Civilinė byla Nr. e2A-2013-936/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05715-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.9.2.2; 1.3.2.5.7; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės, Dalios Trumpulienės ir Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus viešasis transportas“ dėl darbo ginčo išnagrinėjimo teisme.

Apeliacinės instancijos teismas

n u s t a t ė: 

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas D. B., nesutikdamas su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – darbo ginčų komisija, DGK) 2022 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. DGKS-715 darbo byloje Nr. APS-131-216, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Vilniaus viešasis transportas“, prašydamas: 1) pripažinti atsakovę jį diskriminavus dėl nepriėmimo į darbą; 2) panaikinti atsakovės 2021 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. S11-676(1.20) „Dėl Jūsų prašymo“; 3) įpareigoti atsakovę per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl ieškovo skyrimo į autobuso vairuotojo pareigas.

2.       Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, jog pas atsakovę dirbo laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2021 m. spalio 22 d. Darbo santykių metu darbdavė neužtikrino ieškovo teisės į saugią darbo aplinką, nesukontroliavo profesinės rizikos veiksnių, nesiėmė visų būtinų priemonių psichologinio smurto darbo aplinkoje prevencijai užtikrinti. Ieškovas darbo metu patyrė priešiškus, agresyvius, užgaulius, įžeidžiančius veiksmus, kuriais buvo kėsinamasi į ieškovo garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį ieškovo asmens neliečiamumą. Nutrūkus darbo santykiams, 2021 m. lapkričio 19 d. bei 2021 m. gruodžio 13 d. ieškovas atsakovei pateikė du prašymus, prašydamas priimti atgal į autobuso vairuotojo pareigas, tačiau atsakovė atsisakė ieškovą priimti į pareigas, motyvuojant tuo, jog įvertinus jo ankstesnius darbo rezultatus bei dalykines savybes, nusprendė, kad ieškovas yra netinkamas kandidatas į pareigas. Atsižvelgiant į šiuos atsakovės veiksmus, ieškovui kilo abejonių dėl to, ar asmenys, turėję darbinės patirties pas atsakovę, nėra diskriminuojami kandidatų, kurie minėtos patirties neturi, atžvilgiu. DGK ieškovo prašymą dėl 2021 m. gruodžio 21 d. atsakovės rašto, kuriuo buvo atsisakyta priimti jį į autobuso vairuotojo pareigas, panaikinimo, pripažino nepagrįstu. Ieškovo nuomone, skundžiamu raštu atsakovė taikė diskriminuojančią sąlygą – vertino ankstesnius ieškovo darbo rezultatus, o skundžiamo rašto tikslas yra absoliučiai apriboti ieškovo teisę dirbti autobuso vairuotojo pareigose, o taip pažeidžiama ieškovo konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) vyriausiasis inspektorius netinkamai ištyrė situaciją ir neįgyvendino platesnio mąsto tyrimo. Todėl skundžiamas raštas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turi būti panaikintas, o ieškovas turi būti priimtas į autobuso vairuotojo pareigas.

3.       Atsakovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog ieškinio nepripažįsta, prašė jį atmesti bei darbo ginčų komisijos sprendimą palikti galioti visa apimti. Atsiliepime atsakovė nurodė, jog darbo sutartis buvo nutraukta paties ieškovo inciatyva, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakovės netenkino ieškovo dalykinės savybės bei elgesys buvusių darbo santykių metu, todėl atsisakė priimti jį į autobuso vairuotojo pareigas. Atsiliepime papildomai nurodoma, jog ieškovo nurodoma Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą suteikia ieškovui teisę pasirinkti, kokia veikla jis nori užsiimti, tačiau savaime neįpareigoja nei atsakovės, nei kito darbdavio šią teisę tenkinti, kadangi asmuo, kuris nori dirbti tam tikrą darbą, turi atitikti kvalifikacinius reikalavimus, o jeigu net ir juos atitinka, turi turėti ir tam tikras dalykines savybes. Šiai nuomonei pritarė ir darbo ginčų komisija, kuri sprendime pripažino, jog atsakovės atsisakymas priimti ieškovą į darbą nebuvo diskriminacinio pobūdžio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 9 d. sprendimu ieškovo patikslintą ieškinį atmetė. Sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

4.1.                      Ieškovas niekaip nepagrindė savo teiginių, kad darbo santykių metu bendrovėje jo atžvilgiu buvo taikomas psichologinis smurtas ar mobingas. Ieškovas po mėnesio laiko nuo darbo santykių pabaigos vėl panoro įsidarbinti bendrovėje tose pačiose pareigose, kas rodo, kad jį darbo sąlygos ir atmosfera darbe tenkino, priešingu atveju, esant mobingui ar psichologiniam smurtui, akivaizdu, kad darbuotojas nesiektų grįžti į darbą savo iniciatyva.

4.2.                      Ieškovo pateiktame prašyme dėl priėmimo atgal į darbą matyti, jog pats ieškovas pripažįsta, kad darė klaidų, netinkamai reaguodavo, vadinasi, pats suprato savo netinkamą elgesį darbe. Klaidas, darytas darbe, ieškovas pripažino ir teismo posėdžio metu. Atsakovė, rašte įvertinusi ieškovo buvusią 2 metų darbinę patirtį bendrovėje, darbo drausmės pažeidimus (vieno darbo pareigų pažeidimo panaikinimas teisme nelemia darbdavės pozicijos darbuotojo atžvilgiu pasikeitimą ar jo elgesio vertinimą), konfliktus su kitais vairuotojais, darbo tvarkos taisyklių ir pareiginių nuostatų nesilaikymą, ieškovo prašymo priimti jį vėl į darbą bendrovėje netenkino. Įstatymas nesuteikia teismui teisės įpareigoti darbdavę priimti į darbą asmenį, kurio prieš tai buvusi darbo patirtis, elgesys, asmeninės savybės bendrame darbinės veiklos kontekste darbdavės netenkino.

