Civilinė byla Nr. e2A-25-943/2021
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00516-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.6.1.4; 2.6.2.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-654-413/2020 pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lemora“ dėl laidavimo pripažinimo negaliojančiu, vekselio pripažinimo įvykdytu ir nuostolių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. S. R. 2019 m. birželio 26 d. teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti ieškovo laidavimą pagal 2015 m. rugpjūčio 4 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu. Ieškinio pagrindu buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-1792-413/2019.
2. Ieškovas nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „A“ (vekselio davėjas), atstovaujama bendrovės direktoriaus (ieškovo) S. R., 2015 m. rugpjūčio 4 d. pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo 2015 m. lapkričio 30 d. sumokėti atsakovei UAB „Lemora“ (vekselio gavėjui) 100 000 Eur sumą. Ieškovas vekselį pasirašė ir kaip laiduotojas.
3. Ieškovo teigimu, jis vekselį kaip laiduotojas pasirašė iš esmės suklydęs. Ieškovas nurodo, kad, jis, kaip įmonės vadovas, siekdamas tolimesnio bendradarbiavimo su atsakove bei ketindamas taikiai išspręsti ginčą dėl įsiskolinimo, sutiko su UAB „Lemora“ sąlyga dėl vekselio išdavimo. Pasirašant vekselį ieškovui buvo nurodyta, kad reikia pasirašyti ir žemiau, laidavimo grafoje, jog tai tik formalumas, kad tokia yra standartinė vekselio forma. Neturėdamas pagrindo abejoti ar nepasitikėti savo partneriais, ieškovas pasirašė vekselį ir kaip laiduotojas, įsitikinęs, kad pasirašo jį kaip UAB „A““ direktorius, o ne laiduoja asmeniškai.
4. Ieškovas 2019 m. spalio 7 d. taip pat kreipėsi į teismą su ieškiniu (jo pagrindu buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-2168-221/2019), prašydamas pripažinti 2015 m. rugpjūčio 4 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį įvykdytu, o laidavimą pagal vekselį pasibaigusiu; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės 2 279,85 Eur.
5. Ieškovas nurodė, kad prasidėjus UAB „A““ bankroto procesui atsakovė pateikė tvirtinti kreditorinį reikalavimą visai vekselio sumai, be to, perdavė vekselį priverstinai vykdyti antstolių kontorai. Ieškovo nuomone, tokie atsakovės veiksmai patvirtina jos nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą savo teisėmis, kadangi atsakovė skolą siekė prisiteisti tiek pateikiant kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, tiek ir priverstinai išieškodama šią skolą vykdymo procese. Šie atsakovės nesąžiningi veiksmai užkirto kelią ieškovui pateikti išieškomos sumos dydžio kreditorinį reikalavimą BUAB „A““ bankroto byloje, iškreipė bendrą kreditorinių reikalavimų dydį.
6. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovė pateikė į bylą mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, jog draudimo bendrovė „Atradius“ 2016 m. balandžio 14 d. išmokėjo atsakovei 90 000 Eur draudimo išmoką už BUAB „A““ skolą. Anot ieškovo, ši aplinkybė pavirtina, kad BUAB „A““ skola atsakovei buvo ir yra kur kas mažesnė nei deklaruoja atsakovė. Atkreipė dėmesį, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartimi buvo patvirtintas atsakovės 94 538,14 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Be to, iš BUAB „A““ administratoriaus 2016 m. liepos 22 d. ataskaitos matyti, kad bendrovės kreditoriai turėjo pateikti bankroto administratoriui savo finansinius reikalavimus iki 2016 m. balandžio 25 d. (ataskaitos 12 psl.). Tačiau, iš atsakovės pateiktų dokumentų akivaizdu, kad iki šio termino atsakovė jau buvo gavusi 90 000 Eur draudimo išmoką, tačiau, piktnaudžiaudama savo teisėmis, šį faktą nuslėpė. Tokiu būdu atsakovės kreditorinis reikalavimas bankroto byloje turėjo sudaryti 4 538,14 Eur (94 538,14 Eur – 90 000 Eur), taigi atsakovės deklaruojamas skolos dydis yra melagingas.
7. Ieškovo teigimu, atsakovės pateikta antstolės J. J. 2019 m. rugsėjo 3 d. pažyma įrodo, kad iki 2019 m. rugsėjo 3 d. iš ieškovo yra išieškota 7 080,50 Eur, iš kurių 6 817,99 Eur pervesta atsakovei. Tai reiškia, kad atsakovė yra gavusi daugiau lėšų, nei BUAB „A““ buvo skolinga atsakovei, tokiu būdu įgydama turtinę naudą ieškovo sąskaita.
8. Ieškovo nuomone, jo pateikti argumentai patvirtina, kad skola pagal vekselį atsakovei yra grąžinta. Įvykdžius vekseliu užtikrintą prievolę, pasibaigė ir laidavimas pagal vekselį. Be to, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovas permokėjo atsakovei 2 279,85 Eur. Tai reiškia, jog egzistuoja atskiras teisinis pagrindas vekselį pripažinti įvykdytu, o laidavimą pagal vekselį pripažinti pasibaigusiu bei priteisti ieškovui iš atsakovės neteisėtai gautas pinigines lėšas – 2 279,85 Eur.
9. Atsakovės siekį pasipelnyti, ieškovo manymu, patvirtina ir tai, kad likvidavus BUAB „A““ atsakovė įgijo teisę į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) grąžinimą (ieškovo paskaičiavimu tai sudaro 16 407,45 Eur), tačiau duomenų apie tai, kad minėtai sumai buvo sumažintas atsakovės reikalavimas, nepateikta.
10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2019 m. spalio 25 d. nutartimi civilinės bylos sujungtos, paliekant civilinės bylos Nr. e2-1792-413/2019 (bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu civilinės bylos Nr. e2-654-413/2020).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
12. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti ginčijamą vekselį negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl suklydimo, nurodęs, kad paties vekselio turinys, kuriame ieškovas pasirašė ir kaip įmonės vadovas, ir kaip fizinis asmuo, leidžia spręsti, kad ieškovas suprato (turėjo suprasti), kad prievolė pagal vekselį gali atsirasti ne tik ieškovo vadovaujamai įmonei, bet ir pačiam ieškovui kaip fiziniam asmeniui. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog vekselio išdavimo dieną jis sirgo ligomis, dėl kurių nesugebėjo suvokti savo veiksmų, savo pažeistų teisių ieškovas ginti neskubėjo, dalį prievolės įvykdė, argumentus dėl atsakovės nesąžiningumo grindė deklaratyviais teiginiais. Šios aplinkybės teismui leido nuspręsti, kad ieškovas ne tik suprato vekselio kaip abstraktaus sandorio turinį bei iš jo galinčias kilti teisines pasekmes, bet ir tai, kad šio sandorio sudarymas atitiko ir ieškovo vidinę valią.
13. Pasisakydamas dėl reikalavimo pripažinti ieškovo prievolę pagal vekselį pasibaigusia, teismas nurodė, kad byloje esančių įrodymų ir paaiškinimų visuma leidžia teigti, kad atsakovei 90 000 Eur dydžio draudimo išmoką išmokėjusi draudimo bendrovė „Adagrius“ nėra nei ieškovo, nei buvusios jo įmonės UAB „A““ draudikas, nei vekselio mokėtojas, todėl draudimo išmoka negali būti vertinama kaip vekselio apmokėjimas.
14. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės išrašas apie UAB „A““ skolą kreditorei UAB „Lemora“ patvirtina, kad iki draudimo išmokos išmokėjimo (2016 m. balandžio 14 d.) skolininkės skola siekė 158 393,32 Eur, po išmokos – 68 393,32 Eur, o apskaičiuojamo termino pabaigoje (2018 m. gegužės 31 d.) – 62 390,39 Eur. Ginčijamas vekselis 100 000 Eur sumai, taigi ir laidavimo sandoris, buvo pasirašytas 2015 m. rugpjūčio 4 d., kai UAB „A““ skola atsakovei siekė 197 240,02 Eur. Ginčijamo vekselio pagrindu Vilniaus rajono 1-ajo notarų biuro 2015 m. gruodžio 7 d. išduotas vykdomasis įrašas pradėtas vykdyti 2015 m. gruodžio 22 d. Kaip jau minėta, nei vykdomasis įrašas, nei UAB „Lemora“ teismo patvirtintas finansinis reikalavimas bankroto byloje nebuvo įvykdyti. Teismas pritarė atsakovės argumentams, kad atsakovei 90 000 Eur dydžio draudimo išmoką išmokėjusi draudimo bendrovė „Adagrius“ nėra nei ieškovo, nei buvusios jo įmonės UAB „A““ draudikas, nei vekselio mokėtojas, todėl draudimo išmoka negali būti vertinama kaip vekselio apmokėjimas. Be to, su atsakove iki galo nebuvo atsiskaityta, ieškovo skolos likutis yra 61 952,56 Eur. Todėl teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti apie tai, kad ieškovo kaip laiduotojo prievolė pasibaigė ar yra iki galo įvykdyta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Ieškovas S. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti – pripažinti 2015 m. rugpjūčio 4 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį įvykdytu, o laidavimą pagal jį pasibaigusiu bei taikyti restituciją, t. y. priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 2 279,85 Eur.
