Baudžiamoji byla Nr. 2K-27/2006

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                1.2.14.8.; 1.1.4.4.5; 1.1.8.8; 2.1.2.4;

                                                                                                                            

                                                           

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. vasario 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,  

sekretoriaujant  E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui,

gynėjams  V. Vilkui, I. Brazlauskui, M. Lošiui, J. Puškoriui, I. Borveinui, J. Stankevič,

išteisintiesiems S. J., G. P., G. L., Ž. L.,  J. M., A. Š., A. Š., A. V., S. P.,

            teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. O., G. S. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2004 m. gruodžio 15 d. ir Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 3 d. nuosprendžių ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 3 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu M. O. nuteista pagal:

BK 182 straipsnio 2 dalį (68778 Lt grobimas) laisvės atėmimu trejiems metams;

BK 182 straipsnio 2 dalį (54417 Lt grobimas) laisvės atėmimu trejiems metams;

BK 182 straipsnio 2 dalį (37334 Lt grobimas) laisvės atėmimu dvejiems metams;

BK 182 straipsnio 2 dalį (80919 Lt grobimas) laisvės atėmimu trejiems metams;

BK 182 straipsnio 2 dalį (75735,42 Lt grobimas) laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

G. S. nuteistas pagal:

BK 182 straipsnio 2 dalį (68778 Lt grobimas) laisvės atėmimu ketveriems metams;

BK 182 straipsnio 2 dalį (54417 Lt grobimas) laisvės atėmimu trejiems metams;

BK 21 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (48333 Lt grobimas) laisvės atėmimu vieneriems metams;

BK 182 straipsnio 2 dalį (37334 Lt grobimas) laisvės atėmimu dvejiems metams;

BK 182 straipsnio 2 dalį (80919 Lt grobimas) laisvės atėmimu ketveriems metams;

BK 182 straipsnio 2 dalį (75735,42 Lt grobimas) laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos daliniu bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Baudžiamasis procesas G . S., kaltinant jį pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 1 ir 2 dalį, BK 18 straipsnio 4 dalį ir BK 307 straipsnio 2 dalį nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

S. J. nuteistas pagal:

BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (32290 Lt grobimas) laisvės atėmimu  vieneriems metams šešiems mėnesiams;

BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (36488 Lt grobimas) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos daliniu bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Baudžiamasis procesas S. J., kaltinant jį pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

J. D. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 d. (32290 Lt grobimas) laivės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Baudžiamasis procesas J. D., kaltinant ją pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

G. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (36488 Lt grobimas) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Baudžiamasis procesas G. P., kaltinant jį pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

G. L. nuteistas pagal:

BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (54417 Lt grobimas) laisvės atėmimu dvejiems metams;

BK 21 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (48333 Lt grobimas) laisvės atėmimu vieneriems metams

BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (37334 Lt grobimas) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos daliniu bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Baudžiamasis procesas G. L., kaltinant jį pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Ž. L. nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (54417 Lt grobimas) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Baudžiamasis procesas Ž. L., kaltinant ją pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

A. M. nuteistas pagal:

BK 21 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (48333 Lt grobimas) laisvės atėmimu vieneriems metams;

BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (37334 Lt grobimas) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos daliniu bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Baudžiamasis procesas A. M., kaltinant jį pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

J. M. nuteistas pagal:

BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį (30437 Lt grobimas) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams;

BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (50482 Lt grobimas) laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos daliniu bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Baudžiamasis procesas J. M., kaltinant jį pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

A. Š. nuteistas pagal:

BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį (30437 Lt grobimas) laisvės atėmimu vieneriems metams;

BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (50482 Lt grobimas) laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos daliniu bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant atviroje kolonijoje.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Baudžiamasis procesas A. Š., kaltinant jį pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

 V. G. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (75735,42 Lt grobimas) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Baudžiamasis procesas V. G., kaltinant jį pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

A. Š. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (75735,42 Lt grobimas) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

Baudžiamasis procesas A. Š., kaltinant jį pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

R. J., A. U., A. V., S. P. buvo išteisinti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o baudžiamasis procesas jų atžvilgiu pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija) nutrauktas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. J., tačiau jo atžvilgiu nuosprendžiai neskundžiami.

Priteista valstybei iš nuteistųjų:

 G. S., M. O., A. J., S. J. solidariai 68778 Lt; iš šios sumos 32290 Lt solidariai su J.D., o 36488 Lt solidariai su G. P.;

G. S., M. O., A. J., G. L., Ž. L. solidariai 54417 Lt;

G. S., M. O., A. J., G. L., A. M. solidariai 37334 Lt;

G. S., M. O., A. J., J. M., A. Š. solidariai 80919 Lt;

G. S., M. O., A. J., V. G., A. Š. solidariai 75735,42 Lt.

Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 3 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalis, kuria S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š. nuteisti, ir minėti asmenys išteisinti, neįrodžius jų dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje bei BK 21 straipsnio 1 dalyje, BK 24 straipsnio 6 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Pakeista Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalis, kuria priteista valstybei:

 iš nuteistųjų G. S., M. O., A. J., S. J. solidariai 68778 Lt; iš šios sumos 32290 Lt solidariai su J. D., o 36488 Lt solidariai su G. P.;

 iš G. S., M. O., A. J., G. L., Ž. L. solidariai 54417 Lt;

 iš G. S., M. O., A. J., G. L., A. M. solidariai 37334 Lt;

 iš G. S., M. O., A. J., J. M., A. Š. solidariai 80919 Lt;

 iš G. S., M. O., A. J., V. G., A. Š. solidariai 75735,42 Lt, ir minėtos pinigų sumos priteistos valstybei solidariai iš G. S., M. O. ir A. J.

Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, G. S. į bausmės atlikimo laiką įskaityta suėmime išbūtas laikas nuo 1998 m. vasario iki 1998 m. birželio 4 d.

Kitą nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

         Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o G. S., jo gynėjo ir  M. O. kasacinius skundus atmesti, nuteistojo G. S. gynėjo prašiusio G. S. ir gynėjo kasacinius skundus tenkinti,  išteisintųjų S. J.,  G. P., G. L., Ž. L., J. M., A. Š.,  A. Š.,  A. V., S. P. prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu G. S., M. O. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę, įvairių sudėčių grupėse, padedant valstybės pareigūnams, Vilniaus teroitorinės muitinės darbuotojams: A. J., S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G. ir A. Š., 1995 m. liepos – 1996 m. balandžio mėnesiais Vilniuje, sukčiavimo būdu, apgaule užvaldė didelės vertės turtą – 317.183,42 Lt valstybės biudžeto lėšų.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu G. S., M. O. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, padedant Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnams A. J., G. L. ir A. M., Vilniuje, 1995 m. rugsėjo 15 d., sukčiavimo būdu, rengėsi apgaule užvaldyti didelės vertės valstybės turtą - 48.333 Lt valstybės biudžeto lėšų.

 

1.              68.778 Lt valstybės biudžeto lėšų pasisavinimas

 

G. S. 1995 m. rugpjūčio 3 d. kartu su M. O. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, padedant muitinės pareigūnams A. J., S. J., J. D. ir G. P., sukčiavimo būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Nusikaltimus kaltinamieji padarė tokiomis aplinkybėmis:

G. S., būdamas individualios įmonės (duomenys neskelbtini) savininkas, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti dalį valstybės biudžeto lėšų, pasinaudodamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (PVM) įstatymo nuostata, pagal kurią Lietuvos ūkio subjektui, Lietuvoje įgijusiam tėvyninės gamybos prekes ir eksportavusiam jas į užsienį, grąžinamas permokėtas PVM mokestis, nutarė organizuoti fiktyvias krovinių (prekių) eksporto operacijas ir apgaule užvaldyti svetimą turtą. Tuo tikslu G. S., turėdamas tikslą imituoti neva įvykusį prekių eksportą į užsienį, savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) suklastojo dokumentus, būtinus prekių eksporto operacijoms įrodyti:

1995 m. liepos 10 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp IĮ (duomenys neskelbtini) ir Baltarusijos ribotos atsakomybės bendrovės (RAB) (duomenys neskelbtini), patvirtino ją parašu ir įmonės antspaudu; 1995 m. liepos 10 d. INVOICE sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtino ją parašu ir įmonės antspaudu; 1995 m. liepos 10 d. prekių transportavimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai įrašęs, kad IĮ (duomenys neskelbtini) automobiliu MAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) su priekaba, v/n. (duomenys neskelbtini), vairuojama Vilniaus pirmosios autotransporto įmonės vairuotojo L. Z., Baltarusijos bendrovei (duomenys neskelbtini) gabena 300 suvirinimo lygintuvų „SLF-160“, kurių bendra vertė 219480 Lt, patvirtino ją savo parašu ir įmonės antspaudu; 1995 m. liepos 10 d. CMR važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), jo 22-ame langelyje pasirašė ir patvirtino IĮ antspaudu; 1995 m. liepos 11 d. muitinės deklaraciją, kuriai vėliau buvo suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašė 1-ojo egz. 54-ajame langelyje ir patvirtino IĮ antspaudu; 1995 m. liepos 12 d. INVOICE sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtino ją parašu ir antspaudu; 1995 m. liepos 12 d. prekių transportavimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai įrašęs, jog IĮ (duomenys neskelbtini) RAB (duomenys neskelbtini) gabena 339 suvirinimo lygintuvus „SLF-160“, kurių vertė 248012,40 Lt, patvirtino parašu ir IĮ antspaudu; 1995m. liepos mėnesio CMR važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašė 22-ame langelyje ir patvirtino IĮ antspaudu; 1995 m. liepos 12 d. muitinės deklaraciją, kuriai vėliau buvo suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašė jos 1 egz. 54-ajame langelyje ir patvirtino parašu bei IĮ antspaudu.

1995 m. liepos mėnesį, Vilniuje, šiuos suklastotus dokumentus perdavė nuo teismo pasislėpusiam bendrininkui, kuris pagal bendrą susitarimą turėjo suorganizuoti vieno iš pagrindinių krovinių eksportą įrodančių dokumentų - muitinės deklaracijų klastotę muitinės įstaigoje. Šis asmuo iš G.S. gautą suklastotų dokumentų paketą perdavė K.U., o K. U. - Vilniaus teritorinės muitinės Vilniaus krovinių posto Meistrų padalinio vyresniajam inspektoriui A. J., kuris padėdamas nusikalstamai grupei sukčiavimo būdu užvaldyti PVM mokestį, organizavo muitinės deklaracijų klastojimą muitinės padaliniuose.

Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) vyresnysis inspektorius S. J., 1995 m. liepos 11 ir 12 d. gavęs suklastotų dokumentų paketą, muitinės deklaracijoms suteikė Nr. (duomenys neskelbtini)  ir Nr. (duomenys neskelbtini), taip įformindamas muitinėje tariamai pradėtą prekių eksporto procedūrą; kartu deklaracijose melagingai įrašė, jog jis neva patikrino prekes ir transporto priemones MAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) ir KAMAZ 53212, v/n. (duomenys neskelbtini), tariamai vežančias atitinkamai 300 ir 339 suvirinimo lygintuvus „SLF-160“, šias deklaracijas pasirašė ir patvirtino asmeniniu spaudu, Nr. (duomenys neskelbtini).

Pagal suklastotas deklaracijas Vilniaus miesto VMI į G. S. IĮ (duomenys neskelbtini) sąskaitą pervedus tariamai susidariusias PVM permokas - 32290 Lt ir 36488 Lt, jis padėjo G. S. ir M. O. sukčiavimo būdu užvaldyti 68778 Lt valstybės biudžeto lėšų.

Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) vyresnioji inspektorė J. D., gavusi deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai įrašė, kad ji neva savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) 1995 m. liepos 11 d. patikrino dokumentuose nurodytą tariamai iš Lietuvos į Baltarusiją išvykstančioje transporto priemonėje MAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) su priekaba, v/n. (duomenys neskelbtini), vežamus 300 suvirinimo lygintuvų „SLF-160“, šią deklaraciją pasirašė ir patvirtino asmeniniu spaudu, Nr. (duomenys neskelbtini), taip muitinėje užbaigdama fiktyvią prekių eksporto procedūrą.

