Baudžiamosios bylos Nr. 1A-208-290/2020

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36071-2018-1 

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                         2.4.7; 2.4.9

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), 

sekretoriaujant Rolandai Bučmienei,

dalyvaujant prokurorei Virginijai Vigelienei,

nuteistajam G. L. ir jo gynėjui advokatui Atui Moliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo G. L. ir jo gynėjo advokato Ato Molio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnyje bei 227 straipsnio 2 dalyje ir nubaustas:

pagal BK 286 straipsnį – 50 MGL, tai yra 2 500 Eur, dydžio bauda,

pagal BK 227 straipsnio 2 dalį – 100 MGL, tai yra 3766 Eur, dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, paskirta subendrinta bausmė – 110 MGL, tai yra 5 500 Eur, dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas G. L. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. liepos 28 d. 13.20 val. iki 2018 m. liepos 30 d. 13 val., (2 paros), vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL baudai, traktuojant, kad paskirta bausmė – 5 400 Eur dydžio bauda. G. L. įpareigotas šią baudą sumokėti per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, pradėjus bausmės vykdymą, panaikinta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       kad G. L. nuteistas už tai, kad:

1.1.                      2018 m. liepos 28 d. apie 13.20 val. (duomenys neskelbtini), jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, dėl administracinio nusižengimo padarymo pakviestas į tarnybinį policijos automobilį asmenybei nustatyti, nevykdė teisėtų (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyriausiųjų patrulių A. B. ir D. R. nurodymų ir plūdo policijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais, aktyviai priešinosi mosuodamas rankomis, į perspėjimus nurimti nereagavo, atsisakė lipti į policijos automobilį, priešinosi antrankių uždėjimui bei sulaikymo metu dešine ranka sudavė vyriausiajam patruliui D. R. per viršugalvį, numesdamas tarnybinę kepurę, ir ranka jį pastūmė, dėl ko D. R. nukrito į šalia augančius krūmus, ir taip sukėlė valstybės tarnautojui fizinį skausmą, tokiu būdu panaudodamas smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje.

1.2.                      Be to, G. L. 2017 m. birželio 24 d. apie 20.10 val., būdamas savo automobilyje „Renault Trafic“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusiame (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, tiesiogiai pasiūlė duoti 200 Eur kyšį Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos valdybos Kelių patrulių kuopos (duomenys neskelbtini) vyr. patruliui N. Č. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (duomenys neskelbtini) vadui S. K., siekdamas neteisėtų šių valstybės tarnautojų veiksmų, t. y. kad blaivumas būtų patikrintas kitam asmeniui, taip siekė išvengti atsakomybės dėl vairavimo kelių transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.

2.       Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinktų įrodymų pakanka G. L. kaltei pagrįsti, todėl jis pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei jam paskirta bausmė.

3.       Apeliaciniu skundu nuteistasis G. L. ir jo gynėjas advokatas Atas Molis prašo šį Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo; palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 25 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo G. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje ir, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojos K. L. atsakomybei be užstato, nustatant 2 metų laidavimo terminą.

3.1.                      Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai vertinus ir aiškinus byloje surinktus įrodymus, nukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos, remiantis vien ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, todėl turi būti panaikintas.

3.2.                      Cituojant teismų praktiką, skunde teigiama, kad asmens neblaivumas, stambus kūno sudėjimas, siekiant išvengti sulaikymo, stiprus mojavimas rankomis, grasinimas įtaka, nepaklusimas teisėtiems nurodymams ir jų nevykdymas, viešosios tvarkos pažeidimo nenutraukimas, spyriojimasis jėga, neleidimas vesti į automobilį, neapgadinant pareigūnų uniformų, nesukeliant nukentėjusiesiems skausmo ar sveikatos sutrikdymo, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti apie nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2013). Pasak apeliantų, nuteistojo veiksmai šiuo atveju vertinami kaip pasyvūs, jie nebuvo tyčiniai, tiesiogiai nukreipti siekiant panaudoti prieš policijos pareigūną D. R. fizinį smurtą – jis atsisakė lipti į tarnybinį automobilį, stangrindamas rankas neleido uždėti antrankių, tiek jis, tiek ir jo giminaičiai prašė nurodyti, kokiu pagrindu nuteistasis buvo sulaikomas ir dėl ko jam buvo siekiama uždėti antrankius.