4.3.                      Ieškovo teiginiai apie jo diskriminavimą atsisakant priimti jį į darbą yra nepagrįsti, labai abstraktūs, o iš jų negalima daryti patikimos prielaidos apie tai, kad ieškovas iš tiesų galėjo patirti diskriminaciją. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nebuvo pakankamo pagrindo perkelti darbdavei įrodinėjimo pareigą įrodyti, kad ieškovo nurodytos diskriminacijos nebuvo. Teismas jokio diskriminavimo ieškovo atžvilgiu nenustatė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

5.       Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pripažinti 2021 m. birželio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe faktą; pripažinti atsakovę atlikus neteisėtus veiksmus – diskriminavus apeliantą – netaikant vienodu? atrankos kriteriju? ir nesudarant apeliantui sąlygu? tapti autobuso vairuotoju laikotarpiu nuo 2021 m. lapkričio 19 d. iki apeliacinio skundo padavimo dienos; panaikinti atsakovės direktoriaus D. A. 2021 m. gruodžio 21 d. aktą Nr. S11-676 (1.20); įpareigoti atsakovę per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl apelianto skyrimo į autobuso vairuotojo pareigas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1.                      Ieškovas aiškiai teismui nurodė konkrečias diskriminaciją pagrindžiančias aplinkybes, o būtent tai, kad atsakovės direktorius D. A.  2021 m. gruodžio 21 d. akte Nr. S11-676 (1.20) taikė ieškovui diskriminuojančią sąlygą – apelianto darbine? patirtį pas atsakovę. Tuo tarpu ieškodamas darbuotoju? ir keldamas jiems sąlygas iš visu? kitu? kandidatų atsakovė tikisi ne tiek pat, kiek reikalauja iš ieškovo. Atsakovė, taikydama nelygias sąlygas ir nelygias galimybes ikisutartiniuose darbo santykiuose, tokiu elgesiu neleistinai diskriminavo ieškovą išskirtinai dėl subjektyviu? savybių ir taip pažeidė darbo teisės subjektu? lygybės principą.

5.2.                      Pirmosios instancijos teismas nutartimi įpareigojo atsakove? per 14 d. nuo nutarties kopijos gavimo dienos pateikti teismui atsiliepimą į ieškinį ir visą turimą su ginču susijusią medžiagą. 2022 m. balandžio 19 d. atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį. 2022 m. gegužės 3 d. pateikė papildomą dokumentą, tačiau jokių ieškovo prašomų ir bylai visapusiškai ir teisingai išnagrinėti reikalingų dokumentų nepateikė. Sprendime nėra pateikta motyvų, kodėl dėl šių atsakovės veiksmų teismas netenkino ieškovo prašymo skirti baudą. Teismas nepagrįstai neišreikalavo iš atsakovės ieškovo prašomų įrodymų bei dokumentų ir nepaaiškino, kodėl atsisakė tai daryti. Byloje taip pat buvo prašoma įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis VDI arba Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (toliau – SADM), nes atsakovė nėra kompetentinga pasisakyti dėl šių institucijų veiksmų. Tačiau teismas savo iniciatyva pašalino iš bylos suinteresuotus asmenis – taip ieškovui buvo užkirstas kelias byloje apklausti suinteresuotus asmenis, o būtent vyriausiąjį darbo ginčų komisijos inspektorių bei SADM atstovą ir gauti paaiškinimus reikšmingais bylos klausimais. Atsižvelgiant į tai, ieškovo nuomone, teismas neįgyvendino darbo ginčuose kylančios pareigos būti aktyviam.

5.3.                      Pirmosios instancijos teismas, ginčijamame sprendime nurodęs, kad ieškovas prašė teismo įpareigoti atsakove? per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti jį į autobuso vairuotojo pareigas, nors ieškovas iš tiesų prašė įpareigoti atsakovę per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą dėl ieškovo skyrimo į autobuso vairuotojo pareigas, savo nuožiūra pakeitė ieškinio dalyką.

5.4.                      Teismo teiginys, kad ieškovas neįrodė psichologinio smurto ir mobingo darbe yra nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikoje galiojantys įstatymai neįtvirtinta, kas yra psichologinis smurtas ir mobingas darbe, o pagal įstatymus pareiga įrodinėti, kad ieškovo nurodytų aplinkybių darbe nebuvo, kyla darbdavei. Ieškovas aiškiai teismui nurodė konkrečius teiginius pagrindžiančias aplinkybes.

6.       Atsakovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą. Atsiliepime nurodoma, jog:

6.1.                      Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog vien tik aplinkybė, kad bendrovėje nepatvirtinti priimamų į darbą darbuotojų vertinimo kriterijai, teismo padarytos išvados, kad atsakovė, spręsdama ieškovo priėmimo į darbą klausimą, turėjo pagrindą įvertinti jo 2 metų darbinę patirtį bendrovėje, elgesį, asmenines savybes, nekeičia. Be to, darbo teisėje yra nusistovėjusi išbandymo vertinimo praktika naujiems darbuotojams arba buvusio darbuotojo buvusios darbo patirties, elgesio, asmeninių savybių vertinimas iš karto, nebenustatant išbandymo termino. Įstatymas nesuteikia teisės teismui įpareigoti darbdavį grąžinti į pareigas darbuotoją, kurio ankstesni darbo rezultatai netenkino.

