Civilinė byla Nr. 3K-3-524/2006
Procesinio sprendimo kategorija 50.11.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. spalio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Sigito Gurevičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ieškinį atsakovei S. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo iškeldinti atsakovę su visais jai priklausančiais daiktais iš neteisėtai užimtų gyvenamųjų patalpų, priklausančių ieškovui (savivaldybei), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Ieškovas nurodė, kad ginčo bute po buvusio nuomininko mirties atsakovė gyvena be nuomos sutarties, o tokią su ja sudaryti be eilės nėra įstatyminio pagrindo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiame bute nuo 1988 metų gyveno A. K., su kuriuo 2001 m. kovo 20 d. sudaryta nuomos sutartis. Pagal nuomos sutarties 3.1 ir 3.3 punktus nuomininkas turėjo teisę jam suteiktoje gyvenamojoje patalpoje apgyvendinti savo sutuoktinį (pagal įstatymo analogiją ir faktinį sutuoktinį), vaikus, tėvus, nedarbingus išlaikytinius arba subnuomoti gyvenamąją patalpą. Atsakovės teigimu, ji buvo nuomininko sugyventinė, kartu gyveno bute, padėjo butą išlaikyti ir remontuoti, po nuomininko mirties pati ėmė vykdyti nuomininko pareigas. Teismo nuomone, tokius teiginius iš dalies patvirtina ir byloje esantys įrodymai – liudytojo J. M. parodymai, nuomininko brolio rašytinis šio fakto paliudijimas, Socialinės paramos skyriaus darbuotojų apsilankymo apraše užfiksuotos aplinkybės, mokėjimo už komunalines bei kitas paslaugas dokumentai. Teismas padarė išvadą, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu, priimtu kitoje civilinėje byloje, nustatyti faktai nelaikytini prejudiciniais. Teismas, remdamasis CK 1.2 straipsnio 1 dalimi, taikė Konstitucijos 24 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, reglamentuojančius žmogaus būsto neliečiamumą, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (byloje Novoseletskiy prieš Ukrainą Nr. 47148/99), pagal kurią, sprendžiant bet kokį ginčą dėl asmens iškeldinimo iš būsto, privalu apsvarstyti, kiek tas iškeldinimas yra numatytas įstatymų, jei taip, ar tuo iškeldinimu yra siekiama teisėtų valstybės tikslų, jei taip, ar to reikia demokratinės visuomenės interesams ir ar tai proporcinga siekiamam teisėtam tikslui. Teismas padarė išvadą, kad nors įstatyme (CK 6.612 straipsnyje) numatyta galimybė iškeldinti gyvenantį be sudarytos nuomos sutarties asmenį, tačiau teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, privalo atsižvelgti į abiejų šalių interesų pusiausvyrą, kieno interesai yra svarbesni - valstybės, kuriai šiuo atveju atstovauja ieškovas kaip valstybės institucija, ar individo, viešasis, bendrasis interesas ar piliečio interesas. Teismo nuomone, atsakovė įrodė, kad buvo pakviesta nuomininko apsigyventi kaip faktinė sutuoktinė (sugyventinė). Turint gyvenamąją vietą, jai nebuvo būtino reikalo registruotis pas ieškovą eilėje asmenų, kuriems reikalingas socialinis būstas. Nors nuomos sutarties ji nebuvo sudariusi, nes nesutiko savivaldybė, po nuomininko mirties faktiniais veiksmais perėmė šio pareigą mokėti reikiamus mokesčius ir išlaikyti butą. Ginčo butą atsakovė jau ne vienerius metus laiko savo namais ir jame realiai gyvena, šį adresą nurodo įvairioms oficialioms institucijoms kaip savo gyvenamąją vietą, jokios kitos gyvenamosios paskirties patalpos nuosavybės teise nėra įgijusi. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovė, ilgą laiką gyvenusi ginčo bute su buto nuomininku, galėjo turėti lūkesčių ir ateityje jame gyventi. Teismo nuomone, atsakovės iškeldinimas, nesuteikiant jai kitos tinkamos gyventi patalpos, kartu atsižvelgiant ir į jos dabartinę sveikatos būklę bei socialinį statusą, iš esmės pažeistų jos interesus, todėl būtent atsakovės interesai tokioje situacijoje nusveria teisėtus valstybės tikslus, o iškeldinimas nėra būtinas demokratinės visuomenės interesams, nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Teismas taip pat nurodė, kad nors ieškovas ir grindė savo reikalavimą faktu, kad šis būstas yra reikalingas kitiems eilėje įsiregistravusiems socialiai remtiniems asmenims, todėl būtų pažeisti ir jų interesai, asmenų lygybės prieš įstatymus principas, šios aplinkybės byloje neįrodė, nenurodė, kurie asmenys galėtų pretenduoti į minėtą gyvenamąją patalpą, iškeldinus ieškovę. Dėl to negalima net palyginti tokių asmenų ir atsakovės interesų, kurio individo interesai nusveria. Teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, išnagrinėjęs bylą panašiomis faktinėmis aplinkybėmis į šią civilinę bylą (Prokopovich prieš Rusiją, Nr. 58255/00), 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimu konstatavo, kad iškeldinta po sugyventinio mirties iš jam suteikto tarnybinio buto moteris akivaizdžiai nebuvo įkūrusi kitos gyvenamosios vietos, todėl valstybė, nors ir iškeldindama iš patalpų, kurios nebuvo įteisintos kaip teisėta moters gyvenamoji vieta, pažeidė įstatymo reikalavimus, nes neapsvarstė tokio veiksmo būtinumo demokratinėje visuomenėje. Teismas padarė išvadą, kad ieškinys atmestinas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 21 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija atmetė ieškovo argumentus dėl prejudicijos, nurodydama, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. gegužės 26 d. sprendime nurodė, kad teismai neturi nustatinėti faktinių santuokinių santykių buvimo, kai šie santykiai yra atsiradę po 1944 m. liepos 8 d., o partnerystės santykius reglamentuojančios normos neįsigaliojusios. Civilinė byla Nr. 2-02643-110-2005 buvo nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka, o suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pareiškimas iškeldinti S. P. toje byloje buvo paliktas nenagrinėtas nurodant, kad toks reikalavimas turi būti sprendžiamas ginčo tvarka. Kolegijos nuomone, esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CPK 182 straipsnio 2 punkto ir nepažeisdamas įstatymo nagrinėjamoje byloje tyrė įrodymus bei nagrinėjo aplinkybes, susijusias su atsakovės gyvenimu ginčo bute. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas neprivalėjo atsižvelgti į kitų asmenų, kuriems nustatyta tvarka galėjo būti išnuomotas ginčo butas, interesus, nes nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovas neįvykdė procesinės pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis).
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 21 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovas, reikalaudamas iškeldinti atsakovę iš jam priklausančių patalpų, turi įrodyti tik du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos. Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-949/2001). Nei teisės aktai, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika nenumato, kad ieškovas negalėtų ginti savo kaip nekilnojamojo turto savininko teisių.
2. Savivaldybė, kaip ginčo patalpų savininkė, yra įpareigota nuosavybės teises įgyvendinti laikantis įstatymų (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, Vietos savivaldos įstatymas 34 straipsnio 1, 2 dalys). Teisingumo, sąžiningumo, teisės viršenybės, visų asmenų lygybės prieš įstatymą principai suponuoja tai, kad savivaldybė, nuomodama jai priklausančias gyvenamąsias patalpas, turi būti absoliučiai nešališka, esant analogiškoms sąlygoms, neteikti prioritetų vieniems asmenims kitų atžvilgiu. Teisės viršenybės imperatyvas taip pat suponuoja, kad socialiniai būstai turi būti nuomojami laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 11 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės vykdomojoje institucijoje pagal prašymo įregistravimo datą yra sudaromi asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašai ir kad savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal sudarytus sąrašus. Atsakovė nebuvo ir nėra įrašyta į asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašą, todėl savivaldybė neturėjo pagrindo ir galimybės jai išnuomoti socialinį būstą — ginčo butą. Be eilės išnuomojus butą atsakovei būtų pažeisti ne tik Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo reikalavimai, bet ir kitų asmenų, įrašytų į sąrašą, teisės ir teisėti interesai.
3. Teismai pažeidė procesines teisės normas, darydami išvadą, kad ieškovas neįvykdė procesinės pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. neįrodė, kad Vilniaus miesto savivaldybėje gyvena socialiai remtinų asmenų, įrašytų į eilę socialiniam būstui gauti, kuriems galėtų būti išnuomojamos ginčo patalpos. Tam, kad būtų patenkintas ieškinio reikalavimas, ieškovas neprivalėjo įrodyti, kad Vilniaus mieste gyvena socialiai remtinų asmenų, įrašytų į eilę socialiniam būstui gauti, kuriems galėtų būti išnuomojamos ginčo patalpos. Be to, tai yra aplinkybė, kuri preziumuojama pagal įstatymus ir nepaneigta bendra tvarka (CPK 182 straipsnio 4 dalis). Akivaizdu, kad savivaldybėje Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nustatyta tvarka yra sudaromi socialiai remtinų asmenų sąrašai ir jiems teikiama socialinė pagalba, taigi teismai, nustatydami pareigą ieškovui įrodyti, kad socialinis būstas Vilniaus mieste yra nuomojamas, pažeidė CPK 182 straipsnio 4 dalį, nes šiuo atveju būtent atsakovė turėjo pareigą paneigti, kad ginčo patalpos negali būti nuomojamos kaip socialinis būstas kitiems asmenims arba kad savivaldybėje nėra sudaromos eilės socialiniam būstui gauti.