16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Teismo sprendimo motyvai, kuriais atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti prievolę pagal vekselį pasibaigusia, priimti neįvertinus ieškovo pateiktų įrodymų. Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 14 d. nutartimi, priimta UAB „A““ bankroto byloje, konstatuota, kad BUAB „A““ skola atsakovei sudaro 94 538,14 Eur. Byloje nustačius, kad draudimo bendrovė pervedė atsakovei 90 000 Eur draudimo išmoką už BUAB „A““ skolą, akivaizdu, kad atsakovė galėtų reikalauti tik likusios 4 538,14 Eur sumos grąžinimo.
16.2. Aplinkybę, kad vekselis yra įvykdytas patvirtina ir ieškovo pateiktas 2019 m. gruodžio 2 d. nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad iškėlus UAB „A““ bankroto bylą ir nustačius, kad iš įmonės mokėjimai nebus gauti 2017 m. kovo 31 d. UAB „Lemora“ akcininkai priėmė sprendimą nurašyti UAB „A““ 65 151,81 Eur skolą. Atitinkamai nurašius BUAB „A““ (pagrindinio skolininko) skolą, reikalavimas laiduotojui laikytinas neteisėtu.
16.3. Teismas nevertino to, kad atsakovė yra gavusi daugiau lėšų nei BUAB „A““ buvo skolinga ir gavo turtinę naudą ieškovo sąskaita. Pažymėtina, kad atsakovė pateikė reikalavimą išieškoti iš ieškovo 100 305,76 Eur. Dalį skolos padengė draudimo išmoka (90 000 Eur), iš ieškovo priverstinio vykdymo procese išieškota 7 080,50 Eur (iš kurių 6 817,99 Eur) pervesta atsakovei, todėl laikytina, kad atsakovė yra skolinga ieškovui 2 279,85 Eur sumą. Nepaisant to, kad šios aplinkybės patvirtina ieškovo argumentus dėl skolos pagal vekselį sumokėjimo bei įrodo egzistuojantį atsakovės siekį pasipelnyti ieškovo sąskaita (nurašiusi kaip beviltiškas skolas atsakovė gali susigrąžinti valstybei sumokėtą PVM mokestį, be to ji gavo draudimo išmoką, kuri beveik padengė jos finansinį reikalavimą BUAB „A““ bankroto byloje), teismas, priimdamas sprendimą, į tai visiškai neatsižvelgė.
17. Atsakovė UAB „Lemora“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
18. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Nors apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau ieškovas sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti vekselį negaliojančiu, neginčija, todėl nėra pagrindo naikinti šią teisėtą ir pagrįstą sprendimo dalį.
18.2. Ieškovas pagal vekselį neapmokėtos skolos likutį siekia paneigti ne pirminiais dokumentais, bet išvestiniais, netinkamai juos interpretuodamas. Ieškovo akcentuojama draudimo išmoka buvo išmokėta, ne kaip ieškovo civilinę atsakomybę apdraudusios draudimo bendrovės išmoka, bet kaip atsakovės prekinį kreditą apdraudusios draudimo įmonės išmoka. Byloje esantys atsakovo apskaitos dokumentai patvirtina, kad vekseliu užtikrintos ir ieškovo neapmokėtos skolos (po draudimo išmokos neapmokėtos skolos), kuri buvo užtikrinta vekseliu, likutis 2020 m. sausio 24 d. buvo 62 127,78 Eur.
18.3. Nepagrįsti skundo argumentai, kuriais teigiama, kad, atsakovei nurašius pagrindinio skolininko skolą, reikalavimas laiduotojui (ieškovui) yra neteisėtas, kadangi vieno iš solidaraus skolininko, kuris yra likviduotas bankrutavus, skolos nurašymas neturi įtakos kito solidaraus skolininko skolos likučiui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų
19. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiami klausimai dėl ieškovo laidavimo pagal 2015 m. rugpjūčio 4 d. išduotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį galiojimo bei iš jo kylančios mokėjimo prievolės vekselio davėjui. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas: pripažinti ieškovo laidavimą pagal 2015 m. rugpjūčio 4 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu; pripažinti 2015 m. rugpjūčio 4 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį įvykdytu ir laidavimą pagal vekselį tuo pagrindu pasibaigusiu; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės 2 279,85 Eur. Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
20. Ieškovas apeliaciniu skundu ginčija visą Kauno apygardos teismo sprendimą, tačiau argumentų, kuriais būtų išreikštas nesutikimas su teismo sprendimu – atmesti ieškinio reikalavimą, kuriuo buvo prašoma pripažinti laidavimą negaliojančiu, kaip sudarytą dėl suklydimo, nenurodė.
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-969/2018 33 punktas).
22. Ieškovui apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria aptartą vekselį atsisakyta pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, neginčijant, bei nenustačius pagrindo peržengti apeliaciniu skundu nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija bylą nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų ir vertina tik teismo sprendimo dalies, kuria atsisakyta pripažinti 2015 m. rugpjūčio 4 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį įvykdytu ir laidavimą pagal vekselį tuo pagrindu pasibaigusiu bei taikyti restituciją, teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl prievolės įvykdymo ir laidavimo pagal vekselį pabaigos
23. Remiantis byloje esančiais duomenimis ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovo S. R. vadovaujama įmonė UAB „A““ (pirkėjas) ir atsakovė UAB „Lemora“ (pardavėjas) 2010 m. sausio 27 d. sudarė prekių tiekimo sutartį Nr. 10012701 (toliau ir – Sutartis, 1 t., b. l. 33–35). Sutartimi šalys susitarė, kad už pateiktas prekes pirkėjas atsiskaito mokestiniu pavedimu arba grynaisiais pagal iš anksto šalių suderintą kainą (Sutarties 3.1 punktas, 1 t., b. l. 34); pirkėjas už prekes įsipareigojo atsiskaityti per 30 dienų nuo prekių perdavimo dienos (Sutarties 3.3. punktas, 1 t., b. l. 34). Šalys Sutarties 3.4 punktu nustatė, kad pirkėjui suteikiamas 2 896,20 Eur (10 000 Lt) dydžio kreditas (1 t., b. l. 34). Atsakovė UAB „Lemora“, įvertinusi sėkmingą šalių tarpusavio bendradarbiavimą, kredito limitą padidino: 2010 m. spalio 25 d. pranešimu iki 4 344,30 Eur (15 000 Lt) (1 t., b. l. 37), 2011 m. kovo 4 d. pranešimu iki 14 481 Eur (50 000 Lt) (1 t., b. l. 39) ir 2015 m. balandžio 20 d. pranešimu kredito limitas buvo padidintas iki 200 000 Eur (1 t., b. l. 44).
24. Kredito limitą pagal Sutartį padidinus iki 200 000 Eur, 2015 m. rugpjūčio 4 d. UAB „A““, atstovaujama ieškovo, išdavė neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo 2015 m. lapkričio 30 d. sumokėti atsakovei UAB „Lemora“ 100 000 Eur sumą. Už vekselyje numatytos prievolės įvykdymą laidavo ieškovas (1 t., b. l. 5). Tiek vekselis, tiek vekselio laidavimas šioje situacijoje atitinka prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sampratą (CK 6.70 straipsnio 1 dalis).
25. Vekselyje nustatytu terminu UAB „A““ prievolės neįvykdė, todėl UAB „Lemora“ 2015 m. gruodžio mėnesį informavo vekselio davėją ir ieškovą (vekselio laiduotoją) apie ketinimą kreiptis dėl vykdomojo įrašo išdavimo dėl atsisakymo apmokėti paprastąjį vekselį (1 t., b. l. 46–47). 2015 m. gruodžio 22 d. patvarkymu antstolė J. J. priėmė vykdyti Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro 2015 m. gruodžio 7 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl 100 305,76 Eur išieškojimo iš ieškovo S. R. atsakovės UAB „Lemora“ naudai (1 t., b. l. 57–58).
26. Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 4 d. nutartimi UAB „A““ iškėlė bankroto bylą. 2016 m. birželio 13 d. BUAB „A““ administratorius pateikė teismui tvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, kurių administratorius neginčija, bendrai 2 086 739,11 Eur sumai, tarp jų ir UAB „Lemora“ finansinį reikalavimą 94 538,14 Eur sumai (DOK-23155) (pažymėtina, kad nurodytu prašymu buvo patikslintas ankstesnis 2016 m. gegužės 27 d. prašymas dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo). Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 14 d. nutartimi patvirtino BUAB „A““ kreditorius ir jų finansinius reikalavimus, tarp jų ir atsakovės UAB „Lemora“, kaip trečios eilės kreditorės 94 538,14 Eur finansinį reikalavimą (1 t., b. l. 124–128). 2018 m. rugsėjo 3 d. teismas priėmė sprendimą, kuriuo BUAB „A““ pripažinta pasibaigusia likvidavus dėl bankroto ir 2018 m. spalio 17 d. įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro (1 t., b. l. 90). UAB „Lemora“ finansinis reikalavimas bankroto procese nebuvo patenkintas (1 t., b. l. 117–123).
27. Apeliantas (ieškovas) teigia, kad UAB „Lemora“ finansinis reikalavimas bankroto byloje, o kartu ir į jį nukreipti reikalavimai pagal laidavimą, galėjo siekti tik 4 538,14 Eur, kadangi 90 000 Eur UAB „Lemora“ sumokėjo draudimo bendrovė.
28. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka ir mano, kad apeliantas klaidingai vertina byloje nustatytus faktus, o įsipareigojimus pagal vekselį traktuoja kaip atskirą, atsietą nuo šalis siejusių teisinių santykių, prievolę.
29. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad vekselio, kaip vertybinio popieriaus, abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016, 11 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
30. Išduodant ir naudojant vekselius civilinėje apyvartoje, turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį ir tikslus: ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė; kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, jog sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai; kreditoriaus reikalavimo teisė tokiu atveju yra apribota, ir iš atsakingų už prievolės įvykdymą asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir kiek nustato įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-695/2016, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
31. Šiuo atveju nustatyta, kad pagal 2010 m. sausio 27 d. Sutartį Nr. 10012701 ir prie jos pateiktą 2015 m. balandžio 20 d. pranešimą dėl kredito limito padidinimo (1 t., b. l. 44), atsakovė suteikė UAB „A““ 200 000 Eur kredito limitą, iš kurio 100 000 Eur suma buvo apdrausta prekinio kredito draudimu draudimo bendrovėje „Atradius“, o 100 000 Eur suma buvo užtikrinta 2015 m. rugpjūčio 4 d. išduotu paprastu neprotestuotinu vekseliu (ginčijamas vekselis). Pagal šį vekselį, vekselio davėja UAB „A““ ir ieškovas, kaip vekselio laiduotojas, įsipareigojo vekselio gavėjai UAB „Lemora“ 2015 m. lapkričio 30 d. sumokėti 100 000 Eur. Aptartos aplinkybės leidžia laikyti pagrįstais atsakovės argumentus, kad skolininkės (vekselio davėjos UAB „A““), išduotas vekselis nagrinėjamu atveju atliko šalis siejusios Sutarties (100 000 Eur sumai) įvykdymo užtikrinimo funkciją.
32. Kasacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad tuo atveju, kai vekselis atlieka sandorio, dėl kurio buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, tokio sandorio teisinė padėtis turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Taigi vekselis, atlikdamas sandorio įvykdymo užtikrinimo funkciją, kaip su pagrindine prievole (sandoriu) susijusi papildoma prievolė, galioja iki tol, kol nėra įvykdyta pagrindinė prievolė. Jei kyla ginčas dėl pagrindinės prievolės įvykdymo ir teismas nustato, kad pagrindinė prievolė įvykdyta (skola grąžinta, mokėjimas atliktas, daiktas perduotas ar kt.), tai ši aplinkybė yra teisinis pagrindas, dėl kurio vekselis, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, netenka galios. Paneigiant šį principą, kreditoriui (vekselio turėtojui) būtų sudarytos galimybės išsiieškoti tą pačią pinigų sumą dvigubai, t. y. ir pagal pirminį sandorį, ir pagal vekselį, atliekantį sandorio užtikrinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-378/2019, 19 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
33. Nustatyta, kad vekselio išdavimo dieną, t. y. 2015 m. rugpjūčio 4 d., UAB „A““ skola UAB „Lemora“ siekė 196 526,13 Eur (2 t., b. l. 31). Po vekselio išdavimo UAB „A““ išduotas prekių kreditas viršijo 200 000 Eur. Kadangi vekselis nebuvo apmokėtas, 2015 m. gruodžio 7 d. pagal vekselį buvo atliktas vykdomasis įrašas ir jis pateiktas vykdyti antstolei J. J. (vykdomosios bylos Nr. 0052/15/01718) (1 t., b. l. 57–58).
