Civilinė byla Nr. e2A-304-881/2021
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00817-2019-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.7.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Elinta Motors“ apeliacinį skundą ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės ,,Elinta“ pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Go Green Holdings AS ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elinta Motors“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Elinta“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Norvegijoje įsteigta bendrovė Go Green Holdings AS kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Elinta Motors“ 49 052,25 Eur skolą, 1 870,70 Eur palūkanas, 40 Eur išieškojimo išlaidas, 8 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimo išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad bendrovės Go Green Holdings AS įkūrėjas, savininkas ir vadovas A. S. (A. S.) inicijavo ir bendrai sukūrė pažangią prie elektros tinklo jungiamų hibridinių elektrinių transporto priemonių (iPHEV) transmisijos sistemos idėją (angl. Intelligent Plug-in Hybrid Electric Vehicle (iPHEV) drivetrain system). Ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Elinta“ 2014 m. lapkričio 19 d. sudarė Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį pavadinimu „Susitarimo laiškas“ (angl. Letter of Agreement) (toliau – Jungtinės veiklos sutartis). Be kitų šios sutarties tikslas buvo vystyti universalių, prie elektros tinklo jungiamų, hibridinių elektrinių komercinių transporto priemonių sistemą. Pagal šią sutartį visos „iPHEV“ sistemos ar komponentų pardavimo pajamos, išskyrus pridėtinės vertės mokestį, turi būti padalijamos tarp šalių: 85 procentai atitenka trečiajam asmeniui UAB „Elinta“, 15 procentų – ieškovei. 2017 m. rugsėjo 8 d. UAB „Elinta“ generalinis direktorius V. J. ir V. L. įsteigė bendrovę – atsakovę UAB „Elinta Motors“. Ieškovės bendravimas su naujai įsteigta įmone atsakove UAB „Elinta Motors“ tęsėsi ankstesnių susitarimų tarp ieškovės ir UAB „Elinta“ pagrindu. Nors papildoma rašytinė sutartis nebuvo pasirašyta, tačiau šalims bendradarbiaujant, UAB „Elinta Motors“ taip pat prisiėmė įsipareigojimą mokėti (ir mokėjo) ieškovei dalį pardavimo pajamų minėtomis proporcijomis, kaip numatyta susitarime. Kadangi atsakovė įsipareigojimų apmokėti 15 procentų nuo „iPHEV“ sistemos ar komponentų pardavimo pajamų pilnai neįvykdė, ieškovė 2019 m. birželio 28 d. pateikė pretenziją kartu su priedais – ieškovės išrašytomis sąskaitomis. Gavęs šią pretenziją, UAB „Elinta Motors“ vadovas L. J. elektroniniu paštu pažadėjo, kad UAB „Elinta“ pateiks atsakymą į minėtą pretenziją. Kartu UAB „Elinta Motors“ vadovas L. J. keletą kartų pareiškė, kad UAB „Elinta Motors“ yra atskira įmonė ir jokio susitarimo su ieškove neturi. Atsakovės UAB „Elinta Motors“ prievolė apmokėti ieškovei pagrindinę skolą kyla, nes UAB „Elinta Motors“ ieškovės pagalba pardavė Oslo Taxi Buss AS prekes už 327 015 Eur sumą, todėl ieškovė išrašė UAB „Elinta Motors“ sąskaitas 49 052,25 Eur sumai. Aplinkybę, kad UAB „Elinta Motors“ Oslo Taxi Buss AS pardavė prekes ieškovės pagalba įrodo UAB „Elinta Motors“ vadovo L. J. 2018 m. balandžio 20 d. laiškas kartu su priedais – dviem komerciniais pasiūlymais – adresuotas ieškovės vadovui A. S., kuriame nurodė, kad parengė komercinį pasiūlymą ir prie šiame pasiūlyme nurodytų kainų paprašė ieškovę pridėti savo maržą ir tada galutinį pasiūlymą nusiųsti Oslo Taxi Buss AS atstovui.
3. Atsakovė UAB „Elinta Motors“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovė ir ieškovė niekada nebuvo sudariusios jokios žodinės ar rašytinės sutarties, todėl tariama prievolė apmokėti skolą atsakovei nekilo ir negalėjo kilti. Bendradarbiavimo susitarimas tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Elinta“ neturi nieko bendro tariamiems santykiams, susiklosčiusiems tarp ieškovės ir atsakovės. Tokio ar analogiško susitarimo ieškovė su atsakove niekada nebuvo sudariusios. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo UAB „Elinta“ yra savarankiški juridiniai asmenys, todėl vieno iš jų sudarytas rašytinis susitarimas ir iš jo kylančios prievolės negali turėti įtakos kitam savarankiškam juridiniam asmeniui. Ieškovė į bylą pateikė 2018 m. gegužės 8 d. išrašytą sąskaitą Nr. 20132 bei atsakovės atliktą apmokėjimo pavedimą šioje sutartyje nurodytai sumai. Atsižvelgiant į tai, atsakovė paaiškino, iš kur atsirado minėta sąskaita bei kodėl buvo atliktas apmokėjimas už ją. 2016 m. spalio mėnesį ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Elinta“ pradėjo derybas dėl projekto iPHEV 3.1 sistemos pardavimo. Pastaroji buvo pagaminta trečiojo asmens UAB „Elinta“. Taigi šis projektas, kuris buvo pradėtas vykdyti dar 2016 metais, iš pat pradžių buvo vykdomas trečiojo asmens UAB „Elinta“ su ieškove ankstesnio bendradarbiavimo susitarimo su ieškove pagrindu. Tuo metu atsakovė net nebuvo įsteigta. Kartu su ieškiniu pateiktas mokėjimas buvo atliktas už UAB „Elinta“ prievoles. Ieškovei gavus apmokėjimą, projektas ir trečiojo asmens UAB „Elinta“ prievolės, įskaitant ir apmokėjimą, kurį įvykdė atsakovė už trečiąjį asmenį UAB „Elinta“, ieškovės atžvilgiu buvo laikomos pasibaigusiomis. Vienkartinis sąskaitos apmokėjimas už kitą asmenį negali reikšti jo įsipareigojimų perėmimo. Atsakovė pradėjo kurti visiškai naują sistemą > 5.0 t automobiliams. Kuriant naują sistemą, atsakovė pasiūlė ieškovei bendradarbiauti, potencialiai nustatant 15 procentų maržą ieškovės naudai. Atsakovė 2018 m. liepos mėnesį ieškovei siuntė sutartį, kuri turėtų būti pasirašyta abiejų šalių, norint pradėti komercinį bendradarbiavimą, taip pat ieškovei siuntė ir potencialius komercinius pasiūlymus. Tačiau nepaisant tarp šalių vykusių ilgų derybų ir atsakovės raginimų pasirašyti minėtą sutartį, ieškovė nesutiko pasirašyti sutarties. Galutinis ieškovės atsisakymas buvo išreikštas 2018 m. rugsėjo mėnesį. Šalims nesutarus dėl sutarties sąlygų ir prekybos apimties reikalavimų, ieškovei nesutikus su atsakove sudaryti sutarties, o taip pat ieškovei nesiimant aktyvių veiksmų dėl prekybos atsakovės produktu, atsakovė 2018 m. spalio 18 d. sutartį tiesiogiai pasirašė su Oslo Taxi Buss AS už bendrą 327 015 Eur sumą. Ieškovė jokių tolesnių būtinų veiksmų, kiek tai susiję su produktu parduotu Oslo Taxi Buss AS, neatliko, nors pagal sutartį, jei tokia būtų pasirašyta, privalėtų tai daryti. Tai dar kartą patvirtina, kad šalys jokios sutarties nesudarė, ieškovė įsipareigojimų neprisiėmė ir, atitinkamai, ieškovė neįgijo teisės į atlyginimą.