Pagal suklastotą deklaraciją Vilniaus miesto VMI pervedus tariamai susidariusią PVM permoką – 32290 Lt į G. S. IĮ (duomenys neskelbtini) sąskaitą, ji padėjo G. S. ir M. O. sukčiavimo būdu užvaldyti šią biudžeto lėšų sumą.

Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) vyriausiasis inspektorius G. P., gavęs fiktyvią deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai įrašė, kad jis neva 1995 m. liepos 14 d. savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) patikrino dokumentuose nurodytą, tariamai iš Lietuvos išvykstančioje transporto priemonėje KAMAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) gabenanamus 339 suvirinimo lygintuvus „SLF-160“, ir tuo užbaigė muitinėje fiktyvią prekių eksporto procedūrą.

Suklastotiems dokumentams per A. J., K. U. ir pasislėpusį nuo teismo asmenį, sugrįžus G. S., šis perdavė juos IĮ (duomenys neskelbtini) finansininkės pareigas ėjusiai kaltinamajai M. O., pavesdamas jai suklastotus dokumentus pateikti valstybinei mokesčių inspekcijai, kad ši grąžintų tariamai permokėtą PV mokestį.

M. O. 1995 m. rugpjūčio l d. žinomai jai suklastotus dokumentus pateikė VMI Vilniaus apskrities Vilniaus skyriui. Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus darbuotojai 1995 m. rugpjūčio 3 d. mokėjimo pavedimu, Nr. (duomenys neskelbtini) į G. S. IĮ (duomenys neskelbtini) sąskaitą pervedė 68778 Lt.

 

2.      54.417 Lt valstybės biudžeto lėšų pasisavinimas

 

            G. S.,  1995 m. rugsėjo 12 d., kartu su M. O. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, padedant muitinės pareigūnams A. J., G. L. ir Ž. L., apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Nusikaltimas padarytas tokiomis aplinkybėmis:

G. S., būdamas komercinės firmos (KF) (duomenys neskelbtini) savininkas, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini)  suklastojo: 1995 m. rugpjūčio 10 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Ž. P. IĮ ir savo KF (duomenys neskelbtini), dėl tariamo suvirinimo lygintuvų tiekimo KF (duomenys neskelbtini), ją pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; prekių gabenimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį KF (duomenys neskelbtini) iš Ž. P. IĮ neva įgijo 516 suvirinimo lygintuvų už 358021,44 Lt, jį pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu. Pasinaudodamas prekių įgijimo machinacija, kaltinamasis suklastojo: 1995 m. rugpjūčio 25 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp KF (duomenys neskelbtini)  ir išgalvotos (neegzistuojančios) Baltarusijos ribotos atsakomybės bendrovės (RAB) dėl tariamo 1200 suvirinimo lygintuvų „SLF-160“ tiekimo. Šią sutartį pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 25 d. INVOICE sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinęs ją savo parašu ir įmonės antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 25 d. prekių gabenimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai įrašęs, kad jo KF (duomenys neskelbtini) su transporto priemone MAZ, (duomenys neskelbtini) su priekaba, v/n. (duomenys neskelbtini), vairuojama UAB „Lietmedis“ vairuotojo Č. R., Baltarusijos respublikos Minsko RAB gabena 437 suvirinimo lygintuvus „SLF-160“, kurių bendra vertė – 319884 Lt, patvirtino ją savo parašu ir įmonės antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 25 d. tarptautinį krovinių gabenimo važtaraštį CMR Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašęs jį 22-ame langelyje bei patvirtinęs įmonės antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 28 d. muitinės deklaraciją, kuriai vėliau buvo suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini), pasirašęs ją 1-o egz. 54 langelyje ir patvirtinęs ją įmonės antspaudu.

1995 m. rugpjūčio mėnesį, Vilniuje, suklastotus dokumentus perdavė nuo tyrimo ir teismo pasislėpusiam bendrininkui, kuris pagal abipusį susitarimą turėjo suorganizuoti pagrindinio prekių eksportą įrodančio dokumento-muitinės deklaracijos-suklastojimą muitinėje. Šis asmuo iš G. S. gautą suklastotų dokumentų paketą perdavė K. U., o K. U. - Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) vyresniajam inspektoriui A. J., kuris, padėdamas nusikalstamai grupei sukčiavimo būdu užvaldyti PVM, organizavo muitinės deklaracijos klastojimą muitinės padaliniuose.

Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) vyriausiasis inspektorius G. L., 1995 m. rugpjūčio 28 d., savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) suteikė suklastotai deklaracijai numerį Nr. (duomenys neskelbtini), taip įforminęs muitinėje tariamą prekių eksporto procedūros pradžią; kartu deklaracijoje melagingai įrašė, kad jis neva patikrino pateiktus dokumentus ir dokumentuose nurodytoje transporto priemonėje MAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) pateiktą krovinį (437 suvirinimo lygintuvus). Savo melagingą įrašą patvirtino parašu ir muitinės pareigūno asmeniniu antspaudu, Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) vyresnioji inspektorė Ž. L., gavusi deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai įrašė, kad ji neva 1995 m. rugpjūčio 30 d. savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) patikrino dokumentuose nurodytą tariamai iš Lietuvos į Baltarusiją išvykstančioje transporto priemonėje MAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) pateiktą krovinį (437 suvirinimo lygintuvus). Savo melagingą įrašą patvirtino parašu ir muitinės pareigūno asmeniniu antspaudu, Nr. (duomenys neskelbtini).

Suklastotiems dokumentams per A. J., K. U. ir besislapstantį nuo teismo asmenį, sugrįžus G. S., šis perdavė juos KF (duomenys neskelbtini) finansininkei, kaltinamajai M. O., pavesdamas jai suklastotus dokumentus pateikti VMI. Kaltinamoji M. O. 1995 m. rugsėjo 7 d. žinomai jai suklastotus dokumentus pateikė VMI Vilniaus apskrities Vilniaus skyriui. VMI  1995 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1995 m. spalio 20 d. mokėjimo pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) į G. S. KF (duomenys neskelbtini) sąskaitą pervedė atitinkamai 33423 Lt ir 20994 Lt, iš viso 54417 Lt.

3.  Rengimasis apgaule užvaldyti 48.333 Lt valstybės biudžeto lėšų. 

         G. S., kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla tiriama atskirai, padedant muitinės pareigūnams A. J., G. L. ir A. M., rengėsi apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą – 48333 Lt valstybės biudžeto lėšų.

Rengdamasis nusikaltimui G. S., savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) suklastojo oficialius dokumentus:

1995 m. birželio 5 d. mainų sutartį tarp savo IĮ (duomenys neskelbtini)  ir A. Ž. PĮ, pagal kurią 840 dulkių siurblių „Velga – 1002“ jis neva keičia į bitumą, benziną, ruberoidą; ją pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartį tarp savo įmonės (duomenys neskelbtini) ir A. Ž. PĮ (duomenys neskelbtini), kad jo įmonė tariamai parduoda 155 dulkių siurblius „Velga 1002“; šią sutartį pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 8 d. prekių gabenimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį jo įmonė (duomenys neskelbtini) perduoda 155 dulkių siurblius „Velga 1002“ PĮ (duomenys neskelbtini); jį pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 16 d. prekių gabenimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), dėl 840 vnt. dulkių siurblių perdavimo personalinei įmonei (duomenys neskelbtini) už 263659,20 Lt.; šį važtaraštį pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu.

Suklastojęs šiuos dokumentus, kaltinamasis G. S. sudarė regimybę, kad PĮ (duomenys neskelbtini) turi dulkių siurblių. Kaltinamojo G. S. bendrininkas, kurio atžvilgiu byla tiriama atskirai, pasinaudodamas tuo, kad G. S. suklastotų dokumentų pagrindu PĮ (duomenys neskelbtini)  tariamai įgijo 955 dulkių siurblius, suklastojo:

1995 m. rugpjūčio 23 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią A. Ž. PĮ (duomenys neskelbtini) tariamai parduoda iš G. S. įsigytus 995 dulkių siurblius Ž. P. individualiai įmonei (IĮ), ją pasirašė ir patvirtino IĮ antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 23 d. prekių gabenimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), kurį patvirtino IĮ antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 17 d. produkcijos tiekimo sutartį tarp jo IĮ ir Baltarusijos firmos (duomenys neskelbtini) dėl dulkių siurblių pardavimo, ją pasirašė ir patvirtino IĮ antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 29 d. prekių gabenimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jo individuali įmonė su automobiliu MAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) su priekaba, v/n. (duomenys neskelbtini) Baltarusijos firmai (duomenys neskelbtini) gabena 995 dulkių siurblius, kurių bendra vertė 320390 Lt, patvirtino ją parašu ir IĮ antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 29 d. sąskaitą INVOICE Nr. (duomenys neskelbtini), ją pasirašė ir patvirtino IĮ antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 29 d. važtaraštį CMR, Nr. (duomenys neskelbtini), ją pasirašė ir patvirtino IĮ antspaudu; 1995 m. rugpjūčio 29 d. muitinės deklaraciją, kuriai vėliau buvo suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini), ją pasirašė ir patvirtino IĮ antspaudu.

1995 m. rugpjūčio mėnesį asmuo, kurio atžvilgiu byla tiriama atskirai, suklastotus dokumentus perdavė K.U., o K. U. - Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) vyresniajam inspektoriui A. J., kuris padėdamas nusikalstamai grupei sukčiavimo būdu užvaldyti PVM, organizavo muitinės deklaracijos klastoj imą muitinės padaliniuose.

Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) vyriausiasis inspektorius G. L., 1995 m. rugpjūčio 29 d., savo darbo vietoje suteikė suklastotai deklaracijai numerį Nr. (duomenys neskelbtini), taip įforminęs muitinėje tariamą prekių eksporto procedūros pradžią; kartu deklaracijoje melagingai įrašė, kad jis neva patikrino pateiktus dokumentus ir dokumentuose nurodytoje transporto priemonėje MAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) pateiktą krovinį (995 dulkių siurblius). Savo melagingą įrašą patvirtino parašu ir muitinės pareigūno asmeniniu antspaudu, Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus teritorinės muitinės  (duomenys neskelbtini) vyresnysis inspektorius A. M., gavęs deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai įrašė, kad jis neva 1995 m. rugsėjo 1 d., savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) patikrino dokumentuose nurodytą tariamai iš Lietuvos į Baltarusiją išvykstančioje transporto priemonėje MAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) pateiktą krovinį (995 dulkių siurblius). Melagingą įrašą patvirtino parašu ir muitinės pareigūno asmeniniu antspaudu, Nr. (duomenys neskelbtini).

Suklastotiems dokumentams per A. J. ir K. U. sugrįžus G. S. bendrininkui, kurio byla tiriama atskirai, ir jam 1995 m. rugsėjo 15 d. PVM deklaracijoje deklaravus tariamai priklausančią grąžinti PVM permoką – 48333 Lt, tačiau VMI šios sumos negrąžinus dėl rastų pažeidimų, kaltinamasis G. S. kartu su bendrininku, rengėsi apgaule įgyti didelės vertės (48333 Lt) biudžeto lėšų sumą.

4.   37.334 Lt valstybės biudžeto lėšų pasisavinimas.

G. S. 1995 m. rugpjūčio 25 d., kartu su M. O. ir asmeniu, kurio atžvilgiu byla tiriama atskirai, padedant muitinės pareigūnams A. J., G. L. ir A. M., apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą. Nusikaltimus kaltinamieji padarė šiomis aplinkybėmis:

G. S., būdamas KF (duomenys neskelbtini) savininkas, kartu su bendrininku, kurio byla tiriama atskirai, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini), suklastojo sukčiavimui reikalingus dokumentus:

1995 m. rugpjūčio 25 d. sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)  tarp savo KF (duomenys neskelbtini) ir Baltarusijos RAB (duomenys neskelbtini) dėl tariamo 1200 suvirinimo lygintuvų „SLF 160“ tiekimo; ją pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; 1995 m. rugsėjo 26 d. prekių gabenimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) melagingai įrašęs, kad jo KF (duomenys neskelbtini) su transporto priemone MAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) ir priekaba, v/n. (duomenys neskelbtini), tariamai vairuojama A. A. N., Baltarusijos RAB (duomenys neskelbtini) gabena 500 suvirinimo lygintuvų; 1995 m. rugsėjo 27 d. INVOICE sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinęs ją KF (duomenys neskelbtini) antspaudu; 1995 m. rugsėjo 27 d. važtaraštį CMR Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinęs KF (duomenys neskelbtini) antspaudu; 1995 m. rugsėjo 28 d. muitinės deklaraciją, kuriai vėliau buvo suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinęs ją KF  (duomenys neskelbtini) antspaudu.

1995 m. rugsėjo mėnesį šiuos suklastotus dokumentus perdavė nuo teismo pasislėpusiam bendrininkui, kuris pagal tarpusavio susitarimą turėjo suorganizuoti pagrindinio prekių eksportą įrodančio dokumento - muitinės deklaracijos klastotę muitinėje. Šis asmuo iš G .S. gautą suklastotų dokumentų paketą perdavė K. U., o K. U. 1995 m. rugsėjo 28 d. - Vilniaus teritorinės muitinės  (duomenys neskelbtini) vyresniajam inspektoriui A. J., kuris padėdamas nusikalstamai grupei sukčiavimo būdu užvaldyti PVM, organizavo muitinės deklaracijų klastojimą muitinės padaliniuose.

Vilniaus muitinės (duomenys neskelbtini) vyriausiasis inspektorius G. L., 1995 m. rugsėjo 28 d. savo darbo vietoje užregistravęs suklastotus dokumentus, suteikė suklastotai deklaracijai numerį Nr. (duomenys neskelbtini), taip įforminęs muitinėje tariamą prekių eksporto procedūros pradžią; kartu deklaracijoje melagingai įrašė, kad jis neva patikrino pateiktus dokumentus ir dokumentuose nurodytoje transporto priemonėje MAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) ir priekaboje, v/n. (duomenys neskelbtini) tariamai vežamus 500 suvirinimo lygintuvų. Įrašą patvirtino savo parašu ir pareigūno antspaudu Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) inspektorius A. M., gavęs deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai įrašė, kad jis neva 1995 m. rugsėjo 29 d., savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) patikrino dokumentuose nurodytą tariamai iš Lietuvos į Baltarusiją išvažiuojančioje transporto priemonėje MAZ, v/n. (duomenys neskelbtini)                ir priekaboje, v/n. (duomenys neskelbtini) gabenamus 500 suvirinimo lygintuvų. Melagingą įrašą patvirtino savo parašu ir asmeniniu pareigūno antspaudu Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal suklastotą deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus VMI į G. S. KF (duomenys neskelbtini) sąskaitą 1995 m. spalio 20 d. pervedus 37334 Lt, muitinės pareigūnai, kaltinamieji G. L. ir A. M., padėjo G. S. ir M. O. sukčiavimo būdu užvaldyti šią valstybės biudžeto lėšų sumą.

Suklastotiems dokumentams per A. J., K. U. ir besislapstantį nuo teismo asmenį sugrįžus G. S., šis perdavė juos bendrininkei M. O., kuri 1995 m. spalio 13 d., vykdydama tarpusavio susitarimą su G. S., suklastotus dokumentus pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui. VMI darbuotojams 1995 m. spalio 20 d. mokėjimo pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) pagal muitinės deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus į G. S. KF (duomenys neskelbtini) sąskaitą 37.334 Lt, kaltinamieji G. S. ir M. O. apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 37334 Lt valstybės biudžeto lėšų.

 

5.      80. 919 Lt valstybės biudžeto lėšų pasisavinimas.

G. S. 1996 m. sausio 24 d. kartu su M. O. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla tiriama atskirai, padedant muitinės pareigūnams A. J., J. M. ir A. Š., apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą - 80.919 Lt valstybės biudžeto lėšų. Nusikaltimus kaltinamieji padarė šiomis aplinkybėmis:

G. S., būdamas KF (duomenys neskelbtini) savininkas, kartu su bendrininku, kurio byla tiriama atskirai, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, savo darbo vietoje  (duomenys neskelbtini) suklastojo sukčiavimui reikalingus dokumentus: 1995 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jo KF  (duomenys neskelbtini) iš fiktyvios I. S. IĮ neva įsigijo 450 suvirinimo lygintuvų „SLF-160“, ją pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; 1995 m. gruodžio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu jo KF  (duomenys neskelbtini) iš fiktyvios I. S. IĮ įsigijo 630 dulkių siurblių „Velga – 2002“, ją pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; 1995 m. gruodžio 6 d. prekių gabenimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai nurodydamas, kad gabenami 450 suvirinimo lygintuvų, įsigyti I. S. IĮ, ją pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; 1995 m. gruodžio 6 d. prekių gabenimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai nurodydamas, kad perveža 630 dulkių siurblių, neva pirktų už 200718 Lt iš I. S. IĮ, jį pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu. Dokumentų klastotėmis sudaręs įvaizdį, kad jo įmonė turi Lietuvoje pagamintų prekių, savo darbo vietoje suklastojo dokumentus, neva patvirtinančius prekių eksportą į užsienį: 1995 m. lapkričio 15 d. produkcijos tiekimo sutartį tarp jo komercinės firmos ir RAB  (duomenys neskelbtini) dėl 630 dulkių siurblių „Velga 2002“ pardavimo; ją pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; 1995 m. gruodžio 19 d. sąskaitą INVOICE Nr. (duomenys neskelbtini), dėl to, kad neva jo KF  (duomenys neskelbtini) su automobiliu, kurio v/n. (duomenys neskelbtini), su priekaba, v/n. (duomenys neskelbtini) gabena į Baltarusijos Minsko RAB  (duomenys neskelbtini) 630 dulkių siurblių; patvirtino sąskaitą parašu ir įmonės antspaudu; 1995 m. gruodžio 19 d. važtaraštį CMR Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai nurodant, kad jo KF  (duomenys neskelbtini)  su sunkvežimiu, v/n. (duomenys neskelbtini) su priekaba, v/n. (duomenys neskelbtini), vairuojama A. A. N., į Baltarusijos Minsko RAB  (duomenys neskelbtini) gabena 630 dulkių siurblių, patvirtino ją parašu ir įmonės antspaudu; 1995 m. gruodžio 20 d. muitines deklaraciją, kurią vėliau užregistravus buvo suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai patvirtinančią aukščiau nurodyto krovinio eksportą į Baltarusijos Minsko RAB  (duomenys neskelbtini); patvirtino ją parašu ir KF  (duomenys neskelbtini) antspaudu; 1995 m. lapkričio 25 d. produkcijos tiekimo sutartį tarp jo KF  (duomenys neskelbtini) ir RAB  (duomenys neskelbtini) dėl 450 suvirinimo lygintuvų „SLF-160“ pardavimo; ją pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; 1995 m. gruodžio 19 d. sąskaitą INVOICE Nr. (duomenys neskelbtini), dėl tariamo prekių, sutartyje nurodytų suvirinimo lygintuvų, gabenimo automobiliu, kurio v/n. (duomenys neskelbtini), su priekaba, v/n. (duomenys neskelbtini) RAB  (duomenys neskelbtini); ją pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu; 1995 m. gruodžio 19 d. važtaraštį CMR, Nr. (duomenys neskelbtini), dėl prekių gabenimo automobiliu, v/n. (duomenys neskelbtini) su priekaba, v/n. (duomenys neskelbtini), vairuojamu A. A. N., RAB  (duomenys neskelbtini), patvirtino jį įmonės antspaudu; 1995 m. gruodžio 20 d. muitinės deklaraciją, kuriai vėliau buvo suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai patvirtinančią, kad jo įmonė eksportuoja Baltarusijos RAB  (duomenys neskelbtini)  suvirinimo lygintuvus; ją pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu.

1995 m. gruodžio mėn. šį suklastotų dokumentų paketą perdavė nuo teismo pasislėpusiam bendrininkui, kuris pagal tarpusavio susitarimą turėjo suorganizuoti pagrindinio prekių eksportą įrodančio dokumento - muitinės deklaracijos klastotę muitinės padaliniuose. Šis asmuo iš G. S. gautą suklastotų dokumentų paketą perdavė K. U., o šis, 1995 m. gruodžio 20 d. juos užregistravęs Vilniaus teritorinės muitinės  (duomenys neskelbtini) padalinyje, atidavė  (duomenys neskelbtini) padalinio vyresniajam inspektoriui A. J.. Pastarasis, padėdamas nusikalstamai grupei sukčiavimo būdu užvaldyti PVM, organizavo muitinės deklaracijų klastojimą muitinės padaliniuose.

Vilniaus muitinės  (duomenys neskelbtini)  inspektorius J. M. 1995 m. gruodžio 20 d. savo darbo vietoje deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini) 1 egz. E langelyje įrašė „Patikrinta. Dulkių siurbliai buitiniai skirti dirbti iš tinklo 220V. Supakuoti dėžėse. Neplombuojama. 1995 m. gruodžio 20 d.“. Šį įrašą pasirašė ir patvirtino pareigūno antspaudu Nr. (duomenys neskelbtini), taip melagingai pažymėjęs, kad atliko fizinį prekių tikrinimą.

Tą pačią dieną kaltinamasis J. M. savo darbo vietoje deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini) l egz. E langelyje melagingai įrašė „Patikrinta. Suvirinimo lygintuvai supakuoti kartoninėse dėžėse. Neplombuota, 1995 m. gruodžio 20 d.“. Šį melagingą įrašą pasirašė ir patvirtino muitinės pareigūno antspaudu Nr. (duomenys neskelbtini), taip pažymėjęs, kad neva tikrino prekes.

Vilniaus teritorinės muitinės  (duomenys neskelbtini) inspektorius A. Š., 1995 m. gruodžio 21 d., gavęs deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini), 7 egz. pasirašė ir patvirtino muitinės pareigūno antspaudu Nr. (duomenys neskelbtini), taip melagingai pažymėdamas, kad jo darbo vietoje  (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje prekių eksporto procedūra užbaigta 1995 m. gruodžio 21 d., t. y. dokumentuose nurodyta transporto priemonė su kroviniu 1995 m. gruodžio 21 d. išvyko iš Lietuvos. Tai patvirtindamas įrašė į  (duomenys neskelbtini) posto „Išvežamų krovinių registracijos žurnalą“.

Tą pačią dieną kaltinamasis A. Š. muitinės deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini) 7 egz. I langelyje melagingai įrašė: „1995 m. gruodžio 21 d. patikrinta“. Šį melagingą įrašą pasirašė ir patvirtino muitinės pareigūno antspaudu Nr. (duomenys neskelbtini), tuo pažymėdamas, kad Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje eksporto procedūra baigta, automobilis su kroviniu išvyko iš Lietuvos. Tai patvirtindamas įrašė į  (duomenys neskelbtini) posto „Išvežamų krovinių registracijos žurnalą“.

Pagal suklastotas muitinės deklaracijas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus VMI į G. S. KF  (duomenys neskelbtini) sąskaitą 1996 m. sausio 24 d. pervedus atitinkamai  30437 Lt ir 50482 Lt, iš viso 80919 Lt, kaltinamieji J. M. ir A. Š. padėjo G. S. ir M. O. sukčiavimo būdu užvaldyti šią valstybės biudžeto lėšų sumą.

Suklastotiems dokumentams per A. J., K. U. ir besislapstantį nuo teismo asmenį sugrįžus G. S., šis perdavė juos bendrininkei M. O., kuri 1996 m. sausio 16 d., realizuodama nusikalstamą susitarimą, suklastotus dokumentus pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui. Apgautiems VMI darbuotojams 1996 m. sausio 24 d. mokėjimo pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) pervedus į G. S. KF  (duomenys neskelbtini) sąskaitą 80919 Lt, kaltinamieji G. S. ir M. O., apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – 80919 Lt valstybės biudžeto lėšų.

 

6.      75.735,42Lt valstybės biudžeto lėšų pasisavinimas.