34. Draudimo bendrovė „Atradius“ 2016 m. balandžio 14 d. išmokėjo atsakovei UAB „Lemora“ 90 000 Eur dydžio draudimo išmoką (1 t., b. l. 71) taip sumažindama UAB „A““ skolą atsakovei iki 68 393,32 Eur (2 t., b. l. 33), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nepatvirtina, kad išmokėjus prekinio kredito draudimo sumą buvo įvykdyta ieškovo prievolė pagal vekselį.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovas ar jo vadovaujama įmonė buvo apsidraudusi civilinę atsakomybę ir draudimo išmoka atsakovei kompensavo atsakovei neįvykdytos prievolės pagal vekselį, dalį. Be to, šiuo atveju nustatyta, kad skolininkės (vekselio davėjos UAB „A““) išduotas vekselis atliko prievolės užtikrinimo funkciją. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad draudimo išmoka sumažino atsakovės įsiskolinimą pagal prekių tiekimo sutartį, tačiau neįrodo BUAB „A““ prievolės pagal vekselį įvykdymo.
36. Atsakovės pateikti pirminiai dokumentai, pagrindžiantys UAB „Alraižė“ skolos susidarymą (PVM sąskaitos-faktūros) (3 t., b. l. 3–333), bei mokėjimo žiniaraštis, (2 t., b. l. 28–33), įrodo, kad UAB „A““ neapmokėtas skolos likutis, kurio grąžinimas buvo užtikrintas ir 2015 m. rugpjūčio 4 d. išduotu paprastu neprotestuotinu vekseliu, yra 62 390,39 Eur (1 t., b. l. 70, 2 t., b. l. 33). Atsižvelgiant į pagrindinės skolos pagal 2010 m. sausio 27 d. prekių tiekimo sutartį Nr. 10012701 kitimą, atitinkamai buvo sumažinta (iki 61 952,56 Eur) ir iš ieškovo, kaip laiduotojo pagal vekselį, kuriuo yra užtikrintas pagrindinės prievolės įvykdymas, išieškotina suma (2020 m. sausio 24 d. antstolės J. J. raštas Nr. S-20000098 „Dėl informacijos pateikimo“, vykdomojoje byloje Nr. 0052/15/07118) (UAB „Lemora“ dokumento Nr. DOK-2871, pateikto 2020 m. sausio 26 d. civilinėje byloje Nr. e2-654-413/2020 priedas). Atkreiptinas dėmesys, kad klausimas kokia apimtimi laiduotojo prievolė pagal vekselį yra įvykdyta, išsprendžiamas priverstinio vykdymo procese, todėl teismui, nustačius nagrinėjamoje byloje, kad pagrindinės prievolės, kurios vykdymas užtikrintas vekseliu ir vekselio laidavimu, apimtis yra pasikeitusi, nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl jos apimties papildomai.
37. Pagal CK reglamentavimą laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas pagal CK yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimo pagal CK nuostatas galiojimas (CK 6.76 straipsnio 1–2 dalys). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė (CK 6.87 straipsnio 1 dalis).
38. Laidavimas, įtvirtintas CK, skiriasi nuo vekselio laiduotojo prievolės pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą (toliau ir – ĮPVĮ). Laidavimo pagal vekselį institutas į Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą, kaip ir dauguma kitų šio įstatymo taisyklių, perkeltas iš 1930 m. Ženevos konvencijos dėl vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Konvencija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-525-916/2015). ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta analogiška kaip ir Konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje taisyklė, nustatanti, kad laidavimu užtikrinta prievolė galioja, nepaisant paties vekselio negaliojimo. Vienintelė šios taisyklės išimtis yra tada, kai vekselis turi formos trūkumų. Ši taisyklė, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, taikytina ir tiems atvejams, kai laidavimu užtikrinta prievolė pasibaigia dėl paprastojo vekselio davėjo – juridinio asmens likvidavimo. Likvidavus vekselio davėją – juridinį asmenį – laiduotojo prievolės pabaigai taikytinos ĮPVĮ nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011), kurios įtvirtina, jog laidavimas pagal vekselį pasibaigia tinkamai įvykdžius vekselyje įtvirtintą piniginę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2017 24 punktas).