4. Trečiasis asmuo UAB „Elinta“ atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės keliamas reikalavimas atlyginti 49 052,25 Eur skolą, kuri tariamai kilo ir turėtų būti atlyginta pagal bendradarbiavimo susitarimą, sudarytą tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Elinta“, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, kadangi šis bendradarbiavimo susitarimas buvo dvišalis ir galiojo tik tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Elinta“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas, įvertinęs tarp šalių vykusį susirašinėjimą elektroniniais laiškais, o taip pat V. J. (2020 rugpjūčio 17 d. teismo posėdyje) ir L. J. (2020 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdyje) teiktus paaiškinimus, konstatavo, kad šalys bendradarbiavo teikiant pasiūlymą Oslo Taxi Buss AS, planavo atstovų susitikimą ir toks susitikimas įvyko 2018 m. balandžio 19 d., kuriame dalyvavo A. S., V. L., V. J. ir L. J.. Ieškovės atstovo teigimu, šio sutikimo metu buvo pasiektas žodinis susitarimas tarp ieškovės ir atsakovės dėl tarpininkavimo paslaugų. V. J. ir L. J. teigė, kad jokio susitarimo šalys nepasiekė, tačiau teismas, įvertinęs aplinkybių seką, kaip labiausiai tikėtiną situaciją, sprendė, kad šalys sutarė dėl ieškovės tarpininkavimo parduodant atsakovės produktą – variklio galios sistemą Oslo Taxi Buss AS ir už tai gauti atlygį.
7. Teismas nustatė, kad jau kitą dieną po įvykusio susitikimo (t. y. 2018 m. balandžio 20 d.) elektroninis susirašinėjimas tarp L. J. ir A. S. liudija, jog dieną prieš tai buvo pasiektas susitarimas dėl tarpininkavimo paslaugų: atsakovės atstovas nurodo savo kainas, kiek nori gauti už produkto pardavimą ir prašo pridėti savo maržą bei siųsti pasiūlymą R. (kaip nustatyta šalių paaiškinimais bylos nagrinėjimo metu, R. yra Oslo Taxi Buss AS atstovas) (laiško priede pateikiami komerciniai pasiūlymai); patikslina, kad kainos yra be PVM, į kainą neįskaičiuota ieškovės 15 procentų marža; norėdamas įsitikinti, kad viską suprato teisingai, A. S. siunčia savo kainos paskaičiavimus, o L. J. patvirtina kainodaros teisingumą; A. S. prašo siųsti pasiūlymą, pridedant ieškovės 15 procentų priedą prie atsakovės kainos. 2018 m. balandžio 21 d. ieškovės atstovas pats išsiuntė pasiūlymą Oslo Taxi Buss AS, o 2018 m. balandžio 23 d. šį pasiūlymą persiuntė ir atsakovės atstovui. 2018 m. gegužės 8 d. Oslo Taxi Buss AS prašė abiejų šalių peržiūrėti kainas ir, jeigu įmanoma, jas sumažinti. Reaguodamas į tai, 2018 m. gegužės 9 d. L. J. rašė A. S., kad kainą galima sumažinti 3 procentais ir prašė atnaujintą pasiūlymą persiųsti R.. Tą pačią dieną A. S. siuntė L. J. patikslintą Oslo Taxi Buss AS išsiųstą pasiūlymą ir ieškovės 2018 m. gegužės 8 d. sąskaitą Nr. 20132 atsakovei už parduotą pirmąjį bandomąjį autobusą. Teismo vertinimu, šalių atstovų susirašinėjimas trumpųjų pranešimų apsikeitimų programėlėje „Messenger“ taip pat leidžia teigti, kad atsakovė visą komunikaciją su Oslo Taxi Buss AS palaikė per A. S., rengdamas sutartį L. J. jam reikiamų duomenų klausė pas A. S.. Teismo vertinimu, vien pats faktas, kuriuo remiasi atsakovė, kad 2018 m. spalio 18 d. sutartį su Oslo Taxi Buss AS pasirašė UAB „Elinta Motors“, nepaneigia ieškovės tarpininkavimo sudarant šią sutartį. Vėlesnis (2018 m. lapkričio mėn.) šalių atstovų susirašinėjimas taip pat liudija, kad atsakovė neginčijo ir pripažino savo prievolę apmokėti ieškovei už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, tačiau nurodydavo vis kitą šios prievolės nevykdymo priežastį. Iš to meto susirašinėjimo nėra jokių duomenų apie tai, kad šalys susitarė ne tik dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo atsakovei parduodant savo produktą, bet ir dėl priešpardaviminio aptarnavimo, mašinų garantinio aptarnavimo bei kita, kaip aiškina atsakovės atstovai bylos nagrinėjimo metu.
