Baudžiamoji byla Nr. 1-52-470/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36841-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.1.6; 1.2..4.8.3; 2.1.3.1.;2.3.6.4.4.

ALYTAUS RAJONO APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 3 d.

Alytus

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja Snaigė Juknevičienė,

sekretoriaujant R. N.,

dalyvaujant prokurorei R. U.,

kaltinamajam D. M.,

mažamečio nukentėjusiojo J. M. įstatyminei atstovei I. K.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, gyv. (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirbantis UAB „I(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 3 dalį.

Teismas

n u s t a t ė:

kaltinamasis D. M. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį tuo, kad 2016-09-01 apie 17.00 valandą (duomenys neskelbtini) tyčia sugriebė J. M. ranka už sprando, tokiu būdu smurtaudamas mažamečiui nukentėjusiajam J. M. sukėlė fizinį skausmą ir stūmė jį.

Kaltinamasis D. M. kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino. Jis paaiškino, kad tikslios datos neatsimena, viskas vyko prie jo namų (duomenys neskelbtini). Jis vaikščiojo kieme, prie namų bėgiojo mažametis (7 m.) jo sūnus D.. Už tujų gyvatvorės žaidė vaikai, girdėjosi jų šūkavimai. Vaikai mėtėsi obuoliais, šakomis, akmenimis. Vaikų gerai įžiūrėti negalėjo, nes jie buvo už gyvatvorės, jų galėjo būti apie trys. Ties tujomis netoli žaidžiančių vaikų prie kelio stovėjo jo tarnybinis automobilis, sukinėjosi jo vaikas. Jis išgirdo, kaip į automobilį barkštelėjo atsitrenkęs obuolys ar akmuo. Suprato, kad besimėtantys vaikai pataikė į automobilį, supyko ir išbėgo iš už tujų jų tramdyti. Vaikai spruko. Kadangi ne pirmas kartas, kai J. M. puola ir sumuša jo sūnų arba kuo nors mėtosi, jis prisivijo J. M., sugriebė jį už apykaklės ir liepė su juo eiti pas motiną pasiaiškinti. Sugautas J. M. pradėjo spiegti, muistytis, norėjo ištrūkti. Jam pavyko vaiką pasivesti apie 10 metrų, tačiau taip jį betempiant praėjo pyktis ir jis J. M. paleido, liepė jam eiti toliau nuo jo namų, pasakė jam „dink namo“. Jokio smurto prieš vaiką nevartojo. Paleistas J. M. nubėgo link savo namų, ar vaikas verkė, jis nematė. J. M. tą dieną vilkėjo „maikute“.  Po kelių valandų į jo namus atėjo J. M. motina I. K. ir sukonfliktavo su jo tėvu. Šiuo metu su ja visiškai nebendrauja.

Ikiteisminio tyrimo metu D. M. davė analogiškus parodymus, be to parodė, kad kaimynės sūnus J. M. problematiškas vaikas, ne kartą sumušęs jo sūnų, praeinančius suaugusius iškolioja necenzūriniais žodžiais ir pabėga, o ramiai elgiasi tik prie motinos, jai nesant „daro nesąmones”.

Nukentėjusysis J. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad yra 9 metų amžiaus, paaiškino, kad buvo vasaros laikas, jis su dar dviem draugais – D.ir kitu, kurio vardo neprisimena, žaidė lauke, mėtėsi akmenimis ir obuoliais. Kitas draugas pataikė obuoliu D. į kojas, nedavė D. šautuvo, dėl to D. nubėgo namo. Tada pasirodė D. tėtis, kuris bėgo į jį. Jis išsigando ir su kitu draugu spruko, tačiau D. tėtis jį pasivijo, suėmė už sprando, dėl ko jam skaudėjo, ir pastūmė. Dėl pastūmimo jis neparkrito ir skausmo nejautė, jam skaudėjo, kai paėmė už sprando. Grįžęs į namus apie tai papasakojo mamai. Mama pasakė, kad pakalbės su D. tėčiu. Po įvykio žymių ant sprando jam neliko (b. l. 20-21).

Protokolu-pareiškimu, kurį policijai nepilnamečio motina I. K. parašė kitą dieną po įvykio, pranešė, kad 2016-09-01 tarp 17-18 valandą į namus sugrįžo sūnus J. M. ir pasakė, kad jį sumušė kaimynas D. M. (b. l. 6).