 

G. S. kartu su M. O. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla tiriama atskirai, padedant muitinės pareigūnams A. J., V. G. ir A. Š., 1996 m. balandžio 19 d., apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą - 75.735,42Lt valstybės biudžeto lėšų. Nusikaltimus kaltinamieji padarė šiomis aplinkybėmis:

G. S., būdamas KF  (duomenys neskelbtini) savininkas, kartu su bendrininku, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla tiriama atskirai, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą, savo darbo vietoje  (duomenys neskelbtini) suklastojo sukčiavimui reikalingus dokumentus: 1996 m. vasario 5 d. produkcijos tiekimo sutartį tarp jo KF  (duomenys neskelbtini) ir Baltarusijos RAB  (duomenys neskelbtini) dėl tariamo 5000 dulkių siurblių „Velga“ 1002 tiekimo, ją patvirtino įmonės antspaudu; 1996 m. kovo 26 d. prekių gabenimo važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), melagingai nurodant, kad KF  (duomenys neskelbtini) su automobiliu KAMAZ, v/n. (duomenys neskelbtini) su priekaba, v/n. (duomenys neskelbtini), neva vairuojama E. P., į Baltarusijos Minsko RAB  (duomenys neskelbtini) gabena 1420 dulkių siurblių „Velga 1002“, kurių bendra vertė – 406120 Lt, jį pasirašė ir patvirtino KF  (duomenys neskelbtini)  antspaudu; 1996 m. kovo 27 d. muitinės deklaraciją, kuriai vėliau buvo suteiktas Nr. (duomenys neskelbtini), ją patvirtino KF  (duomenys neskelbtini)  antspaudu.

1996 m. kovo mėn. šį suklastotų dokumentų paketą perdavė nuo teismo pasislėpusiam bendrininkui, kuris pagal bendrą susitarimą organizavo pagrindinio prekių eksportą įrodančio dokumento - muitinės deklaracijos suklastojimą muitinės padaliniuose. Šis asmuo iš G. S. gautą suklastotų dokumentų paketą įteikė K. U., kuris 1996 m. kovo 27 d. perdavė Vilniaus teritorinės muitinės  (duomenys neskelbtini) vyriausiajam inspektoriui V. G. Pastarasis, patikrinęs pateiktus dokumentus, suteikė suklastotai muitinės deklaracijai Nr. (duomenys neskelbtini), tuo pažymėjęs negrąžinamo eksporto muitinės procedūros įforminimo pradžią. Po to K. U. užregistruotą muitinės deklaraciją ir kitus suklastotus dokumentus perdavė Meistrų padalinio vyresniajam inspektoriui A. J., kuris padėdamas nusikalstamai grupei sukčiavimo būdu užvaldyti PVM, organizavo muitinės deklaracijos klastojimą muitinės padaliniuose.

Vilniaus muitinės  (duomenys neskelbtini) vyriausiasis inspektorius V. G. 1996 m. kovo 28 d. deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini) melagingai įrašė, kad jis neva patikrino deklaracijoje ir kituose dokumentuose nurodytoje transporto priemonėje pateiktas prekes, ją pasirašė ir patvirtino asmeniniu muitines pareigūno antspaudu Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus teritorinės muitinės  (duomenys neskelbtini) vyriausiasis inspektorius A. Š. 1996 m. kovo 28 d. deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini) melagingai įrašė, kad jis savo darbo vietoje  (duomenys neskelbtini) patikrino transporto priemonėje pateiktas į Baltarusiją išvežamas prekes, šį įrašą pasirašė ir patvirtino antspaudu Nr. (duomenys neskelbtini) ir taip užbaigė fiktyvią prekių eksporto procedūrą.

Pagal suklastotą muitinės deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini) 1996 m. balandžio 19 d. Vilniaus VMI į G. S. KF  (duomenys neskelbtini) sąskaitą pervedus 75735,42 Lt, kaltinamieji V. G. ir A. Š. padėjo G. S. ir M. O. sukčiavimo būdu užvaldyti šią valstybės biudžeto lėšų sumą.

Suklastotiems dokumentams per A. J., K. U. ir besislapstantį nuo teismo asmenį sugrįžus G. S., šis perdavė juos bendrininkei M. O., kuri 1996 m. balandžio 11 d., realizuodama nusikalstamą susitarimą, suklastotus dokumentus pateikė Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriui. Apgauti VMI darbuotojai 1996 m. balandžio 19 d. mokestiniu pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė į G. S. KF  (duomenys neskelbtini) sąskaitą 75735,42 Lt, o kaltinamieji G. S., M. O.  apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą - 75735,42 Lt valstybės biudžeto lėšų.

         Lietuvos apeliacinio teismo 2005 birželio 3 d. nuosprendžiu S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š. buvo išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir  BK 182 straipsnio 2 dalį neįrodžius bendrininkavimo požymių jų veikose. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, kad jų veikoje yra tiesioginė tyčia padėti G. S., M. O. ir asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta pasisavinti apgaulės būdu pridėtinės vertės mokesčio permokas. Teismas nustatė, kad minėtų asmenų veikoje yra nusikaltimų valstybės tarnybai: jų veiksmai priklausomai nuo kaltės formos  galėtų būti vertinami kaip tarnybos pareigų neatlikimas, piktnaudžiavimas tarnyba ar tarnybinis suklastojimas, tačiau tiek atiduodant bylą teismui, tiek priimant nuosprendį jau buvo suėję 1961 m. BK 49 straipsnyje numatyti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai, todėl baudžiamosios bylos dalis, kurioje minėti asmenys kaltinami pagal BK 289 straipsnį turi būti nutraukta ir minėtų asmenų kaltumo klausimas negali būti sprendžiamas.

         Kasaciniu skundu LR Prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotoja prašo panaikinti Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio dalį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

         Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė  BK 15 straipsnio 2 dalį, ir dėl to padarė neteisingą išvadą, kad S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š., A. U., A. V., S. P. veikose nėra tiesioginės tyčios padėti įgyti apgaulės būdu svetimą turtą ir dėl to  išteisino Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnus – S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G. ir A. Š. bei paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl pasienio policijos pareigūnų A. U., A. V., S. P. išteisinimo. Tokią išvadą teismas padarė motyvuodamas tuo, kad byloje neįrodyta minėtų asmenų tiesioginė tyčia padėti apgaulės būdu padaryti sukčiavimą  G. S., M. O. ir asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta.     

         Kasatorius mano, kad teismo motyvai nepagrįsti. Byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad muitinės ir pasienio pareigūnų psichinis santykis su padaryta veika buvo tiesioginės tyčios kaltės formos, o būtent, kad šie asmenys veikė tiesiogine neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama pagal veikos objektyviuosius požymius. Sprendžiant klausimą dėl išteisintųjų tyčios, būtina atsižvelgti į visos nusikalstamos veikos sistemingumą ir intensyvumą. Atlikus Pasienio policijos departamento prie LR VRM bei Muitinės departamento prie LR FM darbo dokumentines revizijas buvo nustatyta, kad bendrovės, kurios buvo įsteigtos G. S. iniciatyva, realiai jokios veiklos nevykdė, 14 kartų įformino muitinės procedūros pradžią (duomenys neskelbtini) krovinių poste, 40 kartų – (duomenys neskelbtini) krovinių poste. Net 47 kartus “eksportavo” prekes per tą patį (duomenys neskelbtini) kelio postą, kur to paties (duomenys neskelbtini)  pasienio policijos kontrolės tarnybos pareigūnai padarė atžymas oficialiuose dokumentuose. Tai tęsėsi ilgą laiką nuo 1995 iki 1997 metų, taigi prekių įvežimo dokumentų klastojimas tuose pačiuose muitinės ir policijos pasienio punktuose pagrįstai turi būti įvertintas intensyviu ir sistemingu. Be to, kaltinamieji pareigūnai buvo pažįstami tarpusavyje, kartais dirbo tose pačiose pamainose ir padarė analogiškas nusikalstamas veikas.

         Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad vienas iš požymių, pagal kurį baudžiamojoje byloje gali būti sprendžiama apie tyčios pobūdį – tai subjekto ypatumai. Išteisintieji S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š., A. U., A. V., S. P. nusikalstamos veikos padarymo metu dirbo muitinės ir pasienio įstaigose, buvo valstybės pareigūnais ir buvo įgalioti, įpareigoti ir apmokyti atlikti valstybės ekonominių interesų apsaugos funkciją bei dirbti su specialiais  šiose tarnybose pildomais dokumentais, juos klastojo. Tokiu būdu patvirtindami įmonių didelio prekių kiekio eksportavimą, jie suvokė savo nusikalstamų veiksmų pobūdį – padėti tretiesiems asmenims apgaule (panaudojant suklastotus dokumentus) įgyti svetimą (valstybės) turtą, numatė, kad dėl jų veikimo valstybei atsiras žalingi padariniai, tačiau, nepaisant to, suteikė suinteresuotiems asmenims – bendrininkų grupei, suklastotus dokumentus kaip priemonę apgaule užvaldyti didelės vertės turtą. Iš klastojamų dokumentų turinio, juose užfiksuoto didelio prekių kiekio ir didelės prekių vertės, muitinės bei pasienio policijos pareigūnai, būdami specialiaisiais subjektais, negalėjo nesuprasti, kad šie dokumentai bus pateikti su tikslu apgaule užvaldyti didelės vertės valstybės turtą. Darydami tarnybinius klastojimus, pareigūnai taip pat suprato, kad jų veiksmai darant dokumentuose tikrovės neatitinkančius įrašus, yra apgaulingi ir yra būtina sąlyga prekių išvežimui per valstybės sieną patvirtinti, o prekių neišvežęs asmuo tokiu būdu siekia apgaule užvaldyti svetimą turtą. Išteisintieji galėjo nežinoti konkretaus žalos dydžio, tačiau, suteikdami suklastotus dokumentus bendrininkams, jie išreiškė sutikimą su bet kokiais padariniais, kurie atsiras panaudojus suklastotus dokumentus. Esant tokioms aplinkybėms, minėti asmenys veikė nekonkretizuota tiesioginės tyčios forma, todėl jie atsako pagal kilusius padarinius. Kasatoriaus manymu, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje nepagrįstai konstatuojama, kad neįrodyti nusikaltimo subjektyvieji požymiai. Todėl šioje dalyje jis turi būti panaikintas.

         Taip pat kasatorius nurodo, kad Vilniau apygardos teismas  neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nutraukdamas baudžiamąjį procesą išteisintųjų S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š., A. U., A. V. ir S. P. atžvilgiu pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui,. Minėtų asmenų veikos turėjo būti kvalifikuojamos kaip dviejų nusikaltimų – tarnybinio suklastojimo ir padėjimo sukčiauti  idealioji sutaptis. Idealiosios nusikaltimų sutapties atveju dėl abiejų nusikaltimų senaties terminų vyksmas sutampa, o baigtis priklauso nuo to nusikaltimo, kuris yra pavojingesnis ir turi ilgesnį senaties terminą. Todėl senaties terminas minėtiems asmenims turi būti skaičiuojamas pagal sunkesnį iš jiems inkriminuotų nusikaltimų – padėjimą sukčiauti, dėl kurio senaties terminas nėra suėjęs.

         Be to, kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą - BK bendrosios dalies normą, apibrėžiančią bendrininkų grupę kaip vieną iš bendrininkavimo formų (BK 25 straipsnio 2 dalis), bei normą, apibrėžiančią vieną iš bendrininkų rūšių – padėjėją (BK 24 straipsnio 6 dalis). Tarp muitinės ir pasienio pareigūno iš vienos pusės bei bendrininkų grupės – iš kitos, nebuvo išankstinio susitarimo, tačiau buvo abipusis žinojimas, kad jie visi prisideda prie bendros nusikalstamos veikos.

         Nuteistasis G. S. ir jo gynėjas padavė du atskirus kasacinius skundus, kuriais prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 15 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. birželio 3 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą G. S. atžvilgiu nutraukti, nesant jo veikoje jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

         Kasatoriai nurodo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas - BK 2 straipsnio 6 dalies nuostata, draudžianti už tą pačią nusikalstamą veiką bausti antrą kartą. G. S., be skundžiamo nuosprendžio, yra nuteistas Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 8 d., 2004 m. gruodžio 15 d., 2005 m. kovo 10 d. ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 25 d. nuosprendžiais už nusikaltimus, kurie turi būti pripažinti vienu tęstiniu nusikaltimu. Veika pripažįstama tęstiniu nusikaltimu tada, kai ji padaryta esant vieningai tyčiai, veikiant analogišku būdu ir tapačiais veiksmais, esant tarp jų nedideliems laiko tarpams, žalą padarant vienam objektui.