8. Apibendrindamas byloje pateiktą šalių susirašinėjimą, teismas padarė išvadą, kad atsakovė tarpininkaujant ieškovei pardavė Oslo Taxi Buss AS prekes. Parduotų prekių suma yra 327 015 Eur. Ieškovė išrašė atsakovei dvi sąskaitas bendrai 49 052,25 Eur sumai (2019 m. balandžio 3 d. sąskaita Nr. 20137 (15 procentų nuo 145 340 Eur) 21 801 Eur sumai ir 2019 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. 20138 (15 procentų nuo 181 675,00 Eur) 27 251,25 Eur, į kurias įtraukta ir ieškovės atsakovei 2018 m. lapkričio 7 d. išrašyta sąskaita Nr. 20133 14 716 Eur sumai nuo jos gautos 30 procentų sumos iš Oslo Taxi Buss AS. Nors L. J. 2018 m. vasario 8 d. elektroniniame laiške teikė pasiūlymą dėl skirtingo dydžio maržos nustatymo, tačiau kiti bylos duomenys teismui neteikė pagrindo išvadai, kad tarp šalių buvo sulygta dėl kitokios nei 15 procentų maržos nustatymo. Be to, už įmontuotą įrangą į pirmą bandomąjį autobusą parduotą Oslo Taxi Buss AS, už suteiktą paslaugą ieškovė atsakovei 2018 m. gegužės 8 d. išrašė sąskaitą Nr. 20132 5 167,50 Eur sumai ir atsakovė ją pilnai apmokėjo 2018 m. liepos 16 d. Tai teismui leido daryti išvadą, kad šalys buvo sutarusios dėl 15 procentų kainos nuo pardavimo sumos ir nebuvo susitarusios plačiau negu ieškovės tarpininkavimo parduodant produktą. Kitą vertus, teismo vertinimu, tai paneigia L. J. paaiškinimus byloje, kad susirašinėjimas 2018 m. lapkričio 12–19 d. tarp šalių vyko dėl atsiskaitymo už parduotą įmontuotą įrangą į pirmąjį bandomąjį autobusą Oslo Taxi Buss AS, o susirašinėjime vartojamas trumpinys „OTB“ iš esmės atitinka Oslo Taxi Buss AS trumpinį, ir leidžia teigti, kad nebuvo kalbama ir apie trečiojo asmens UAB „Elinta“ skolą, nes ši savo produktus pardavė kitai bendrovei, bet ne Oslo Taxi Buss AS.
9. Teismas sprendė, kad yra pakankamas pagrindas teigti, jog ieškovė tinkamai įvykdė įsipareigojimus dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo ieškovei parduodant savo produktą ir laikė tai pakankamu pagrindu reikalavimui dėl skolos priteisimo tenkinti, nes atsakovė savo prievolės ieškovei apmokėti už šias paslaugas neįvykdė, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė 49 052,25 Eur skolą, 1 870,70 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. lapkričio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40 Eur išieškojimo (atsakovei, nevykdant įsipareigojimų, siųstus raginimus padengti įsiskolinimą, į kuriuos atsakovė nereagavo) išlaidas.
III. Apeliacinio skundo, pareiškimo dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB ,,Elinta Motors“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismo sprendimas priimtas netinkamai atlikus įrodymų vertinimą bei netinkamai pritaikius teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą. Faktiniame ieškinio pagrinde nėra nurodoma apie žodinę tarpininkavimo paslaugų sutartį, o toks teiginys atsirado tik 2020 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu. Teismas net negalėjo vertinti tokių faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodomos ieškinyje. Sprendimu buvo išeita už ieškinio ribų.
10.2. Nebuvo jokio susitarimo tarp šalių ir galutinės valios dėl susitarimo sąlygų. Tai patvirtina aplinkybės, jog šalys nepasirašė sutarties, šalys derėjosi, tačiau nesuderino sąlygų, o paslaugų sutartis yra konsensualinė, derybos vyko ilgai. Ieškovei susitarimas buvo siunčiamas 2020 m. liepos mėnesį, pasikeitus atsakovės vadovui, todėl akivaizdu, kad balandžio mėnesį nebuvo pasiektas bendras susitarimas. Byloje esantis susirašinėjimas patvirtina šalių siekį bendradarbiauti, tačiau akivaizdu, jog susitarimas nebuvo pasiektas. Teismas vadovavosi tik susirašinėjimu, tačiau neįvertino aplinkybės, kad susirašinėjimas vyko dėl kelių skirtingų projektų.
10.3. Net jei sutartis ir būtų sudaryta, laikytina, jog ji netinkamai įvykdyta, nes ieškovė nesuteikė visų paslaugų, susijusių su produkto pardavimu Oslo Taxi Buss AS (įforminimo ir garantinio aptarnavimo). Teismas nepagrįstai sprendė, jog buvo tartasi tik dėl tarpininkavimo paslaugų. Tai patvirtina susirašinėjimai bei ieškovei siūlytas sutarties projektas.
10.4. Nėra aišku, kuo vadovaujantis, teismas sprendė, kad šalys susitarė dėl 15 procentų dydžio maržos nuo įvykdytos sutarties bendros kainos. Siųstame sutarties projekte buvo nurodomos paslaugų apmokėjimo kainos, atsižvelgiant į projekto vertę. Pagal tokias sąlygas ieškovė galėtų pretenduoti tik į 26 161,20 Eur atlygį.
10.5. Teismas nepagrįstai priteisė 1 870,70 Eur palūkanas, apskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą (toliau – Mokėjimų įstatymas), nes atsakovė niekada nebuvo sudariusi susitarimo su ieškove, todėl jai ir nekilo pareiga mokėti. Be to, net ir pripažinus, kad susitarimas buvo, jis nelaikomas komerciniu, nes pagal jį susitarta dėl bendradarbiavimo, o ne dėl tarpusavio prekių pardavimo, paslaugų teikimo, atliekamų darbų mokėjimo. Procesinės palūkanos bei kompensacija skolos išieškojimo išlaidoms taip pat negali būti skaičiuojamos minėto Mokėjimų įstatymo pagrindu.
10.6. Skirstant bylinėjimosi išlaidas reikėtų atsižvelgti, jog dauguma išlaidų susidarė dėl vertimų, kurie buvo reikalingi dėl trečiojo asmens Oslo Taxi Buss AS dalyvavimo byloje (į bylą įtrauktas ieškovės iniciatyva ir vėliau teismo nutartimi pašalintas).
2. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo trečiasis asmuo UAB ,,Elinta“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškimas grindžiamas argumentais, kurie išdėstyti atsakovės apeliaciniame skunde.
3. Ieškovė Go Green Holdings AS atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
12.1. Iš byloje esančių susitarimų matyti, kad tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas, taip pat nustatyta 15 procentų marža nuo sandorio sumos ieškovui už paslaugas atlyginti. Atsakovė pripažino skolą, tačiau vengė ją apmokėti.
12.2. Atsakovė apeliaciniame skunde be pagrindo menkina susirašinėjimą tarp ieškovės ir atsakovės, kaip savarankišką įrodymą. Šis įrodymas patvirtina, kad 2018 m. lapkričio mėnesį atsakovė pripažino savo prievolę ir skolą ieškovei. Tuo metu buvo kalbama apie 30 procentų mokėtinos sumos, nes 2018 m. lapkričio mėnesį atsakovė buvo gavusi 30 procentų avansinį mokėjimą iš Oslo Taxi Buss AS.
12.3. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė ieškovės prašė pasirašyti atsakovės parengtą rašytinę sutartį. Visos ginčo šalys sutinka, kad ieškovė atsisakė pasirašyti ieškovės pasiūlytą rašytinę pardavimų sutartį. Tai, kad atsakovė siūlė vietoje galiojančios žodinės sutarties sudaryti rašytinę sutartį atsakovės siūlomomis sąlygomis nepaneigia fakto, jog žodinė sutartis tarp šalių buvo sudaryta. Nepaisant ieškovės atsisakymo pasirašyti sutartį ginčo šalių santykiai dėl produkto pardavimo bendrovei Oslo Taxi Buss AS nenutrūko, atsakovė su Oslo Taxi Buss AS sudarė 2018 m. spalio 18 d. sutartį, o šalys ilgą laiką po šios sutarties sudarymo susirašinėjo dėl 15 procentų apmokėjimo ieškovei. Ieškovė įrodė esmines tarp šalių sudarytos tarpininkavimo sutarties sąlygas. Apeliantė aiškiai nenurodo, kurią sutarties sąlygą ginčija. Teismas, remdamasis tikėtinumo taisykle, pagrįstai sprendimu priteisė pinigines sumas už ieškovės atsakovei teiktas tarpininkavimo paslaugas.
12.4. Byloje nėra nei vieno laiško, nei vienos žinutės, kurioje atsakovė nurodytų, kad ieškovė neįvykdė savo įsipareigojimų, kad ieškovė neatliko kokio nors sutarto darbo. Atsakovė nuolat žadėjo sumokėti 15 procentų atlyginimą, tačiau teisinosi, kad neturi piniginių lėšų ir prašė sudaryti papildomą rašytinį susitarimą.
12.5. Atsakovės į bylą teikti dokumentai, jog buvo sudariusi sutartį su IVECO dėl aptarnavimo, neturi jokios reikšmės. Be to, tokias paslaugas gali teikti tik specialios paskirties subjektai, o ne ieškovė – vieno darbuotojo bendrovė.
12.6. Ieškinyje buvo nurodytas žodinių sandorių reglamentavimas. Atsakovė aiškiai suprato ieškinio pagrindą ir atsiliepime į ieškinį įrodinėjo, kad ieškovė ir atsakovė susitarimo nebuvo sudariusi. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad teismas neturėjo tirti žodinės sutarties sudarymo aplinkybių.
12.7. Apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, kad po 2020 m. birželio 17 d. teismo posėdžio atsakovei buvo apribota galimybė pateikti įrodymą, kurį prideda prie apeliacinio skundo. Atsakovė iki tol naudojosi galimybe teikti įrodymus. Be to, apeliantės pridedamas naujas įrodymas nepatvirtina apeliantės nurodomų argumentų.
12.8. Bylos medžiaga patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę komerciniai santykiai, todėl ieškovės ir atsakovės sutartiniams santykiams taikytinas Mokėjimų įstatymas, kurio pagrindu priteistos 1 870 Eur palūkanos, procesinės palūkanos ir skolos išieškojimo išlaidos.
12.9. Nei ieškovė, nei atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė išlaidų už dokumentų vertimus. Byloje nėra jokių vertėjų šalims išrašytų sąskaitų, ar mokėjimų pagal šias sąskaitas, todėl vertimo kaštai negali būti priteisiami.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
13. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – 2018 m. liepos 19 d. susirašinėjimą, vykusį tarp šalių elektroniniu paštu. Apeliantė nurodo, kad būtinybė pateikti naują įrodymą iškilo tik gavus skundžiamą teismo sprendimą, nes tik baigiant nagrinėti bylą ieškovė pateikė poziciją dėl žodinio susitarimo.
14. Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008).
15. Iš bylos nagrinėjimo dalyko matyti, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiama, ar tarp šalių buvo sudarytas susitarimas dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo. Teikiamu nauju įrodymu apeliantė iš esmės siekia paneigti aplinkybes dėl susitarimo sudarymo. Kaip matyti, pridedamas susirašinėjimas yra 2018 m. liepos 19 d. Nors byloje buvo teikiami šalių susirašinėjimai, apeliantė minėto elektroninio laiško, kuris egzistavo dar iki bylos nagrinėjimo pradžios, pirmosios instancijos teismui neteikė. Taigi, laikytina, jog apeliantė 2018 m. liepos 19 d. susirašinėjimą galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau to nepadarė. Apeliantės nurodyti motyvai, jog būtinybė pateikti susirašinėjimą atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo yra nepagrįsti, nes argumentu, jog tarp šalių nebuvo susitarimo (įskaitant ir žodinį susitarimą), apeliantė rėmėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsikirsdama į ieškovės pareikštą ieškinį.
16. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus bei vadovaujantis CPK 314 straipsniu, teisėjų kolegija atsisako priimti apeliantės naujai pateiktą įrodymą, jo nevertina ir dėl jo nepasisako.
Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės
17. Byloje nustatyta, kad ieškovė Norvegijoje įsteigta bendrovė Go Green Holding AS ir trečiasis asmuo UAB „Elinta“ 2014 m. lapkričio 19 d. sudarė Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį pavadinimu „Susitarimo laiškas“ (angl. Letter of Agreement) (toliau – Susitarimas). Kauno apylinkės teismas 2020 m. liepos 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-881-950/2020, Susitarimą kvalifikavo kaip jungtinės veiklos sutartį. Susitarimo tikslas – vystyti universalių, prie elektros tinklo jungiamų, hibridinių elektrinių komercinių transporto priemonių sistemą. Taip pat ginčo šalys susitarė, kad visos „iPHEV“ sistemos ar komponentų pardavimo bendrosios pajamos, išskyrus PVM ir, jei taikomi, mokesčius, turi būti padalijamos tarp šalių – 85 procentų atitenka UAB „Elinta“ ir 15 procentų atitenka Go Green Holdings AS (Susitarimo 3 punktas). 2019 m. gegužės 5 d. trečiasis asmuo informavo ieškovę apie Susitarimo nutraukimą.
18. Atsakovė UAB „Elinta Motors“ buvo įsteigta 2017 m. rugsėjo 8 d.; jos steigėjai V. L. bei V. J. (UAB „Elinta“ generalinis direktorius nuo 1991 m. kovo 8 d.), kuris nuo 2017 m. rugsėjo 8 d. iki 2018 m. liepos 16 d. buvo ir UAB „Elinta Motors“ direktorius, o nuo 2018 m. liepos 16 d. atsakovės direktorius yra L. J..
19. Byloje pateikiami elektroniniai susirašinėjimai, vykę 2018 m. sausio – gruodžio mėnesį, patvirtinantys komunikaciją tarp ieškovės, atsakovės atstovų bei Oslo Taxi Buss AS atstovo R. S.. Elektroniniais laiškais buvo sprendžiami klausimai dėl kainų nustatymo, autobusų testavimo, susitikimų. 2018 m. balandžio 19 d. įvyko susitikimas, kuriame dalyvavo A. S., V. L., V. J. ir L. J.. 2018 m. balandžio 20 d. vyko elektroninis susirašinėjimas tarp L. J. ir A. S.: atsakovės atstovas ieškovės atstovui A. S. nurodė savo kainas, kiek nori gauti už produkto pardavimą ir prašė pridėti savo maržą bei siųsti pasiūlymą R.(Oslo Taxi Buss AS atstovas); kitu laišku atsakovės atstovas patikslino, kad kainos yra be PVM, į kainą neįskaičiuota ieškovės 15 procentų marža; A. S. išsiuntė savo kainos paskaičiavimus, o L. J. patvirtino kainodaros teisingumą. 2018 m. balandžio 21 d. ieškovės atstovas pats išsiuntė pasiūlymą Oslo Taxi Buss AS, o 2018 m. balandžio 23 d. šį pasiūlymą persiuntė ir atsakovės atstovui. 2018 m. gegužės 8 d. Oslo Taxi Buss AS paprašė abiejų šalių peržiūrėti kainas ir, jeigu įmanoma, jas sumažinti. Reaguodamas į tai, 2018 m. gegužės 9 d. L. J. elektroniniu laišku nurodė A. S., kad kainą galima sumažinti 3 procentais ir paprašė atnaujintą pasiūlymą persiųsti R.. Tą pačią dieną A. S. išsiuntė L. J. patikslintą Oslo Taxi Buss AS išsiųstą pasiūlymą ir ieškovės 2018 m. gegužės 8 d. sąskaitą Nr. 20132 atsakovei už parduotą pirmąjį bandomąjį autobusą. 2018 m. gegužės 8 d. PVM sąskaita faktūra išrašyta 5 167,50 Eur sumai, kurioje nurodoma, kad suma (15 proc.) skaičiuojama nuo klientui Oslo Taxi Buss AS pateiktos 34 450 Eur sąskaitos. 2018 m. liepos 16 d. atsakovė šią sąskaitą apmokėjo.
20. 2018 m. liepos 23 d. atsakovė teikė susitarimo su ieškove projektą dėl tarpininkavimo paslaugų, tačiau jis pasirašytas nebuvo.
21. 2018 m. spalio 18 d. atsakovės ir Oslo Taxi Buss pasirašė 9 vienetų PHEV-120 pavaros sistemos su instaliavimu pardavimo sutartį. Sutarties kaina – 327 015 Eur be PVM. 2019 m. kovo 26 d. atsakovė išrašė sąskaitą pirkėjui Oslo Taxi Buss AS 219 826,75 Eur sumai. 2019 m. kovo 28 d. atsakovė išrašė sąskaitą pirkėjui Oslo Taxi Buss AS 175 861,40 Eur sumai.
22. Ieškovė pateikė atsakovei 2019 m. balandžio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą 21 801 Eur sumai, kurioje nurodoma, kad suma (15 proc.) skaičiuojama nuo klientui Oslo Taxi Buss AS pateiktos 145 340 Eur sąskaitos. Ieškovė pateikė atsakovei 2019 m. balandžio 3 d. PVM sąskaitą faktūrą 27 251,25 Eur sumai, kurioje nurodoma, kad suma (15 proc.) skaičiuojama nuo klientui Oslo Taxi Buss AS pateiktos 181 675 Eur sąskaitos. 2019 m. birželio 18 d. ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitą faktūrą 458,10 Eur sumai už mokėjimų vėlavimą. 2019 m. birželio 18 d. ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitą faktūrą 255,02 Eur sumai už mokėjimų vėlavimą. Atsakovė nė vienos iš pirmiau nurodytų sąskaitų neapmokėjo.
23. 2019 m. birželio 28 d. ieškovė atsakovei ir trečiajam asmeniui UAB „Elinta“ pateikė pretenziją dėl prievolių nevykdymo, ragindama sumokėti 49 052,25 Eur skolą. Tą pačią dieną atsakovės atstovas L. J. elektroniniame laiške ieškovės atstovui nurodė, kad Susitarimas galioja tik su UAB „Elinta“, todėl reikalavo perrašyti pretenziją. Ieškovės atstovas nurodė, kad skolingos yra abi įmonės. 2019 m. liepos 8 d. trečiasis asmuo ieškovei pateikė atsakymą į pretenziją ir nurodė, jog atsiskaitys su ieškove tik pagal 2017 m. rugpjūčio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą – 10 000 Eur, kitų sąskaitų nepripažino ir laikė, jog Susitarimas nutrauktas 2019 m. gegužės 2 d.