Teisme apklausta liudytoja I. K., kuri yra mažamečio nukentėjusiojo įstatyminė atstovė, parodė, kad ji yra nukentėjusio mama, sūnų augina viena. Tą dieną sūnus J. M. lauke su kitais vaikais žaidė. Po kurio laiko parbėgo namo verkdamas, iš baimės apsišlapinęs, ir jai nieko nepasakojo. Kai truputį aprimo, paaiškino, kad jis su kitais vaikais mėtėsi akmenimis, tada atbėgo D. tėtis, paėmė jį už kaklo, „užskuto grūšią“, pastūmė ir liepė bėgti namo, pagrasino, kad bus dar ne taip. Vėliau gatvėje sutikta kaimynė O. M. pasakė, kad girdėjo, kaip vaikai rėkavo, žaidė ir matė, kaip J. greitai parbėgo namo. Tada ji nuėjo pas kaimyną D. M. į namus paklausti, kas atsitiko, nes manė, kad jos sūnus užgavo pastarojo vaiką, tačiau pokalbis nepavyko, nes kaltinamojo tėvas ją užsipuolė, aprėkė, vėliau dar prisidėjo ir kaltinamasis D. M., todėl ji, nieko nepešusi, grįžo namo. Dėl to, kad ją D. M. aprėkė, ji nusprendė kreiptis į policiją. Tačiau rašė pareiškimą ne norėdama įskųsti D. M. dėl vaiko sumušimo, bet rasti užtarimą, nes su ja kaimynas pasielgė nepagarbiai, jai nepavyko išsiaiškinti dėl vaikų elgesio, norėjo, kad kaimynas daugiau neliestų jos vaiko. Su D. M. po įvykio nebendrauja.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. K. davė analogiškus parodymus, paaiškino, kad į medikus dėl įvykio nesikreipė, kadangi ant vaiko kūno nebuvo jokių sužalojimų, be to, vaikas yra labai jautrus (b. l. 26-27, 28-29, 30).

Liudytoja O. M. parodė, kad ji yra D. M. ir I. K. kaimynė. Tą dieną ji ravėjo gėles, už gyvatvorės girdėjo žaidžiančius vaikus, jų šūkavimus. Matė,  kaip kaimynės vaikas J. M. prabėgo pro ją į savo namus, tačiau jis nei verkė, nei skundėsi. Vėliau kaimynė I. K. išėjusi pasakė, kad jos vaiką sumušė D. M.. Ji nusistebėjo, nes dažniausiai būtent I. K. sūnus J. M. ką nors nuskriaudžia. Dar vėliau I. K. jai pasakė, kad policijoje ją nurodė kaip liudytoją, nors ji jokio įvykio nematė.

Išdėstytų įrodymų visuma nepatvirtina, kad D. M. padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kaltinimas šioje baudžiamojoje byloje D. M. apsiriboja vieninteliu fiziniu poveikiu nukentėjusiajam – suėmimu už sprando, dėl ko vaikas esą patyrė skausmą. Kaltinimas grindžiamas vieninteliu tiesioginiu įrodymu – nepilnamečio J. M. parodymais, kiti įrodymai byloje yra išvestiniai ir kaltinamojo kaltės nepatvirtina.

              BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Pripažįstant asmenį kaltu dėl kaltinimo fizinio skausmo sukėlimu būtina turėti patikimus ir nuoseklius įrodymus, kad asmuo padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal BK 140 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba tai atliko kankindamas nukentėjusįjį asmenį.

              Nukentėjusiuoju pripažintas J. M. veikos prieš jį padarymo metu buvo 9 metų amžiaus, taigi, jis atitinka mažamečio sąvoką pagal nusistovėjusią tiek teisės doktriną, tiek teismų praktiką, nes mažamečiu laikomas asmuo, kuriam veikos padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Šioje baudžiamojoje byloje aktualus kitas klausimas - vienas iš alternatyvių nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, požymių - fizinio skausmo mažamečiui sukėlimas smurtaujant. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl fizinio skausmo sukėlimo svarbu nustatyti, ar tokia veika padaryta ir jei padaryta, ar sukeltas fizinis skausmas gali būti vertinamas kaip veika, užtraukianti baudžiamąją atsakomybę.