6.2.                      Nors ieškovas ir nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino ieškovo persekiojimo dėl to, kad jis skundė darbdavės skirtą drausminę nuobaudą ir šis persekiojimas paskatino jį nutraukti darbo sutartį, tačiau ieškovo aktyvūs veiksmai siekiant, kad jis būtų priimtas atgal į darbą suponuoja kitokią išvadą – žmogus patyręs persekiojimą bei mobingą nebenorės toliau dirbti toksiškoje aplinkoje.

7.       VDI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog kaip kitas byloje dalyvaujantis asmuo (ne proceso dalyvis), šioje civilinėje byloje nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, nes nėra ginčo dalyvis ir neturi nei materialaus, nei procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Atsižvelgiant į tai, VDI prašo teismo savo vertinimu priimti sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys.

9.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

10.       Apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl prašymo dėl papildomų dokumentų išreikalavimo

11.       Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. rugpjūčio 3 d. gautas ieškovo papildomas prašymas – išreikalauti iš atsakovės motyvuotą atsakymą į ieškovo prašymą Nr. G13-89. Ieškovas prašė atsakovės pateikti informaciją ir dokumentus apie iki 2021 m. birželio 10 d. bendrovėje atliktą D. B. darbo vietos profesinės rizikos vertinimą bei atsakyti į prašyme išdėstytus klausimus.

12.       Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nustatyta, jog nors pradiniu ieškiniu ieškovas prašė ne tik pripažinti atsakovės atsisakymą priimti jį į autobuso vairuotojo pareigas neteisėtu, bet dar ir ištirti ieškovo nelaimingą atsitikimą darbe ir su šiuo atsitikimu susijusias aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas 2022 m. balandžio 4 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį dalyje dėl ieškovo D. B. reikalavimo pripažinti 2021 m. birželio 10 d. nelaimingo atsitikimo darbe faktą, motyvuojant tuo, jog nebuvo laikytasi ikiteisminės tvarkos, nes ieškovas šiuo klausimu nesikreipė į DGK, bei tuo, kad šio reikalavimo patenkinimas nesukels ieškovui jokių materialinių teisinių padarinių, todėl negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku. Ši teismo nutarties dalis (dėl atsisakymo priimti ieškinio dalį dėl nelaimingo atsitikimo darbe) yra įsiteisėjusi, taigi nagrinėjamoje byloje šis reikalavimas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, jog susipažinus su ieškovo prašymu bei jame išdėstytais klausimais nustatyta, kad prašymas yra išimtinai susijęs su nelaimingu atsitikimu darbe, o šis nelaimingas atsitikimas nėra šios apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamos bylos dalykas, teisėjų kolegija prašymo dėl dokumentų išreikalavimo netenkina kaip neatitinkančio įrodymų sąsajumo principo.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

13.       Ieškovas D. B. apeliaciniu skundu prašo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o prašymą iš esmės grindžia tuo, jog tinkamam bylos išnagrinėjimui turėtų būti išklausytas pats ieškovas bei išklausyti ir apklausti tretieji asmenys: J. G., darbo ginču? komisijos pirmininkas R. K., SADM atstovas, atsakovės direktorius D. A., eismo tarnybos Verkiu? transporto departamento autobuso vairuotojas R. K., atsakovės darbuotojai D. Š., A. M., V. M., R. M.  

14.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, yra pasisakyta, kad įstatymas įtvirtina teismo diskrecijos teisę tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, kita vertus, toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais (išimtis iš bendrosios taisyklės). Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Visgi, išimtinė teisė nuspręsti, ar toks procesas iš tiesų reikalingas, tenka pačiam teismui, o byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismo neįpareigoja tokį procesą surengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; kt.).

15.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nepagrindė žodinio proceso būtinybės, taip pat nenurodė, kokią reikšmę nagrinėjamos bylos kontekste (dėl atsakovės atsisakymo priimti ieškovą atgal į autobuso vairuotojo pareigas (ne)teisėtumo), turėtų nurodytų asmenų parodymai. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos, todėl ieškovo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymo priėmimo

16.       Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė: T. G. kursinį darbą „Aktyvus teismas“; 2021 m. birželio 17 d. nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr.10; 2022 m. gegužės 3 d. prašymą „Dėl individualaus ginčo dėl teisės dėl nelaimingo atsitikimo darbe fakto nustatymo padarytos žalos atlyginimo taip pat dėl nelaimingo atsitikimo darbe ištyrimo tvarkos pažeidimo“, DGK pranešimą darbo byloje Nr. APS-131-8492.

17.       Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 ). Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

18.       Visų pirma, ieškovas apeliaciniame skunde nesuformulavo prašymo priimti į bylą naujus įrodymus, nenurodė argumentų, kurie pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę. Antra, apeliacijos objektas šioje byloje – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovo ieškinys dėl atsakovės atsisakymo priimti ieškovą į darbą pripažinimo neteisėtu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, o papildomai pridėti įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla. Dėl minėtų aplinkybių priimti naujus įrodymus apeliaciniame procese atsisakytina.