Dėl ieškinio ribų
24. Apeliantė teigia, kad skundžiamu sprendimu buvo išeita už ieškinio ribų. Jos teigimu, faktiniame ieškinio pagrinde nėra nurodoma apie žodinę tarpininkavimo paslaugų sutartį, o toks teiginys atsirado tik 2020 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu, todėl teismas net negalėjo vertinti tokių faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodomos ieškinyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei pareiškimo dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo argumentus ir vadovaudamasi nagrinėjamam ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su apeliantės skunde dėstoma pozicija.
25. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Ieškinyje yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių turinį ir apimtį lemia ginčo pobūdis. Ieškovo reikalavimas turi būti grindžiamas faktais, patvirtinančiais asmens turimą teisę ar interesą, taip pat faktais, patvirtinančiais asmens teisės ar intereso pažeidimą arba ginčijimą. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes.
26. Tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
27. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014).
28. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011).
29. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti skolą iš apeliantės už tarpininkavimo paslaugų suteikimą. Ieškinyje nurodydama reikalavimo pagrindą sudarančias aplinkybes, ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog ji su apeliante buvo susitarusi dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo bei jas suteikė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kad nustatytų, ar egzistuoja skolos priteisimo teisinis pagrindas. Pirmosios instancijos teismas įvertino šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, kuriais remdamasis ir padarė išvadą, jog šalis siejo žodinis susitarimas dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas nėra ieškinio ribų peržengimas, jeigu santykius teismas kvalifikuoja įvertinęs visas šalių nurodytas faktines aplinkybes, o ne tik remdamasis tuo, kaip santykį įvardija šalys. Šiuo atveju, nors ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Elinta“ 2014 m. lapkričio 19 d. sudarė Jungtinės veiklos sutartį, kurios vykdymą ieškovė siejo su apeliante, tačiau teismas, atsižvelgdamas į šalių pateiktus įrodymus ir paaiškinimus teismo posėdžių metu, santykius kvalifikavo pagal jų esmę ir visas šalių įvardintas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus ir tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas.
Dėl žodinio susitarimo sudarymo
30. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai atlikus įrodymų vertinimą bei netinkamai pritaikius teisės normas, reglamentuojančias sutarčių sudarymą. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju nebuvo jokio susitarimo tarp šalių ir galutinės valios dėl susitarimo sąlygų.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).
32. Nagrinėjamos bylos atveju matyti tai, jog dauguma šalių nurodomų aplinkybių yra pagrįstos šalių paaiškinimais, t. y. asmeninėmis elektroninių susirašinėjimų interpretacijomis. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, jog vienos ar kitos teismo išvados yra nepagrįstos įrodymais, o tam tikri įrodymai liko neįvertinti. Apeliantė nurodo, kad byloje esantys elektroniniai susirašinėjimai patvirtina, jog šalys derėjosi dėl susitarimo sąlygų, tačiau susitarimas nebuvo pasiektas. Vertinant teismo atliktą įrodymų tyrimą dėl šalių susitarimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys vis dėlto 2018 m. balandžio 19 d. sudarė žodinį susitarimą dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo. Visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, kad šalys bendradarbiavo teikiant pasiūlymą Oslo Taxi Buss AS (CPK 178, 185 straipsniai). Byloje pateikti šalių susirašinėjimai, vykę 2018–2019 metais. Kaip matyti iš šių susirašinėjimų, atsakovei teikiant pasiūlymą Oslo Taxi Buss AS, derybose nuolat dalyvavo ir ieškovės atstovas A. S.. Pirmiausia, iš elektroninių susirašinėjimų (2018 m. balandžio 5 d. V. L. elektroninis laiškas A. S., 2018 m. balandžio 13 d. A. S. elektroninis laiškas V. L.) matyti, kad ieškovės atstovas buvo atvykęs į Lietuvą būtent dėl autobusų testavimo, kuris buvo reikalingas Oslo Taxi Buss AS, 2018 m. balandžio 19 d. ieškovės atstovas dalyvavo susitikime su atsakovės atstovais. 2018 m. balandžio 20 d. atsakovės atstovas L. J. elektroniniu laišku ieškovės atstovui A. S. išsiuntė komercinį pasiūlymą, nurodydamas kainas, taip pat nurodydamas ieškovei pridėti savo maržą ir siųsti R. (R.), kuris, remiantis bylos duomenimis, yra Oslo Taxi Buss AS atstovas. Vėliau atsakovės atstovas patikslino, kad į nurodytą pasiūlymą neįeina PVM ir ieškovės 15 procentų marža. 2018 m. gegužės 9 d. ieškovės atstovas atsakovės atstovui elektroniniu laišku nurodė sumažinti kainas 3 procentais, reaguodamas į pirkėjo elektroninį laišką. 2018 m. gegužės 9 d. atsakovės atstovas išsiuntė ieškovės komercinį pasiūlymą su koreguotomis kainomis. Tą pačią dieną A. S. išsiuntė 2018 m. gegužės 8 d. sąskaitą Nr. 20132 atsakovei už parduotą pirmąjį bandomąjį autobusą (sąskaitoje nurodoma, kad suma (15 proc.) skaičiuojama nuo klientui Oslo Taxi Buss AS pateiktos 34 450 Eur sąskaitos), kurią 2018 m. liepos 16 d. atsakovė apmokėjo. Dar iki pirmojo autobuso pardavimo Oslo Taxi Buss AS matyti, jog derybose (elektroniniuose susirašinėjimuose) įvairiais klausimas su Oslo Taxi Buss AS dalyvavo tiek atsakovės, tiek ieškovės atstovai, atsakovė domėjosi ieškovės apie vykstantį konkursą. Vėliau, 2018 m. spalio 12 d., prieš sudarant sutartį su Oslo Taxi Buss AS, L. J. SMS žinute kreipėsi į ieškovės atstovą, nurodydamas, kad rengdamas sutartį neranda kainų, už kiek ieškovas siūlė parduoti prekes bendrovei Oslo Taxi Buss AS. 2018 m. spalio 15 d. ieškovė gavo atsakovės laišką, kuriame nurodyta, kad yra parengtas susitarimo dėl 9 vienetų pardavimo projektas ir prašė ieškovės atstovo patikrinti projektą. 2018 m. lapkričio 6 d. L. J. rašė, kad negali pasiekti Oslo Taxi Buss AS atstovo R., ir nurodė, jog apmokėti ieškovei galės tik gavęs paskolą iš banko. Visa komunikacija, vykusi tarp šalių, aiškiai patvirtina, jog šalys bendradarbiavo teikiant pasiūlymą Oslo Taxi Buss AS. Taip pat, kaip matyti iš 2018 m. lapkričio mėnesį vykusių susirašinėjimų tarp šalių, atsakovė, vengdama apmokėti ieškovės teikiamas sąskaitas, iš pradžių nurodė skirtingas negalėjimo apmokėti priežastis (trūksta finansavimo, negautas pilnas mokėjimas iš Oslo Taxi Buss AS ir pan.), tačiau neneigė fakto, kad atsakovė apskritai neturi prievolės už ieškovės paslaugas sumokėti, o tik vėliau pakeitė poziciją, tvirtindama, jog tarp šalių rašytinio susitarimo nėra, todėl atsakovė nėra skolinga ieškovei.
33. Apeliantė skunde akcentuoja, kad iš 2018 m. vasario 8 d. susirašinėjimo matyti, jog atsakovė tik siūlo bendradarbiavimo sąlygas, o 2018 m. liepos mėnesį ieškovei buvo siųstas susitarimo projektas, kurį ieškovė atsisakė pasirašyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys neleidžia daryti priešingos išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas. Nurodytas įrodymas pagrindžia faktą, kad šalys derėjosi dėl bendradarbiavimo, o visuma pirmiau minėtų įrodymų, pagrindžiančių ieškovės atstovo dalyvavimą derybose su Oslo Taxi Buss AS bei atsakovės įvykdytas apmokėjimas už pirmojo autobuso pardavimą, leidžia teigti, jog susitarimas dėl bendradarbiavimo buvo pasiektas. Priešingu atveju, jei susitarimo nebuvo, kaip tvirtina apeliantė, kyla klausimas, kodėl apskritai visame derybų procese su Oslo Taxi Buss AS dalyvavo ieškovė, kodėl atsakovė apmokėjo 2018 m. gegužės 8 d. sąskaitą Nr. 20132. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių galimai buvo kilęs nesutarimas dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo kainos (maržos dydžio), tačiau tokios aplinkybės nepaneigia fakto dėl susitarimo bendradarbiauti tarpininkaujant ir šių paslaugų suteikimo.
34. Apeliantė nurodo, kad sutartį su Oslo Taxi Buss AS ji pasirašė tiesiogiai, t. y. ieškovei netarpininkaujant. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors 2018 m. spalio 28 d. atsakovės sutartis su Oslo Taxi Buss AS pasirašyta tik tarp šių dviejų šalių (kas šiuo atveju atitinka įprastą praktiką, nes pirkimo sandoris vyksta tik tarp pirkėjo ir pardavėjo), tačiau atsakovės atstovo kreipimasis į ieškovę dėl kainų patikslinimo, sutarties projekto tikrinimo, patvirtina, jog ieškovė pardavimo procese taip pat dalyvavo. Taip pat, kaip patvirtina pirmiau minėtas vėlesnis (2018 m. lapkričio mėnesio) šalių atstovų susirašinėjimas, atsakovė neginčijo ir pripažino savo prievolę apmokėti ieškovei už suteiktas tarpininkavimo paslaugas, tačiau nurodydavo vis kitą šios prievolės nevykdymo priežastį.
35. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas šalių elektroninius susirašinėjimus, vadovavosi tik jų epizodais, kurie net nesusiję su ginčo klausimu, o yra susiję su kitais papildomais projektais, vykusiais tarp šalių. Pažymėtina, kad apeliantė tik deklaratyviai nurodo, jog šalis siejo ir kiti projektai. Apeliantė teigia, jog elektroniniuose susirašinėjimuose reikalaujama sumokėti už paslaugas, dėl kurių sąskaitos buvo išrašytos tik 2019 metais. Kaip matyti iš susirašinėjimų, 2018 m. lapkričio 7 d. ieškovė atsakovei parašė elektroninį laišką ir prie laiško pridėjo ieškovės 2018 m. lapkričio 7 d. sąskaitą Nr. 20133 atsakovei. Sąskaitoje nurodyta mokėtina suma 15 procentų nuo atsakovės jau gauto mokėjimo iš Oslo Taxi Buss AS. Kadangi atsakovė iš Oslo Taxi Buss AS gavo 30 procentų sutartos sumos, o tai sudarė 98 105 Eur, šioje sąskaitoje ieškovė nurodė sumokėti 14 716 Eur, tai sudaro 15 procentų nuo atsakovo 2018 m. lapkričio 7 d. jau gautų lėšų. Kadangi sąskaita nebuvo apmokėta, 2019 metais ieškovė išrašė sąskaitą, kuri apėmė visą paslaugų kainą, t. y. nuo 100 procentų Oslo Taxi Buss AS atsakovei sumokėtos sumos. Ieškovė pateikė atsakovei 2018 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitą faktūrą 5 167,50 Eur sumai, kurioje nurodoma, kad suma (15 proc.) skaičiuojama nuo klientui Oslo Taxi Buss AS pateiktos 34 450 Eur sąskaitos. 2018 m. liepos 5 d. ieškovei pasiteiravus dėl sąskaitos apmokėjimo, atsakovė nurodė, jog valstybinės šventės, susisieks pirmadienį. 2018 m. liepos 13 d. atsakovė elektroniniu laišku paprašė sąskaitą perrašyti „šiam mėnesiui“, o 2018 m. liepos 16 d. atsakovė ieškovei sumokėjo 5 167,50 Eur, tai atitinka 2018 m. gegužės 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą (už ieškovės paslaugas parduodant pirmąjį autobusą). Taigi, įvertinus apeliantės argumentus, darytina išvada, kad šiuo atveju būtent apeliantė selektyviai parenka susirašinėjimų epizodus, juos subjektyviai interpretuoja, nurodydama, jog ieškovė neva reikalavo apmokėti sąskaitas, susijusias su kitais tarp šalių vykdytais projektais.
36. Taip pat apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių buvo tartasi tik dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo. Apeliantė teigia, kad net, jei sutartis ir būtų sudaryta, laikytina, jog ji netinkamai įvykdyta, nes ieškovė neatliko visų paslaugų, susijusių su produkto pardavimu Oslo Taxi Buss AS (įforminimo ir garantinio aptarnavimo). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šalys susitarė ne tik dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo atsakovei parduodant savo produktą, bet ir dėl priešpardaviminio aptarnavimo, mašinų garantinio aptarnavimo. To nepatvirtina ir apeliantės akcentuojamas 2018 m. liepos 21 d. atsakovei siųstas susitarimo projektas, nes jame nėra net užsimenama apie garantinio aptarnavimo paslaugų teikimą.
37. Be kita ko, apeliaciniu skundu nesutinkama su teismo išvada dėl skolos dydžio. Apeliantei nėra aišku, kuo remiantis, teismas nustatė 15 procentų maržą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo motyvus ir bylos medžiagą, su tokiu apeliantės argumentu sutikti negali. Iš pirmosios instancijos teismo motyvų yra akivaizdu, kad maržos dydis buvo nustatytas, atsižvelgiant į tai, jog už įmontuotą įrangą į pirmą bandomąjį autobusą parduotą Oslo Taxi Buss AS, už suteiktą paslaugą ieškovė atsakovei 2018 m. gegužės 8 d. išrašė sąskaitą Nr. 20132 5 167,50 Eur sumai ir atsakovė ją pilnai apmokėjo 2018 m. liepos 16 d. Tai leidžia teigti, kad šalys buvo sutarusios dėl 15 procentų kainos nuo pardavimo sumos ir nebuvo susitarusios plačiau nei ieškovės tarpininkavimas parduodant produktą. Dar daugiau, kaip jau buvo minėta, 2018 m. balandžio 20 d. atsakovės atstovas L. J. elektroniniu laišku ieškovės atstovui A. S. išsiuntė komercinį pasiūlymą, nurodydamas kainas, taip pat nurodydamas ieškovei pridėti savo maržą ir siųsti R.. Vėliau atsakovės atstovas patikslino, kad į nurodytą pasiūlymą neįeina PVM ir ieškovės 15 procentų marža. 2018 m. gegužės 9 d. ieškovės atstovas atsakovės atstovui elektroniniu laišku nurodė sumažinti kainas 3 procentais, reaguodamas į pirkėjo elektroninį laišką. 2018 m. gegužės 9 d. atsakovės atstovas išsiuntė ieškovės komercinį pasiūlymą su koreguotomis kainomis elektroniniu paštu Oslo Taxi Buss AS. 2018 m. spalio 18 d. atsakovės ir Oslo Taxi Buss pasirašė 9 vienetų PHEV-120 pavaros sistemos su instaliavimu pardavimo sutartį. Šioje sutartyje aiškiai nurodoma, kad sutartis sudaroma pagal pasiūlymą Nr. 0016-2018, t. y. tą patį pasiūlymą, kurį ieškovės atstovas išsiuntė Oslo Taxi Buss AS. Taigi, dar 2018 m. balandžio mėnesį atsakovė nurodė, kad ieškovės kainai koreguoti pridedama 15 procentų marža, tokia kaina buvo įtvirtinta 2018 m. spalio 18 d. sutartyje su pirkėju, tačiau vėliau, dėl tik jai žinomų priežasčių nusprendė, kad sutartas dydis yra per didelis, o bylą nagrinėjant teisme – apskritai jau nebepriklauso.
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo bei pareiškimo dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad šalys sudarė žodinę sutartį dėl tarpininkavimo paslaugų suteikimo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė bei trečiasis asmuo, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio vertinimo, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė ir trečiasis asmuo iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jų paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės ir trečiojo asmens nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
Dėl palūkanų ir kompensacijos bylinėjimosi išlaidoms priteisimo
39. Be priteistos skolos, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Mokėjimų įstatymu, ieškovei iš apeliantės priteisė 1 870,70 Eur palūkanas, 8 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. lapkričio 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 40 Eur sumą išieškojimo (atsakovei, nevykdant įsipareigojimų, siųstus raginimus padengti įsiskolinimą, į kuriuos atsakovė nereagavo) išlaidų.
40. Pagal Mokėjimų įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Mokėjimų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatytos išimtys, kurioms įstatymas netaikomas. Kadangi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių susiklostė teisiniai paslaugų santykiai, o abi šalys yra ūkinę veiklą vykdantys juridiniai asmenys, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog teismas nepagrįstai vadovavosi Mokėjimų įstatymu.
41. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės buvo priteistos palūkanos ir kompensacija išieškojimo išlaidoms pagal Mokėjimų įstatymą, yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant materialinės ir proceso teisės normų, todėl paliekama nepakeista.
Dėl bylos procesinės baigties
42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė proceso bei materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
43. Teisėjų kolegijai atmetus atsakovės apeliacinį skundą bei trečiojo asmens prisidėjimą prie apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Šioje byloje bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pasižymi tam tikrais procesiniais ypatumais dėl byloje pateikto trečiojo asmens prisidėjimo prie atsakovės pateikto apeliacinio skundo. CPK 309 straipsnyje įtvirtintas prisidėjimas prie apeliacinio skundo reiškia byloje dalyvaujančio asmens pritarimą apeliaciniame skunde reiškiamiems apelianto reikalavimams, kad prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas yra tiesiogiai priklausomas nuo apeliacinio skundo, prie kurio prisidedama, ir kad prisidėjimas prie apeliacinio skundo nesukelia savarankiškų teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-521/2010). Atsižvelgdama į CPK 93 straipsnio 1, 5 dalyse nustatytą teisinį reglamentavimą, CPK 309 straipsnyje įtvirtinto prisidėjimo prie apeliacinio skundo instituto ypatumus ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje dalyvaujančių asmenų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tik iš apeliantės, kurios apeliacinis skundas netenkinamas, nepriteisiant šių išlaidų iš prie apeliacinio skundo prisidėjusio trečiojo asmens.
44. Ieškovė pateikė teismui įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios susidarė už advokato teisinę pagalbą, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patirtos 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių (Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 8.11 punktas), ieškovei iš apeliantės priteisiama 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias ieškovė patyrė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei Go Green Holdings AS, juridinio asmens kodas 991 330 682, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elinta Motors“, juridinio asmens kodas 304638131, 1 700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marius Bajoras
Vilija Mikuckienė
Aldona Tilindienė