          Visos šiais nuosprendžiais pripažintos padarytomis nusikalstamos veikos yra identiškos, turinčios vieningą tyčią, tikslą (apgaule įgyti iš valstybės biudžeto PVM skirtumą, tariamai susidariusį dėl prekių eksporto) ir veiklos modelį (steigiant fiktyvias įmones, klastojant eksporto deklaracijas ir kitus dokumentus, pateikiant dokumentus VMI, kurių pagrindu būdavo išrašomos pažymos, pagal kurias pervestas PVM skirtumas, tariamai susidaręs dėl prekių eksporto), kurį sudarė atskiri, periodiškai atliekami ir glaudžiai tarpusavyje susiję nusikalstami veiksmai, kuriems įgyvendinti buvo pasitelkiami tie patys asmenys, veiksmai buvo atliekami periodiškai 1995 m. liepos – 1997 m. vasario mėnesio laikotarpiu, esant tarp jų gana trumpiems laiko tarpams, todėl G. S. turėjo būti teisiamas už vieną tęstinę nusikalstamą veiką vieną kartą. Tai, kad G. S. padarytos nusikalstamos veikos yra viena tęstinė veika, patvirtina deklaracijų klastojimų datų sutapimas bei tų pačių įmonių panaudojimas dėl tariamo eksporto susidariusiai PVM permokai susigražinti.  BK 63 straipsnio 9 dalyje, teigiama, kad nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką.

         Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. G. S. buvo nuteistas už tą pačią tęstinę nusikalstamą veiką kelis kartus, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė minėto EŽTK straipsnio nuostatą.

         Taip pat kasatoriai nurodo, kad pirmasis ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir bylą išnagrinėjo šališkai ir neišsamiai. Teismai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodomosios galios neturinčiais Ž. P. parodymais ir nuteistojo G. S. prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu, todėl padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Tai prieštarauja ir susiformavusiai LAT praktikai, nes  prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys ikiteisminio tyrimo metu priimant nuosprendį įrodomosios galios neturi. Teismas negali konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra teisingi ir jais pagrįsti nuosprendį.

            Nuteistojo G. S. kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo motyvus, susijusius su liudytojo Ž. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei nuteistojo G. S. prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu, todėl nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal BPK 332 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismo aprašomojoje nutarties dalyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės, o nesant tokių išvadų dėl bent dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas. Tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl kurio apeliacinės instancijos priimto nuosprendžio negalima laikyti teisėtu.

         Be to, nuteistasis G. S. kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeisti BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimai, o kartu ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata. Apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant G. S. apeliacinius skundus, teisėjas V. Kažys dalyvavo trijose bylose, kurios apeliacine tvarka buvo išnagrinėtos 2005 m. birželio 1 d., 2005 m. birželio 3 d. ir 2005 m. birželio 29 d., o teisėjas A. Bielskis dalyvavo nagrinėjant dvi G. S. bylas – 2005 m. birželio 1 d. ir 2005 m. birželio 29 d. Tokiu būdu buvo pažeistas bešališko teismo principas, įtvirtintas BPK 58 straipsnio 2 dalyje, pagal kurį teisėjas neturi teisės dalyvauti bylos nagrinėjime, jeigu jis vienokiu ar kitokiu būdu yra išreiškęs savo nuomonę byloje nagrinėjamu klausimu. BPK 58 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose vartojama sąvoka „ta pati byla“ turi būti aiškinama ne pažodžiui, o apimti ne tik tą pačią bylą, bet ir bylą, kurioje kaltinamas tas pats asmuo to paties nusikaltimo padarymu, o kaltinimas grindžiamas tais pačiais įrodymais. Todėl šiuo atveju Apeliacinio teismo teisėjai V. Kažys ir A. Bielskis, prieš priimdami skundžiamą nuosprendį buvo šališki, nes apeliacine tvarka jau buvo nagrinėję baudžiamąsias bylas, kuriose kaltintas tas pats asmuo, t. y. G. S., padaręs identiškas veikas. Kasatorius pagrindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimu byloje H. Daktaras prieš Lietuvą, kuriuo buvo konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

         Kasatorius taip pat nurodo, kad apygardos teismo nuosprendyje konstatuotos, o apeliacinio teismo nuosprendžiu patvirtintos, išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, dėl ko pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojo R. G. parodymus, tik nurodydamas, kad minėto asmens parodymus paneigia „surinktų įrodymų visuma“, visiškai nemotyvuodamas, kokių būtent įrodymų visuma ir kodėl paneigiami minėto liudytojo parodymai. Be to, teisminio nagrinėjimo neišsamumą bei šališkumą patvirtina tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino ir nenurodė, kodėl atmetė šių liudytojų parodymus, paneigiančius G. S. kaltę: R. M., V. M., E. Š., R. R., G. L., V. A., I. J., O. D., V. Č., L. G., I. G.

         Kasatorius taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes nuosprendžio aprašomoji dalis yra perrašyta iš kaltinamojo akto.

         Nuteistojo G. S. gynėjas savo kasaciniame skunde nurodo, kad pastarajam pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra neteisinga, nes nesant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių G. S. paskyrė bausmę didesnę negu sankcijos vidurkis, tuo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Be to, neteisingai paskirta (per griežta) bausmė turi tiesioginės įtakos galutinės subendrintos bausmės paskyrimui, nes nuo paskirtos bausmės dydžio priklauso, kuris 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punktas bus taikomas.

         Taip pat nuteistojo G. S. gynėjas kasaciniame skunde kaip vieną iš esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nurodo, kad buvo pažeisti skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų apkaltinamųjų nuosprendžių aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (vieta, laikas, padariniai, kt. svarbios aplinkybės). Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Tačiau tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai apkaltinamųjų nuosprendžių aprašomosiose dalyse išdėstydami įrodytomis pripažintas G. S. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, nenurodė, kaip pasireiškė G. S. tyčia kiekvieno atskiro nusikaltimo atveju. Todėl nuosprendžiuose, kuriais G. S. nuteistas už kelias nusikalstamas veikas, neišdėsčius kiekvienos iš veikų būtinojo BK 182 straipsnio 2 dalyje esančios nusikaltimo sudėties subjektyvaus požymio – kaltės, buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

         Kasaciniu skundu nuteistoji M. O. prašo jos atžvilgiu panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 15 d. ir Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 3 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti.

         Kasatorė nurodo, kad buvo netinkami pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 2 straipsnio 3 dalis ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.

        BK 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o pagal BPK 301 straipsnį, apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Tačiau priimant nuosprendžius tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme, buvo nesivadovauta anksčiau minėtų įstatymų nuostatomis.

         Išskyrus G. S. ir Ž. P. prieštaringus parodymus, kuriais teismas nepagrįstai rėmėsi, nėra jokių kitų kasatorės kaltę patvirtinančių įrodymų. G. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti kasatorę apkaltinantys parodymai negali būti patikrinti BPK nustatytomis priemonėmis. G. S. duodamas parodymus nepateikė konkrečių duomenų apie susitarimo su kasatore vietą, laiką ir aplinkybes, be to, vėliau atsisakė savo pirminių parodymų ir teisme juos paneigė. Tai pat ir Ž. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neįrodo, kad kasatorė žinojo apie PVM grobstymą. Ž. P. tik iš G. S. pasakojimų sužinojo, kad kasatorė buvo G. S. IĮ finansininkė, tvarko buhalteriją ir žinojo apie PVM grobstymą. Kadangi Ž. P. įrodymų šaltinis buvo G. S., todėl teismas negalėjo remtis šio asmens parodymais, nepatikrinęs G. S. įrodymų tikrumo. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, traktuojamos kaltinamojo naudai. Todėl teismas, G. S. ir Ž. P. prieštaringus parodymus, nepatvirtintus jokiais kitais byloje surinktais įrodymais, pripažinęs kasatorės kaltę patvirtinančiais įrodymais, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.

        

       Nuteistųjų M. O., G. S., jo gynėjo ir generalinio prokuroro kasaciniai skundai netenkinami.

          Dėl prokuroro kasacinio skundo.

         Dėl S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š., A. U., A. V., S. P. padarytų veikų kvalifikavimo. 

      Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu dėl netinkamai nustatytos tiesioginės tyčios padėti įgyti apgaulės būdu svetimą turtą. Apeliacinės instancijos teismas naikindamas nuosprendžio dalį dėl S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį. pagrįstai konstatavo, kad veikose yra objektyvūs bendrininkavimo  padarant sukčiavimą padėjimo forma požymiai, tačiau nėra įrodymų dėl subjektyviųjų bendrininkavimo požymių buvimo. Teismas padarė išvadą, kad byloje neįrodyta minėtų asmenų tiesioginė tyčia padėti apgaulės būdu padaryti sukčiavimą. Kolegija sutinka su prokuroro skundo motyvais, kad  S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š., A. U., A. V. ir S. P. veiksmai savo pobūdžiu buvo tyčiniai. Kasatorius pagrįstai tvirtina, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad muitinės ir pasienio pareigūnų psichinis santykis su padaryta veika buvo tiesioginės tyčios kaltės formos. Kolegija laiko, kad visi paminėti asmenys suprato daromų veiksmų pavojingumą ir nusikalstamumą. Neatsakytas liko tik klausimas dėl tyčios turinio, t. y. ką ir kokioje apimtyje suprato  asmenys, dėl kurių padarytų veikų teismų sprendimus skundžia prokuroras. Nėra abejonių, kad jie suprato, kad klastoja dokumentus, piktnaudžiauja tarnyba ir BK 228 ir 300 straipsniuose numatytų nusikaltimų požiūriu jų tyčia aiškiai įrodoma. Tai konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas. Tuo tarpu BK 182 straipsnio prasme dėl padėjimo sukčiauti, tyčios turiniui keliami kitokie reikalavimai, negu nuteisiant dėl piktnaudžiavimo ar dokumentų klastojimo. Čia reikia įrodyti, kad asmuo suvokė, jog savo veiksmais padeda  kitiems asmenims (nusikaltimo vykdytojams) apgauti valstybę ir užvaldyti jai priklausantį turtą. Prokuroras teigia, kad „kaip nustatyta byloje, šis nusikaltimas buvo padarytas pagal gerai apgalvotą, iš anksto suplanuotą schemą. Kiekvienas iš bendrininkų grupės narių ir padėjėjų turėjo savo vaidmenį šioje schemoje ir sąmoningai atliko jiems priskirtus veiksmus. Nusikalstamoje veikoje dalyvavo trijų skirtingų valstybės institucijų pareigūnai, kurių veiksmai buvo tampriai susiję ir neišvengiamai reikalingi bendram nusikalstamam  tikslui įgyvendinti. Be kaltinamųjų muitinės ir pasienio pareigūno indėlio nusikalstama veika negalėjo būti realizuota. Taigi, kaltinamieji bendromis pastangomis pasiekė nusikalstamą tikslą – užvaldė didelės vertės valstybės lėšas“. Kolegija laiko, kad tikėtina, kad taip ir buvo, ir dėl to apygardos teismas įvertinęs bylos aplinkybes, pripažino juos sukčiavimo nusikaltimo bendrininkais. Tačiau sutinkamai su BK 2 straipsnio 3 dalimi viena iš būtinų sąlygų nuteisti asmenį pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį  yra  asmens kaltė. Nėra kaltės aplamai. Kaltė turi savo turinį. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje numatytai nusikalstamos veikos sudėčiai. Dėl kaltės priimant nuosprendį  neturi kilti abejonių. Kaip pasakyta  Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato  2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte,  apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Teismų praktika, 2003, Nr. 19). Tuo  tarpu iš bylos medžiagos negalima padaryti neginčijamos išvados dėl subjektyviųjų bendrininkavimo požymių BK 182 straipsnio 2 dalies prasme buvimo S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š., A. U., A. V. ir S. P. veiksmuose. Patys jie nepripažino bendrininkavę, kitas nuteistasis  A. J. neparodė,  kaip tarėsi su jais ir ar informavo apie G. S. tikslus. Tuo tarpu vienas iš bendrininkavimo požymių yra susitarimas su kitais bendrininkais kartu daryti nusikaltimą. Apie tokį susitarimą ir apie  žinojimą, kas ir kokiam tikslui panaudoja šių asmenų padarytus veiksmus, byloje nėra jokių įrodymų. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad šie asmenys klastojo dokumentus, turėdami tikslą padėti G. S., M. O. ir asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, būtent apgaulės būdu pasisavinti pridėtinės vertės mokesčio permokas už eksportuotas į užsienį prekes. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai pažymėjo, kad nenustatyta, ar šie asmenys veikė (įrašė neteisingus duomenis į prekių eksporto dokumentus) siekdami padėti bendrininkų grupei sukčiauti, ar padaryti kitą nusikalstamą veiką, ar dėl aplaidumo, pasitikėdami A. J. ar kitu asmeniu. Kartu teismas konstatavo, kad  S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š., A. U., A. V. ir S. P. veikoje yra dokumentų klastojimo sudėties požymiai, numatyti BK 300 straipsnio 2 dalyje. 

       Sprendžiant klausimą dėl prokuroro kasacinio skundo tenkinimo pažymėtinas dar vienas momentas. Dalis asmenų, o būtent S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š. pirmos instancijos teismo nuosprendžiu jau buvo nuteisti dėl bendrininkavimo sukčiavime. Tačiau prokuroras skunde neprašo  palikti pirmos instancijos teismo nuosprendį, o prašo bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kolegija negali perduoti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui ir prašyti  vėl nuteisti asmenis pagal tuos pačius BK straipsnius, dėl veikų, už kurias jie jau buvo nuteisti, jei nesikeičia kaltinimo apimtis. Netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą gali ir turi ištaisyti kasacinės instancijos teismas. Prokuroro  apeliacinis skundas suvedamas tik į netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, tačiau kasatorius neprašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ištaisyti žemesnių teismų klaidas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, o prašo bylą perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, ko esamoje situacijoje dėl minėtų priežasčių  S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š. atžvilgiu, padaryti negalima. Prokuroro kasacinį skundą teoriškai galima būtų tenkinti tik dėl A. U., A. V., S. P. padarytų veikų kvalifikavimo. Nes jie buvo pirmos instancijos teismo buvo išteisinti. Tačiau kaip pažymėta aukščiau, neabejotinos išvados dėl jų bendrininkavimo padaryti negalima.      

           Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo.

        Kasatorius nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu nutraukdamas baudžiamąjį procesą išteisintųjų S. J., J. D., G. P., G. L., Ž. L., A. M., J. M., A. Š., V. G., A. Š., A. U., A. V. ir S. P. atžvilgiu pagal 1961 m. BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551 redakcija), suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Minėtų asmenų veikos turėjo būti kvalifikuojamos kaip dviejų nusikaltimų – tarnybinio suklastojimo ir padėjimo sukčiauti idealioji sutaptis. Idealiosios nusikaltimų sutapties atveju dėl abiejų nusikaltimų senaties terminų vyksmas sutampa, o baigtis priklauso nuo to nusikaltimo, kuris yra pavojingesnis ir turi ilgesnį senaties terminą. Todėl senaties terminas minėtiems asmenims, prokuroro manymu,  turi būti skaičiuojamas pagal sunkesnį iš jiems inkriminuotų nusikaltimų – padėjimą sukčiauti, dėl kurio senaties terminas nėra suėjęs. Prokuroro skundas šioje dalyje netenkintinas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų, nustatytų BK 95 straipsnyje eiga skaičiuojama dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Šie terminai atskirai skaičiuojami ir tuo atveju kai jų eiga dėl vieno nusikaltimo nutrūksta dėl naujos nusikalstamos veikos padarymo. Tokiu atveju senaties terminai už kelis nusikaltimus pradedami skaičiuoti nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo momento, tačiau ir šiuo atveju jie nesusilieja ir skaičiuojami dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai. Taigi senatis,  užkertanti kelią patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikaltimų, priklausančių skirtingoms kategorijoms  nesvarbu ar tai idealioji, ar realioji sutaptis, gali sueiti skirtingu laiku.

 

             Dėl nuteistojo G. S. ir jo gynėjo kasacinių skundų.

            Dėl BK 2 straipsnio 6 dalies pažeidimo.

            Nuteistasis G. S. ir jo gynėjas kasaciniuose skunduose teigia, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes G. S. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavus ne kaip vieną tęstinę veiką, o kaip nusikaltimų daugėtą ir už juos G. S. pripažinus kaltu skirtingais, t. y. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 8 d., 2004 m. gruodžio 15 d. ir 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžiais, buvo pažeista BK 2 straipsnio 6 dalies nuostata, draudžianti už tą pačią nusikalstamą veiką bausti antrą kartą. Kolegija laiko tokį kasacinio skundo argumentą nepagrįstu.

BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas „non bis in idem“ principas draudžia  asmenį už tą pačią veiką bausti antrą kartą, jei jis jau buvo pripažintas kaltu apkaltinamuoju nuosprendžiu už tokią veiką ir nuteistas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už aštuonias nusikalstamas veikas, padarytas 1996 m. kovo – 1997 m. vasario mėnesiais, tariamą prekių eksportą vykdant UAB (duomenys neskelbtini)  ir UAB (duomenys neskelbtini) pagalba; 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžiu - už dvi nusikalstamas veikas, padarytas 1996 m. birželio mėnesį, tariamą prekių eksportą vykdant UAB  (duomenys neskelbtini) ir UAB  (duomenys neskelbtini) pagalba; 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu - už šešias nusikalstamas veikas, padarytas 1995 m. liepos – 1996 m. kovo mėnesiais, tariamą prekių eksportą vykdant IĮ   (duomenys neskelbtini) ir KF  (duomenys neskelbtini) pagalba.  Taigi, minėtais Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiais G. S. buvo nuteistas už skirtingas nusikalstamas veikas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 15 dienos nuosprendžiu kasatorius nėra nuteistas už veikas, už kurias jis buvo nuteistas 2004 gruodžio 8 dienos ir 2005 kovo 10 dienos nuosprendžiais. Šios veikos skyrėsi savo padarymo laiku ir aplinkybėmis, todėl kolegija nemato BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

 

Dėl tęstinio padarytos veikos pobūdžio.

Kasatorius teigia, kad  veikos, už kurių padarymą G. S. pripažintas kaltu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų  bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu turėtų būti kvalifikuotos ne kaip nusikaltimų daugėtas, o  kaip tęstinė nusikalstamą veika. Tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš kelių tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių atskirai paėmus  atitinka vieno ir to paties BK Specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir yra pagrindas kvalifikuoti veiką kaip atskirą nusikaltimą, bet visi veiksmai apjungti vieningu sumanymu (vieninga tyčia). Nusikaltimų nuosavybei bylose paprastai teismai kaip tęstinę nusikalstamą veiką kvalifikuoja tokią veiką, kurią sudaro keli tapatūs veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, dėl to paties nusikaltimo dalyko, grobimo atveju turtą grobiant iš to paties šaltinio ir žalą padarant tam pačiam savininkui, esant tarp veiksmų nedideliems laiko tarpams. Tačiau atskirų kategorijų bylose priklausomai nuo nusikaltimo pobūdžio tęstinėms veikoms gali būti taikomi papildomi reikalavimai.

            Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis G. S. 1995  m. liepos – 1996 m. balandžio mėnesių laikotarpiu, steigdamas  fiktyvias įmones, sudarydamas fiktyvias prekių eksporto sutartis, klastodamas eksporto deklaracijas ir kitus dokumentus, nusikaltimo padarymui pasitelkdamas teritorinės muitinės ir pasienio policijos pareigūnus, šių dokumentų pagrindu iš VMI susigrąžindavo PVM skirtumą, susidariusį dėl tariamo prekių eksporto ir taip apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, padarydamas žalą valstybei. Tačiau nepaisant to, kad G. S. padaryti sukčiavimo nusikaltimo požymius atitinkantys apgaulės veiksmai (suklastotų dokumentų reikalingų susigražinti  PVM pateikimas VMI) išoriškai buvo panašūs, turtas užvaldomas iš to paties šaltinio padarant žalą tai pačiai vertybei (valstybės nuosavybei), tačiau tai dar neduoda pagrindo laikyti visas jo padarytas veikas tęstiniu nusikaltimu.  Sprendžiant klausimą turi būti atsižvelgta ne tik į įvykių (veikų) seką, bet ir į nusikaltimų padarymo mechanizmą ir priemones, kurių pagalba buvo  klaidinama valstybė. Tęstiniams nusikaltimui tokios kategorijos byloje pripažinti svarbu ar valstybė buvo klaidinama, pateikiant vieną ar kelis suklastotus dokumentus, ar grobimas buvo daromas vienos ar kelių skirtingų sutarčių  pagrindu, ar  prekių eksporto sutartys sudarytos tarp tų pačių firmų, ar buvo eksportuojamos tų pačių pavadinimų ir rūšių  prekės, ar tai buvo daroma per tuos pačius muitinės bei pasienio policijos postus, susitarus ir pasinaudojus tais pačiais muitininkais ir pasienio policijos pareigūnais. Tuo tarpu minėtoje byloje  prekių eksporto sutartys buvo sudaromos tarp skirtingų firmų, pačios prekės buvo skirtingos, eksporto procedūros ir tariamas prekių išvežimas buvo daromas skirtingų muitininkų bei pasienio policininkų pagalba. O tai nebūdinga tęstiniam nusikaltimui. Byloje  nustatyta, kad IĮ  (duomenys neskelbtini), vėliau pervadinta komercine firma (KF) (duomenys neskelbtini), tariamai įsigytas prekes eksportavo skirtingoms Baltarusijos įmonėms, prekių muitinį patikrinimą atlikdavo skirtingi teritorinės muitinės ir pasienio policijos pareigūnai. Antai 54 417 litų vertės turto pasisavinimas (pirmas nusikaltimas) teismo buvo pripažintas tęstiniu nusikaltimu ir kvalifikuotas  pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nors VMI buvo pateikti du paketai dokumentų, kuriuose yra apgaulingi duomenys, dėl to, kad eksporto dokumentai parengti vienos sutarties tarp tų pačių firmų pagrindu, eksportuojamos tos pačios prekės. 

           Be to svarbus tęstinio nusikaltimo požymis yra vieningos tyčios buvimas kaltininko ar kaltininkų veikose  Būtina nustatyti vieningos tyčios buvimą dėl padarytų  veikų. Vieninga tyčia sukčiavimo atveju yra tada, kai asmuo žino, kokį konkretų turtą jis apgaule įgys dar iki savo nusikalstamų veiksmų darymo pradžios arba sužino darydamas pirmą nusikalstamą veiksmą.   

Vieningo sumanymo versiją turi kilti iš kaltinamojo. Teismas klausimą dėl tęstinio nusikaltimo svarsto tik esant atitinkamų duomenų dėl galimos vieningos kaltininko tyčios. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu G. S. neparodė, kad jis veikė vieninga tyčia, t. y. buvo iš anksto suplanavęs savo nusikalstamą veiką tęsti ateityje ir keliais analogiškais veiksmais apgaule įgyti konkrečią valstybės lėšų sumą. Be to, G. S. ir apeliaciniame skunde nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė tyčią ir veikas kvalifikavo kaip nusikaltimų daugėtą. Savarankiškos, o ne vieningos tyčios padaryti nusikalstamas veikas buvimą patvirtina byloje surinkti duomenys: G. S., 2001 m. vasario 9 d. papildomai apklaustas kaltinamuoju, parodė, kad tik atgavę PVM iš VMI, jie nusprendė tęsti nusikalstamą veiką (t. 2, b. l. 172); be to, kaip nurodė G. S. savo 1998 m. rugpjūčio 18 d. prisipažinime padarius nusikalstamą veiką, tik sėkmingai susigrąžinus PVM, ši operacija buvo pakartota dar kelis kartus (t. 33, b. l. 145-146). Apgaule susigrąžinti PVM permoką bandė ir Ž. P., tačiau  veika nutrūko rengimosi stadijoje, nes VMI suklastotuose dokumentuose rado klaidų (t. 3, b. l. 57-90; 91-98; 160-161; 164-165). Tai rodo, kad sėkmingai atlikus vieną operaciją, kildavo naujas sumanymas pakartoti nusikalstamą veiką. Taigi, tik kiekvieną kartą sėkmingai susigrąžinus PVM iš VMI, susidariusį dėl tariamo prekių „eksporto“, buvo vykdomos tolesnės PVM grąžinimo procedūros, be to, G. S., apgaule įgydamas konkrečią pinigų sumą iš valstybės biudžeto, nežinojo, kokią konkrečią valstybės lėšų sumą jis apgaule įgys sekantį kartą ir kiek tokių PVM grąžinimo procedūrų iš viso pakartos ateityje. Tai rodo, kad kiekvienu sukčiavimo atveju susiformuodavo savarankiška kaltininko tyčia. Šie G. S. parodymai ir kiti surinkti įrodymai buvo ištirti ir įvertinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas G. S. padarytas veikas kvalifikavo kaip atskirus baigtinius nusikaltimus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (5 veikos) ir kaip rengimasis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį (1 veika), tokiu būdu konstatuodamas ne vieningos, o savarankiškos tiesioginės tyčios apgaule įgyti svetimą turtą buvimą kiekvienoje veikoje.

 

Dėl bausmės skyrimo (BK 61 straipsnis)

            Nuteistojo G. S. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad paskirtoji subendrinta bausmė, viršijanti straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytas veikas, sankcijos vidurkį yra per griežta, kadangi byloje nenustatyta G. S. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Ji neturėjo būti didesnė negu straipsnio sankcijos vidurkis.

            Teismas skiria bausmes vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK Bendrosios dalies nuostatomis.  BK bendrosios dalies nuostatos, kuriose nurodyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai, yra skirtos  bausmei individualizuoti.  BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendras skiriamų bausmių individualizavimo mechanizmas, pagal kurį teismas  įvertina ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet privalo įvertinti ir  kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Visa tai įvertinęs teismas  motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.     

           Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė bausmės skyrimo motyvus, įvertindamas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmę: G. S. neteistas, administracinių pažeidimų nepadaręs, padaryti nusikaltimai sunkūs, jais padaryta didelė žala valstybei, buvo šių nusikaltimų vykdytojas, atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta ir kt. Dėl bausmės skyrimo taip pat pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje atsakydamas į vieną iš apeliacinio skundo argumentų, ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismo paskirta artima sankcijos, numatančios atsakomybę už padarytas veikas, vidurkiui bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad kasatorius padarė ne vieną, o šešis nusikaltimus ir tai taip pat įtakojo bausmės dydžio parinkimą.  Todėl pirmosios instancijos teismas, paskirdamas subendrintą laisvės atėmimo bausmę, nežymiai viršijančią straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą teismas gali švelninti paskirtąją bausmę tik tuo atveju, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas G. S. atžvilgiu pritaikytas tinkamai.

 

BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir jų vertinimą pirmosios instancijos teisme, taikymo. 

            Nuteistojo G. S. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi G. S. kaltę patvirtinančiais ikiteisminio tyrimo metu gautais Ž. P. parodymais. Kasatorius nurodo, kad buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nes ikiteisminio tyrimo metu gauti parodymai negali būti pripažįstami įrodymais BK 20 straipsnio 5 dalies prasme, jeigu jei nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

            Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį, teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.  Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai privalo būti patikrinti ir išanalizuoti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, t. y. tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų duotų teisme, o taip pat ištirti rašytinius parodymus.

            BPK 276 straipsnis numato, kad teisiamajame posėdyje gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai  ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme tik esant baudžiamojo proceso įstatymo konkrečiai numatytiems atvejams, kada asmuo teisiamajame posėdyje nedalyvauja. Viena iš svarbių priežasčių, kada galima perskaityti asmens ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme duotus parodymus, pripažįstama asmens vengimas dalyvauti teismo posėdyje.  Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaltinamasis Ž. P. buvo pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo ir tokiu būdu vengė duoti parodymus.

           Kasatorius nurodo, kad teismas galėjo remtis minėto kaltinamojo parodymais tik tuo atveju, jeigu jis būtų buvęs apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo arba pirmiau teisme pagal BPK 276 straipsnio 1 dalį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo G. S. apeliacinio skundo argumentą, kuris iš esmės sutampa su kasacinio skundo argumentu dėl Ž. P. įrodymų vertinimo, pažymėjo, kad Ž. P. įrodymai yra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme, kadangi gauti teisėtais būdais pagal tuo metu galiojusį 1961 m. BPK. Pagal 1961 m. BPK 310 straipsnį, teisiamojo parodymai, duoti darant parengtinį tyrimą, taip pat galėjo būti perskaitomi, jeigu teisiamasis vengia duoti parodymus. Jokių papildomų reikalavimų dėl parengtinio tyrimo metu duotų parodymų daugiau nebuvo nustatyta. Be to, kaip nustatyta Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785 ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, pagal senąjį BPK surinkti duomenys negali būti nepripažįstami įrodymais vien dėl to, kad senasis ir naujasis BPK numato skirtingas to paties proceso veiksmo skyrimo ar atlikimo bei duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Kadangi proceso tvarką nustato baudžiamojo proceso įstatymas, galiojantis proceso veiksmų atlikimo metu (BPK 4 straipsnis), todėl duomenimis, turinčiais reikšmės tyrimui ir bylos nagrinėjimui teisme, gali būti remiamasi net ir tada, kai iki bylos nagrinėjimo teisme dienos anksčiau galiojusios baudžiamojo proceso taisyklės pasikeičia. Todėl pirmosios instancijos teismas, nuteistojo G. S. kaltę pagrįsdamas kaltinamojo Ž. P. įrodymais, kurie pagal tuo metu galiojusius baudžiamojo proceso įstatymus buvo gauti teisėtais būdais, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

           

            Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo

            Nuteistasis G. S. kaip esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą nurodo tai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir nevertino įrodymų, patvirtinančių R. G. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Todėl apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai. Kolegija pažymi, kad dėl šio G. S. kasacinio skundo argumento, kuris atkartotas apeliaciniame skunde, motyvuotas išvadas pateikė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, ištyrė apeliacinio skundo argumentus dėl  R. G. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Šiuos argumentus palyginęs su kita byloje surinkta medžiaga, pateikė išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, jas patvirtindamas kitais byloje surinktais įrodymais.

Pateikdamas išvadas dėl R. G. vaidmens nusikalstamos veikos padaryme, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi byloje esančių ir pirmosios instancijos teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visuma. Nuosprendyje pažymima, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2001 m. lapkričio 16 d. priėmė nutarimą, kuriame R. G. atsisakė iškelti baudžiamąją bylą (t. 33, b. l. 276-280). Šis nutarimas nėra panaikintas įstatymo nustatyta tvarka, o jo išvados pagrįstos liudytojų parodymais, paneigiančiais R. G. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, kurioje pateikiama teismo įrodymų analizė, minėtų liudytojų parodymus ištyrė, įvertino ir sugretinęs su kitais byloje esančiais ir įvertintais parodymais, pateikė išvadas dėl R. G. vaidmens nusikalstamos veikos padaryme (t. 41, b. l. 15-16). Būtent šių liudytojų įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad R. G. nusikalstamos veikos padaryme nedalyvavo, o pas G. S. ir Ž. P. dirbo vairuotoju ir vykdė jų paliepimus priimant į darbą sekretores. Be to, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, R. G. pas G. S. ir Ž. P. pradėjo dirbti vėliau negu kad buvo užvaldytos PVM permokos dėl tariamo prekių „eksporto“ G. S. IĮ  (duomenys neskelbtini) vardu ir rengtasi užvaldyti PVM Ž. P. IĮ vardu, t. y. 1996 m. pabaigoje – 1997 m. pradžioje. Tuo pačiu metu į darbą buvo priimtos ir liudytojos V. A., I. J., V. Č.-R. ir O. D.-Č., tuo tarpu G. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo padarytos 1995 m. liepos – 1996 m. balandžio mėnesių laikotarpiu. Todėl pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus pripažino nesusijusiais su nagrinėjama byla.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta teismo teisė atnaujinti įrodymų tyrimą apeliacinio proceso metu, jeigu pirmosios instancijos teismas neištyrė reikšmingų kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą patvirtinančių aplinkybių arba pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas prieštaringais įrodymais, kuriuos reikia papildomai ištirti. G. S. bei jo gynėjas, kaip apeliacinio proceso dalyviai, turėjo teisę teismui pateikti prašymą atnaujinti įrodymų tyrimą, jeigu manė, kad šis procesinis veiksmas yra būtinas, siekiant ištirti G. S. nekaltumą patvirtinančius reikšmingus įrodymus, kurie nebuvo tirti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Tačiau bylos teisminio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nei G. S., nei jo gynėjas nepateikė tokio prašymo. Be to, įrodymų tyrimo atlikimas pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl tik teismas sprendžia, ar atlikti šį veiksmą yra tikslinga. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nesant proceso dalyvių prašymų atlikti įrodymų tyrimą, padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų pakanka pagrįstoms išvadoms dėl G. S. apeliacinio skundo argumentų padaryti. Dėl šių priežasčių kolegija laiko, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti, o įrodymai įvertinti remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

 

Dėl nuosprendžio aprašomosios dalies surašymo (BPK 305 straipsnio 1 dalis)

            Nuteistojo G. S. gynėjas kasaciniame skunde, kaip vieną iš esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nurodo, kad buvo nesilaikyta BPK 305 straipsnio 1 dalyje numatytų apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliamų reikalavimų, nes teismai priimtų apkaltinamųjų nuosprendžių aprašomosiose dalyse išdėstydami įrodytomis pripažintas G. S. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, nenurodė, kuo pasireiškė G. S. tyčia kiekvieno atskiro nusikaltimo atveju.

            Nuosprendis privalo būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų bei pateikiant įrodymais pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje visada turi būti išdėstytas veikos, už kurios padarymą asmuo apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteisiamas, aplinkybių aprašymas, t. y. padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, kaltės forma ir kitos svarbios aplinkybės. Kaip pasakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.1. punkte, nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Kaltė yra pagrindinis nusikalstamų veikų subjektyvusis požymis. Apkaltinamajame nuosprendyje, išdėstydamas pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybes, teismas privalo nurodyti kaltės formą (tyčia arba neatsargumas). Tačiau įvardijant kaltės formą, teismui pakanka nurodyti tyčia ar dėl neatsargumo buvo padaryta nusikalstama veika.

            Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose, aprašant pripažinto įrodytu G. S. padaryto nusikaltimo aplinkybes, nėra tiesiogiai įvardyta, kad kiekvienas atskiras nusikaltimas buvo padarytas tiesiogine tyčia, tačiau nurodoma, kad didelės vertės svetimas turtas buvo įgytas sukčiavimo būdu. BK 182 straipsnyje esančioje sukčiavimo sudėtyje kaip svetimo turto įgijimo būdas nurodyta apgaulė. Pats svetimo turto įgijimas apgaulės būdu (sukčiaujant) suponuoja tik tiesioginės tyčios buvimą asmens veikoje. Be to, kaip pasakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ Nr. 19 12 punkte, sukčiavimas yra padaromas tik esant tiesioginei kaltininko tyčiai. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos nuosprendžių, kuriais G. S. pripažintas kaltu, aprašomosiose dalyse nurodant, kad svetimas didelės vertės turtas buvo įgytas sukčiavimo būdu, reiškia, kad veika buvo padaryta tiesiogine tyčia, t. y. nuteistasis G. S. suprato, kad apgaule (klastodamas dokumentus ir sudarydamas regimybę, kad fiktyviai įsteigtos firmos vykdo prekių „eksportą“) įgijo svetimą turtą (susidariusią PVM permoką dėl tariamo prekių „eksporto“), numatė, kad dėl to valstybė patirs žalą ir šių padarinių norėjo. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių aprašomosiose dalyse pateiktas teismo pripažintų įrodytais G. S. padarytų nusikaltimų aprašymas atitinka BK 182 straipsnio 2 dalyje esančios dispozicijos turinį ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Nuteistasis G. S. kasaciniame skunde taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio  1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes nuosprendžio aprašomoji dalis perrašyta iš kaltinamojo akto. Šį kasacinio skundo argumentą kolegija laiko  nepagrįstu. Kaip pasakyta Lietuvos Aukščiausios Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.2. punkte, apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendžiu pripažintos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte. Nors šios aplinkybės negali iš esmės skirtis nuo kaltinamajame akte pateikto nusikalstamos veikos aprašymo, tačiau negali būti apsiribojama minėto procesinio dokumento perrašymu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismo nustatytos G. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės išdėstytos glaustai ir tiksliai. Pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, ką nustatė pats teismas, o ne kokių nusikalstamų veikų padarymu G. S. kaltinamas, todėl nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas bei surašytas laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, aprašomojoje dalyje nurodant įrodyta pripažintos G. S. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas kvalifikavimui svarbias aplinkybes.

