį, ydingai remiasi Reglamente nustatyta metodika.

14.2.                      Teismo sprendimas yra nesuderinamas su pamatiniu aplinkosaugos principu „teršėjas moka“. Pagal teismų praktiką, teisės doktriną ir teisinį reguliavimą principas „teršėjas moka“ yra pamatinis aplinkosaugos teisės principas, kuris reiškia, kad už taršą aplinkai, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 14 punkte, turi atlyginti būtent teršėjai, skleidžiantys taršą. Principas „teršėjas moka“ privalo būti įgyvendinamas ir taikant GVTNTĮ. Tačiau teismas netyrė ir neanalizavo klausimo, kas byloje nagrinėjamu atveju sukelia paviršinių nuotekų (vandens), patenkančių į ieškovės nuotekų valymo įrenginius, taršą.

14.3.                      Paviršinių nuotekų (vandens) taršą sukelia keliais važinėjantys automobiliai, kuriuos valdo Jonavos rajono savivaldybės gyventojai ir kiti automobilių valdytojai, bei Jonavos rajono savivaldybės gyventojai ir kiti prie atsakovės prižiūrimų kelių esančių pastatų, žemės sklypų bei infrastruktūros objektų, nuo kurių į kelius suteka lietaus vanduo, naudotojai. Atsakovė, vykdydama jai įstatymų priskirtas funkcijas užtikrinti saugų eismą keliuose, neatlieka jokių veiksmų, kurie sukeltų kokią nors taršą aplinkai.

14.4.                       Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 3.2 punktą būtent savivaldybės užtikrina poveikį aplinkai mažinančių priemonių (triukšmą, oro, vandens, dirvožemio užtaršą ir kitą neigiamą poveikį mažinančių priemonių) įgyvendinimą keliuose. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte taip pat nustatyta, kad nuotekų tvarkymo organizavimas yra savivaldybės funkcija. Dėl to už sukeltą taršą privalo mokėti Jonavos rajono savivaldybė. Taigi teismo sprendimas, kuriuo atsakovė įpareigota sumokėti už taršos neutralizavimą, nors nėra teršėja, yra nesuderinamas su pamatiniu aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“.?

14.5.                      Teismas ignoravo aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisės spraga (legislatyvinė omisija) – aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 ir 54 straipsniuose konstituciniu lygmeniu įtvirtinta aplinkos apsauga ir teršimo prevencija. Aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šioje normoje yra suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad aplinkos apsauga ir tvari, saugi aplinka yra konstitucinės vertybės, kurių įgyvendinimui privalo būti užtikrinamas tinkamas teršimo neutralizavimas. Dėl to galiojantys įstatymai ir poįstatyminiai aktai, įgyvendinantys aplinkosaugines Lietuvos Respublikos Konstitucijos maksimas, turi aiškiai, expressis verbis, numatyti ne tik tai, kad kenksmingos nuotekos yra tvarkomos, bet ir numatyti, kas už šių nuotekų tvarkymą (valymą) moka – nustatyti konkretų mokėtoją (subjektą) bei nustatyti pakankamą, aiškų finansavimą.

14.6.                      Šiuo metu aiškaus teisinio reglamentavimo, kas ir iš kokių lėšų turėtų apmokėti paviršinių nuotekų tvarkymą (valymą) (taršos neutralizavimą) ginčui aktualiu atveju, nėra. Nuotekų tvarkymo teisės aktai turėtų nustatyti ir tai, kas ir iš kokių lėšų už nuotekų tvarkymą (valymą) moka. Turėtų būti nustatytas konkretus mokėtojas (subjektas) bei pakankamai aiškios finansavimo taisyklės. Tik tokiu būdu būtų tinkamai įgyvendintas pamatinis aplinkosaugos teisės principas „teršėjas moka“. Atsakovės argumentus, kad už ginčo nuotekų tvarkymą turėtų mokėti Jonavos rajono savivaldybė, o teisinėje sistemoje egzistuoja spraga, patvirtina Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (toliau – KPPPFĮ) 9 straipsnis, reglamentuojantis kelių fondo lėšų naudojimą, kuriame nėra nustatyta, jog iš šių lėšų atsakovė gali mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą.