39. Laiduodamas pagal vekselį, laiduotojas įsipareigoja lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo (ĮPVĮ 34 straipsnis), ir visi – vekselio davėjas, akceptantas, indosantai ir laiduotojai – vekselio turėtojui atsako solidariai; vekselio turėtojas turi teisę pareikšti reikalavimus visiems pirmiau nurodytiems asmenims, kiekvienam iš jų atskirai ir visiems kartu, nesilaikydamas įsipareigojimų eiliškumo (ĮPVĮ 49 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai – laiduotojo prievolės, kaip papildomo civilinio teisinio santykio (šalutinio, esančio šalia pagrindinio prievolinio teisinio santykio), požymis. Kai vekselis pateikiamas apmokėti jo davėjui, o jis šios pareigos neįvykdo, pareiga apmokėti vekselį atsiranda laiduotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449-378/2015). Jeigu prievolė nėra vykdoma ar vykdoma netinkamai, vekselio turėtojas pirmiausia reikalavimą turėtų pareikšti vekselio mokėtojui, tačiau net ir tai neapriboja jo galimybės reikalauti, kad prievolę įvykdytų ir laiduotojai pagal vekselį.
40. Pagal CK nuostatas laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis, o tokio laidavimo ypatumai yra reglamentuoti ĮPVĮ, tačiau tai savaime nereiškia, jog tokiu reglamentavimu yra paneigta pati laidavimo, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-695/2017, 22 punktas).
41. Kadangi laidavimas galioja iki visiško prievolės, kurią jis užtikrino, įvykdymo, todėl tam kad laidavimas pagal vekselį būtų pripažintas pasibaigusiu, būtina įrodyti, kad vekselio davėjas, ar laiduotojas, įvykdė prievolę kilusią iš vekselio. Ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodinėjo, kad BUAB „A““ vekselyje nustatytu terminu (ar vėliau) sumokėjo vekselyje nustatytą sumą, t. y. įvykdė prievolę, kilusią iš vekselio. Laidavimo prievolės, kilusios iš vekselio, pabaigą apeliantas sieja su kitais juridiniais faktais (juridinio asmens pabaiga, draudimo išmokos išmokėjimu), kurie nesusiję su BUAB „A““ prievolės pagal vekselį įvykdymu.
42. Laiduodamas pagal vekselį, laiduotojas įsipareigoja lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo (ĮPVĮ 34 straipsnis), ir jis kartu su vekselio davėju vekselio turėtojui atsako solidariai, todėl nagrinėjamu atveju neįrodžius, kad vekselio davėja BUAB „A““ įvykdė prievolę pagal vekselį, vekselio turėtoja (UAB „Lemora“) pagrįstai pareiškė reikalavimus dėl prievolės pagal vekselį įvykdymo laiduotojui (apeliantui) (ĮPVĮ 49 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-611/2018 22 punktas).
43. Pažymėtina, kad bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 straipsnio 4 dalis, 6.81 straipsnio 1 dalis) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu. Nagrinėjamoje byloje UAB „Lemora“ pasinaudojo įstatymo suteikta teise pareikšti reikalavimą ieškovui (kreipėsi dėl vykdomojo įrašo išdavimo dėl atsisakymo apmokėti paprastąjį vekselį (1 t., b. l. 46–47), toks vekselio turėtojos pareikštas reikalavimas yra teisėtas ir negali būti vertinamas kaip pareikštas reikalavimas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 3 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 4 punktas). <...> Reikalavimo pareiškimo metu pagrindinė skolininkė (BUAB „A““) nebuvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, t. y. jos prievolė nebuvo pasibaigusi. Tai reiškia, kad UAB „Lemora“, pareikšdama reikalavimą įvykdyti prievolę pagal vekselį jos laiduotojui – apeliantui, pareikalavo, jog nepasibaigusią pagrindinės skolininkės prievolę įvykdytų solidarusis skolininkas (CK 6.81 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015).