 

Dėl baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, taikymo (BPK 331 straipsnis) 

            Nuteistasis G. S. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, tuo eliminavo apeliacijos procesą bei padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkte, apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai yra esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

            Nuteistasis G. S. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino kaltinamojo Ž. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus kasatoriaus kaltę patvirtinančiais įrodymais bei rėmėsi kasatoriaus prisipažinimu nusikalstamos veikos padarymu kaip vieninteliu jo kaltės įrodymu. Tačiau kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus, reglamentuojančius bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl nuteistojo G. S. apeliacinio skundo minėtų argumentų. Šiuos argumentus palyginęs su byloje surinkta medžiaga, apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvada dėl apeliacinio skundo esmės.

            Kasatoriaus teiginį dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi kaltinamojo Ž. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie negali būti pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme, apeliacinės instancijos teismas paneigė ir nurodė, kad kaltinamojo Ž. P. parodymai yra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio prasme, kadangi gauti teisėtais būdais pagal tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 310 straipsnį, be to, juos  vertinant pirmosios instancijos teisme buvo atsižvelgta į jų specifiką bei į tai, kad Ž. P. nebuvo galimybės apklausti teisminio bylos nagrinėjimo metu, nes jis buvo pasislėpęs nuo tardymo ir teismo. Todėl priimant nuosprendį buvo remtasi tais Ž. P. parodymais, kurie yra neprieštaringi ir kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

            Apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai pasisakė ir dėl kito nuteistojo G. S. apeliacinio skundo argumento, susijusiu su jo paties prisipažinimu padarius nusikalstamas veikas kaip vieninteliu jo kaltės įrodymu. Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40 3.1.5. punkte nurodyta, kad teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad kasatoriaus kaltė įrodyta ne tik jo paties prisipažinimu (t. 33, b. l. 145-146), kuriame jis aprašė, kaip su Ž. P. neteisėtai iš valstybės biudžeto susigrąžino PVM dėl tariamo prekių „eksporto“, bet ir kitais byloje surinktais bei pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais – jo paties vėlesnių apklausų metu duotais parodymais, liudytojų parodymais, dokumentais, revizijų aktais, ekspertų išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat motyvuotai pasisakė ir dėl G. S. kaltinamojo apklausos, vykusios 2001 m. lapkričio 6 d., metu iškeltos versijos dėl R. G. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme (t. 33, b. l. 183-185) bei nurodė šios  versijos atmetimo motyvus. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2001 m. lapkričio 16 d. priėmė nutarimą atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą R. G. nesant jo veikoj jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties. Šis nutarimas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo panaikintas, o jame pateiktos motyvuotos tokio sprendimo išvados, jas pagrindžiant liudytojų parodymais, todėl apeliacinės instancijos teismas R. G. kaltės klausimo nesprendė. Kaip konstatuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, būtent surinktų įrodymų visuma, tame tarpe ir kaltinamojo Ž. P. parodymai, kurie iš esmės sutapo su G. S. parodymais, duotais iki jo 2001 m. lapkričio 6 d. kaltinamojo apklausos, patvirtino nuteistojo G. S. kaltę padarius nusikalstamas veikas. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus apeliacinis skundas buvo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtas, nuosprendyje detaliai atsakyta į visus skunde išdėstytus argumentus, todėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų padaryta nebuvo.

 

           Dėl teisėjų nešališkumo (BPK 58 straipsnio 2 dalis)

            Nuteistasis G. S. kasaciniame skunde teigia, kad buvo pažeista jo teisė į nešališką teismą, nes bylas, kuriose kaltinimas grindžiamas tais pačiais įrodymais dėl analogiškų veikų padarymo, apeliacine tvarka nagrinėjo ir nuosprendžius jose priėmė tie patys teisėjai, t. y. teisėjas V. Kažys dalyvavo trijose bylose, kurios buvo išnagrinėtos 2005 m. birželio 1 d., 2005 m. birželio 3 d. ir 2005 m. birželio 29 d., o teisėjas A. Bielskis dalyvavo nagrinėjant dvi bylas 2005 m. birželio 1 d. ir  2005 m. birželio 29 d. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių šis skundas paduotas. Kasacinis skundas yra paduotas dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 15 d. ir Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 3 d. nuosprendžių, todėl tik šie nuosprendžiai kasacinės instancijos teismo yra tikrinami teisės taikymo aspektu, o būtent – dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 58 straipsnio 2 dalis).

BPK 58 straipsnyje numatytos aplinkybės, kurioms esant, teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą.  BPK 58 straipsnio 2 dalis leidžia teisėjui nagrinėjant tą pačią bylą dalyvauti tik vienos instancijos teismo procese.  Apeliacinės instancijos teisme bylą, dėl kurios buvo priimtas 2005 m. birželio 3 d. nuosprendis, apeliacine tvarka kaip vienas iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos narių nagrinėjo teisėjas V. Kažys. Byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjas V. Kažys būtų vykdęs ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas toje pačioje byloje. Taip pat minėtas Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjas šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjo pirmą kartą. Nuteistasis G. S. kasaciniame skunde pažymi, kad sąvoką „ta pati byla“ turi būti aiškinama plačiau ir apimti tiek tą pačią bylą, tiek kitą bylą, kurioje kaltinamas tas pats asmuo, kaltinimą grindžiant tais pačiais parodymais dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo. Tačiau BPK 58 straipsnio 2 dalyje išvardytas baigtinis aplinkybių sąrašas, kurioms esant teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą. Įstatymas nedraudžia tam pačiam teisėjui nagrinėti keletą bylų dėl to paties asmens padarytų nusikaltimų. Todėl nėra pagrindo teigimui, kad teisėjas dėl to tapo nešališku ir pažeidė įstatymą. Kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimų.

 

Dėl nuteistosios  M. O. kasacinio skundo.

            Dėl nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

            Nuteistoji M. O. kasaciniame skunde teigia, kad buvo pripažinta kalta nusikalstamų veikų padarymu nesant neginčijamų įrodymų dėl jos kaltės ir tuo pažeista BK 2 straipsnio 3 dalis. Baudžiamoji atsakomybė yra galima tik tuomet, kai veika padaroma viena iš įstatyme numatytų kaltės formų – tyčia arba dėl neatsargumo. Tai reiškia, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį statymą tik tada, jeigu jis suvokė pavojingą  veiksmų pobūdį arba nors ir nesuvokė, bet turėjo ir galėjo jį suvokti. Todėl norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti, ar kaltininko veika atitinka tą kaltės formą, kuri numatyta BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, numatančioje baudžiamąją atsakomybę už konkrečią veiką. Kaip pasakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ Nr. 19 12 punkte, sukčiavimas yra padaromas tik esant tiesioginei kaltininko tyčiai. Todėl asmenį pripažįstant kaltu padarius sukčiavimą yra būtina nustatyti tiesioginę tyčią jo veiksmuose. Išvada apie kaltę daroma ne tik remiantis kaltininko parodymais, jo pripažinimu ar nepripažinimu dėl padarytos veikos, bet ir byloje nustatytų objektyviųjų požymių pagalba. Kolegija pažymi, kad nuteistosios M. O. kasacinis skundas paduotas tuo pačiu pagrindu kaip ir apeliacinis skundas – dėl pirmosios instancijos nuosprendžio pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuteistosios M. O. apeliacinį skundą byloje surinktų įrodymų pagrindu padarė pagrįstą išvadą dėl kasatorės kaltės. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje pakanka  įrodymų M. O. kaltei, t. y. tiesioginei tyčiai sukčiaujant, nustatyti.  Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas M. O. apeliacinį skundą, pagrįstai konstatavo  BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos sudėties požymius dėl 5 veikų.  Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kad kasatorė nežinojo, jog VMI pateikia suklastotus dokumentus, kurių pagrindu išmokama susidariusi PVM permoka dėl tariamo prekių eksporto. Priešingai, tiek G. S., tiek Ž. P. parodymai leidžia daryti išvadą, kad kasatorė žinojo, kad daro sukčiavimo veiksmus. G. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuteistoji M. O. suklastotus dokumentus pateikdama VMI žinojo, kad padeda apgaule susigrąžinti dėl tariamo prekių eksporto susidariusią PVM permoką, nes jos veiklos sritis buvo dokumentų tvarkymas VMI. G. S. taip pat patvirtino, kad už atliktą darbą M. O. reikalavo pinigų VMI pareigūnams papirkti, tačiau jai išmokėtos pinigų sumos neužfiksuotos dokumentuose (t. 2, b. l. 138-148; 153-155; 158-160; 170-171; 173-174; 175-178). Savo parodymus G. S. patvirtino akistatoje su M. O. (t. 2, b. l. 153-156; t. 32, b. l. 137-140; t. 3, b. l. 150-151). Šiuos G. S. parodymus patvirtino Ž. P. Atlygio už darbą gavimą patvirtino ir pati M. O., bet kadangi G. S. IĮ (duomenys neskelbtini) dirbo neoficialiai, nesudarius darbo sutarties, todėl ir gautas atlygis neužfiksuotas dokumentuose.

            Nors nuteistoji M. O. kasaciniame skunde teigia, kad teismas negalėjo remtis Ž. P. parodymais, kurių šaltinis buvo G. S., nepatikrinęs pastarojo parodymų, tačiau šis teiginys nepagrįstas. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistojo G. S. parodymai buvo patikrinti bylos teisminio nagrinėjimo metu ir palyginti su kitais byloje esančiais parodymais prieštaravimams pašalinti. Nors Ž. P. parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu, o jų patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo galimybės, nes Ž. P. slapstėsi nuo teismo, teismas šiuos parodymus pripažino tinkamais BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme. Todėl teismas M. O. apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažindamas kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (5 veikos) pagrįstai rėmėsi tiek G. S., tiek Ž. P. parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į M. O. apeliacinį skundą, pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad ji tvarkydama G. S. IĮ (duomenys neskelbtini) buhalteriją ir teikdama dokumentus VMI matė visas ūkines operacijas, kurios atliekamos įmonėse, apmokėjimus bei bankinius pavedimus, todėl žinojo, kad vykdant tariamą prekių eksportą G. S. įmonė jokių pinigų negauna. Todėl pateikdama suklastotus dokumentus VMI ji suvokė, kad G. S. įmonė neturi teisės atsiimti PVM permoką, tačiau už užmokestį atliko neteisėtus veiksmus – pateikė suklastotus dokumentus VMI, apie tai žinodama. Todėl teismas pagrįstai pripažino nuteistąją M. O. veikus tiesiogine tyčia, t. y. kad pastaroji suprato, kad pateikdama žinomai suklastotus dokumentus VMI apgauna valstybę, numatė, kad dėl šių veiksmų bus be pagrindo išmokėta susidariusi PVM permoka, ji įgis svetimą turtą - susidariusią PVM permoką dėl tariamo prekių „eksporto“, o valstybė patirs žalą, ir šių padarinių norėjo. Esant išvardytoms aplinkybės, nėra pagrindo teigti, kad teismas kasatorę pripažino kalta nesant neginčijamų įrodymų dėl jos kaltės, todėl jos kasacinis skundas atmestinas.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio  1 punktu,

 

nutaria:

 

 Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos, nuteistųjų M. O., G. S. ir  G. S.  gynėjo  kasacinius skundus atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                Vytautas Masiokas

 

                                                                                                                        Valerijus Čiučiulka

 

                                                                                                                        Vytautas Piesliakas