14.7.                      Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamoje doktrinoje pripažįstama, kad viešasis biudžetas yra tvarkomas ypač griežtai, viešajame biudžete privalo būti detalizuojami visi biudžeto lėšų ir išlaidų šaltiniai. Dėl to nuotekų tvarkymo teisės aktai turėtų nustatyti ir tai, kas ir iš kokių lėšų už nuotekų tvarkymą (valymą) moka. Turėtų būti nustatytas konkretus mokėtojas (subjektas) bei pakankamai aiškios finansavimo taisyklės. Tik tokiu būdu gali būti užtikrinamas tinkamas viešojo biudžeto naudojimas. Dėl šios spragos užpildymo yra būtina arba Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, arba įstatymo leidėjo išaiškinimai ir valia (CPK 3 straipsnio 3 dalis). Teismas šių klausimų tinkamai netyrė ir neanalizavo.

14.8.                      Teismas netinkamai taikė ir aiškino GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį, todėl nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė yra subjektas, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, ir gali būti abonentu. Pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas abonentu, jeigu jis vykdo ūkinę komercinę veiklą. Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatas, teismų praktiką ir teisės doktriną ūkinė komercinė veikla – tai veikla, kurios būtinas požymis yra pelno siekimas (ekonominės naudos siekis) bei veikimas savo rizika. Atsakovė, vykdydama jai įstatymų pavestas funkcijas, nesiekia jokio pelno ar ekonominės naudos.

14.9.                      Atsakovė taip pat neveikia savo rizika (neveikia visiškai savarankiškai), nes keliai, kuriuos atsakovė valdo ir prižiūri patikėjimo teise, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Atsakovė šių kelių priežiūrą įgyvendina tik tiek, kiek jai tokią priežiūrą ir plėtrą paveda įgyvendinti Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė ar Susisiekimo ministerija. Teisės aktais atsakovei yra skiriamas konkretus finansavimas konkrečiai kelių priežiūros ir plėtojimo veiklai. Kartais teisės aktai nustato netgi finansavimą tam tikriems kelių objektams. Iš esmės visa atsakovės veikla yra finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų. Taigi  atsakovės veiklos rizika tenka valstybei.

14.10.                      Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes nevertino, ar ieškovė įrodė skolos egzistavimo faktą. Ieškovė neįrodinėjo ir nepateikė jokių paaiškinimų, kad būtent atsakovė yra atsakinga už taršių nuotekų susidarymą, taip pat nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų, kaip apskaičiavo, kad būtent toks nuotekų kiekis, pagal kurį pateiktos sąskaitos, į ieškovės valymo įrenginius nutekėjo būtent nuo atsakovės patikėjimo teise valdomų kelių. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad paslaugos tikrai buvo suteiktos, t. y. nepateikė jokių suteiktų paslaugų priėmimo–perdavimo aktų, patvirtinimų apie paslaugų suteikimą, nuotekų valymo įrenginių skaitiklių duomenų ir pan.

14.11.                      Ieškovė ydingai remiasi Reglamento 8 punkte nustatyta paviršinių nuotekų kiekio skaičiavimo metodika. Reglamente nėra nustatyta, kaip, skaičiuojant konkrečiam subjektui priskirtą paviršinių nuotekų kiekį, turėtų būti atskiriamos nuotekos, į nuotekų valymo įrenginius patenkančios nuo aplinkinių objektų – statinių, pastatų, laukų ir pan., už kurių veiklą konkretus subjektas nėra atsakingas. Taigi ieškovė neįrodė ir nepagrindė savo reikalavimo priteisti skolą pagrįstumo.

15.       Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Jonavos vandenys“ nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                       Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas teismų praktikoje nėra naujas. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020 sprendė nagrinėjamai bylai precedentinę reikšmę turinčią bylą pagal UAB „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovei dėl skolos už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, delspinigių ir palūkanų priteisimo. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020 buvo konstatuota, kad atsakovė yra abonentas pagal GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį, taip pat, kad apmokėjimo už paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugos klausimas pagal KPPPFĮ nėra pagrindu eliminuoti atsakovės pareigos atlyginti ieškovei (UAB „Šilutės vandenys“) už teiktas paslaugas.

15.2.                       Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo klausimas buvo du kartus sprendžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos, atsakovei pateikus kasacinius skundus, kuriuose buvo nurodyti panašūs argumentai, kaip ir apeliaciniame skunde nagrinėjamoje byloje. Abu kartus kasacinius skundus buvo atsisakyta priimti. Be to, teismas kasacinio teismo nutartimi rėmėsi, atsižvelgdamas į joje suformuotą praktiką, o ne į joje konstatuotus prejudicinius faktus. Nagrinėjamoje byloje ir precedentinėje byloje taikomos iš esmės tos pačios teisės normos, įtvirtintos GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje, 17 straipsnio 2 dalyje, 32 straipsnio 4 dalyje, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Bylų faktinės aplinkybės irgi tos pačios arba labai panašios.

15.3.                       Principo „teršėjas moka“ reikšmė buvo išaiškinta precedentinę reikšmę turinčioje byloje, kurioje teismas padarė išvadą, kad pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, nagrinėjamos bylos atveju – asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas. Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2018 m. spalio 29 d. sprendimu taip pat buvo konstatuota, kad atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos į ieškovės valdomas lietaus kanalizacijos inžinerines sistemas. Tiek precedentinę reikšmę turinčioje byloje nagrinėtu metu, tiek šioje byloje ginčo laikotarpiu ginčo gatves ir joms priskirtą žemę atsakovė valdo patikėjimo teise. Ši esminę reikšmę bylai turinti faktinė aplinkybė iki šiol yra nepasikeitusi.

15.4.                       Atsakovė argumentais, kad nėra aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas nuotekų valymas, kad KPPPFĮ 9 straipsnyje nenustatyta, jog iš šių lėšų atsakovė gali mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą, savo poziciją grindė ir minėtoje precedentinėje byloje. Šie argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020. Taigi apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl teisinės spragos tariamo egzistavimo ir jos įtakos nagrinėjamai bylai pripažintini nepagrįstais.

15.5.                       Atsakovės argumentas, kad ji nevykdo ūkinės veiklos ir todėl nėra abonentas pagal GVTNTĮ, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimu buvo atmestas, konstatavus, kad ūkinė veikla nebūtinai susijusi su pelno gavimu, t. y. sąvoka „ūkinė veikla“ negali būti besąlygiškai prilyginama sąvokai „ūkinė komercinė veikla“ ar „komercinė veikla“. Atsakovės vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla.

15.6.                       Pagal paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutarties projektą, kuris atsakovei buvo pateiktas pasirašyti ieškovės 2020 m. kovo 18 d. raštu, atsakovei yra teikiamos tik paviršinių nuotekų pašalinimo (transportavimo) paslaugos ir nėra teikiamos paviršinių nuotekų valymo paslaugos, nes leidžiamas paviršinių nuotekų, išleidžiamų nuo ginčo gatvių, užterštumas yra prilygintas leidžiamam išleisti į gamtinę aplinką paviršinių nuotekų užterštumui. Atsakovė kaip abonentas nėra deklaravusi, kad išleis didesnio užterštumo nuotekas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126 patvirtinto Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo 17 ir 19 punktus, taip pat nepateikė pastabų dėl sutarties projekto.

15.7.                       Reglamento 8 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai nėra paviršinių nuotekų kiekiui išmatuoti skirtų apskaitos prietaisų, paviršinių nuotekų kiekis apskaičiuojamas pagal tame pačiame punkte numatytą formulę. Dėl to atsakovės argumentas, kad, ieškovei nepateikus nuotekų valymo įrenginių skaitiklių duomenų, nėra aišku, ar sąskaitose aprašytos paslaugos buvo suteiktos, yra nepagrįstas. Reglamente numatyta, kad gali nebūti įrengtų paviršinių nuotekų kiekio apskaitos prietaisų. Tokiu atveju paviršinių nuotekų kiekiui apskaičiuoti naudojama Reglamente numatyta formulė, pagal kurią ieškovė ir apskaičiavo pašalintų paviršinių nuotekų kiekį.

15.8.                       Teismas pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atsakovė siekia kreiptis į Konstitucinį Teismą ne dėl GVTNTĮ ir kitų nuotekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų prieštaravimo Konstitucijos 53-54 straipsniuose nustatytam reguliavimui, Konstitucinio Teismo oficialiai doktrinai dėl viešojo biudžeto tvarkymo bei Konstitucinio Teismo doktrinai dėl teisės į švarią ir saugią aplinką užtikrinimo, o dėl piniginių lėšų, reikalingų šioms išlaidoms padengti, skyrimo atsakovei. Ši aplinkybė nėra ieškinio dalykas. Finansavimo klausimą atsakovė turi teisę spręsti kitais teisės aktuose nustatytais būdais.

16.       Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Jonavos rajono savivaldybės administracija nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                       Pagal teisės aktus valstybinės reikšmės keliai ir jiems priskirta žemė išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, ją patikėjimo teise valdo, naudoja ir ja disponuoja atsakovė. Paviršinės nuotekos susidaro ant valstybinės reikšmės kelių važiuojamosios kelio dalies dangos, nuo kurios atsakovės yra išleidžiamos į ieškovės valdomą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Pagal šiai bylai aktualią kasacinio teismo praktiką naudojimosi paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugomis faktas gali būti konstatuojamas tiek tuo atveju, kai nustatoma, kad asmuo savo paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius yra prijungęs prie paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, tiek ir tuo atveju, kai yra nustatoma, jog paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios jos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą.

16.2.                       Atsakovė, kaip turto patikėtinė, atitinka GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą abonento sąvoką, todėl privalo tinkamai ir laiku atsiskaityti su paviršinių nuotekų tvarkytoju už suteiktas paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas teismų praktikoje nėra naujas. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-13845-918/2018, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-l942-864/2020 sprendė precedentinę reikšmę turinčią bylą pagal UAB „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovei dėl skolos už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, delspinigių ir palūkanų priteisimo. Nurodytoje byloje konstatuota, kad pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant ir paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas; atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme; apmokėjimo už paviršinių nuotekų tvarkymo valstybinės reikšmės keliuose paslaugos klausimas, vadovaujantis KPPPFĮ, nėra pagrindu eliminuoti atsakovės pareigos atlyginti ieškovei už teiktas paslaugas.

16.3.                       Teismo išvados atitinka precedentinėje byloje ir jos pagrindu plėtojamoje teismų praktikoje pateiktą vertinimą, kad: 1) atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme ir turi pareigą mokėti už paviršines nuotekas, išleidžiamas nuo gatvių, esančių valstybinės reikšmės kelių tąsomis, važiuojamosios dalies dangos ir atsakovės valdomas lietaus kanalizacijos inžinerines sistemas; 2) atsakovė neteisingai aiškina ir taiko principą „teršėjas moka“; 3) ieškovė, apskaičiuodama pašalintų nuo ginčo gatvių paviršinių nuotekų kiekį, turėjo skaičiuoti taip, kaip tai nustato Reglamentas.

16.4.                       Atsakovė nepagrįstai teigia, kad paviršinės nuotekos į nuotekų tvarkymo sistemą patenka ne per kelio dangą, o per lietaus kanalizaciją ir kitus inžinerinius tinklus, už kurių priežiūrą atsako savivaldybės, kurios taip pat yra atsakingos už poveikio aplinkai mažinančių priemonių (vandens ir dirvožemio taršą) įgyvendinimą. Byloje nurodytos gatvės yra valstybinės reikšmės kelių tąsos. Paviršinis vanduo nuo jų dangos patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, kurie prijungti prie ieškovės valdomos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, arba paviršinės nuotekos išteka į teritoriją, iš kurios paviršinės nuotekos patenka į paviršinių nuotekų tvarkytojo (ieškovės) valdomą ir (arba) naudojamą paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Principo „teršėjas moka“ reikšmė buvo išaiškinta precedentinę reikšmę turinčioje byloje.

16.5.                       Atsakovė nepagrįstai teigia, kad už Jonavos rajono savivaldybės gyventojų, kitų transporto priemonių valdytojų ir kitų prie atsakovės prižiūrimų kelių esančių pastatų, žemės sklypų bei infrastruktūros objektų, nuo kurių į kelius suteka lietaus vanduo, naudotojų sukelta taršą privalo mokėti Jonavos rajono savivaldybė. Nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turi tai, kam teikiamos paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos. Šios paslaugos teikiamos atsakovei, turto patikėjimo teise valdančiai valstybinės reikšmės kelius, kurių tąsos yra (duomenys neskelbtini) gatvės Jonavos mieste. Dėl to būtent atsakovė yra atsakinga už paviršinių nuotekų paslaugų apmokėjimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

17.       Byloje kilo ginčas, ar atsakovė turi pareigą mokėti 17 192,14 Eur skolos už nuotekų šalinimą ir 216,55 Eur delspinigių, nesudarius sutarties.

18.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 30 d. sprendimu ieškovė buvo paskirta Jonavos rajono savivaldybės paviršinių nuotekų tvarkytoja (el.b., failas 1, l. 11). Jonavos rajono savivaldybės 2018 m. gruodžio 21 d. turto priėmimo–perdavimo aktu Nr. 5E-129 ieškovei perduoti lietaus nuotekų šalinimo tinklai, esantys (duomenys neskelbtini), 2017 m. spalio 30 turto priėmimo–perdavimo aktu Nr. 5E-119 – lietaus nuotekų šalinimo tinklai, esantys (duomenys neskelbtini) (el.b., failas 1, l. 14-19),  2018 m. gruodžio 21 d. turto priėmimo–perdavimo aktu Nr. 5E-134 – lietaus nuotekų tinklai, esantys (duomenys neskelbtini) (el.b., failas 1, l. 26-30), 2021 m. gruodžio 1 d. turto priėmimo–perdavimo aktu Nr. 5E-143 – lietaus nuotekų tinklai, esantys (duomenys neskelbtini) (el.b., failas 1, l. 46-53).

19.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ patvirtintas valstybinės reikšmės kelių sąrašas, į kurį įtraukti keliai: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini). Taigi (duomenys neskelbtini) gatvės Jonavos mieste yra valstybinės reikšmės kelių tąsos. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalį valstybinės reikšmės keliai nuosavybės teise priklauso valstybei. Turto patikėjimo teise juos valdo, naudoja ir disponuoja VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“.

20.       Ieškovė siūlė atsakovei sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį, siuntė 2020 m. kovo 3 d. sutarties projektą, tačiau atsakovė 2020 m. kovo 23 d. ir 2022 m. balandžio 4 d. atsisakė ją pasirašyti, motyvuodama tuo, kad nuotekų šalinimo įrenginius valdo ir prižiūri ne ji, o savivaldybė (el.b., failas 1, l. 34-41; 73-74). Ieškovė pagal teisės aktų nuostatas apskaičiavo paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos mokestį atsakovei (el.b., failas 1, l. 66-69) ir 2022 m. kovo 31 d., 2022 m. balandžio 29 d. bei 2022 m. gegužės 31 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias atsakovė už paviršinių (lietaus) nuotekų tvarkymo paslaugas, suteiktas nuo 2020 m. kovo 24 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. turėjo sumokėti iš viso 17 192,14 Eur (el. b., failas 1, l. 70-71; 82-83). Atsakovė nesutiko mokėti už suteiktas paslaugas, todėl ieškovė kreipėsi į teismą.

Dėl byloje taikytos teismų praktikos ir GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos abonento sąvokos

21.       Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teismų sprendimais ir nutartimis civilinėse bylose Nr. e2-13845-918/2018, Nr. e2A-1942-864/2020, Nr. e3K-3-238-701/2020, Nr. e2-23255-862/2021, Nr. e2A-132-430/2022, nes jose nebuvo vertinami nagrinėjamoje byloje įrodinėjami faktai ir argumentai, tai yra: ieškovės reikalavimų atitiktis ir suderinamumas su aplinkosaugos teisės principu „teršėjas moka“, teisės spragos (legislatyvinės omisijos) egzistavimas ir ieškovės faktiškai suteiktų paslaugų ir apskaičiuotos skolos dydžio pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai pripažino, kad atsakovė yra subjektas, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, ir gali būti abonentu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.

22.       Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

23.       Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017).

24.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020 pagal ieškovės UAB „Šilutės vandenys“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Ieškovės UAB „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovei VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ dėl skolos už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

25.       Nurodytoje byloje buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolinius santykius dėl atlygintinų paslaugų – paviršinių nuotekų tvarkymo – ir atsiskaitymo už šias paslaugas, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir jų vertinimą, aiškinimo ir taikymo. Kasacinio teismo bylos Nr. e3K-3-238-701/2020 aplinkybės buvo iš esmės analogiškos nagrinėjamai bylai, nes ieškovė Šilutės rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo paskirta paviršinių nuotekų tvarkytoja Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, o atsakovė patikėjimo teise valdė Šilutės ir Žemaičių Naujamiesčio miestų regionines gatves, kurios yra valstybinės reikšmės kelių tąsos ir kurių paviršinis vanduo patenka į paviršinių nuotekų šalinimo įrenginius, prijungtus prie ieškovės turto patikėjimo teise valdomos ir naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, atsakovė taip pat buvo atsisakiusi sudaryti paviršinių nuotekų tvarkymo sutartį.  

26.       Kasacinis teismas byloje Nr. e3K-3-238-701/2020  išaiškino, kad VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla, o VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ atitinka GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą abonento sąvoką. Taip pat kasacinis teismas aptariamoje byloje aiškino ir KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalį bei jos taikymą, konstatuodamas, kad skolos susidarymo laikotarpiu (2017 m. spalio – 2018 m. sausio mėnesiais) galiojusių KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalies redakcijose pateiktas nebaigtinis, neišsamus Programos finansavimo lėšų naudojimo valstybinės reikšmės keliams atvejų sąrašas. Jose abiejose nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad Programos finansavimo lėšos naudojamos ir sumokėti už paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, taip pat nenurodyta, jog jos negali būti naudojamos tokiam tikslui.

27.       Aptariama byla buvo perduota iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, kuris 2020 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1942-864/2020 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys buvo tenkintas visiškai, nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė yra abonentas GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies prasme, konstatavęs aplinkybes, kad atsakovės vykdomos funkcijos, prižiūrint valstybinės reikšmės kelius, yra ūkinė veikla, ir tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo priedai Nr. 1 ir Nr. 2, kuriuose nustatytas ūkinių veiklų sąrašas ir įtrauktos veiklos, susijusios su kelių statyba ir priežiūra.

28.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pagrindinės nagrinėjamos bylos ir aptartos kasacinio ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėtos bylos (Nr. e3K-3-238-701/2020 ir Nr. e2A-1942-864/2020) visos pagrindinės aplinkybės buvo analogiškos. Tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė iš esmės analogiškus faktus ir tapačias įstatymų nuostatas interpretuoja kiek kitais aspektais, nėra pagrindas nesiremti pagrindinėmis kasacinio teismo išvadomis, susijusiomis su GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies bei KPPPFĮ 9 straipsnio 1 dalies taikymu. Dėl to pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-701/2020 pateiktais GVTNTĮ 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimais, susijusiais su atsakovės pripažinimu abonentu ir jos pareiga mokėti už nuotekų tvarkymo paslaugas.

29.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-132-430/2022 vėl sprendė analogišką ieškovės UAB „Šilutės vandenys“ ir atsakovės VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ ginčą dėl skolos už paviršinių nuotekų tvarkymą laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d., taip pat Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1703-565/2022 sprendė ieškovės UAB „Skuodo vandenys“ ir atsakovės VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ ginčą dėl skolos už paviršinių nuotekų tvarkymą laikotarpiu nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d.

30.       Šiose bylose apeliacinės instancijos teismas vertino atsakovės argumentus dėl principo „teršėjas moka“ taikymo, dėl galimos savivaldybės pareigos mokėti ieškovei už nuotekų tvarkymą, dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl egzistuojančios teisės spragos, t. y. aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti apmokamas ginčui aktualių nuotekų valymas, nebuvimo, taip pat dėl tinkamo įrodymų vertinimo, sprendžiant ieškovės reikalaujamos skolos egzistavimo ir jos dydžio klausimą. 

31.       Kadangi Vilniaus apygardos teismas, būdamas apeliacinės instancijos teismu, yra saistomas savo paties sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, nagrinėjamoje byloje bus atsižvelgiama ir į minėtose bylose apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas.

Dėl principo „teršėjas moka“ taikymo

32.       Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, kad ieškovės reikalavimas yra nesuderinamas su principu „teršėjas moka“, o pirmosios instancijos teismas netyrė ir neanalizavo klausimo, kas nagrinėjamoje byloje sukelia paviršinių nuotekų taršą, neatsižvelgė į aplinkybes, kad taršą sukelia ginčo keliais važiuojantys automobiliai, kuriuos valdo Jonavos rajono savivaldybės gyventojai ir kiti automobilių valdytojai, Jonavos rajono savivaldybės gyventojai ir kiti prie atsakovės prižiūrimų kelių esančio nekilnojamojo turto bei infrastruktūros objektų valdytojai. Dėl to už taršą privalo mokėti Jonavos rajono savivaldybė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.

33.       Pagal GVTNTĮ 17 straipsnio 2 dalį nuotekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad nuotekų (įskaitant paviršines nuotekas) tvarkymo išlaidas turi apmokėti asmenys, kuriems tiekiamas geriamasis vanduo ir (arba) teikiamos nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugos. Pareigą atsiskaityti už nuotekų (įskaitant paviršinių nuotekų) tvarkymą turi asmuo, kuris nuotekas leidžia į inžinerines sistemas, nagrinėjamos bylos atveju – asmuo, kuris prižiūri objektus, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas (atsakovė). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 patvirtintu Valstybinės reikšmės kelių sąrašu, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) gatvės Jonavos mieste yra valstybinės reikšmės kelių tąsos. Šios aplinkybės atsakovė neginčijo ir apeliaciniame skunde neneigė. Kadangi valstybinės reikšmės kelius patikėjimo teise valdo atsakovė, ji turi pareigą mokėti ieškovei už nuotekų tvarkymą.

34.       Priešingai, negu teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas analizavo ir įvertino atsakovės argumentus, susijusius su galimais teršėjais (automobilių ir prie atsakovės prižiūrimų kelių esančio nekilnojamojo turto bei įrenginių valdytojai), tačiau pagrįstai pripažino, kad teisinę reikšmę turi tik aplinkybė, kam yra teikiamos paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas. Nagrinėjamoje byloje tokiu asmeniu yra atsakovė, nes ji valdo valstybinės reikšmės kelius, nuo kurių paviršinės nuotekos suteka į ieškovės valdomas inžinerines sistemas.

Dėl teisės spragos egzistavimo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindų

35.       Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja teisės spraga, nes nėra aiškaus teisinio reglamentavimo, iš kokių lėšų turi būti mokama už nuotekų valymą, nebuvimas. Kadangi KPPPFĮ 9 straipsnyje nėra nustatyta, kad iš kelių fondo lėšų atsakovė gali mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą, pripažintina, jog nuotekų išvalymo finansinė našta turi tekti Jonavos rajono savivaldybei, o konstitucinio lygio legislatyvinė omisija galimai šalintina, kreipiantis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimų, ar GVTNTĮ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.  Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.

36.       Pagal CPK 3 straipsnio 3 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus.

37.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007). Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

38.       Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

39.       Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010). 

40.       Esminis argumentas, kuriuo atsakovė grindžia poreikį kreiptis į Konstitucinį Teismą, yra nagrinėjamoje byloje konstatuotos jos prievolės ieškovei finansavimo klausimas, t. y. kad KPPPFĮ 9 straipsnyje nėra numatyta, kad iš kelių fondo atsakovė gali mokėti už paviršinių nuotekų tvarkymą. Pažymėtina, kad atsakovės finansavimą reglamentuojančių teisės aktų taikymas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Be to, nei kasacinis teismas, nei vėliau apeliacinės instancijos teismai, analizavę analogiškus atsakovės ginčus su paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas teikiančiomis įmonėmis, nenustatė pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų įstatymų konstitucingumo.

41.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės išdėstytus argumentus, bei atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, į CPK 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose aiškiai išdėstyta, kada teismas turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą, šioje byloje neturi pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Dėl to atsakovės prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą atmetamas. Pažymėtina, kad Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) numatyta galimybė kiekvienam asmeniui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves. Šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Konstitucinio teismo įstatymas.