J. M. nurodė, kad kaltinamasis D. M. suėmė jam už sprando, tačiau ši faktinė aplinkybė teisme nepasitvirtino. Vaikas, nors ir nurodo buvęs suimtas už sprando, tačiau tą neigia kaltinamasis D. M., kuris tvirtina gaudydamas vaiką jį sugriebęs ne už sprando, bet už apykaklės. Šie D. M. parodymai niekuo nepaneigti, nepilnamečio duotais parodymais teismas abejoja, kadangi iš jo motinos pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad vaikas, grįžęs į namus, skundėsi skausmu ne sprande, bet pakaušyje, tokias pačias aplinkybes ji nurodė ir teismo posėdžio metu, taigi, skausmo lokalizacijos vieta sprande nepatvirtinta. Nesant kitų objektyvių įrodymų teismas, laikydamasis taisyklės, kad visos abejonės vertintinos kaltinamojo naudai, remiasi D. M. paaiškinimu, kad vaiką jis sugavo už apykaklės ir prilaikė, nebuvo suėmęs jam už sprando. Tačiau ši faktinė aplinkybė nelaikytina esmine ir teisme veikos perkvalifikavimo procese nereikalauja, byloje svarbu nustatyti ir įvertinti, ar sugriebdamas vaiką už apykaklės kaltinamasis padarė jam tokį fizinį poveikį, kuris sukėlė fizinį skausmą, vertinamą pagal savo lygį kaip užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę.

Įstatyme nenumatyta jokia riba, nuo kurios fizinis smurtas laikomas nusikaltimu, taigi formaliai net menkiausios fizinės jėgos panaudojimas prieš kitą asmenį galėtų būti vertinamas kaip nusikalstamas veikimas. Tačiau svarbu, kad baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Itin svarbu tai, kad baudžiamoji teisė yra kraštutinė priemonė, taikoma už žalingą elgesį.

Teismas laiko, kad fizinis skausmas, kaip viena iš alternatyvių BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytų veikų, kai sprendžiamas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimas, savo pavojingumu turėtų prilygti arba bent mažai skirtis nuo kitų toje pačioje teisės normoje numatytų alternatyvių baudžiamos veikos požymių, t. y. neturėtų itin skirtis nuo nežymaus sužalojimo, susargdinimo trumpam ar kankinimo. Kadangi fizinio skausmo nustatymui nėra jokių medicininių kriterijų, pripažįstant asmenį kaltu reikia turėti omenyje, kad fizinis skausmas negali būti nustatinėjamas automatiškai, jo negalima laikyti nusikalstamu bet kuriuo atveju, jei tik yra nustatytas fizinis kontaktas, kadangi smulkūs fiziniai kontaktai ar neintensyvus fizinis poveikis, kurie nepadaro reikšmingos žalos asmeninėms vertybėms, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinamasis D. M., išgirdęs į jo automobilį mesto akmens ar obuolio atsitrenkimo garsą ir matydamas, kad kaimynų vaikai į jo vaiką ir į automobilio pusę mėto akmenis ir obuolius, išbėgo į gatvę, pamatė nubėgančius vaikus, prisivijo nubėgantį J. M., sugriebė jį už apykaklės, taip jį sulaikydamas, norėjo nuvesti jį pas motiną pasiaiškinti dėl netinkamo elgesio, vaiko motinai parodyti, kad vaikas žaidžia pavojingai, žaidimo veiksmai peržengė žaidimui būdingas ribas ir gali pridaryti nuostolio turtui ar jo paties mažamečiam vaikui. Kadangi sugautas J. M. smarkiai muistėsi, ėmė klykti, išsigando, todėl pavedęs jį apie 10 metrų, pats apsiramino, persigalvojo ir vaiką paleido, pastumdamas jį į nugarą, liepė jam dingti ir daugiau nesiartinti prie jo namų. Taigi, fizinis kontaktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo truko labai trumpą laiką, jo pasekoje jokių sužalojimų ar kitų smurto požymių nepadaryta, jokie skausmo padariniai neatsirado. Liudytoja O. M. iš viso nurodo nemačiusi kaltinamojo ir nukentėjusiojo fizinio kontakto, ji pasakė, kad prabėgdamas link savo namų J. M. nei verkė, nei rėkė, nei kitokių jo nusiskundimų skausmu ji negirdėjo. Be to, ši liudytoja teisme patvirtino, kad J. M. blogai auklėjamas ir būtent jis, o ne jam, gali padaryti ką nors bloga. Toks paaiškinimas tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad J. M. žaidimas akmenimis ar obuoliais buvo pavojingas ir galėjo pridaryti neadekvačios žalos kaltinamojo turtui ar kaltinamojo mažamečiam sūnui D., kas ir sąlygojo atitinkamą kaltinamo asmens elgesį nukentėjusiojo atžvilgiu. Nukentėjusiojo motina I. K. nors ir nurodė, kad jos sūnus grįžo namo verkdamas, apsišlapino ir pasakė, kad „kaimynas jam „užskuto grūšią“ ir pastūmė“, tačiau tokie parodymai iš viso nepatvirtina fakto, kad nukentėjusysis pajuto skausmą sprando srityje. Teisme ši liudytoja paaiškino, kad skausmą vaikas pajuto dėl „užskustos grūšios“, t.y. veiksmo, kada nykščiu kitam asmeniui stipriai perbraukiama per pakaušį. Ikiteisminio tyrimo metu ji taip pat nurodė, kad vaikas skundėsi skausmu pakaušyje, bet ne sprande (b.l. 28). Kadangi kaltinamajam D. M. pareikštame kaltinime toks veiksmas į jo pakaušį kaip smurtinis iš viso neinkriminuotas, teismas, neišeidamas už kaltinimo ribų, jo atskirai nevertina.

