Administracinė byla Nr. eAS-332-821/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02200-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 49 

 (S)

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. L. (M. L.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. L. (M. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 23S19397, kuriuo atsakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir 2023 m. vasario 23 d. sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 23S20001, kuriuo uždrausta pareiškėjui nuo 2023 m. vasario 26 d. iki 2028 m. vasario 25 d. atvykti į Lietuvos Respubliką ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C.SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. vasario 26 d. iki 2026 m. vasario 25 d. (toliau – ir 2023 m. vasario 26 d. sprendimas); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas 2023 m. balandžio 6 d. pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Migracijos departamentui imtis veiksmų dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos į kilmės šalį bei uždrausti priimti sprendimą dėl jo priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos iki kol nagrinėjamoje administracinėje byloje įsiteisės galutinis teismo sprendimas. Pareiškėjas prašymą grindė argumentais, kad jis patirs didelių nuostolių, bus nuo jo atskirtas ir paliktas vienas Lietuvoje gyvenantis nepilnametis sūnus, bus apribota jo galimybė ginti savo pažeistas teises, nukentės visa jo šeima.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 20 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. 

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad procesiniame įstatyme įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas; antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.

Įvertinęs kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, skundo reikalavimus, pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, turi būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė antrosios būtinosios sąlygos buvimo. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2023 m. vasario 23 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, o 2023 m. vasario 26 d. sprendimu uždraudė pareiškėjui 60 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą 36 mėnesiams dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas tvirtino, jog pas jį buvo atvykę Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai dėl organizuojamo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, jog kompetentinga institucija būtų priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, todėl šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teismo vertinimu, nėra tiesiogiai susijęs su ginčo dalyku ir tai reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai.

Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjo vaikai liktų gyventi be tėvų priežiūros, nes byloje nėra jokių duomenų, jog nepilnamečių vaikų motina, pareiškėjo sutuoktinė, turinti leidimą gyventi Lietuvoje, negalėtų vaikais pasirūpinti. Teismas pabrėžė, kad papildomai pareiškėjo pateikti įrodymai apie jo sutuoktinės darbą ribotos atsakomybės bendrovėje „Z. P.“ regiono komercijos vadybininke nepaneigia jos faktinės gyvenamosios vietos Lietuvoje, turint leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sprendė, kad pareiškėjo tvirtinimas, jog jis bus išsiųstas į kitą valstybę ir dėl to nukentės jo šeimos interesai, nes Lietuvoje liktų be priežiūros jo nepilnamečiai sūnūs, yra hipotetinio pobūdžio ir nepagrįstas įrodymais.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką, formuojamą sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, sprendė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešųjų interesų, todėl pareiškėjo prašymo netenkino.

III.

Pareiškėjas M. L. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartį ir tenkinti jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. 

Pareiškėjas teigia, kad teismas itin formaliai įvertino jo individualią situaciją, susijusią su jo šeimos interesais bei žala, kuri bus sukelta priverstinai išsiuntus jį iš Lietuvos. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nieko nepasisakė ir neįvertino fakto bei proporcingumo principo, jog pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė ir sūnus, kurie turi leidimus nuolat gyventi, neatsižvelgė į tai, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus neproporcingai apsunkinta pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, nes jis negalės asmeniškai dalyvauti teismo posėdžiuose. Taip pat teismas neatsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus ir tarptautinių teisės aktų (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos) nuostatas.

Pareiškėjo nuomone, jo fizinis pasilikimas Lietuvoje iki kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas, nesukels jokios žalos nei valstybei nei visuomenei, nepažeis proceso šalių pusiausvyros, o kaip tik užtikrins jo teisę į teisminę gynybą.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrindė nei vienos iš dviejų būtinųjų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų. Atsakovas mano, kad pareiškėjo skundo teiginiai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti. Pareiškėjas savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo, o byloje ginčijami Migracijos departamento sprendimai buvo priimti vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, įvertinus pareiškėjo individualią situaciją ir kompetentingos institucijos išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. 

Atsakovo nuomone, pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Atsakovas teigia, kad byloje nėra įrodymų, jog kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, todėl teismas pagrįstai vertino, jog šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) atsiliepime į atskirąjį skundą prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės bus patirta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala. Atskirajame skunde nėra pateikta jokių pagrįstų argumentų ir duomenų, kurie būtų pagrindas pakeisti šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad

pareiškėjo tiek asmeniniai, tiek turtiniai, tiek šeiminiai interesai negali nusverti valstybės interesų kilusio ginčo kontekste. VSD pabrėžia, kad ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento priimto sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, atsižvelgiant į jo keliamas galimas grėsmes valstybės saugumui, todėl šiuo atveju jo asmeniniai interesai ir šeiminiai ryšiai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – uždrausti Migracijos departamentui imtis veiksmų dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos į kilmės šalį bei uždrausti priimti sprendimą dėl pareiškėjo priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos iki kol nagrinėjamoje administracinėje byloje įsiteisės galutinis teismo sprendimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018; 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Migracijos departamentui imtis veiksmų dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos į kilmės šalį bei uždrausti priimti sprendimą dėl pareiškėjo priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos iki kol nagrinėjamoje administracinėje byloje įsiteisės galutinis teismo sprendimas.

Pareiškėjas teismui pateiktame skunde ginčijo Migracijos departamento 2023 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 23S19397, kuriuo atsakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2023 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 23S20001, kuriuo uždrausta pareiškėjui 60 mėnesių atvykti į Lietuvos Respubliką ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 36 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Migracijos departamentas ginčijamus sprendimus priėmė, atsižvelgęs į VSD 2023 m. sausio 31 d. rašte Nr. 18-1221 pateiktą išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1978-821/2023 priėmė galutinį sprendimą dėl pareiškėjo skunde pareikštų reikalavimų, konstatuodamas, kad Migracijos departamento 2023 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. 23S19397 ir 2023 m. vasario 26 d. sprendimas yra pagrįsti ir teisėti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir atsižvelgdama į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo metu buvusias faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nebuvo tiesiogiai susijęs su ginčo dalyku; reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neatitiko proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešųjų interesų. Akcentuotina, kad pareiškėjo ginčytuose Migracijos departamento sprendimuose nebuvo nurodoma pareiškėjui išvykti iš Lietuvos Respublikos. Byloje taip pat nebuvo pateikta įrodymų, kad buvo priimtas sprendimas, kuriuo remiantis būtų vykdomas pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos. Nesant byloje tokių duomenų, nebuvo pagrindo teigti, kad, netaikius prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui būtų padaryta jo nurodoma žala.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis negalės tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių bylos nagrinėjimo metu, teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo teiginiai taip pat nesudarė pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui byloje atstovauja advokatas, kuris teismui pateikė skundą, atskirąjį skundą bei kitus procesinius dokumentus. Todėl net ir pareiškėjo nedalyvavimas teismo posėdyje savaime nebūtų kliūtis bylą išnagrinėti iš esmės ir nereikštų pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidimo. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju susidariusi situacija taip pat nereiškė, jog, netenkinus prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų nukentėję pareiškėjo šeimos interesai, nes jo sutuoktinės ir vaikų judėjimo teisė nėra niekaip suvaržyta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl, atsižvelgiant į pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytus argumentus ir įvertinus aplinkybę, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 26 d. nutartimi yra priėmęs galutinį sprendimą šioje byloje, skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. L. (M. L.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Iveta Pelienė

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė