Civilinė byla Nr. 2A-502/2013

Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01602-2010-7

                                                               Procesinio sprendimo kategorija: 35.4; 35.5; 63

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 5 d.

Vilnius

             Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo R. N. ieškinį atsakovams V. J., I. J. dėl skolos priteisimo, atsakovės priešieškinį ieškovams V. J., I. J. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

             I. R. N. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai ieškovo naudai 37 500 EUR negrąžintos paskolos dalies, 23 967 EUR palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

              Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 18 d. tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudaryta paskolos sutartis, šios sutarties pagrindu ieškovas atsakovams suteikė 50 000 EUR paskolą. Pagal sutartį paskolą atsakovai turėjo grąžinti dalimis, t. y. 11 500 EUR 2006 m. rugpjūčio 18 d. (sutarties pasirašymo dieną), 38 500 EUR – iki 2007 m. rugpjūčio 18 d. Tačiau atsakovai savo sutartinius įsipareigojimus pažeidė – negrąžino ieškovui 37 500 EUR paskolos dalies. Pagal Sutarties 2 p. atsakovai už naudojimąsi paskola įsipareigojo mokėti palūkanas. Ši prievolė taip pat pažeista, priskaičiuotų palūkanų suma sudaro 23 967 EUR, viso prašė priteisti 61 467 EUR. Pažymėjo, kad nedidelę dalį paskolos sumos, t. y. 1 000 EUR, atsakovai grąžino, tokiais savo veiksmais patvirtindami tarp šalių egzistuojančių paskolos teisinių santykių realumą.

            A. I. J. pateikė priešieškinį, kuriuo teismo prašė pripažinti 2006 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp R. N., V. J. ir I. J. negaliojančia ir taikyti 2006 m. sausio 26 d. akcininkų sutarties nuostatas, numatančias atsakomybę pažeidus šią sutartį, t. y. priteisti ieškovo naudai iš atsakovo V. J., pažeidusio sutartį 38 500 EUR baudą; ieškovo ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovų nebuvo susiklostę paskoliniai santykiai, pinigai nebuvo perduoti, 2006 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartimi buvo siekiama pridengti akcininkų susitarimą mokėti baudą pagal 2006 m. sausio 26 d. akcininkų sutartį, todėl paskolos sutartis laikytina apsimestiniu sandoriu, sudarytu dėl atsakovo atžvilgiu taikytinos baudos pagal akcininkų sutartį padengimo. Ignalinos rajono apylinkės prokuratūroje priimtas nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuriame iš surinktos medžiagos konstatuota, kad paskolos sutartis faktiškai buvo apsimestinis sandoris, nes ji buvo sudaryta akcininkų susitarimui mokėti baudą pridengti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, priteisė R. N. naudai solidariai iš atsakovų V. J. ir I. J. 37 500 EUR įsiskolinimo, 10 500 EUR palūkanų, bylinėjimosi išlaidas: 4 091,10 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 1 500 Lt advokato pagalbai apmokėti, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2010 m. balandžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

               Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovai 2006 m. rugpjūčio 18 d. pasirašė paskolos sutartį (b.l. 11), pagal kurią atsakovai pasiskolino iš ieškovo 50 000 EUR, iš kurių 11 500 EUR dalį turėjo grąžinti tą pačią dieną – 2006 m. rugpjūčio 18 d., o likusią dalį įsipareigojo grąžinti per vienerius metus 2007 m. gegužės 18 d. Sutarties 1 .2 p. nurodyta, kad paskolos gavėjas (pagal sutartį vadinami abu sutuoktiniai, kaip paskolos šalis) pripažįsta, kad paskolos davėjas jam tinkamai išmokėjo paskolą šios sutarties pasirašymo dieną ir jis ją tinkamai gavo. Sutarties 2.1 p. numatyta, kad 8 procentų palūkanos už naudojimąsi paskola nuo 2006 m. rugpjūčio 18 d. iki 2007 m. rugpjūčio 18 d. mokamos 2006 m. rugpjūčio 18 d., t. y. sutarties pasirašymo dieną. Nustatytu terminu paskolos negrąžinus vadovaujantis sutarties 2.2 p., turėjo būti mokamos 1,5 procentų mėnesinės palūkanos. Teismas sprendė, kad atsakovės tvirtinimas, kad ji, pasirašydama sutartį, klydo dėl sutarties turinio, ar kad tai buvusi apsimestinė sutartis, pagal kurią atsakomybė, kylanti iš akcininkų tarpusavio santykių, kyla tik atsakovui V. J., paneigia faktai, kad pati atsakovė, kreipdamasi į teismą dėl santuokos nutraukimo, yra informavusi kreditorių (b. l. 21) apie skyrybų procesą, o sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių dar kartą prisiėmusi solidarią atsakomybę grąžinti visą paskolos sumą. Taip pat teismas įvertino duomenis, kad atsakovė ne tik pripažino savo pareigas pagal sutartį, bet ir yra pervedusi dalį pinigų į ieškovo sąskaitą, 2006 m. rugpjūčio 23 d. įvykdydama dalį prisiimtos prievolės, kurią ieškovai įsipareigojo sumokėti ginčo sutarties sudarymo dieną. Teismas konstatavo, kad, nepaisant to, kad ginčo sutartis pavadinta paskolos sutartimi, iš esmės labiau tikėtina, kad tikroji šalių valia buvo ne grynai paskoliniai santykiai, bet susitarimas kaip atsakovai kompensuos ieškovo nuostolius dėl akcininkų sutarties nesilaikymo ir sumokės minėtoje sutartyje nustatytą baudą. Šią išvadą teismas darė vadovaujantis faktu, kad ginčo sutarties pasirašymo dieną šalys pasirašė ir akcijos pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovai šią sutartį pasirašė kaip jos savininkai, nes akcija priklausė jiems jungtinės nuosavybės teise, o pasirašydamas akcininkų sutartį, kurioje ir buvo numatyta bauda už jos draudimų nesilaikymą V. J. pasirašė kaip sutuoktinės I. J. atstovas. Taigi ir akcininkų sutarties nesilaikymas pagal šios sutarties sąlygas turėjo sukelti pasekmes abiem akcijos savininkams (akcininkams). Teismas sprendė, kad atsakovė, pasirašydama ginčo sutartį, suvokė, jog įsipareigoja ieškovui kartu su savo sutuoktiniu sumokėti sutartyje nurodytą skolos sumą sutartyje nurodytu laiku rodo jos elgesys ir po sutarties pasirašymo, ji savanoriškai pradėjo sutartį vykdyti, o skyrybų eigoje deklaravo savo įsiskolinimą teismui. Šie faktai rodo, kad sutartyje buvo išreikšta tikroji sutarties šalių valia atsakyti pagal sutarties prievoles solidariai. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutartį pripažinti apsimestine, sudaryta kitam tik vieno atsakovo įsipareigojimui sumokėti baudą už akcininkų sutarties nevykdymą pridengti. Teismas taip pat konstatavo, kad prašomos priteisti palūkanos neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 18 d. iki ieškinio padavimo teismui dienos skaičiuojant po 1,5 procentų per mėnesį gaunama 18 procentų metines palūkanas, tokios palūkanos yra aiškiai per didelės ir prieštarauja CK 1.5 straipsnyje suformuluotiems teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Palūkanos pirmosios instancijos teismo sumažintos iki protingo dydžio – 8 procentų metinių palūkanų, kurios už visą laikotarpį sudarytų 10 500 EUR (b. l. 17).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė I. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-867-232/20111 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, patenkinti priešieškinį, pripažįstant 2006 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp R. N., V. J. ir I. J., negaliojančia ir taikyti 2006 m. sausio 26 d. akcininkų sutarties nuostatas, numatančias atsakomybę pažeidus šią sutartį.

Apeliacinį skundą atsakovė grindžia šiais argumentais:

1. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Teismas, konstatuodamas kad tarp šalių nebuvo paskolinių santykių, nepagrįstai priteisė 37 500 EUR negrąžintos paskolos dalį pagal paskolos sutartį. Atsižvelgiant į sprendime konstatuotas aplinkybes, teismas neteisingai sprendė apeliantės reikalavimus, t. y. nepagrįstai netenkino jos pareikšto priešieškinio, kuriuo buvo reikalaujama pripažinti 2006 m. rugpjūčio 18 d. Paskolos sutartį, sudarytą tarp R. N., V. J. ir I. J. negaliojančia, ir taikyti 2006 m. sausio 26 d. Akcininkų sutarties nuostatas, numatančios atsakomybę pažeidus šią sutartį.
2. Nagrinėjamu atveju teismas privalėjo konstatuoti, kad 2006 m. rugpjūčio 18 d. Paskolos sutartis yra neteisėta ir tokiu būdu ją pripažinti negaliojančia. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atsakovas pripažino, kad tarp šalių nebuvo paskolinių santykių, o 37 500 EUR suma yra kaip bauda už 2006 m. sausio 26 d. Akcininkų sutarties pažeidimą, todėl teismo sprendimas tenkinant ieškovo reikalavimus pagal Paskolos sutartį yra neteisėtas ir naikintinas. Be to, teismas nors ir konstatavo, kad paskolos sutartis - tai susitarimas kaip atsakovai kompensuos ieškovo nuostolius dėl akcininkų sutarties nesilaikymo ir sumokės minėtoje sutartyje nustatytą baudą, tačiau nesiaiškino, ar ieškovas turi reikalavimo teisę pagal 2006 m. sausio 26 d. akcininkų sutartį.

  Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovės I. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

  Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovo nuomone, ieškovo ir atsakovų sudaryta paskolos sutartis kvalifikuotina kaip paskolos sutartis CK 6.870 str. prasme, kadangi paskolos sutartis turi visus būtinus paskolos sutarties požymius, numatytus CK 6.870 str. 1 d. 2006 m. rugpjūčio 18 d. ieškovas su atsakovais sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovams suteikė 50 000 EUR dydžio paskolą. Vadovaujantis Sutarties 1.1 p., nurodytą paskolą atsakovai turėjo grąžinti dalimis, t. y. 11 500 EUR – iki 2006 m. rugpjūčio 18 d., o 38 500 EUR – iki 2007 m. rugpjūčio 18 d. Taigi ieškovas paskolos sutartimi perdavė atsakovams paskolos sutartyje nurodyto dydžio pinigų sumą, o atsakovai įsipareigojo tokią sumą grąžinti paskolos sutartyje numatytais terminais. Be to, vadovaujantis paskolos sutarties 2 p., atsakovai paskolos sutartyje nustatytais atvejais įsipareigojo mokėti palūkanas.
2. Paskolos sutarties 1.2 p. numato, kad paskola išmokama sutarties sudarymo dieną. Pasirašydamas šią sutartį paskolos gavėjas (t.y. atsakovai) pripažįsta ir patvirtina, kad paskolos davėjas (ieškovas) jam tinkamai išmokėjo paskolą šios sutarties pasirašymo dieną ir jis ją gavo tinkamai. Taigi atsakovai, pasirašydami paskolos sutartį, aiškiai patvirtino, kad paskolos sutartyje numatyta suma jiems yra neabejotinai perduota. Ieškovo nuomone, Paskolos sutarties 1.2 p. turinys leidžia spręsti, kad ieškovas neabejotinai perdavė paskolos dalyką, t. y . 50 000 EUR atsakovui.
3. Ieškovas nesutinka su atsakovės nurodytomis aplinkybėmis, kad atsakovė tariamai paskolos sutartį pasirašė neįsigilinusi į jos turinį. Ieškovo nuomone, atsakovė I. J. sudarė paskolos sutartį suvokdama paskolos sutarties turinį bei jos galimus padarinius. Tai patvirtina aplinkybė, kad atsakovė yra pasirašiusi kiekviename paskolos sutarties lape. Be to, pati atsakovė, kreipdamasi į teismą dėl santuokos nutraukimo, yra informavusi kreditorių apie skyrybų procesą, o sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių dar kartą yra prisiėmusi solidariąją atsakomybę grąžinti visą paskolos sumą. Taip pat byloje pateikti duomenys, kad atsakovė ne tik pripažino savo  pareigas pagal sutartį, bet ir yra pervedusi dalį pinigų į ieškovo sąskaitą, 2006 m. rugpjūčio 23 d. įvykdydama dalį prisiimtos prievolės, kurią atsakovai įsipareigojo sumokėti ginčo sutarties sudarymo dieną, panaudodami tam, kaip patys pripažino bylos nagrinėjimo metu, vartojamąją banko paskolą.
4. Ieškovas pažymi, kad 2005 m. sausio 26 d. UAB „Alnos mokymo centras“ akcininkų sutartis, sudaryta tarp „Baltic SME Fund“, G. Z., V. J. ir R. G., nustatė įsipareigojimą nekonkuruoti akcininkų sutarties galiojimo metu. Atsakovė I. J. taip pat buvo UAB „Alnos mokymo centras“ akcininkė – kartu su savo sutuoktiniu valdė šios bendrovės akciją bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, taip pat ji buvo ir akcininkų sutarties šalimi – už atsakovę įgaliojimo pagrindu veikė sutuoktinis V. J.. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad akcininkų sutarties nuostatų nesilaikymas sukėlė pasekmes abiem akcininkams. Akcininkams pažeidus akcininkų sutartyje nustatytą nekonkuravimo įsipareigojimą, atsakovams kilo sutartyje numatyta civilinė atsakomybė. Kad atsakovė, pasirašydama paskolos sutartį, suvokė, kad įsipareigoja ieškovui kartu su savo sutuoktiniu sumokėti paskolos sutartyje  nurodytą skolos sumą paskolos sutartyje nurodytu laiku rodo jos elgesys ir po paskolos sutarties pasirašymo – ji savanoriškai pradėjo paskolos sutartį vykdyti, o skyrybų eigoje deklaravo savo įsiskolinimą teismui. Šie faktai rodo, kad paskolos sutartyje buvo išreikšta tikroji sutarties šalių valia atsakyti pagal paskolos sutarties prievoles solidariai. Todėl nėra pagrindo sutartį pripažinti apsimestine, sudaryta kitam tik vieno atsakovo V. J. įsipareigojimui sumokėti baudą už akcininkų sutarties nevykdymą pridengti.

    IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

         Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.).  Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.                      

          Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei materialinės teisės normų pažeidimų, prieštaraujančių viešajam interesui, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

           Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas R. N. ir atsakovai V. J. ir I. J. 2006 m. rugpjūčio 18 d. sudarė ir pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas (R. N.) suteikė paskolos gavėjams (I. J. ir V. J.) 50 000 EUR, kurią atsakovai įsipareigojo grąžinti paskolos davėjui tokiais terminais: 11 500 EUR – 2006 m. rugpjūčio 18; 38 500 EUR – 2007 m. rugpjūčio 18 d. (b.l. 11-15). Pagal sutarties 2.1 p. paskolos gavėjas įsipareigojo už naudojimąsi gauta paskola nuo 2006 m. rugpjūčio 18 d. iki 2007 m. rugpjūčio 18 d. mokėti paskolos davėjui 8 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos paskolos sumos, palūkanos mokamos 2006 m. rugpjūčio 18 d.; pagal 2.2 p. paskolos gavėjas įsipareigojo už naudojimąsi gauta paskola nuo 2007 m. rugpjūčio 18 d. iki visiško jos grąžinimo mokėti paskolos davėjui 1,5 proc. dydžio mėnesio palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos paskolos sumos ir mokamos kiekvieno einamojo mėnesio paskutinę darbo dieną (CK 6.872 str.).

          Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys tenkintas ir priteistos skolos sumos aukščiau nurodytos paskolos sutarties pagrindu ir atsakovės priešieškinis dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde klausimas dėl palūkanų nekeliamas.

           Apeliantės teigimu, paskolos sutartyje numatytos paskolos sumos atsakovai nėra gavę (CK 6.870 str. 2 d.). Tikroji šalių valia buvo ne paskoliniai santykiai, bet susitarimas, kaip atsakovas kompensuos ieškovo nuostolius dėl akcininkų sutarties nesilaikymo ir sumokės minėtoje sutartyje nustatytą baudą. Todėl teismas nepagrįstai priteisė 37 500 EUR negrąžintos paskolos dalį pagal paskolos sutartį. Šiuos apeliantės argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais, nes tai paneigta bylos duomenimis. 

            Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose nurodoma, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d.nutartis priimta civilinėje byloje  Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka „perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo - paskolos gavėjo - gavimas ir priėmimas paskolos dalyko). Taigi nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į paskolos sutarties turinį. Paskolos sutarties 1.2 punkte aiškiai ir nedviprasmiškai numatyta, kad „Paskola išmokama šios sutarties sudarymo dieną. Pasirašydamas šią sutartį paskolos gavėjas pripažįsta ir patvirtina, kad paskolos davėjas jam tinkamai išmokėjo paskolą šios sutarties pasirašymo dieną ir jis ją tinkamai gavo“. Taigi esant šioms paskolos sutarties nuostatoms, teisėjų kolegija sprendžia, kad paskolos gavėjas pinigus šiuo atveju faktiškai gavo. Kartu paminėta, kad aplinkybes, kad paskolos gavėjas pinigų faktiškai negavo, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 str.). Nagrinėjamoje byloje tokių faktinių aplinkybių paskolos gavėja (atsakovė) neįrodė, todėl jos argumentus, kad pinigų pagal ginčo paskolos sutartį ji negavo, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad paskolos sutarties dalykas ieškovo buvo perduotas atsakovams ir paskolos sutartis laikytina sudaryta.

          Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, privalėjo konstatuoti, kad 2006 m. rugpjūčio 18 d. paskolos sutartis yra neteisėta ir tokiu būdu pripažinti ją negaliojančia. Tačiau apeliantė nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų. Vienintelė faktinė aplinkybė, kuria vadovaujasi apeliantė, yra tai, kad 37 500 EUR suma yra kaip bauda už 2006 m. sausio 26 d. akcininkų sutarties pažeidimą, todėl, jos nuomone, teismo sprendimas tenkinant ieškovo reikalavimą pagal paskolos sutartį yra neteisėtas. Apeliantė skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad nėra teisinio pagrindo sutartį pripažinti apsimestine, sudaryta kitam tik vieno atsakovo įsipareigojimui sumokėti baudą už akcininkų sutarties nevykdymą pridengti. Papildomai paminėtina tai,  kad tarp ieškovo ir atsakovų susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius taip pat patvirtina tolimesnė paskolos sutarties vykdymo eiga – atsakovė pradėjo paskolos sutartį vykdyti iš karto po paskolos sutarties pasirašymo, t. y. 2006 m. rugpjūčio 23 d., pervesdama ieškovui 178 395,20 EEK sumą, o skyrybų eigoje deklaravo savo įsiskolinimą teismui.  I. J. 2010 m. kovo 25 d. pranešime, adresuotame, ieškovui R. N., nurodė, kad ji iš ieškovo pagal paskolos sutartį kartu su vyru V. J. yra paėmę 50 000 EUR, informavo, kad Ignalinos rajono apylinkės teisme yra iškelta jų santuokos nutraukimo byla (b. l. 21). Ignalinos rajono apylinkės teismas 2010 m. balandžio 13 d. sprendimu patvirtino I. J. ir V. J. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 2 dalyje numatyta, kad šalys prievoles pagal 2006 m. rugpjūčio 18 d. sudarytą paskolos sutartį vykdys bendrai, t.y. pagal šias prievoles šalys atsakys solidariai. CK 1.79 str. 2 d. numatyta, kad preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jei po to, kai ji turėjo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė. Patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį ginčyti (CK 1.79 str. 1 d.). Be to, pareikštu priešieškiniu ieškovė prašo priteisti ieškovo naudai iš atsakovo V. J., pažeidusio minėtą sutartį, 38 500 EUR baudą. Pareikštas ieškinys ydingas ir dėl to, kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pasirašydamas minimą akcininkų sutartį,  kurioje ir buvo numatyta bauda už jos draudimų nesilaikymą V. J. pasirašė ir kaip sutuoktinės I. J. atstovas. Taigi ir akcininkų sutarties nesilaikymas pagal šios sutarties sąlygas turėjo sukelti pasekmes abiems akcijos savininkams (akcininkams). Esant šioms faktinėms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo paskolos sutartį pripažinti apsimestine, sudaryta kitam tik vieno atsakovo V. J. įsipareigojimui sumokėti baudą už akcininkų sutarties nevykdymą pridengti.

           Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, pagrįstai iš atsakovo priteisė ieškovo prašomas sumas. Apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nepateikė įrodymų, jog ginčo sutartis buvo apsimestinė (CPK 178 str.). Dėl to nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

            Ieškovas teismo prašo priteisti iš atsakovų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad ieškovas apeliacinės instancijos teismui nepateikė į bylą įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Todėl šios išlaidos ieškovo naudai nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                   Konstantinas Gurinas

                                                                                              Danguolė Martinavičienė

                                                                                               Donatas Šernas