Dėl ieškovo kitų pareikštų prašymų

19.       Ieškovas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo: 1) ištirti, ar nelaimingo atsitikimo darbe N-1 forma, iš kurios turinio nėra suprantama, kokiam subjektui, per kokį terminą ir kokia tvarka galima skųsti nelaimingo atsitikimo darbe aktą, patvirtinta 2004 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl Nelaimingu? atsitikimu? darbe tyrimo ir apskaitos nuostatu? patvirtinimo“ Nr. 1118, 2014 m. rugsėjo 3 dienos redakcija Nr. 913, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalį, apimtyje: „Žmogui neturi būti trukdoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“ teisinės valstybės principui, konstituciniam įstatymu? viršenybės poįstatyminiu? aktu? atžvilgiu principui; 2) išreikalauti iš atsakovės, darbdavei atstovaujančio asmens įsakymą ar kitą tvarkomąjį dokumentą, kuriuo buvo patvirtinta dvišalė komisija, sudaryta iš vienodo skaičiaus darbdavės atstovu? ir darbuotoju? atstovu? saugai ir sveikatai tiriant ieškovo D. B. nelaimingą atsitikimą darbe; 3) išreikalauti iš atsakovės dokumentus, įrodančius, kad ieškovas buvo supažindintas su darbuotojo teisėmis tyrimo metu, su teise apskųsti aktą, su teise apskųsti D. Š., A. M., V. M., R. M. veiksmus (neveikimą); 4) iškviesti į teismą liudyti nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 10 surašiusius asmenis: Vilniaus viešojo transporto Viršuliškiu? transporto departamento vadove? D. Š., darbuotoju? atstove? saugai ir sveikatai A. M., darbu? saugos specialistę V. M., generalinį direktorių R. M.; 5) išreikalauti iš Valstybinės darbo inspekcijos Darbo ginču? komisijos 2022 m. gegužės 25 d. posėdžio įrašą darbo byloje Nr. APS-131-8492.

20.       Apeliacinės instancijos teismas ieškovo prašymų netenkina, kadangi prašymai nėra susiję su nagrinėjama byla. Reikalaujami dokumentai bei prašymas iškviesti liudytojus yra išimtinai susiję su ieškovo nelaimingu atsitikimu darbe. Kaip jau minėta, šios bylos nagrinėjimo ribos yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pripažinta, jog atsakovė teisėtai atsisakė priimti ieškovą į darbą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pirmosios instancijos teismas nutartimi atsisakė priimti ieškinį dalyje dėl ieškovo nelaimingo atsitikimo darbe ir teisėtai netyrė su tuo susijusių aplinkybių. Šis reikalavimas ir su juo susijusios aplinkybės netiriamos ir nenagrinėjamos ir apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacija pripažįstama esant pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae).  

Faktinės bylos aplinkybės ir ginčo esmė

21.       Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilniaus autobusų parkas“ autobuso vairuotojo pareigose dirbo nuo 2019 m. liepos 25 d. iki 2021 m. spalio 22 d. Darbo santykiai tarp šalių baigėsi 2021 m. spalio 22 d. ieškovo inciatyva Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. 2021 m. lapkričio 19 d. bei 2021 m. gruodžio 13 d. ieškovas kreipėsi į atsakovę su prašymais dėl jo priėmimo atgal į autobuso vairuotojo pareigas. Atsakovė 2021 m. gruodžio 21 d. skundžiamame rašte nurodė, jog įvertinusi ankstesnį ieškovo elgesį, asmenines savybes, atsisako priimti ieškovą dirbti autobuso vairuotoju. Ieškovas 2022 m. sausio 4 d. prašymu kreipėsi į DGK dėl neteisėto atsakovės atsisakymo priimti jį į pareigas, prašydamas įpareigoti atsakovę sudaryti su juo darbo sutartį. Prašymą išnagrinėjusi DGK priėmė sprendimą ieškovo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su komisijos sprendimu, ieškovas su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas: pripažinti, jog atsakovė atsisakydama priimti ieškovą į autobuso vairuotojo pareigas taikė nevienodus atrankos kriterijus ir sąlygas – taikė diskriminuojančias ieškovą ikisutartines darbo santykių sąlygas; pripažinti, kad atsakovė tinkamai nenustatė ir tinkamai neįgyvendino prevencinių priemonių rizikai šalinti ir mažinti; pripažinti, kad darbdavė neužtikrino ieškovui saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų nelaimingo atsitikimo darbe metu. Ieškinys dalyje dėl neteisėto atsisakymo priimti į darbą buvo priimtas ir išnagrinėtas skundžiamu 2022 m. birželio 9 d. sprendimu. Ieškinio dalį dėl nelaimingo atsitikimo darbe ir su tuo susijusių klausimų pirmosios instancijos teismas 2022 m. balandžio 4 d. nutartimi atsisakė priimti, o minėta nutartis yra įsiteisėjusi.

Dėl atsisakymo priimti ieškovą į darbą (ne)teisėtumo

22.       Byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsisakymo priimti ieškovą atgal į buvusias darbo pareigas. Ieškovo nuomone, atsakovės veiksmai, atsisakant priimti jį į darbą buvo diskriminuojančio pobūdžio, todėl minėtas atsisakymas turėtų būti vertinamas kaip neteisėtas. Ieškovas darbdavės netinkamą elgesį (diskriminaciją) siejo su tokiais atsakovės atliktais veiksmais: 1) atsakovė, atsisakydama priimti ieškovą į autobuso vairuotojo pareigas, taikė diskriminuojančią sąlygą – vertino jo buvusią darbinę patirtį pas atsakovę; 2) kandidatams nebuvo taikomi vienodi atrankos kriterijai; 3) atsakovė apskritai nėra pasitvirtinusi tvarkos ir kriterijų tam, kad skaidriai vykdytų darbuotojų atranką. Šiais atsakovės veiksmais, ieškovo nuomone, buvo pažeista dar ir jo teisė laisvai pasirinkti darbą.

23.       Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje diskriminacijos sąvoka apibrėžiama kaip tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Šio straipsnio 9 dalis tiesioginę diskriminaciją apibrėžia kaip elgesį su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant atsiranda ar gali atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą ar vertinimo kriterijų, sąlygą ar praktiką pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis (nurodyto straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-348-403/2020, 41 punktas).

24.       Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, jog sprendžiant dėl diskriminavimo, turi egzistuoti skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas. Toks nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo; kitaip tariant, jeigu juo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei nėra pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Valstybė naudojasi vertinimo laisvės ribomis, vertindama, ar skirtumai panašiose situacijose pateisina nevienodą požiūrį ir kokiu mastu (2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas byloje Vallianatos ir kiti prieš Graikiją, peticijų Nr. 29381/09 ir Nr. 32684/09; kt.). 

25.       Taigi, iš to išplaukia, jog diskriminacija yra tie atvejai, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimas byloje C-177/10 ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiuo atveju ieškovas atsakovės diskriminacinius veiksmus grindžia tuo, jog atsisakymą priimti į darbą atsakovė grindė aplinkybėmis, susijusiomis su buvusiais darbo santykiais bei dalykinėmis ieškovo savybėmis, kurios atsakovės netenkino, dėl to ieškovui buvo taikomi kitokie kriterijai bei standartai nei kitiems kandidatams.

26.       Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog darbo sutartis tarp ieškovo D. B. ir atsakovės UAB „Vilniaus viešasis transportas“ buvo nutraukta 2021 m. spalio 22 d. ieškovo inciatyva. Ieškovas 2021 m. lapkričio 19 d. bei 2021 m. gruodžio 13 d. atsakovei pateikė prašymą priimti jį atgal į autobuso vairuotojo pareigas. 2021 m. gruodžio 21 d. atsakovė pateikė atsakymą dėl ieškovo kandidatūros į darbo pareigas, nurodydama, jog įvertinusi buvusią darbinę patirtį, tai, jog per dvejų metų laikotarpį ieškovas turėjo du darbo drausmės pažeidimus, tarp ieškovo ir kitų asmenų kilusius konfliktus, nusprendė atsisakyti tenkinti ieškovo prašymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei įrodymus, sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su ieškovo pozicija, kad atsakovės atsisakymas jį įdarbinti buvo neteisėtas bei diskriminuojančio pobūdžio.

27.       Iš ieškinio bei apeliacinio skundo matyti, jog, ieškovo nuomone, atsakovės diskriminacija pasireiškia aplinkybių, kurios yra nesusijusios su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, vertinimu bei taikant ieškovui kitokius įdarbinimo kriterijus nei kitiems kandidatams. Pasisakant dėl kriterijų, kurių, pasak ieškovo, atsakovė neturėjo vertinti, pažymėtina, jog neigiami ankstesni darbo rezultatai negali būti suprantami kaip nesusijusios su darbuotojo dalykinėmis savybėmis aplinkybės. DK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys, iki sudarydamos darbo sutartį, taip pat ir tada, kai darbo sutartis nesudaryta, turi laikytis lyčių lygybės, nediskriminavimo kitais pagrindais, sąžiningumo, sutarčiai sudaryti ir vykdyti reikalingos informacijos suteikimo ir konfidencialios informacijos išsaugojimo pareigų. Draudžiama iš darbuotojo reikalauti informacijos, kuri nėra susijusi su jo sveikatos būkle, kvalifikacija ar kitomis aplinkybėmis, nesusijusiomis su tiesioginiu darbo funkcijos atlikimu. Kaip matyti, ši norma draudžia reikalauti informacijos, kuri nėra tiesiogiai susijusi su darbo funkcijomis, tačiau nedraudžiama gauti informacijos, kuri yra tiesiogiai susijusi su darbu, darbo funkcijomis bei darbine patirtimi, o įstatymas niekur nėra reglamentavęs draudimo darbdaviui vertinti informaciją, kuri jam yra žinoma arba tiesiogiai prieinama. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtino, kad nors ieškovas ir nurodo, jog jam buvo taikomi kitokie reikalavimai ir kriterijai nei kitiems kandidatams, tačiau naujiems kandidatams yra taikomas išbandymo laikotarpis, per kurį vertinamas jų tinkamumas pareigybei, sprendžiama, ar darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių sugebės ir galės atlikti darbo, į kurį pretenduoja, funkcijas. Šiuo atveju tai, jog ieškovui, kitaip nei kitiems kandidatams nebuvo taikomas bandomasis laikotarpis, nulėmė kitos priežastys nei diskriminacija, nes darbines ieškovo savybes, jo gebėjimą atlikti darbo funkcijas, darbdavė galėjo įvertinti iš ankstesnių darbo santykių, o ieškovui taikyti išbandymo laikotarpį, kuris trunka iki trijų mėnesių, tam, jog įvertinti ieškovo tinkamumą darbo pareigoms, kai ieškovas jau ir taip du metus dirbo bendrovėje ir atsakovė turi prieinamą informaciją apie ieškovo elgesį darbo vietoje, pasiektus rezultatus, darbo drausmės pažeidimus darbo santykių metu, būtų netikslinga. 

28.       Papildomai nurodoma, jog siekdamas įvertinti potencialų darbuotoją darbdavys gali vertinti jo pasiektus rezultatus išbandymo metu, jei sutariama dėl išbandymo laikotarpio, tačiau darbdavys gali vertinti ir buvusią darbinę patirtį. Pasisakant apie potencialaus darbuotojo turimą buvusią darbo patirtį, šiuo metu yra itin paplitusi buvusių darbdavių rekomendacijų vertinimo praktika prieš sudarant darbo sutartis. Todėl tokia situacija, kai darbdaviams suteikiama teisė vertinti kitų, buvusių darbdavių rekomendacijos, tačiau draudžiama vertinti buvusio darbuotojo, siekiančio grįžti į buvusias pareigas, darbo santykių metu pasiektus rezultatus, darbo funkcijų atlikimą, savybes ir panašiai, būtų neteisinga. Ir nors ieškovas nurodo, kad įstatymai tiesiogiai ir nereglamentuoja darbdavių teisės vertinti buvusius darbo santykius, tačiau įstatymas šios teisės taip pat ir neriboja, todėl darbdaviui yra paliekama diskrecija spręsti, ar vertinti buvusio darbuotojo, siekiančio grįžti į buvusias darbo pareigas elgesį, darbines savybes, ar ne. Šioje situacijoje atsakovė pasirinko vertinti minėtas aplinkybes, o ieškovas, įrodinėdamas, jog toks atsakovės elgesys yra neteisėtas, nepateikė jokių argumentų ar teisės aktų, kuriuose būtų reglamentuota, jog atsakovė to daryti negalėjo.

29.       Šiuo atveju, vertinant atsakovės atsisakymą priimti ieškovą į darbą neteisėtumo kontekste, svarbu, jog ieškovas, anksčiau dirbdamas bendrovėje, turėjo vieną darbo drausmės pažeidimą (antras darbo drausmės pažeidimas buvo nuginčytas teisme), tai pripažino ir pats ieškovas teismo posėdžio metu bei prašyme atsakovei priimti jį atgal į autobuso vairuotojo pareigas. Darbo drausmės pažeidimas – tai darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Minėtas pažeidimas nebuvo nuginčytas, todėl tai suponuoja, kad dirbdamas pas atsakovę, ieškovas nevykdė darbo pareigų arba netinkamai jas vykdė, darbo drausmės pažeidimas nebuvo panaikintas, todėl atsakovė turėjo teisę vertinti ir šią aplinkybę. Atsakovė vertino dar ir tai, jog ankstesnių darbo santykių metu ieškovas nesilaikė darbo tvarkos taisyklių ir pareiginių nuostatų 28.3 punkto. Todėl laikytina, kad atsakovė motyvavo ir pagrindė savo sprendimą.   

30.       Apibendrinant, darbo sutarties sudarymas yra darbdavio bei darbuotojo valios išraiška – darbuotojas turi teisę pasirinkti, į kokias pareigas kandidatuoti ar dalyvauti darbo pokalbyje, ar priimti pasiūlymą sudaryti darbo sutartį. Darbdavys savo ruožtu turi teisę pasirinkti ar kviesti kandidatą į darbo pokalbį, ar pasiūlyti sudaryti darbo sutartį. Atsakovė – juridinis asmuo, kuris sprendžia, kokie darbuotojai reikalingi, kuriuos kandidatus kviesti į darbo pokalbį ir kuriuos iš jų įdarbinti. Spręstina, jog šiuo atveju nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės diskriminacijos – mažiau palankaus elgesio ieškovo atžvilgiu, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu. Byloje nėra duomenų, jog kada nors buvo susiklosčiusi tokia pat ar identiška situacija, kuri buvo vertinta kitaip nei ieškovo atveju. Todėl tai, jog ieškovui, kuris savo valia nutraukė su atsakove darbo santykius, vėliau bandant darbintis atgal, atsakovė vertino buvusius darbo santykius, nėra priežastis pripažinti, kad atsakovė tokiu savo elgesiu diskriminavo ieškovą.

31.       Ieškovas taip pat teigia, jog dėl atsakovės veiksmų buvo pažeista jo konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė laisvai pasirinkti darbą. Lingvistiškai aiškinant šią iš Konstitucijos kylančią teisę, ši teisė asmeniui leidžia nuspręsti, kokia veikla jis nori užsiimti, tačiau ši teisė neįpareigoja darbdavio priimti asmens į darbą vien todėl, jog asmuo nusprendė, kad nori dirbti būtent pas tam tikrą darbdavį ir užimti tam tikras pareigas. Asmens noras užimti tam tikras pareigas yra vienas iš darbo santykių elementų, bet ne vienintelis – svarbi ir asmens turima kvalifikacija, tam tikros asmeninės savybės, susijusios su darbu, tam tikrais atvejais darbo patirtis, kvalifikaciniai reikalavimai, darbdavio valia įdarbinti asmenį ir panašiai. DK 32 straipsnyje apibrėžiama darbo sutarties sąvoka, kuri aiškiai nurodo, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, tai suponuoja, jog darbo santykiai yra neatskiriamai susiję su asmens valios sudaryti sutartį išraiška (svarbi ne tik darbuotojo valia, bet ir darbdavio valia). Atsisakymas priimti į darbą gali būti pripažintas neteisėtu tik tuo atveju, jei nepriėmimas buvo grįstas diskriminaciniais argumentais. Kaip minėta, šioje byloje nei tiesioginė, nei netiesioginė diskriminacija nustatyta nebuvo, todėl nėra pagrindo sutikti, jog darbo sutartis nebuvo sudaryta neteisėtai, o tuo labiau, kad dėl atsakovės valios išraiškos taip buvo apribota ieškovo iš Konstitucijos kylanti teisė laisvai pasirinkti darbą. Jeigu darbdavys būtų bet kokiu atveju įpareigotas sudaryti sutartį vien todėl, kad darbuotojas išreiškė norą dirbti darbovietėje, tokia situacija pažeistų sutarties laisvės principą, darbdavio teisę nepažeidžiant teisinio reguliavimo pasirinkti darbuotoją.

32.       Ieškovas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes jam nurodžius, jog atsakovės veiksmai atsisakant jį priimti į darbą buvo neteisėti bei diskriminuojančio pobūdžio, būtent atsakovei teko pareiga įrodyti, jog sutartį sudaryti buvo atsisakyta teisėtai.

33.       Klausimu dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, yra pasisakęs kasacinis teismas, kuris nurodė, jog Lygių galimybių įstatyme įtvirtintas pažeistų teisių gynimo mechanizmas ir priemonės, įskaitant Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tiesiogiai taikytinos tik sprendžiant dėl Lygių galimybių įstatyme įtvirtintų draudžiamų diskriminavimo pagrindų, t. y. nagrinėjant fizinių ir juridinių asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Taigi, diskriminacijos bylose galioja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią darbuotojas privalo įvardinti faktines aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos. Darbuotojui įvykdžius šią pareigą, darbdaviui tenka įrodymų, kad vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas, pateikimo našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-969/2017). 