3.3.                      Skunde taip pat nurodoma, kad jokių kitų duomenų, kurie pagrįstų inkriminuotą nusikaltimą, apelianto aktyvų siekį prieš policijos pareigūnus panaudoti fizinį smurtą, jiems sukelti fizinį skausmą nėra surinkta. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai kruopščiai išanalizavo objektyviuosius požymius, taip pat tyčios apelianto veiksmuose buvimo klausimą. Apeliantas pats nurodė, kad niekam suduoti nenorėjo, tiesiog stangrino rankas ir neleido jų surakinti. Pareigūnų uniformos nebuvo sugadintos, jų sveikata nesutrikdyta. Šiuo atveju G. L. veiksmai ir galimas teisės pažeidimas pagal savo pobūdį ir intensyvumą yra artimas ir gali atitikti ANK 506 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymo, bet ne BK 286 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

3.4.                      Teigiama, kad nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Teismas juos įvertino paviršutiniškai, tendencingai rėmėsi kaltinančiosios pusės – policijos pareigūnų parodymais ir surinkta pirmine medžiaga, nepašalino abejonių, nepagrįstai atmetė kitų liudytojų parodymus, nesivadovavo principu, kad visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Šiuo atveju nuteistojo elgesys pasireiškė natūraliu asmens protestu ir spontaniška reakcija į susiklosčiusią situaciją, kurioje nebuvo paaiškinta, kodėl siekiama jį sulaikyti ir jam uždėti antrankius.

3.5.                      Cituojant nuteistojo G. L., taip pat liudytojų R. Š., B. M., R. D., Z. R. Š., K. L. ir A. L. parodymus, teigiama, kad nei vienas iš jų nenurodė, kad apeliantas prieš policijos pareigūnus būtų panaudojęs fizinį smurtą ar grasinęs tuoj pat jį panaudoti. Apie aktyvų nuteistojo priešinimąsi, fizinio smurto panaudojimą teismas sprendė remdamasis vien policijos pareigūnų parodymais, kurie vienareikšmiškai nepatvirtina tyčinio fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį. Nukentėjusiajam nebuvo sutrikdyta sveikata, nebuvo sukeltas fizinis skausmas, jis nesikreipė į medikus, taigi nejautė grėsmės sveikatai. Civilinis ieškinys taip pat nepareikštas.  

3.6.                      Apeliantų vertinimu, pareigūno tarnybinės uniformos kepurės numušimas išsprūdus laikomai įtemptai nuteistojo rankai nelaikytinas pasipriešinimu smurtu, jo veiksmuose nebuvo jokios tyčios sužaloti pareigūną ar sukelti jam fizinį skausmą. Antrasis fizinis poveikis pasireiškė tada, kai G. L. savo aktyviais veiksmais sukdamasis pataikė D. R. į krūtinę ir jis nuo smūgio atbulomis nukrito į krūmus, laikydamas nuteistąjį. Pats nuteistasis dėl šio epizodo paaiškino, kad pareigūnai buvo įsirėmę jam į rankas, jis neišlaikė jų svorio ir todėl jie visi sugriuvo į krūmus, pareigūnui nesudavė. Liudytojas R. Š. paaiškino, kad G. L. staigiu judesiu sukosi ir metėsi, tuomet vienas pareigūnas įkrito į gyvatvorės krūmus. Policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai identiški, vertintini kaip visiškai neobjektyvūs, kadangi liudytojas A. B. nurodė, kad jis nematė, kaip D. R. buvo numušta kepurė, taip pat kyla pagrįstų abejonių, ar jis matė antrąjį epizodą, kadangi vienu atveju nurodė, kad D. R. buvo pastumtas petimi, kitu atveju – ranka. Be to, nors abu pareigūnai nurodė, kad tai jiems išskirtinis įvykis, tačiau jų parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, nei vienas negalėjo aiškiai nupasakoti fizinės jėgos panaudojimo aplinkybių. Nukentėjusysis negalėjo tiksliai pasakyti, ar, kaip iš pradžių teigė, jam trenkė į krūtinę kumščiu, ar, kaip jau nurodė po to, stūmė petimi. Taip pat nei nukentėjusysis, nei liudytojas A. B. negalėjo vienareikšmiškai nurodyti, ar D. R. į krūmus įkrito vienas.

3.7.                      Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje, ir dėl to nustojo galioti ankstesnis 2018 m. sausio 25 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinus skundžiamą procesinį sprendimą, turi būti paliktas galioti minėtas ankstesnysis nuosprendis, kuriuo G. L. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 227 straipsnio 2 dalyje padarytą nusikalstamą veiką pagal laidavimą.

4.       Atsiliepimų į nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą negauta.

5.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas skundą palaikė ir prašė tenkinti jame nurodytais motyvais, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

6.       Nuteistojo G. L. ir jo gynėjo advokato Ato Molio apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. 

7.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

8.       Ginčo dėl to, ar G. L. pagrįstai inkriminuota BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, dėl kurios jis Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nėra. Apeliaciniame skunde kvestionuojamas BK 286 straipsnyje numatytos veikos įrodytumas. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla, skundžiamo nuosprendžio motyvais bei apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme tiesiogiai ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pripažino G. L. kaltu padarius BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistajam pritaikytas tinkamai.

9.       Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas, todėl jame nurodyti du alternatyvūs veikos padarymo būdai – fizinio smurto panaudojimas, kuris teismų praktikoje apibūdinamas kaip bet koks aktyvus neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218/2014, 2K-467/2014), arba grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą.

10.       Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad už teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymą ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyta ir administracinė atsakomybė. Šios nurodytos veikos yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į tą pačią vertybę – viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą, tačiau jos skiriasi pavojingumo laipsniu, taigi, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, vertinant asmens veiksmus, būtina išspręsti administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo konkrečioje situacijoje klausimą. Neabejotinai baudžiamosios atsakomybės taikymas asmeniui yra ,,ultima ratio“ (kraštutinė priemonė) ir ji asmeniui kyla tada, kai jo veiksmų pobūdis bei pavojingumas akivaizdžiai peržengia administracinių nusižengimų teisenos ribas (ANK 5 straipsnio 2 dalis). Gretinant ANK 506 straipsnio 4 dalies ir BK 286 straipsnio dispozicijose numatytus objektyviuosius požymius, akivaizdu, jog administracinės atsakomybės taikymo sritis peržengiama tuomet, kai asmuo pasipriešina statutinių pareigūnų (be kita ko, policijos pareigūnų) teisėtiems reikalavimams ir tokius veiksmus atlieka panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti.

11.       Sprendžiant, ar asmuo gali būti laikomas trukdžiusiu policijos pareigūnams atlikti jų teisėtas tarnybines funkcijas, pažymėtina, kad policijos pareigūnų veiklos ribas apibrėžia Lietuvos Respublikos policijos įstatymas. Nagrinėjamu atveju aktualiu laikotarpiu galiojančioje šio teisės akto redakcijoje prievartos panaudojimo sąlygos reglamentuojamos 27 straipsnyje, kurio 3 dalies 2 punkte numatyta, jog fizinė prievarta, be kita ko, gali būti panaudojama tuo atveju, kai asmenys vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekiant priversti asmenis paklusti), taip pat sulaikant asmenis (jeigu jie priešinasi), tačiau, kaip numatyta to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse, pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms įvykdyti. Pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes.

12.       Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2018 m. liepos 28 d. į įvykio vietą policijos pareigūnai A. B. ir D. R. atvyko gavę pranešimą, kad (duomenys neskelbtini) pirmininkas skundžiasi sodininku, kuris neblaivus elgiasi neadekvačiai, plūstasi, niokoja turtą. Atvykus pareigūnams, juos pasitikęs liudytojas R. Š. parodė ant žemės gulintį sulankstytą metalinį stulpą, kurį, kaip teigė, išvertė kitas sodininkas. Siekiant išsiaiškinti įvykio aplinkybes, policijos pareigūnams pasiteiravus G. L. apie išverstą stulpą, jis neigė tai padaręs. Paklaustas atsisakė prisistatyti ir nurodė kito asmens pavardę, ką patvirtina ir paties nuteistojo brolis liudytojas A. L., parodęs kad apeliantas pareigūnams prisistatė (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini). Kadangi net ir nurodęs asmens kodą, nuteistasis siekė pasišalinti nuo policijos pareigūnų tarnybinio automobilio, pastumdamas pareigūno ranką bei pradėjo elgtis agresyviai, mosikuodamasis rankomis ir keikdamas pareigūnus necenzūriniais žodžiais, asmeniui buvo nurodyta sėstis į tarnybinį automobilį ir palaukti, kol bus patikrinta jo asmens tapatybė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptariami G. L. veiksmai neabejotinai pripažintini trukdymu policijos pareigūnams atliktų jų tarnybines funkcijas, siekiant nustatyti galimo administracinio nusižengimo aplinkybes.

13.       Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio, apibrėžiančio bendrąsias pareigūnų teises, 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyta, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, įtardamas, kad padarytas administracinis nusižengimas ar nusikalstama veika, turi teisę tikrinti asmenų dokumentus bei įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos tarnybines patalpas asmenis, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, aptartą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad policijos pareigūnai, siekdami išsiaiškinti įvykio, dėl kurio buvo kreiptasi, aplinkybes, nustatyti G. L. tapatybę, jam atsisakius paklusti reikalavimams, nurodydami jam laukti prie tarnybinio automobilio, o vėliau jam nepaklusus reikalavimams, jį sulaikę, elgėsi savo tarnybinių funkcijų ribose bei veikė visiškai teisėtai ir pagrįstai. Tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai apie G. L. paskirtą administracinę nuobaudą pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis įvykio dieną, tai yra 2018 m. liepos 28 d., prieš atvykstant policijos pareigūnams, necenzūriniais žodžiais viešoje vietoje plūdo pranešėją R. Š., ir dėl šio nusižengimo padarymo G. L. savo kaltę pripažino. Duomenų, kad policijos pareigūnai, duodami privalomus nurodymus G. L., neteisingai įvertino susidariusią situaciją, nėra, todėl nuteistojo elgesys negali būti vertinamas kaip pasekmė paties nukentėjusiojo veiksmų, nepagrįstai imantis G. L. sulaikymo. G. L. policijos pareigūnų nurodymai buvo pateikti aiškiai ir suprantamai, pakartojant reikalavimą laukti prie tarnybinio automobilio, kol bus nustatyta jo asmens tapatybė, tačiau tokių reikalavimų jis nevykdė, be kita ko, plūsdamas pareigūnus necenzūriniais žodžiais.

14.       G. L. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 286 straipsnį dėl to, kad jis, nevykdydamas aptartų reikalavimų, pareigūnams bandant jį sulaikyti, nukentėjusiojo D. R. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą ir dėl to pastarasis jautė fizinį skausmą. Fizinio smurto panaudojimas grindžiamas tuo, kad G. L., bandydamas išvengti sulaikymo, ranka pastūmė vyriausiąjį patrulį D. R., dėl ko pastarasis nukrito į šalia augančius krūmus ir pajuto fizinį skausmą. Be to, kaltinime nurodyta, kad nuteistasis dešine ranka sudavė vyriausiajam patruliui D. R. per viršugalvį, numesdamas tarnybinę kepurę.

15.       Apeliaciniame skunde šie nuteistajam inkriminuoti veiksmai ginčijami, motyvuojant tuo, kad policijos pareigūnų parodymai nenuoseklūs ir viso baudžiamojo proceso metu kito. Tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad skunde dėstoma paties nuteistojo pozicija prieštaringa. Viena vertus, jis kvestionuoja policijos pareigūnų parodymų nuoseklumą, kadangi liudytojas A. B. nurodė, kad jis nematė, kaip D. R. buvo numušta kepurė, taip pat kyla abejonių, ar jis matė antrąjį epizodą, kadangi vienu atveju nurodė, kad D. R. buvo pastumtas petimi, kitu atveju – ranka. Tačiau, kita vertus, skunde teigiama, kad smūgį ranka, kuomet buvo numesta pareigūno kepurė, ir pastūmimą, kuomet pastarasis nukrito, nuteistasis atliko priešindamasis sulaikymui, tačiau ne siekdamas prieš pareigūnus panaudoti fizinį smurtą, taigi iš esmės aptartus veiksmus pripažįsta, tačiau neigia tyčios BK 286 straipsnio prasme savo veiksmuose buvimą. Tokie nuteistojo teiginiai vertintini kritiškai ir suponuoja apelianto siekį tokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, esminės įrodomosios reikšmės neturi ir tai, kuria rankos dalimi, ar petimi, buvo atliktas nukentėjusiojo nustūmimo veiksmas, po kurio pastarasis nukrito į krūmus. Vien tai, kad dėl praėjusio laiko tarpo policijos pareigūnas liudytojas A. B. negalėjo tiksliai nurodyti kolegos pastūmimo mechanizmo, juolab įvertinus sulaikymo situacijos staigumą, nesudaro pagrindo pastarojo parodymų vertinti kaip akivaizdžiai neteisingų. Policijos pareigūnų paaiškinimų nepaneigia ir liudytojų B. M., R. D., Z. R. Š., K. L. ir A. L. parodymai. Liudytojos B. M., R. D. ir Z. R. Š. įvykį stebėjo tik periodiškai, jame nedalyvavo. Liudytoja R. D. įvykio nuo pradžių nematė, ją pasikvietė kaimynė Z. R. Š., kuri pasakė, kad kaimynas pagalbos prašo. Jos nuėjusios pamatė G. L. jau gulintį ant žemės prie policijos mašinos, kai jam uždėjo antrankius ir pasodino į automobilį. Liudytoja Z. R. Š. parodė, kad kai ji pamatė G. L., jo rankos jau buvo užlaužtos ir jam buvo dedami antrankiai. Liudytoja B. M. parodė, kad važiuojant namo matė gulintį kniūbščią G. L., du policininkus, kurie keliais jį laikė ir jam dėjo antrankius. Kadangi smurto prieš pareigūną faktas, kaip matyti iš byloje esančių aplinkybių, įvyko dar iki antrankių nuteistajam uždėjimo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šių liudytojų parodymai tik patvirtina G. L. pasipriešinimo policijos pareigūnų reikalavimams faktą, tačiau nepaneigia jo kaltės. Tuo tarpu liudytojai K. L. ir A. L. dėl šeiminių ryšių su nuteistuoju akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, juolab kad jie dalyvavo įvykyje ir, kaip nurodė policijos pareigūnai, aktyviais veiksmais siekė nuteistąjį nuo policijos pareigūnų nutempti, aktyviai klausinėjo apie asmens sulaikymą, reiškė savo nuomonę apie susiklosčiusią situaciją, tad jų parodymai pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai įvertinti kritiškai.