Dėl skolos pripažinimo beviltiška ir laidavimo prievolės santykio
44. Apeliantas, siekdamas paneigti savo prievolės atsakovei egzistavimą taip pat nurodo, kad remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė nurašė BUAB „A““ skolą pagal vekselį, kaip beviltišką, kas, jo vertinimu, taip pat patvirtina jog išieškojimas pagal laidavimą iš jo vykdomas nepagrįstai.
45. Teisėjų kolegija atmeta nurodytus skundo argumentus kaip nepagrįstus. Prievolės pasibaigia tik CK šeštosios knygos I dalies IX skyriuje nustatytais pagrindais, kurių nė vienas nėra siejamas su skolos pripažinimu beviltiška bei jos nurašymu. Skolos pripažinimo beviltiška tikslas yra mokestinis, leidžiantis nustatyti pelno mokesčio mokėtojo ar asmens, apmokestinamo pridėtinės vertės mokesčiu, skolų arba jų dalies bei pastangų susigrąžinti tas skolas beviltiškumą, jas eliminuojant tik iš bendrovės finansinės atskaitomybės duomenų. Kreditorius, pripažinęs skolininko skolas beviltiškomis turi teisę susigrąžinti valstybei sumokėtą PVM mokestį, o taip pat nustatyta tvarka susimažinti mokėtiną pelno mokestį. Skolų pripažinimo beviltiškomis tvarką ir teisę susigrąžinti ar susimažinti mokesčius nustato Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnis, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 891 straipsnis, o ją detalizuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 40 „Dėl skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklės. Taisyklės reglamentuoja, kokiu būdu mokesčių mokėtojas pelno mokesčio tikslais ar apmokestinamasis asmuo pridėtinės vertės mokesčio tikslais įrodo skolų arba jų dalies, įskaitant pardavimo PVM, beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti tas skolas. Šios taisyklės taip pat reglamentuoja, kaip pelno mokesčio mokėtojas apskaičiuoja beviltiškų skolų sumas. Tačiau, teismo vertinimu, kreditoriui skolas pripažinus beviltiškomis ir savo atskaitomybės dokumentuose jas nurašius, skolininko prievolė jas grąžinti dėl to savaime neišnyksta. Buhalterinis skolos nurašymas nereiškia prievolės panaikinimo, nes UAB ,,Lemora“ reikalavimai BUAB „A““ gali būti tenkinami ir po bendrovės pabaigos, atsiradus turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti šios bendrovės kreditorių reikalavimai. Be to, pagal Pelno mokesčio įstatymo 25 straipsnio 3 dalį jeigu atskaitytas beviltiškas skolas skolininkas arba už jį kitas asmuo vėliau grąžina, visa grąžintų skolų suma priskiriama pajamoms. Teisėjų kolegija, įvertinusi skolų pripažinimo beviltiškomis paskirtį, apelianto argumentus dėl skolos pagal vekselį pripažinimo įtakos jo kaip vekselio laiduotojo prievolės apimčiai, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
46. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias prievolės, kilusios iš laidavimo pagal vekselį pabaigą ir pagrįstai laikė, kad byloje neįrodžius, kad BUAB „A““ ar ieškovas įvykdė prievolę, kilusią iš vekselio, nėra pagrindo konstatuoti apelianto prievolės, kuria yra laiduota pagal vekselį, pabaigos. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos bylos duomenimis ir padarytos tinkamai taikant įrodymų vertinimo taisykles. Naikinti ar keisti teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
47. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus ieškovo apeliacinio skundo, iš jo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atsakovei.
48. Atsakovė UAB „Lemora“ prašo priteisti iš apelianto jos išlaidas advokato pagalbai, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ir pateikė duomenis, patvirtinančius, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 435,60 Eur. Atsakovės prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ nustatyto maksimalaus dydžio (8.11 papunktis), todėl jos priteistinos atsakovei UAB „Lemora“ iš apelianto.
49. Apeliantui 1 742 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą mokėjimas Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. nutartimi buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Apeliacinio skundo netenkinus, iš apelianto valstybės naudai priteisiamas 1 742 Eur žyminis mokestis (CPK 84 ir 96 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 1 742 Eur (tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt du eurus) žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lemora“, juridinio asmens kodas 233623430, iš S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 435,60 Eur (keturis šimtus trisdešimt penkis eurus ir 60 centų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Egidija Tamošiūnienė
Vytautas Zelianka