Neatitikimai tarp liudytojos I. K. ir nukentėjusiojo J. M. parodymų matomi dar ikiteisminiame tyrime, kur pirminiame I. K. pareiškime nurodyta, kad kaimynas D. M. jos vaiką esą sumušė (b. l. 6), o J. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė priešingai, kad jam „suduota nebuvo“ (b. l. 21). Apklausos metu J. M. nurodė, kad kaltinamasis skaudžiai suėmė už sprando, tačiau jo motina nuo pirmųjų apklausų, o taip pat ir teisme tvirtino, kad vaikas skundėsi skausmu pakaušyje. Tokie neatitikimai parodymuose sudaro pagrindą jais abejoti ir vertintini kaltinamojo naudai.

Kaltinimas šioje baudžiamoje byloje remiasi išimtinai tik vienu tiesioginiu įrodymu - mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Kaip matyti iš apklausos vaizdo įrašo, detaliau išklausinėti J. M. nepavyko. Apklausos metu mažametis tik patvirtino jutęs skausmą, tačiau plačiau nepaaiškino nei fizinio skausmo intensyvumo, nei trukmės, nei apibūdino kitais požymiais, leidžiančiais daryti išvadą apie jo intensyvumą. Apklausinėjamas vaikas labai jaudinosi, į klausimus atsakinėjo nenoriai, pradėjo verkti, todėl iš jo pasakojimo negalima susidaryti bendro objektyvaus vaizdo apie įvykį bei spręsti apie patirto skausmo intensyvumą, be to, matyti, kad vaikas painiojasi parodymuose, tas pačias aplinkybes aiškina vis kitaip. Vaikui apklausos metu nebuvo pasiūlyta patirtą skausmą sulyginti su kokiu nors anksčiau jo patirtu skausmu, nebuvo kitais priimtinais būdais pasiūlyta apibūdinti patirto fizinio poveikio, nors pagal savo amžių jis tą galėtų sugebėti. Teismas laiko, kad pašalinti tokios apklausos trūkumus teisme šiuo metu nebeįmanoma, nes nuo įvykio praėjo palyginus ilgas laiko tarpas, nepilnamečio pakartotinė apklausa įstatymo leidžiama tik išimtinais atvejais ir šiuo atveju, atsižvelgiant į pakartotinai apklaustino vaiko asmenines savybes matyti, kad jo kvietimas į teismo posėdį ir papildoma apklausa gali padaryti žymiai daugiau psichologinės žalos, nei siekiama nauda, gautina tokiu procesiniu veiksmu. Vertinant šį įrodymą, kaip vienintelį, susijusį su kaltinimo tendencija, nesant kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, laikyti jo objektyviu ir pagrindžiančiu kaltinamojo kaltę dėl inkriminuojamos veikos negalima. Panaudota fizinė jėga šiuo atveju buvo minimali. Sugriebimu už rūbų patiriamą pojūtį vaikas nors ir galėjo pavadinti skausmu, tačiau akivaizdu, kad jis nesukėlė jokių padarinių ir pagal savo intensyvumą negali būti laikomas baudžiamu veiksmu. Fizinis skausmas, kaip minėta, nėra vienareikšmis pavojingumo prasme, jo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį poveikį. Po įvykio ant vaiko kūno neliko nė mažiausios žymės, kraujosrūvos ar įbrėžimo, rodančio apie buvusį fizinį kontaktą, nukentėjusysis nesiskundė kokiomis nors neigiamomis pasekmėmis, o tai tik patvirtina, kad jokių veikos padarinių nėra. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad mažametis būtų buvęs mušamas, kankinamas ar kitaip prieš jį būtų smurtauta. Kaltinime D. M. įrašytas žodis „pastūmė“, tačiau iš kaltinimo gramatinės konstrukcijos matyti, kad šis veiksmas neįtrauktas į kaltinimą smurtu, bet įrašytas bendram kaltinimo kontekstui apibūdinti, todėl jo atskirai teismas neanalizuoja.

Be objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės būtina įvertinti subjektyviąją pusę, kurią sudaro kaltinamojo tyčia smurtauti, taip pat nustatytini jo elgesio tikslai. Kaip matyti iš kaltinamojo parodymų ir iš įvykio bendro konteksto, kaltinamasis D. M. sulaikymo veiksmą atliko siekdamas ne sukelti mažamečiam J. M. fizinį skausmą, bet nutraukti aiškiai neteisėtus paties vaiko veiksmus, kada dėl jo mėtomų akmenų ir obuolių kilo grėsmė būti sužalotam kaltinamojo mažamečiam sūnui D. ar turtui. Pastebėtina, kad pats nukentėjusysis nurodė, jog D. žaidimo metu jau buvo gavęs obuoliu per kojas, taigi neabejojama, kad vaikai žaidė pavojingai. Kaltinamasis D. M., sugriebdamas nukentėjusįjį už apykaklės, turėjo tikslą jį tik sudrausminti ir nusivesti pokalbiui pas motiną, o tai, kad jis nebaigė savo ketinimo ir vaiką tuojau paleido, tik patvirtina, kad smurtauti prieš jį neketino. Kitų aplinkybių, kad D. M. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas sukelti vaikui fizinį skausmą, nenustatyta. Nors sulaikomo vaiko reakcija buvo audringa: jis rėkė, muistėsi, stengėsi išsiveržti, o motinos I. K. teigimu vaikas grįžo iš lauko verkdamas ir apsišlapinęs, tačiau sprendžiant kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimą nukentėjusiojo elgesys negali turėti įtakos pripažįstant jo kaltumą. Šią išvadą patvirtina ir liudytojos I. K. parodymai, kur ji nurodo, jog labiau tikėtina, kad vaikas apsišlapino iš baimės, bet ne dėl skausmo. Motina vaiką apibūdino kaip labai jautrų, šią aplinkybę teismo posėdžio metu pabrėžė net keletą kartų, nepiktai pavadindama sūnų „mamyčiuku“. Tai taip pat akivaizdžiai matoma iš byloje esančios nepilnamečio apklausos vaizdo įrašo, kur vaikas, apklausiamas specialiai tam pritaikytoje aplinkoje ir apklausiamas moters psichologės, jaučiasi itin nesaugiai: muistosi, gniaužo rankas, atsakinėdamas į klausimus painiojasi, jaudinasi ir verkia, nors tokio amžiaus (9 m.) vaikai paprastai elgiasi laisviau. Akivaizdu, kad vaiko reakcija įvyko ne dėl patirto fizinio skausmo, nes fizinio poveikio intensyvumas šiuo atveju buvo minimalus, bet dėl netikėtumo faktorius, kai netikėtai suaugusio asmens užkluptas darantis nepriimtinus dalykus, bandė sprukti, bet tai jam nepavyko, jis buvo sugautas, dėl ko stipriai išsigando.

              Be to, liudytoja I. K. teisme patvirtino, jog kreipdamasi į policiją ji nenorėjo baudžiamojo persekiojimo kaimynui D. M., jos tikslas buvo ne jį nubausti, bet įspėti ir sulaikyti nuo kišimosi į jos sūnaus aklėjimą. Tai, kad ji kreipėsi į policiją pranešdama apie įvykį tik kitą dieną, tik patvirtina, kad žalos vaiko sveikatai dėl D. M. veiksmų nebuvo padaryta. Taigi, sprendžiama, kad šioje situacijoje aktualus ne smurto prieš vaiką klausimas, bet suaugusiųjų nesugebėjimo bendrauti ir išspręsti tarpusavio problemas, kad ir susijusias su vaikais, nes bandant išsiaiškinti situaciją, pokalbis virto konfliktu, ko pasekoje kaimynai nebendrauja iki šiol.

              Būtina pastebėti, kad kaltinamojo D. M. veiksmai šiuo atveju ne tik neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, bet priešingai, laikytini visiškai teisėtais, priimtinais ir toleruotinais auklėjimo požiūriu, nes jais reaguojama į netinkamą vaiko poelgį ir siekiama įgyvendinti suaugusio asmens pareigą drausminti prasižengusį vaiką bei auklėti jį tinkama linkme.

              Teismas konstatuoja, kad nenustatyta veikos, kuria yra kaltinamas D. M. objektyvioji ir subjektyvioji pusė, D. M. išteisintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297, 298, 301, 302 straipsniais, 303 straipsnio 5  dalies 1 punktu,             

n u s p r e n d ž i a :

D. M. išteisinti dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. M. skirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Kompaktinį diską su vaizdo įrašu palikti saugoti su baudžiamąja byla.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per nuosprendį priėmusį teismą.

Teisėja                                                                                                                        Snaigė Juknevičienė