16.       Susipažinus su visais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, kuriuos visapusiškai ir išsamiai ištyrė ir išanalizavo skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, pagrindo sutikti su minėtais skundo argumentais dėl policijos pareigūnų dėstomų aplinkybių nenuoseklumo, nėra. Byloje esančiuose policijos pareigūnų A. B. ir D. R. tarnybiniuose pranešimuose, kurie surašyti iš karto po įvykio 2018 m. liepos 28 d., nurodoma, kad G. L. dešine ranka sudavė D. R. į galvos sritį ir dėl to nukrito jo tarnybinės uniformos kepurė, po to jį pastūmė į krūmus, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Nors apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad šie tarnybiniai pranešimai yra iš esmės identiški, kas galimai kelia abejonių jų objektyvumu tuo aspektu, kiek jie atspindi kiekvieno iš įvykyje dalyvavusių pareigūnų asmeninę įvykių versiją, tačiau vien tai nesudaro pagrindo nukentėjusiojo bei liudytojo A. B. paaiškinimų vertinti iš esmės kritiškai. A. B. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, jog jis su kolega abu dalyvavo įvykyje, viename ekipaže, todėl ir pateikė iš esmės analogiškus tarnybinius pranešimus. Jie buvo apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme. Tiek nukentėjusiojo, tiek A. B. parodymai dėl esminių G. L. veiksmams kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių išliko nepakitę, jie sutampa ir gretinami tarpusavyje. Nukentėjusysis D. R. nurodė, kad jam su kolega A. B. bandant sulaikyti G. L., pastarasis dešinės rankos smūgiu per viršugalvį numetė jo tarnybinę kepurę. Nors liudytojas A. B. nurodė šio smūgio nematęs, kadangi buvo nuleidęs galvą, tačiau jis paaiškino matęs krentančią kepurę. Atsižvelgiant į situacijos pobūdį, greitą veiksmų eigą, vien dėl to, kad A. B. nurodė tiesiogiai nematęs nuteistojo atlikto veiksmo, po kurio nukrito D. R. kepurė, tačiau preziumavo, kad tai įvyko būtent dėl nuteistojo veiksmų aktyviai siekiant išvengti sulaikymo, tai šios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės nepaneigia. Ją patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas R. Š., kuris nurodė matęs, kaip G. L. muistėsi, bandė ištrūkti, nukrito policijos pareigūno kepurė. Kartu pažymėtina, kad D. R. nenurodė, kad dėl to, jog buvo smūgiu numesta jo kepurė, jis pajautė fizinį skausmą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, asmens veiksmai, kuriais jis inicijuoja fizinį smurtą prieš policijos pareigūną, kėsindamasis jam suduoti smūgį į itin pavojingą sveikatai ar net gyvybei sritį – galvą, tačiau dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių fizinio skausmo arba sveikatos sutrikdymo yra išvengta, patenka į BK 286 straipsnio sudėtį. BK 286 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis – formali, todėl ji laikoma baigta nuo to momento, kai, priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, asmuo pradeda naudoti fizinį smurtą (arba grasina tuoj pat jį panaudoti), siekdamas neleisti pareigūnui vykdyti savo tarnybinius įgaliojimus.

17.       Be to, jau atlikęs šį veiksmą, nuteistasis, toliau aktyviais veiksmais priešindamasis sulaikymui, nustūmė nukentėjusįjį, dėl ko pastarasis nukrito į krūmus ir pajuto fizinį skausmą. Pažymėtina, kad aplinkybė, ar asmuo juto fizinį skausmą, subjektyvi. Ji, be kita ko, nustatoma atsižvelgiant tiek į asmens, patyrusio fizinį smurtą, nurodytas aplinkybes, tiek ir į objektyvų aplinkinių situacijos vertinimą. Nukentėjusysis nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu nurodė, kad jis dėl nuteistojo veiksmų jį pastūmus ir nukritus į krūmus jautė fizinį skausmą. Pagrindo netikėti šio pareigūno parodymais nėra. Duomenų, kad pagal iškvietimą į įvykio vietą atvykę pareigūnai, kurie iki šiol nepažinojo nuteistojo, siektų jį apkalbėti dėl tam tikrų savanaudiškų paskatų nėra, juolab kad ir civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nepareikštas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog asmeniui siekiant išvengti sulaikymo, kurį inicijuoja net du kovinių imtynių veiksmus gebantys pritaikyti pareigūnai, vieną iš jų nustūmus pakankama jėga, kad šis nukristų, tokie veiksmai neatitinka pasyvaus pasipriešinimo sąvokos ir pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinti kaip fizinio smurto panaudojimas prieš savo tarnybines pareigas einantį asmenį. Tokių nuteistojo veiksmų intensyvus pobūdis ir panaudota jėga asmeniui nustumti neprieštarauja nukentėjusiojo teiginiui, kad jis juto fizinį skausmą. Ta aplinkybė, kad nukentėjęs pareigūnas tęsė savo pareigų vykdymą, nepaneigia, kad jam nebuvo sukeltas fizinis skausmas, nes jis pareigų vykdyti nebūtų galėjęs tik tuo atveju, jei būtų buvę padaryti rimti sveikatos sužalojimai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog BK 286 straipsnio objektyvusis sudėties požymis – fizinio smurto panaudojimas prieš tarnybines pareigas einantį asmenį šioje byloje nustatytas pagrįstai ir įrodytas, o aptariami veiksmai pagal jų pobūdį ir intensyvumą peržengia administracinei atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį.

18.       BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013). Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuteistojo veiksmai nagrinėjamo įvykio metu tebuvo spontaniška reakcija į susiklosčiusią situaciją, taigi tiesioginės tyčios, kuri būtina BK 286 straipsnyje numatytai veikai kvalifikuoti, jis neturėjo, tačiau pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais nėra. G. L. intensyviai besipriešindamas policijos pareigūnų veiksmams, kai šie bandė jį įsodinti į tarnybinį automobilį, pavojingai mosavo rankomis, muistėsi, stangino rankas, dėl ko policijos pareigūnai, kitomis priemonėmis negalėdami įvykdyti asmens sulaikymo, panaudojo kovinių imtynių veiksmus, antrankius ir elektros impulsinį prietaisą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu nuteistasis veikė tyčia, nes suprato, kad tokiais veiksmais gali sužaloti asmenis, kurie buvo greta jo įsodindami jį į tarnybinį automobilį, tačiau, bet kokiomis priemonėmis siekdamas savo tikslo nebūti sulaikytam, tokiu savo elgesiu sudarė situaciją, kurioje vienam iš jį bandžiusių sulaikyti policijos pareigūnų buvo sukeltas fizinis skausmas, taigi jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl jis pagal BK 286 straipsnį teisės taikymo aspektu nuteistas pagrįstai ir, priešingai nei teigiama skunde, toks situacijos teisinis vertinimas neprieštarauja kasacinei praktikai tokio pobūdžio bylose, kuriose pasipriešinimas policijos pareigūnui panaudojant fizinį smurtą vertinamas kaip atitinkantis BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį. 

19.       Apeliaciniame skunde išreiškiamas prašymas išteisinus G. L. pagal BK 286 straipsnį, palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 25 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo jis dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Konstatavus, kad G. L. skundžiamu nuosprendžiu baudžiamojon atsakomybėn už BK 286 straipsnyje numatyto tyčinio nusikaltimo padarymą patrauktas ir nuteistas pagrįstai, ir šią nusikalstamą veiką jis padarė laikotarpiu, kuriuo jam buvo taikomas laidavimas pagal ankstesnį minėtą nuosprendį, todėl nagrinėjamoje byloje pagrįstai spręstas jo atsakomybės tiek už BK 286 straipsnyje, tiek ir už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą klausimas. Pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), G. L. už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą taikytą laidavimą nėra.

20.       Nors apeliaciniame skunde nėra keliamas nuteistajam pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir 286 straipsnį paskirtų bausmių bendrinimo ir BK 66 straipsnio taikymo klausimas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apskųstą nuosprendį teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, pastebėjęs klaidą pirmosios instancijos teismo priimtame procesiniame sprendime, privalo ją ištaisyti.

20.1.                      G. L. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teismas paskyrė 100 MGL dydžio baudą. Nurodydamas paskirtos baudos piniginę išraišką, teismas pagrįstai vadovavosi baziniu bausmių ir nuobaudų dydžiu (kuris prilyginamas baudžiamajame įstatyme vartojamai minimalaus gyvenimo lygio sąvokai), galiojusiu veikos padarymo metu, tai yra 37,66 Eur ir teisingai nustatė, kad nuteistajam už šios veikos padarymą paskirta 3766 Eur dydžio bauda (100 MGL x 37,66 Eur). Pagal BK 286 straipsnį nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta 50 MGL dydžio bauda. Apskaičiuojant baudos dydį pinigine išraiška, taip pat buvo pagrįstai taikytas MGL dydis, galiojęs aptariamos veikos padarymo metu, tai yra 50 Eur. Tačiau, vadovaujantis BK 63 straipsniu, teismui nusprendus šias G. L. paskirtas bausmes bendrinti jas iš dalies sudedant, galutinė subendrinta bausmė – bauda, ją išreiškiant piniginiais mato vienetais, apskaičiuota vertinant, kad 1 MGL atitinka 50 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo pasirinktas apskaičiavimo būdas nepagrįstai sunkina nuteistojo teisinę padėtį, kadangi, kaip minėta, pagal BK 227 straipsnio 2 dalį jam paskiriant baudą, jos dydis pinigais buvo nustatomas pagal tuo metu galiojusį MGL dydį, kuris atitiko ne 50 Eur, o 37,66 Eur. Kadangi tokios pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo klaidos ištaisymas nuteistojo teisinės padėties nesunkina, o, priešingai, ją lengvina, todėl skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam skirtinos galutinės subendrintos bausmės, ją išreiškiant pinigais, keistina.

20.2.                      BK 63 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai bausmės bendrinamos jas iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedama dalis švelnesnių. Taigi šiuo atveju, įvertinus G. L. pagal BK 286 straipsnį ir 227 straipsnio 2 dalį paskirtų baudų dydį, matyti, jog už nusikalstamos veikos – papirkimo padarymą jam paskirta bausmė yra griežtesnė. Pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes nesilaikė BK 63 straipsnio 4 dalies taisyklių, nėra, todėl darytina išvada, kad paskiriant nuteistajam subendrintą bausmę prie 100 MGL dydžio baudos, paskirtos pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, buvo pridėta dalis, tai yra 10 MGL baudos, paskirtos pagal BK 286 straipsnį. Kadangi aptariamų veikų padarymo metu, kaip jau minėta anksčiau, MGL dydžiai buvo skirtingi, todėl galutinės subendrintos bausmės piniginė išraiška nustatytina prie 3 766 Eur (100 MGL x 37,66 Eur) pridedant 500 Eur (10 MGL x 50 Eur) ir konstatuotina, kad nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta 110 MGL bauda atitinka 4 266 Eur.

20.3.                      Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis G. L. buvo laikinai sulaikytas nuo 2018 m. liepos 28 d. 13.20 val. iki 2018 m. liepos 30 d. 13 val. Pirmosios instancijos teismas, teisingai nurodęs nuteistojo sulaikymo laikotarpį – dvi paras, taip pat vadovaudamasis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu pagrįstai sprendęs, jog viena laikinojo sulaikymo para prilyginama 2 MGL baudai, neteisingai apskaičiavo į paskirtą bausmę įskaitytiną laikinojo sulaikymo laiką, kadangi vietoje 4 MGL (kas atitinka dvi paras) įskaitė tik 2 MGL. Kadangi šios klaidos ištaisymas nuteistojo teisinės padėties nesunkina, patikslintina ir ši skundžiamo nuosprendžio dalis, nurodant, jog vadovaujantis BK 66 straipsniu, į G. L. paskirtą bausmę įskaitomas jo laikinojo sulaikymo laikas – dvi paros, kurios atitinka 4 MGL, tai yra 200 Eur, dydžio baudą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

n u t a r ė :

        atmesti nuteistojo G. L. ir jo gynėjo advokato Ato Molio apeliacinį skundą, tačiau Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. nuosprendį pakeisti:

        patikslinti, kad vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, G. L. pagal BK 286 straipsnį ir 227 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, paskirta subendrinta bausmė – 110 MGL atitinka 4 266 Eur (keturių tūkstančių dviejų šimtų šešiasdešimt šešių eurų) dydžio baudą.

        Patikslinti, kad vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas G. L. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. liepos 28 d. 13.20 val. iki 2018 m. liepos 30 d. 13 val. (2 paros), vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL baudai, tai yra iš viso 4 MGL, ir laikyti, kad G. L. paskirta 4 066 Eur (keturių tūkstančių šešiasdešimt šešių eurų) dydžio bauda.

        Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai:        Algirdas Jaliniauskas

        Svetlana Jurgaitienė

        Jurgis Kiškis