Civilinė byla Nr. e2A-215-407/2023

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00306-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.2.6; 2.6.29.3; 3.1.1.2.21. (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. R. ir A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. R. ir A. R. ieškinį atsakovei bankrutavusiai kooperatinei bendrovei (kooperatyvui) Pajūrio kredito unijai dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties dalies pripažinimo nesudaryta ir negaliojančia.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovai I. R. ir A. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami pripažinti su Jūreivių kredito unija (toliau – ir kredito unija) 2011 m. balandžio 28 d. pasirašytos paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu; pripažinti 2011 m. balandžio 28 d. su Jūreivių kredito unija pasirašytą paskolos sutarties dalį dėl 36 000 Lt (10 426,32 Eur) nesudaryta; tuo atveju, jeigu šis ieškinio reikalavimas būtų atmestas – pripažinti su Jūreivių kredito unija 2011 m. balandžio 28 d. pasirašytą paskolos sutarties dalį dėl 36 000 Lt (10 426,32 Eur) niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento.

2.       Nurodė, kad 2011 m. balandžio 28 d. ieškovė I. R. su kredito unija sudarė paskolos sutartį dėl 120 000 Lt paskolos suteikimo, paskolos grąžinimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu. Ieškovė 2020 m. balandžio 27 d. raštu buvo informuota apie įsipareigojimų pagal paskolos sutartį nevykdymą ir apie tai, kad, remdamasi paskolos sutarties 15.1 papunkčiu, atsakovė vienašališkai nutraukia sutartį nuo 2020 m. liepos 3 d.

3.       Paaiškino, kad ieškovė pagal paskolos sutartį gavo tik 84 000 Lt grynaisiais pinigais, o 36 000 Lt buvo įskaityti į kredito unijos sąskaitą. Pagal paskolos sutartį 36 000 Lt suma jai nebuvo perduota, todėl ji pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.875 straipsnio l dalį turi teisę ginčyti paskolos sutartį ir reikalauti, kad paskolos sutartis dėl 36 000 Lt dalies paskolos suteikimo būtų pripažinta nesudaryta. Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki 2011 m. gegužės 3 d., toliau tekste – KUĮ) 48 straipsnyje nustatyta, kad kredito unija neturi teisės skolinti įsigyjamo jos pajaus pajiniam įnašui atlikti, tačiau 36 000 Lt suma pagal paskolos sutartį buvo panaudota būtent kredito unijos pajiniam įnašui atlikti, todėl ši paskolos sutarties dalis neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, yra apsimestinė ir prieštarauja KUĮ 48 straipsnio reikalavimams.

4.       Nustatyta, kad 2011 m. lapkričio 28 d. Jūreivių kredito unijos pavadinimas pakeistas į Pajūrio kredito unija.

5.       Atsakovė Pajūrio kredito unija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškinyje iš esmės pripažįstama, jog skolininkė nėra visiškai atsiskaičius su atsakove pagal paskolos sutartį. Remiantis paskolos sutarties 5.11.1 papunkčiu, atsakovė turi teisę nutraukti paskolos sutartį, jeigu paskolos gavėjas vėluoja mokėti įmokas daugiau nei vieną mėnesį. Tuo tarpu ieškovė vėluoja mokėti įmokas daugiau nei trejus metus. Skolininkė yra gavusi visą paskolos sumą, o papildomo pajaus suformavimas yra būtinoji sąlyga paskolos sutarties sudarymui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7.       Teismas nustatė, kad paskolos sutartimi buvo suteikta 120 000 Lt dydžio paskola būsto remontui. Prie sutarties pridėtas 1 priedas – paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafikas, iš kurio akivaizdu, kad iš viso pagal paskolos sutartį turėjo būti grąžinta 120 000 Lt skola, 99 709,52 palūkanų, iš viso 219 709,52 Lt. Vėliau paskolos sutartis buvo pakeista, sudarant naują paskolos mokėjimo grafiką.

8.       Iš atsakovės pateiktų gautų įmokų sąrašo matyti, kad mokėjimai buvo vykdomi tik iki 2020 m. vasario 29 d., jog mokėta nereguliariai ir ne pagal grafiką, kad pagal paskolos sutartį yra įmokėta 25 951,15 Eur suma.

9.       Atsakovė įspėjo ieškovę apie tai, kad įsipareigojimai nevykdomi nuo 2017 m. liepos 24 d., nurodė pradelstos skolos, palūkanų ir delspinigių dydžius ir pareikalavo ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų padengti įsiskolinimą bei išaiškino prašymo nevykdymo pasekmes. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad, ieškovei pažeidus pareigą mokėti suteiktą paskolą pagal šalių susitartą skolos ir palūkanų mokėjimo grafiką, kredito unija pagrįstai nutraukė su ieškove pasirašytą paskolos sutartį. Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad sutartis buvo nutraukta neteisėtai.

10.       Teismas atmetė reikalavimą paskolos sutartį dėl 36 000 Lt (10 426,32 Eur) paskolos suteikimo pripažinti nesudaryta ir negaliojančia. Ieškovai akcentuoja, kad ginčas iš esmės kyla dėl 10 000 Eur (36 000 Lt) sumos, kurios jie negavo. Teismas pažymėjo, kad civilinėje byloje neginčijamai nustatyta, jog kredito unija savo narei ir paskolos gavėjai I. R. suteikė 120 000 Lt dydžio paskolą. Iš paskolos mokėjimo grafiko akivaizdu, kad paskolos dydis yra 120 000 Lt, o galutinis grąžinimo terminas – 2026 m. gegužės 15 d. Ieškovė I. R. prieš gaudama paskolą tapo kredito unijos nare (pajaus turėtoja), nes prieš sudarydama paskolos sutartį 2011 m. balandžio 27 d. įmokėjo į kredito unijos sąskaitą 100 Lt (28,96 Eur) pagrindinio pajaus (depozito atidarymas), o 2011 m. gegužės 9 d. įmokėjo 36 000 Lt (9 847,08 Eur) papildomo pajaus (depozito atidarymas) sumas.

11.       Teismas pažymėjo, kad kredito unijos valdybos posėdžio protokole Nr. 15 yra nurodyta, jog nutarta I. R. išduoti konkretaus dydžio, t. y. 120 000 Lt paskolą, išmokant ją grynais pinigais ir apie jokią 30 proc. dydžio sumą, kuri liktų kredito unijai, nekalbama. Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad yra nustatyti prejudiciniai faktai baudžiamosiose bylose apie tai, jog kredito unija išmokėdavusi 30 proc. mažesnes paskolų sumas pasilikdama pajaus sumą. Ieškovai kaip nukentėjusieji ir jokiu kitu statusu tose bylose nedalyvavo, patys pripažino, kad jų atvejis į baudžiamąją bylą įtrauktas ir tirtas nebuvo. Teismas pažymėjo, kad, jeigu ieškovės atstovo nurodytos aplinkybės būtų egzistavusios, tai, vykstant tyrimams dėl unijos darbuotojų neteisėtų veikų išduodant paskolas, I. R. išduotos paskolos aplinkybės taip pat būtų buvusios tiriamos ir vertinamos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Ieškovai I. R. ir A. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: pripažinti su Jūreivių kredito unija 2011 m. balandžio 28 d. pasirašytos paskolos sutarties nutraukimą neteisėtu; pripažinti su Jūreivių kredito unija 2011 m. balandžio 28 d. pasirašytos paskolos sutarties dalį dėl 36 000 Lt (10 426,32 Eur) nesudaryta; tuo atveju, jeigu šis ieškinio reikalavimas būtų atmestas, pripažinti su Jūreivių kredito unija 2011 m. balandžio 28 d. pasirašytą paskolos sutarties dalį dėl 36 000 Lt (10 426,32 Eur) niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento. Nurodo šiuos argumentus:

12.1.                      Sprendimu yra pripažinta, kad sutarties nutraukimo metu ieškovės pradelsti mokėjimai buvo daugiau nei trejus metus, tačiau kredito unija per šiuos metus nepasinaudojo teise nutraukti paskolos sutartį, todėl I. R. turėjo pagrįstą lūkestį, jog nereguliarus paskolos įmokų mokėjimas nėra reikšmingas sutarties pažeidimas. Pateiktas paskolos sutarties mokėjimų sąrašas parodo, kad paskutinė 490 Eur įmoka buvo sumokėta 2020 m. vasario 29 d., tai reiškia, jog paskolos sutartis buvo vykdoma ir atsakovė vienašalio nutraukimo pagrindais nesąžiningai pasinaudojo kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį.

12.2.                      36 000 Lt pagal 2011 m. balandžio 28 d. paskolos sutartį buvo panaudoti kredito unijos pajiniam įnašui atlikti, todėl unija veikė neteisėtai, paskolos sutartis prieštarauja imperatyvioms KUĮ 48 straipsnio normoms. Ieškovų skaičiavimu, nuo 24 328,08 Eur (84 000 Lt) paskolos sumos suteikimo iki 2020 m. vasario 15 d. turėjo būti sumokėta 25 908,75 Eur paskolos, taigi susidaro 42,40 Eur permoka.

12.3.                      Valdyba pritardavo paskolos išdavimui paskolų komiteto siūlomomis sąlygomis, o paskolų komiteto sprendime aiškiai nurodyta, jog paskola išduodama paliekant iš jos 30 proc. dydžio papildomą pajų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kredito unijos valdybos posėdžio protokole Nr. 15 apie jokią 30 proc. dydžio sumą, kuri liktų unijai, nekalbama, tačiau neanalizavo aplinkybių, jog 2011 m. balandžio 22 d. kredito unijos paskolų komiteto posėdžio protokole aiškiai nurodyta, kad paskola I. R. išduodama paliekant iš jos 30 proc. dydžio papildomą pajų.

12.4.                      Lietuvos banko 2013 m. lapkričio 5 d. tikslinio inspektavimo ataskaitoje nurodyta, kad, remiantis klientų sąskaitų kredito unijoje įrašais, visos suteiktos paskolos lėšos buvo išmokėtos grynaisiais pinigais, tą pačią dieną grynaisiais pinigais buvo apmokėtas papildomas pajus, toks lėšų judėjimo sutapimas leidžia daryti prielaidą, jog šiam tikslui buvo panaudotos paskolos lėšos. Teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

12.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad kredito unijos su savo nariu sudaryta sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovai paėmė paskolą būsto remontui, taigi turėtų būti laikomi vartotojais. Konstatavus, kad paskolos sutartis yra vartojimo sutartis, teismas savo iniciatyva turėtų atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę. Pirmosios instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) neatliko paskolos sutarties nesąžiningos sąlygos, kad paskola I. R. buvo išduodama paliekant iš jos 30 proc. dydžio papildomą pajų, kontrolės.

13.       Atsakovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė (kooperatyvas) Pajūrio kredito unija (jos teises perėmusi kooperatinė bendrovė (kooperatyvas) LIETUVOS CENTRINĖ KREDITO UNIJA (toliau – ir LCKU) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

13.1.                      Atsakovė mokėjimus pagal paskolos sutartį vykdė tik iki 2020 m. vasario 29 d., mokėjimus atlikdavo nereguliariai ir ne pagal grafiką. Aplinkybės, kad paskolos sutartis buvo netinkamai vykdoma, iš esmės neginčijo ir ieškovai, tačiau jie nepagrįstai teigia, jog nereguliarus paskolos įmokų mokėjimas nėra reikšmingas sutarties pažeidimas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė netoleravo netinkamo sutarties vykdymo, siuntė pranešimus skolininkei, bendradarbiavo su skolininke.

13.2.                      Ieškovė I. R. prieš gaudama paskolą tapo kredito unijos nare (pajaus turėtoja). Pirmiausia ieškovė įmokėjo 36 000 Lt papildomą pajų į unijos sąskaitą (2011 m. gegužės 9 d. 09 val. 7 min. 10 s), o tik paskui jai buvo suteikta (išmokėta) 120 000 Lt paskola (2011 m. gegužės 9 d. 09 val. 9 min. 59 s), dalis paskolos (72 749 Lt) iš karto buvo išmokėta tiesiogiai ieškovei, o likusi suteiktos paskolos dalis pervesta apeliantų kreditoriui (47 251 Lt). Taigi I. R. pirma įmokėjo papildomą pajaus dalį iš savo lėšų, o tik paskui jai buvo atliktas paskolos sumos išmokėjimas. Papildomai į bylą atsakovė pateikė vekselį, patvirtinantį, kad ieškovė gavo visą paskolos sumą.

13.3.                      Negalima remtis apeliantų minimais teismų sprendimais: nei Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-128-518/2018, nei Plungės apylinkės teismo 2020 m. spalio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-282-1068/2020 ar kt., kadangi jie buvo dėl tų bylų dalyvių ir tose bylose nagrinėtų paskolų suteikimo atvejų. Visiškai nereiškia, kad išdavus vienas paskolas pagal vieną modelį, tas pats modelis buvo taikomas ir apeliantų atveju, kai to nepatvirtina šioje byloje surinkti įrodymai.

13.4.                      Paskola skolininkui yra išduodama remiantis valdybos priimtais sprendimais. Šiuo atveju valdybos posėdžio protokole nėra kalbama apie jokią 30 proc. sumą. Net jeigu ir galima būtų laikyti, kad valdyba patvirtino tokį sprendimą, kokį pasiūlė komitetas, tai paskolų komiteto protokole Nr. 13 esanti formuluotė jokiais būdais nereiškia, kad I. R. gali nemokėti papildomo pajaus sumos ir kad ši papildomo pajaus suma bus suformuota iš pačios unijos paskolintų lėšų.

13.5.                      Atsakovė ir jos teisių perėmėja palaiko pirmosios instancijos argumentaciją, kad paskolos sutartis nėra vartojimo sutartis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl procesinių teisių perėmimo

14.       LCKU kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą pakeisti atsakovę bankrutavusią kooperatinę bendrovę (kooperatyvą) Pajūrio kredito uniją jos teisių perėmėja – LCKU.

15.       Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 48 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų nustatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Procesinių teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese (CPK 48 straipsnio 3 dalis).

16.       Pagal CPK 48 straipsnio 1 dalį procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Procesinio teisių perėmimo klausimas turėtų būti išsprendžiamas toje proceso stadijoje, kurioje įvyko juridiniai faktai, nulėmę šalies pasitraukimą iš ginčijamo teisinio santykio. Procesinis teisių perėmimas nereiškia, kad procesas ar tam tikra jo stadija turi būti pradėti iš naujo; teisių perėmėjui privalomi visi jo pirmtako atlikti veiksmai, jų pagrindu įgytos teisės ir pareigos, jį saisto ir priešingos šalies atlikti procesiniai veiksmai (CPK 48 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad procesinių teisių perėmėjas visiškai perima savo pirmtako procesinę teisinę padėtį, t. y. jo įgytas procesines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2014, 2020 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020 35 punktas).

17.       Atsakovė su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2019 m. kovo 29 d. tarp LCKU ir Pajūrio kredito unijos sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, 2022 m. gruodžio 5 d. priedą Nr. 12 prie reikalavimo teisių perleidimo sutarties, pagal kurį perleistos nuosavybės teisės ir hipotekos teisės pagal prievoles, kylančias iš 2011 m. balandžio 28 d. paskolos sutarties Nr. 11-00030 (skolininkas – I. R., teisės, susijusios su Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-189-459/2022). Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus dokumentus, nusprendžia, kad yra pagrindas pakeisti pradinę atsakovę kooperatinę bendrovę (kooperatyvą) Pajūrio kredito uniją jos teisių perėmėja – LCKU.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

19.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

20.       Apeliacijos objektas yra Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties dalies pripažinimo nesudaryta ir negaliojančia.

21.       Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad 36 000 Lt suma iš 120 000 Lt suteiktos paskolos nebuvo perduota, todėl ši paskolos sutarties dalis negali būti laikoma sudaryta. Ieškovų teigimu, 36 000 Lt suma buvo palikta kredito unijoje kaip pajinis įnašas, kuris buvo suformuotas pačios kredito unijos suformuotomis lėšomis, nors tai draudžia įstatymas. Atitinkamai, perskaičiavus ieškovų mokėtinas sumas, ieškovai nebėra skolingi atsakovei pagal paskolos sutartį. Ieškovų teigimu, paskolos sutartis yra vartojimo sutartis. Ieškovai įrodinėja, kad paskolos sutartis nutraukta nepagrįstai. Teisėjų kolegija toliau pasisako šiais apeliacinio skundo aspektais.

Dėl reikalavimo pripažinti paskolos sutartį nesudaryta, negavus 36 000 Lt sumos, ir pajinio įnašo suformavimo paskolos lėšomis

22.       Paskolos sutarties sudarymo metu galiojusio KUĮ nustatė baigtinį sąrašą asmenų, kuriems kredito unija turėjo teisę teikti finansines paslaugas, be kita ko finansinės paslaugos galėjo būti teikiamos savo nariams ir savo asocijuotiems nariams (KUĮ 4 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Kredito unijos nariais gali būti veiksnūs fiziniai asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (KUĮ 13 straipsnio 1 dalis) bei atitinkantys visus kredito unijos nariui keliamus reikalavimus, nustatytus KUĮ ir kredito unijos įstatuose (KUĮ 13 straipsnio 10 dalis). Kredito unijos narys be kita ko privalo turėti kredito unijoje ne mažesnio, negu šio įstatymo ir įstatų nuostatos reikalauja, dydžio pajų (KUĮ 14 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

23.       Taigi kredito unija paskolas galėjo išduoti tik savo nariams, turintiems pajų kredito unijoje. Ieškovai teisingai nurodo, kad įstatyme buvo (ir yra) įtvirtintas draudimas kredito unijai skolinti įsigyjamo jos pajaus pajiniam įnašui atlikti ar subordinuotai paskolai jai suteikti (KUĮ 48 straipsnis). Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad suteikiant ieškovei paskolą ši straipsnio nuostata buvo pažeista ar kad ieškovei buvo suteikta mažesnė nei 120 000 Lt dydžio paskola.

24.       Nustatyta, kad ieškovė 2011 m. balandžio 20 d. pateikė prašymą kredito unijai gauti 120 000 Lt dydžio paskolą (1 t., b. l. 44, DOK-19452, priedas Nr. 1). I. R. 2011 m. balandžio 27 d. įmokėjo į kredito unijos sąskaitą 100 Lt (28,96 Eur) pagrindinio pajaus (depozito atidarymas) (1 t., b. l. 28, DOK-17143 priedas Nr. 16, 18) ir tapo kredito unijos nare, o 2011 m. gegužės 9 d. įmokėjo papildomą pajų, kuris buvo reikalingas paskolai iš kredito unijos gauti. Iš byloje esančio kasos orderio matyti, kad 36 000 Lt (9 847,08 Eur) dydžio papildomas pajus (depozito atidarymas) (1 t., b. l. 28, DOK-17143 priedas Nr. 17, 19) buvo įmokėtas anksčiau nei gauta visa paskolos suma – 2011 m. gegužės 9 d. 9 val. 7 min. (1 t., b. l. 52, DOK-19687, priedas Nr. 1, 2). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš gautos paskolos 47 250 Eur suma buvo iš karto grąžinta ieškovų kreditorei V. I. (2 t., b. l. 62), todėl ieškovai galėjo turėti ir ne iš kredito unijos pasiskolintų lėšų reikalingam pajui sumokėti.

25.       Paskolų komitetas nagrinėja kredito unijos narių prašymus dėl paskolų. Jis numato paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas bei tvarką ir teikia pasiūlymus dėl šių klausimų kredito unijos valdybai ar administracijos vadovui (KUĮ 33 straipsnio 2 dalis). Tačiau būtent kredito unijos valdyba priima sprendimus dėl disponavimo kredito unijos turtu ir ilgalaikio turto įsigijimo, ilgalaikių paskolų paėmimo ir suteikimo, laidavimo ar garantavimo už kitų asmenų prievoles, jei turto vertė ar sandorių suma neviršija 1/10 kredito unijos nuosavo kapitalo (KUĮ 28 straipsnio 3 dalies 6 punktas).

26.       Priešingai nei teigia ieškovai apeliaciniame skunde, 2011 m. balandžio 22 d. paskolų komiteto protokole (1 t., b. l. 44, DOK-19452, priedas Nr. 2) nebuvo nurodyta, kad iš prašomos suteikti 120 000 Eur dydžio paskolos bus formuojamas 30 proc. dydžio pajus. Atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pažymima, kad protokole fiksuojama tai, kad skolininkės sumokėta papildomo pajaus suma (30 proc.), galės būti panaudota paskutinėms skolininkės įmokoms dengti ir ji šių įmokų neturės mokėti iš kitų lėšų. Tuo tarpu 2011 m. balandžio 26 d. valdybos posėdžio protokole (1 t., b. l. 44, DOK-19452, priedas Nr. 3) yra fiksuojama tik galutinė suteiktina 120 000 Lt paskolos suma, tačiau nėra nustatomos detalesnės paskolos grąžinimo sąlygos ir aplinkybės, iš kokių lėšų bus formuojamas skolininkės pajus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad paskolų komiteto ir valdybos protokolai patvirtinta, jog pajus buvo suformuotas iš paskolos lėšų.

27.       Teisėjų kolegija pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad nėra teisinio pagrindo remtis apeliantų nurodytais teismų procesiniais sprendimais baudžiamosiose ar civilinėse bylose. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nekyla ginčas dėl taikytinos teisės normos aiškinimo, tačiau iš esmės kyla ginčas dėl įrodymų vertinimo, kadangi tokio pobūdžio civilinėse bylose, sprendžiant klausimą, ar pajus buvo suformuotas iš kredito unijos suteiktos paskolos lėšų, svarbios faktinės bylos aplinkybės. Atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, jog asmenims buvo išmokamos realiai mažesnės sumos, nei nurodyta paskolose. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovai jokiu statusu ikiteisminiame tyrime nedalyvavo, ir, jeigu ieškovės nurodytos aplinkybės būtų egzistavusios, tai, vykstant tyrimams dėl unijos darbuotojų neteisėtų veikų išduodant paskolą I. R., išduotos paskolos aplinkybės taip pat būtų buvusios tiriamos ir vertinamos.

28.       Priešingai nei teigia apeliantai, ieškovei buvo išmokėta visa 120 000 Lt dydžio paskola, tai patvirtina kasos orderis, iš kurio matyti, kad 2011 m. gegužės 9 d. 9 val. 9 min. I. R. gavo 120 000 Lt. Be to, teisėjų kolegija laiko esant reikšminga ir tai, kad ieškovė iš karto pasirašė 219 709,52 Lt dydžio vekselį (3 t., b. l. 48), kuriame nurodyta suma sutapo su paskolos sutarties priede Nr. 1 įvardintomis sumomis – 120 000 Lt dydžio paskola ir 99 709,52 Eur dydžio palūkanomis (1 t., b. l. 5, CBP-309). Taigi ieškovė ne kartą patvirtino ir sutiko su įsipareigojimais, kylančiais iš pagrindinės būtent 120 000 Lt dydžio prievolės ir 99 409,52 Lt palūkanų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2011 metų ieškovė iš esmės nereiškė pretenzijų dėl galimai neišmokėtos paskolos dalies.

29.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus pripažinti 2011 m. balandžio 28 d. su kredito unija pasirašytą paskolos sutarties dalį dėl 36 000 Lt paskolos suteikimo nesudaryta ir (ar) pripažinti su Jūreivių kredito unija 2011 m. balandžio 28 d. pasirašytą paskolos sutarties dalį dėl 36 000 Lt paskolos suteikimo niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai nepagrįstai sutapatina sumokėtą pajų, kuris buvo reikalingas paskolai gauti, su grąžinta (grąžintina) paskolos suma. Atitinkamai, nėra pagrindo perskaičiuoti pagal paskolos sutartį mokėtinas sumas ir teigti, jog ieškovai yra sumokėję visą skolą pagal paskolos sutartį.

Dėl paskolos sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi ir vienašališko sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo

30.       Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai; kt.). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.

31.       Nustatyta, kad ieškovai – fiziniai asmenys – skolinosi lėšas iš verslininko, juridinio asmens – kredito unijos – asmeninėms reikmėms, būsto remontui. Todėl ši sutartis laikytina vartojimo paskola. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad paskola buvo gauta iš kredito unijos, kuri veikia kredito unijos narių suneštų pajinių indėlių pagrindu ir paskolos sutartis išduoda tik savo nariams, t. y. pajininkams, nepaneigia fakto, kad paskolos sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jeigu yra nustatomi anksčiau nurodyti vartojimo paskolos požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018 27–43 punktai). Taigi teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ši pasklos sutartis nėra vartojimo sutartis.

32.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta tam, kad būtų išvengta stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018, 56 punktas; kt.).

33.       Aptardamas sąlygą dėl pirmalaikio ilgalaikių sutarčių pasibaigimo per nustatytą laikotarpį skolininkui neįvykdžius įsipareigojimų, Teisingumo Teismas 2013 m. kovo 14 d. sprendime byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, konstatavo, kad nacionalinis teismas visų pirma turi patikrinti, ar pardavėjo arba tiekėjo teisė reikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamiems sutartiniams santykiams yra esminė, ar ši teisė įtvirtinta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai svarbus, palyginti su paskolos trukme ir suma, ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų nuostatų ir ar nacionalinėje teisėje nustatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, kuriam taikoma tokia sąlyga, pašalinti minėto reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes (Teisingumo Teismo sprendimo Aziz 73 punktas).

34.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė paskolą pagal grafiką mokėjo nereguliariai, nevienodomis sumomis, delspinigiai buvo skaičiuojami iš esmės nuo pirmosios įmokos dienos per visą sutarties vykdymo laikotarpį (1 t., b. l. 28, DOK-17143, priedas Nr. 12). Tai reiškia, kad ieškovė niekuomet neturėjo paskolos sutarties permokos ir visada vėluodavo atsiskaityti pagal paskolos sutartį. 2017 m. kovo mėnesį iš esmės buvo sumokėta paskutinė įmoka (vėliau dar buvo mokėtos kelios įmokos 2018 metais, trys įmokos 2019 metais ir viena įmoka 2020 metais), nors pagal grafiką paskolos grąžinimo galutinis terminas buvo numatytas tik 2026 metais. Priešingai nei teigia ieškovė apeliaciniame skunde, atsakovė netoleravo tokio sutarties vykdymo, dar 2012 m. gegužės 22 d. siuntė raštą, kuriame nurodė, kad už vėlavimą atsiskaityti pagal paskolos sutartį jau yra suskaičiuoti 2,63 Lt dydžio delspinigiai (1 t., b. l. 44, DOK-19452 priedas Nr. 4), tokio pobūdžio raštai buvo siunčiami ir 2013, 2014, 2015 metais. Todėl ieškovė neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo laikyti, kad atsakovė toleruoja sutarties pažeidimus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad tinkamas periodinių įmokų mokėjimas yra labai svarbus sutarties vykdymo aspektas.

35.       Pirmosios instancijos teismas nustatė ir ginčo dėl šių aplinkybių nėra, kad sutarties nutraukimo metu ieškovės pradelsti mokėjimai buvo daugiau nei trejus metus ir, 2020 m. balandžio 24 d. duomenimis, kredito likutis buvo 27 639,51 Eur. Šią skolą sudaro 7 024,24 Eur negrąžintos paskolos dalis ir 7 873,40 Eur priskaičiuotų negrąžintų palūkanų dalis. Kaip jau buvo minėta anksčiau, ieškovė faktiškai nustojo mokėti periodines įmokas 2017–2018 metais. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks sutarties pažeidimas vertinintinas kaip esminis, kadangi galutinis skolos grąžinimo terminas būtų suėjęs tik 2026 metais. Ieškovė niekada neturėjo permokos pagal paskolos sutartį, visuomet vėluodavo, o ieškovė nuolat buvo raginama vykdyti prievoles pagal prisiimtus įsipareigojimus.

36.       Paskolos sutarties 5.11.1 papunktyje šalys susitarė, jog, kai paskolos gavėjas ilgiau kaip vieną mėnesį delsia sumokėti pagal sutartį mokėtinas įmokas ir nesumoka šių įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo unijos rašytinio pareikalavimo dienos, unija turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, įspėjusi paskolos gavėją ne vėliau kaip prieš 15 kalendorinių dienų, ir reikalauti, jog paskolos gavėjas grąžintų paskolą prieš terminą, sumokėtų palūkanas, delspinigius ir kitas mokėti priklausančias sumas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį pagrįstai.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

37.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš esmės teisingai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, patvirtinti užmokesčio dydžiai (toliau – Rekomendacijos).

39.       Atmetus apeliacinį skundą, ieškovams bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), o atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovė pateikė prašymą priteisti iš ieškovų atsakovės LCKU naudai 1 000 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šios išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų sumų, jos priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 337 straipsniu, 

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei kooperatinei bendrovei (kooperatyvui) LIETUVOS CENTRINEI KREDITO UNIJAI (juridinio asmens kodas 110086034) lygiomis dalimis iš ieškovų I. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                Rasa Gudžiūnienė

                                                                Asta Radzevičienė

                                                        Vigintas Višinskis