34.       Įvertinusi minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovui nurodžius diskriminacinę aplinkybę – buvusios darbinės patirties pas atsakovę vertinimą, atsakovė įgyvendino jai tenkančią įrodinėjimo pareigą – tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu išdėstė argumentus, teikė paaiškinimus, dėl kokių priežasčių ieškovas buvo nepriimtas į poziciją, į kurią kandidatavo. Pirmosios instancijos teismas įvertino šalių argumentus ir priėmė skundžiamą sprendimą, padarydamas išvadą, kad diskriminacijos nagrinėjamu atveju nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, konstatuoja, jog ankstesnės darbinės patirties vertinimas yra ne diskriminacinio pobūdžio, o normali dalykinė praktika potencialiam darbdaviui atrenkant savo dalykinėmis savybėmis tinkamą darbuotoją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, faktiškai įrodinėjimo našta buvo atsakovės ir pastaroji įrodė, jog vienodo požiūrio taikymo principas nebuvo pažeistas.

35.       Įvertinusi pirmosios instancijos teismo, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad darbuotojas į darbą buvo priimtas neteisėtai, patyrė diskriminaciją. Dėl to su diskriminacija susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pirmosios instancijos teismo pasyvumo nagrinėjant bylą 

36.       Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nebuvo pakankamai aktyvus, o būtent: neišreikalavo iš atsakovės ieškovo prašomų dokumentų; atsakovei nepateikus prašomų dokumentų, neskyrė baudos ir neargumentavo, kodėl bauda nebuvo paskirta; nepagrįstai neįtraukė į bylą trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų bei pašalino ieškovo įtrauktus trečiuosius asmenis; nemotyvavo, kodėl į posėdį nebuvo šaukiami asmenys, kurių dalyvavimas, ieškovo nuomone, buvo reikšmingas; netenkino ieškovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir nemotyvavo šio atsisakymo.

37.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti tiek privatų darbuotojo, tiek viešąjį interesą. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005).

38.       Tačiau vien todėl, jog teismas darbo bylose yra įpareigotas būti aktyvus, savaime nesuponuoja, jog teismas turi įgyvendinti visus ieškovo reikalavimus, jeigu teismui, įvertinus bylos aplinkybes, atrodo, jog tam tikrų veiksmų atlikimas yra akivaizdžiai nereikalingas ir netikslingas. Aktyvaus vaidmens teismui, nagrinėjančiam darbo bylą, priskyrimas nereiškia, kad darbuotojui, kaip bylos šaliai, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo ir kad jis yra visiškai atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Vis dėlto darbuotojas, kad ir koks procesinis statusas jam suteikiamas, yra bylos šalis, todėl jis pirmiausia pats ir turi vykdyti jam tenkančias procesines, įskaitant ir įrodinėjimo, pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019).

39.       Šiuo atveju ieškovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neišreikalavo prašomų dokumentų bei neįtraukė į bylą nurodytų trečiųjų asmenų, o ieškovo įtrauktus asmenis pašalino bei nešaukė į teismo posėdį ieškovo prašomų liudytojų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo veiksmai, kuriuos skundžia ieškovas, buvo teisėti. Pasisakant dėl ieškovo prašymo išreikalauti iš atsakovės įrodymus, pagal CPK 199 straipsnio 1 dalį asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, matyti, jog ieškiniu ieškovas teismo prašė išreikalauti visą būtiną bylai teisingai išspręsti medžiagą: autobuso vairuotojų rizikos saugai ir sveikatai įvertinimo aktus, protokolus, korteles ir standartus, kuriais vadovaujantis atliekamas vertinimas ir nustatyti rizikos vertinimo periodiškumą (laikotarpius). Visų pirma, prašymas vertintinas kaip nekonkretus – neaišku, kokias aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimu, turėtų pagrįsti prašomi dokumentai – nepaaiškinta, kuo autobuso vairuotojų rizikos saugos ir sveikatos įvertinimo aktai, protokolai, kortelės ir standartai, kuriais vadovaujantis atliekamas vertinimas, yra susiję su nagrinėjama byla, kurioje nagrinėjamas klausimas ar atsakovė neteisėtai atsisakė priimti ieškovą į autobuso vairuotojo pareigas. Ieškovas taip pat prašė išreikalauti iš atitinkamų teisėsaugos institucijų visą reikalingą bylai nagrinėti medžiagą, kuri sudarytų pagrindą tenkinti ieškovo reikalavimus. Šis reikalavimas taip pat neatitinka CPK 199 straipsnyje numatytų sąlygų: neaišku, kokio būtent rašytinio įrodymo reikalauja ieškovas, iš ko išplaukia, kad nepaaiškinta, kokias aplinkybes ši medžiaga turėtų pagrįsti. Todėl spręstina, jog šių prašymų pirmosios instancijos teismas netenkino pagrįstai.

40.       Ieškinyje ieškovas trečiaisiais asmenimis nurodė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. balandžio 4 d. nutartimi iš bylos pašalino nurodytus asmenis, motyvuojant, jog šie asmenys teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi neturi, o bylos išsprendimas neturės įtakos jų teisėms ir pareigoms. Ieškovo nuomone, tretieji asmenys buvo pašalinti neteisėtai.

41.       Trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų byloje yra asmenys, kurių veiksmus teismas tiesiogiai vertina bei dėl kurių veiksmų pasisako nagrinėdamas bylą ir kurių teisėms ir pareigoms teismo sprendimas gali turėti įtakos (CPK 47 straipsnio 1 dalis). CPK 47 straipsnio 5 dalis nustato, kad dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva nustatęs, kad bylos išsprendimas neturės įtakos įtraukto trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms, teismas motyvuota nutartimi pašalina trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, iš bylos. Asmens įtraukimas į bylos procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, nėra ir negali būti savitiksliu procesiniu veiksmu. Trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų turi būti įtraukti tik tie asmenys, kurių teisėms ir pareigoms teismo sprendimas ateityje gali turėti tam tikros įtakos, ir dėl šių tam tikrų asmenų teisių ir pareigų bus reikalinga pasisakyti teismo sprendime. Minėtų asmenų dalyvavimas procese pasireiškia procesiniu teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi, kurių interesą byloje lemia tai, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos po to pradėtame procese. Taigi, teismas turi teisę spręsti ar asmenys, nurodyti trečiaisiais asmenimis nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, iš tikrųjų turi netiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog ieškovo ieškinyje nurodyti tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų, įvertinus nagrinėjamos bylos ribas, neturėjo suinteresuotumo bylos baigtimi. Nesutiktina su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismui pašalinus trečiuosius asmenis be savarankiškų reikalavimų, buvo pažeistos proceso teisės normos.  

42.       Papildomai pastebėtina, jog tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovas kvestionavo DGK veiksmus bei priimtą sprendimą, tuo iš dalies motyvuodamas ir trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą būtinybę. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, nevykdo DGK sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimo ar peržiūrėjimo procedūrų, nes tokios procedūros įstatyme nenustatytos ir tokio pobūdžio kompetencija teismui nėra suteikta, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja ir iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas šalių materialiąsias teises bei pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019, 37, 38 punktai). Apskritai, bendrosios kompetencijos teismui priėmus sprendimą, darbo ginčų komisijos sprendimas yra naikintinas nepriklausomai nuo to ar buvo patenkintas ieškovo ieškinys, ar ne. Todėl darbo ginčų komisijos priimto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra tikrinamas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme.

43.       Galiausiai, nors ieškovas ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, tačiau išklausius teismo posėdžių įrašus, nustatyta, kad ieškovui bei jo atstovui buvo išdėstytos priežastys, kodėl nesikreipiama į prašomas institucijas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra išimtinai susijęs su ieškovo nelaimingu atsitikimu darbe, tačiau dalyje dėl nelaimingo atsitikimo ieškinys nebuvo priimtas, nes šiuo klausimu nebuvo kreiptasi į darbo ginčų komisiją, todėl teismas pagrindė dėl kokių priežasčių atsisakoma kreiptis į prašomas institucijas.

44.       Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismas buvo pasyvus ir netinkamai vykdė teismui darbo bylose kylančias pareigas.

45.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties kreiptis ar atsisakyti kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigta Konstitucijos 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 110 straipsnio 2 dalyje, CPK 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismo (teisėjo) diskrecijos teisė spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindo buvimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-373/2010).

46.       Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti ieškovo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą apeliacinės instancijos teisme nėra vertintinas, todėl dėl jo plačiau nepasisakoma.

Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

47.       Apeliaciniu skundu ieškovas prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti Lietuvos Respublikos konstitucine? teise?, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 2 sakinį, apimtyje: „Žmogui neturi būti kliudoma [...] gauti [...] informaciją“, pateikto teisinio reguliavimo, nagrinėjamos bylos ir pateiktu? aplinkybių kontekste.

48.       Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010). 

49.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisingumą spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucinis Teismas taip pat teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas neteikia tokių išvadų, kokias pateikti prašo ieškovas. Be to, kaip jau minėta, klausimai, susiję su ieškovo nelaimingu atsitikimu darbe, šioje byloje nėra nagrinėjami. Papildomai nurodoma, jog nagrinėjant šią bylą, apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai ar kitam aukštesnės galios teisės aktui.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

50.       Ieškovas apeliaciniu skundu taip pat prašo teismo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

51.       Pagal CPK 3 straipsnio 5 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

52.       Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo užduotis nagrinėjant prašymus priimti prejudicinį sprendimą yra padėti vykdyti teisingumą valstybėse narėse, o ne patarti teismams bendrais ar hipotetinio pobūdžio klausimais (ESTT 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Unió de Pagesos de Catalunya prieš Administración del Estado, C-197/10, ECLI:EU:C:2011:590).

53.       Nagrinėjamu atveju ieškovo keliamas klausimas nėra aiškiai ir tinkamai suformuotas, todėl spręstina, jog nėra susijęs su konkrečių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimu ar galiojimu, o pagal suformuotą jurisprudenciją ESTT neatsako į hipotetinio arba patariamojo pobūdžio klausimus (ESTT 2014 m. vasario 27 d. sprendimo Pohotovost, C 470/12, EU:C:2014:101, 27 ir 29 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Šalies pateiktas prašymas kreiptis dėl prejudicinio sprendimo bylą nagrinėjančiam teismui nėra privalomas. Tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės taikymas yra akivaizdus ir dėl jo nekyla jokių pagrįstų abejonių, teismas neturi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Taigi, teismai iš esmės turi diskrecijos teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, siekiant tinkamai išspręsti bylą, reikia atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimus ar ne. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, todėl kreipimasis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo yra visiškai nereikalingas nagrinėjamoje byloje bei neturės jokios įtakos bylos baigčiai. 

Dėl ginčo baigties

54.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). 

55.       Atsižvelgdamas į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį, tinkamai atskleidė bylos esmę, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą. Todėl ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                         Rūta Latvelė

                                            Dalia Trumpulienė

Urmila Valiukienė