Dėl atsakovės skolą patvirtinančių duomenų vertinimo

42.       Atsakovė apeliaciniu skundu teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes neįvertino, ar ieškovė įrodė skolos egzistavimo faktą. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad būtent atsakovė yra atsakinga už taršių nuotekų susidarymą, nepaaiškino, kaip apskaičiavo nuotekų kiekį, už kurį išrašė atsakovei sąskaitas, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad paslaugos faktiškai buvo suteiktos. Ieškovė netinkamai taikė Reglamento 8 punktą, nes jame nenurodyta, kaip iš nuotekų, kurios į ieškovės nuotekų valymo įrenginius patenka nuo atsakovės valdomų kelių, turėtų būti atskiriamos (atimamos) nuotekos, kurios susidaro nuo aplinkinių objektų, už kurių veiklą atsakovė nėra atsakinga. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovės argumentais.

43.       Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

44.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad Jonavos rajono savivaldybė jai perdavė lietaus nuotekų šalinimo tinklus, esančius (duomenys neskelbtini) gatvėse, valdomose atsakovės. Taip pat ieškovė pateikė teismui Jonavos rajono savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. ir 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimus, nustatančius geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo bei paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų bazines kainas (el.b., failas 1, l. 31-33; 42-43), atsakovei siųstas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta mokėtina kaina, paviršinių nuotekų kiekis ir taikomas bazinis įkainis (el. b., failas 1, l. 70-71; 82-83).

45.       Esminės nagrinėjamos bylos aplinkybės yra tai, kad atsakovė yra atsisakiusi pasirašyti ieškovei jai pateiktą geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties, o ginčo gatvėse neįrengti paviršinių nuotekų apskaitos prietaisai. Dėl to atsakovė pagal GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalį sunaudoto geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekis nustatomas pagal Atsiskaitymo už patiektą geriamąjį vandenį ir suteiktas nuotekų tvarkymo paslaugas tvarkos aprašą, o priimtų tvarkyti paviršinių nuotekų kiekis nustatomas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nustatyta tvarka. Reglamento 8 punkte nustatyta, kad paviršinių nuotekų kiekis (Wf) išmatuojamas apskaitos prietaisais, o, kai jų nėra, apskaičiuojamas pagal pateiktą formulę.

46.       Ieškovė paaiškino, kaip pagal Reglamento 8 punkte nustatytą formulę apskaičiavo atsakovei mokėtiną kainą už suteiktas nuotekų šalinimo paslaugas ir pateikė šį apskaičiavimą patvirtinančias lenteles (el.b., failas 1, l. 66-69), taip pat atsakovei siųstą 2022 m. kovo 21 d. raštą S-129 dėl ginčo gatvių plotų suderinimo (el.b., failas 1, l. 60-62), Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažymą apie hidrometeorologines sąlygas (el.b., failas 1, l. 72). Pirmosios instancijos teismas vertino minėtus duomenis ir pagrįstai pripažino, kad ieškovė įrodė aplinkybes, patvirtinančias paslaugų atsakovei suteikimo faktą ir už jas mokėtinos kainos dydį.

47.       Atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų paneigiančių ieškovės skaičiavimų pagrįstumą. Atsakovė taip pat neįrodė, kad ieškovės skaičiavimai neatitinka GVTNTĮ 32 straipsnio 4 dalies ir Reglamento 8 punkto. Aplinkybė, kad atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su Reglamento 8 punkte nustatyta formulė, teigdama, jog ji nėra pakankamai išsami, apskaičiuojant atsakovės nuotekas, nėra pagrindas nesivadovauti šiuo teisės aktu. Dėl to deklaratyvūs atsakovės teiginiai, susiję su Reglamento taikymo ginčijimo, pripažintini nepagrįstais.

Dėl procesinės bylos baigties

48.       Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pagal CPK 320 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nenustatyta CPK 320 straipsnio pažeidimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

51.       Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje visa asmens sumokėta suma pripažįstama bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginama. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

52.       Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, jai bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliaciniame procese, neatlygintinos. Ieškovė prašo priteisti 1 863,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės. Ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, kurie patvirtina, kad ieškovei buvo suteikta teisinė pagalba teikiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, jos išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl priteistinos iš atsakovės

53.       Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

           netenkinti atsakovės VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ prašymo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį teismą.

           Atmesti atsakovės VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ apeliacinį skundą.

           Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“, juridinio asmens kodas 188710638, ieškovei UAB „Jonavos vandenys, juridinio asmens kodas 256564350, 1 863,40 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt tris eurus 40 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                            Giedrė Čėsnienė

                                                                        Rūta Petkuvienė

                                                                        Andrius Verikas