4. Teismai pažeidė CPK 263 straipsnį, nenurodydami teisės normos, kurios
pagrindu atsakovė galėtų įgyti teisę į ginčo patalpas, ar kurios pagrindu su atsakove galėtų
būti sudaroma ginčo patalpų nuomos sutartis. Pagal CK 6.612 straipsnį savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Atsakovės nurodyti faktai, kad ginčo patalpose su nuomininku ji gyveno faktiniuose santuokiniuose (partnerystės) santykiuose, neturi reikšmės šioje byloje, nes negali būti pagrindu sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį. CK 3.229 straipsnyje nustatyta, kad sugyventiniai - tai vyras ir moteris, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus, neįregistravę santuokos. Kadangi atsakovė nurodė tik apie faktinio gyvenimo kartu su nuomininku faktą, kuris nebuvo įregistruotas kaip santuoka ar partnerystė, ji negalėjo įgyti teisių, kurios pagal CK suteiktos tik sutuoktiniams ar sugyventiniams. Be to, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-02643-110-2005) konstatuota, kad ginčo buto nuomininkas nebuvo išsituokęs su savo žmona, todėl jo ir atsakovės partnerystė negalėjo būti įregistruota net galiojant partnerystės įregistravimą reglamentuojančiam įstatymui.
5. Bendro ūkio tvarkymo faktas neturi įtakos atsakovės teisėms, susijusioms su gyvenamosios patalpos nuoma, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatinėjo šias aplinkybes, nesusijusias su įrodinėjimo dalyku. Teismai, konstatuodami, kad atsakovė gyveno su nuomininku ginčo patalpose, dėl to jai atsiranda teisė sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004), nurodančios, kad galiojančios materialinės teisės normos su bendro gyvenimo nesusituokus faktu nesieja teisių ir pareigų atsiradimo bendrai gyvenantiems asmenims.
6. Nepaisant to, kad faktai dėl atsakovės ir nuomininko faktinio gyvenimo kartu neturėjo reikšmės nagrinėjant ieškinį, šie faktai nustatyti nesant įrodymų. Teismas pažeidė CPK 177 straipsnį, remdamasis nuomininko brolio rašytiniu paliudijimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad jokia informacija, net ir reikšminga konkrečioms bylos aplinkybėms nustatyti, negali būti įrodymas, jeigu ji gauta ne iš įstatyme nurodytos įrodinėjimo priemonės. Neleidžiama civilinėje byloje remtis liudytojų parodymais, jeigu buvo iš esmės pažeista šių įrodymų gavimo ir tyrimo tvarka, pavyzdžiui, liudytojas neatvyko į teismo posėdį, bet atsiuntė rašytinius parodymus. Teismas negalėjo remtis socialinės paramos darbuotojų raštais, nes tokie raštai surašyti ir atspindėjo situaciją, esančią jau po nuomininko mirties, taip pat turėjo įvertinti atsakovės sūnaus paaiškinimų teisme tikrumą, nes jis nuo 1991 m. gyvena Šalčininkų rajone ir savo motinos praktiškai nelanko. Tuo tarpu Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 6-ojo policijos komisariato Viešosios policijos Pasų poskyrio 2005 m. sausio 12 d. raštas Nr. 17-M4-421 patvirtina, kad ginčo bute asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą, nėra. Teismai neįvertino, kad byloje esantys įrodymai prieštarauja vieni kitiems, yra nesusiję su sprendžiamu klausimu bei kyla abejonių dėl jų patikimumo (CPK 185 straipsnis). Be to, teismai taip pat pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalį. Aplinkybės, nustatytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2005). Dokumentai, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais (Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 6-ojo policijos komisariato Viešosios policijos Pasų poskyrio 2005 m. sausio 12 d. raštas Nr. 17-M4-421), patvirtina, kad ginčo bute asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą, nėra. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai nustatė, kad atsakovė ilgą laiką gyveno su buto nuomininku, neatsižvelgdamas į tai, kad oficialūs rašytiniai įrodymai, kurie nėra nuginčyti, patvirtina, jog ginčo patalpose gyveno tik vienas asmuo – buto nuomininkas, o atsakovė savo gyvenamąją vietą buvo deklaravusi kitose patalpose.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
Ginčo bute atsakovė kartu su buto nuomininku gyveno nuo 1989 metų, po jo mirties liko ginčo bute gyventi, moka mokesčius, susijusius su butu, t. y. tarp šalių susiklostė nuomos santykiai. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės iškeldinimas nėra būtinas demokratinės visuomenės interesams, nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Ieškovas neįrodė, kad butas reikalingas kitiems socialiai remtiniems asmenims.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Atsakovė ginčo bute apsigyveno 1989 metais kaip buto nuomininko sugyventinė. Po nuomininko mirties 2004 m. lapkričio 14 d. atsakovė liko gyventi ginčo bute, mokėjo komunalinius ir nuomos mokesčius. Atsakovė neturi kitos gyvenamosios patalpos. Iš byloje esančio medicininio pažymėjimo matyti, kad atsakovė yra I grupės invalidė, turinti judėjimo negalią (b. l. 31).
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad kasacinės instancijos teismas iš naujo nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, o vadovaujasi teismų sprendimuose jau nustatytomis bylos aplinkybėmis.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, ar buto, priklausančio savivaldybei, nuomininko, kuris mirė, sugyventinė gali būti iškeldinta iš šio buto. Teismai nustatė, kad atsakovė ginčo bute apsigyveno 1989 metais kaip buto nuomininko sugyventinė. Pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio 1964 m. CK 329 straipsnį giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismine tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Taigi kasacinio skundo argumentai, kad bendro ūkio tvarkymo faktas neturi įtakos atsakovės teisėms, susijusioms su gyvenamosios patalpos nuoma, ir kad teismas nepagrįstai šias aplinkybes nustatinėjo, atmestini. Teismams nustačius, kad atsakovė, kaip nuomininko sugyventinė, ginčo bute apsigyveno 1989 metais, išgyveno daugiau kaip metus ir su nuomininku bendrai tvarkė namų ūkį, ji galėjo būti pripažinta nuomininko šeimos nare pagal 1964 m. CK 329 straipsnį. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio 2000 m. CK 6.588 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. Kasatoriaus nuomone, pagal CK 6.588 straipsnį nuomininko šeimos nariai yra tik sugyventiniai, atitinkantys CK 3.229 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnį Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Taigi kol nėra įsigaliojęs įstatymas, reglamentuojantis partnerystės įregistravimo tvarką, CK 3.229 straipsnis negalioja. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovei įgijus teisę būti pripažintai nuomininko šeimos nare pagal 1964 m. CK 329 straipsnį, ši teisė įsigaliojus 2000 m. CK neišnyko, todėl ieškovės ieškinys dėl atsakovės iškeldinimo pagrįstai atmestas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, pažeidimo atmestini. Oficialiame rašytiniame įrodyme (Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 6-ojo policijos komisariato Viešosios policijos Pasų poskyrio 2005 m. sausio 12 d. rašte) nurodyta aplinkybė, kad ginčo bute asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą, nėra. Šiame rašte nenurodytos aplinkybės, kad atsakovė negyveno su buto nuomininku ir netvarkė su juo bendro ūkio. Taigi teismai nustatydami aplinkybes dėl atsakovės ir buto nuomininko gyvenimo kartu ne mažiau kaip vienerius metus ir bendro namų ūkio tvarkymo pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais ir CPK 197 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė, nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nenukrypo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioms aplinkybėms nustatyti pakako įrodymų ir be nuomininko brolio rašytinio paliudijimo, todėl kasacinio skundo argumentai, kad teismai pažeidė CPK 177 straipsnio reikalavimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, atmestini. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, vertindami liudytojo parodymus, Socialinės paramos skyriaus darbuotojų apsilankymo aprašus, mokėjimo už komunalines bei kitas paslaugas dokumentus, CPK reikalavimų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą, nepažeidė.
Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad teismai, spręsdami teisės į gyvenamąjį būstą klausimą, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai vadovavosi Civilinio kodekso 1.5 straipsnio bei Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad teismai, aiškindami įstatymus ir juos taikydami, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Be to, pagal CK 1.3 straipsnio 1 dalį, CPK 3 straipsnio 1 dalį teismai, spręsdami bylą dėl atsakovės iškeldinimo, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos ratifikuota Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tiek šią Konvenciją aiškinanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės sistemos dalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs būtent tokį Konvencijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos vertinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2000, skelbta Teismų praktika 14; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, skelbta Teismų praktika 19; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-298/2004, skelbta Teismų praktika 22). Be to, kasaciniame skunde nenurodyti argumentai, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo galima remtis pirmosios instancijos teismo nurodytais Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius